***
kaip nėščia asilė,
nešiojanti įsčiose asiliuką,
vidury žiemos –
vidury didžiulio beprotnamio,
kur pūga netikėta
prilimpa prie odos,
stoviu
medituoju:
spjaut man į drėgną mėnulį –
mėnulis
dar nė vieno nėra išgelbėjęs;
pažvelkit, lunatikai,
jis kybo dabar
danguje
ir varvina seilę –
pavydi
jis pavydi mums mūsų mirties,
nes žino:
vidury žiemos,
vidury didžiulio beprotnamio
per amžius
reikės jam kyboti
po dangų klajoti reikės
kaip satyrui
net tada,
kai pasauly neliks
nė vienos nėščios asilės
jis amžinas –
vadinasi,
aš už jį laimingesnė
Šoblinskaitė, Violeta. Basnirčia: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.
nuotaika. I
naktinių drugių lavonėliai ant juodo asfalto,
mėnulis, tyla, praplasnoja pro šalį lėlys,
nebeldęs ateis ir stovės nesivilkdamas palto,
stovės palei slenkstį, o lietūs nelis ir nelis
tyla bus be galo, nė žodžio netarsim, taip reikia,
mėnulis atguls, po truputį dangus eis šviesyn,
norėsiu lydėti asfaltu per ryto giraitę,
neleis, apsigobęs rausvuoju aušros debesim
eis vienas atgal, bus liūdnas jo žingsnis, netvirtas,
o man po langais liks tik sausas šių metų ruduo,
stiklinis ruduo, kai net drebulės vėjy netirta,
ir žolės prie kojų nelyg geležis paruduos
kas naktį tas pats: vanduo lyg užkeiktas nelyja,
lėlys ir drugys, ir keista nebūtis virš manęs,
sausra begalinė, o akys vis viena pelija,
ir ėda vienatvė, kaip kirvarpa ėda gegnes
gal mirsiu rytoj, kad ateitų nebeldęs dar kartą,
burnos lai neatveria, tik lai būna lig galo šalia,
kol bėgsiu per dangų, mėnulio norago išartą,
sausa kaip šaknis ir kaip liūdesio vynas žalia
Šoblinskaitė, Violeta. Basnirčia: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.
nuotaika. II
per dieną lijo, šlapios malkos knerkia,
tarytum gyvas inkščia židinys,
į vidų siurbiasi naktis kaip erkė,
ir nejauku, negelbsti net ugnis
akis norėtų perskrosti tą tamsą,
kuri tokia tiršta lyg vandenai,
o dar kurčia: joje nė šuo neamsi –
atrodo, niekados negyvenai
negėrei vyno, nežydėjai vyrui
baltos lelijos žiedu po delnais,
kai mėnesiena ant galvų pažyra
vaivorykštiniais rojaus spindimais
ir negimdei vaikų, ir nežegnojai
išeinančių į tolimus kraštus.
tik visą amžių tykiai pratūnojai,
ištiesusi ledijančius pirštus
į liūdną liepsną – į mažutę viltį,
kad ji jau šildo rytą virš laukų,
ir kad naktis pradės iš lėto dilti...
– – – – – – – – – – – – – –
vis tiek
vis tiek
vis tiek man
nejauku
Šoblinskaitė, Violeta. Basnirčia: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.
nuotaika. III
žaliame debesy
kaip žalioj pakelėj atsisėdus,
sėdžiu kojas nuo griovio
nuleidusi ir ilsiuos,
baltas dūmas vyniojasi,
smilksta šalia gelsvas žiedas,
tuoj išauš linksmas vakaras,
blindės kere sutamsuos
aukštas lizdas, dar vakar sulytas
ir tuščias kaip miestas,
iš kurio išsibėgau
į debesį šitą: aiman!
nesuspėjusi net parūkyti dorai
ir degtuko į šalį nusviesti,
vėl skubėsiu atgal
ir kartosiu: namų ir namam
kas namai? tiktai būstas,
tik akmenys, tik atsivėrę
lango kryžiai balti
su įausta rožės vėsa...
dar pasilenkiu, nuskinu
dulkiną pagriovio svėrę,
uodžiu gelsvą jos kvapą
ir lygu apmirštu visa:
ten, kur aukštas, gražus ir saugus
paukščio lizdas,
patekėjo mėnulis ramus,
ir nuo jo apvalios pilnaties
sutvaksėjo gyvybė lizde –
tylutėliai ant samanų šnibždas
volungiukai maži –
dievaži,
jie iš mūsų
vilties
Šoblinskaitė, Violeta. Basnirčia: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.
be priežasties
nežinau, kur būsime rytoj,
šiandien laikas lygu vynas teka,
ten, kur medžiai, gatvės, bibliotekos,
piktžolės klonelėj neartoj
kai išeisim, oras liks ir rūkas,
žodis iš žodyno ar tarmės,
liks lietus, kuris stogais varvės,
ir seniai rašytas atvirukas
virš sodybų dūmai liks tiršti,
balins viralą viduj, paduos batvinių
vyrui ir vaikams iš alavinių
dubenėlių (kur jie nukišti?!)
mes ramiai gulėsime po medžių,
po aukštųjų tujų šaknimis,
jau ta riu su die skie me ni mis
ir grįžtu, ir vėl dairaus, kur pradžios
nežinau, ar būsime rytoj,
kokią nutartį iškrės mums laikas,
gal iš naujo sendins ir nuvaikęs
vėl guldys smiltelėj neartoj
o galbūt iškels aukštyn, į šviesą,
ištirpdys lyg gintarą vyne,
ir žibės žibukais kamine
mūsų akys, erdvėse atvėsę
nežinau, kur būsime rytoj
Šoblinskaitė, Violeta. Basnirčia: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.
***
nuverda balkonuose vasaros gėlės –
aštriakvapės langų pelargonijos,
šluotražiai šluoja lapus,
su paukščiais gieda iš ryto,
kiek mums beliko išbūti
ligi agonijos:
vienas kavos puodelis?
vienas apsikabinimas?
akytas
spalio dangus prašvinta ant sienos,
atsimuša veidrodžio mėlyje,
pasižiūri į atverstą vakar
tebeskaitomą knygą ant stalo,
naktį staiga susapnuoji
prancūzišką kostiumėlį,
nors žinai, kad tik skudurus
dėvėsi lig galo
kąra aš seku šitą pasaką?
šalnos nuvirino viską:
šluotražiai dyla,
o paukščiai rudenį tyli,
šlapinąs girtas Remarkas
ant juodojo obelisko,
spjaudo į širdį visi,
kuriuos tris kartus myli
kiek čia beliko išbūti
iki agonijos?
mirksnis?
kavos puodelis?
vienas apsikabinimas?
rauda kaip sužeistos
aštriakvapės langų pelargonijos:
nėra čia jokio eilėraščio,
vien pamėginimas
Šoblinskaitė, Violeta. Basnirčia: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.
***
Dobilo lapo liepsnelė dienos akyje,
Ošia ir čeža sudžiūvusios vėsios gubojos,
Viskas yra pabaiga, mes iš lėto keliaujam į ją,
Ilsinam kojas prie upės pas Viešpaties rojų.
Laibu balsu – laibesniu negu smilgos prabyla
Ėdantis laikas į mus per miglojančią tylą.
Šoblinskaitė, Violeta. Basnirčia: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.