Nakvynė pas žemaitį Kukutį

Už miško, už miško – pelėdos dvi akys,
Pelėdų trobelė apsamanojus.
Nei gyvas, nei miręs – pusiau jau apakęs
Už miško gyvena Kukutis vienkojis.

Kol ūkė apuokas, kol kirvarpa ėdė sienoją,
Kapai kol įdubo, kol jautis giliai atsiduso, –
Pasauliu keliavo pirmoji žinia apie Troją,
Ir pranešė radijas: žemėj išnyko jau prūsai.

Kol šalys apaugo miškais ir kol išmirė šlėktos, –
Gyvenimo pusę išgėrėm per naktį lig dugno.
Aš merkiau per stalą liūdnai ir prislėgtai
Vienturtei gražuolei – kuprotai jo dukrai.

Kol merginau dukrą, kol leido paimti už rankos,
Sugriovę Berlyną, vaikai vienakojai sugrįžo.
Ir aš pražilau, ir mes svarstėm, kas apšviečia dangų:
Gal Skuodo pašvaistė, gal jau bombarduoja Paryžių?

Ir kol mes supratom, kad mūsų riba – begalybė,
Vienturtė jau meldės kampe lyg susenus pelėda.
Kol kuprė žegnojos, suiro kraštai ir valstybės,
Ir – padais į šiaurę – atsigulė žemėn žuvėdai.

Ir kol žemaičiavo jis vokiškai, rusiškai, lenkiškai,
Lyg briedis, plačiai išsižiojęs, siaurukas subliovė.
Ir pašvietė degantis dvaras, pakol pasilenkusi
Sena Kukutienė kamaroj paklojo man lovą.

Ir baigės politika... Miunchenas perdavė džiazą...
Lyg prūsų žirgai pririšti, saksofonai sužvengė.
Knapsojom už stalo, gyvenimo pusę išdažę:
Nei „dzięki“ už Varšuvą, anei už Prūsiją „danke“.

Ir kolei Kukutis pritaisė sau dešinę koją,
Vos lempą suspėjo uždegti,
Ir šimtmetį visą gaidys išgiedojo
Per vieną vienintelę naktį.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Pasaulinis skausmas
Kukučio nutrauktoje kojoje

Joje yra kažkas baisus,
man nesuprantamas,
didesnis už ją pačią:
siekia net Verdeną
ar Japoniją.
Jos skausmas
kartais ateina
iš kitos žemės pusės,
apimdamas visą pasauli.

Arba plinta kažkas
iš pačios šerdies –
šaltas, baisus, negyvas,
kalbėdamas japoniškai,
vokiškai ar angliškai,
viską paversdamas negražiu –
lyg apnuodydamas.
Smelkias į valgį,
į drabužius,
į vandenį,
apima visą dangų,
gręžias kiaurai per žemę.

Mėginti kur nors išvažiuoti –
ir ten randu vis tą patį:
visą žemę užėmė
mano nutraukta koja.

Tas baisus,
man nesuprantamas,
kuris yra mano kojoje,
išnešioja mano
po tolimiausius kraštus
lyg pasaulinis karas, –
ir akys nemato kojų,
ir rankos nepasiekia galvos,
ir žodžiai negirdi to,
ką jie sako:
net žodžiai atsiskiria nuo kalbos.

Ir viskas taip pasikeičia,
pajuosta,
sumažėja galvojimas,
ir nėra kur dėtis –
nuo savo kojos.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Kukučio rauda po dangum

Kukuli Kukuti, tu geras žmogau,
ar tu nebijai tokią naktį dangaus?

O pilnas dangus žiburių – lyg Paryžius,
po tokiu dangum – kumeliukas ir kryžius!

Ko raudi, Kukuti, graudus kaip ruduo?
Geriau savo dukrą per žmoną man duok!

Tiesa, ji man kartą jau buvo kulka
Mandžiūrijoj, rodos, ar Kursko lauke.

Iš mano jaunystės tvora sukalta –
štai tavo sodyba, matau, aptverta.

O šitie langai buvo mano seniai
pradinės mokyklos melsvi sąsiuviniai.

Kukuti, ir tavo dukra jau ne ta, –
po bėgiais Silezijoj ji pakasta.

Nereikia! Už kampo, dangaus apšviesti,
abu už tėvynę paverksim girti.

Nereikia! Virš tvarto štai ima spindėt
keista pasaulinė kuprota žvaigždė.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Kvailas pavasaris

Kas čia Žuveliškėse atsitiko?
Per lango stiklą
lekia motociklai.
Lėktuvai pusę devynių
praskrido skridimu požeminiu.

Jau nuo žiemos vargų štai atleisti ropoja
žemaičių rupūžės, dievai ir pelės.
Silpnaprotaujantys trys šaukštapročiai joja
ant turkiškų kardų – i Anapielių.

Ožkų numindžioti – žaliai
vėl sužaliuos Kukučio reikalai:
jis žiūri, kaip ant laikraščio – kvailai
jau daro dievo nuodėmę du vabalai.

Kukučio katinas pamatė gyvą daiktą,
jo antakiuos antenos ėmė veikti,
išsirietė ir taikos pulti:
ir ūsai jo pilni urano dulkių.

Vėl lėktuvus kažkas žemu
požeminiu paleido skridimu.
Dangum kuprelis voras bėga,
voratinkliu jau leidžias ant Pagėgių.

O ilgakojė šarka ilginėja,
kvailas šnekas visokias nešinėja
viršum kreivai suarto lauko,
po dangumi ant kvailio plauko.

O varpinėj pelėda verkia,
kad verkdama visai apako.
Kukučio katinas primerkia
kinietišką
radioaktyvią akį.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Kukučio šarka per Karą

Šarka šarka strakinėja
vis skersa, skersa – prieš vėją.
Prisimerkus kiaulė žiūri,
kaip žmogutis žmogų duria.

Uodegos ilga suknia
šarkai velkasi žeme.
Vis skersa skersa ant plento
aplink mėšlą okupanto.

Ne to krašto šitas geras!
Šarka stebis, – kas per karas:
ant imperijos visos
arklio mėšle –
nė vienos avižos!

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Kaip Kukutis protą atgavo

Kai dirbau žemei dangų,
o jūrai dugną dėjau,
o jūrai dugną dėjau –
per Vokietijos gaisrą
manęs išvest atėjo,
ant kaklo pančius dėjo,
ant kaklo pančius dėjo,
per Vokietijos gaisrą
po Blinstrubiškės ąžuolu
mane pakorė.

O kai mane pakorė,
tuoj atėjau į protą:
atsižadėjau žemės,
dangaus ir Lietuvos,
dangaus ir Lietuvos.

Anoj pasaulio pusėj –
danguj man davė butą,
po Blinstrubiškės ąžuolu –
du sieksniu pievos.

O ko daugiau man reikia:
gavau du sieksniu pievos.
Nei arti, nei akėti:
ateina kartais karvė
ir visa patręšia.

Nei arti, nei akėti –
o ko daugiau man reikia?

Tveriu sau žemei dangų,
ramus sau gulinėju
po Blinstrubiškės ąžuolu –
senelių prieglaudoj.

Anoj pasaulio pusėj
žuvis varau į vandenis
ir suprantu, ko niekaip
suprasti negaliu.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Mano sugalvota pasaka
pakartam Kukučiui palinksminti

Karučiuose – ant plunksnų –
veža kvailių karalių
apsidairyti:
ar didelė karalystė.
Pakelėm išrikiuoti
skambina jam varpeliais,
dėkodami,
kad gali jam skambint varpeliais...

Važiuoja aplinkui žemę
dešimt,
dvidešimt kartų
ir neranda,
kur baigiasi karalystė,
Visur –
savo pačių pritarimui
pritaria
šokimu ir varpeliais.

– Kiek kartų, – klausia karalius, –
eina aplinkui žemę
ši karalystė?
– Tiek kartų, – atsako, –
kiek kartų yra aplink žemę...

Ir stebi karalius,
kaip vis tie patys
dėkoja karaliui už tai,
ką patys padirba,
dėkoja,
kad gali dėkoti,
skambindami varpeliais...

Tiktai keli pakarti
vejasi karučius, prašydami,
kad išduotų leidimą numirti.

– Ne, – purto galvą karalius, –
tokia karalystėj tvarka:
pakartiems
draudžiama mirti!

Važiuoja karalius karučiuos,
jį seka vienas kitas kvailys,
ir visi jie – tas pats karalius.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Ir dangun nuėjo žeme

Kur ugnies nupirksi kirviui,
Ką tu, sveikas, malsi žiemą?
Kur grandinę gausi karvei,
Kad prie jos pririštum žemę?

Karo metuos, žydint ievoms,
Kiemo gluosny kvailė ūkė –
Nėra pievų, nėra dievo,
Nebėra vinių plaktukui.

Gaisro miestai raudonavo,
Lyg kažkas ten pjautų gaidį.
Mušė rykšte bergždžią avį –
Kam ant stalo valgis baigės.

Iš ugnies kaip pragyventi?
Neužteks jos šitai žiemai.
Kvailė pažvelgė pro rentinį –
Ir dangun nuėjo žemė.

Iš vandens išėjo žuvys,
Kai pasauly degė turtai.
Už kaltes, už tai, kas buvo –
Nebegyvą mušė turguj.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Kukutis reicho daboklėje

Paukšti, tu giedi ir giedi,
o ar žinai,
kokie tavo giesmės žodžiai?
Ką atsakytum,
jeigu paklaustų:
– Ko-kie-ta-vo-gies-mės-žo-džiai?

O tu, saule,
švieti ir nežinai,
kokie tavo šviesos
žodžiai?

Neatsakytum, saule,
išgrūstų dantis tau, saule,
revolverio rankena!

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Kukučio žodžiai

Kodėl tenai niekas nevaikšto,
nelaksto netgi joks vaikas?

– Kukuti, ten dirba žodžius
ir juos ten apmoko suprast,
ką jie reiškia.

Kodėl ten negirgžda net durys,
pro langus niekas nežiūri?

– Kukuti, tau ten dirba žodžius,
juos apmoko,
kad turėtum ir tu ką kalbėt.

Sakai, jie labai užsiėmę
ir nieko nepriima?

– Kukuti, ten saugoja tavo žodžius
nuo tavo palaido liežuvio.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Instrukcija Kukučiui,
paleistam iš daboklės

a) negalvojant
galvoti
ko nereikia
galvoti

b) nematant
matyti
ko nereikia
matyti

c) nesuprantant
suprasti
ko nereikia
suprasti

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Kukučio raštas
vienkartinei pašalpai gauti

Koks dabar stojo pavasaris!
Net jaučiu, kaip tenai – Blinstrubišky
per mano kaulus
du vabaliukai apsikabinę eina
ir žolės šaknų jau pilna mano galva.
Atitirpo sąnariuos ledas,
ir saulelė antai – ant Žuveliškių
pašviečia sėjai.

Tik aš šitiek metų nedirbu,
ne iš tingėjimo,
o dėl to, kad mane nuo manęs atskyrė –
nuo mano kaulų.
Čia kalba tik mano liežuvis.
Net ir koja liko Japonijoj – per aną karą.
Tiek metų nieko nevalgiau –
visą vidų padžiovė mina ties Verdenu,
ir vokiečiai iš dantų pasidirbo
                                 lūpinę armonikėlę.

Prašau man grąžinti nors burną, –
kaip aš gražiai pašnekėčiau,
kaip valgyčiau.
Šitiek metų –
Blinstrubišky – išbadėjusiems kaulams
nedavė niekas nė trupinio.
Už ką, sakau, rupūžės,
                       mano kaulus atstūmėt?

Kai burną sučiaupsit,
sudės tuoj ant pilvo rankas
ir niekas nieko neduos.
O juk duoda šį tą už nutrauktas rankas arba kojas,
tik aš net už galvą pakartą
                       niekad nieko negaunu.
Ir kiek tokių su manim gulinėja,
laukdami mielaširdystės
                       kiekvieną mielą pavasarį,
kai atitirpsta sąnariuos ledas
ir vabaliukai ima krebždėt galvose.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Kukučio pamokslas kiaulėms

Ko žiūrit kvailai,
                      nešvarios nutukusios kiaulės,
degsite, ak, degsite ugnies pragare,
svilinamos šiaudais.
Ir kils dūmai –
ligi Anglijos,
pasmardindami pusę Europos.

Šiukš, Boliesiau,
ko tau dabar reikia?
Juk grasinai man ne sykį,
kad pasakyčiau,
kam tarnauju miegodamas,
o dienom – ar neapsimetu,
kad gyvenu aš pakartas.

O tu, Viktai, kaip tu sukiaulėjai,
įdavęs mane,
kad slepiu vieną koją nuo reicho darbų,
o paskui –
kad turiu danguje giminių,
nesurašytų ir nepriduotų į valsčių.

Tik, Rapol, tavęs man gaila,
kad šitaip kvailai į kiaules išėjai,
padeginėdamas Europos žemes,
daužydamas duris ir langus,
visokių kvailių primokytas.

Uliese Uliese, į ką gi tu pavirtai!
Kokia tu suskretus,
kaip čiaumodama ėdi
ir seilės drimba į šliuką.
Kaip bjauriai nudribo pagurklis
ir išklypo tau kulšys.
O sakiau, kad man eitum už bobą,
kai buvai dar merga,
kai nešiodavau tave,
šokančią ant armonikos.

Ak, jūs kiaulės,
geriausias dienas man suėdėt!
Tai ir aukite sau į kumpius, –
suvarys jus Europa
į pačią ilgiausią dešrą
nuo Žuveliškių – ligi Lamanšo!

Nekrikštytos kiaulės,
ėskit nešventintais snukiais,
ką net žmonės neėda!

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Kur, Kukuti, padėjai tu savo kukutį?

Sakyk man, Kukuti,
kur dėjai tu savo kukutį?
Jį atėmė tau?
Tavo kukučio
tavo veide nematau.

Nežiba jis akyse,
neskamba jis ausyse,
negirgžda duryse.
Be kukučio – kaip tu pasensi,
kaip numiręs – ir vėl gyvensi?

Koks tu Kukutis dabar?
O buvo kukučio pilna troba,
vasarą žiemą –
pilnas kiemas.

Gal per karą palėpėj
buvai jį paslėpęs?
O gal pasidarė jau kinai
iš tavo kukučio švilpynę?

Gal,
primušę ji negyvai,
veža
povandeniniai laivai?

Gal kabo kur nors jis po mango medžiu,
taitietės tenai apdainuoja balsu jį saldžiu?

O gal jį palovėj
katės paplovė?

Štai Vilniuj, atrodo,
netrukus teks būti,
nupirksiu aš tau
geležinį kukutį.

Tu vėlei, Kukuti, atgausi stiprybę,
iš džiaugsmo ims šokt tavo dantys išklibu.

Jis tau malkas kapos bei ars,
tau miegant,
tavo sapnams jis pritars,
tavo dantim
tau jis kramtys,
tai, kas po šimtmečio bus –
tau jis matys.

Tau rodys, ką valgai, geri
ir kiek turto turi,
tave patį –
tavo paties akyse,
tavo balsą –
tavo paties balse.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Daug Kukučių ir vienas

Vienas Kukutis –
pėsčias Kukutis.
Visad pėsčias pats sau –
smagioms savo kojoms:
ten, kur jos žengia,
ten joms ir žemė.

Du Kukučiai –
karo metu
dviese ant vieno arklio
joja nuo Tilžės,
ir iš peršauto maišo
byra druska.

Trys Kukučiai, –
kai du pjauna malkas,
o trečias – žiūri.
Žiūri ir klausos,
kaip toli skamba pjūklas,
net spengia,
net žvaigždės apšąla
pirmųjų šalnų rasa.

Daug Kukučių, –
kai vienas numiršta,
o paskui jį eina
šimtas vienplaukių Kukučių,
ir šimtas galvoja –
kaip vienas:
– O koks trumpas Kukučio gyvenimas
pėsčioms kojoms,
smagioms Kukučio kojoms...

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Kukutis nori pamatyti tėvynę

Taip ilgai nemačiau tėvynės,
dirbdamas jos laukus,
taisydamas jos šiaudinius stogus.

Taip gyvenimas nedavė laiko,
vargindamas akis ir galvojimą:
vis ką nors reikėdavo dirbti,
eiti kur nors ar važiuoti.

Matau,
nieko neišeina ir tiems,
kurie greitai važiuoja,
arba tiems,
kurie daug ir gerai pavalgo,
kad gražesni būtų žodžiai
apie tėvynę.

Dirbau ir dirbau,
net savo minčių nesuprasdamas,
norėjau tik užsidirbti sekmadienį,
kad galėčiau galvoti.

Kai baigsiu visus savo darbus,
laisvą užsidirbtą sekmadienį
atsigulęs žolėj,
laisvai pasidėjęs ant žemės rankas,
norėčiau dar pamatyti tėvynę,
kam nedavė laiko gyvenimas.
Taip nieko daugiau neuždirbau
ir taip nieko daugiau neturiu,
kad jau nebenoriu turėti.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Paskutinė Kukučio diena

Kai atėjo Kukučiui paskutinioji,
jis ėmė galvoti:
koks aš laimingas,
kad gyvas
sulaukiau savo mirties,
kad mirštu štai
be jokios prievartos –
pats iš savęs,
gyvas sulaukęs
savo dienos paskutinės.

O galėjo iš lėto marinti,
lupdami panages,
arba netyčia,
man nematant,
nušauti mane,
kad iki šiolei
nebūčiau supratęs,
jog manęs jau nėra.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Kukutis savo laidotuvėse

Pabudo rylą Kukutis
ir mato – jis pats
guli šalia negyvas.

Troba atšalusi,
o pro duris mato –
ant snieguoto kalnelio
šermenims skerdžia kiaulę.

Prie stalo moterys
duonriekiu ieško kažko
atverstuos plaučiuos.

Ir mato Kukutis pro langą:
leidžiasi aeroplanas,
pakyla išgąsdintos varnos.

Pro kitą langą,
nosis prie stiklo priploję,
žiūri
buriatų vaikai.

O pro virtuvės langą –
po Niagaros kriokliu
giminės verkia Kukučio,
atsirėmę į mašinas
ir labai ryškiai
fotografuodamiesi.

Galvoja Kukutis:
kaip gražiai viskas vyksta,
kaip manęs gailis,
kaip gerai apšneka –
tikriausiai
duos man kokią premiją,
ranką paspaus
arba pagirs
visuotiniam narių susirinkime.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Keltuvių rytas Kukučio namuos

Kaip bjauru
rytą
vienu metu
pabusti keturiose lovose –
keltuvių rytą
Kukučio namuos.

Kaip bjauru
matyti iš karto
keturis kartus ant sienos
kabančią vieną kepurę
ir keturis Kukučius –
kaip vieną.

Kaip bjauru.
matyli tokius niekus,
kai pasaulyje šitiek pavargėlių,
kai žinai,
kad, ir dirbdamas visą gyvenimą,
nepadarysi net skruzdės
gyvybės,
kad iš viso galvojimo –
per visą gyvenimą –
net ir dulkės
neliks.

Kaip bjauru
vienu metu
keturis kartus galvoti
tą patį –
ir vieną.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Kukutis – pasaulinei parodai

Prakiuro Kukučio stogai,
ir saulė
nustojo šviesti pro langus.

Kiemas priaugo žolės,
ir surūdijo plaktukas –
jau nedavė dalgiui skambėjimo.

Neėmė malkų ugnis
ir šuva
nustojo žiūrėt į Kukutį,
kai jis eina per kiemą.

– Rupūžės! – trenkė durim Kukutis.
Aš jums dar parodysiu!
Žiūrėsi, šunie, į mane
ir laižysies!

Ir sugalvojo Kukutis:
– Parduosiu save
Raseinių turguj,
gausiu didelius pinigus.

Ilgam vežime
vežė save parduoti,
ragino seną kumelę.

Privažiavęs Raseinius,
turguj paleido save
pasirodyt bajorams
ir ponams.

Klykė varnos
kapinių medžiuos,
vežime
verkė mergaitė,
čiulpdama
ilgą Kalėdų saldainį.

Pliaukšėdamas botagu,
lėkė Kukutis
aplinkui Raseinių turgų,
lėkė, galvą nunėręs.

Derėjos pirkliai,
o jų ponios
padoriai
prisidengė burnas.

Prasiskyrė čigonai,
kai prūsas iš Karaliaučiaus
parodė į jį botagu:
– Es ist eine litauische keulie?

Švilpė benamiai vaikai,
ir tik vienas amerikonas
priėjo ramiai prie Kukučio ir tarė:
– O'key!

Patampė jo nosį,
galvą pasuko atgal,
pasukinėjo rankas
ir pasakė:
– O'key!

Išėmė dvidešimt dolerių
su dvidešimčia prezidentų,
sumokėjo Kukučiui,
nupirkdamas jį
pasaulinei parodai.

Iš džiaugsmo –
už dvidešimt dolerių
Kukutis pragėrė botagą,
ratus
ir kumelę.

– Rupūžės! Rupūžės! –
verkė naktį pabudęs
ištuštėjusiam turguj
– Rupūžės! Rupūžės!
Šitaip apgavo mane –
už dvidešimt prezidentų.

Pėsčias parėjo namo.
Rado atšalusią trobą,
į sieną nusisukusią Kukutienę
ir negyvą mergaitę,
čiulpiančią ilgą Kalėdų saldainį.

– Rupūžės! Rupūžės! –
spardė Kukutis į šulinio rentinį.
– Rupūžės! Rupūžės!..

...Ir krito
sušalusios žvaigždės
į tolimą,
tamsią
Kukučio sodybą...

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Naktį, Kukučio sodyboj

Naktį
manyje
loja sarginis Kukučio šuo.
Už sienų,
tvorų,
už pasaulio –
perkaręs,
paliktas šuo.

Naktį
savyje
žiūriu
pro tuščią Kukučio langą –
ir nė vienos,
nė vienos moters,
ateinančios per rugius
su pienu –
prie krūtinės.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.