Salio Šemerio „Mirties mirtis“ – siurrealistinė civilizacijos žlugimo vizija, kurioje išnyksta bet kokia asmeninė žmogaus drama. Šis kūrinys – lietuviškojo avangardizmo eksperimentas, siekiantis pavaizduoti visagalės mirties triumfą ir pralaimėjimą, jis priskirtinas prie įdomiausių XX a. Europos intelektualinių ieškojimų. Salio Šemerio „Mirties mirtis“ buvo išspausdinta pirmajame žurnalo „Keturi vėjai“ numeryje (Keturi vėjai,1924, Nr. 1. P. 34 – 39).

MIRTIES MIRTIS
 

Stalas: retortos, kolbos, filtrai, kranai. Lentynose: pūslės, cilinderiai, kūbai su nuodais, dujomis, gazais. Po sienas išsikarstę: peiliai, kirviai, durtuvai, berdišiai, revolveriai, granatos, bombos. Kampuose tūno: patranka, mortyra, kartuvės, giliotina.
Jos majestotybė Mirtis daro bandymą vienam dujų junginiui.
MIRTIS — Na nuo dabar pasaulis jau mano rankose. Vienas šuvis sušitomis dujomis — visas apskritis kaput. Nė vienas gyvis neliks gyvas. Net ir žiurkes olose nepasisleps. Jokios dujokaukes nepadės. Užteks nors ir šimto savo šalininkų ir pasaulis atsiklaups prieš mane. O aš iš Sinajaus kalno įstatymėsiu.
(Probirkoje dujos daro reakcija ir juodeja stambiais kunkuliais).
MIRTIS (ekstazėje) Kunkuliuok, kunkuliuok, mano vaike! Tu būsi manim vardėtas. „Mirties dujos“ visą visatą užvaldys.
(Girdėt laiptais lipa žingsniai).
MIRTIS (gesina ir slepia gaminį) Kas ten? (beldžiasi). Prašau. (Įeina) MARAS Nelaukei? MIRTIS A?! Ką aš matau. Pons Marai. Labas, labas! MARAS Kas čia taip lavoniškai pripurkšta, kad net čiaudet norisi. Labas, labas! Ar tik ką prieš mane? MIRTIS Nieko panašaus. Žiūrėk. Toje pūslėje naujagimės mano dujos. Vieno kūbinio ju milimetro užtenka visam kūbiniam kilometrui numarinti. Matai, ir tau nereikės taip galuotis. MARAS Gera naujiena! Bet kam čia dar dujos. Dar visoki išmislai. Ot: užeinu kur. Užsimoju. Visi krinta. MIRTIS Bet už tat tavo elgesys laukinis. O aš gi veikiu moksliškais išradimais iš technikos taisyklių. Už mane diplomatai, kultūra. MARAS Spiaut į juos. Mane pajutę visi pasiplaka savo kulnis. MIRTIS Tačiau aš gerbiu visas kulturingo pasaulio įstaigas. Nes jos man mandagios. Su savo rūmais. Ceremonijomis. Gražu žiūrint iškilmingas šermenis su fakelais, katafeliais, livrėjomis, frakais, cilinderiais.Iš šalies pažiūrėjęs pamanytum, kad žmonės mėgsta mirti. MARAS Ar tik tu pati nesitaikai viešpatėt carų, karalių, kunigaikščių, prezidentų, prezidentukų vietoje? Aš kažką matau tavo akyse. MIRTIS Iš tikro, už mano nuopelnus lyg nepriderėtų man viso pasaulio vainikas? luk žemėje jau senai nebutų buvę kojai vietos, jei ne mano normos prieaugliui. Tikiuosi tu į mano eigos ratą kojos nekiši! MARAS Ne, bet — (beldžiasi).
MIRTIS Ne negirdėjau žingsnių! Ar tik ne šnipas? SIFILIS (įeidamas) Šnipas tai šnipas, tik saviškis. Kas per slaptos derybos? Manėt mane aplenkt? Manęs visuomet nieks nenujaučia, o aš jau čia. Jei be manęs kursite, aš gesinsiu. Man panorėjus supus judviejų planai, kaip ir kiekvienas, ant kurio aš neturiu akies. MARAS Gerai! MIRTIS Tinkam! Dabar kaip tik muša laikas.
VISI Valio trilypė sąjunga!

Mirtis stovi savo rūmų balkone.
Jai pro šalį defiliuoja:
I-am avangarde: MIRŠTAMOJI GVARDIJA     Valio Mirtie!
ĖPIDĖMIJOS pulkuoja
            II-je voroje: TROŠKINTOJAI kuopinasi     Tegyvuoja Mirtis!
                                             NUODINTOJAI batalionėja
                                                            SIFILIS apsikorpusaves
                                   III-je voroje     CHOLERA armėjinga    Gyvuok Mirtie!
                                                            DŽIUMA divizijopa
                                                       IV-am ariergarde     MARAS    partizanais
                                                                                               būriuodamasis     Valio Mirtie!
                                                                                          BACILOS gurguolėse
MIRTIS
aplekia visus.
Mostelia dalgiu.
                                    MIRTIS Mano kariai, Valio!
                                                                                                 VISI      Valioooooo!
                                                                                                                  Valioooooo!

                                                                                                                 Mirties orkestras
                                                                                                       groja linksmą maršą.

Apkasų ložėse sutūpę prancūzai, vokiečiai, anglai, eskimai ir kiti, kurių vardai geografijos vadovėly.
Tarp jų dairosi Mirties linija.
Scenoje kadrilis. Mirtis diriguoja. Fochas ir visi kiti sukas.
Jiems griežia simfoninis patrankų, kulkosvaidžių, šautuvų orkestras:

Bum bombosvaidžiai, bum bombos!
Šrapneliuoja šrapneliai trap, trap, trap!
Kul, kul, kulkos kulia kulnis — kūnus!                                                        
                                            Ir sukasi Fochas ir
Hindenburgas

Ir supasi visos tautos.
Su visais pabuklais ir padargais mušdami taktą.
Kito nuo to didelio sukimosi nusisuka ranka, koja, galva.
Tačiau nors ir be galvos ar kojos, rankos, bet vistiek sukasi.
Ir sukasi su jais kartu visas pasaulis kaip kolosalė karusėlė.
Taip, kad net ir tie, kur dausose ir kur sparnuoti pamiršo žibinti dangaus žvakes ir lempas visuotinai tamsos iliuminacijai, kad kartais koksai nors šokėjas su patranka neįsidurtų į akį.

Dalyvauja Mirtis, Maras, Sifilis ir kiti vyresnieji.
Stalas, už kurio sėdi, sudarytas šitaip. Du vyrai surišti per liemenį iš užpakalio. Ju sprandai paskui atlošti į šonus, kiekvienas į priešingą pusę. Tai stalynos. Staltiesė iš žmonių odų.
Visi svečiai sėdi ant pasitursinusių žmogyščių, kurios juos laiko apkabinusios savo glėbiuose. Mirtis sėdi pačioje didžiausioje ir minkščiausioje pačioje kerčioje.
Kelnerių lekajų skeletai kreicorius įšriubavę į galvas nutraukia kamščius subutelėjusiems žmonėms ir pro atkimštus kaklus pila garuojantį kraują svečiams į makaules.
Svečiai vynuojasi jaunais ir senais gėrimais.
Vien tik tostai, spičiai.
Taip, kad net sunku pasakyti, kas už ką geria, kas kam rėkia „valio!“
Tik perdėm:
— Pakelkim, pakelkim mes taurę linksmybių!
— O aš — Verdį ir Verdeną! Valio! Valio!
Panašus rykavimai sotina tušcią erdvę, kuri piktai raukosi.

Mirtis sėdi už stalo, ant kurio žemėlapiai, brėžiniai ir daiktai, kurie yra ir kiekvienam štabe.
Visa siena: — ausis prie ausies, burna prie burnos. Kiekvienas plyšys, klauso, klausia, rėkia, skamba čerška aršiau už centrinę telefonų stotį.
Mirtis rimtai pozuoja.
O iš visų pusių tie AUSABURNIAI:
— Prašau vyriausiajį vadą.
— Padėtis rizikinga.
— Šypsenos! Šypsenos.
— Musu pusėje baimė.
— Panika pas mus.
Vienos  l ū p o s  taip suspiegė, kad net Mirtis krūptelėjo. Priėjo jas pabučiuot už tai. O  l ū p o s. Prašau Mirtį.  M i r t i s  Ji pati cia pat.  L ū p o s.  Kalbės armijos vadas. L ū p o s. Kalba Maras.  M i r t i s.  Sveiki gyvi Tamsta!  L ū p o s.  Padėtis kritinga.  M i r t i s.  Kas ten kliūva?  L ū po s.  Gyvenimo instinktas baigia pavergti visus. Bado špionažas nevyksta. Alkoolio provokacija bergždžia.  M i r t i s.   Bet mūsų bacilos?  L ū p o s.  Įvyko tai, ko visai nesitikėta. Baciluojant visi žmonės padarė perdėm vieną ištisą šypseną. Taip kad net visos bacilos apsikrėte jąja. Ir jų vadovai neranda būdų, kovai su tuo. Nes visos rimtos komandos virsta sujuokintos į anekdotą.  M i r t i s.  Geriau visiems vadovams duoti naujas galvas.  L ū p o s.  Naujų galvų atsarga jau išsibaigus senai.  M i r t i s.  Tai geriau nugalvinti visus. Rašyk įsakymą.  L ū p o s.  Bet...   M i r t i s.  Be kalbų... Įsakau.
Įsakau.
Bildesys duryse.
Įeina.
Pa s i u n t i n y s  Tamsta Vade! Bėk.
Mirtis įsiutus pasiuntinį perplėšia per pusę. Į duris laužiasi triukšmas.
Mirtis eina jam į pryšakį.

Apkasai. Blindažai. Tranšėjos.
Tarp jų kautynės, kančios, apgalėjimai, žlugimai. Vaikšto trofejai. Laksto belaisviai, nerasdami koncentracijos stovyklų. Tiesiasi ir laužosi frontai.
Atsikariuomenėja armijos.
Kai kas dar švirkšcia kulkosvaidžiu į aukštį, kutendamas sparnus geležies varnoms, kurios niekaip negali krankimą uždaryti savo snape. Kažkas patrankomis ardo debesis, kurie nori apkabinti saulę. O kai kas tai tik taip sau į orą miklina akį iš parabelio.
Vienas taiko matyt rastą galvą, kuri jokiu būdu nenori tilpti jam ant kaklo. Kitas rišasi ir neprisiriša medinę ranką. Kitas guminiai kojuojasi? Kitur adomasi pilvas. Trečiur ir daug kur daug kas remonte?
Įeina Mirtis.
Didėja.
Į viską iš aukšto.
Laiko fasoną.
Taip, kaip ir pridera vyriausiam.
Com il faut.
Su panieka žiuri į paniką, kuri savo naguose rachališkai gniaužo didesnę daugumą.
Ž m o g u s  b e  ga l vos  Tamista, a, Tamista! Eik čia! Mainykim galvomis. Gal tavo tiks!
M i r t i s  Ką?
Ž m o g us  b e  g a l vos.  Nenori? Tai še tau dar! (sviedžia netinkamąją galvą Mirčiai į pakaušį).
M i r t i s  (žektelėja).
Ž m o g us  b e  k o j ų.  Pons vade. Negaliu pagauti pusiausviros. Prašau prikomandiruoti Monblaną kūnui pasispirdyt.
Mirtis eina.
Netyčia užsistoja ant žmogaus, kuris savo burnoje rikiavo surinktus dantis, kuriais apsiautė dabar Mirties kulnis.
M i r t i s  Ai!
Aidas gimdo sambrūzdį.
Aplinkui Mirtį į krūvą renkasi atskirai ir būriais, susifederavę su kitais sąnariais, šonkauliai, blauzdos, ausys, smakrai, akys, nosys, strėnos, klubai, pečiai, krūtys, rankos, kojos, kumšcios, pirštai, saujos.
Iš tolo baimė pamaži ima smuikuoti mirūnų nervais.
Jai padeda turavoti panika.
Ir išgąstis ima bosuoti.
Radosi meliodija orkestresnė už visokias muzikingiausias simfonijas, tokia, kad taip ir norisi šoktelti šyberį.
Staiga viena nervų krūva iškrypsta iš bendro takto, styptelėja ir duok bėgt paskui savo akis, kurios neišsitenka nei krašte nei gale.
Ūmai frontai virsta bėgsmu. Mirtis susirūpinus.
Užbėgus visiems už akių: Stoook! Stooook! Stooooook!
Įsibėgėję šuoliai nevalioja sustoti.
Mirtis atidaro myrosvaidžio ugnį, pirmoje scenoje išrastomis dujomis. Toji ugnis šluotiškai ima šluoti bėgsmo šiukšles ir dulkes.
Puslėtos Mirties rankos be paliovos suka ir suka rankeną myrosvaidžiui, kurio ugnis šluoja viską ir visur.
Įsukta pasileidžia rankena ir ima pati suktis savarankiškai.
Jau senai jam nebuvo nei taikinių, nei tikslo. Net ir krūmo ar akmens sveiko nebeliko.
Išdaužęs viską liko jisai vienui vienas veiklus ir aktingas.
Pagaliau pritrūkęs bet kurių taikinių atkreipia jis savo siautėjantį taikiklį į pačią triumfuojančią

                                                                     MIRTĮ

Slaptas medikų posėdis. VYRIAUSIAS CHIRURGAS (laiko pranešimą) Gerbiamosios tamistos ir gerbiamieji tamistai. Mano diagnozo rezultatai. Sveikatos stovis kritingas. Granata plyšusi pilve, tai niekis prieš tai. Medicinos pagalba truputį pavėlavo. Sulig pasu pasirodo, kad tai Mirtis. Man labai liūdna. Bet visi simptomai už tai, kad mirtis mirs. DAKTARAS N. Ponai. Negalima prileisti, kad Mirtis mirtų. Kol medicina gyvuos, Mirtis netur mirt. Numarinę Mirtį, palaidosime save pačius. Siūlau gydyti hemopatiškai. VAISTININKAS Siūlau naują dozą gajumo eleksyro! AKUŠĖRĖ Be mirties nieko nebus. Jei jau tur būtinai ji mirt. Tai siūlau: padaryt jai abortą. Nors ateitis bus mums laiduota. KREMATORININKAS (siūlo savo patarnavimus). BAKTEREOLOGAS Visos Mirties vaisos bakcilos nudėvėtos ir sunešiotos. Laiku nebuvo užmegstos. Taigi apie gimdymą negali būti ir kalbos. Jos vietoje pastatyti surogatą.

Ant katafelio po baldakymu MIRTIS. Nejaugi reiks mirt? DEŽUR. DAKTARAS (meiliai šypsos) Ką tamsta kalbi? Tamstos sveikatos stovis kuogerausias. Ryt. ar poryt jau galėsit net žaibuot savo dalgiu. Tik daugiau ramybės! MIRTIS Ach pons daktare! Aš jus visus labai gerbiu. Aš jus labai žinau. Jūsų akyse matyti žlugę visos priemonės man pataisyti. Aš skeletas nevertas meiles. Bet aš dar valiočiau. Kad ne tos dujos. A-ja-ja-ai! DEŽ. DAKATARAS Daugiau ramybės. MIRTIS Pons daktare, ar neturit klijų, paprasčiausių staliaus klijų, kad galima būtų drūčiai bent šiam sykiui suklijuoti visus sąnarius. Pons daktare, laikyk, laikyk. Nor pabėgt alkunė! Kad ją... (Ranka ištrūkus Mirčiai sugniaužia dež. daktaro kaklą ir mažina kilpa tarp savo pirštų). DEŽ. DAKTARAS Ai ai jai! Gelbėkit. (Jokio aido).
Pasigailėk, Mirtie, Devaži teisybėsiu. Tik paleisk. Tavo valandos suskaitytos. Ai ai ai (nusčiūva).
Mirties ranka atlikus savo uždavini grįžta į senąją vietą.

----

Įeina kontrolė. Vos neparpuola užkliuvus už dež. daktaro lavono. VYR KONTROLIERIS Pašaukt sargą! (į Mirtį) Atleiskite, kad mūs tarnautojai toki nesąžiningi. Eidami savo pareigas užsiima pašaliniu darbu. To daugiau nebus. Dabar prašau pulsą. Ačiū. (Mirties pulsas plaktelejo 1 kartą per šimtą metų). VYR. ASISTENTAS (į ausį Vyr. kontrolieriui) Man rodos pulsas puolė. VYR. KONTROLIERIUS Viskas tvarkoje. Laikytis griežtai dietos. MIRTIS Pusę pasaulio atiduoč, jei dar nors kartą. Ai ai ai! VYR. KONTR. Tamsta nesijaudink. Viskas eina kaip reik. (Išeina kontrolė).

----

Like dežuruot GAILESTINGOJI SESUO ir FELDŠERIS (tarp savęs) Viena dvėsena, o dar kokius šposus kerta. MIRTIS Vandens! Vandens! (Abu šoka nešti. Atnešusiems Mirtis apkabina kaklus ir perspausdama) Ačiū! (du lavonai brinktelia). MIRTIS Ai jai ja-a-a-ai Vai-vaaaai!
Maždaug tokia tvarka ėjo dežuravimai. Nieks absoliučiai negalėjo padaryt apyskaitų savo dežuravimui. O pati mirtis merdėjo labai iš lėto.
Mirties akyvaizdoje tokiu budu sunyko iki nieko greitoji ir lėtoji medicinos pagalba. Slauginant Mirtį nusibankrutavo visas gydytojingasis lazareto bagažas, kuris pelnais pelnėjosi ir auksu doleriavosi.
Ir štai pasaulyje visur pasidarė lygumas ir ramumas.
Net ir pievos paliovė kvėpavusios. Jūros nustojo dūsavusios. Miestai nebedūmuojas ir nebegeležinkeliuojasi tarp savęs.
Tik dar laikas lekia.
Bet ir tą Mirtis pagavus atstatydino nuo jo pareigų ir buvimo.
Ir visur tapo taip tylu, kad net pasidarė girdėt, kaip tyli tyla.
Mirtis eina į savo kapą.
Tyla lydi Mirtį.
Mirtis piktai atsigręžia ir paskerdžia paskutiniąją dar užsilikusiąją tylą, kuri vis delto neišsislapstė.
Ir niekur nieko nebeliko.

Scenoje viena. Mirtis apmirus epelepsijoje.
Staiga pastirusieji Mirties sąnariai ima trukčiotis.
Pro sukempėjusias lūpas Mirčiai pabėga dejavimas, kuris niekur neradęs kur pasidėti, grįžta į Mirties ausis vaitojimu ir net pačią Mirtį nugąsdina.

Ir vėl žlektelėjus ant pliko žemės pilvo MIRTIS Ajaajajei! Aajajei! (Krato kojas, kurios pasidrąsinę mėgina atsiskirti nuo Mirties stuomens).
Ūmai Mirties rankos, pajutę valią, ištrūksta nuo Mirties pečių. Bėgioja. Grabalioja aplinkui. Bet niekur neužkliuvę, užsikabina už pačios Mirties kaklo. Mirtis dar mėgina rankas pažaboti kojomis, kurios pertemptos triokštelėja, atsiriša visus ryšius nuo stuomens ir bėga pabėgioti. Išsigandę kojų, rankos dar glaudžiau spustelėja pirštų glėbius aplink kaklą. MIRTIS Ai-ai-a!...
Ir Mirties gomuryje trūksta per pusę paskutinis klyksmas, nuo kurio būtų galėję galą gauti visi, kurie dar gerai, kad tapo iš anksto Mirties apdrausti nuo tokio pavojaus.
O Mirties stuomuo stojęs kaulų skeveldromis išdaužo langų stiklus danguje ir pragare.

Kalba autentiška