Špitolninkas Levukas prasidarė mažuosius vartelius iš ankšto špitolės kiemelio ir apsidairė. Be kitų darbų apie šventorių, jis buvo apsiėmęs dar šluoti rinkelę, ir todėl stūmė rankinį vežimėlį su šluota ir šiūpėle. Turgus skirstėsi. Ten, kur stovėjo ūkininkų vežimai, liko tik pašaro ir mėšlo žymės, draikėsi šiaudai ir popieriai. Ant bobturgio, apie žaliai dažytą darželio su paminklu tvorelę, tebesėdėjo kelios moterys, pasiskleidusios uogų ir grybų krepšelius, džiovintų žolių pundus, šaknelių ir sėklų, nors jau sėjos metas seniai buvo praėjęs. Ir tos tačiau po vieną kamšėsi savo mantą ir nusidulkinusios sijonus ir pasitaisiusios nusėdėtas kojas, pluošė į pašalius.

       Žydai nusivarė pjovimui skirtą jautuką pas mėsininką Šolumą, su šikšnine prijuoste ir paraitytomis rankovėmis stovintį Ilkės stadalos tarpuvartėje. Javų ir linų prekijas Eizikas, kaišiodamas abi rankas, jam kažką karštai aiškino. Žvirbliai čirpaudami kapstėsi prišmeižtoįe prekyvietėje, o karveliai pavieniui ir pasipūtę gūžinėjo, rankiodami žirnius tarp kitų, išbirusių grūdų. Aukštas ir liesas policininkas sukinėjo ploną kaklą, lyg priekabių ieškodamas. Tokia kaitra, kad negali liautis, o nuovados įsakyta daboti tvarką turgaus dieną. O ką čia tvarkysi, jei tik kelios, kaitroje sparnus paleidusios bobos ir žvirbliai? Nirto, matyt, policininkas, nes atsisagstė smaugiančią pagerklį apykaklę ir paspyrė koja rato pervažiuotą plaušinę su visomis uogomis. Bet kai čia už nieko neužsikabino, patraukė skersai prie Ilkės traktieriaus ir Gendvilienės aludės. Pririšti arkliai, pjaunami musių, graužė skarda apkaltą kartį ir kanopomis kasi po savim duobes.
       Nekoks turgus šiandien – nutėškęs karstelėjusią seilę, žiūrėjo į smuklę Levukas. Patsai pupžydis – ką gi beveš ūkininkas parduoti. Tiktai kokio ūmo reikalo varomi leidžiasi. O dar dvyliktai nesuskambinus – rinkelė ir tuščia. Jis pažino savo parapiją ir iš balso būtų galėjęs pasakyti, kieno arklys nusižvengė, arba kieno ratai klega grindiniu. Kai su visais geruoju, tai ir magaryčių pasitaiko. Ir kaip reikiant burną nutraukti. O Levukas mėgo lašelį ir žmonių draugystę, kad ir prie bažnyčios įnamiaudamas. Ogi ten, ar ne Lapeikos kamantinė, atstiebusi kaklą, nelyginant dišlių? Kurgi tu, žmogeliau, užsibuvęs? Iš Lapeikos dantų neišpliksi, kad patsai tik viena deguto smarvė. Ir su pa siu eidamas prieškalėdyje ne ką iš jo tegauni. Vienok jaunystėje jiedu smagiai yra palendravoję, nes kartu pašaukė ant karės ir kartu ėjo per svietą bandininkais.
Gelsvo, laukinės pelės plauko, su tamsia drūže per nugarą, sena Lapeikos kumelė garksojo.

       – Neturi, neturi nelabosios razumo, aš visiems tą patį sakau. Še mano multanines, Gaudentai, – greitai pasisiūlė su savu Levukas. Ir jo kapšelis tabokai derinosi prie visos aprangos – buvo pasiūtas iš raudono aksomo skiautės, su juodais įlopymais šonuose. Ir su kutosais ant užtraukiamos virvelės, bet suveltas ir nupikiuotas po kišenes, jog nebesiskyrė nuo palaidinės.
Nykščiais prispausdami lipančią iš pypkių taboką, pūtė dūmus ir žvalgėsi, lyg neberasdami ką bešnekėti. Bet Levukas dar nebuvo išsipasakojęs:

       – Tai sakai – ne kažin koks turgus, dėl pardoso?

       Sumojavo žmogus ranką ir pasikuirino drangose, kurių didesnę dalį užėmė deguto kubilas, pridengtas eglės luoba. Išsileidęs saulėje, degutas žalsvai blizgėjo, sunkėsi šulais ant šiaudų ir varvėjo ant žemės.

       – Eik jau, eik. Neklausinėtum . .. Kad nors kas būtų priėjęs ir samčiu pamaišęs, arba paklausęs po kiek. Sukirmytum kur sausa vasara! O degiau juk iš grynos tošies ruplio beržo – riebus, vietoj mosties ant skaudulio dėk, nelyginant zuikio tauką. Ir tam siūlau, ir tam kišu. Kur tu girdėjai?.. Andai Reibenių Kerpulis buvo užsiprašęs keleto gorčių. Tai pamatęs einant per turgų, šaukiu, kad atsineštų į ką susipilti. Kada tu matęs... Patraukė pečiais, pasivaipė. Nebeimsiąs, taigi. Sugruzdėtum kur... O aš kiurksau visas susivėlęs ir sudvisęs. Apėmė, žinotum, toks ne tai maudulys, ne tai koks piktumas. Kaip ant pajuokos išstatytas – sėdžiu, o visi prunkščia. Jau sakau, petį pridėjęs versiu ant rinkos ir, suplakęs kumelę, nuvažiuosiu.

       – Bėdos vienos, Gaudentai. Svietas ištvirko, pasileido kaip žydo kelnės. Visi tik ant gatavo, ant pirkto, iš krautuvių. Ir drapana ir padarynė. Prisikaustė ratų geležinėm ašim, tai jas ir tepa alyva. O sako, kad ji virta iš marių žuvies. Ir jos, sako, didumo kaip žieminės kiaulės esančios, nelabosios.

       – Kas tokios?

       – Ogi tos žuvys, kaip sakyta. Iš Amerikos parėję žmonės visi sako. Gal ir nemeluoja? Toksai degutas, Gaudentai, kaip paties – nėra ko sakyti, kad geresnis. Kitą kartą važiuosim, būdavo, tai pritrūkus, susigausi varlę čia pat griovyje – šmukšt į stebulę. Žinai, buksvos išdvakusios medinašių, tai ir cypia kiek pavažiavus. Ar tu prisotinsi degutu? Arba duokim per mišką, rudens laiku. Tai pasirenki lepšių ar kazalėkų. Ir stumies toliau. Tam kartui gali atsiginti iš bėdos.

       Seniai nuskambino dvyliktai. Bažnyčios bonė tirpo, virpėjo mėlynėje ir lyg svyravo, praslenkant pro kryžių debesėliui. Blizgėjo skardiniai stogai ir suglebę topolių lapai. Įkaitusios dulkės degino akis, ir akmenys ir pabiros iš vežimų ištuštėjusioje aikštėje lyg šaukė greičiau ją apleisti. Pirkėjų nebesimatė nei krautuvėse. Tarpduriuose išrikiuotas silkių statines apniko varomos iš ganyklos avys. Tarp jų maišėsi ir keletas ožkų, ir tos ypatingai narsiai puolė lupinėti nuo šulų žvynus ir juos laižyti. Ir nesitraukė, nors rėkė ant jų, mušė per galvas ir spardė kojomis šonus. Apie riestainių virtines, iškabinėtas ant durų staktų, ir bandeles su aguonomis languose zirzė musės ir širšės. Seni žydai, atsisagstę jupas, kasydamies! peisus, snūduriavo ant laiptelių, visiškai įtingę ir suniukę. O jų vaikai gniaužė susigavę kačiukus arba pilstėsi į akis smėliu.

       Levukas pradėjo šluoti rinką, ir Lapeika įsimetė į drangas tuščią pašaro rezginėlę ir kaušą degutui pilstyti. Kad ir nebuvo prajudinęs, iš įpratimo kumštimi sudavė per volę. Gelsvo, laukinės pelės plauko, su drūže per nugarą, kumelė iš lėto nukapnojo per akmenis žinomu keliu.

       Iki pat miško, kurio kampą nurėždamas bėgo vieškelis, miestelėnai ūkininkai darbavosi laukuose. Aparinėjo mėšlus arba sodino burokus. Vieni vežė kubilais vandenį iš linmarkų, o kiti, susilenkę vagose, laistė kiekvieną daigelį. Šeimininkės, gūniomis užsidangsčiusios rasodos krūvas, rūpestingai gnaibė šakneles ir skirstė, pa-ruošdamos diegimui. Laukai dvelkė mėšlavežiu ir svėrėmis. Jų geltonumu tvaskėjo lyguma. O kitur jau buvo įnikta pjauti dvižoliai dobilai ir panamių apluokai. Salstelėjęs visų žolių, meduolių dulkelių, žalios, gyvos sulties skiedinys sklido nuo daužomų pradalgių ir nuo sukrautų kupečių. Ir keliavo kartu su aukštomis šieno uorėmis į daržines. Ant pakelės kryžiaus, krūmų, ir ant keriaužės šunobelės, prisigūžusios prie įvažiavimo į pievas, pasidraikė sudžiūvusių smilgų ir dobiliukų.

       Lapeika lingavo galva į šonus, knapsėjo nosimi, tartum smagiai įtraukęs. Botagas ir vadelės gulėjo šalia, ir kumelė galėjo eiti kaip nori. Viena priešakinė pasaga klapsėjo, o užpakalinėmis visai nekaustyta, tartum saugojosi nenusilupinėti pabūgusių kanopų, atsargiai statė kojas ir vis nužiūrėdama, kur minkščiau, pačiu kelio pakraščiu. Pervažiavusi Žiūrmiškio kampą, pati pasuko iš vieškelio į šalutinį, mažai išvažinėtą. Ir ten, kur jį kirto Vilkvedys, atitekąs iš tyrelių, iš pačios Kiaulių Peklos, nepriėjusi tilto, nusileido giliomis vėžėmis prie vandens. Visi, grįždami iš turgaus arba bažnyčios, kėlėsi toje vietoje seklia, kieto žvyro brasta, kad arkliai atsigertų ir subrinktų perdžiūvę tekiniai. Skaidrūs lašai tiško nuo gelsvosios prusnų atgal į vandenį. Ji gėrė sriūbčiodama per dantis, papurtydama galvą, iš keleto kartų. Ratilai bėgo marguliuodami auksinius akmenėlius. O žvitrios aukšlės, būreliais įsidrąsinusios, artėjo iš tamsių, žolėtų gilmenėlių.

       Atsigėrusi, palengvėle išlipo į krantą. Tekiniai sunkiai rausėsi smėlėta įkalnėle. Stebulės plakėsi į šalis ir, ant storai degutuotų užkaiščių, buvo prisivėlę žolės ir kiaulpienių pūkų. Lapeika kniosterėjo iš snaudulio, suniūkė kumelę ir pasitaisė nuslinkusį maišą. Į ragą sudžiūvusios naginės spaudė pirštus ir ėmė noras išlipus pabraidyti vėsiam upelyje. Trinksint ratams į akmenis, jis lenkėsi visa nugara, saugodamasis prisiliesti prie kubilo. Jis vengė atsisukti žinodamas, kad bėda yra užpakalyje. Ar tai teisybė, kad jis grįžta nepardavęs nei samčio – pilnu vežimu ir tuščiausia kišene? Mintis, kuri vis iš naujo jį paliesdavo, plikinanti kaip botagas per veidą, buvo neperprantama ir svetima. Pasitaikydavo juk visokių dienų. Bet šitaip     Vaikščiojo aplink ir vis nuo tolo, ir vis ratu, o jis kaip velnias iš Kiaulių Peklos, krioši prie deguto kubilo. Egi, kam tavo degutas betinka, seni? Jei bent sparvoms ir bimbalams baidyti. Ir tai Eliją siūlo tokio skystimo nuo vabalų. Ir tasai susisukėlis, kaip miškinis obuoliukas po šalnų, Levukas, ir tasai gudročius. Prisitaisė ir, tykodamas degtinės, visaip nugiedojo. Kas tau nekait, ko tau negiedoti, kad esi sotus, davatkų riebiais kąsniais iš venzlų nušertas.

       Išleisdama rytą, pati to ir to prisakė nupirkti. Nupirk – še . . . Stovės kieme surukusi – ir jai nepasakysi. Ei, ir be jos žinoma, ko reikia ir ko nereikia. Ne, špitolninkas tiesą sakė. Jis numanus, kad ir patarška. Nauji laikai žengia. O tu pasilieki. Ūkininkai kaustosi ratus geležinėm ašim, jie lengvesni ir patogesni. O medinašės drangos tik mėšlui vežti belieka. Jau varlės arba kazalėko nebeįbruksi stebulėn, kaip tai nutikdavo kitados, keliaujant į Šiaulius, į Mintaują.

       Saulelė valkstėsi skystais, kaip kiaulpienės pūkas, išplušijusiais ir į tolį nudrykusiais debesėliais. O žemiau jos, viršum dantyto miško mėlynumo, debesys klojėjo ilgi ir balti, lyg patiestos drobės panamėje. Ne lietaus tai debesys – sumojo Lapeika – jie bėga nuo dangaus, slapstydamiesi už miško, žadėdami gerą šienapjūtę. Kregždės, nedidesnės už uodus, šaudė aukštybėse. Ir gandrų pora sklendė didžiuliais ratais, ištiesę sparnus, kaip vaikų popieriniai laiveliai. Tolumoje sugumšavo Norvaišių medžiai.

       Lapeika gyveno atokiai nuo sodžiaus, pamiškėje. Kai skirstėsi į viensėdžius, jisai susigundė į galulaukes, į buvusių atrieskų kelmynes, už vieną, turėtą rėžiuose dešimtinę, gaudamas keturias. Seniau jis laikė karvę, o dabar dar ir arklį. Bet žemės padaugėjimas nepakeitė jo gyvenimo būdo ir nepadarė ūkininku. Jį traukė miškas, jis glaudėsi prie jo. Mškas jį dengė ir maitino. Taip juk buvo nuo senovės. Gyveno vienu du, su žmona. Senoji verpė ūkininkėms linus ir vilnas, gaudama už tai pavilgo. Dvi dukterys ir vyresnysis sūnus įsitaisė kas užkuriomis, kas taip. Sūnus gavo gražų žemės sklypą iš valdžios, atitarnavęs kariuomenėje, o mažąjį tik prieš metus pašaukė. Tas tai nebegaus nieko, nes pritrūko ir valdžia. Priseis kelmynę plėšti, jei norės duoną valgyti.

       Lapeika turėjo pakabias rankas, turėjo sveikatos ir jaunystės metus praėjo sunkiai dirbdamas ir dainuodamas pabaigtuvėse. Jis dailiai dengė stogus, lygiai jaujose krėstų kūlių, lygiai trakienių šiaudų, kalė gontais ir lentelėmis. Metė plytas, mūrijo pamatus ir krosnis. Rentė pirtis ir statė daržines. Plati apylinkė išvaikščiota ir pasidarbuota.

       Žiemą darbams mažėjant, patraukdavo į mišką. Prisipjaudavo lazdynų, prisikasdavo eglės šaknų – medžiagos krepšių pynimui. Retilai, sėtuvės, doklai pašarui nešti, jo rankų sunarplioti, tarnaudavo ilgus metus žmonėms. Tankynėse prisikirsdavo išbėgusių eglaičių grėbliakočiams, šunobelų – grėblių dantims ir uosiukų – jų galvoms. Skobė geldas, lenkė duonkubilius ir barkštinius bei milžtuves. Vytuvus, lankčius, mestuvus ir pačias stakles padirbdavo moterims, prireikus. Prisilupdavo krūvas beržo tošies ir pavasarį prasidėdavo degimas. Degė jo tėtušis, kol buvo gyvas. Ir jam patiko tasai darbas į senatvę. Deguto kvapas nuo mažens laikėsi jo namuose ir drabužiuose, įsigėręs į rankas ir į panages. Jis nesikratė ir vardo, atitekusio iš tėvo, po jo mirties. Buvo tai Lapeika-Degučius. Degutuota kepure, juodom rankom ir ypatingu sudegusios beržo tošies kvapu.

       Snaudė tolumoje epušės ir beržai, ir abipus jų žali kuokštai virpėjo popietės ore. Jis pavarė kumelę menkai išvažinėta pievų keliūte, kad nekliudytų sodžiaus, nors ten ir tiesiau. Dantyti žmonės jo sodžiaus, ir jie tuojau teirausis:

       – Ką misliji, Lapeika, jog iš miesto degutą vežioji, kai pas tave ir vabalai neprisilaiko – taip visur įkvipę. O tos nesėkmės, kaip nusikaltimo, jis nebenorėjo aiškinti. Ir nebūtų mokėjęs papasakoti.

       Ir savo kiemelin, savo menkon sėdybon, paskendusion epušių ir beržų unksmėje, įslinko tyliai, nesitikėdamas nieko gero. Šuva pavizgino uodega, pavaikščiojo apie seimininką, ir lyg suprasdamas jo negerovę, atsitūpęs nuošaliau, lekavo liežuviu. Nukinkęs gelsvąją, supančiojo ir sudrožęs apynasriu per strėnas, pavarė ganyklon. Buvo manęs vežimą traukti pastogėn, bet atsiminęs, kad nebus lietaus, su visais pakinktais paliko viduryje. Lapeikienė stovėjo gale trobos, trupindama ančiukams duonos riekę.

       Pridėjusi ranką prie kaktos, stebėjo, kaip senis rausėsi drangose ir išėmė popierin suvyniotas silkes. Ir daugiau nieko? Ir ją pagavo nelauktas apmaudas:

       – Gi buvau sakiusi cukraus kokį svarelį? Uogų jau atsiranda – žemuogių, tai sakau – suvirinsiu, kad ligai užėjus turėtumei šaukštelį širdžiai atgauti. O kur muilas ir dažylos?

       – Pas Gendvilienę paliko, – trumpai atvertė, rankas nuskleisdamas į šonus, Lapeika.

       – Nematyta per amžius, Pone Dieve! Kur tavo razumas, kad jau užglušęs kaip Erštikio ožys? O gal vėl prisisprogai? – senoji ištiesė kaklą, lyg ką džiuginančio prisiminusi. Ir eidama artyn tebetrupino duoną, o maži ančiukai ne-bespėdami trupinių surinkti, bėgo atsigerti į lovelį. Senis žengė vidun, paniuręs ir neatsikalbinėdamas, ir tai ją smarkiai nustebino. Tvirtai sudėta, dideliu balsu ir ilgomis rankomis, mokėjo griebti vyrą, ieškodama kliaudžių visur, tartum niekad neatgieždama keršto. Ir nešdama ant stalo bulves ir dubenį rūgštaus pieno, pasilenkusi uode, bene pajus gėrusį degtines.

       Srėbė jisai tylėdamas, užsigulęs, sumerkdamas ūsus į šaukštą. Ne naujiena, kad pati širsta. Ar pradėsi vėl iš naujo pasakoti, kaip Levukui ant rinkos?

       – Dažylų verkiant reikia. Vilnas ištrinkau ir į vandenį, krišpolo dėjau. Sakau, parveš, tai bus po ranka. Tik ant ugnies kaisti...

       – Su degutu pamėgink. Gal nukąs? Pilną kubilą, kaip akį, pargliuginau namo, – niauriai prasižiojo vyras, padėdamas šaukštą. Jame kilo atkarumas, kaip rėmuo, deginantis gomurį.

       Pati sukluso, ūmai nebesuradusi žodžių, o jis vėl drėbė, lyg dar patyčių būtų per maža:

       – Parsiduok – galėsi prisipirkti. Ir cukrelio liekarstai ir šio ir to...

       Jai net strėnose nudiegė. Ji apsižvalgė ieškodama pakabesnio daikto po ranka.

       – Tai tu dar šitaip mėgdysies! Skersaskūri tu! Ir vėl nepardavei? Kur jis tau parduos – išvėsėlis!

       Lapeika ėjo pro duris. Ir vėl nepardaviau? Kada gi nepardaviau? Visaip moka nudėti žmogų. Bet reikia žiūrėti ir teisybės. Šūkauk, bliaustykis, o čia nieko neištaisysi. Pastovėjo, padaužė pypkę į tvoros statinį ir, susiieškojęs pentelę, sėdosi plakti dalgį. Ilgai ir su atsidėjimu kalė surūdijusias ir išsilanksčiusias plieno ašmenis. Skaudūs plaktuko smūgiai į pentelę atsiliepė trobos skliautuose, siekė mišką ir iš ten grįždami kaleno jo galvoje. Spengė, viauksėjo, piktu šunimi lojo, tartum neatsikratoma mintis. Ilgai darbavosi Lapeika su dalgiu. Pertvėrė iš naujo, užvarė kyliukus ir dar pamirkė kotą vandenyje. Jis nebuvo nutaręs šienauti, bet reikėjo ką nors daryti, tad, suradęs pustyklę, kiūtino pamiškėn. Degamoji duobė žiojosi juodais nasrais. Išmintas per sužydusią pievą takelis bėgo iki jos. Kiauru dugnu katilas, įtaisytas ant akmenų, riogsojo po lazdynų krūmu, apibėgęs degutu ir aplipęs pelenais. Nenukeldamas dalgio nuo peties, paspyrė koja katilą, išsklaidė į šalis tošių krūvelę ir pasidarė nei šiaip, nei taip, tartum atėjus atsisveikinti. O čia juk linksmai tratėdavo ugnelė. Negesdavo kartais ir naktimis. Jis tupėdavo įšilęs, užmiršęs pypkę prisidegti, įsižiūrėjęs į spragančią liepsną. Į juodus, riebius ir šnypščiančius lašus, varvančius apačion.

       "Nepardaviau ir jau daugiau nebeparduosiu. Nebereikia žmonėms deguto" – vapleno Lapeika. Jo šešėlis, su dalgiu ant peties, dryko per pievą ir kabinosi į lazdynus.

       Geltoni spinduliai užliejo sodžių. Nuo miško slinko šešėliai, užgriebdami vis didesnius laukus. O sodžiuje ir anapus jo buvo šviesu ir linksma. Triliavo piemenys atsileidę bandas į palaukes, šūkavo artojai. Ir šienpjūviai, žvangėdami dalgiais, šniokštavo užgulę ant pradalgių.

       Dienos kaitrą užslėpusi miško žolė ir lapų tankmės kvėpė į veidą, lindo už ančio. Ajerais, triaušėmis ir įšilusiu dumblu   garavo Gaidžbalis, karklynais ir juodalksniais įsisupęs, įsipiovęs į sodžiaus atrieskas ir nuskendęs valdiškame miške.

       Suposi mašalų debesėlis viršum arklio nugaros. Storai brunzgė kamanė. Ir traškiai šnekėjo grįždamos namo merginos, su grėbliais ir baltom skarelėm ant pečių. Skarotos eglių šakos dangstė žemę, sunkios ir tamsios apačioje, o jų viršūnėse žaidė vakaro plėnys. Epušių lapai sukinosi ant laibučių kotelių. Vakaro atodūsiai šiuleno jų šakose.

       Lapeika stovėjo savo kelmynėje, vienas ir nutolęs nuo sodžiaus balsų ir judėjimo. Jis išėjo pamiškėn sutręšti ir apsamanoti. Sodžius tolo vis labiau nuo jo. Kai nebereikia jo darbo, jo rankų – nebereikia jau paties. Krūtinėje garžgė, lyg privarvėję deguto, prirūkę tošies dūmų suodimi. Liko tuščias, apgergužėjęs degamasis katilas. Juodos rankos, dūmų išėstos akys.

       Prietemėlė klostėsi, krito į slėsnumas balkšva miglele. O iš miško, iš jo gilių tankmių, vėrėsi juodos angos, tartum į pražūtį. Plastėjo putpelė pievokšlyje ir girgždėlė, aštriai ir gižiai, lyg brūžindama surūdijusią geležį, kiaurai skrodė vasarojų. Rasa sužliuko žolės, palinkusios ant tako.

       – Vakarieneees!.. Kur įlindai! – šaukė pati iš kiemo.

       Jis girdėjo moters šauksmą ir kaip ji barėsi ant šunies ir kliūvančių po kojomis daiktų. Netoliese skabė žolę kumelė. Miškas tirštai ir sunkiai liejosi į žemę, pilną rasos, girgždėlės ir svirplių. Po alksnių ir lazdynų skvernais, sumirgo švento Jono vabaliukai.

       Šuva atsekė jo pėdomis, baramas namie. Pakėlęs snukį, tylėdamas žiūrėjo aukštyn. Ir jis buvo senas ir mažas sutemose, apšepęs, varnalėšų kibių prisivėlusią kudla. Dar graudžiau jam pasidarė, kai šuva tūpė ir glaudėsi prie jo kojų, toks pat varganas ir išvarytas. Žvelgė Lapeika tolyn, nesiryždamas pasukti namo. Ir ten, toli, tvykstelėjusi šviesa jį supurtė. Ten liepsnojo, blūsčiojo ugnis, ir žibėjo kaip didžiulė žvaigždė, žarstydama spindulių pluoštus. Jo sąnariai įsitempė. Pakreipė ausį, mėgindamas pagauti siaubingo išgąsčio riksmą, kurį neša per laukus gaisro apimti žmonės.

       Lapeika kniosterėjo. Per širdį nusmilko dieglys.

       – Nutilk! – sudraudė šunį, kurs matydamas ugnį, sunerimo ir tyliai kaukė. Tada jisai suprato, kad yra švento Jono vakaras. Ir ten gyvena buvęs dvaro miškų sargas, senas latvis, Ežeris. Nuo senovės jis ant karčių keldavo šiaudų kūlius ir tošių prikimštas stebules. Ir jas uždegdavo sutemus. Ar vienas Ežeris degdavo ugnis tą šventą vakarą? Ne... Arkligoniai tam pasiruošdavo iš anksto. Ant kalvos, vadinamos Lendrynės kalnu, ateidavo jaunuomenė ir dainuodavo ir šokdavo iki ryto. Čia pat, už Lapeikos pievutės, kilo tasai kalnas. Jo visa plokštuma, lyg nuplikusi senio kakta, svilinama saulės ir nugulėta karvių, gumšavo patamsyje. Viršūnės lygmėje augo kelios vinkšnos ir epušės, visu ūgiu prašokusios mišką. Jas lankstė vėtros ir darganos ir jų viršūnės ir šakos buvo nusvilintos per daugelį metų.

       Ėjo Lapeika aukštumos link ir pagavo save, tartum nusikalstantį už rankos. Rodos, kibirkštys pažiro iš viršaus. Skaudžiai raudoni plėmai lyžtelėjo patamsėjusius medžius. Jos krito kaip tolimi vaikystės metai, sukapoti atskirais, margaspalviais gabalėliais. Ir užsimerkus, jie augo, glaudėsi į vientisą užtiesalą, nusagstytą saulėmis ir giedančiais paukščiais.

       Atsisėdo Lapeika po lazdyno krūmu ir barė save. Ir ko gi tu neini gulti? Jau vėlu, o ryt turėsi prakaituoti su dalgiu. Bet jis tik tramdė save, nežinodamas už ką. Jis tik nenorėjo eiti į kiemą, kur teberiogsojo vežime deguto kubilas. Kaip sunkenybė, užgožusi jo nugarą. Ir jeigu atsiguls, užmigti vis tiek negalės tvankioje kamaroje. Neįprastai garsiai plakė jo širdis, tartum jaunystėje, girdint siaučiančius sodžiaus vyrus. Užsikloji galvą kailiniais, o vis tiek skverbiasi šūkavimai ir dainos ir skalijimas šunų. Keistai dūzgeno jo širdis, ir šiluma išmušė kaktą. Ei, kad būčiau jaunesnis... Tai įsikarčiau ton epušėn ir padegčiau... Padegčiau... Visą degutą padegčiau. Kad pleškėtų, kad pašvaistė muštųsi į dangų...

       Jam pasidarė nejauku ir nedrąsu, lyg perdaug buvo pamislyta. Ir taip, ko negalėtų pasakyti nei kaimynui, nei žmonai. Šuva, tupėjęs šalia jo, ištikimas jo nusiminime, staiga suurzgė ir pašoko.

       – Nutilk! – patylom sudraudė šunį prispausdamas jo sprandą prie žemės. Šuva žiūrėjo neramus, pašiaušęs kudlą ir pasiruošęs iš naujo pulti. Ir jisai nugirdo žingsnius ir pusbalsiai šnekant. Du nežymūs šešėliai sustojo prie jo degamosios duobės.

       – Išlupti katilą galėtume... – vebleno apystoris balsas.

       – Galėtume. .. Tik išlupus ne ką iš jo ir peštume, – abejojo antras, lyg prikimęs.

       – Apaugęs storai. Kokią valandą degtų.

       – Ir tai dar kažin?..

       – Geriausia, sakau, būtų j patį kiemą nuslinkus. Vis rastume kokią palaikę bačkelę – samprotavo pirmasis. O prikimusiu balsu vyras jį tuojau sudraudė:

       – Šuva pajus... Ką tu čia niekus paistai. O kad per vėlai susimislijom. Būtum Lapeikai užsiminęs, dar kad alaus bus. Ir būtų davęs...

       – E... Kad jau nebe laikas...

       – Žinai, negaiškim. Lupam katilą ir tempiam.

       – Ir tošis galim visas susirausti... Lapeika nebeiškentė:

       – Ar deguto, vyrai? Jeigu tik jums reikia? Juos taip staiga užkalbino ir taip iš arti, kad
jau nebebuvo kaip beprašapti. Lapeika juos drąsino:

       – Ko jūs nusigandot, Valiau? Eikit šen, pasišnekėsim.

       – Drištarogės! Kad nei šiaip, nei taip, dėde, – prikimęs mikčiojo Žlabio Valius. Ir Kelpšienės Keisčiui visai storai išėjo:

       – Kad mes, dėde, kaip kokie vagys. Kaip ruskiai – arkliavagiai...

       – Che, che... Tas nieko. Ar ketinate ant kalno degti?

       – Ant kalno. Kaipgis.

       – Tik ne ką mes teturim. Pora stebulių.

       – Ar daug jūsų?

       – Nedaug... Bet kai sudegsim, tai prisirinks.

       – Suplauks bematant.

       Vyrai aiškino vienas per kitą ir nesuprato, ką senis su jais ruošiasi daryti. O jis juokėsi į ūsus ir vedėsi abu į kiemą.

       – Tik susimildami, patyliais. Kad pati nepajustų.

       – Gal nepajus... O ką mes veiksim?

       – Dabar tai išpūskit žandus, vaikinai. Ar vieni užtempsim? – Lapeika sustojo prie vežimo su degutu. Jis dar užmetė pora senų kubilėlių. – Kad būtų į ką supilti, – paaiškino.

       – Oje, užtempsim. Tai visą vežimą? Drištararogė! – Valius griebė už ienų, skubindamas, kad kartais senis ko kito nesumislytų.

       – Tai bus pašėlusiai linksma! – tyliai suspiegė Keistis, įremdamas petį.

       Jie stūmė sušilę. Ir gal nebūtų įveikę. Bet įkalnėje jau nebereikėjo bijoti Lapeikienės. Šūkaudami talkininkai atbėgo iš viršaus.

       Dabar tai prasidėjo darbymetė ant kalno. Tuojau suliepsnojo viena po kitos medžiuose įkeltos stebulės. Ir tai buvo ženklas pasilikusiems sodžiuje. Ten dainavo eidami parugėm. Degutą pilstė į rėčkeles ir jas traukė su virve į medžius. Kalvis Elyzas, atkišęs rankas, lyg reples karštai geležiai iš žaizdro traukti, ėjo artyn ir šaukė:

       – Degutoriau, duok deguto! Jei neduosi – ragą suksiu!

       – Suk, suk mano ragą –  tu negausi nei per nagą... – atsidainavo tais pačiais žodžiais kalviui Lapeika. Jis ruošėsi prie kubilo, kilodamas samtį, raudonai nušviečiamas liepsnų.

       Apšviestam rate pasirodė dainininkai. Visų pirma ėjo Vincė, grodamas armonika. Jį supo patys jauniausi – piemenys ir pusberniai. Merginų būrelis už jų. O užpakalyje, du vyrai, pasimainydami nešė alaus dvylikagortę.

       Valius čiupo Lapeiką už pečių ir nusitempė prie būrelio. Vieni laikė ant kelmo statinaitę, o Pilypas, atsargiai sukdamas volę, leido. Alus šnypštė jam pro pirštus ir putojo.

       – Tai velykinis alus. Šuliny laikiau įleidęs – didžiavosi Pilypas. O, kad jis buvo darytas paties seniūno, tai visi žinojo, kad geresnio niekur nerasi. Alus kvepėjo ir puta dribo per kraštus. Valius prisėmė puodelį ir atkišo:

       – Dabar tris nuo vietos, dėde. Be jokių kalbų!

       Kas tau atsikalbinės? Jo ūsai sumirko putose. Jis numetė kepurę, bloškė šalin švarką. Merginos, atokiau susėdusios, pynė vainiką iš lapų ir žiedų. Ir kai baigė pinti, dvi iš jų prisiartino ir vainiką uždėjo Lapeikai ant galvos. Jis buvo sunkus ir didelis ir užkrito per galvą ant pečių. Apie jį sukosi ratelis, o jisai strapinėjo viduryje, įsisprendęs į šonus.

       Medžiuose liepsnojo ir šnypštė degutas, spragėjo šakos. Ugnies latakais lijo žemyn. O nuo kalvos į visas puses gūsčiojo vasarvydžio naktis, nerami ir gyva, kaip verdenė.

       – Tik nepalikit nieko! Ir kubilą užkurkit! Kad supleškėtų! – šūkavo Lapeika.

       Jam buvo lengva ir šviesu. Ir žvaigždės pabalo nuo šviesos ir linksmybės. Žara slinko į rytų pusę.

       Aidai, 1950 m. birželis