SENOJI MOTERIS MAŽAIS ŽINGSNELIAIS
Senoji moteris mažais žingsneliais klaidžioja po kambarius
kažką įkyriai bambėdama sau po nosim
jos rankų darbų nėrinius pratęsia voro darbų nėriniai
virtuvėje pelėkautuose cypia pelė ir visur
tvyro gaižus terpentino kvapas
laikrodžio gegutė sukukuoja šešissyk ir slepiasi
laikrodžio inkilėly
sudžeržgia sukamas skambutis ir maža kalytė
viauksėdama puola prie durų
nepažįstamas paštininkas stovi ant cemento laiptelių
laikydamas rankoje telegramą apie mirtį
mylimiausios dukters anūko
o senoji moteris pagaliau kaip tik tuo metu
suranda plaukų smeigtuką
užkritusį vaistų dėžutėj
Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
BALTOJO ARKLIO TAVERNA
Tarp durų dusliai bilsteli ramentas
įvesdamas tavernon vienakojį
kuprotą senį, vyšnių brendis
salsva aitra plevena erdvėje
sutarška šeikeryje gabaliukai
skambaus tarytum rytas ledo
vienodai šnypščia adata nudilus
pabaigus gremžti užmirštą plokštelę
o plaštakos sunkus raudonas krabas
lėtai ropoja staltiese pilkšva
prie baro fotografiniuos rėmeliuos
išblukęs baltas žirgas, padavėjos
liepsnojantys ugniniai karčiai
banguojantys kaip raidės coca cola
už lango šydas sudrumsto lietaus
ir šiaudeliu į vienakojo kupriaus burną
iš lėto kyla tonika ir džinas
atšaldytas o gatvėje suklykia
artėjantis baltasis ambulansas
Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
TUŠČIAS PAŠNEKESYS
Nešauk taip garsiai nemėgstu
skardžių balsų
kurie primena klyksmą
aštrių kaip deimantas
rėžiantis stiklą
– bet mano toks balsas
Dievo man duotas
– bet Dievo duotais instrumentais
reikia mokėti naudotis
palauk nakties
tada bus taip tylu
tarsi Dievas vaikščiotų kilimu
Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
VARIO MONETŲ RINKĖJAS
Mėnulio delnas nusileido ant krantinės
į upės vandenį nukrito moneta
ties sankryža ant draudžiančios grandinės
pavargus supos begalinė visata
kas ten vaikščioja tilto turėklais
kas ten vaikščioja tilto turėklais
iš baimės net nesurėkdamas
nakties automobilis
žeria staiga į akis
žėrinčius vario gramus
per juodus rudenio lapus
nakties šaligatvius klampius
nevykėlis klajoklis grįžta
į savo sujauktus namus
ant apmusijusios klijuotės
lipnios stiklinės antspauduotos
tabako ir pyrago trupiniai
ir nuorūkų geltoni šoviniai
surūdijusion kriauklėn
monotoniškai teška
inkvizicijos amžiaus lašai
o iš seno radijo taško
gieda vis nauji pranašai
neviltis išsipildo
neviltis išsipildo
neviltis išsipildo
Kiaulių gatvėj prie žaliojo tilto
kaip tas mėnuo suspaustas delnuos
mano žodis išlėks iš burnos
ir palaidos mane ir palaidos mane
mėnesienos monetą tos upės dugne
Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
PASIENIO ZONA
Ar dar seka mus išardyti radarai
ar stebi mūsų pėdas sniege
seniai nevalyti binoklių stiklai
ledo lytys nuo šalčio gūžiasi smėly
apie ką lekuoja per naktį
nebereikalingi tarnybiniai šunys
paneigdami kažkokį tvarumo dėsnį sušylam
atiduodami savo šilumą vienas kitam
kieti spinduliai traška ant sniego plutos
mes nespėsim į keltą kuris vėl
nugramzdins į žemyną
kodėl dabar tavo tokios mėlynos akys
ką jos išduoda kokios tai ligos spindesys
negesinkim šią naktį blyškios šviesos kambary
kai pabusiu matysiu tave užsimerkusią
besišypsančias tavo blakstienas
kur mums skubėti niekur mes nepabėgsim
visada liksim pasienio zonoj
nebijau tiksinčio laikrodžio
vis tiek mes esame laiko inkliuzai
Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
LAIVAS
Baltas laivas perkrautas svetimais gyvenimais
pamažu tolsta nuo kranto
niekas jiems atsisveikindamas nepamoja
net sustingę vėjo malūnų sparnai
niekas jiems nepasako sudie
abejingai tyli bažnyčių varpai
neužfiksuoti atsiminimai susilieja tarpusavy
nežinia kieno jie iš kurio gyvenimo vėl atsišaukę
karštas vėjas nuo smilkinių laižo ilgesio druską
mano meile žinau kad ir tu čia esi
jaučiu tavo gyvenimo dvelksmą
silpną tylų labai
nes ir jį nualsuoja
svetimų gyvenimų plaučiai
Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
KURORTAS BELAUKIANT PASIMATYMO
Geltonos plastmasinių indų nuolaužos
tarytum gyvos negyvos rausias į smėlį
sintetinio akvamarino spalvos
lynų atraižos bando sumegzti tinklus
įžūliai svirduliuojantiems kirams
tebesisuka smėlyje gulinčio dviračio ratas
moterys skraido pažeme o
tarp kopų pinučių miega didelis nuogas vyras
jo krūtinės brūzgynais
bėginėja paklydusios skruzdės
Katedros varpas skambina Lloydą Weberį
naktiniai drugiai kaip telegramos
blaškos virš pašto laiptų
komutatoriuose nepaliaudama dūzgia tyla
sutrūnijusias šokių aikštelės grindis
paryčiais nuplauna lietus
blondinės vaškuotais veidais
raudonai spalvina kavos puodelių kraštelius
gali susivemti
vertikalioj karuselėje sukasi senis su lietpalčiu
vežimėlyje tiltu į jūrą rieda invalidas
paskui save tempdamas savo globėją
iš ryto pablyškusi saulė
vakare karščiuodama leidžias į jūrą
natiurmortas iš tropinių vaisių žievių
puikuojas prie šiukšlių dėžės
dar viena taurelė degtinės ir viskas
pro šalį šmėžuoja treningai džinsai chalatai
pakelia nuorūką atsisėda ant akmenų atsiverčia knygą
įskilęs akinių stiklas perpjauna
Gunnaro Ekeliofo eilutę
nuobodulys belaukiant
kol pašte pasibaigs pamaina
Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
KURORTAS
Aš dar nespėjau sugalvoti tavęs
o tu jau įvykai
geruoju prisipažink
kas tave sugalvojo
Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
ŽIŪRINT NUO SUBAČIAUS GATVĖS
Rankos mylimos moters rankos
rūpestingai laužo ievos šakas
nuo kurių krenta giedančios lakštingalos
šerpetoton upės srovėn
primenančion mylimos moters rankas
švelniai ir negailestingai
krenta lakštingalos
sutrūniję kelmai tarp sudžiūvusių nendrių
iš išbalusios kaukolės stirnų
sausas suaižėjęs dumblo dangus
grumstais krenta
ant celiulioidinių skėčių
priemiesčiai kaip dulkėti erškėčiai
kabinasi į šlaitus
ir apverkia nešvarios jų ašaros
senamiesčio skersgatvius
lyg mylimosios pirštai besikabinančius
į slėnyje drybsantį upės kūną
taip mylimasis nori pabėgti
o mylimoji jį laiko
lyg žiedai lyg pumpurai
lakštingalos krenta į burną
Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
POETAS TARP GULBIŲ
Stebuklingi reklamų vitražai
atsispindi drėgnam grindiny
už raudonom užuolaidom uždengto lango
jaukiame kambary
poetas tarp gulbių
šilku išsiuvinėtos gulbės
plėšriomis akytėmis varsto poetą
juoduose tinkluose
spurda gulbių kojytės
dega vynas raudonas taurėj
spindi žėri sietynų šviesa
saldžiai gieda poetas
kad jo dalia nesaldi
ir gulbių baltieji sparnai
gula jam ant pečių
ir kai liūdnas poetas išeina
jį apšviečia jau blėstantis mėnuo
o sena susiraukusi kambario senė
iš fontano kambario viduryje
renka žvilgančias monetas
paliktas vargšo poeto
gulbės grįžta ant savų kilimėlių
Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
KLASIKO MIRTIS
Seni ir mandagūs, jie sėdi patogiai
tvarkingai įsitaisę ant graikų kalbos
slenksčio: velnias žiūri ir beveik
nesupranta, karstosi lentynomis, kaišioja
liežuvį, prisipažįsta ir meluoja. Dangus
ištuštėja, vėl prisipildo, ir sunku
pasakyti – ko
Į kambarį įeina tas, kuris mato – iš
didelės į begalinę, pasako. Vergas
esi, aš matau, kad avižos byra tau iš
paskos
Atsineša krištolo fleitą, tačiau
užkliūva už slenksčio ir griūva: kalnas
ateina pasiimti nendrės švilpynės, žmogaus
pasisemti, iš juodo šaltinio putoto
kaip kraujas vandens
Seniai sukabinti styginiai instrumentai
ant sienų, žvakės mirgėdamos dega,
rūkstančius knatus žnyplėmis karpo
mirtis su gintariniais karoliais
Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
LETARGAS
Slėnyje baugiai gyvena lygumos
suspaustos snieguotų kalnų
aš niekur tavęs nebeišsivešiu
upė rami ir vienoda
nepažįstamo miesto aludėje
hipiai pražilusiais smilkiniais
aš niekur tavęs nebeišsivešiu
iš šitų kambarių
aš nežinau išeities
nes tik meilė yra išeitis
aš nežinau išeities
aš nežinau išeities
Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
MIEGANČIOJI GRAŽUOLĖ
Kas esu šitame kambary
šiam mieste šiam pasauly
švelniai virpančios šnervės
vos praviros lūpos
tvinksinti kaklo arterija
ar dar iš tiesų egzistuoju
miegamojo daiktų baltoje konkretybėj
taip lengvai sunaikinamas
tavojo miego
viršum tavo veido parimęs
nykstančiais kontūrais
ir vieną akimirką jau nebeturintis kuo
pajusti artėjančio siaubo
Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
ŠI NAKTIS
Ši naktis elegantiškas tyras grakštus personažas
nelaimingas jisai ir nuo skruostų nubraukdamas ašarą
nusišypso piktai ir širdis jo gerumo priplūsta
tik pažvelk į akis o tanai nusivylusių tūkstančiai
ir jo vaikišką rimtį gražiai spinduliuoja fontanas
tylios motinos akys žavus ir klastingas vandenis
ir ant meilės blakstienų tylėjimo prieblanda kaupiasi
ir vienatvės baltam kambary vaikšto slaugės
Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
JUODAS BLIUZAS
Gilus šaltiniai bet ranka niekados nepasieks vandens
neišsities pirštai apkabinę medžio šaknis
saulės virš galvos visada bus per maža
iš pelenų žvelgia juodos didelės akys
sparnuotos gyvačių akys pro šonkaulius skverbias
šaipos klarnetas iš mažyčių džiaugsmų
traška medinė naktis šiek tiek rausvai nušviesta
keturi variniai mėnuliai virš tavo nakties
ant garažų stogų balandis vaitoja
bet mirtis vis rudenesnė atrodo
labiau iškalbinga rimta susikaupusi
neišsitiesia pirštai apkabinę medžių šaknis
šaltiniai giliai kvaila mintis dar sugrįžti
Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
MANO BET TAVO
Mano ranka bet tavo kakta
mano žodis bet tavo klausa
mano lova bet tavo naktis
mano bet tavo
Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
MIRTIS BUVO TVARKINGESNE
Mirtis buvo tvarkingesnė
negu tykūs jos apibūdinimai
jos apatiniai drabužiai buvo švaresni
negu pranašų pamokymai
ji neteikė sau tiek reikšmės
jos krūtys kvepėjo sudžiūvusiom vynuogėm
jos lūpų dažai
kėlė pasitikėjimą
už kurio neslypėjo pavydo šešėlis
tuo metu kai mylimiausios žodžiai
geraisiais durklais raižydavo mano liežuvį
aš bandydavau ištylėti
ir alsuoti švaros ramybe
Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
RAUDONAS MĖNUO
Štai tu ir mano
raudonas mėnuo virš mūsų galvų
tai yra įspėjimas
mėnuo eina į delčią
ir velniop eina galimybė
realizuoti galimybes
ten kyla įkaitintas smėlis
ten slūgsta įtūžus banga
ten žengia aistrų karavanas:
iš lėto iš lėto iš lėto
miražų stogais prašokuoja
apkvaitę žiogeliai
marija! raudonas
mėnuo yra įspėjimas
Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
DIENA IŠEINA IŠ NAMŲ
Man neramu
vis kitaip dienas aš sudėstau
o saulė pastoviai ir taisyklingai
teka virš miesto
medžių šešėliai tvarkingai gula ant žemės
ir sukas iš lėto
medžių šešėliai pilki
ir pilkai violetiniai
gatvėmis vaikšto žiema
ant palangių blyksi jos sniegas
vėl ir vėl
toksai ilgesys manyje
kurio negali pasotinti niekas
vis kitaip dienas aš sudėstau
bet išeina diena iš namų
o saulė toliau šviečia virš miesto
man neramu
Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
***
Pabėgti nuo susitarimų
kalbėtis be atminties
surinkti žodžius
į varganą saują
pilną lukštų ir kevalų
išmokyti patyrimų
versti žodyno puslapius
matuoti žemes
akimis ir liniuotėmis
tapti turtingu
išmokt klasikinės vergovės
nužiesti puodą
iš kurio negalėtum ištraukti
savo galvos
Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.