Savitos poetės trečias lyrikos rinkinys. Eilėraščiuose skleidžiasi vaikystės, apskritai nueinančio laiko realijų ir potyrių grožis bei prasmė. Vaizdo ir taupaus žodžio tikslumas, atsparumas literatūrinėms apnašoms – pabrėžtinos šios knygos ypatybės.

       ***

       sėdėjo prie pat gatvės

       ant aplūžusio suolo apsilaupiusiais dažais

       pro šalį ėjo žmonės, zujo vaikai

       verkė kūdikis vežimėly prie krautuvės

       tokia nedidele mėlyna berete, kokias nešioja

       traktorininkai

       storu lietpalčiu dar nuo neatmenamų laikų, guminiais

       batais aukštais aulais

       sėdėjo ir valgė ledus su vafliais

       dar dvi porcijos pasidėtos šalia

       senas, apšepusiais skruostais

       vienas pats sau

       autobusams sustojant prie krautuvės

       sėdėjo ir valgė ramiai ledus

       buvo karšta gegužės pabaiga

       magiškas

       ratas aplink jį, besiplečiantis

       tylos ir vienatvės ratas

       ***

       atsargiai papučiu, ir dugnas

       susidrumsčia, ir aprasoja

       skaidrus paviršius, stebuklingas

       sielos veidrodi

       tamsiausiuos tavo užkaboriuos

       yra tas kambarys, jaučiu

       man uždraustas įeiti, beveik kad užmirštas

       ar užrakintas? turbūt kad ne

       ko aš taip ieškau, ko blaškausi

       tavo sapnų labirintuos

       tačiau niekaip neužeinu

       nei ramios slėptuvės, nei tikrų namų, nei uždrausto

       įeiti kambario

       delnai staiga sudrėksta, negi būtų čia?

       ko taip bijausi - peržengt slenkstį

       praskleisti

       užuolaidą, aksominę, auksiniais raštais

       išsiūtą, kur tebesikartoja

       ta pati scena, vis ta pati, vis ta pati

       baisiausia, nesuprantama, jau užmiršta, iš tolimos

       vaikystės, ne

       negaliu

       nenoriu

       kambarys, man uždraustas įeiti, iš rankų išplėšta

       skrynutė

       ar kada žinosiu

       kas ten slepiama, kokie lobiai, kokios paslaptys

       kokia bedugnė

       tamsusis mano sielos veidrodi

       ***

       maža mergytė

       apsigyvenus mano veidrody

       nežinau net

       kuo vardu

       pernelyg rimta, šiek tiek išbalus

       lyg po logos

       kaip vaikas, augęs tarp suaugusių

       nemokanti juoktis

       arba gal būtų verkus

       ilgai, kur užsislėpus

       tavo žvilgsnis

       negi mokėtum tik vieną tą žodį

       sudie

       * * *

       žiūriu į tave, kai miegi

       pintoj iš vytelių lovėlėj, kur tiek jau

       buvo vaikų išauginta

       tai mano geriausios draugės

       mažutė duktė

       tavo alsavimas, šiltos

       bangos, kvepiančios ramunėlėm ir pienu

       užlieja visus namus

       persiduoda

       man tavo sapnas

       toks ramus, toks tylus

       ar tik ne angelas

       palenkęs galvą

       prie tavęs - auksiniais perregimais

       sparnais, sakytum, laumžirgis

       ***

       berniukas valdiškuos namuos

       taip stengias

       deklamuodamas eilėraštuką

       net prakaitas lašeliais išpila jam kaktą

       raudonas kaip burokas

       sugniaužtais kumštukais

       tyliai

       pasakinėju jam

       kada jau užmirštais

       savo vaikystės žodžiais

       ***

       namų apyvokos daiktai, patvarūs

       nuzulinti daugybės rankų

       rakandai

       patikimi, tvirti

       kada jau virtę pelenais

       kasdieniai

       net nepastebimi darbai

       ir skudurinė lėlė, numylėta, nublukus

       užkimus nuo lojimo Bitė

       kaliausė, įkelta į vyšnią sodo

       pačiam gale, ir šaltas mutinys padėtas

       pavakariams ant stalo

       netyčia

       tarp durų suspaustas žąsiukas

       giedodami

       palaidot jį nešėm po gluosniu

       už tvartų, dar tavo proprosenelio, nudrėbtų iš molio

       viskas ten

       turėjo sielą

       kad nors gurkšnį

       tų laikų esencijos

       tokios stiprios, tokios saldžios

       to visaapimančio jausmo

       kad galva apsvaigtų

       kad nesibaigtų niekad

       vasaros diena

       ***

       atrodytų, kad nieko

       negirdi, taip esi įsitraukus

       į savo lėlių gyvenimą, į tikrą

       vaidinimą

       arba įsikniaubus į pasakų knygą

       ir iš tikrųjų

       nieko negirdi

       bet žodžiai, atskiri žodžiai

       gal net beprasmiai ar tau nežinomi

       žodžiai kaip botago kirčiai

       pokalbių nuotrupos, neįprasta

       intonacija, šiek tiek pakeltas tonas

       ar nusisukus delnu nubraukta

       ašara

       nusėda, sunkūs kaip švinas

       sielos dugne

       nesupranti, kas tai, negali pasiklausti

       tikriausiai tai nuodas

       tos drumzlės skaidriam vandeny

       atrodytų, kad viskas pamiršta

       bet ne! graužia

       kaip lėta

       nežinoma ir nepagydoma liga

       ***

       nesugrįžai

       su vėjo ir erdvių kvapais, su kelio

       staigiais ir netikėtais posūkiais, su greičio svaiguliu

       net per sapną

       neparėjai

       neįžengei į šiltą kasdienybės ratą

       po lempa, virš didžiulio tvirto stalo kabančia

       kur pilstomas garuoja tirštas viralas

       ir ima miegas

       jau niekas niekad nebebuvo taip, kaip kitados

       neištraukei iš kišenės saujos

       sulipusių saldainių, nepasupai ant kojos, nepaglostei

       jauniausio vaiko (nenorėjai

       net paklaust, kokį jam davė vardą), nepakėlei

       krykščiančio aukštyn, nepamatei

       kiek jau paaugęs, koks jau didelis

       sugriovei visą

       pasaulio tvarką

       tuščia ir šalta, bijausi tamsos

       kalenu dantimis, ant galvos užsitraukus antklodę

       prieglaudoj, tarp visai svetimų

       tavo veidas pasiliko jaunas

       visiems laikams

       tamsiom akim, jausmingom lūpom

       po devyniais užraktais slapstomas

       nepažįstamas

       blunkančiais bruožais

       buvai

       bet nebuvo tavęs

       ***

       prie lango apšarmojusio sėdėsi

       rūpestingai daigstydama nėrinius prie užvalkalų

       balto šilko gijom siuvinėdama

       fantastiškas gėles

       seniai seniai, jau spėjau ir pamiršt

       kada, žąsis girdėjau mus paliekant

       kaip tykiai sninga, vėl bus

       baltieji mėnesiai atėję

       tik adata, įdūrusi į pirštą

       staiga primins kažką: o pumpurai

       o besiskleidžiantys žiedai ant drobės

       ką susapnuosi, sunkią galvą

       padėjusi ant mano pagalvėlės

       laukus apklojo minkštos duknos

       kas miegos

       baltuos lengvučiuos pataluos

       kritęs kaip akmuo

       ***

       sušalę, suvargę, pasiklydę

       atskriskit čionai, atskriskit

       į žvakių šviesą tamsoj

       pasišildykit

       tikriausiai alkanos

       paragaukit

       raudonų erškėtuogių, pasistiprinkit

       uogų jau paskutinių

       pasidžiaukit

       kukliais žolynėliais

       žaliom rūtom ir mirtom

       šį vakarą, tokį žvarbų

       mielos dūšelės, užmirštos ir apleistos

       pasišildykit

       širdžių šilumoj, žmonių

       panašiai kaip ir jūs

       varganų, nelaimingų

       Mėnulio takas

       1

       auksinėm nubarstyta dulkėm, tamsi

       tam akimirkai sustingus pailsėt

       tu niekaip nerandi, pro kur išskrist

       galėtumei, aklinam siauram koridoriuj

       gal tai sugrįžus

       dūšelė, šita peteliškė?

       ant laiptų, smėlio apneštų, benamės

       beveik laukinės katės, virš galvos

       kar ir kar (tik nežinai, ar čia tos pačios

       būtų varnos, valgomos, kada jau

       aprašytos)

       šikšnosparnis

       tarp užuolaidos klosčių, kietai įmigęs

       galva žemyn

       jau kelinta diena, kai kabo nejudėdamas

       kokio pasaulio tu pasiuntinys?

       2

       buvai beužmieganti, tik jauti

       yra kažkas kambary

       taigi pelė

       po stalu, šmirinėja sau

       bet daugiau nesirodo

       kas žingsnis

       prisimeni juos: čia kalbėtasi

       apie tą ir tą, vaikščiota

       šitais takais, kai saujomis

       krisdavo žvaigždės

       šitiek kartų sakyta labanakt

       mirusiųjų šešėliai

       tebegyvena kartu su tavim

       štai

       švyti

       mėnulio takas per vandenį

       ***

       šukuojas prieš veidrodį plaukus

       ranka neryžtingai stabteli, šukos iškrinta

       prikiša veidą arčiau, įsižiūri, kiek atsitraukia

       vėl prisiartina

       taip, ir veidas ne tas jau

       ir kūnas ne tas

       o rankos - slapta kitados didžiavaisi –

       plonyčiai riešai, siauros poilgės plaštakos

       lankstūs pirštai - vis dar paklūsta tau

       nors neišvengiamą

       ligą jauti sąnariuos, paveldėtą

       vis keičiuos ir keičiuos

       nejusdama to

       kartu su metų laikų kaita

       kartu su kraštovaizdžiu veidrody man už pečių

       tačiau mano siela

       vis tokia pat

       Nijolė Miliauskaitė. Uždraustas įeiti kambarys: eilėraščiai. V: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995.