Pasakyk, kas tavo vagis, ir aš pasakysiu, kas tu.
       Man į savo vagies veidą teko žiūrėti iš apačios. Taip, kaip tiko aukai, o ne lygiaverčiam priešininkui. Stambokas prieš mane stovinčio aukšto vyro kūnas turėjo veidą, beviltiškai išdarkytą seborėjinių spuogų ir nuo jų likusių randų. Veido grublėtumas ir pilkšvos žvairos akys buvo dar vienas Dievo įvairovės – žvairuojančio ir žvilgsniu klaidinančio Dievo, dieviško grubumo – liudijimas.
       Dievas yra įvairus, Jis – visoks, taigi ne vien tik glotnus. Galėjai jį, vagį, laikyti grubiai mėgėjo tašytu Rūpintojėliu. Arba geru tobulo kūrinio ruošiniu. Arba – jau sugadintu daiktu, kuris kažkada veikė visiškai arba beveik tobulai. Nemačiau savo vagyje nė vieno plano, kurio nebūčiau įžvelgusi savyje. Išorinis vagies grubumas buvo kategoriškas kaip Dešimt Dievo įsakymų, kurie drauge ir kieti, ir kartu – tiek neapibrėžti, kiek ir nepasiekiamon, nepažįstamon laisvėn kreipiantys Dievo pirštai.
       Savo vagį pirmąjį kartą pamačiau tardytojo nurodytos datos išvakarėse – kitądien už mano automobilio vagystę jam būtų iškėlę baudžiamąją bylą. Jau nebeprisimenu vagies balso, kurį prieš susitikimą turėjau išgirsti savo tarnybos biuro telefono ragelyje, tačiau šiandien bet kas manytų, kad tam vyrui būtų tikęs prikimęs balsas. Todėl manau, kad jis buvo prikimęs – kito, vagių, pasaulio balsas. Kadangi bet koks kitas pasaulis, ypač, jei tik apsireiškia netikėtai, mus suglumina, aš, be jokios abejonės, susijaudinau. Kitas pasaulis ėjo kontaktan, dėl to jutau atsakomybę. Kiekvienas mano žodis, pasiekiantis vagies ausį, turėjo būti kaip tik įmanoma tikslesnis ir suprantamesnis. Reikėjo kalbėti žodžiais, kurie vagiui nekeltų jokių abejonių. Reikėjo nekalbėti per daug ir nekalbėti per mažai. Turėjau pasakyti žodžius, kurie kitą, vagių, pasaulį atskleistų tokį, koks jis yra – kaip paralelinį pasaulį manajam, kuriame neišvengiamai lieka vagysčių nuosėdos. Mat šie du pasauliai susieti neteisėtumo, mažų mažiausiai – vagystės, ryšio. Dabar turėjau kalbėti dėl kito, atsiteisimo, ryšio galimybės. Siekti dar vieno ryšio. Jis buvo užmegztas vagies žodžiu, todėl atsakomybė buvo uždėta mano ir mano pasaulio žodžiui. Jis, žodis, turėjo būti pralaidus, lankstus, pakeliamas. Beveik besvoris. Kitaip ryšys su kitu, vagių, pasauliu nebus tobulas ir jį lydės nusivylimas bei kaltės jausmas. Nieko nebus galima atitaisyti.
       Mano nugara pašiurpo, savo tariamus žodžius norėjau sulaikyti, kad, prieš išsakomi, jie bent per kelias papildomas sekundės dalis būtų patikrinti, labiau apšlifuoti, apsvilinti, apskusti – kaip kad prieš operaciją apskutamos plaukuotos žmogaus kūno vietos. Vagis užklupo mane nepasiruošusią – taip, kaip ir pirmąjį, vagystės, kartą. Tad turėjau ryžtis pasirodyti vagiui su visu savo nenušlifuotu, neapskustu nepasirengimu, kuriam pagelbėti galėjo tik paties vagies ypatingas sugebėjimas kontaktuoti. Jis sugebėjo, aišku.
       Mano nepasirengimas susidurti su vagių pasauliu buvo toks pat akivaizdus, kaip ir tada, kai vagis nusižiūrėjo savo grobį. Mažas, nenaujas, pigus mano automobilis, kuris tądien buvo paliktas iki vakaro stovėti su per skubėjimą neįjungta paprasta signalizacija, tuokart buvo neperšvariausias. Rusvai pilkšvomis kelio dulkėmis apsinešęs žalsvai perlamutrinis, tuokart jau nebemadingos, nors man – gražios – spalvos kėbulas, viduje, ant pilkai margų, nelabai švarių sėdynių – bulvių traškučių trupiniai, tamsūs šuns ir šviesūs mano ir mano dukterų plaukai, nebereikalingi čekiai ir sena sąskaita, kelios beveik nebereikalingos garso juostelės, kurias jau keli mėnesiai galvojau paimti iš automobilio ir įgrūsti į kokio nors savo buto baldo stalčiuko gilumą, automobiliui skirtas mobilaus ryšio telefono pakroviklis su netvarkingai (o mąstant apie tokio dalykėlio išradimo tobulumą – beveik nepagarbiai) susimaizgiusiu laidu. Juodo plastiko detalės automobilio salone – apaugusios balkšvu dulkių sluoksneliu, gerai matomu šviesoje. Ten būta mano odos mikrodalelių, kurias teismo ekspertai turėjo atskirti nuo vagies odos ar riebaluotų pirštų antspaudų. Visame tame, ką vagis užtiko įsilaužęs į automobilį, buvo labai daug intymaus, biologiško, apnuoginančio mano pačios kūno ir sielos padėtį. Per vagies poelgį mano privatus gyvenimas pagaliau buvo pakištas ir po eksperto mikroskopu. Kai dabar apie tai galvoju, kone raustu iš gėdos.
       Policijos komisariate, vardindama automobilyje paliktus daiktus ir mintyse atgaminusi automobilio salono vaizdą, ėmiau beveik gėdytis savo vagies, kurio dar buvau nemačiusi ir nemačiau dar kokius tris mėnesius. Tarytum jis, tasai nepažįstamas žmogus, vyras, būtų užklupęs mane neapsirengusią. Arba – nepadorioje pozoje, vienoje iš tų, kurios nėra nepadorios tol, kol paslėptos nuo kitų žmonių akių. Tiek pirmuoju, nusikaltimo, atveju, tiek antruoju, kada man paskambino, vagis pasisavino ne vien automobilį. Jis savinosi dalį mano gyvenimo. Geriausiu atveju – piršosi man į savo gyvenimo įvykio bendrininkus. Lindo man į akis prieš mano norą ir nepaisydamas mano planų bei nusiteikimų. Ne tik pasisavino mano gyvenamą laiką, bet ir išviešino, suteikė teisę lįsti ten kriminalistams ir ekspertams. Pernelyg jau tai buvo panašu į išprievartavimą. Man pakėlus telefono ragelį ir išgirdus prikimusį vagies balsą, šios pažeisto intymumo ar išprievartavimo nuosėdos sukilo iš atminties dugno tarsi sudumblėjusių vandens augalų likučiai. Jie sudrumstė man protą, kuriam po to buvo sunku nusiteikti transcendentiniams dviejų pasaulių ryšiams.
       Vagis paprastai užklumpa, tai buvo dėsninga, taip atsitiko ir antrąjį kartą. Vagis, kuris dabar siūlė atlyginti už pavogto ir po to apdaužyto automobilio remontą, antrąkart pavogė mano ramybę, išprovokavo žodžius, sutrynė į miltus mano pasitenkinimą savuoju saugumu savo pasaulyje. Pinigus jis žadėjo ne už tai. Pinigai – kaip vėliau paaiškėjo – litas į litą, buvo skirti automobilio remonto sąskaitos padengimui. Tai jokiu būdu tai nebuvo kompensacija už moralinę žalą, kurią turbūt patiria visi, susiduriantys su kitu pasauliu. Mat kitas pasaulis atpučia nerimą, liūdesį dėl įvairovės neaprėpiamumo ir nepažintumo, neretai dar ir ilgesį. Mat žmogus jaučia, kad visa yra viena, ir šio pajautimo ilgisi, tačiau pajautimas, kad ir retkarčiais apsilankydamas, niekada neužsibūna taip ilgai, kad žmogaus ilgesys būtų numalšintas.
       Pokalbis buvo trumpas. Nesuabejodama pasimatymo vietą paskyriau jam savo biure. Jis privalės praeiti patalpą, kurioje, be bendradarbių, bus dar keli lankytojai, ir šitaip jam atsilyginsiu viešumu. Išviešinimu, kurio dėka jam, pačiam vagiui, ir teisėtvarkos struktūroms buvo atskleistas mano privatumas, susietas su intymiomis automobilio naudojimo detalėmis. Už vagies išprovokuotą viešumą – mano ir vagies sandėrio viešumas, taip pat išaiškintos vagystės paviešinimas.
       Be to, galvojau, kontaktui su kitu pasauliu mano biuro kabinetas yra pakankamai pagarbi vieta. Vagis neturėtų nė trupučio suabejoti, kaip labai jį gerbiu. Priimsiu jį kaip kokį garbingą lankytoją – mano profesijai ir užimamoms pareigoms prasmę suteikiantį asmenį. Pagarbiai ir jaukiai, kaip savo pasaulio žmogų. Vagis ateis visiškai taip pat, kaip pas mane užeina bičiulė ar įsimylėjęs vyriškis, kuris man simpatiškas. Jis atsisės į kėdę, kurioje sėdėjo asmenys, sakę man malonius žodžius arba išklausę tai, kas sutvirtino jų palankų nusiteikimą mano, mano aplinkos, mano pasaulio atžvilgiu. Jam pasirodysiu tuo pačiu pavidalu, tuo pačiu veidu, kaip ir savo mylimiesiems. Padovanosiu ir intymius sujaukto mano kabineto stalo vaizdus bei paveikslais (daugiausia peizažais) nukabinėtos baltos sienos vaizdą – tarsi atsukdama kairįjį skruostą tam, kuris man sušėrė per dešinįjį. Sutvirtinsiu ryšį su tavuoju pasauliu abiem savo skruostais, vagie. Ne tik palaikysiu tavo užmegztą ryšį, tačiau dar – krisiu savosios aplinkos paveikslo būviu tavojon žemėn tarytum meteoras. Paliksiu ten pėdsaką. Tapsiu neišmetamu, nepaneigiamu, neužmirštamu kito pasaulio eksponatu. Savajame pasaulyje eksponuosiu tavo ir savo kalbos garsų bangas, kurios pasklis po mano kabinetą, eidamos kiaurai per sienas. Amžinybės archyvan įtraukdama ir tavojo kūno mikrodaleles, kurios paliks ant kėdės mano kabinete ir kurių liko mano automobilyje.
       Savo vagį, be abejonės, atpažinau iš karto. Mano mažam automobiliui jis aiškiai buvo per didelis. Taip ir turėjo būti. Ne iki galo įvykdyta vagystė privalėjo slėpti kažin kokią klaidą. Disproporciją. Galbūt todėl jis, vyras-vagis ir gūžėsi nuo pat pirmosios akimirkos, kai tik įėjo pro biuro duris. Stengėsi sumažėti – tarytum bandydamas atrodyti labiau tinkamas mano automobiliui ir pakankamai mažas savo vagystei. Buvo aiškiai matyti, kad jam joje buvo ankšta. Gėdijosi jos tarytum išaugto rūbelio. Jautėsi tarsi nuskriaustas, kad buvo bandytas įvilkti į tokią nedidelę vagystę, kuri sudrisko ties pirmuoju posūkiu. Sudrisko tiesiogine prasme. Mažas automobilis, tepavažiavęs vos porą kilometrų, skrido nuo kelio „T“ formos sankryžoje, įsmukdamas dirvon ties pat raidės kepure. Pagal likusias ratų žymes, kurias iš ryto apžiūrėjo ekspertai, nebuvo matyti nė ženklo, kad vagis automobilio vairą būtų sukęs kairėn ar dešinėn. Tokį pėdsaką buvo galima paaiškinti prieš tai alaus šventėje išgertais svaigalais. Tačiau labiausiai buvo aišku tai, kad vagiui mūsų pasaulis buvo per menkai pažįstamas. Nesvarbu, kad jis gyvena tame pačiame miestelyje, vis tiek – akivaizdu, kad jam nepaklūsta vos kelios gatvės. Taip pat, kaip ir mums, šio pasaulio žmonėms, paklūsta visiškai paprastai valdomas nedidelis automobilis, o vagiui jis nepakluso.
       Vagis jautėsi aiškiai nuskriaustas dėl nutrūkusio pirmojo dviejų pasaulių – vagių ir nevagių – kontakto, dėl neįvykusios vagystės. Pabandęs įvilkti save per mažon vagystėn, buvo priverstas iš jos netrukus išsinerti, palikdamas naktį visomis šviesomis pamiškėn šviečiantį automobilį su sulaužyta priekinio dešiniojo rato ašimi ir sparnu. Vagystė tikslo nepasiekė, drykstelėjo tarytum per maži marškinukai. Vagis, žinoma, bandė sprukti, tačiau – tiesiai į policininkų glėbį. Kokia gėda.
       Dabar, praėjus keliems mėnesiams, gailėjausi vagies tarytum įskaudinto vaiko, kuris parklupo ir skaudžiai nusibalnojo keliukus. Berniuko, kuris gėdijosi savo nesėkmės. Gėdijosi nesugebėjimo įvertinti savo jėgų, savo galimybių pasiekti tikslą. Buvau įtraukta į įvykį, kuris dar reiškė neįvykusį dviejų pasaulių kontaktą. Bevaisį bandymą. Lygiai taip pat būčiau gailėjusis savo prievartautojo, kuris, pasirinkęs mane kaip auką, būtų neįvertinęs savo potencijos ar savo psichologinio pasirengimo įvykdyti prievartos veiksmą iki galo. Man buvo aišku ir tai, kad apgailėtinas vagis man buvo parinktas pagal mano sugebėjimą gailėtis, o taip pat ir pagal tuometinį mano nesugebėjimą įsigyti dar vieną kad ir mažiausią automobilį. Mano apgailėtina pozicija neabejotinai paveikė veiksmo vystymąsį, mano mažumas ir mano gailestingumas avansu paveikė vagystės baigtį, tad paraleliniame vagies pasaulyje aš, žinoma, buvau kaltoji. Ir todėl, išvydusi spuoguotą, už striukės apykaklės bandomą paslėpti vagies veidą, pajutau kaltę.
       Dabar manau, kad būta dar vieno aspekto. Dievas neabejotinai parenka vagį pagal Tavo sugebėjimus ir pasaulyje užimamą padėtį, tad jau pačioje vagystės plano užuomazgoje esi įtrauktas į vagystę. Nematomu būdu esi savo vagies veiksmų bendrininkas ir kaltininkas. Na, tas kaltinimas tau pateikiamas ne šio pasaulio teisme, tačiau – galite tuo neabejoti – galiausiai jis bus jums pateiktas. Prieš aną teismą vagis stos kaip nukentėjusysis. Blogiausiu atveju – kaip įkalčiui tinkantis elementarus įrankis, palaikantis Dievo sumanytą pusausvyrą.
       Mano kūniškojo ar daiktiškojo gyvenimo padėtis prisišaukė vagystei netinkamą vagį, ne kitaip. Dabar jis sėdėjo priešais mane, siūlydamas kompensuoti man padarytą maždaug dviejų tūkstančių litų vertės materialinę žalą. Už tai, kad parašyčiau policijai prašymą nutraukti baudžiamąją bylą, liudyčiau, jog man atlyginta ir jokių pretenzijų savo vagiui neturiu. Reikėjo jį paguosti, reikėjo kažkaip atsiprašyti, kad įtraukiau jį į veiksmą, kuriam jis nebuvo pasirengęs. „Na, kaip čia atsitiko? Šventinis alus suveikė?“– kaip paguodžiančią išeitį jam pasiūliau, bandydama mūsų bendrą kaltę suversti alui. Dar nebuvau užmiršusi, kad vagystės dieną už paskutines santaupas pirkau muzikos centrą, mano atveju – prabangos, gyvybiškai nebūtiną, daiktą. Automobilio signalizacijos neįjungiau ir vagiui pagundymą inspiravau per savo išsiblaškymą, kai krausčiau iš automobilio bagažinės pirkinį. Skirdama daugiau dėmesio vienam daiktui, apleidau rūpestį automobiliu. Laikas, kai kunigas prie bažnyčios šventino mano automobilį, kurį vėliau ploviau kas savaitę, buvo praeity. Savo rūpestingumo mašinai ribotumu prisišaukiau vagį. Mano ribotas tinkamumas daiktams ar daiktų ribotas tinkamumas man pritraukė automobilio vagystei netinkamą, nepasirengusį vagį. Vargšas vagis. Santykio nepilnumui reikėjo tęsinio, kuris išsipildė nebaigtoje vagystėje.
       Tą pačia linkme galvojau aną rytą, kai tarp iš vakaro lauke užmirštų skalbinių neradau pakabinto didelio gauruoto rankšluosčio. Vargšas vagis. Tai aš, nerūpestinga ranšluosčio savininkė, išprovokavau tokią niekingą vagystę. Man – tai kas: laisvesnė spinta, juk šalia kraitinių, kitaip sakant, šeimyninio gyvenimo pradžioje įsigytų rankšluosčių buvo prisikaupę perteklius dovanotųjų vėliau, šito gero tikrai turėjau per daug. Būtent dėl to „per daug“ , galima sakyti, ir palikau skalbinius lauke. Menkai rūpinausi jais. Jų daugybės dalis man reiškė labai jau nedaug. Nesirūpinau ir tuo, kad ranškluosčių perteklius jų stokojančius pasiektų kitu, ne vagystės, būdu. Štai taip tapau vagystės bendrininke ir kaltininke.
       Vagystė yra gėrybių paskirstymas, už kurį atsakingi ne vien vagys, bet ir apvogtieji. Niekur nedingsi. Jei tik ką įsigyji, tas privalomai gali, o kartais netgi būtinai bus pavogta. Lazda turi du galus. Visa yra viena. Iš esmės niekas niekam nepriklauso, vagys tą jaučia. Jie ten, vagystės vieton, siunčiami, jie tuo gundomi. Jie tampa įrankiais, tampa jau esamo daiktų pertekliaus perskirstymo mechanizmo veikėjais, bjauraus privačios nuosavybės klausimo aktualintojais, nuosavybės kaltės dalininkais.
       Automobilio vagis man atidavė pinigus, kurių jau nebesitikėjau atgausianti. Gailėjausi vagies (ir mėgavausi neplanuotu piniginės papildymu). Vargšas didelis spuoguotas vagis. Per didelis vagystei. Užuot praturtėjęs iš vagystės, jis, vyras-vagis, be nepasitenkinimo savo netobulu veiksmu, priedo patyrė dar ir savo biudžeto ištuštinimą. Tiesa, girdėjau, kad būta trijų vagių – didžiojo vagies ir dviejų jo bendrininkų, o man, reikia manyti, buvo perduota krūvon sumesta suma – už krūvon sumestą kaltę, kurią oficialiai prisiėmė vienas jų. Oficialusis vagis, arba asmuo, kurį, paėmusi pinigus, pavežėjau iki policijos komisariato. Pas tardytoją pasirodėme jau kaip tikri bendrininkai. Petys į petį, jei tik taip būtų galima pasakyti apie moterį ir visa galva už ją aukštesnį vyrą. Aš ir mano vagis. Vargšas vagis. Dar kartą atsisėdo į savo nepavogtą automobilį. Nepatikėsite, tačiau, kai išėjome iš komisariato, jis, pasiteiravęs, kuria kryptimi vairuosiu, vėl paprašė jį pavežėti. Tyrinėjo savo netinkamumą grobiui ir vagystei? Bandė atstatyti savo ir mašinos santykį, įvertindamas kitos vagystės galimybę? Įsitikino, kad jis – per didelis? Lipo į automobilį ir išlipo iš jo trečiąkart vien dėl šventos veiksmo trejybės? Siekė palikti daugiau įkalčių ar ryšio įrodymų? Prisipažinsiu, mano pasaulio kontaktas su vagių pasauliu į pabaigą įgavo nerimastingos paslapties.
       Mačiau jį, vagį, po to dar kokius tris kartus. Kartą – vienišą ir didelį, visiškai netinkamą ramiai senamiesčio gatvelei, kurioje tinkamai atrodo tik pusamžės moterėlės. Dideli vyrai ir apskritai vyrai čia važinėja automobiliais, retai kada vaikšto. Vagis ėjo pėsčias, todėl atrodė netinkamas, dėl to ir toliau gūžėsi – lyg norėdamas sumažėti ir tapti tinkamas. Paskui mačiau jį su bičiuliu. Ėjo svirduliuodami, lyg svaigdami ne nuo alkoholio, o nuo jiems svetimo pasaulio oro. Vėliau išvydau jį su simpatiška juodbruva, gailestingos veido išraiškos moterimi. Galima buvo manyti, kad dviejų paralelinių pasaulių – vagių ir nevagių – ryšys yra ar tam tikru momentu pasidarė tvirtesnis nei man atrodė iš pradžių. Moteris ėjo įsikibusi vagiui į parankę, o vagis man jau neatrodė toks susigūžęs. Galbūt apsigyveno čia, mūsų pasaulyje. Kažkur nelabai toli nuo nepavykusios vagystės vietos. Galbūt nors kartais (jei ir ne visada) mes su vagimi gyvename visiškai šalia vienas kito. Kvėpuojame tuo pačiu niekam nepriklausančiu ar visiems vienodai priklausančiu oru. Vaikštome tomis pačiomis gatvėmis. Turbūt jis jau gerai pažįsta „T“ formos sankryžą, tapusią jam spąstais tą vasarą, po alaus šventės.

       2003 m.