NĖ ŽODŽIO NEIŠTART

Tapatybės susimaišė, pašaukimas lipt į maišą
Man primygtinai įsakė ir nė žodžio neištart
Apie savo brangią gėlą, kurią auginau kaip gėlę,
Tebijodama pigumo lyg muziejuje pop art.

Bet tai dar ne vienišumas, jeigu puslapio viešumas
Ašaras paverčia perlais, netrukdydamas bendraut
Net su nepažįstamaisiais, jiems padavus kriaukšlį maize,
Tiktai lendantiems į sielą atsikirst trumpai – go out.

Nuo išorinio vidinį skiria tik ranka ledinė,
Nepatyręs nežinosi, – išėjai ar sugrįžai,
Bet bausmė už šitą nuodėmę, jog levandų kvapą uodėme
Ir sandalmedį, ir rozmariną atsakys, jog per mažai

Dar težinom apie būtį, žadinantį mus skambutį
Į meteoritų griūtį ir gilias juodas skyles,
Ilgą uodegą kometos vienąsyk per šimtą metų,
Bet mes apyniais pavirsim ir liepsnelės mus sules,

Pasisotins devynbalsės ir į sąmonę mums belsis
Nendrinukė ežerinė, kad sugautas ešerys
Jau kitų žvejų laimikis, pasidžiauki, nenumyki
Mylimasis, kad ne slieką mūsų jis sūnaus praris.

Tad tik viskas susapnuota, kad yra mirtis, nes puotą
Tokią kelsim šiam pasauliui, kaip ir mums kiti kadais,
Kai surikom atsiskyrę nuo Mamos, bet baltas kiras
Trykštels pienu iš krūtinės ir pasotins pažadais.

1998. IX. 17

PRAGARMĖJ EGZISTENCIJOS

Po svaiginančio aukščio toks žaibiškas nuopuolis:
Vandenyne Jos įsčių juk buvau laukiama
Toj vienatvėje kosmoso – Jos šis monopolis
Mano meilės giliausios – būt stipriai, nes Mama.

Kai gulėjo ratukuos rami, nes juos stūmiau,
Daktarams viską aiškinau, bet arčiausiai prie jos,
Kai taip švelniai jos veidą ten glosčiau – atstumas
Tiktai gimdymo skausmas, bet tuoj Angelas Tavo prijos.

Ir girdėjau, kaip kūnas manasis tebespurda įsčiose:
Tebuvau dar joje, nes virkštelės ilgos
Nepajėgs nieks nukirpt, kol vaikaičiai jos švysčios
Naktimis su prožektorium ir atims iš ligos.

Kaip bijojau, neskilt privalėdama tartum betonas,
Išdavikiškas ašaras vėl suvariau į akis,
Net ne kvantai suskyla, ką kalbėt apie širdį užgriuvusią toną
Pragarmėj egzistencijos, – ką čia kas nors pasakys.

Supratau, kad gyvybę man duotą nė kiek nedvejojus
Išmainyčiau tuoj pat, Dieve imk, jei davei
Tokią Mamą, mane vietoj jos savo rojun, –
Net kūrybą atimki kaip Faye Dunaway.

Bausk mane, kaip tik nori, tik išsaugoki Mamą,
Kai eilėraščiu verksiu, laukdama valandos,
Kad vėl bėgčiau pas Ją, ten atgavusi amą
Pirmą žodį ištart, nes galbūt Viešpats duos.

1998.IX. 14

KOL IŠDYGS ŽALIAKALNIO TATRAI

Paskubom, paknopstom nupirkau karvalolą,
mylimasis, man mediko vyro
nereik, kaip sakei,

štai produktai, kurių didžiakrūtė nevertina Lola;
tik vaikai mūs išrankūs, –
todėl, – tai o'key,

kad tempiu juos namo, pakeliui troleibuso
įžiūrėjusi numerį vargšei, kurią
vadinau tik ponia

dėl jos rūbų pigių nudėvėtų Europos, nebūsiu
akimi juk savąja apakus kaire,
jog kalba šia painia

nuskriaustuosius apginti tenoriu, – čia žaliosios
kalvos kaunietiškos, jųjų papėdėj
manieji namai, –

sustojimas, kuriam kada nors nusialinus,
aš išlipsiu viršūnėje Kilimandžaro,
nesvarbu, jog manai

tu kitaip. Koks kontrastas! Tie klubai naktiniai,
restoranai, plaštakės begėdės,
šitiek kūnų jaunų

prostitucijos pinklėse, – ak, tie užtinę
rytmetiniai veideliai, kokie jie atžarūs –
spalvingiausiu Kaunu

po žvaigždynais visais mano miestą pavertę;
ubagėle, kiekvieną pirmadienį
skambučiu į duris,

lauknešėlį paruošus močiutė žinojo jos vertę,
nes visi, kuriems kada padedi
dangų tau atdarys

Paskutiniojo Teismo minutę. Todėl ne tragedija
suirutė šio krašto visuotinė, –
jon dėl šeimos

sugrįžau iš Sindbado kelionių. Tegul pasigėdija.
kietaširdžiai, pilvus tepasotinę.
kelner' – pamos

spragtuku savo piršto; ką jiems teigia Čaikovskis
Hiolderlinas, Šekspyras, Spinoza, –
nusispjaut, – netiesiu

savo rankos jiems niekad. Koks bebūtų jis – koks jis
anatominis spjūvis, – į nosį
skutamuoju tiesiu

skridimu jis sugrįžta. Nesigėdinkim savojo skurdo, –
pavėlavom, nes prieš didžiuosius
neparklupom visi, –

išvežti, ištremti, išžudyti – dėl karūnos dantų ar dėl skuduro
skruzdėlyne tautų – tavo potėpio Giotto
tik konstanta blausi.

tad portretų netapoma, aišku, kadangi
nebėra ryškesnių veidų įkvėptųjų
degančių savo ugnim,

taip planetoj tik Saulė nušviečia padangę,
kad kapuos net šešėlio nemeta tujos,
patikėkit manim, –

kas norės juos pažint – išspausdintus papėdėje Andų –
tuos aludarius, labdarius,
verslo ryklius,

atsikratančius savo pasenusia įranga – šitie rakandai
verčia sandėliu mus, demonstruoja ir apdarus
Mis – kaip paklius,

klupdama, klupinėdama – lopas istorijoj
taip suknelėje matomas, jos aromatas
pažįstamas toks,

kad netgi aneksatorius – vigus ir torius
šimtamečiam kare, jei sutiks tik Atas,
su Portu sutuoks,

kaip Europos Sąjunga liepia. Dar ne jos mes piliečiai,
paklusniai lyg avelės skersti prie durų
su atskiru įėjimu,

mes net kraują stabdome patys – jie nepaliečia
lyg raupsuotieji būtume, AIDS arba dūrį
švirkštu heroino imu

leist į veną. Kad matytų. Iš velniško pasididžiavimo,
kad gyva dar esu ir iš perpilto lašo
savosios kantrybės taurės,

kad reikėjo saugot vaikus, ir kad su pasigardžiavimu
jie mamų patiekalus valgytų, nevartodami lašo,
kai kitus išgelbėt turės.

Jau naujoji karta. Kaip ją myliu ir kaip ja didžiuojuos,
nors manajam kely tie atstovai
pasitaikė keli,

su kuriais kalbą bendrą radau, kaip su Dainiumi, Džoja
net ir tuo, kad garbingai atstovi
savo tiesą kely.

Ir kaip žavi jaunuoliai, troleibusuos užleidžiantys vietą
Ponioms ir Madam'es,
Ladies ir Frau,

tai kas, kad iš rūbų chloruotų, Europos dėvėtų
jų prašmatnūs tualetai,
jau imu nekantraut.

Nebenoriu stebėt. Tik prisėst. Atsijungi,
kol išdygs Žaliakalnio Tatrai –
stotelė mana

ir ištrūkt pagaliau, bet kėdėj krebžda Jung'as, –
popierėliais šlamina teatras, –
dykynėj mana

bent tokia pakeliui į Egiptą. Leidžias sutemos.
Kaip ištrūkt iš pasaulio šio spąstų,
kad lydekos file

mylimiausiems savo iškepčiau. Kaip Sutinas.
Taip estetiškai, ryškiai, kad tautą
kol kas ne fêlê

archyvaras, arbitras ar kitas koks gurmanas
pavadintų. Mūsų jūros, mūsų kranto,
kuriame amate

laisvės ieškau virtuvėje kosmopolitinėj, kur manas
vainikuotų pastangas tai, kad sukramtę
suprastų, – amo te, –

nes tai tavasis paveldas, mentalitetas
su pienu įsiurbtas Mamos, su genais Tėvo,
kuris tau tą

parinko vardą pats, su Dievu têt–a–têt
pasišnekėjęs, taip svaiginant ievoms,
mana tauta.

1998. IX. 21

ŠIUKŠLININKAS

DAUGIAVAIKĖ LITERATŪRA IR TĖVAS GYVENIMAS

       Įsidėmėjau tą šviesuolę, gyvenančią tarp knygų atokioje Žemaitijos provincijoje. Niekados jos nebuvau mačiusi, bet ryškios žalios spalvos eilėraščiai su juose plazdančia vietos dvasia žavėdavo mane kiekvieną kartą, kai juos skaičiau. Jos literatūrinis likimas nesusiklostė ir tai, kad jos nebėra gyvųjų tarpe jau dveji metai, o aš visą tą laikotarpį kaip rašiusi taip ir teberašiau eilėraščius, persmelkė mane iki kaulų smegenų mintimi, jog daugiavaikė Literatūra vieniems yra motina, kitiems – pamotė, o tėvas Gyvenimas abejingas mums visiems.

1999. I. 25

LITERATŪROS RŪMAS

Jis papirko skaitytojus savo
Ne bet kuo, o atvirumu;
Literatūra deklasavo
Jį, nors pasitikėjo namu,

Kurį stato dar nesubrendę
Savo vizijoms iš pagrindų
Jaunikaičiai apsvaigę nuo brendi
Tarp medinių įstrigę grindų,

O tuo tarpu ji pilotažas
Iš visų kalendorių senų,
Nuo stogų šokinėjimo stažas
Ir konvulsijos, kai arsenu

Dosniai girdo visi nutylėjimai,
Kai nė vienas neskaitė tavęs
Lyg atliktų bausmę kalėjime –
Ne lakstytų kasdien po gatves.

Bet vis vien jai tarnauti verta,
Pavadinus ją savo namu
Ir, kai šio neprasiveria vartai,
Atsakyti į tai orumu.

1999. II. 01

ANT LIŽĖS

Bohema. Kaip greit ant ližės
Ragana pašauna krosnin jos geriausius atstovus.
Bando jie derėtis, bet atlyžę
Rūpinas, kad skaičius būtų nuolat pastovus.

Nežinia, kam gresia rojus, o kam pragaras, –
Angelas komandiruotus atsijos siete,
Kad nereikštų nieko kūnas, kurį prageria
Lauko teniso pirmajame sete.

O varžybos tęsiasi. Kai kas dar kabo.
Puošdamas ne tik muziejaus sieną,
Bet kitus atgnybia žnyplės krabo.
Pasivaikščioti išėjusio į mėnesieną.

1997. XII. 14

MIESČIONIŠKAS ROJUS

Draugas sako, jog žymisi pastabas
Apsigobusioj nuometu,
Tiktai jam priklauso, kaip pastebiu,
ši knyga, kurią numetu

Lengvabūdiškai ant lentynos,
Nes dabar tiesiog gyvenu
Su savim eidama lenktynių.
Patyrimą verčiu vynu;

Jau balzakišką amžių pralenkus,
Pas prancūzus arba pas lenkus
Negalėdama būti herojė,

Nes romano jau neužvesiu.
Tik brandos nepristigusi žavesio
Nenorėsiu miesčioniško rojaus.

1998. XII. 30

IŠ PARIBIO

Iš paribio kažkas mane jau stebi,
O tas, kuriam čia viskas panašu į kiną,
Grimuojasi vilties spalvom ir stabą
Ant pjedestalo stato, nes nesikankina.

Jis džiaugias smulkmenom, suradęs prasmę
Lietuj be lietsargio, vaikų išdaigoj
Ar knygoj naujoje, kurioj surasime,
Kaip pro asfaltą talentas prasikala kaip daigas.

Tad taip ir gyvenu su jais, taip ir kovoju,
Abipus eidami sudaro man konvojų,
Kad būtų lengva ir sunku

Nežinomybėn plaukti vandenų paviršium,
Bet vien dėl to, jog kada nors numirsiu,
Abiem jais prisipildau ir senku.

GYVŪNŲ KRISTUS

Gaila vaiko kuris ieško Kristaus
Su balta šermuonėlio mantija
Net kastuvas iš rankų iškristų
Prisiminus kankinimą man tą jo

Nukryžiuotas jis buvo ant sienos
Kuri skiria valstybių ribas
Nenušokau nuo tilto į Seną
Vėjas vėlė man plunksnas raibas

Kaip galėjo išgelbėt dedeklė
Savo Dievą skeveldroms pažirus
Pistoletas ištrauktas iš dėklo
Lyg iš orkaitės tortas inžyro

Ir tragedijos kvapą mes uodėme
Šįkart vienas ištrauktas iš narvo
Atkentėjo už mūsų nuodėmes
Elektriniais laidais kūno nervų

1997. XII. 05

DINGUSI DŽOKONDA

Galvažudžiai tapyt galvoja tempera
Ant linoleumo, įrėminę karstu,
Dinamitu sprogdina – o tempora,
O mores! – riksmas burną, kol neapkurstu.

Kriminologija tartum usnis keroja
Ant meno kapo, kai pradingo
Džokonda iš namų – į rojų
Pakliuvo paltu nemadingu.

Kaip daugumos prapuolusių merginų
Paveikslas jos puikuojasi stoty
Su pripaišytais ūsais, kuriuos gina
Keleiviai riedantys kažkur stati.

Į vienkiemius, kuriuos pakvimpa dūmais,
Ir tartum skerdžiami galvijai
Mauroja žmonės jau be solidumo,
Taip gyvuliškai vienas kitą apsiviję.

1997. XII. 07

AUTOPORTRETAS UŽRIŠTOM AKIM

Lyg prieš nuosprendį – užrištos akys,
Tiktai popierių rankos dar jaučia,
Pats sau autoportretą užsakęs,
Aria dirvą, kaip aria tik jaučiai.

Užtaisykite ginklą, kareiviai.
Iki galo nuspauskit gaiduką,
Nes į jį panašėjančios kreivės
Tartum vynas dar neišsidūko!

Duokit dar akis keturkampas,
Reikalinga nosies dar skylę
Pažymėti, bet kitur kam tas
Negyvena, jei Žemėj suskilęs,

Panašus toks į ufonautą,
Pasiryžusį skrydžiui lemtingam, –
Te į poilsį užsitarnautą
Jis išeina, jei arti jau tingi.

1999. III. 06

POETAS IR MINIA

Lentynose jo išmintingos knygos dulka
Ne vienerius ir ne dvejus metus,
Per laiką tą galėtų gauti kulką
Ir iškeliaut pas sonetus.

Vaikigaliai jau paūgėję,
Kurie praeivių prašė pinigų,
Jaunystės savo apogėjuj
Galabyti pradėjo. Tau baugu?

Visuotinis ir neregėtas skurdas, –
Ne gėda netgi elgetai neduoti
Tų paskutinių litų, kur kišenę kiurdo,
Kai gieda jie litaniją lyg idiotai.

Lyg idiotės knygos varžosi knygynuose,
Kuri rūbeliais apsivilkus gražesniais,
Bet, kito sielos neapgynusios,
Jo nuo prekystalio jau niekur neis.

Kur masalas? Arba kur marmuras?
Kas mus supurtytų, statytų ant ausų.
Kas beldžiasi iš kapo, ar mus ras,
Nes, nors gyva palaidota, aš tebesu!

Bet nieko dieviško jau nebereikia miniai,
Tik aukso veršio, tik jausmų žemų,
Prieš vėją eina idealai nusiminę,
Net nežinodami, kiek klius žiemų

Ištverti karcery, badu nemirti,
Taip pasijutus pilnateisiu piliečiu,
Ak, mano eilės, eikime į pirtį,
Aš atgailai save ir jus kviečiu;

Nepakeliui juk mums su turtingaisiais,
Kurie paremt knygas atsisakys,
Jei tu po kojom jų rangaisi,
Apvaizda atsisako žvelgt jiems į akis.

2000. XI. 19