Eilėraščių rinkinį Prie didelio kelio S.Nėris pradėjo sudarinėti 1944 m. Eilėraščiai parašyti įvairiose vietose - Maskvoje, Ufoje, Penzoje. Šį rinkinį poetė perdirbinėjo, eilėraščių sąrašai keitėsi. Rinkinys Prie didelio kelio nebuvo išleistas poetei gyvai esant. S.Nėris paruošė rinkinį, bet jis nebuvo skirtas spausdinimui. Šiame rinkinyje nėra nei vieno nežinomo S.Nėries eilėraščio. Dalis kūrinių buvo paskelbti rinkinyje Lakštingala negali nečiulbėti, taip pat pilname poezijos rinkinyje (1957), bet kartu tai nežinomas rinkinys. Eilėraščiai pateikiami taip, kaip norėjo poetė: išlaikoma rinkinio struktūra ir tekstai. Eilėraščiai yra suskirstyti į 6 skyrius, kurie atskirti tik epigrafais - liaudies dainų arba individualių jų parafrazių.

"Mes nesimatysim per daugel metelių,
nesusirašysim margom gromatėlėm."

MAIRONIUI

Sako, mirdamas mane tu keikei,
O numiręs surūstėjai dar labiau.
Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:
Juk tave mylėjau ir gerbiau.

Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?
Ar galėjau - tais pačiais keliais?
Gena, gena pikto dievo rykštė, -
Atgalion ir atsigręžt neleis.

Aplink žemę skridusi su vėtrom,
Vėl išgirsiu. mylimus vardus.
Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,
Bus man atpildas skurdus.

Ir nenoriu sau geresnio nieko,
Tik prie žemės prisiglaust brangios,
Būti tėviškės arimų slieku,
Mėlyna rugiagėle rugiuos.

Ufa, 1942.I.15.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



AR ŽIBURĖLIS LAUKS

Atimkit iš manęs
tą skurdųjį peizažą, -
dirvonų tuos laukus
padangės svetimos.

Palikit man tik beržą
ir tą žiedelį mažą,
prigludusį
prie žemės mylimos.

Tas beržas - tai jisai -
svyruoja vėtroj vienas.
Tas lino žiedas -
žvilgsnis jo ramus.

Aš, rodosi, basa
stabčioju per rugienas
į tolimus,
į paliktus namus.

Ar žiburėlis lauks
tą vakarą rudenį, -
pro eglių sutemas
man draugiškai mirgsės?

Ar šaltis gal nusmelks:
čia nieks nebegyvena...
Tik gervių virtinės
padangėmis girgsės.

Penza, 1941.IX.11.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



"PARNEŠKI, JUODAS VARNE, ŽINIĄ
Į MANO GIMTINIUS NAMUS. . ."

Jei aš nesugrįžčiau,
jei likčiau gulėti
toj žemėj derlingoj,
šaltoj, svetimoj...

Kodėl aš ne rykštė,
linguojanti vėtroj,
ar Nemuno žvirgždas
gelmių sutemoj?

Kuo nori, ten būčiau:
pakopa prie slenksčio, -
tegu mano veidą
bedildo kančia.

Nameliai namučiai,
aš jums nusilenkčiau
kaip elgeta aidams
pro šalį vagčia.

Jei niekad negrįžtau...
Ir mano kapelio
suminto bedalio
draugai čia nerastų, -

per gūdųjį mišką,
per svetimą šalį
tu skriski, dainele,
į mylimą kraštą!

Penza, 1941.X.19.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



DAGILĖLIS

Žvarbūs lietūs raižo tartum peiliai.
Dargana rudenė - klampios pelkės.
Dagilėli, ko taip čypsi gailiai?
Ai netekęs draugo, ar išalkęs?

Sibiro jau taigos vėjai kelias,
Greit supūs ledinių snaigių pusnį.
Be pastogės - permirkę plunksnelės.
Kur nakvosi. kur tu svečias būsi?

Aš pakviestau mažąjį paukštelį
Į namelio šilumą pro langą...
Dagilėli, nebturiu namelių,
Svetima padangė mane dengia.

Penza, 1941.X.28.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



RUGSĖJO ŽVAIGŽDĖS

Pro šėmą sunkų debesį
Padangių akys žiūri:
Rugsėjo žvaigždės stebisi,
Kur mudu atsidūrėm.

Palikom tėviškę, namus,
Tėtuką savo brangų...
Nūnai ištįso akys mūs,
Žiūrėdamos į dangų.

Kur tėviškė, kur Lietuva?
Ten žvaigždės - ir tos pačios.
Ir žemė ten šilta - sava...
O, kad ją dar pamačius!

Penza, 1941.IX.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



VĖL SNIEGTI

Prie Baltijos - gimtinės jūros,
Lyg veidą glosto man banga...
Ne - ašaros vien teka sūrios:
Tėvynės ilgesio liga.

Tu vėl sukaustyta, vėl pančiuos,
Nelaisvėn išvežti vaikai...
Man drasko širdį tavo kančios,
Nors tu ir nieko nesakai.

Toli... Tavęs man nepasiekti
Ir tavo balso negirdėt.
Vėl svetima žiema, vėl sniegti...
Ir neatskris laisva kregždė.

Gyvenimo atsisakyti? -
Tik nevergaut, tik nevergaut!
Jei nepagysiu, pasakykit,
Kaip ja, vienintele, sirgau.

Maskva, 1942.XI.5.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



ODISĖJA

Žuvėdra supasi ant stiebo.
O jūra - svetima, plati...
Baltoji paukšte, pasistiebus
Pažvelk į tolį. . . Nematyt?

Tą žemę širdyje nešiojuos
Dienas ir nemigo naktis.. .
Ir bangos man charibdėm žiojas.
O, rodos, kraštas taip arti:

Žydrioji Nemunėlio juosta
Ir ta baltapilė kalva...
Ak, pamatyt brangiausią uostą,
Kuris vadinas Lietuva!

Ar duotą žodį aš tesėjau,
Kaip gali jį tesėt žmogus?
Tu pasakyk man, Odisėjau,
Koks kraujo skonis? Ar svaigus?

Tu, rodos, gėrei jį kaip vyną
Ir keršto svaiguly svaigai?
Tu mindei priešus į purvyną,
Užsimaskavęs neblogai.

Aš moteris - tik Odisėja,
Manęs Homerai neminės.
Bet aš mokėsiu būt teisėja
Skriaudikams mano giminės.

Maskva, 1943.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



TROŠKULYS

Skaudžia maudžia troškulys krūtinėj -
Lyg žaizda, išdeginta žarijom.

Jei atrasčiau avinėlio pėdą
Gimtame takelyje išmintą...
Sklidiną rasos tulpelės žiedą,
Troškulį galėčiau nuraminti.

Buvo ten kalneliai, pievos, miškas,
Mano rudenio aušra išblyškus...

Sėmėm vandenį šaltinio žalio
Pro geltonus lapelius berželio.

Ir tada, tada nepažinojau
Aš tavęs, o širdgėla juodoji!

Rodos, ir manęs ten pasigenda, -
Dūsauja saulėlydžiu motutė...
Girdžiu - gervės į dausas jau skrenda.
Rytmečiais tenai šalna baltutė,

Ten į vandenį šaltinio žalio
Byra šaltos ašaros berželio.

1944.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



KUR BALTAS MIESTAS

Vilties gėlelė į saulę stiepės,
Jos nepakando rudenio šalnos,
Pučia ir pučia vėjas iš stepės...
Pustė supustė pusnynų kalnus.

Kaip juos išbristi, kaip juos išplaukti?
Pavasarėlio kaip besulaukti?

Juodasai varne, vėjo broleli,
Duok savo sparną, juodą sparnelį!

Dieną ir naktį - tartum šešėlis
Skrisiu ir skrisiu - niekur nesėsiu.
Kur baltas miestas, kur Nemunėlis,
Ten aš nutūpsiu, ten pailsėsiu.

Ufa, 1942.1.9.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



LAIŠKELIS

Varputys laiškelį kelia
Saulėn iš po sniego.
Nesulaukiu aš laiškelio, -
Mėnesiai prabėgo.

Galiu verkti iki valiai,
Verkti ar dainuoti: -
Atkirsti keliai takeliai,
Minom užminuoti.

Nemunais gyvybė plūsta,
Kur ledai stovėjo. . .
Juodą juodvarnį pasiųstau
Arba ryto vėją.

Varputys laiškelį kelia
Į saulutę brangią. ..
Sužaliuos širdies šakelė
Tik savoj padangėj.

Ufa, 1942.IV.22.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



AŠ TAU PAVYDŽIU

Aš tau pavydžiu, saulele,
Kai vakaruosna suki.
Juodoji širdgėla gelia,
Ir mintys eina sunkyn.

Kaip ten gyvena motutė,
Mylimas draugas, sesuo?
Eidama gulti, saulute,
Spinduliu jiems pamosuok.

Aš tau pavydžiu, saulele,
Kai vakaruosna suki.
O gal jau želia žolelė
Ant mielo kapo? Sakyk!

Ufa, 1942.IV.1.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



KAIP TAVE MYLĖTAU

O, jei pamatyti
Dar kada galėtau,
Kaip tave mylėtau,
Kaip tave mylėtau!

Kad nuo akmenėlių
Kojelės nevargtų,
Aš būtau žolelė
Po tavo kojelių.

Kad kaitri saulelė
Tau neįkyrėtų,
Būtau debesėlis
Virš tavo galvelės.

Kad nepūstų vėjai,
Lietūs neužlytų,
Saulele tekėtau,
Žvaigždele žibėtau.

Žeme Žemynėle,
Juodoji močiute,
Kodėl tu prislėgei
Mylimą širdelę?

Maskva, 1942.XI.14.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



NAMO

Baltas rūkas jau kelias
Ties tamsia pakalne.
Šiltą mažą rankelę
Spaudžiu savo delne.

Iš tylos atsiduso:
- Aš nakties nebijau.
Šitas kelias juk mūsų,
Ir namelis tuojau?..

Mus tėtukas sutinka,
Šunė Margis su juo...
Kregždės narstys aplinkui,
Ir špokai nusijuoks.

Ar tikrai, mamutėle?
- Netikrai, netikrai...
Gęsta nuostabiai tyliai
Tolimi vakarai...

Šaltas vėjas Uralo
Beria dulkėm akis...
Ar tas kelias be galo?
Ar be galo naktis?

Paukštė mažą paukštelį
Šildo plunksna švelnia...
Šiltą mielą rankelę
Spaudžiu savo delne.

Ufa, 1942.V.28.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



PRIE ŠALTINIO

Žydi tulpės, ir dilgėlės želia…
Kas uždraus, kas uždraus?
Susipynė žilvyčiai, berželiai
Prie šaltinio skaidraus.

Šiltas vakaras, obelys klausos, -
Nekuždėk, nekuždėk!
Tyli vėjas. Padangė nublausus
Sumirgėjo žvaigždėm.

Taip ramindavo mane sesutė...
Ilgesy, ilgesy!
Gal ir tu. ne pilkoji lakštutė, -
Gal seselė esi?

Iš tėvynės gal? - Nuostabų trelį
Pakartok, pakartok!
Man akyse balta obelėlė
Iš pavasario to...

1943.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



ATEIK!

Daug mėnesių karo praėjo,
Dienų daug lyg tankai sunkių.
Aš dieną ir naktį ilgėjaus
Saulelės tavo akių.

Lyg vakar - prie kiemo vartelių.
Žvilgsniu palydėjai mane...
Nė karto, nė vieno kartelio
Tavęs neregėjau sapne.

Ateik! Nekalbėk, būki rūstus, -
Aš džiaugsiuos tavim ir tokiu.
Tėvynės oro man trūksta,
Saulelės tavo akių.

1941.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



ŠIRVINTA

Upė šaltuonėlė -
Mano Širvinta
Rudenio lapelių
Mirga priberta...

Kabo liepos medy
Mėnuo pilnatis,
Tylųjį namelį
Saugo per naktis...

Mano ten vaikystė
Kaip gėlė trapi
Dūdeles žilvyčio
Suko paupy...

Žvaigždės ten byrėjo
Vasaros naktim,
Ten vanduo žiūrėjo
Tamsžalėm akim...

Kur gi ta upelė -
Mano Širvinta?
Kur baltų takelių
Žemė suminta?

1943.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



TOLIMAS SAPNAS

Tarp žydinčių kaštanų
Raudona bažnytėlė. -
Juk čia vaikystė mano!
Nejau ji grįžo vėlei?

Aš nedrąsi stovėjau
Pilioriun prisiglaudus, -
O žmonės trankiai ėjo
Ir prie altoriaus spaudės.

Manęs čia nepažįsta
Pro gedulingą šydą.
Bet kojos žengt nedrįsta -
Tiek daug, tiek daugel klydę.

Sakykloj kalba - keista! -
Jisai - iš Galilėjos:
- Tebūna jai atleista,
Nes daug jinai mylėjo!

Ir man be galo graudu -
Malda širdy netilpo.
Vargonai gaudė, gaudė...
Ir žvakės tirpo, tirpo...

Maskva, 1943.I.2.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



PRIE DIDELIO KELIO

Prie didelio kelio stovėjom - žiūrėjom. ..
O liūdesiai gūdūs kelių didelių!
Nuėjo, nuėjo... žiūrėkit! - nuėjo
Pavasaris mūsų didžiuoju keliu!

Už kalno, už juodo pavasaris nyko
Su gęstančia saule, su balta diena. ..
Ištįso prieš mus be dainų, be vainikų
Nutilus pakalnė - šalta ir liūdna.

Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio,
Beržais svyrūnėliais prie stepės plačios.
Ir svyra mums šakos, n krinta lapeliai,
Ir veria mus speigas lig šėrdies pačios.

Maskva, 1942.XII.21.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



PARTIZANAI MIŠKUOS

Dengia sniegas gatves,
Dengia sniegas namus,
Dengia sniegas našlaičio galvelę.
Kur tos gatvės nuves?
Kas priglaus čionai mus?
Kada baigsime tremtinio kelią?

Aš milinę velkuos:
Gruodas karo laukuos,
Priešų kraujas į gruodą sušalęs.
Mūs broliukai miškuos,
Partizanai miškuos.
Partizanas ir tavo tėvelis.

Penza, 1941.IX.27.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



SAKALAI BROLELIAI

Sakalai broleliai - kur jūs?
Girios ąžuolėliai - kur jūs?
Ar baltoj smiltelėj trūnit?
Girių glūdumėlėj tūnit?

Čia ruduo jau -
aukso šarvais apsidengęs.
Gervių virvės
nuringavo per padanges.
Vidur lauko iškerojo varnalėša.
Mano gimtą brangią žemę
priešai plėšia.

Rudenėlis ir tėvynėj:
Aitriai kvepia šile viržiai...
Vilkis karišką milinę,
Susijuoski standų diržą.

Atklajūnai
vakariniai vėjai plėšos.
Užkerojo mano kraštą
varnalėšos.
Salta, šalta - be ugnelės,
be namučių.
Atklajūnai vakariniai vėjai pučia.

Sakalai broleliai mano!
Ąžuolai žalieji mano!
Oi, keliai - šakom šakoti!
Sesė brolių eis ieškoti.

Vilko takas - kelias mano,
Jį geltoni lapai dengia, -
Juo nuskriejo partizanai,
Ir šalta mirtis juo žengia.

Penza, 1941.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



RUDENS NAKTYS

Naktys rudenio - tamsios ir vėsios.
Mirčiai kelias - be galo, be galo.
Rymo šmėklomis niaurus griuvėsiai.
Tyli žemė, ir akmenys šąla.

Kur nameliai mūs? - Kelio nerandam.
Kur šermukšniai, berželiai ir uosiai?
Tartum varpas skenduolis paskendo
Kraujo mariose, karo gaisruose.

Šaukia dieną ir naktį jis šaukia,
Kaip žaizda neužgyjama skauda.
Tartum keikia jis tuos, kurie traukias,
Tartum karžygių žuvusių rauda.

1942.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



VĖLINĖS

Šaltuos miškuos numirę lapai šlama.
Į skurdų apsiaustą supiesi.
Ir medžiai - toki pat benamiai
Išdžiūvusias rankas tau tiesia.

Gyvenimas - daina žiogelio
Į purvą kruviną suminta.
Todėl ir beržui širdį gelia,
Ir ašaros pušelei krinta.

Sugrįžta jie - į žemę kantrią...
Ir tiek jų daug - prie kūno kūnas...
Kada ir kur sutiksim vienas antrą?
Ak, neįskaitomos žvaigždyno runos!

Nejau gyvenimas sugriautas?
Širdy- perdėm žaizda ir skausmas.
Ir neša, neša kraujo sriautas...
Koki krantai kada priglaus mus?

Penza, 1941.X.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



STEPĖS

Man vaidenas šviesios tavo akys
Ir plaukai už varno juodesni...
Vėtrų vėliavos po stepę plakas.
Gūžias krūmai pakelėm kresni.

Lygumos nepjautom viksvom šiuža,
Nepaslėps nuo viesulų manęs.
Stepių viesulai per naktį ūžaus,
Saldins kraują, šaižiai glamonės.

Ir matysiu tik bežvaigždį dangų, -
Juodą juodvarnį viršum savęs. . .
Apie seserį ir draugą brangų
Vėtra savo liūdną dainą tęs.

Mėgau Grygą ir Čiurlionį mėgau...
Kaip nemėgti viesulų dainos?
Girdžiu traukinį skubiai prabėgant. ..
O negreit, negreitai dar dienos.

Man vaidenas ašarotos žvakės...
Garvežys ir vėl nušvilps laukais.
Stepių akys - tavo pilkos akys.
Stepių vėtra mėlynais plaukais.

Ufa, 1942.I.2.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



PUSNYS

Ak, pusnys, pusnys! Įkyri įos.
Bet kam gi, kam čia guostis?
Uralo saulė - Baškirijos
Tau ašarų nešluostys.

Sustings jos šaltu krištolu
Bestyrančiai prie kelio. . .
Kur atvedėt, jūs kryžkelės,
Lietuvišką smūtkelį?

Ufa, 1941.XII.30.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



UŽPUSTYTI KELIAI

Užpustyti keliai ir takeliai, -
Kur ėjai žygiavai - nežymu.
Pusnimis horizontai nubalę
Dvelkia šaltu nauju gaivumu.

Mano žemė - įmigusi lokė, -
Rytmetį nieks pėdų neatras.
Baltos pusnys, mane jūs užklokit,
Suvynioję į sniego skaras.

Maskva, 1944.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



DIDELIAM NAME

Dideliam name maži našlaičiai,
Svetimose gatvėse paklydę.
O namelis mūsų prie pašlaičių,
Kur pro sniegą palazdžiukai žydi.

Oi, žydėk, žydėki, obelėle!
Tu sausa žydėki, be lapelių!
O kaip man žydėt užmirštuolėlei?
O kaip man sugrįžti tokį kelią?

Pučia pučia vėjas vakarinis,
Neša lietų, debesėlį rūstų.
Aš prašau jį, kad nors kokią žinią,
Kad žodelį vieną man atpūstų.

Maskva, 1942.XI.6.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



BENDRAKELEIVIS

    (Sūnui)

Kai glaudžiu galvelę tavo švelnią
Prie krūtinės savo neramios,
Tartum atramą jaučiu aš delne, -
Tavimi gyvenime remiuos.

Juk per tokią vėtrą, tokią naktį,
Tokią nykumą be pabaigos
Man keliauti valios nepakaktų,
Kovai nepakaktų man jėgos.

Dezertyras! - skamba negarbingai…
Tegu smerkia, barasi tegu!
Bet kaip gera: akmeniu sustingai,
Išsiplėšęs iš buities nagų.

O švelni galvelė - tarsi plunksnos
Glostomo balandžio ar kregždės...
Tolumoj tėvynė mano dunkso -
Lyg pro debesį vilties žvaigždė...

Maskva, 1944.V.1.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



BETEISĖ

Akys man temsta nuo ašarėlių -
Tokia beteisė...
Ar beateisi, pavasarėli?
Ar beateisi?

Mieli šnekučiai, ar man besuoksit,
Draugai sparnuoti?
Noriu šypsotis, noriu aš juoktis,
Noriu dainuoti.

Trūksta žodelių tau pasiskųsti,
Krašte gimtinis.
Balta snaige norėtau priglusti
Tau prie krūtinės...

Maskva, 1943.I.2.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



SAVĘS AŠ GAILIUOS

Neilsėjos, neėdė, negėrė, -
Vilkė bėgo laukais klupdama.
Baimės genamą, sergantį žvėrį
Saukė miško žalia glūduma.

Sutema samanų aksominė
Amžinuoju miegu užliūliuos...

Kad mane - taip sutiktų tėvynė!
Kaip sunku, kaip savęs aš gailiuos.

1944

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



PELĖDA

Išdžiūvusiame gluosny mėnuo pasikorė.
Pelėda ūkauja. Gėla krūtinėj gori.

Paimsiu peilį, šautuvą ar lanką,
Paimsiu šaltą brauningą į ranką, -

Nudėsiu aš pelėdą tą padūkėlę,
Kam ji krūtinėj mano ūkauja.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



UŽ GYVYBĘ TU BRANGESNĖ

Rieda traukinys gyvatė, -
Lik sveika, Lietuva!
Pamatysim, ko nematę;
Būsim, kur nebuvę.

Palšos miglos raistuos guli,
Žalią slėnį juosia.
Kas mums pavaduos motulę,
Kas mums pavaduos ją?

Skrendame per tylų šilą
Tuo keliu plačiuoju.
Iš pušyno saulė kyla,
Mus šiltai bučiuoja.

Ežeras skaidrus. Dugnu jo
Akmenėliai rieda.
Lanko bitė raudonųjų
Dobilėlių žiedą.

Ir skambus dangaus varpelis
Mažas vieversėlis, -
Ir šnekus sriaunus upelis,
Ir jo baltas smėlis,-

Ir tas beržas palei kelią,
Ir pušis paniurus, -
Dūzgianti maža bitelė, -
Žalio javo jūros, -

Ir tos pilkos kaimo pirkios,
Soduose sutūpę, -
Ir iš ilgesio pravirkęs
Gluosnis palei upę, -

Šviesūs miestai ir miesteliai,
Gatvės įprastinės...
Kaip šilta gūžta paukšteliui -
Židinys gimtinis.

Ir tas oras toksai lengvas...
Ir daina krūtinėj.
Baltijos plieninės bangos...
Juk tai tu - Tėvynė!

Už gyvybę tu brangesnė,
Širdyje kur plaka.
Tas tegali pasigesti,
Kas tavęs neteko.

1943.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



LIETUVAI

Iš negandingų vakarų
Audrų perkūnijų prikrauti
Lingavo debesų laivai.
Tada graži, graži buvai,
Akim tyliųjų ežerų...
Lyg eidama linelių rauti.

Dangus įkaito nuo žarų,
Gaisravietės žėravo baisios.
Ties vieškeliu, ties vėjuotu
Nustebusi stovėjai tu
Akim tyliųjų ežerų,
Upelių kaspinais žydraisiais.

Negaila juodbėrių bėrų,
Jaunų dienų jaunam negaila.
Man gaila tik tavęs vienos
Įsigalvojusios, liūdnos -
Akim tyliųjų ežerų...
Tavęs man begaliniai gaila

Ir tavo ašarų tyrų...
Jom dulkių vieškelio nelaistyk.
Neverk daugiau ir neliūdėk,
Kovon mane tu. palydėk
Akim tyliųjų ežerų...
Tau dovanų parnešiu laisvę.

Maskva, 1944.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



KAS PRIESPAUDĄ ŠITĄ PAKELS

Pavasarių daug, Lietuva,
Regėjai baltų, žydinčių.
O šiandie pražilus galva
Tau svyra nuo švino minčių.

Ramina giedriais rytmečiais
Lakštutė. Bet tu nerami, -
Kad vieškeliais tavo plačiais
Linguoja būriai svetimi.

Ištrems tavo brangius vaikus,
Ištuštins miestus ir sodžius.
Tik vėjai laisvi po laukus
Tau šermenis švilpaus graudžius.

Išskristi bitelė bijos
Į saulę, į žiedą obels, -
Gal tyko nelaisvė ir jos?
Kas priespaudą šitą pakels?

Kalba mylimoji klajos -
Lyg ta tremtinė be namų, -
Klegės svetima vietoj jos
Įnirtusio šuns lojimu.

Te akmeniu duona pavirs
Ir dienos - bežvaigždėm naktim,
Juoduoju. maru teišmirs,
Kas nori mums laisvę atimt.

1943

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



TĖVYNEI

Sukruvinta ir apiplėšta
Ji stovi man akyse...
Šimtus aš mylių eisiu pėsčia,
Kol gyvą pamatysiu.

Žydės ten sodai, svyros vaisiai,
Ar lapai kris pageltę,
Aš keliais į tave pareisiu
Per lietų, gruodą, šaltį...

Mane - kaip lauko žolę - girdė
Gimtosios žemės syvai...
Aš saugojau tau savo širdį -
Žėruojančią ir gyvą.

Nepardaviau tavęs aš niekad,
Neišdaviau, mieloji!
Audra praūžia, miškas lieka...
Širdis gi nemeluoja.

Penza, 1941.IX.12.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



MYLI TĖVIŠKĘ LIETUVIS

Kur Baltijos banguoja jūros,
Kur senas Vilnius ant kalvos, -
Milžinkapiai nutilę, niūrūs
Ten saugo vardą Lietuvos.

Tenai senoliai sėjo javą
Ir kūrėsi gražius miestus...
Ten platūs vieškeliai keliavo
Per kalnus, per miškus, raistus. ..

Nuožmus teutonas nuolat kilo
Su debesim iš vakarų.
Iš atminties mums neišdilo
Ugniniai pėdsakai karų.

Kiek kartų brangų kraštą mindė
Kanopos vokiškų gaujų,
Tiekkart kiekvieną žemės sprindį
Vadavo karžygiai krauju.

Juk myli tėviškę lietuvis
Jausmu, kaip Nemunas giliu!
Kaip Margiriai, Gražinos žuvę,
Byloja pelenas pilių.

1943.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



DAINUOK, ŠIRDIE, GYVENIMĄ

Dainuok, širdie, gyvenimą,
Padangę saulėtą ir gryną,
Ir debesėlį, vėjo genamą,
Ir smėlio taką per pušyną.

Dainuok gyvenimą lengvutį,
Be rimto, be švininio turinio, -
Kaip žvitriai skraidanti kregždutė,
Kaip svirtis, girgždanti prie šulinio.

Apie galingą karo sriautą
Dainuok, širdie, neraginta,
Apie gyvenimą sugriautą,
Gyvenimą sudegintą...

Dainuok, dainuok ir nenutilki,
Pralenki vėją, stepėm gaudžiantį.
Tegu garsų kolonos pilkos
Prarėks kulkosvydžius ir gaubicas.

Te neišsenkamo šaltinio ašaros
Užlies ugniavietę įkaitusią!
Dainuoki, jei gali, be ašarų,
Tegu iš skausmo žodžiai raitosi.

Tegu plieniniai keršto žodžiai
Strėlėm užnuodytom sušvilpia!
Tegu skeveldrom priešą skrodžia!
Tesmaugia jį mirtingom kilpom!

Ką atmeni ir ko neatmeni,
Dainuok, širdie, dainuoki nesustojus!
Jeigu nutilsi - tapsi akmeniu...
Tave sumindys priešo kojos.

1943.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



KODĖL TYLI ŽEMĖ

- Pasakyk, mamute, kodėl žemė tyli?
Kodėl tyli žemė dieną ir nakčia?
Žvaigždėms nesiskundžia, saulei neprabyla,
Kad krūtinę slegia jai sunki kančia.

- Niekam nesiskundžia, tik ramiai keliauja
Lygiu, sau paskirtu, amžinu keliu.
Ji baisi - kai geria gyvą karštą kraują,
Nuostabi - pražydus puokštėmis gėlių.

Kas žemelėn grįžo - amžinai nutilo
Ir jau niekad niekad, niekad neprabils. -
Uogele raudona sirps pakrūmėj šilo,
Smiltele geltona viesulu pakils.

Kodėl tyli žemė, ko saulutei linksi,
Nežinau, vaikuti, nežinau - kodėl.
Tik žinau: nežūsi, niekada nedingsi,
Jei už savo žemę galvą paguldei.

1943.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



LAKŠTINGALA NEGALI NEČIULBĖTI

Kai po šalnų pradės žydėt alyvos,
Lakštingala negali nečiulbėti...
Tegul griuvėsių akys dar negyvos,
Te vieškeliai išmalti ir duobėti,

Ir kvapas parako, lavonų
Dar tebetvyro ant plikų dirvonų…

Išlyginsim kelius, užsėsime laukus.
Gimtasis židinys bus vėl jaukus.

O aušros vasaros ankstyvos
Mūs darbštumu turės stebėtis.
Jau šalnos baigiasi. Žydės alyvos...
Lakštingala negali nečiulbėti.

Maskva, 1944.IV.13.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



GRĮŽKIT!

Tais nudegintais takeliais...
Kai žolė žaliuos,
Grįžkit, mano dienos žalios,
Grįžkit atgalios!

Grįžta lapkritys ir gruodis...
O gegužis ne?
Nors išvargęs, nors pajuodęs,
Pilka miline...

Apkabins rankas man vėl jis:
(Metai jau treji!)
- Kokios šaltos letenėlės!
- Bet širdis kaitri.

Ir neklaus - ko mano plaukus
Nubėrė šarma.
Lyg ne šimtą metų laukus,
Būsiu - kaip pirma.

Ir gegužis, ir birželis
Kaip pirma žaliuos...
Mano dienos, mano žalios
Grįžta atgalios!

Maskva. 1944.IV.11.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



AŠ SAKALĖLIS

- Girdi? - už lango šlama
Pavasario klevai...
Aš - sakalėlis, mama,
Galiu skrajot laisvai.

Nuskrisiu į Palemoną
Tėtuko aplankyt,
Ir pas tetulę Oną...
Manęs tu. nelaikyk!

Močiutė buvo gera man,
Močiutės pasigendu.
Aš - sakalėlis, mama,
Skrendu pro langą, skrendu!

- O motinėlę, vaike,
Ar čia palikt manai?
Ar jos tau nebereikia?
Oi, liūdna man vienai!

- Ne, taip negali būti! -
Kur aš, tenai ir tu!
Kregžde pavirsk, mamute,
Ir skrisime kartu!

Maskva, 1944.V.24.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



"VILTIS"

     Iš Čiurlionio paveikslo/

Nūnai tu pats prieš mane tiesiai,
Ir vilties žvakė rankoj dega.
Drugeliai veržiasi į šviesą,
Girdžiu, kaip jų sparneliai spraga.

Ar tu jautei bemiegę naktį,
Kai teptuku prispaudei dėmę,
Kad žvakė ta nebaigs jau degti,
Kad amžinai jai šviesti lėmei?

Nuo žvakės tu akis pakėlei, -
Kokios jos šviesios ir bedugnės!
Gal ir mane lyg plaštakėlę
Sudegins jų galingos ugnys?

Tokiom akim bemiegę naktį
Čia teptuku prispaudei dėmę...
Aš lūpas pajutau prie kaktos -
Lyg amžinybės diademą.

Ufa, 1942.V.27.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



SUGRĮŽIMAS

Štai ir mes namo sugrįžę...
Pirkios nebėra...
Baltuoja mediniai kryžiai -
Lyg nauja tvora.

Spalio pavakarės vėsios.
Ryšuliai greta.
Tėviškės brangios griuvėsiuos
Prieglauda šalta.

Dengia slėnį skraistė rūko -
Tarsi anuomet,
Kai nė vieno mūs netrūko
Gimtame name.

Juosta baltuoja kelelio
Prieblandoj laukų...
Čia mes laukdavom tėvelio...
Kaip nūnai nyku.

Čia sutikdavo motutė,
Kvapas šilumos...
Svetimi čia vėjai pūtė,
Nebėra mamos.

Ties saulėlydžiu palūžta
Nuovargiu sparnai...
Kas išdraskė jūsų gūžtą,
Juodvarniai varnai?

Šimtą kartų išdraskytą
Suksite ir vėl.
Saulė juk tekės kas rytą
Ir neklaus kodėl.

1943.X.15.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



SAULYTĖ

Kas gi užuolaidą judina lango?
Kieno balta rankelė? -
Saulytė savo brolelį brangų,
Sauliuką iš miego kelia.

Margą drugelį, skambančią bitę
Priglaudė liepų skraistė.
Baltais takeliais bėga saulytė,
Saulutį kalbina žaisti.

Skraido po mišką saulės zuikučiai,
Grybai - visi kepurėti.
Gera, oi, gera mano vaikučiui
Tokią seselę turėti.

Paukščiai nutilo, medžiai neūžia,
Laukai prigludo vagoti.
Saulytė labanakt tarė brolužiui
Ir nusileido miegoti.

Ufa, 1942.1.14.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



RUDENĮ

Rausta šiluogužė. Debesėlis plaukia,
Būrį gervių lydi į saulutės šalį.
Tarp dviejų pušelių - beržas geltonplaukis:
Mes tave mylėsim - baltąjį brolelį.

Vėtrai įsakysim, kad tave aplenktų,
Kad nenudraskytų geltonų lapelių.
Vėtra tegu drasko jovarą prie plento,
Vėtra tegu. dulkes vieškelyje kelia.

1943.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



DONELAITIS

Miestai ir miškai, upelio krantas:
Tilžė, Lazdynėliai, Širvinta -
Prūsų Lietuva! Kur miega Mantas,
Kur palaidota narsi tauta.

Amžiais trypė vokietis tą kraštą
Ir į grendimą sumindė jį tvirtai.
Mums gyvi teliko Donelaičio raštai,
Skambūs dar lietuviški vardai.

Karžygiu mes Donelaitį šiandie minim,
Kurs laimėjo didžią kovą mums.
Priešas kirto kumštim geležinėm,
O jisai - kalbos gimtosios gražumu.

Jo saulelė, kai laukus ji budina, -
Geraširdė būriška mama.
Žvanga žiemos, gaudžia vėjai rudenio.
Mielo kakalio jaukioji šiluma!

Paskui arklą kūprina per pūdymus
Ten lietuviai baudžiavos naguos.
Būrų būryje, pats būras būdamas,
Tegalėjo taip širdingai juos paguost.

Jis rinktiniais žodžiais priešus plūdo,
Sąmojaus juos čaižė botagu.
Mūsų gi karta - kitokio būdo:
Lietuvą iš kraugerio nagų

Išvaduoti gali ginklas plieno
Ir netrukus išvaduos.
Suskambės pavasarėlio dienos,
Laisvės gėlės pražydės veiduos.

1943.XII.24.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



ŽANDARAI IŠVEŽĖ MOKYTOJĄ

Sniege paliko vėžės rogių,
O širdyje gili skriauda...
Mūs mokytoją - lyg pavogę
Žandarai išvežė tada.

Tarp jų sėdėjo juodas Juda -
Lyg pragaro tamsi dvasia.
Jisai ir miegant man ir budint
Ilgai šmėkšojo akyse.

Nuo verksmo akys man užputę:
Širdis nepakelia skriaudos.
Tėvelis geras, nei motutė
Draugystės tos nepavaduos.

Žemėlapis išbalęs sienoj.
Ten visa žemė - kaip gyva:
Ten jūros, miestai, upės plieno
Ir vargšė mano Lietuva.

Dėl jos ir mokytoją brangią
Žandarai išvežė tada.
Užtemdė tėviškės padangę
Nelaisvės plaštaka juoda.

Ufa, 1942.IV.4.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



NELAUKTOJI

Stovėjom tylus ir išbalę -
Lyg pikto kero užburti.
Tai ji, nelauktoji, pro šalį
Mums prašliaužė - visai arti.

Greta su ja tylus jaunuolis. -
Jis nebemato artimų. . .
Jo veidas svetimas, įpuolęs,
Toks sužavėtas, toks ramus.

Lyg susprogdintas griuvo tiltas
Tarp mūs ir jo.- Sudie, sudie!
O jis dar vakar buvo šiltas,
Žvalus ir gyvas - kaip kregždė.

Kai juodu apsiaustu jį siautė,
Girdėjome - visai arti. . .
Ją širdyse - lyg plieną jautėm,
Jinai - mūs kūdikio mirtis.

Kur jos šešėlis šaltas krito,
Ten šerkšnas baltavo tuojaus.
Mes glaudėmės prie vienas kito
Gyvybės šilumai pajaust.

1944.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.



MOČIUTĖ

Ji kas rytmetį kėlė iš miego,
Mokė vaikščioti, melstis, kalbėt.
Kaip ratelis ji sukosi, bėgo
Tekina iki kapo duobės.

Mes jai glostome veidus raukšlėtus,
Prašom: - Pasaką ilgą pasek!
Seka, seka močiutė iš lėto,
Seka pasakas ilgas, baisias.

Matom milžinus, kirviais ginkluotus,
Kertant priešus - lyg malkas sausas.
Matom - ragana skrenda ant šluotos,
Kaip kometa -į velnio dausas.

- Tai dėl jūs, dykaduoniai, švenčiu taip,
- Tai dėl jūsų nuo darbo gaištu!
Nuolaidžiai aimanuoja močiutė -
Gyvas kodeksas dėsnių griežtų.

- Po rugius lando šunes pasiutę: -
- Į rugius, vaikai, šiukštu, nelįskit!
- Tu. nebraidžiok po rasą basutė!
- Kas iškapstė man pasėlio lyses?

- Vaikai, vaikai! Neklausot, negudrūs, -
- Įsitrauks jus žalioji varlė! -
Mat, be galo mes mėgom prie kūdros
Ant pilvų atsigulę gulėt.

Kartą rytmetį, vos tik nubudus,
Prie lovelės stovėjo mama, -
Glamonėjo ir glostė abudu,
Kažko veidą šalin sukdama.

Kas tau, mama, ar uodas įgylė?
Ko trini skarele sau akis?
Kur močiutė? Kodėl jinai tyli?
Kur močiutė? Ko tyli? - Sakyk!

Oi, nutvers dabar raganos ražas!
Oi, baisu - devyngalvis praris!
Ji nuvaikščiotas kojas atgręžus
Į klabenamas vėjo duris.

1944.V.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.