Tęsinys. Skaityti pradžią

       2

       Ar prisiglaus viksva dar arba pienė
       taip švelniai kaip kadaise? Ar pasaulis
       dar atsilieps pirmykščiu gerumu?

       Just. Marcinkevičius. „Vidurnaktis, II“. – „Literatūra ir menas“, 1977.V.28.

       Taip pasako poetas savo ir visų žmogišką rūpestį, kurį šiandien jaučiame, pasaulio socialinių prieštaravimų, mūsų visuomenės nesklandumų ar tylių dvasinių nesutarimų slegiami. Asfaltu ir melioruotais laukais, virš apkasų ir šiukšlynų, išvarginti darbo, skausmo ar nevilties, vis dėlto turime eiti žeme, nešdami baltą gerumo žiedą. Kas iš grumtynių, abejonių ir argumentų, jei tavo ranka jo nepakelia. Be jo neprieisi prie kito žmogaus. Neturi nieko, jei jo neturi.

       Tai svarbus mūsų lyrikos polinkis, gaivinantis šio žanro galias (,,pačia savo esme lyrika yra pokalbis apie reikšmingus, aukštus, gražius dalykus“11) ir nuskaidrinantis griežtą, pilkoką, neretai rūstų dabartinės literatūros veidą, rodantis esmines vertybes prieštaringumų laike. Dėsninga, kad gyvenimo grožio motyvai su įstabia kovingo humanizmo jėga suskamba būtent mūsų, tarybinėje, literatūroje. Jie atspindi socialistinės visuomenės optimistinę dvasią, nematomom gijom siejasi su taikaus sambūvio politiniu klimatu, pagaliau tampa natūraliu atsvaru konfliktiškiems nusiteikimams, kuriems pretekstų – smulkių ir globalinių – taip pat netrūksta. Netgi vien literatūros srityje žvalgantis, matyti, kad tokios pusiausvyros kartais trūko arba gėrio meniniai pavidalai skaitytojo nepatenkindavo dėl retorikos, lakavimo, kameriškumo.

       ...Informacija apie socialinę neteisybę ir skurdą kapitalistiniame pasaulyje. Žinios apie naujus ar vis negęstančius lokalinius karus. Šiurpą kelianti branduolinės ginkluotės statistika. Paskutinė naujiena – neutroninė bomba. Savos problemos – darbe, buityje, tarnybiniuose ir žmogiškuose santykiuose... Tą gauname kasdien. Apie tai kalba dokumentiniai ir meniniai filmai, spektakliai ir muzika. Karas yra vyraujanti tarybinės: prozos ir televizijos filmų tema.

       Visa tai dėsninga ir būtina. Betgi jaučiame, kaip kartais maža vietos šiame dabarties vaizde lieka paprasto gerumo salelei. Kiekvienas turim pasiruošę gerai įsikaltų žodžių tiradą, kuria užtrenksime priekaištus ir barimus. Ir kaip vaikai sutrinkame, išgirdę gerą žodį, jeigu dar nesame įpratę tuoj pat apdairiai pagalvoti: kokiu tikslu jis buvo pasakytas? Akis jau bėgte bėga stereotipiniais žiaurumo ir niekšybių vaizdais, bet kaip suvirpina sielą tikro žygdarbio, pasiaukojimo, tyros meilės vaizdai! Gurkšnojame alų, klausydamies profesionaliai atliekamos dramatiškos baladės, ir iki ašarų sukrečia tyras darželinuko balsas ir veidas ,,Dainų dainelės“ konkurse. Kaimo žmonės susijaudinę pasakojo, kad jiems tikra atgaiva buvo ,,Urtės“ pastatymas Lietuvos televizijoje.

       „Tiktai žmonių gerumas /Dar užgniaužia gerklę, /Užlieja deginančia /Ūkana akis“, – rašo A. Maldonis, sentimentų nepakenčiantis poetas („Pergalė“, 1975, Nr. 6, p. 8). ,,Skambančių erdvėj /žvaigždžių skaidrumas /valdo žmones“, – tvirtina A. Churginas (rink. ,,Blyksniai“, p. 39), įpusėjęs septintąją gyvenimo dešimtį, Dantės, Šekspyro, Puškino, ,,Ars poetica“ vertėjas. „Mes dar jaučiame savo organizme didelę grožio vitamino stoką“, – sako E. Mieželaitis (kn. „Horizontai“, p. 156).

       Ką visų pirma prisimename iš Donelaičio? „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą /Ir žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokės“. Ar vien todėl, kad taip prasideda poema? Ką iš Vaižganto? – Kaip gražiai dirba Mykoliukas, kaip jį akina skaistus švelnumas Severjai. Prašyte prašosi cituojami darbo džiaugsmo kupini J. Baltušio pasažai ,,Ir aš ariu...“ iš antrosios autobiografinės knygos. O kas labiausiai įstrigę iš Vaičaičio, Maironio, Putino, Nėries?..

       Gerumas. Kaip jo esame pasiilgę!

       Just. Marcinkevičius, užbaigęs dramatiškų peripetijų kupiną „Mažvydą“, tuoj pat paskelbia „Pergalėje“ ir „Literatūroje ir mene“ didelį pluoštą eilėraščių bendru pavadinimu „Gerumas tas gyvenimas“. Neprisimenu savo aktualumu ryškesnio pastarojo meto meninio įvykio. Poetas davė kūną tam, kas visiems, rodos, virpino burną.

       Paliesti lupomis žemės grumstą, paimti artimą už rankos, prisiglausti prie medžio ir pakilti nuo jo kartu su paukščio giesme – toks yra gyvenimas, toks jo gerumas. Tai paprasti ir nepakeičiami šių eilėraščių turinio kertiniai stulpai.

       Gražus tas žemės laikymas per amžius:
       darbų žydėjimas, lietaus laukimas,
       žiūrėjimas į saulę. Arba vėl –
       tas paėmimas artimo už rankos.

       Ir neišverksi, ir neišdainuosi,
       gal tiktai ištylėsi tą gerumą
       prieš savo veidą vienas. O boružei
       gal sušnibždėsi; dievo vabalėli,
       paimk mane į dangų su žeme.

       „Saulele mano, vakarop eini...“ – „Literatūra ir menas“, 1976.XI.13.

       Nėra čia jokios idilijos (ją galima prisiminti tiktai kaip vaikystę); gerumas auga iš kantrios meilės – kaip vėjo pučiamas tvirtas medis ant kietos uolos. Dvasinio siužeto vieta po rudenio dangum; nupūsti žiedai ir lapai išryškina medžių apybraižas; tavo tvirtybė ir graudulys – kaip vienas jausmas. Gimtinė tai sekmadienis, tai balta staltiesė gryčioj ant stalo „su išblukusiom kraujo dėmėm“ – šičia buvo dalintasi duona. Reikia neįveikiamo tikėjimo, kad, atmindamas visas dėmes, sakytum – sekmadienis, ir balta toji staltiesė; kad nebėgtum, kaip Mindaugas, ieškodamas to, „kas ne taip baisiai degina ir skauda, /kaip Lietuva“ („Mažoji trilogija“. – „Literatūra ir menas“, 1976.XI. 13). Tavo gyvenimą lydi šviesa ir tamsa; ateinančio – jis su balandžio ženklu sieloje – taip pat laukia erškėčių karūna, reikia priprasti ir gyventi. Tačiau tikra yra tik tai, ką gina meilė, – visa kita išnyks. Bene lengva šituo tikėti, kai žydi ir žydi nakties juodoji gėlė. Sunku, bet reikia mylėti – tamsa ir mirtim, užmarštim ir šviesa; ir be mylėjimo žemėje nėra daugiau ko veikti.

       Taip atsiranda būdingi šiems eilėraščiams sušukimai: „eini, širdie, mylėdama ir laukdama, o vargše!“, „Vargeli mano! /Gerumas tas gyvenimas, gerumas“; ,,Žemele mano, ak, sieroji mano, /ak, po žvaigždynais margas akmenėli!“ Netgi nudėvėtą vaizdą atgaivina savita intonacija bei mintis, paprastai ir kartu netikėtai einanti iš visumos pajautimo, kuris niekaip kitaip neužrašytas:

       Prigyja nulaužta obels šaka,
       ir vaiko lopšį vėl po ja kabinam.

       Matai – sakiau, kad pabaigos nėra.

       „Gerumas tas gyvenimas“. – „Pergalė“, 1976, Nr. 11, p. 10.

       Toks šiandien gerumas. Skaidrus ir be sentimentų, graudokas ir protingas, reiklus ir nelengvas – tikras kaip gyvenimas. A. Baltakio žodžiais – kaip auksas šalia akmens. „Būk ir nelaimėje gera /Visiem žmonėm ir sau“, – sako A. Maldonis eilėraštyje „Einančiai pėdsaku“ (rink. „Pėdsakai“, p. 62). Koks įsimintinas yra širdies stabtelėjimas, užuojautos antplūdis jo „Viešbutyje“ (p. 74) arba J. Strielkūno eilutės „Nenuskriauski to atviro vakaro, /Baltą žydintį medį išsaugok“ (rink. „Vėjas rugiuos“, p. 31). Pastarojo poeto gėrio koncepcija gimininga čia komentuotiems Just. Marcinkevičiaus eilėraščiams. Net ašaroms byrant, – sako jis „Katarsyje“ (p. 91), – reikia patikėti, kad už juodų debesų dar gyvena žvaigždė. Tiesa, J. Strielkūno knygoje, kaip ir kituose pačios dešimtmečio pradžios rinkiniuose, aptariama tendencija dar nėra ryški.

       Atsiverskime H. Čigriejaus eilėraščių rinkinį „Nedylanti lauko delčia“ (1977). Gerumo banga ramiai ir galingai neša mus per gyvenimą, skandindama blogį, nutrindama aštrius problemų ir konfliktų kontūrus. Eilėraščiuose jų beveik neapčiuopi, nuotaika čia primena gražią pasaką, kuri atgaivina ir nuskaidrina sielą, kur gėrio pergalė savaime suprantama (būdingi pasakymai: „Vis dėlto vėl pasirodys“; „Bet ji sušvito vis tiek“). Ne veltui čia veikia tiek vaikų, jie bėgioja rašaluoti, išsižioję klausosi, krykščia – kas vaikams, kad pigu nuo pasaulio nuslysti. Patraukia ir nustebina šiandien toks santykis su tikrove. Vargu, ar tai sąmoningas tam tikros nuotaikos eilėraščių parinkimas vienai knygai... Tiesiog lyrinio subjekto savijauta šiandien yra tokia, ir stebimės todėl, kad netikėtai išvystame perdėm skaidrų, nuogam dramatizmui uždarą poetinį pasaulį. Tokio jo šaukiamasi, kitokio atsisakoma: „Ir jau noriu nurimt kaip mėnulis šilojų /Ir nieko nepeikt vienąsyk“ (p. 19).

       Čia poeto savitumas, jėga ir kartu ribotumas. Susikūrėme tokį pasaulį, kuriame vietos idilijai nedaug, jos paguoda trumpalaikė. H. Čigriejaus kūryba, žvelgiant į ją iš vidaus, žavi vientisumu, ryškiais asmenybės ženklais, išgyvenimo mažoru. Patekusią į platesnį visuomeninės sąmonės ratą, ją neišvengiamai suprantame kaip atsvarą blogiui, o gal ir jo literatūriniams vaizdams. Bet gėris čia kartais atrodo naivus, bejėgiškas, augantis tik pats iš savęs; gražiausi tie eilėraščiai, kur jis glaudžiasi prie tėviškės žemės, gamtos, kur rimties paviršiumi nubėga gyvenimo dramatizmo šuorai. Jėgos ir mąslumo jiems duoda bėgančio laiko motyvas:

       Šviečia čerpė, rausva ir šilta, –
       Gal sugrįš kas iš tolio gūdaus.
       Moterėlė greitutė greita
       Lekia į klėtį medaus.

       Ir tiesiai per laikrodį – ai ai ai.
       Per vidurdienį patį. Tyla.
       Kam tu taip greitai ėjai,
       Kai iš naujo vėl eit nevalia?

       „Įdienojusi priešpietė“, p. 10.

       Meilė ir švelnumas, pagarba žmogui ir jo buveinei – ar ne tai svarbiausia, vertingiausia M. Martinaičio eilėraščiuose, kai jau užsimiršta „atsiribojimo“ bandymai, trumpalaikės vertės pašmaikštavimai? Poetas turi savitą būdą greit ir arti priglusti prie mūsų taurumo ir grožio potroškių – per paguodą, per atidų žmogaus supratimą, per švelnų skaudulių paglostymą. Jis gali paveikti žaismingu kukučiavimu (jau tokie rimti visur ir visad esame!), kažką lakoniškai įteigti, apeliuodamas į skaitytojo literatūrinę atmintį, priimdamas ir kartu ironizuodamas, sakysim, didaktikos taisykles. Čia savaip sutampama su liaudies saugomu kasdienišku gerumu, palankumu kaimynams, visiems, pasauliui. Įmantresnės, keistesnės stilistikos eilėraščiuose pašnekovas tarsi kviečiamas jaukiai pažaisti, o jeigu po to sieloje ilgesniam laikui nieko ir neliks, vis dėlto bus buvusi toji šviesi bendravimo akimirka. Bendrauti, šnekėtis, dalinti gerumą – štai kas gyvybiškai svarbu čia lyriniam subjektui.

       Kitaip – iš žmogiškojo patyrimo, iš gyvenimo pamokų – eina sielos skaidrumas (tų žodžių kaimynystė poezijoje dabar labai dažna) vyresnių poetų kūryboje. Čia šiandien nerandame tokio apnuoginto dramatizmo, kaip vėlyvojoje Putino lyrikoje. Kur kas ryškesnis polinkis – nusilenkti saulei, jos spindulių alsavimu apsvaigti, išsaugoti ir kitiems palikti jos rudeninę šilumą. Diena praaugo savo seserį naktį, tamsą galima peršokti kaip permatomą perskyrimą tarp praėjusios ir ateinančios dienos (S. Anglickis. „Suvirpa žemės pilnatis“, p. 18, 105). Daugiau šviesos, gydančio švelnumo, taurumo – tokias intencijas jaučiame ir A. Churgino, V. Giedros, A. Miškinio bei kitų eilėraščiuose. „Širdy vai lengva, vai širdy šviesu“, – susigraudinęs tikina J. Šiožinys ir rašo „Kvietimą į aukso amžių“ (kn. „Rogių kelias“, p. 22, 130).

       Ankstyvą rytmetį
       Aš noriu visada paliesti rankomis
       Srovenimą šviesos –

       tai E. Matuzevičius, poetas, kurio, kaip jis pats sako viename eilėraštyje, laikas nemokė švelnumo. Jo turėjo pats išmokt – „Iš motinos, /Iš meilės, iš vaikų...“

       Pats išmokt... Tokia koncepcija. Ji nurodo šaknis, be kurių žmogaus negalime įsivaizduoti, – savęs suvokimas, motina, meilė, gimtinė. Iš čia gerumas. Čia sąžinės tėviškė. Kitos gyvenimo žymės gali tik kažką pridengti ar aktualizuoti. Aišku, pastovu ir tvirta – tai nepakeičiami E. Matuzevičiaus lyrikos žodžiai, paryškinantys taurią lyrinio subjekto laikyseną. „Neskubinkit manęs“, – sako poetas griežtokai. Taip įsiprasmina net jo eilėraščių vyksmo monotonija, vangumas. Grožio jautimas, pasitikėjimas žmonėmis ir pasauliu čia turi tvirtą savo vietą, ir kaip tik dėl to jo lyrika labiausiai jaudina ir išlieka atmintyje. Gyvenimo dramatizmo, prieštaringumo pajautimas palieka ne iš karto pastebimus, bet ryškius poslinkius lietuviško eilėraščio dvasiniame siužete: Maironis norėjo žemę priglaust prie širdies, su meile karštai pabučiuoti; šių dienų poetas tą pat jaučia kitaip, jis myli pasaulį užjausdamas, guosdamas, saugodamas:

       Mano žeme gimtoji,
       Šią trumpą ir šiltą
       Pavasario naktį
       Pailsėk,
       Nors bent kiek pamiegok.
       Už tave pabudėsiu...
       Pailsėk, –
       Tiek darbų čia dar laukia tavęs...
       – – – – – – – – – – – – – – – – – –
       Aš pasaugosiu tavo sapnus...

       E .  M a t u z e v i č i u s . „Pavasario naktį“ .– Rink.: Žalios metų salos, p. 7–8.

       S. Anglickis sodina Žemę į aukštą minčių sostą ir glosto ją – darbščią, mylinčią (rink. „Suvirpa žemės pilnatis“, p. 8). Šiandien mūza, A. Žukausko žodžiais, – „žila, griežta, pavargus moteriškė“!

       Maironio, S. Nėries, K. Binkio eilėraščiai, poetizuojantys gyvenimo grožį, džiaugsmą, dažnai natūraliai siejosi su pavasario motyvu. Šiandien matome beveik visuotinį panašių kūrinių pasislinkimą rudeniop. Pasibaigė nerūpestingas džiūgavimas, šviesią pilnatvę galima patirti tiktai krintant lapams, nokstant varpoms, po šykščia rugsėjo saule.

       Galima dėl to ironizuoti (juk vienpusiška ir štampai neišvengiami), bet suprasti taip pat reikia. Juoba kad ir nesižavėti, sakysim, A. Žukausko „Plotais“ niekaip negali:

       Sveiki, skalsia geltona duona užderėję plotai!
       Sveiks, saulės spinduly, už ankstesnius švieti geriau!
       Sveiki, šakas nusvėrę obuoliai...

       – – – – – – – – – – – – – – – – – –
       Ataidi senos, geros pabaigtuvių dainos,
       Galva išbrinksta nuo brangių iliuzijų.
       Nutyla ir užgęsta skundai, nuovargio likučiai,
       Nustoja gąstauti širdis.

       Skaidrume, o skaidrume – erdvūs, nuvalyti plotai...
       p. 9–11

       Toli gražu nešvelnus pasaulis pavaizduotas jo rinkinyje „Atabradai“, užtat kaip smagiai tiesos botagu kerta, pvz., „Vilkakūkio“ refrenas: „Ir jeigu kelio išmalose vakarop pargriūsiu ir padvėsiu, /Tai gal tik iš svajonių troškulio, vienatvės nelabatvės šalčio“ (kitų strofų analogiškoje pozicijoje – „iš tolių, grožių alkio, iš kelionių, atradimų bado“; „iš laimės nuojautos, iš ateities ir skausmo ilgesio“; „pritrūkęs meilės, apmaudo ir pykčio“). Autoriaus savitumo įrodinėti čia nereikia, o tendencijos žymės taip pat akivaizdžios. Tataigi (nesigėdinu pasakęs ne vieno pamėgtą A. Žukausko žodį)...

       Šis poetas ne tik originaliai plėtoja aptariamą eilėraščio polinkį, bet ir papildo jį naujais motyvais. Familiariose poringėse su ryškiais spalvingos asmenybės bruožais netrūksta iškilniastrėnių viliūgių bubeliokių, nesibaidoma stiklinaitės imbierinės, rupaus pašmaikštavimo, žiūrėk, jau lepinamasi ant upės kranto su meškere. Valia pasišaipyti, bet argi visa tai atskirta nuo kasdieniško ir amžino gyvenimo grožio supratimo? Ne išganymas, kad mūsų lyrika dažnai tebevaikšto su čadra. Naujumo yra ir A. Žukausko pasakėtiškos intonacijos eilėraščiuose; jis atsiranda, kai rūpimais klausimais kalbama rimtai, kartu iš to kiek pasišaipant („Nuolankumas“, „Karjeristas“). Panašaus vaizdo dvilypumo pasitaiko V. Šimkaus, M. Martinaičio kūriniuose.

       Šio skyriaus pradžioje publicistiškai pasikarščiuota, kalbant apie gėrio vaizdavimo gyvenimiškas paskatas. Kas patikėjo, kad aptartos intencijos poezijai šiandien būdingos, tas dabar gali pagrįstai klausti: puiku, tokių eilėraščių netrūksta, bet kodėl apie juos su patosu kalbama be rimtų mokslinių argumentų?

       Atsakymas lyriškas. Meno prigimties, kalbos ir paskirties bendrasis supratimas rodo, kad čia yra kažkas savaime suprantama. „Grožis mene yra gamtos ir visuomeninio gyvenimo grožio atkūrimas ir atspindėjimas“ (12). Visi jaučiame grožio vaizdo ir vaizdo grožio natūralią jungtį (kokia sena ir gyvybinga sąvoka – kalokagatija!). Tai meno elementas, apie kurį griežčiausi protai kalba poetiškai. Faktai pranoksta apibendrinimus, praktika – teoriją. J. Borevas savo „Estetikos“ skyrių „Grožis“ („Prekrasnoje“) pradeda B. Pasternako posmu apie mylimąją ir tokia fraze: „Grožio paslaptis – gyvenimo paslaptis“ (13). Pagaliau „tiktai žmoguje pasaulis įsisąmonina savo grožį, savo estetines potencijas. Žmogus ne tik pats kuria grožį, kartu jis atlieka funkciją to organo, kurio dėka pasaulis suvokia savyje glūdinčias vertybes“ (14). Menui esam itin palankūs tais atvejais, kai jis ima iš realybės tai, kas joje gera, dora, gražu.

       Bet gana. Šitaip įsismaginus, netyčia galima sukurti naują „nekonfliktiškumo“ apologiją. To žodžio čia nesinorėjo net minėti, nes jaučiame, kaip toli nuo lakavimo ir idilijos yra poezija, apie kurią kalbame. Menas gina gėrį ne tik atkurdamas jo gyvenimiškus vaizdus. Jis moka gydyti sielą, atidengdamas tikrovės žaizdas, blogio apraiškas. Estetinio pasigėrėjimo akimirka ir apima, ir naikina tai, kas vaizduojama. Tačiau, tikėdami, kad mūsų visuomenės gyvenime ir žmoguje kasdien randasi vis daugiau gero, pažangaus, ieškome adekvataus šio proceso atspindžio mene. Kartu kūryboje yra ir visada bus skaudžiųjų laiko klausimų; ji kels ir spręs juos drauge su kitomis antstato formomis, nes be šitų atsakymų pažanga sustotų ir gėris gautų kreivą pavidalą. Dirbtinis yra atskyrimas – štai kūrinys apie konfliktus, sukrėtimus, o štai apie gyvenimo gėrį. Tai tik temos, proporcijos, o dažniausiai – pozicijos dalykas, nes gėrio dirva yra mūsų žemė su visais polėkiais ir agonijomis: su lakštingalos giesme, artojo prakaitu ir daina, išvagota apkasų ir tirpdyta branduolinių sprogimų, laikanti mūsų būstus, paleidžianti gyventi ir vėl uždengianti kiekvieno kūną. Juk įtaigiausiais pripažinome tuos eilėraščius, kur gėris spindi perkirtęs tamsą. Be Just. Marcinkevičiaus, J. Strielkūno, J. Degutytės, tai itin būdinga A. Žukauskui, „nenutrūkstamų ryšių“ poetizuotojui, kuris šitaip keikteli: ,,Te giedrą melą, tyras klastotes nelabas ima!“ (p. 116). Šis tas įmanoma išeina tik pagalandus nuėstas dantenas į negerovių aštrumus, kai iš pykčio dreba pirštai (p. 40). Sėsk ant pušies, kuri nugriuvo tau skersai tako, – kokčiai sako likimas, – ir žiūrėk toliau (p. 48). Ir išvada:

       Visgi viskas reikalinga,
       Viskas būtina,
       Viskas pravartu
       Mano pastato – baltos poezijos – statybai.
       p. 8

       Grožis atsiskleidžia visa jėga, kai matome jį nugalėjusį savo priešininką. „Grynakraujis optimizmas man skamba kaip melas“, – sako E. Mieželaitis „Horizontuose“ (p. 151).

       Ginčo, argumentų, kontrastų poetika, apie kurią kalbėjome anksčiau, iškyla kaip itin įtaigi estetinės dinamikos priemonė. Tai realizmui būdingos dvasios dialektikos apraiška. Sintezės žymė. V. Sezemanas sako: „grožis pasijungia priešingybę, ima ją savo valdžion ir paverčia savo paties elementu arba dalimi. Tokiu būdu iš grožio paneigimo ir susijungimo su negrožiu gimsta aukštesnė ir turtingesnė grožio lytis“ (15). Prisiminkime R. Rolano žodžius apie Bethoveno Devintąją simfoniją: „Kenčiantis, neturtingas, ligotas, vienišas, negandų apniktas žmogus, kuriam gyvenimas pašykštėjo džiaugsmų, pats kuria Džiaugsmą, kad galėtų jį dovanoti pasauliui“ (16). Kaip toks menas pasidaro būtinas žmogui, kaip jam atsiliepia širdis, geriausiai rodo J. Fučiko priešmirtinis laiškas. Žinodamas, kad po savaitės bus nužudytas, jis kalba apie džiaugsmą, kuris jam prasiveržia kasdien Bethoveno motyvu; J. Fučikas troško, kad po mirties minėtume jį ne su liūdesiu, o su džiaugsmu, su kuriuo visada gyvenęs (17).

       Gėrio trauka – ryškus socialistinio realizmo literatūros bruožas. Lyrikos turinį, asmenybės santykį su tikrove smarkiai paveikė marksistinė pasaulėžiūra. E. Mieželaitis, matydamas esminius žmogaus įsitikinimų ir galimybių poslinkius, ryžtasi taip pat esmingai pakoreguoti lig šiol nepajudintą mitologinę schemą:

       „Jeigu mes laikysimės požiūrio, kad iš esmės niekas nepasikeitė (Kainas liko Kainu, o Abelis liko Abelių), mes galime prieiti katastrofiškų išvadų.

       Bet jeigu kai kas čia vis dėlto pasikeitę, mes galime padaryti tokią prielaidą: Abelis savo intelekto persvara gali įspėti klastingą Kaino mintį, gali išmokti pažinti Kaino instinktus ir laiku nutverti ir sulaikyti jo iškeltą brolžudišką ranką“.

       Kn.; „Lyriniai etiudai“, 1964, p. 243.        

       Žmogus tiki menu, kuris turi kuo tikėti.

       ____________________  
       11 Л .  Г и н з б у р г ,  O лирикe... p. 8.
       12 Ю .  Б o p e в .   Ocновные эстетические категории M., 1960, p. 131. (Atgal>>>)
       13 Ю .  Б o p e в .   Эстетикa. M., 1975, p. 47.
       14 V .  S e z e m a n a s ,  Estetika. V., 1970, p. 125.
       15 Ten pat, p. 119.
       16 Cit. pagal: A .  Z h o r ž a s .  Vienas prieš likimą. V., 1977, p. 283.
       17 Ten pat, p, 285.

       Sventickas, Valentinas. Eilėraščio keliais: Kritikos straipsniai. – Vilnius: Vaga, 1978.

       Skaityti toliau