Vaikystėje vieną kartą mama Aleksandrui pasakė:
- Tu tikras keistuolis, Aleksandrai.
- O tu, mam, ilgi keista. Agulkus ant akių dedi. Al cia nolmalu? - atšovė keturių metų Aleksandras.
- Agurkus aš dedu
-
- Ne, kvailiuk, aš vėliau būnu graži, kai juos nusiimu.
- Tu jų isvis nedėk il būsi visąlaik glazi, ne tik plies uzdedama al kai nusiimi. Neleikia manęs kasdien gasdinti su tais agulkais ir zalia kauke. As mazas dal, paskui man tlauma bus.
Mama nusijuokė ir apkabino Aleksandrą. Vėliau apkamšė jį, užgesino šviesą, įjungė jo šviečiantį gaublį ir išėjo iš kambario. Aleksandras užmigo, kažką sapnavo ir sparčiai augo.
Nuo to laiko mama nė karto nepasirodė jam su savo grožio kaukėm. O Aleksandras dabar prisimena tą vakarą su tokia nostalgija, kad net iš tolo švyti.
Antras pirmadienio rytas
Prabudo Aleksandras pirmadienį iš ryto ir suprato vieną visai nemalonų dalyką. Na, pusiau nemalonų. Iš kitos pusės tai buvo pats maloniausias dalykas, koks jam buvo nutikęs - jis pirmą kartą įsimylėjo. Kas čia gali būti nemalonaus? - paklausite jūs. O gi supratimas, kad visa tai vyko sapne. Pirmas nuėjimas į kelionių agentūra, pokalbis apie voverytes Kroatijoj, piktas vyriškis, tada antras apsilankymas agentūroj, vaikščiojimas tarp šunų kakų ir laukimas parke, kvietimas išgerti kakavos… Viskas vyko sapne. Labai tikroviškam, labai spalvotam.
Niekad gyvenime neįsimylėjęs Aleksandras pirmą kartą įsimylėjo sapne. Sakoma, kad net nuo gimimo akli ir visą gyvenimą tamsoje pragyvenę žmonės kažką sapnuoja…
Lyg nelaiminga meilė Aleksandrui atrodė šis rytas. Gulėjo jis lovoj, žiūrėjo sau į lubas ir galvojo, kad gal ir visai be reikalo moteriškių vengdavo aksčiau. “Turėtų kažkur ant svieto būti tokia Gabrielė kokią sapnavau. ” - galvojo jis. “Reiks užeit pas Valentą, jis man apie moteris papasakos. Jis net miega su jom, tai turėtų kažkiek nusimanyti”. - pagalvojo Aleksandras ir atsikėlė valgyti pusryčių. O valgė tai sumuštinius su sūriu, jei ką.
Senatvė
Nuėjo Aleksandras į maisto prekių parduotuvę šiandien. Kiekvieną pirmadienį eina, bet vis į kitą. Kai aplink tų parduotuvių keli tūkstančiai pastatyti tai sunku išsirinkti mėgstamiausią. Tik į Norfas neina, nes ten šlykštu, pelėdos ūbauja, pacai laksto, kaip miške kokiam. Žodžiu prisikrovė jis savo krepšiuką maisto (pienas, dribsniai, kiaušiniai, šaldyta pica ir kitos gamtos dovanos) ir nuėjo prie kasos. Ten buvo šiokia tokia eilutė. Vaikai pirko alų. O už tų vaikų stovėjo tokia sena sena, smirdinti barzdota bobulytė. Ji buvo pasidėjus puse kepaliuko duonos, maža buteliuką limonado “Kriaušytė”ir dar kažko. Daiktų buvo daug, bet jie visi labai maži. Atėjo jos eilė pirkti. Pardavėja net nepasisveikinus liepė jai iškraustyti savo tašę. Bobulytė iškraustė. Ten buvo keli tušti maišai ir mažas maišiukas saldainių “Burbuliai”. Na, kokių 10-14 saldainių. Pardavėja numetė tuos saldainius prie kitų jos prekių ir pradėjo skaičiuoti.
- Šeši litai, penki centai. - pasakė ji.
Bobulytė nelabai įžiūrėdama pradėjo krapštyti tuos pinigus, nelabai ji jų ir turėjo. Aleksandas visą tai stebėjo iš šono ir pasiūlė už ją sumokėti. Ji nelabai suprato kas vyksta ir toliau savo pinigėlius skaičiavo, bet pardavėja jų iš jos nebeėmė. Bobulytė šiaip taip suvokus, kas čia buvo labai nuoširdžiai padėkojo Aleksandrui, bet jis nenorėdamas sulaukti didelio kitų pirkėjų dėmesio išskubėjo laukan.
Eidamas namo, už savo maistą sumokėjęs apie 35 litus jis galvojo: “Jetau, koks aš iš tikrųjų laimingas žmogus esu. Aš galiu matyt, girdėt, vaikščiot, galvot… O kiek gali padaryt, kai esi senas? Ir ne šiaip senas, o labai senas.
Tu niekam neįdomus, tavo nuomonė niekam nerūpi, ligos kimba kaip bitės prie medaus… O jei dar neturi pinigų? Nenuostabu, kad imi tikėti į Dievą. Nes tik jis vienas yra nematomas, jį gali įsivaizduot kokį tik nori, tik jis išklausys tavęs ir tik jam esi reikalingas, ir įdomus. Bent jau tau taip atrodo… Ir tai būna postūmis išgyventi dar bent vieną dieną, kuri, jau iš vakaro žinai, neteiks jokio džiaugsmo.”
Šitaip mąstydamas Aleksandras ėjo link namų, o dangus didžiulėm snaigėm ant žemės drėbė žiemą. Gal jau paskutinį kartą. Va koks rimtas šitas pasakojimas išėjo. Sekantis bus linksmesnis, pažadu. Girdėjau, kad trečiadienį Aleksandras planuoja šokti iš lėktuvo. Ne vienas - su parašiutu. Maž visai pablūdo. Žiūrėsim, kaip ten jam seksis:)
Šiukšlinas pavasaris
“Pavasarį išlenda šūdai, k***os ir motociklai.” - sakydavo Aleksandro senelis, kai jam buvo penki metukai (Aleksandrui, ne seneliui:) Per savo gyvenimą jis tuo visiškai įsitikino. Va kad ir savaitgalį. Tokios gražios dvi dienos buvo, o kaip viską gadino šiukšlini ir prikakoti parkai, gatvės, kai kurių žmonių veidai. Sakoma, kad žuvis atsimena apie 2 sekundes savo praeities, o apie ateitį galvoti išvis nesugeba. Žmogus, pasirodo irgi. Eina tarkim jis žiemą per parką, valgo čipsus (”vistiek visi mirsim”) ir suvalgęs meta tuščią pakelį ant tako su ta mintim, kad “nu gi užsnigs ir nesimatys nieko”. Tai ar jis neatsimena, kad pavasarį sniego nelieka, ar šiaip durnas? Dar geras pavyzdys yra šiukšlių maišai pamiškėse. Gal net išmest į konteinerį arčiau eit būtų, bet ne, žmonės sau pramogą pasidaro. “Davai varom į gamtą, šašlą pakepsim, išsivešim šiukšles tuo pačiu.”
“Norėčiau, kad kiekviena šiukšlė kurią ant žemės numeta idiotai, iškart atsidurtų tų idiotų subinėse. Ne kelnėse, o subinėse.” - taip štai, teisingai, mąsto Aleksandras. Įsivaizduojat kaip greitai gatvės nuo cigarečių nuorukų išsivalytų…
Aleksandras netiki, kad žmogų sukūrė Dievas. “Nu per mažai man įrodymų.” - sako jis. Bet tiki, kad iš kur jis beatsirado, išnyks tik
Toks štai pavasarinis, šiek diek didaktinis (pamokantis) pasakojimas išėjo.
Mergaitė su degtukais
Nenumaldomai artėja ir jau rytoj prasidės visuotinės atostogos. Visi žmonės kur nors išvažiuoja, nes, matai, jiems jų namai nemieli, reikia gi kažkur kitur tas penkias dienas prabūt. Jau dabar visas Aleksandro namas tuščias. Net buvęs partizanas Rapolas išvažiavo į savo sodą, su ta mintim, kad per šventes vokiečiai neturėtų pulti, tai galima pailsėti.
Aleksandras irgi pasidavė visuotinei psichozei ir jau turi nusipirkęs bilietą į Amsterdamą. “Labai noriu Eifelio bokštą pamatyt” - pamanė jis kažkada ir nusipirko bilietą į Amsterdamą. Matyt tą dieną jis prasirgo, kai mokykloj apie Eifelio bokštą šnekėjo. Šiandien Aleksandras kraunasi daiktus. Prisikrovė plavkių, kojinių ir panašių baltinių. Lagaminą pasidėjo prie laukujų durų ir pats išėjo į lauką pasivaikščiot. O lauke jau dabar nė gyvos dvasios. Visi metė darbus ir išskubėjo į kurortus, kad tik pirmi būtų. Pro langus tik kur nekur žiūri liūdni šunys ir katinai, palikti vieni namie, penkioms dienoms. Aleksdandro gulbė Liucija jau vakar išskrido pas gimines į Labanoro girią, tai jis namie jokių liūdnų gyvių nepaliks.
Staiga Aleksandras pamatė prie namo kampo mergaitę su degtukais. Ji tik ir dairėsi ką čia padegti. Aleksandras atėmė iš jos degtukus. Ir ačiū dievui, bo būtų kaip Šnipiškėse būna. Šitą mergaitę žino visas miestas, jinai neturi tėvų, ir pragyvena vykdydama nekilnojamo turto agentūrų užsakymus - padeginėja namus. Pati gyvena trijų kambarių bute, geram rajone ir niekas jos nebaudžia, nes ji labai graži, miela, ir dar plius nepilnametė, tai tokių negalima bausti pagal įstatymą. Formaliai tai ji globėją turi, bet ji gyvena Odesoj.
Jei jau ji norėjo padegti namą Aleksandro rajone, tai jau ženklas, kad bus statoma nauja Maxima. Jau šešta šiemet. “Kažin kaip bus, kai neliks nė vieno namo, o vien tik krautuvės?..” - pagalvojo Aleksandras ir jautė širdy šiltą jausmą,
P.S. Visose Maximose tai mergaitei degtukus už dyką duoda. Tai jinai dar prisiduria pinigų juos pardavinėdama pigiau.
Teatras
Sausio mėnesį Aleksandras pagalvojo, kad senokai teatre yra buvęs ir nuėjo nusipirkti bilietą į kokį nors to vakaro spektaklį. Pasirodo, bilietai išpirkti keletui mėnesiui į priekį į visus spektaklius. “Oho” - pagalvojo jisai tada, ir nusipirko į spektaklį gegužės pabaigai. Užvakar buvo ta diena. Teatras atrodė, kaip įstrigęs 1986 metais. Viskas atsilupę, atplyšę, nubyrėję. “Už tokius pinigus jie man mažų mažiausiai kokį kokteiliuką turėtų sumaišyt, o čia 20 metų į praeitį grąžino. Geriau ir nesugalvotum” - džiaugėsi jis. Spektaklio laukė visa gauja įvairių ponų ir ponių. Visi juodais rūbais, rodos į laidotuves susirinko. Visi tokie pasipūtę, pagurklius į priekį atstatę, su karoliais. Aleksandras net pagalvojo, kad spektaklis jau vyksta, kad čia toks sumanymas. Bet pasirodo, kad ne. Tikrasis spektaklis vėlavo 20 minučių. Ponai ir ponios matėsi, nelabai
Kai spektaklis galų gale prasidėjo, jis prasidėjo žaibais, trenksmais, riksmais, nuogais kūnais besiraitančiais ant žemės, veidais perkreiptais skausmo ir panašiai. “Viskas, kaip tikram gyvenime” - pagalvojo Aleksandras sau ironiškai. Vėliau situacija pasitaisė ir aktoriai pradėjo ne tik rėkauti, vaipytis ir raitytis, bet ir vaidinti. Viskas baigėsi laimingai, netgi visai juokingai, bet apie ką viskas buvo, liko neaišku. Toks jau tas šiuolaikinis teatras, kurio žmonės eina žiūrėti todėl, kad režisieriaus pavardė sutampa su kažkada minėta per televizorių arba spaudoje.
Beje, pats Aleksandras vaikystėj irgi yra vaidinęs teatre.
Teatrui jis jaučia simpatijas dar nuo tų laikų. Bet va ta tamsi, tuščia erdvė virš scenos jam niekada nepatikdavo.
Sekmadienio rytas
Sekmadienio rytas yra pats geriausias laikas visoje savaitėje. Tai toks laikas, kai jauni žmonės ilgai miega po linksmybių šeštadienio vakarą ir į gatves kuo ramiausiai gali išeiti seni žmonės. Kai kurie net pirmą kartą per savaitę. Tik sekmadienio rytą jauni ir seni nesusitinka ir vieni kitų nenervina. Senieji tada eina į bažnyčias ir po to skuba kuo greičiau grįžti namo, kol jaunieji dar neprabudo ir nepradėjo irgi lįsti į lauką. Niekas taip nenervina seno žmogaus, kaip jaunas žmogus. “Šypsosi jis matai, spinduliuoja jaunystę, trykšta energija… Eik tu po velnių!” - mąsto senas žmogus žiūrėdamas į Aleksandrą.
“Kodėl taip yra, kad žmonės neprisimena praeities? Paauglys neprisimena, kad buvo vaikas vos prieš dvi dienas, kai pastebėjo pirmą barzdos plauką. Subrendęs žmogus, neprisimena kad buvo paauglys, kai jo dukra ilgai iš šokių negrįžta. O senas žmogus neprisimena, kad buvo jaunas, nuo tada kai darbe praleido paskutinę dieną ir pradėjo gauti pensiją…” - taip mąsto tramvajumi važiuodamas Aleksandras. Į jį šiuo metu įsmegtos šešios senų žmonių akys pilnos pasipiktinimo jo būvimo. Aleksandras kartais užleidžia vietą senoliams, jei mato, kad reikia. O kartais apsimeta miegančiu, kai sena moteriškė tik įlipus pradeda plūstis, reikalauti sėdimos vietos, kartais parodyt talonėlį… “Nereikia rėkt.”
Tai va. Jei norite kada pamatyti miestą kitokį, pasistenkite sekmadienį atsikelti anksčiau ir išeiti į gatvę. Tik nedarykite staigių judesių, kad neišgąsdintumėte senjorų. Ir
Taip pat nevalia pamiršti, kad nepraėjus nė penkiasdešimt metų mes visi būsime tokie pat seni, ir mus greičiausiai lygiai taip pat nervins jaunieji.
Kas daro žmogų laimingu?
Šįryt Aleksandras prabudo susiraukęs. Pažiūrėjo į veidrodį - ant veido iš kažkur atsiradus nelaimingo žmogaus veido išraiška. Nieko daryt nesinori, liūdna, oras šūdinas. Jis prisiminė ką vieną kartą buvo sumąstęs darbe. Jis galvojo, koks dalykas padaro žmogaus gyvenimą pilnaverčiu, o patį žmogų laimingu.
Politika su savo įstatymais ir nesąmonėm į tą sąrašą neįeina. Pinigai irgi niekaip neįsipaišo. Kas iš to, kad turi, tarkim, dešimt, šimtą tūkstančių pinigų? Ar nuo to esi laimingesnis? Kol jie tėra skaičiukai banko sąskaitoje ar popierėliai piniginėje ir nevirsta daiktais, tol jie tavęs laimingu nepadaro. Gal tuomet religija? Irgi ne. Galit, pradėt ginčytis, kad dievas yra toks, anoks, padeda, gelbėja, saugo, bet nė vieno, kol kas, nuo nieko neišgelbėjo. Tūkstančius žmonių nusineša cunamiai, drebėjimai, badas kitos bėdos. Tie žmonės buvo labai religingi ir vistiek Visų Ponų Ponas jiems nepadėjo. Apmaudu, ar ne?
Kas gi tuomet daro mus laimingais? Ogi technologijos. Pagalvokit: kaip gyventų trumparegiai, toliaregiai be akinių. Kaip mes eitume vienas pas kitą į svečius pėstute, o blogus rašytume ant karvės odos anglies gabalu… Popierius, pieštukai, akiniai, automobiliai, lėktuvai, batai, telefonai, kompiuteriai, šaukštai, internetas, laikrodžiai, drabužiai, čipsai, hamburgeriai, stetoskopai, endoskopai, dantų grąžtai, muilas, sagos, kilimai… Apsoliučiai viskas, kas mus supa yra atsiradę tik technologijų dėka. Kai ką golfas, kai ką fotoaparatas, kitą gi jachtos padaro laimingu. Mus supantys žmonės ir sąntykiai yra savaime aiškus ir neabejotinas dalykas, kuris prie laimės irgi labai smarkiai prisideda. Ir ne jokie ten pinigai, politika, ar religija.
Taip mąstydamas Aleksandras įsijungė radiją, per kurią, kaip tik grojo Alinos Orlovos dainą. Jis pasukinėjo ratuką ir susirado kažką linksmesnio. Nuotaika pradėjo taisytis. Matot, kaip.
O pas Aleksandrą žiema
Aleksandro mieste (tame be pavadinimo, su metro ir tramvajais) ėmė ir prisnigo. Žiauriai daug prisnigo. Iš ryto žmonės po geras penkiolika minučių atkasinėjo savo mašinas. Kai kurie net ne savo atkapstė, teko iš naujo pradėti. Kai visgi atkapstė, suprato, kad jos ne traktoriai ir per tokį kiekį sniego nelabai gali pravažiuoti. Visi žmonės patapo žemiausia socialine grupe - pėsčiaisiais. Pėstieji vaikščiojo, kaip gandrai, nes sniego beveik iki kelių ir niekas nesiruošė jo valyti.
Aleksandras išėjo į lauką pasidžiaugti žiema. Dauguma vaikų irgi džiaugėsi ja, nes nusigauti iki mokyklos nebuvo jokių galimybių. Kieme jis jau rado pristatyta kokių dvylika besmegenių. Vienas buvo didelės varpos formos, kitas su papais (papai paremti pagaliais, nes per sunkūs, kad patys laikytųsi), trečias, įdomesnis besmegenis, buvo - meška. Dar buvo ežys su morkom vietoj spyglių ir balta gulbė. “Ką gi, čia jau kažkas padirbėjo už mane” - pagalvojo Aleksandras ir išėjo į miestą.
Mieste chaosas, kaip per gėjų paradą. Visi žmonės palikę automobilius namuose, pėsti skuba į darbus, griūna, kiti lipa ant pargriuvusių, žodžiu, fizinė komedija. Dar lyg tyčia saulė šviečia, tai visi nuo balto sniego smarkiai nieko nemato, dar labiau griuvinėja. “Kažin kuo dabar gatvių tvarkytojai užsiėmę?” - pagalvojo Aleksandras. O tie negali išeit iš namų, durys aklinai užsnigtos. Aleksandras galvojo, kad
“Reikia džiaugtis kiekviena snaige, nes dar pora metų ir mes jas matysim, kaip šuo savo penktą koją…” - taip galvoja Aleksandras apie žiemą, netyčia ne tą patarlę pritaikęs.
Daugiau tekstų apie Aleksandrą http://aleksandro.blogas.lt