Živilė Bilaišytė (1951–1991) – Saint Paule gimusi poetė ir literatūros kritikė. JAV universitetuose studijavo ir baigė matematikos mokslus bei anglų literatūrą. Literatūros kritikos straipsnius ir savo eilėraščius spausdino kultūrinėje emigracijos spaudoje – „Aiduose“, „Akiračiuose“, „Metmenyse“, „Ateityje“. 1973 m. išleido savo pirmąjį eilėraščių rinkinį „Žaiskim ieškojimą“. Anot Viliaus Gužausko, eilėraščiai artimi „nužemintųjų“ (A. Mackaus, L. Sutemos) kartos poezijai, kupini kūrybinės vaizduotės, atviri beiliuzinei ateičiai, jie išreiškia išeivijoje subrendusios kartos nerimą dėl gyvenimo patirties ir kalbos neatitikimo egzode, kelia poetinės kūrybos lemties problemas. Savo kritikos darbais Ž. Bilaišytė atstovavo akademinei kritikai. 1978 m. tapo literatūros mokslų daktare apgynusi disertaciją iš anglų renesanso literatūros. Parašė reikšmingų straipsnių apie L. Sutemos, M. Martinaičio, K. Bradūno poeziją, A. Škėmos ir K. Ostrausko vėlesniąją dramaturgiją. 1994 m. pasirodė pomirtinė jos poezijos knyga „Detalių reikšmė“, kurioje atsiskleidžia, anot Vytauto Kavolio, neharmoninga, sulaužyta, be išganymo vilties sąmoningo egzilio būtis.

       Blogio fizika

       I

       „— Žiūrėk, žvaigždės šviečia dar vis”,

       jis taria Amalfi valdovei,

       ir plieno pirštais iš lėto užgniaužia jai kvapą.

       Žvaigždės neliudys.

       Kalėjimo kiemas grįstas baltais akmenimis.

       Dusli tyla.

       gali šauktis žvaigždžių — ar jas keikti,

       bet jos tyli ir šviečia.

       Pro plieno pirštus išslysta viltis.

       Jis užsmaugia valdovę

       jos brolių palieptas.

       Žvaigždėtame kieme,

       jėga ir pagieža sukibę šoka fandango:

       „— Esu jūsų valdovė dar vis”.

       Žvaigždėms nesvarbu.

       Tremties vagone maldaujant vandens,

       ar žviegiant elektros kančia,

       ir saugiai miegantiems lovose,

       ir budeliams uniformuotiems,

       ir išbadėjusiom akim nusėtais slėniais,

       ir virš neatpažįstamų kūnų, suverstų už miesto ribos —

       žvaigždės šviečia, žėri dar vis.

       Jų išskėstos spirale rankos

       sukasi didžia ekstaze,

       kurią jom patys priskiriam.

       Akloje tyloje — juoda erdvė.

       Teroro įgąsdinta gimsta siaubo tyla —

       budelis ir kankinys prisiliečia lūpomis,

       kančia lieka be žado.

       Tanko sutriuškintos rankos lieka ant grindinio,

       „— Kad nebeskambėtų tiesa tavo stygomis”.

       Juodos tylos glėbyje miega

       ir tie, kurie liudija tiesą,

       ir tie, kuriems nesvarbu.

       Tylus centras spirale skriejančios erdvės

       plečiasi, be žado ir be paguodos.

       II

       Žvaigždės krito tą naktį virš Amalfi.

       Spėjome — tai Pleiades — septynios seserys sąmokslą

       / ruošė,

       driekėsi jų ilgi kaspinai — šviesos palydovai —

       iki pat jūros paviršiaus.

       Tą naktį ieškojome savo galaktikoje juodųjų skylių,

       kur merdinčios žvaigždės pradingsta, kur baigiasi laikas.

       Kosmosas virpa dešimčia plokštumų,

       vidurnaktį galima jas įžiūrėti —

       jeigu širdis tyra ir vaizduotė mikli.

       Užgniaušime paskutinį kvapą tiesos valdovei.

       Žvaigždėm nerūpi — tai ne jų reikalas.

       Tiek laiko praslinko,

       žvaigždės matė ir atsisakė liudyti.

       „— Nesišauk dangaus pagalbos,

       žvaigždės šviečia dar vis”.

       Galaktikos centro širdis,

       juoduoja skylė —

       čia gimė laikas, čia gimė šviesa.

       Dabar ir šviesa neišvengia traukos —

       žvaigždžių likimas, fizikos dėsniai.

       Nesistenk suprasti teroro audros.

       Žvaigždės dūžta ir krinta į viena kitą.

       Mano pradžioje yra mano pabaiga —

       konclagerių išgelbėtieji

       nepajėgia paaiškinti, kas slypi gelmėje.

       Lieka tik žvaigždės

       ir šviečia be žado.

       1987-90

       Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.

       Sausra

       Ši sausrą kenčianti žemė

       gimdo šventyklas ir pranašus.

       Ši sausros rankomis sūpuota žemė

       sprogsta.

       Jei esi be namų, iš kur imsis prasmės?

       Mano šulinys užverstas,

       mano šimtamečius alyvmedžius

       išvertė iš šaknų,

       mano namus susprogdino.

       Kulkos pakirsta

       krito žydė mergaitė,

       mane apkaltino,

       mano namus susprogdino,

       mano namai švietė,

       kaip sprogstanti žvaigždė.

       Po septynių dienų

       tiesa pražydo,

       kaip dykumos kaktuso

       baltai reta gėlė.

       Oficialus pareiškimas skelbia

       mane neteisėtai apkaltinta.

       Armijos kulka nušovė mergaitę.

       Žemė atimta.

       Kai žemės nebėra,

       kur imsis prasmės?

       Kas vakarą, kai leidžias saulė,

       sėdžiu ant savo susprogdinto slenksčio

       ir pro pirštus varva kraujas, renkas į upelius

       ir lėtai siurbiasi link išverstų šaknų.

       Tūkstantis mano senelių

       šitame kalne,

       ir nuo jo nesitrauksime.

       1989-90

       Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.

       Liepsna

       Kvėpuoju ugnim.

       Vidurnaktis.

       Ir išpažįstu savo kaltę.

       Mano tėve, mano tėve, kam mane apleidai?

       Vilties nebėra.

       Pikti žodžiai įrėminti sienoje —

       portretai mūsų giminės.

       Tavo žodžiai —

       Tamsi tavo oda

       reikalauja rykštės ir darbo,

       juodo, kaip ir aš.

       Medinės sienos,

       balta jėga.

       Jie laukia ir tikisi —

       valkata, mūsų, vagie.

       Bijau, tėve, bijau.

       Imu benzino skardinę

       ir sienas apšlakstau

       visą valančia viltim

       ir kvėpuoju ugnim.

       Žiebiasi laiptai,

       keliais lipa mano liepsna

       iki pat stogo,

       tave rankom apglėbti,

       atleidimo maldauti,

       keliais einu.

       Langai šviečia viltim.

       Giliai kvėpuoju

       laisvės jėga.

       1985

       Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.

       Skenduolė

       Kasnakt, kai užsimerksi miegui,

       mano veidas išnirs

       iš tvenkinio šaltos gelmės,

       žalsvai mėlynos.

       Balti lapai žiedų

       liesis pasroviui —

       brangios padugnės.

       Kai tu užsimerksi

       matysi mano akis,

       po vokais žvyras ir ašaros.

       Skanduotas atvaizdas,

       skandintas įvaizdis,

       įskaudintas atmintyje.

       1985-86

       Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.

       Šventykla

       As flies to wanton boys are we to th'gods

       They kill us for their sport.

       King Lear, IV.i.

       Karaliau,

       šioje sausoje žemėje

       regėjau šventyklą,

       baltą kaulų baltumu.

       Sunki ranka išbarstė

       šventus jos kaulus,

       žemė dreba,

       marmuro kolonos byra.

       Sicilijos balti kalnai,

       skausmo išbaltintos lūpos,

       byra į dulkes mūsų puikybė,

       nebaigtos kolonos,

       ašaros dulkėse,

       trys metrai skausmo,

       saulė plieskia dievų valią.

       Slysta į jūrą, slenka kalnai,

       juokias dievai,

       nėra kur slėptis,

       kur atsiremti,

       rieda kolonos link jūros.

       Karaliau,

       aš tikiu,

       šypsos dievai.

       Dabar gelsvi driežai

       sausoje žolėje šiurena,

       ir juodos gyvatės lankosi

       po deivės pušim.

       1985-86

       Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.

       Mano pradžioje yra mano pabaiga

                Mamelei

       Kas vakarą tave guldau,

       kas rytą prikeliu iš miego.

       Mama, mano mama,

       kur išnyko tavo akys?

       Mano motina mane nešiojo,

       valgydino ir šukavo,

       puošė saulės kaspinais.

       Dabar ją kūdikiu glostau,

       guliam ir keliamės kartu,

       žėri mano likimas,

       žėri jos akyse.

       Ir žodžius jau užkasėm,

       po vieną darže.

       Dabar ten jau dygsta

       akys ir dantys po vieną,

       žydi pirštai, blauzdikauliai.

       Verkiam abi

       atsisėdę ant žemės,

       nepakeliu tavęs.

       Mano likimas ir mano ateitis.

       Ir kokios baisios mūsų akys.

       1985-86

       Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.

       Aistros ir įsakymai

       Vakar parsivedžiau žmoną

       vėl į išniekintus namus.

       šalti židinio pelenai ir užgesęs žiburys.

       Staugia ir staugia vilkai.

       — Tave išsiuntėm gėdą atpirkti.

       Pririšk ją tarp dviejų žirgų,

       Tarp dviejų berželių jaunų,

       palik ją hienoms.

       Tegul jos kaulai baltuoja.

       Dieve mielasis,

       kaip aš kelsiu ranką prieš ją?

       Lūžta upėje ledai,

       verkia sūnus ir staugia vilkai,

       genties gėda ir mūsų nuodėmė,

       nušalę pirštai išbarstomi sniege.

       Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.

       Gioia

       Skaidrios aukso

       muzikos sferos

       lengvai skraido palubiu —

       spindi židinio liepsna,

       ir balta oda juokias

       švelnia šiluma.

       Erdvė garsuose —

       stygos ir pučiamieji

       dovanoja keturis angelus,

       keturios pasaulio šalys

       byra vario trimitais.

       Gioia —

       kūrybos chaosas,

       žingsniai per gatvę į nebūtį,

       lamdomo metalo klyksmu.

       Dabar ir vėl

       liejasi rožės palubėm,

       trykšta jos juokas

       ir gęsta saulėlydžiu.

       Šviesaus aukso sferos

       kyla ir leidžiasi

       lėtais sūkuriais.

       Aukso skaidrūs

       muzikos gaubliai

       plyšta

       užmarštim.

       Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.

       Atmintis

       Tavo atmintyje aš esu gyva.

       Nieko nesitikėk.

       Prasmė yra momente.

       Nelauk tobulos ateities,

       nesitikėk, bet gyvenk.

       Kai tu mirsi,

       tavo prisiminimai mirs su tavim

       ir manęs nebeliks.

       Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.

       Atminties atkaklumas

       Tą vasarą, kai mano motina mirė,

       ji plūduriavo sąmonės pakraščiuose,

       pabusdama atvykus vaikams.

       Musės ant prakaituotų sienų

       šoko mirties ritualus,

       derlingų lygumų pakraštyje,

       mažame šiauriniame miestelyje.

       Laikrodžiai tiksėjo pastoviai,

       skambino valandų ketvirčius,

       ištikimus intervalus skaičiavo,

       jos valandas išskambino.

       Tirpo jos atminimai

       naikindami dalį manęs.

       „Kai buvai maža,”

       ji taria kambario kampui,

       „buvai tokia graži ir švari,

       tavo auksinės garbanos...

       Mačiau tave bėgančią taku,

       man į glėbį sapne,

       mano siuvinėta balta suknele,

       vainikais rugiagėlių.

       Ir verkiau tavo prarasto nekaltumo.

       Sapnai apie kūdikį neša nelaimę,

       bet aš meldžiuos už tavo sielą.”

       Jos daiktus skirstau dabar,

       rūšiuoju trapias tylas,

       kilnoju ištirpusius laikrodžius.

       1981

       Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.

       Laimė ir troškimas

       Mano širdis slysta plonu ledu,

       sukasi paspirtas tuščias butelis,

       riešo staigus judesys,

       lygūs balti akmenukai

       šoka gruoblėtu paviršium.

       Po ledu metalo alsavimas.

       Tylos pakraštyje klajoja

       pulkai juodų žąsų.

       Susprogt į ledą ir šviesą,

       aštriu peiliu atlupti odą,

       praryti kartų akmenį,

       pavirst įnirtusiu garsu.

       Upės paviršiaus tyla

       šiandien pilasi skeveldrų sūkuriais

       link jūros.

       Sutemus lietus užeina,

       išvyniojam tylos audeklą

       iš akių ir lūpų ir ausų,

       ilgų plaukų bure ištemptų,

       ir plaukiam pasroviui.

       Sidabro žuvys krenta ant tylos plausto,

       suręsto iš kaulų baltų,

       rankų iš šlaunų — relikvijų,

       kaulų kentėjusių, badu mirusių,

       šviesos trokštančių, druskoje mirkytų,

       kad jų sūris mūsų mintis skaistintų.

       Sidabrinių žuvų kančia

       įplukdo mus į olą įlankos pakraštyje,

       švelnus kvapas tirpstančios žemės,

       ledo vainikai šnabždasi,

       kad laimė ir troškimas

       nėra pastovios būties sąlygos.

       Į gelmes

       tikėk ir ilgėkis —

       uola ir trapus sraigės kiautas.

       Lygi balta linija tęsiasi,

       audeklas be siūlės

       ištemptas mėlynam fone,

       ir dvigubi smuikai parsideda

       riešai skausmu raitosi,

       lygūs balti akmenukai gerklę pripildo,

       skamba ryki kalba,

       įsiutusi jėga įsukta į džiaugsmą.

       Olos pakraštyje, tamsoj ant tylos plausto,

       stebim banginius, įplaukiančius nuo jūros,

       juodos žolės ant smėlio alsuoja judesio sapnais,

       įlankoj delfinai šuoliuoja tobulais minkštais šuoliais, elektriniai purslai jų kontūrus užbrėžia,

       jų ovalinės formos mums skirtos,

       atsiųstos gyvybę gelbėti.

       1981

       Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.

       Akys ir ausys

       Lex talionis — bausmė.

       Vakarų Bengalyje per ryžių derlių

       keturiems vyrams žolelių sultys

       išėdė akis.

       Kaltė išpirkta.

       Kančios šauksmas aidėjo

       budelių ausyse.

       Dosnios akys ir ausys,

       įtampa ir esmė

       atpažinti.

       Bežodis vaitojimas,

       žodžių beprasmė versmė,

       įžvalga,

       kyla į paviršių

       iš tamsių žalių gelmių,

       plyšta be pastangų,

       gelmėje lieka

       grumtynių nuosėdos.

       Akla žynė dar vis pranašauja saloje,

       šventykla išskelta iš marmuro

       vežto iš labai toli,

       stačiai žemyn nuo uolos,

       kylančios iš jūros —

       skaidrios, mėlynos, elektrinės,

       šventykla puošta mozaikomis —

       delfinais, buliais, apvaliom moters šlaunim.

       Mažas kraujo burbulas sprogsta

       pumpuru jai ant lūpų,

       jos akys mato toli,

       ne mane priešais ją,

       kvėpuojančią svaiginančiais garsais.

       Jie kyla iš akmens

       tiesiog į ekstazę.

       Ji duoda veidrodį man į rankas

       masyvų molio rėmuose.

       Motinos akys žvelgia į mane

       teisiančiai:

       — Mano vaikai neišgali,

       nesugeba,

       be kalbos ir be papročių

       dabar jie niekad —

       Valdžia prisipažino vakar

       Bihar valstijoje akis išdūrus trisdešimčiai kalinių,

       karštom adatom ir stipria rūgštim,

       nusikaltimų skaičių mažinti.

       Šlykšti mase, lauk.

       Blizgesio nebėr.

       Išlupu savo akis po vieną

       ir tarp delnų trinu.

       Šiltoj lipnioj tamsoj

       kruvinose akiduobėse

       ieškom paguodos.

       1981

       Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.

       Barokas

            Giedrei

       I

       Kolonos — senų moterų kojos

       sustambėję,

       per riešą sutinę

       nuo darbo ir nėštumo,

       parėmę upę ir debesis

       mums ištiesia miestą — baroko sielą

       akmeny užfiksuotą alsavimą

       parką ir valso stygas.

       Bėgam gatve ir šaukiam,

       — tai valsas, juk tai valsas.

       Iki persivalgymo

       laižom varpų skambėjimą

       baroko bokštų sūkuryje

       ir apsvaigę ekstazėje akmenėjam.

       II

       Barokas

       sraigių kiautų išraitymais,

       barokas — pro ašaras amžinas,

       ugnį ir lietų,

       barokas išrėžtas skausme,

       auksu mirkytas, išgelbėtas,

       barokas — tiesių linijų rėmuose

       kolonom bujojantis šauksmas

       Regina Pacis.

       Barokas popiečio saulėje

       Ir sumos smilkaluose.

       Lauksim prie varpinės

       ir laimink mūsų kančias.

       Viena ir Vilnius, 1973

       Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.

       Skaityti toliau