– – – iš pradžių tik blausi šviesa lyg kokiame begaliniame tunelyje, ir jis bėga nematydamas nei laukų, nei medžių, bėga – ir tyla jo lūpose. Nežino, nuo ko bėga ir kodėl, nežino, ir koks tylos vardas; sustabdo didelę juodą mašiną, važiuoja iš tos blausios šviesos, užgroja muzikos automatas, muzika už penkias kapeikas,– ji nugali barškančius peilius ir šakutes, ji nugali nebylius veidus ir spengiančią tylą. Jis tiki: dabar niekas neina per geltonus pienių laukus, niekieno akių netemdo rugiagėlių mėlis, dabar niekur nesrovena skaidrus vanduo... Jam paduoda cigaretę, ir jis ryja brangius dūmus, jis nežino, kodėl niekaip negali atsibusti, atsikelti, išeiti: jam glosto galvą, šnabžda žodžius, tačiau jis nieko negirdi – – –
       – – – prisimena, kad jie niekaip negali susitikti; jis susuka penkiaženklį numerį ir girdi svetimus balsus: svetimas Julijos balsas, svetimas jo balsas; svetimu balsu jis nori paliesti Julijos lūpas, įsiskverbti į jas, bet ji neatpažįsta net jo balso, ji klausia: Čia tu? Čia tu? Ir laikas suskaičiuotas, sulindęs į telefono laidą, o jie vis dar šneka svetimais balsais, kol atsiveria durys, įeina sekretorė, purto už peties, kiša panosėn popierius, ir balsas tame laide nutrūksta, ir jis lieka vienas – – –
       – – – gatvėj pabyra snaigės, tūkstantis mažų snaigių, šokinėdamas laksto šunytis, neklauso savo ponios, lipa į medį ir, tupėdamas ant šakos, kukuoja, kukuoja, ir vėl krinta tūkstantis mažų snaigių. Balso jau nebėra, tik jo atminimas, riedantis prirašyto popieriaus lapu, krintantis ant grindų ir be garso sudūžtantis. Tada jis užsivelka baltus marškinius, pasiriša kaklaraišti, įsisega ženkliuką ir važiuoja per juodus laukus, važiuoja susitikti žmogaus, susitikti žmogaus Aurimo – – –
       – – – bet jokio žmogaus nėra, ir jis eina į gatvę, slenka šaligatviu, užsuka į vaistinę, po penkiolikos minučių įsėda į minkštą autobusą ir rieda, rieda. Apie ką dabar šnekėti – Julija jau toli, ten, kur tūkstantis mažų snaigių ir kukuojantis baltas šunytis. Julija sako: aš einu į daržovių parduotuvę, einu pas siuvėją, valgau obuolį, klausausi Varšuvos koncerto. Jis sako: aš sėdžiu šalia žilo vyriškio, pro mus bėga juodi medžiai, mano akys užmerktos, žilas vyriškis atsiverčia laikraštį, ir miegas ateina, miegas sukausto, žilas vyriškis miega, ir prošal prabėga vienišas juodas medis, spengia plynas laukas, laukas iki pat dangaus – – –
       – – – Varšuvos koncertas jau pasibaigė, tu atsiverti knygą ir skaitai joje tarsi savo mintis, ir niekada negalvoji apie svetimas mintis, ir nejunti, kaip kitapus gatvės prie sienos prisispaudžia šešėlis,– taip prabėga valanda, valanda didesnė už visą laiko kalną, ir tada tu užverti knygą ir palengva nusivelki drabužius, ir žiūri į veidrodį, šypsaisi savo veidui ir atsimeni – žydros tavo akys, neatsimeni tik balso, mirusio telefono laide, užgesini šviesą, eini į lovą, nusigręži į sieną, tavo atmerktos akys liečia tamsą, užmiršti savo vardą ir jau esi kaip prieš tris žiemas žydėjusi žibuoklė – – –
       – – – jis lipa iš autobuso, jo kojos atsiremia į akmeninį grindinį, jis ieško žmogaus Aurimo, suranda ir spaudžia jam ranką, iš tos rankos srūva į jį svetimas gyvenimas, sunkus ir kietas kaip iš dirvos išmestas akmuo, su tuo žmogum jis slenka į tirštą kavinę ir junta, kad nėra laiko, kuris sustotų, kuris atsimintų juos; ir nėra vyno, kuris nebūtų kaip vanduo, ir jie geria tą vyną ir sako žodžius: bet mūsų gyvenimo nėra, nėra būtinybės išlikti ir įsikūnyti, ir nėra tavo moters, kaip nėra ir atsako, kodėl tas žmogus išlieja ant grindų savo vyną, išeina pro duris ir spokso į juodą sugrubusią gruodžio žemę – – –
       – – – jis sako: aš mačiau to žmogaus gyvenimą, išmokau jo skriaudą ir jo teisybę, bet išmokau ir savo gyvenimą, štai jis, apklotas tūkstančio mažų snaigių, jis zvimbia tuščiame telefono laide ir veržias atgal per laukų tolybes, veržias į miegančios moters juodai užmerktas akis, ir jis girdi, kaip ta moteris pro miegus, pro lygų alsavimą šnabžda savo džiaugsmą ir užmarštį, ir tie slapti jos žodžiai susigeria į jo sielą it lietus į perdžiūvusią žemę – – –
       Tą tylią vidurnakčio minutę nuo naktinės lempos atsigręžia išgąstingas moters veidas, ir iš plonų lūpų išskrenda žodžiai:
       – Romualdai, kas tau?..
       – Vakar, grįždamas iš komandiruotės, stotelės bufete sutikau Aurimą. Man pasirodė, jog mes vienas kito visąlaik ieškome.
       – Tai buvo taip seniai, kodėl tu negali užmiršti?..
       – Jis gyvena čia, gyvena tarp manęs ir tavęs, Julija, ir gyvens visą laiką...
       – Kvailystė. Žiūrėk, už lango kaip lengvai ir tykiai sninga... Ir negi tu be manęs nesi turėjęs kitos moters?..
       – Kitos moters? – jo balsas pasidarė it ledas. – Ir tu sakai, jog mes pajėgūs užmiršti tuos kitus vyrus ir tas kitas moteris, gyvenančius mumyse? Ir tu sakai, jog jų gyvenimai be pėdsakų išnyko mumyse ir mes galime viską užmiršti? – – –

       Mušinskas, Danielius. Mėlynų dilgėlynų naktis: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1982.