Tęsinys. Skaityti pradžią
Ėmė daryti, sukti menamus debesis – Tai Chi.
Visiškai atsitiktinai, jis sužinojo apie Lietuvoje gyvenantį ir Tai Chi bei meditacijų mokinantį kinietį. Už kelis šimtus rublių išmoko daryti menamus debesis, šaudyti menamas strėles. Mokėsi ir dzeno meditacijų.
– Jautėte poreikį ieškoti... – tyliai pasakė Regina.
Studentas kalbėjo iki sutemų. Nuolat kartojosi.
– Jūs daug kankinotės... ir nesiliovėte ieškojęs, – ištarė rašytoja, motinišku žvilgsniu palydėjusi susimąsčiusį jaunuolį.
Darius prasitarė, kad jam nuo viso šito jau „važiuoja stogas“. Jis neturi į ką kreiptis. Kinietis, išmokęs tų meditacijų, sako, kad po jų reikia iš lėto grįžti į šį pasaulį; bet Dariui grįžti iš viso nebesinorėdavo – aplink jį buvo pernelyg daug egoizmo, stumdymosi, karjeristų, pagiežos, apkalbų. Nutarė, jog šis pasaulis yra kančia, kaip mokė Buda.
– Ar visas gyvenimas, ar tik Lietuvos? – pasiteiravo Regina.
Jaunuolio liežuvis pynėsi it girto žmogaus:
– Lietuva – chaosas. Čia viskas maišosi, – atsakė jaunuolis, žvelgdamas pro langą.
Darius prabilo apie besikeičiančias vertybes. Jam dar vakar rodėsi, jog Lietuvoje tikinčiuoju buvo laikomas tik tas, kuris nebijojo būti persekiojamas KGB, o šiandien bet kas paklūsta giesmei „Pulkim ant kelių, visi krikščionys“. Dabar, kai Bažnyčia tapo visų, jis, Darius, buvęs lojalus jos narys, nors ir labai jau trumpai, atskilo nuo visuotinio išganymo plano lyg akmuo nuo uolos... o rytiečiu nepasijuto. Pasijuto esąs niekas. Niekada kitaip ir nesijautė.
Tą sykį jie kalbėjosi dėstytojos nuomojamame bute, sėdėdami šalia vienas kito ant nepatogios antikvarinės Smetonos laikų sofos.
– Tai ėjote į Bažnyčią dėl Dievo ar dėl politinių tikslų? – paklausė Regina, žvelgdama į Darių, pervargusi po įtemptos dienos, jausdama silpstantį regėjimą, matydama neryškius jo veido bruožus, o kartais tik šešėlius, kambaryje vis tirštėjant rudens vakaro prieblandai.
– Nežinau... – atsakė tyliai, po pauzės, kramtydamas lūpą. – Žinau tik, kad... reikėjo priešintis...
Regina atsilošė, sukryžiavo rankas. Darius giliai atsiduso.
– Nežinau, – nukirto jis tylą. – Bet...
– Jūs esate europietis, – tarė Regina, jaunuoliui nunarinus galvą. – Gal dar sunku tuo patikėti, bet greitai ateis metas, kai pasijusi esąs tikras europietis. Rytietiškų meditacijų praktikas galime tik kopijuoti. Daug kas, pavyzdžiui, kopijuoja jų poezijos ar piešimo manierą. Pasaulėjautos nenukopijuosi. Mes gyvename kitoje kultūroje. Turime be galo turtingą Europos kultūrą. Europos dvasią ir europietiška pasaulėjautą.
Staiga Regina prisiminė, jog ir ši tezė buvo negailestingai užsipulta, kai kolegos iš filosofijos katedros recenzavo jos monografiją. Anot jų, Regina vis dar gyveno XIX a. Hegelio Vokietijoje.
Darius visiškai nesijautė esąs europietis. Todėl iki galo nesuprato Reginos žodžių. Jis ir jo tėvai, visi aplinkui skaičiavo kiekvieną skatiką. Algų negaudavo po kelis mėnesius. Kasdien stovėdavo eilėse prie maisto produktų. Ne, Reginos žodžių jis negalėjo suprasti.
– O kas yra Europos dvasia? – pasitikslino jaunuolis.
– Tai galima tik pajusti, – Regina nusišypsojo. – Turėčiau jus nusivežti į Bavariją, prie Alpių... Ten, kur susijungia trys vokiškos žemės – Šveicarija, Austrijos Tirolis ir Vokietijos Bavarija. Ir ne tik ten. Bet aš iš tų apylinkių.
Regina nejučia pamanė, kaip radikaliai skiriasi angliškas žodis „spirit“ lietuviška „dvasia“ ir vokiškasis „Geist“.
Darius susimąstė. Iki Sąjūdžio mokyklose kalbėjo apie broliškų respublikų draugystę, – prisiminė studentas žvilgteldamas į Reginos rankas. – Apie europietiška dvasią dar neteko girdėti.
– Kas tinka broliškoms respublikoms, tas joms ir tinka, o kas Rytams – tai Rytams, – pasikartojo Regina. – Induizmas, joga – indams, Alachas – arabams, kamikadzės – japonams, Tai Chi ar dzenas – kiniečiams. Tai jų kultūrinė autentika. Tam reikia šaknų.
– Bet mes galime perimti. Ar ne? – nenusileido Darius. Tuomet jaunuolis savo dėstytojai, visiškai rimtu veidu papasakojo apie kelias jo kultivuotas meditacijų technikas. Reginai jos sukėlė nuoširdžią šypseną. Žinoma, ji neišsidavė. Anot studento, pirmoji tokia: jis atsisėda prieš sieną tiesia nugara: virš bambos – pilvo ertmėje, pačiame jo centre – laiko menamą plūdę ir ją kontroliuoja, kad nepasislinktų į šoną. Jokių pašalinių minčių – tik plūdė (antraip nebus jokio efekto). Tuomet, kai įpranta tai daryti, vietoje plūdės – teniso kamuoliukas.
– Kaip? Kaip? Kas toks įsistatomas? – nutraukė Regina, šį sykį nesulaikydama nei šypsnio, nei ironiškos intonacijos.
– Kamuoliukas. Menamas teniso kamuoliukas,– pakartojo. – Stalo teniso, nes mažesnis.
– Čia taip kinietis įvardijo? – pasitikslino Frau. – Ar jis kinietiškai kalbėjo? Stalo teniso kamuoliuką turi įsistatyti į pilvo ertmę, ar taip? Teisingai supratau?
– Na, dzeno meistras instrukcijas davė rusiškai, bet jis įvardijo būtent taip. Na, kamuoliukas juk menamas, kaip sakiau...
– Žinoma, žinoma, kiniečių viskas menama. Atsiprašau, pertraukiau...
Darius dvejojo – tęsti pasakojimą ar ne? Juto, kad netrukus apsijuoks. Rodos, jau apsijuokė.
Jaunuolis nurijo jaudulio seilę, kuri užstrigo kažkur giliai gerklėje. Sunkiai, bet pasakojimą tęsė.
Stalo teniso kamuoliukas irgi kontroliuojamas pačioje pilvo ertmėje, tačiau tai daug sunkiau, mat kamuoliukas lengvas, neretai pakimba ne toje vietoje. Medituojantysis ima sukti jį lėtai (nors labai norėtų greitai, nes taip lengviau) kokias penkiolika minučių, po to į kitą pusę. Tada siela atitrūksta nuo kūno. Atsiveria kita dimensija (žinoma, jei tuo metu nepateko pašalinių minčių): šis materialus pasaulis atrodo purvinas, pasaulio triukšmas virsta sielos ramybės drumstimu. Įvaldžius šią techniką (vieniems po kokių dešimties seansų, kitiems tai trunka kelerius metus), galima kamuoliuką pastūmėti žemiau bambos. Taip medituoti labai sunku, nes atsiranda erekcija. Maža to, susikaupti labai trukdo ne tik pašalinės mintys, bet ir nuolatinė pagunda kaitalioti kamuoliuko spalvą (mat balta teniso kamuoliuko spalva vaizduotėje nejučiomis virsta tai žalia, tai melsva – priklausomai nuo ekstazės lygio).
– Aukščiausia technika – iš viso „vožianti per smegenis“, – įsismagino studentas, – kai kamuoliukas viduryje, o galvoje įsistatomas veidrodis taip, kad pirmyn/atgal sukiojamas kamuoliukas atsispindėtų veidrodyje. Štai tokia meditacija labai pavojinga, nes kyla pagunda įsistatyti kelis veidrodžius, kurie atsispindėtų vienas kitame su aibe besisukiojančių teniso kamuoliukų. O tada jau sunku sugrįžti atgal į normalią sąmonės būseną.
– Būna taip, kad ir nebegrįžtama?.. – atvirai nebevaldydama šypsnio paklausė Regina. – Vienoje konferencijoje Rytų religijų tematika girdėjau atvejį, kai medituojantysis taip apsvaigo nuo kaifo, kad nebegalėjo sugrįžti į normalią būseną kelias paras... ir numirė, mat kūnas negavo nei vandens, nei maisto.
– Jūs sarkastiška. – sulemeno Darius. – Arba tyčiojatės?!
Akimirkai įsivyravo tyla. Regina surimtėjo. Ji pasislinko arčiau vaikino, atsargiai prilietė jo smakrą ir kilstelėjo nunarintą galvą.
– Apie ką iš tiesų norėjot pasikalbėti? – staiga paklausė atitraukdama ranką.
Regina padarė dar kavos. Ji atplėšė naują Jacobs pakelį, atsivežtą iš Vokietijos. Buvo girdėjusi, kad padorios kavos Lietuvoje nėra – kaip ir daug ko kito. Darių stebino ne tik pakelio blizgesys, bet ir čežesys jį atplėšiant. Jam buvo neįprasta matyti, kad taip abejingai praplėšiama nauja kavos pakuotė. Ant Reginos kavos staliuko dar buvo padėta nematytų arbatų pakuočių, vienkartinio naudojimo servetėlių, iš šaldytuvo kameros ką tik išimto ir sulaužyto šveicariško šokolado.
– Ar Lietuvoje populiaru burti iš kavos tirščių, – pasiteiravo Regina gurkšnojant kavą.
– Netikiu burtais. Netikiu likimu, – pagaliau prabilo vaikinas.
– O aš kartais tikiu. Kartais esu neracionali. Aš juk moteris.
Nurijo paskutinį gurkšnį, pažvelgė į tirščius. Jaunuolis padarė tą patį.
– Kas? – suglumo vaikinas. – Ką rodo mano tirščiai?
Regina trumpam uždėjo ant jo peties ranką:
– Rodo, kad paties laukia permaina. Didelė permaina.
Regina skaniai nusikvatojo, akimirkai priglaudė savo petį, – ko nemoku, tai nemoku. Burti nemoku. Moku kurti. Ar tai ne vienas ir tas pats?
Darius truktelėjo pečiais. Nebuvo įsitikinęs, ar suprato.
Įsivyravo tyla. Už lango buvo girdėti šūkaujantys vaikai. Ginčijosi dėl lenkiškos kramtomos gumos. Pravažiavo blerbiantis Moskvičius.
Staiga Regina ėmė dėtis rimta. Tik ironiškas tonas išdavė jos žaismingą vaidybą:
– Jei galima, norėčiau grįžti prie dzeno reikalų. Atsiprašau už įžūlumą, bet truputį nesupratau, kaip ten ta erekcija atsiranda... Ką ten reikia daryti žemiau bambos? Teniso kamuoliuką sukioti?
Darius nuraudo. Pasijuto idiotas esąs. Visiškas. Sukiojęsis it voverė ratais, jis viso labo surado savo paties falą.
Jaunuolis staiga, net pats nustebęs, prapliupo kvatoti kartu su dėstytoja. Jo rimta išvaizda subliūško. Jis ėmė prunkšti. Net apsiašarojo.
Regina įjungė muziką. Pasklido bliuzas. Iš sekcijos paėmė raudonojo Mozelio krantų vyno. Ištraukė porą skardinių stipraus Andekso alaus. Padavė vyno butelį Dariui, į ranką įsprausdama kamščiatraukį:
– Ar atkimštumėte šį vyno butelį? Ar padarytumėte tai dėl savo Frau?
Vaikinas negrabiai paėmė vokišką kamščiatraukį. Nežinojo, kaip juo naudotis. Galiausiai Dariui pavyko ištraukti kamštį.
Aplaistė staltiesę. Keli lašai užtiško net ant Reginos palaidinukės. Vaikinas dar labiau nukaito. Instinktyviai prisilietė – susigriebęs, kad liečia moters krūtinę, visiškai sutriko. Dariaus žvilgsnis šokinėjo nuo prasegtos palaidinukės prie ant krūtų užtiškusių vyno lašelių.
Dabar Reginai jis buvo it rentgeno nuotrauka. Ji pasislinko arčiau jaunuolio, švelniai perbraukė ranka per įsitempusį jo veidą.
Darius tylėjo nuleidęs akis. Nedrįso sekti Frau rankos judesių.
– Nesisielok, – ji ištarė lietuviškai skiemenuodama, su ryškiu vokišku akcentu.
Juolab vyresnės. Juolab užsienietės, dėstytojos.
Kraujas į veidą nebeplūdo. Jis tekėjo kitur. Žemyn... žemyn...
Patyrę vyrai klasifikuoja moteris į jaunas, pagyvenusias ir senas, jaunas su didelėmis ir su mažomis krūtimis, į turinčias gražią figūrą ir jos neturinčias, į lengvai prieinamas ir sunkiau prieinamas ir taip toliau, ir dar subtiliau... Darius – priešingai – priešais save matė moterį apskritai. Moters moteriškumą. Tik tai...
– Man jūsų reikia, – sušnabždėjo jis, staiga įsikniaubęs tarp Frau krūtų.
Tai jis pasakė vokiškai: angliškas „you“ neturėjo mandagumo formos. Vokiškas „Sie“, jam rodės, labiau derėjo. Dariaus ponia, glostydama jaunuolio veidą, plaukus, švelniai pasakė, kad jis drąsiai gali į ją kreiptis vokišku „du“, anglišku „you“ ar net lietuvišku „tu“.
Regina leido jam prasegti vynu aptaškytą palaidinę. Jis leido jos rankoms tirti visą savo kūną. Šį kartą energija Chi tryško ne tik delnais. Moteris, pasijutusi visiškai nuginkluota, leido savo įelektrintu kūnu tekėti vienam dideliam geismui. Vis giliau skendo malonumo begalybėje. Regina nežinojo, ko griebtis, už ko laikytis, į ką įsitverti. Abu ištirpo vienas kito nuogybėje. Rytą, atmerkęs akis, Darius pamatė juodus Reginos plaukus, išsidarkiusius ant jo krūtinės it vėduoklė, tuščią vyno butelį ir Mozelio raudonio nudažytas taures.
Dėstytoja iš Miuncheno buvo jo pirmoji. Jos pusiau nuklota iškili krūtinė alsavo lygiai lygiai.
Sieninis laikrodis rodė pusę devynių. Pro užuolaidas skverbėsi rugsėjo saulė. Jųdviejų saulė. Diena turėjo būti giedra. Gal ir visas gyvenimas. Jos ir jo? Jis bijojo pajudėti, kad nepažadintų savo Europos karalienės. Ji buvo ikona. Idėja ir kūnas. Kauno senamiestyje.
Jaunuolis geidė Reginą liesti, glamonėti, glausti prie savęs, galiausiai joje ištirpti, išnykti.
Jų laukė romantiška kasdienybė. Jaunuolis nešė dėstytojai gėles į pasimatymus jos bute. Bet sykį įsijautęs, be jokios priežasties, vidury semestro, jis atnešė jai orchidėją tiesiai į Filosofijos katedrą.
Regina gėrė kavą su profesūra, kalbėjosi apie Lietuvos tarpukario filosofiją, apie Kaune dirbusius korifėjus. Regina Schürer įsijautusi svarstė su profesoriais, ar tiesa, kad Girnius jaunystėje žavėjosi Hitlerio idėjomis, kaip ir Maceina, kuris vėliau pripažino savo naivumą, ar tiesa, kad Šalkauskis mėgino Lietuvą paversti intelektualiniu tiltu tarp Rusijos ir Vakarų Europos, kad Karsavinas išmoko lietuviškai per metus ir liko dirbti Kaune, nors galėjo dėstyti Oksforde?
Tuo metu Darius, nežinia, ką galvodamas, kukliai pravėręs katedros duris, visų akivaizdoje įteikė Reginai orchidėją, neva kaip siurprizą. Familiariai. Pasitempęs, nublukusiomis rudomis, kruopščiai išlygintomis kelnėmis, jaunuolis stovėjo mirksėdamas savo žydromis akutėmis, rankoje laikydamas nuo gėlės nuvyniotą popierių. Tik iš ledinio Frau žvilgsnio suprato, kad pasielgė vaikiškai. Pirmą kartą pamatė, kad ir jo ikonizuota karalienė gali sugurti.
Vėliau Reginai teko paaiškinti jaunuoliui elementarius dalykus: Kaunas mažas, akademinė bendruomenė dar mažesnė, dėstytojos su studentais į intymius santykius nesivelia ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, paprasčiausiai taip nesielgiama, taigi kas tarp jųdviejų – paslaptis (secret). Verstehen? Understand? Süprranti? Karjeros laiptais sunkiai kopiama, bet labai lengvai nuslystama. Pasklis gandai, kad dėstytoja iš Vokietijos atvyko į pokomunistinę Lietuvą ne politinės filosofijos dėstyti, o vilioti vos pilnametystės sulaukusių jaunuolių. Jai patiko mažumėlę papamokslauti...
Po šio įvykio Regina staiga pasijuto supratusi, kaip pradėti pirmąjį savo – jau devinto – meilės romano puslapį.
Ją nutvieskė literatūrinė prošvaistė. Beliko įjungti kompiuterį ir sukurti naują dokumentą.
Naujas dokumento pavadinimas, naujos būsimo romano eilutės. Apie Riterį. Apie Meilės Riterį. Tokį drovų.
Gurkšnojau kavą filosofijos katedroje šnekučiuodamasi su profesoriais apie iškiliausius tarpukario Kauno mąstytojus: Antaną Maceiną, Juozą Girnių, Stasį Šalkauskį, Levą Karsaviną. Ir tada duris pravėrė mano Meilės Riteris. Koketiškai žvelgdamas jis ištiesė man orchidėją. Jo rudos kelnės buvo nublukusios, bet stropiai išlygintos. Meilės Riteris laukė mano šypsenos. Profesūra laukė mano reakcijos. Tyla. Nejauki tyla. Galėjau atsakyti tik lediniu žvilgsniu. Jis suprato. Jo skaisčiai mėlynos, tyros it dangus akys apsiniaukė. Nunarinęs galvą iškiūtino pro duris.
Taip Meilės Riteris man įteikė orchidėją.
Regina iškart surado savojo romano pavadinimą – „Der Ritter der Liebe“.
Riterio prieraišumas žadino Frau emocijas. Jai buvo keista, kad jis taip stengiasi dėl jos. Keista, kad ne tik ji geidė jo, bet ir jis jos, daug vyresnės. Matyt, ji galėjo pasiūlyti daugiau nei jo bendraamžės.
Aš paprasčiausiai turėjau ką pasiūlyti. Riteris dar nežinojo, kiek daug aš galiu pasiūlyti Vakaruose. Norėjau įsitikinti jo nuoširdumu. Kaip Evangelijoje parašyta: kas patikimas mažuose dalykuose, tam bus patikėti ir dideli dalykai. Taip – aš buvau pasirengusi po metų grįžti į Miuncheną ne viena... pasidalyti su Riteriu viskuo. Aš turėjau daugiau nei jo bendraamžės. Galėjau Riteriui pasiūlyti atsisėsti net ant Liudviko XIV kėdžių, kavos puoduką pastatyti ant bronzinio staliuko, pakviesti pasivaikščioti Alpių tarpekliuose. Galėjau pasiūlyti Hegelio išmintį. Ir brandžios moters aistrą. Už ją reikalavau vieno – ištikimybės, mano Riterio galvos.
Jo orchidėja žydėjo pamerkta dar labai šviežiame vandenyje.
Darius po paskaitų jau nebeskubėjo nei prie knygų, nei į Tai Chi užsiėmimus, nei į savo kambarį dzeno meditacijoms. Jis stoviniavo prie universiteto durų tarp rūkorių, stebėdamas išeinančius dėstytojus. Jaunuoliui belūkuriuojant grupė bendrakursių pakvietė jį alaus. Pamanęs, jog turi daug laiko iki vakaro, Darius sutiko.
Elegantiškų barų Kaune nebuvo. Bent jau studento kišenei. Darius su kompanija atsidūrė vienoje iš paprastų sovietinio tipo aludžių. Stalai lūžte lūžo nuo bokalų, kuriuos kilnojo ir vyresni, ir jaunimas. Studentų ketveriukė, rusiškų cigarečių tvaikas, girtų merginų juokas ir mažos kainos.
Gunktelėjęs, susivėlęs Dariaus kurso draugas paklausė:
–Kas supratot šios dienos paskaitą? Aš tos vokietės neperprantu.
Kitas kurso draugas, nuolat pasitempęs, visiška priešingybė pirmajam, elegantiškai išpūsdamas cigaretės dūmą ir dar elegantiškiau kilsteldamas Žigulinio alaus bokalą prie lūpų, aikštingai tarė:
– Nėra čia ko nesuprasti. Šiandien ji dėstė Hegelio Geist sampratą. Geist keliauja per epochas. Visa paskaitos esmė. Hegelis XIX a. Berlyne tai mat suvokė!
– Ji labai gerai dėsto, – nedrąsiai įsiterpė Darius.
– Dar geriau mosikuoja papais, ha ha, – metė studentas susivėlusiais plaukais. Hegeliui patiktų!
Visi nusikvatojo. Darius suglumo: jo atmintyje iškilo tikrosios jos krūtys – putlios, sujaudintais speneliais, braukiančios per jo skruostus, lūpas, alsuojančios it karšta lava...
Barmenas įjungė Pink Floyd. Grojo The Wall. Jaunuoliai lingavo, siurbčiodami alų ir pritardami dainai.
– Berlyno sienos jau nebėra, o mūsų sieną vis dar saugo rusai. Kuo čia viskas baigsis? – retoriškai paklausė trečiasis studentas, kuris dėl prasto regėjimo žvelgdavo į pašnekovą itin įdėmiai.
– O kam tai rūpi, – atrėžė elegantiškasis vaikinas. – Tai aktualu mums, skandinavams, gal Amerikai, O Paryžius ir Vokietija tyli. Visa Europa tyli. Ar jie spaudžia Kremlių, kad išvestų kariuomenę? Vokietija džiaugiasi susivienijusi, ir jai to gana. Svetimos bėdos yra svetimos.
– Martynai, bet politikų apatija nebūtinai sutampa su žmonių pozicija. Mūsų dėstytojai iš Vokietijos ne tas pat, kaip čia klostosi įvykiai.
Kažkuris iš jų pakėlė bokalą, pasiūlė išgerti už Frau Schürer. Kažkas išgėręs bemat priklijavo jai pravardę: „Schürer Führer, Schürer Führer.“
Martynas, kilstelėjęs galvą, pasitaisęs į akis krentančius plaukus, mestelėjo:
– Apskritai tai aš netikiu ir ja. Jei rusai mus pastatys į vietą, ji neš kudašių į savo Vokietiją. Pas tą sukčių Kohlį.
– Aišku, ji su mumis nevažiuotų į Sibirą, – skubiai paantrino kiti du.
– Ji nėra kovotoja. Ji boba, prisigraibiusi teorijų, – pridūrė susivėlęs studentas, tuštindamas trečiąjį bokalą. – Maivosi ji. Dėsto XIX a. svaičiojimus. Nepasitikiu jos vakarietiška šypsena. Praretinčiau jos baltus dantelius. Juokauju, ha!
– Idealistė ar ne, man tai visai pochui. Išgerkim. Gal už Berlyno sieną? – paklausė įdėmiojo žvilgsnio studentas, rodydamas barmenei, kad jo ketvirtasis bokalas jau baigiasi.
– Matau, matau! – atsiliepė barmene per visą barą. – Nepamiršau, kad tu, Jonai, geri greičiau už visus.
– Už ką? – pasitikslino Martynas. – Geriau gerkim už mūsų pasienį, kad tos supistos ruskių kariuomenės čia neliktų. Neliktų nė kvapo. Kartais man atrodo, kad Gorbačiovas nugriovė Berlyno sieną tam, kad Vakarai tylėtų apie mūsų sieną.
– Jei Raudonoji armija gaus įsakymą nuslopinti mūsų nepriklausomybę, kas iš jūsų ims ginklą į rankas? – staiga paklausė Jonas. – Kuris? Aš imčiau. Baigiau mokyklą su Sąjūdžiu, tad jei reikėtų, partizanaučiau.
Kažkas kitame baro gale šūktelėjo angliškai:
– Kažkas pasakė, kad draugai – gerai, bet Comrados dar geriau, hė hė!
– Už mus! Už mus, Comrados! – šaukė ketveriukė, susidaužė bokalais.
– O tu, Dariau, ar eitum partizanauti? – įsikirto apspangusiomis akimis Jonas. – Sakyk, ar eitum? Imtum ginklą už tėvynę. Į rusą šautum?
– O tu savo kepenis atiduotum motinai, jei jai to reiktų? – vietoj Dariaus staiga kažkas atšovė nuo kito stalo.
– Išsisukinėjat! – atrėžė Jonas nepažįstamajam. Jo liežuvis vėlėsi, cigaretės pelenus kratė ant žemės. – Dariau, sakyk, partizanautum ar pabėgtum į Vakarus? Su ta hegelininke?
Mes jau sykį partizanavom, –ramiai atsakė Darius. Kaip matai, radome kitokį būdą atgauti nepriklausomybę.
– Tai vadinasi pilietiniu nepaklusnumu, – pasakė Rimantas.
– Taip, Sąjūdis – tai masinis pilietinis nepaklusnumas, – patvirtino Martynas.
Jonas nusispjovė ant grindų, suriaumojo:
– Tai ir nekelkit bokalų, kad imtumėt ginklą už laisvę. Nekelkit, šūdžiai!
Kavaliauskas, Tomas. Atsisveikinimas:[mažasis romanas]. – Vilnius: Versus aureus, 2007