Šiandien gavo telegramą. Joje buvo parašyta: „Noriu paskutinį kartą pamatyti tave. Atvažiuok. Elzė“. Elzė buvo Mykolo pusseserė. Daugiau negu pusseserė. Per ją liko viengungis. Žinia, giminystės ryšiai, tremtis... Tai labai ilga istorija. Vienu žodžiu, sumautas jo gyvenimas. Daug metų apie ją nieko negirdėjo, kartais prisimindavo it kokį vaiduoklį. Kai žmogaus nematai, jis pamažu išblanksta. Nejaugi Elzė miršta? Negali būti.

Rytai buvo šaltoki, todėl kelionėn pasiėmė storą vilnonį apsiaustą. Prieš pat šventos Mergelės atlaidus dar mirguliavo drungnos vasariškos dienos, bet kam Elzei reikėjo dabar mirti?

Autobusas nešė per šalį, jau apgaubtą ilgų rudenėjančių šešėlių. Už vieškelio vingių gelto vyšnynai. Mykolas mąstė apie baltus grakščius vienuolynus, snūduriuojančius tyloje, regėjo kažkokį šešėlį, nuslenkantį kraupiai baltom sienom, kraują, lašantį iš dulkėm apneštų, peiliais subadytų paveikslų, juto tamsų, keistą kvapą, sklindantį iš grotuotų požemių.

Ant kalvos tarp ūksmėtų medžių išniro bažnyčios kepurės. Buvo šilta. Jis nusivilko apsiaustą. Prie miestelio susidarė spūstis. Laukais plūdo maldininkų procesijos. Mykolas išlipo iš autobuso ir nutarė pėsčiomis pasiekti Šiluvą. Nusekė paskui giedančius žmones su apdulkėjusiais apsiaustais. Prieš akis plazdėjo puošnių vėliavų kutai, ir jau pamirštos giesmės graudeno širdį.

Buvo nuostabi diena. Sodai aplinkui lūžo nuo obuolių ir kriaušių. Mykolas baisiai norėjo valgyti. Žmonių srautas plūdo į bažnyčią ir koplyčią, bet jis, kaip koks bedievis, puolė šlamšti cukruotų riestainių. Moterys pardavinėjo paveikslus ir ilgus blizgančius saldainius.

Elzė gyveno prie pat pušyno. Mykolas atidarė trobos duris, bet viduje nebuvo nė gyvos dvasios. Pats su savimi pasisveikino. Pasiūlė sėstis. Išlindo pelė. Pažvelgė į jį juodom akutėm ir pasislėpė už stalo kojos. Visuose kampuose augo glitūs šungrybiai, gulėjo pelėsiais aptraukti kaulai, tušti buteliai, keptuvė su žiurkių išmatomis.

– Labas rytas! – suriko. – Elze! Elze!

Niekas neatsakė. Pro atlapas duris įbėgo paklydęs geltonas šunelis. Mykolas nusišnypštė nosį. Tylu – lyg kapuose būtum. Gal Elzė jau numirė ir ilsisi po žemėmis, o ši telegrama tik užsigulėjo pašte, mat kažkas supainiojo datas?

Jis išėjo į sodą. Saulės spinduliai sunkėsi pro brūzgynus. Sodas buvo senas, pilnas laukinių paukščių. Mykolui į nosį mušė smarvė. Po obelimi išvydo lovą, apkrautą patalais. Joje kažkas baisiai dvokė. Virš medžių, lyg peiliai žvilgėdamos saulėje, laigė kregždės. Priėjęs arčiau, išvydo didelį išpurtusį moters kūną, iš kurio jau kalėsi žolės. Jam aptemo akys, ėmė pykinti. Pasilenkė prie obels kamieno ir susivėmė.

– Kas ten slankioja? – išgirdo balsą.
– Aš, – sulemeno Mykolas.
– Kas toks?

Balsas sklido iš lovos. Mykolas nedrąsiai prisiartino. Žolės augo visai ne iš Elzės kūno, jos tik siūbavo aplink lovą. Iš po suknelės kyšojo nežmoniškai ištinusios mėlynos kojos.

– Kas čia? – pakartojo ji klausimą.

Pažvelgė į beplaukę išsipūtusią galvą, nugrimzdusią pagalvėn. Štai kas beliko iš vargšės Elzės. Gailestis suspaudė jam krūtinę, net smarvės nebejautė.

– Čia – aš, Elze. Viktoras. Atvažiavau.
– Kaip gerai, Viktorai, – ji sukrutėjo lovoje. – O aš maniau – nebesulauksiu.
– Nieko baisaus, Elze. Pasveiksi.
– Nekalbėk nesąmonių. Man reikia kunigo.

Jos veidą dengė spindintys rudens voratinkliai. Mykolas atsargiai nubraukė juos ranka, ir šilti šviesos pluoštai, nuslinkę ištinusiu veidu, dabar suvirpo ant violetinių vokų.

Kur dingo brangioji pusseserė? Prisiminimų gelmėje švystelėjo juokinga šešiolikmetė. Abiejų ta pati pavardė. Elzė jos taip ir nepakeitė. Bendra giminė, kurioje buvo pilna kivirčių ir nesklandumų, o apie jų jaunystę nepatogu net prisiminti, regint dabar šią dvokiančią masę, pavirsiančią žeme, žolėmis.

– Viktorai, pakviesk man kunigą, – Elzės beblakstienės akys nemirksėdamos žvelgė į nykią tuštumą.

– Aš tau iškūrensiu pirtį. Abu nusipersim ir kaipmat pajaunėsim. Nereikia kunigo.

Jaukiai ėmė šnarėti obelys. ,,Marija, Marija...“ – vėjas iš koplyčios nešė giesmės žodžius. Reikėtų ir jam pasimelsti. Už Elzę. Suspės. Geriau pulti prie darbo.

– Elze, Elze, dar pagulėk. Aš apkuopsiu trobą.

– Kur aš pabėgsiu. Dieną ir naktį čia guliu. Ten man trūksta oro. Noriu gerti.
Išėjęs į gatvę, nupirko limonado butelį. Kai grįžo, juodaliemeniai vabzdžiai šmižinėjo per Elzės kojas, ir rudens lapų geltonumo saulė ridenosi jos didžiuliu išburkusiu kūnu.

– O valgyti nenori? – paklausė jos Mykolas.

– Ne, – Elzė pakėlė į jį jau nieko nematančias akis. – Kaip galiu norėti valgyti, jeigu mane tik vakar išėmė iš cinkuoto karsto.

– Iš kokio karsto?

– Lėktuvu atskraidino į Vilkiją. Dangus buvo pilnas labai gražių spalvotų burbulų. Jie skraidė, bet nė vienas nesprogo, – pradėjo kalbėti Elzė. – Paskui atėjo keli žvėrys ir ėmė gyventi kaip žmonės. Netrukus žmonės išsigimė. Netvarka, žemas pragyvenimo lygis, dvasinis nuopolis, kumščio įstatymas, klasta... Vien gražūs burbulai skraidė ir skraidė aplinkui. Nusikaltimų skaičius augo, nebuvo jokių įstatymų, jokių kalėjimų, nebuvo net bibliotekų, muziejų; išnyko be pėdsakų visas kultūrinis palikimas. Nestatė niekas gamyklų, visi pamiršo, kaip atrodo mašinos, lėktuvai, traukiniai... Kraštas buvo panašus į dykynę, kurioje barkšo dagiai ir varnalėšos. Ten nedrįsdavo užklysti joks svetimšalis. Visas pasaulis užmiršo šį kraštą, nenorėjo apie jį net girdėti. Duok man dar gurkšnį limonado, – paprašė Elzė ir sujudėjo lovoje.

Mykolas pakėlė limonado stiklinę jai prie lūpų. Elzė vos ne vos nurijo kelis gurkšnius. Žemė po jos lova buvo šlapia, riebi, tarp žolių stiebų rangėsi kirminai. Aplinkui zvimbė spiečius musių.

– ... naktimis kažkas kaukdavo, gal žvėrys, šunys, o gal ir žmonės. Aidėdavo ir dar kraupesni garsai, – tęsė Elzė. –Juodas juodas, baisus pasaulis švysčiodavo pro spalvotus burbulus. Lakstė šunys, didesni už žmones, o žmonių veidai tapo baisesni už šunų, apatinės veido dalys virto nasrais, išklišo kojos, išsprogo akys. Labiausiai jie mėgo mėsą, rydavo ją net žalią, ir fiziškai buvo labai stiprūs. Vilkija...

Elzė užsikosėjo. Daugiau ji nebevaliojo kalbėti. Virš sodo švietė šaltas lyg ežero vanduo dangus. Mykolas nuėjo į trobą ir visą šlamštą iš jos sunešė kieman, paskui užkūrė laužą. Iš Elzės kaimynų gavo kibirą kalkių ir šepetį.

– Neilgai ji betemps. Gerai, kad atvažiavot, – plepėjo jam apyjaunė moteris. – Prieš mėnesį išnešėme ją kartu su lova į sodą. Pati paprašė. Taip ir tebeguli. Naktys jau šaltos. O gal ji nieko nebejaučia?

– Gal. Jūs turite pirtį? – paklausė Mykolas.
– Yra.
– Ar negalėtumėt vakare iškūrent. Reikia juk numazgoti ją, nes gyvą kirminai sugrauš. Ar yra čia kokia vaistinė?

– Pirtį iškūrensiu, o vaistinę jums parodysiu.

Moteriškė buvo paslaugi. Vėlai vakare visi kartu Elzę išnešė į pirtį, bet ją apiplauti kaimynė atsisakė.

– Ne, ne, – mosavo rankomis. – Aš negaliu. Nualpsiu.

Teko vienam imtis darbo. Ant akmenų užpylė vandens, ir abu paskendo garuose. Rūbai buvo kepte prikepę prie Elzės. Mykolas atsinešė geldą. Su visais drabužiais ten paguldė Elzę, kad atmirktų.

Jos kūnas buvo žaizdotas, baisiai aptekęs pūliais, kai tik kempine bandydavo patrinti, Elzė imdavo rėkti. Iš krepšio jis išėmė visokių vaistų, bet po valandos jai pasidarė bloga. Paėmęs už pažastų – jo rankos smigo ne į žmogaus kūną, o į kažkokius gličius drebučius – išvilko iš pirties. Pasodino ją ant suolo, nugara atremdamas į daržinės sieną. Ant galvos, ant pečių užmetė languotą rankšluostį. Dangumi tarytum šmėkla slinko susigūžęs klaikus mėnulis. Trumpam jis apšvietė beformį, violetiniais dryžiais išmargintą kūną. Elzė vos kvėpavo. Palyginti su kūnu jos galva buvo mažutė. Veidas susitraukė, tapo visai juodas, – apsuktas rankšluosčiu, jis atrodė tarytum priklijuotas prie liulančios masės, išsidrėbusios ant suolo. Buvo neįtikėtinai tylu, net žiogai nesvirpė. Staiga Mykolas išvydo sudžiūvusią rankelę, bandančią nuo Elzės nutraukti rankšluostį. Iš baimės vos nesuriko. Priešais stovėjo baisus senis atsikišusiais dantimis, su krepšiu. Mykolui pasirodė, kad rytą jį matė prie šventoriaus prašantį išmaldos, o gal tai buvo ir visai kitas senis.

– Tai jis apiplovė tave. Gerai, Ilga kelionė laukia. Apsišvarinti reikia. – Senis pirštu bakstelėjo Elzei aukščiau krūties. – Nuodėminga buvai. – Jis prikišo savo smakrą prie pat Elzės. – Ar negaila palikti šį pasaulį?

Mykolas atsikvošėjo.

– Nešdinkis! – puolė prie senio.

– Cho, cho, – senis nagais įsikabino į Elzę. Krepšys nukrito jam prie kojų. Elzė vartė akis. Iš lūpų jai sprūdo nesuprantami garsai. Mykolas vos ne vos atplėšė senį nuo Elzės ir bloškė jį patvorin. Iškišęs galvą iš dilgėlių, jis ėmė beprotiškai kvatoti.

Mykolas apmovė Elzės kojas storomis vilnonėmis kojinėmis. Ji garsiai sudejavo. Kažkur toli amsėjo šunys. Suvyniojo Elzę į paklodes, turėjo ją nutempti į lovą po obelimi. Niekas jam nepadėjo. Senis su krepšiu jau buvo dingęs. Daugiau kaip valandą Mykolas vilko Elzę žeme. Užkėlęs ant suolo, paskui įvertė ją į lovą. Migdomai šnarėjo obelys. Mėnulis pasislėpė už debesų, buvo tamsu, nors į aki durk. Nuėjęs į trobą, aplūžusioje komodoje surado ilgus baltus marškinius. Kai jais apvilko Elzę, siauras dangaus ruoželis virš sodo jau brėško. Panoro sušukuoti jai plaukus, bet čia tuoj susigriebė – plikutėlė Elzės galva gulėjo įdubusi pagalvėje. Veido bruožų nesimatė, tik pilka dėmė.

Grįžęs vidun, pasiklojo kampe savo apsiaustą. Iš grindų plyšių kilo melsvi nuodingi žemės garai, už langų vis girgždėjo sodo vartai. Per miegus Mykolas juto, kaip kažkas pirštais lengvai liečia jo veidą, paskui išvydo nuogą Elzę, jau nebe jauną, bet ir ne tokią baisią kaip šiąnakt. Ji turėjo ilgą uodegą. Parietusi po savimi kojas, sėdėjo didelėje lėkštėje. Sapnas buvo labai nepadorus. ,,Kodėl nepakviečiau kunigo?“ – pagalvojo jau išsigandęs ir atsibudo. Jam buvo šalta ir skaudėjo galvą. Apsivilkęs apsiaustą, dirstelėjo pro langą. Saulė švietė taip pat smagiai kaip ir vakar. Už stiklo suposi jurgino žiedas lyg baltas tvarstis ir lengvas vėjas klajojo po sodą, kur gulėjo Elzė. „Tuoj ateis ruduo, ir lietūs paskandins mano sielvartą, – pamanė. – Reikia kunigo. Šiandien atvažiuos kardinolas.“

Mykolas nuėjo į sodą. Ant apkloto gulėjo keli nukritę lapai. Palietė ranka Elzės veidą. Jis buvo jau šaltas, sustingęs. Nukrito dar vienas lapas su gelsvais pakraštėliais ir uždengė atmerktą stiklinę Elzės akį.

Netrukus išgirdo laukais atkeliaujančių maldininkų giesmes. Mykolui pasirodė, kad jie meldžiasi už Elzės sielą, ir jis suklupo ant drėgnos žemės.