SVEČIAS (piktai ir įsakmiai). Mhhrrrhrr!

       Šlavėjas nežymiai raukosi

       SVEČIAS (niršiai). Mhr?
       ŠLAVĖJAS. Taip, supratau.

       Svečias išeina. Šlavėjas susiima rankomis galvą

       ŠLAVĖJAS. Štai! Šito ir buvo galima tikėtis. (Bando sakyti monologą) Ką daryti? Daryti ar nedaryti? Valyti ar nevalyti? Užsimiršti giliam sapne ar susidurt su realiais sunkumais? Ką, daryti? (Su tikru tragizmu) O Dieve, aš jau nebeturiu laiko pašluot grindis!

       Ūmai keturpėsčias kniumba ant grindų, rėplioja į vieną pusę, į kitą

       ŠLAVĖJAS (giliamintiškai). Rėplito ergo sum! (Lėtai atsistoja) Tačiau tam reikia, kad pacientas žinotų, kas buvo Dekartas. Taip, deja, erudicijos mums stinga, stinga...

       Atsisėda ant sofos, vėl bando sakyti monologą

       ŠLAVĖJAS. Prieš akis baisi bedugnė. Širdy tuštuma. Visokiausios klaikios mintys sukasi galvoj. Juodos abejonių rankos čiumpa už gerklės. Daryti ar nedaryti? Numirt, užmigt? Kas išeitį pasiūlys? Och!

       Nunarina galvą ir sustingsta. Atsidaro liukas grindyse, pro jį iškiša galvas abi neaiškios lyties žmogystos, fotografuoja Šlavėją dviem fotoaparatais

       Šlavėjas tebesėdi ant sofos parėmęs rankomis galvą, giliai susimąstęs. Jo veidas sunykęs ir išvagotas raukšlių. Galbūt jis taip sėdi jau dienų dienas. Įeina Žmona, kaip niekad svajinga ir grakšti

       ŽMONA (kimiu balsu, gerokai sumišusi). Atleiskit, sutrukdysiu. Jūs dažnai būnat užsieniuose... Nepastebėjot, ar ten dabar nešioja tokius biustus?

       Atsargiai kilsteli delnais savo dailųjį biustą, aprodo Šlavėjui

       ŠLAVĖJAS. Žinot, kažkaip neatkreipiau dėmesio.
       ŽMONA. Kaip gaila..
.

       Paleidžia iš delnų biustą. Ji labai sumišusi ir net truputį nuraudusi

       ŽMONA. O aš jus šiandien sapnavau.
       ŠLAVĖJAS (nuoširdžiai). Baisu!
       ŽMONA. Mudu sėdėjom ant purvinų dėžių ir valgėm kuklius proletariškus pusryčius. Aš dar pagalvojau: Čia jūs toks tolimas, oficialus, o sapne buvot artimas ir paprastas.
       ŠLAVĖJAS (nuoširdžiai). Jūs manęs geriau nesapnuoki!. Nereikia manęs sapnuot...

       Žmona nė negirdi, ką jis kalba, tik žiūri į jį lyg pakerėta. Šlavėjas išsigandęs pakyla, stengiasi paeiti į šalį, tačiau Žmona jo nepaleidžia, remia prie sienos savo įstabiuoju biustu. Visai ne laiku įeina vyras. Šlavėjas skubiai pasišalina. Vyras be švarko ir be kaklaraiščio, atrodo tiesiog pasigailėtinai

       VYRAS (gailiai). Nėra saldainių... Negaliu kramtyt... Negaliu sėdėt... Negaliu miegot... Prakaitas muša... Skauda kairę koją... Gal išgeriam arbatos?
       ŽMONA. Abejoju.
       VYRAS (persigandęs). Kuo?
       ŽMONA. Nežinau.
       VYRAS (kiek atkutęs). Negalima abejoti... Ir nežinoti negalima. (Ūmai susigūžia, apsidairo) Matai?
       ŽMONA. Ką?
       VYRAS. Žiūri.
       ŽMONA. Kas? .
       VYRAS. Visi.
       ŽMONA (nutęsia). Aa...
       VYRAS. Visiškai neturiu draugų...
       ŽMONA. Kokių?
       VYRAS. Jokių.
       ŽMONA. Pats kaltas.
       VYRAS (labai greitai). Tu nesupranti, kaip tas svarbu. Juk negalima palikti žmogaus vieno, leisti, kad jis elgtųsi, kaip jam šaus į galvą. Nuo to priklauso pasaulio darna... Aš juk nieko nelaužau, aš tik taisau klaidas. Aš vien taisau klaidas... Man paliepta – aš ir taisau.
       ŽMONA (nustebusi). Apie ką tu kalbi?
       VYRAS. O tu... apie ką?
       ŽMONA. Aš apie nieką.

       Ilga pauzė

       ŽMONA. Pavojinga dažnai palikti moterį vieną su kitu vyriškiu.
       VYRAS. Nesuprantu. Ką turi galvoj?
       ŽMONA. Šlavėją.
       VYRAS (nustebęs). O jis – vyras?
       ŽMONA (pamąsčiusi). Gal reikia paklausti.
       VYRAS. Geriau patikrinti.
       ŽMONA. Tikrai? (Mąsto) Gal ir geriau.
       VYRAS (atkutęs). Tikriau. Matai, gali pameluoti ar šiaip... Korektorius visuomet privalo tikrinti. Mane nuo vaikystės viliojo korektoriaus darbas: toks paslaptingas, toks svarbus, toks sudėtingas... Man jau tada atrodė, kad korektorius gali... kad, jei reikia, jis gali... Kad jis gali...
       ŽMONA. Ar nemanai...
       VYRAS. Manau. Be abejo, manau. O kaipgi kitaip.

       Ilga pauzė

       VYRAS. Aš vis galvoju, koks turėtų būti korektoriaus sūnus. Koks tyras, koks grynas, koks švarus... Ką?
       ŽMONA (abejingai). Abejoju, ar galėčiau tau pagimdyt tokį tyrą, švarų, gražų... Aš juk ne korektorė.
       VYRAS. Galėsi, galėsi! Tu juk mano žmona. Tik reikia susikaupti, perduoti tau visą savo sėklą, be jokių priemaišų!
       ŽMONA (abejodama). Manai, išeis?
       VYRAS. Išeis, išeis! Juk mes dar tokie jauni!

       Vyrą ūmai užplūsta energijos perteklius. Jis šokčioja, muistosi, kinkuoja galva.
       Žmona stebi jo metamorfozes labai abejingai

       VYRAS. Aš pasirengęs! O, koks tai bus sūnus! Aš pasirengęs!

       Žmona, regis, suglumsta. Lėtai sėdasi ant sofos. Kuo labiau siautėja vyras, tuo labiau ji apsnūsta. Tingiai prasisagsto bliuzelę, atsisega biusthalterį, susimąsto. Vėl užsisagsto bliuzelę. Pasikelia sijoną, susikiša po juo rankas, sakytum jau rengiasi mautis kelnaites, bet taip ir sustingsta. Vėl ištraukia rankas, prasisagsto bliuzelę. Vėl pasikelia sijoną, rengiasi mautis kelnaites, bet visai apsnūsta, plačiai žiovauja. Vyras neapsikentęs vis vien čiumpa ją į aistringą glėbį, bet labai negrabiai, apkabina daugiau sofos, negu žmonos
       Į kambarį įeina Šlavėjas. Jis visiškai suniukęs, apsivyniojęs kaklą šerpe, velka kojas. Jo puikioji oranžinė striukė dėmėta

       ŠLAVĖJAS. Ė-ė-ė! Gana! Baigiam, baigiam!

       Vyras įniršęs pašoka. Žmona, pasinaudojus proga, labai noriai užsisagsto ir susitvarko. Vyras puola Šlavėją kumščiais, bet kol prišoka – persigalvoja. Žiūri į savo kumščius, lyg pirmąkart matydamas

       ŠLAVĖJAS (šniurkščiodamas nosim). Vat taip. Ir kad man... Šiukšlins, matai, spermą ant grindų laistys... Visai pasileido.

       Šlavėjas šniurkščiodamas iškiūtina. Žmona irgi išeina. Įeina jau matyta vizijose krizenanti senutė. Jai iš. paskos seka dvi vištos – nušiurusios, pusiau nupešiotos, purvinos. Grėsmingai artinasi prie Vyro

       VYRAS. Aš nekaltas! Man liepė!

       Senutė labai patenkinta krizena, siundo vištas ant vyro

       VYRAS (kvailai šypsodamasis). Atleiskit, kažko vaidentis pradėjo. Aš gal jau eičiau, ar ką.
..

       Senutė netrukdo jam išeiti, tik patenkinta trina mažyčius delnelius. Atsidaro vieną stalčiuką, išsitraukia aplaužytą batoną, trupina vištoms

       SENUTĖ. Dukrelės mano, dukrelės... Išsigando jūsų broliukas, išsigando vargšelis... Nepažino mamelės..
.

       Tarytum krizenančios senutės sukviesti, į kambarį ima rinktis sapnų bei vizijų personažai. Šįsyk jie neryškūs, apiblukę, kai kurie net apdriskę. Sportiškos išvaizdos jaunuolis gerokai šlubčioja, atrodo smarkokai pastorėjęs. Po pažastim tamposi nutrintą odinį portfelį, iš kurio vis traukia sumuštinius. Rubuilis vaikiokas be tikslo slampinėja po kambarį, pagaliau pasičiumpa dailią vazą, akivaizdžiai ketindamas į ją nusišlapinti. Liesas senukas milžiniškais ūsais piktai visiems komanduoja. Dvi ryškiai išsidažiusios moterys vaikštinėja po kambarį, pernelyg draugiškai apsikabinusios. Solidusis vyriškis, apsisiautęs karišku brezentiniu apsiaustu, stabdo kiekvieną praeinantį, rodo kažką po apsiausto skvernu, sprendžiant iš reakcijos – šlykštaus turinio atvirukus. Piktaakis vyriškis drožinėja aštrų basliuką, ketindamas kažką nusmeigti. Pilietis su berete siaubingai išsičiustijo, apsivilko fraką, ant kaklo pasirišo peteliškę, kaklaraištį ir juodą kaspiną. Linkčioja į visas puses, pozuoja nesamiems fotografams. Visi kumšnoja vienas kitą, riejasi, šnekasi keliomis kalbomis, daugiausia neegzistuojančiomis. Triukšmas lyg turguj. Šviesos blyksniai. Jokios darnos, jokios judesių plastikos
       Akinamo grožio mergina įstumia į kambarį visai paklaikusį Korektorių. Visi pasisuka jų pusėn, daugiausia žiūri į merginą. Bet ji nekreipia į kitus nė menkiausio dėmesio, visą savo gražumą skiria Korektoriui, glosto jį, kutena, tampo už ausų spenelių ir t. t.
       Tarsi užkerėti jos nuotaikos, visi eina prie Korektoriaus, plekšnoja jam per pečius, per skruostus, per užpakalį, per ausis, per pakaušį. Staiga pasigirsta skardus, grėsmingas beldimas į sieną. Iš stalčiukų tarsi pelėnai iš urvų lenda kreivi snukučiai išsprogusiais veizolais. Jie sukelia tarp vizijos personažų baisią paniką. Raumeningasis jaunuolis trenkia šalin portfelį, nuplėšia išsičiustijusiam piliečiui beretę ir bando paslėpti po rūbais. Dvi neaiškios lyties žmogystos įvaro į kambarį skustagalvę moterį, žnaibo jai šonus, tampo už nesamų plaukų. Bildesys nesiliauja, klaidžioja iš vienos vietos į kitą. Liesas senukas ūmai nusiplėšia ūsus, bando priklijuoti Korektoriui prie kaktos, bruka į ausis, į nosį, į burną. Išsidažiusios moterys, iš kažkur prisigraibiusios mažų pagalvėlių, kerštingai bombarduoja jomis Korektorių. Apvalaini veidukai stalčiukuose linguoja tarsi saulėgrąžos. Krizenanti senutė bando sutupdyti Korektoriui ant galvos abi vištas. Barzdočius įridena į vidų statinę ir tyčia stengiasi užstumti ją Korektoriui ant kojų. Pamažu visi apspinta Korektorių, visaip tyčiojasi iš jo, kulia per kuprą, žnaibo, spjaudosi, barsto jam ant galvos pelenus ir t. t. Šiaip ne taip jam pavyksta pasprukti iš kambario, iš paskos .rėkaudami ir keikdamiesi išgarma ir kiti personažai. Tik piktaakis lieka sėdėti ant grindų, toliau ramiai drožia aštrų basliuką

       Žmona guli ant sofos apsirengusios machos poza ir giliai dūsauja. Jos atodūsių klauso abi ryškiai išsidažiusios moterys

       ŽMONA. Ach! Och! Kiek metų tenka išgyvent su žmogum, kad perprastum jo menkumą, jo tuštybę, jo...
       MOTERYS (duetu)....impotenciją?
       ŽMONA. Ne. Ne... Kad pamatytum, jog jis anaiptol nėra toks, koks visą laikę dėjosi esąs... Ach! Och!.. Kad jis tik menkas žmogelis, paprasčiausias...
       MOTERYS (duetu)....impotentas?
       ŽMONA. Ne. Ne... Tiesiog menkysta be aukštesnių idealų... Ach! Och!.. Kaip aš galėjau būti tokia akla. Išties – meilė užtemdo žmogui protą... Ach! Och!.. Bet dabar tarsi šydas būtų nukritęs man nuo akių. Dabar aš viską matau. Dabar suprantu, kad jis viso labo...
       MOTERYS (duetu, nekantriai)....impotentas?
       ŽMONA. Ne. Nebūtinai. Nors kas žino... Gal jis ir čia mane apgaudinėjo, įtikinėdamas, kad viskas taip ir privalo būti? Sūnaus mes taip ir nepasigimdėm. O gal ir gerai? Dabar aš laisva... Ach! Och!.. Visą gyvenimą juo rūpinaus. Pamanykit, Korektorius! Visi korektoriai yra...
       MOTERYS (džiugiai, duetu)....impotentai?
       ŽMONA. Nežinau. Aš nieko nežinau... Ach! Och!.. Kur mano jaunystė?

       Išsidažiusios moterys ūmai susigraudina, pradeda kūkčioti. Žmona kyla nuo sofos, mankština nutirpusias galūnes

       ŽMONA. Mane drasko vidiniai prieštaravimai. Pati nebežinau, ką daryti, Kartais noriu jį pamesti... O kartais rodosi, kad aš jam labai reikalinga, kad tik aš galiu jam padėti. Nė nežinau, kaip pasielgsiu... Ach! Och!.. Palikite mane vieną, gerosios moteriškės, aš turiu viską apsvarstyti.

       Moterys nusivylusios išeina

       ŽMONA (išeidama į priešingą pusę). Ach! Och!

       Įeina išbalęs, susivėlęs Šlavėjas. Kai jo oranžinė striukė prasiskleidžia, matome, kad jos užantyje nieko nėra

       ŠLAVĖJAS. Kas man atsakys? Kokia dvasia, kokia knyga paaiškins, kas leista aukot švento tikslo vardan? Ar gali žmogus nusižengti menkesnei taisyklei vardan didesnės? Ar įmanoma likti tyram ligi galo?.. Ar šiam pasauly įmanoma ideali švara?.. Hėgelio prasme?..

       Dvi vis dar neaiškios lyties žmogystos įsitempia į kambarį skustagalvę moterį. Panašu, kad žmogystos kuo toliau, tuo labiau vyriškėja

       PLIKAGALVĖ (rodydama į Šlavėją). As pažįstu šitą mergaitę. As ją jau mačiau. Žinau, žinau, ji tik apsimetė, o jei kas numautų jai kelnytes, tai visokiausių dalykų pamatytų!

       Žmogystos užverčia galvas į viršų, vaikštinėja, tarsi gėrėtųsi nesamais lubų lipdiniais ir nieko negirdėtų

       PLIKAGALVĖ. As ją pažįstu. Ji pardavė mane į vergiją papuašams. Ją vadina pasiutėle Mere. Jos sąžinę slegia siaubingos kaltės! Ji smarkiai nusikalto žmonijai! Einu viską pasakysiu teišėjamššš!

       Plikagalvė moteris labai didingai išeina. Žmogystos tebespokso į viršų. Šlavėjas krenta ant grindų ir pradeda be garso raudoti

       ŠLAVĖJAS (be garso raudodamas). Žmonės manęs nesupras! Jie nesupras mano tikslų! Jiems reikia rezultatų, ne idėjų! Duonos ir reginių, duonos ir reginių! Jie tematys, kad aš pralaimėjau, daugiau nieko. Ką man daryti, ką man daryti?

       Sėdasi, šnypščiasi nosį. Žmogystos pagaliau nuleidžia galvas ir išeina

       ŠLAVĖJAS. Tiktai kančia išties yra beribė. Kaip man išgelbėt save ir pacientą? Gal turiu pasiaukot jo vardan? Juk svarbiausia – žmogus!.. Žmogus... Bet aš nepasiryšiu, man pristigs jėgų... Aš silpnas... O, koks aš silpnas!..

       Dar jam nebaigus monologo, į kambarį grįžta Žmona. Ji apsirengusi itin kukliais darbo rūbais, plaukus pasirišusi skarele. Atsineša plastmasinį kibirėlį, pradeda plauti grindis. Šlavėjas netenka žado. Elegiškai įeina Vyras, žvelgdamas tiesiai prieš save. Kodėl taip, elgiasi, visiškai aišku: jis nenori matyti, kas dedasi jam iš šonų ir už nugaros. Mat jį lydi keletas vizijos personažų; barzdočius, sportiškas vaikinas ir kiti

       VYRAS (žmonai, labai tyliai). Vaidenasi.
       ŽMONA (pažiūrėjusi). Tarytum.
       BARZDOČIUS (dalykiškai). Vaidenamės, vaidenamės, o kaipgi!
       KITI VAIDUOKLIAI. Aha! Jo! Vaidenamės! Superkaifas!

       Šlavėjas ūmai atkunta, pašoka nuo sofos

       ŠLAVĖJAS. Esu pagrindinės veiklos vyriausiasis inspektorius. Kas čia dabar? Kas leido?

       Barzdočius pagarbiai rodo jam didelį popieriaus lapą. Šlavėjas smarkiai į jį įsigilina. Lieka užganėdintas

       VYRAS (žmonai). Tai matai, kokie dalykai.
       ŽMONA. Matau.
       VYRAS. Aš daug ką apsvarsčiau pastarosiomis dienomis.
       ŽMONA. Ir aš.
       VYRAS. Manau, kad klausimai, kurie jaudina mane, turėtų jaudinti kiekvieną korektorių.
       ŽMONA. Aš tave suprantu ir palaikau.
       VYRAS. Aš nedrįstu tau pasakyti, bet... (Ilgam nutyla)

       Šlavėjas klausosi jų pokalbio su augančiu nerimu

       ŽMONA. Gerai! Gerai! Jei tu net dabar negali pasakyti visos teisybės, aš tau padėsiu. Aš tau padėsiu. Aš tau ją pasakysiu. Viską pasakysiu! Tu manim patikėsi?
       VYRAS. Taip! Aš patikėsiu! Sakyk!

       ŽMONA. Tai klausyk! Tu žinai, kas yra tavo, mano, mūsų visų gyvenimas? Žinai, kas yra jis? (Rodo į Šlavėją) Žinai, kas yra jie ir kodėl jie? (Rodo į vizijos personažus) Jei vyrai nepajėgia, teisybę turį pasakyti moteris! Moterys visad suko istorijos ratą! Moteris – tai skamba išdidžiai!

       Šlavėjas skubiai prieina prie žmonos, pavadina ją į šalį. Nusigręžęs nuo visų, labai intymiai kažką rodo

       ŽMONA (apstulbusi; sužavėta, pritrenkia). Ooo!

       Šlavėjas pasitraukia į šalį. Žmona negali atplėšti nuo jo susižavėjusio žvilgsnio

       VYRAS. Sakyk! Aš laukiu! Aš nebijau išgirst teisybės!
       ŽMONA. Ką... Ką sakai?
       VYRAS. Žadėjai pasakyti man... Pasakyti man...
       ŽMONA. Pala, aš tuoj... Tuoj susikaupsiu...

       Šlavėjas reikšmingai pažvelgia į žmoną ir išeina. Ši lyg pakerėta išseka iš paskos. Vyras klausiamai žvelgia į vaiduoklius, šie gūžčioja pečiais. Beje, jie visą laiką nesiliovė kuo įžūliausiai vaidentis: rūkė, darinėjo stalčiukus, šaipėsi iš jų turinio ir t. t. Vyras ūmai šoka iš kambario, matyt, norėdamas pasprukti. Visi išgarma jam iš paskos

       Vyrui pavyko pasprukti nuo vaiduoklių. Tiesa, dėl to teko persirengti; dabar jis panašus į valkatą. Skubiai nusimeta svetimus rūbus, blaškosi po kambarį

       VYRAS. Pasprukau... Dabar, kai niekas nemato... Pagaliau... Aš išpažinsiu savo nuodėmes... Mea culpa, mea maxima culpa... Ir taip toliau... Atsitokėti niekad ne vėlu... Visad dar lieka ateitis. Nereikia pamiršti, kad visad dar lieka ateitis.

       Klaupiasi ant grindų, traukia iš kišenių visokiausias šiukšles, gelžgalius, stiklainius, senus batus ir t. t. Dar gausybę visokio šlamšto prideda iš stalčių

       VYRAS. Tai šit kodėl jie slėpė nuo manęs šiukšles... Bet aš nenusileisiu... Aš įrodysiu... Aš prisišauksiu...

       Eina prie didelės dėžės, kuri ligi šiol stypso kambaryje. Atidengia ją, nusivilia

       VYRAS. Jau suskubo... Bet man niekas nesukliudys... Kai žmogus ryžtasi, jam niekas negali sukliudyti... Žmogaus valia nenugalima. Aš prisišauksiu!

       Priklaupia prie šiukšlių krūvos, daro keistus judesius, paslaptingai murma, lyg burtų. Gana ilgai buria, daro ritualinius gestus. Pagaliau pavargsta, jo judesiai lėtėja. Pasigirsta basų kojų šlepsenimas

       VYRAS. Prisišaukiau! Štai jis, mano sūnus! Jis ateina! Aš turėsiu sūnų! Sūnų! Pats vienas!

       Į kambarį įšlepsena skustagalvė moteris

       PLIKAGALVE (labai liūdnai). O aš jau dedu kiaušinius. Su dviem tryniais... Ką darysi! (Itin įdėmiai apsižvalgo) Užrūkyt nerastum? (Paima iš Vyro cigaretę) Klausyk, broliuk, duosiu patarimą. Tu apsimesk bepročiu. Liuks dalykas, patikėk. Niekas prie tavęs nesikabinėja... Visiška ramybė... Nuoširdžiai patariu.

       Vyras jos nė negirdi, paklaikęs voliojasi po šiukšles. Moteris gūžteli pečiais, išeina labai protingu žingsniu

       VYRAS. Nepavyko! Nepavyko! Bet aš vis vien prisišauksiu savo sūnų... Jis ištaisys mano klaidas... Padarys, ko aš nepadariau... Jis bus mano kūnas ir kraujas. O jo dvasia bus šimtąsyk geresnė! Ateik! Pasirodyk! Ateik! Pasirodyk!

       Vėl imasi burtų. Nuo jo įtampos virpčioja stalčiukai, dreba grindys
       Įeina inteligentiškas laibas jaunuolis su akinukais. Vyras palaimingai kyla iš šiukšlių krūvos. Jaunuolio kakta filosofiškai suraukta. Jo veido spalva gelsvai balkšva. Jis mažumėlę nuplikęs ir smarkokai žvairuoja. Be to, jis mikčioja, šiek tiek trūkčioja visu kūnu, tarpais žagsi

       SŪNUS. Kaip gyvuoji, tėveli? Aš tavęs išsiilgau. Jau tris valandas tavęs nemačiau. Tau nieko nestinga?
       VYRAS. Ne, dėkui. O kaip tau sekasi?
       SŪNUS. Ne itin. Aš kankinuosi.
       VYRAS. Sakyk, sakyk. Aš tau padėsiu.
       SŪNUS. Kažin, tėveli. Kaip žinai, mano darbas sudėtingas. Vaikai turi pralenkti tėvus... Na, gerai jau, gerai... Mes juk neturim laukti dovanėlių iš gamtos, mes turime išplėšt jas patys, argi ne? Turim sukurti naują žmogų... O vakar tokia nesėkmė... Visa diena nesėkminga, nuo pat ryto... Pirmiausia kryžminom katytę su obuoliu. Ir kas išėjo? Obuolys su kailiu!.. Bet tai dar nieko, netgi smagu. Toksai malonus obuolėlis, tik kniaukia be perstojo...
       VYRAS. Pala, pala... (Pradeda nerimauti)
       SŪNUS. O paskui pasiėmėm tokį žmogutį ir kryžminom jį pirmiausia su blusyte, paskui su skruzdėlyte... su utėlyte... Et, visko neišvardysi... Ir supranti...
       VYRAS. Gyvą žmogų?
       SŪNUS (liūdnai). Numirę nebesikryžmina... Tai šit, sukryžminom jį su skruzdėlyte, o jis, užuot pasidaręs darbštus, užsiaugino šešias kojas – ir viskas. Ir negali paeit... Ir neatsikryžmina svarbiausia...
       VYRAS. Nesupratau... Kaip – gyvą žmogų? (Keistai žiūri į sūnų)
       SŪNUS. Tai kad jis toks... kažkoks visas... negražus buvo ir apskritai.Be to, tų žmogučių tiek prisiveisė – siaubas! Pasigaunam kokį ir kryžminam.
       VYRAS. Tu... Tu tikrai mano sūnus?
       SŪNUS (apstulbęs). Tu nepažįsti manęs, tėveli? Tu jau nusenai?
       VYRAS. Bet kokį... žmogų? Iš gatvės?
       SŪNUS (nekantriai). Taigi sakau, kad prisiveisė jų kaip... Be to, juk mokslo labui!.. O tas tai visai buvo... Negražus. Dantų rytais nevalė. Ir išvis.... Žodžiu, tą išmetam, paimam kitą žmogutį, kryžminam su utėlyte. (Suploja delnais) Oi, koks juokas išėjo! Jis rėplioja rėplioja, rėplioja rėplioja... (Pradeda rodyti, kaip anas rėpliojo, smarkiai žagsi, trumpam nutyla)

       Vyras jau nebeprašneka, tik mėšlungiškai mojuoja rankomis

       SŪNUS (atsižagsėjęs). Apie ką aš čia? Ai, nesvarbu... Geriau aš tau papasakosiu savo planus.
       VYRAS (atgavęs žadą). Nereikia!
       SŪNUS. Kodėl, mielas tėveli?
       VYRAS. Dink! Pranyk!
       SUNŪS. Kaip sakai, mielasis tėveli?
       VYRAS. Išeik, sakau! Dink!
       SUNŪS. Matau, esi blogai nusiteikęs. Gerai, aš ateisiu vėliau. Aš tave taip myliu. (Eina iš kambario) Aš pasitarsiu laboratorijoj, gal galima tave su kuo nors sukryžminti, kad nebūtum toks irzlus. (Išeina)

       Vyras sėdi susiėmęs rankomis galvą. Į vidų. pamažu susirenka trijulė: akinamo grožio mergina, liesas senukas dideliais ūsais ir piktaakis vyriškis

       MERGINA. Dieve, koks jis susisukęs! Gal kas turit lašelį konjako?
       PIKTAAKIS. Negeriu. Nesinešioju.
       SENUKAS (pamokomai). Galėtumėt, panele, taip nesižavėti alkoholiu. Va kaip!
       MERGINA. O žmogui padėt nereikia?
       PIKTAAKIS. Tai jis – žmogus?
       MERGINA. Visi mes žmonės. Ir jis.
       SENUKAS (merginai, suirzęs). Nelabai suprantu tamstos užuominas. Čia juk korektorius! Jis dirba svarbų valstybinį darbą. Tamsta galvok, ką sakai!
       VYRAS (staiga). Dieve, Dieve! (Tik dabar pamato trijulę) Atleiskit, bet...
       MERGINA. Atleidžiam, atleidžiam.
       VYRAS. Jus vaiduokliai?
       PIKTAAKIS. Pats tu vaiduoklis.
       VYRAS. Bet... Bet čia mano kambarys...
       MERGINA. Taip, taip, čia jūsų kambarys, viskas tvarkoj...
       PIKTAAKIS. Nieko sau – viskas tvarkoj. Kas tvarkoj? Atseit taip ir turi būti?
       MERGINA. O kuo nepatenkintas?
       PIKTAAKIS. Gal kiek mandagiau, mergužėle?!
       SENUKAS. Tylos!
       PIKTAAKIS. O pats tai galėtum užsičiaupi Užsičiauptum, ir viskas būtų be galo šaunu.
       SENUKAS (net išraudęs). Jūs žinot, kas aš toks! Aš, aš...
       PIKTAAKIS. Aha, žinom. Pečkurys.
       SENUKAS (dusdamas iš įniršio). Ką? .. Ką tamsta pasakei? Ką pasakei? Kai tamsta dar pėsčias po stalu lakstei, aš jau...
       PIKTAAKIS. Aha, pečius kurstei.

       Senukas net amo netenka iš įniršio. Korektorius kol kas irgi nepajėgia prabilti. Jo savijauta visai suprantama: į jo kambarį įsibrovė kažkokia trijulė, be to, dar riejasi

       VYRAS (žiūrėdamas į senuką). A, prisiminiau, jūs buvot mano geografijos mokytojas.
       SENUKAS (pasipiktinęs). Niekuomet nebuvau tamstos geografijos mokytojas! Niekuomet!
       VYRAS. Atleiskit, o kas jūs toks? Ir kaip čia atsidūrėt?
       SENUKAS. Aš? Aš esu...

       Mergina neatsargiai pravėrė stalčiuką, šis su trenksmu krinta ant grindų

       MERGINA. Oi, atsiprašau.
       VYRAS. Kas jūs tokie? Visi?
       TRIJULE (vienu balsu). Aš... (Nutyla ir susižvalgo)
       VYRAS (ūmai pasitraukęs atatupstas). Ne, ne, nepavyks.
       MERGINA (sąmoksliškai). Vaikinai, jis mus perprato. Apsimetinėt nebeverta. Imamės darbo.

       Trijulė susižvalgo ir pradeda supti Vyrą

       MERGINA. Bando pasislėpti! Oi tu, saldainėli, niekur tu nedingsi! Visur tave rasim!
       SENUKAS. Įkliuvo zuikutis, įkliuvo kūdikėlis! Tuoj mes jam plaučiukus išpešiosim, dantukus išrausiosim, ausytes nusukiosim. Bus tvarkytė!
       PIKTAAKIS. Pirmiausia jį reikia moraliai sudoroti.
       MERGINA. Keršto valanda atėjo, keršto mūs baisaus!
       SENUKAS. Išduosiu jums paslaptį, kolegos: jis pamiršo savo motiną. Ji gyvena viena vienužė su dviem vištom. Ir niekas jos nemyli!

       Trijulė supa Vyrą lėtai, plastiškai, regis, tyčia kankina jį begal vilkindami

       MERGINA. Net vištos nemyli?
       SENUKAS. Net vištos! Jos nieko nemyli! Jos isterikės! Jos išdraskė viena kitai užpakalius ligi kraujo!
       PIKTAAKIS. Taip, jis išdavė net savo tikrą motiną. Viskas patvirtinta dokumentais.
       MERGINA. Na ir klius tau, kiškuti!
       VYRAS. Neteisybė! Šmeižtas! Aš neturėjau motinos! Aš nuo vaikystės savarankiškas! Aš iš inkubatoriaus!
       PIKTAAKIS. Be to, jis visus luošindavo ir bjaurodavo! Luošindavo ir bjaurodavo!
       VYRAS. Aš gražindavau! Aš gerindavau! Aš – korektorius!
       PIKTAAKIS. Ir žmones luošindavo, ir gyvulėlius, ir žuvytes. Ir net augalus!
       SENUKAS, Ojojoi! Tada mes jam irgi rankas išsuksim, kojas patrumpinsim, veidą subjaurosim, žiedlapius nudraskysim ir dar perdažysim, ir sumaigysim, ir pernumeruosim, ir net ypatingu būdu apskabysim...
       VYRAS (bando paskutinį argumentą). O ar turit įgaliojimus?

       Trijulė regimai sutrinka

       SENUKAS (itin kukliai). Atleiskit, bet jeigu jau taip... Aš esu labai nusipelnęs personalinis pensininkas. Be manęs negalioja nė viena komisija. Taip kad...
       MERGINA. Jo, dedam jam iš peties! Kaip jis kitiems, kaip jis kitiems!
       VYRAS. Aš geras! Aš taip myliu žmones! Aš noriu turėti sūnų! Paklauskit mano žmonos! Aš stengiausi! Vaikai – mūsų ateities gėlės!
       MERGINA. Jis dar ir melagėlis. Jis dvylika metų prie žmonos nė neprisilietė. Jo žmona dėl to netgi atgavo nekaltybę.
       PIKTAAKIS. Pirmyn, kolegos! Paimsime jį šturmu!

       Trijulė čiumpa Vyrą, suriša virvele rankas, griauna ant žemės. Senukas karingai
       mojuoja didžiuliu peiliu

       SENUKAS. Mes jį tuoj suredaguosim!
       MERGINA. Mes jį išciupciupinsim, burbulėlį!
       PIKTAAKIS. Tokio peilis neima. Gal kirvį geriau atsinešam?
       SENUKAS. Arba cirkuliarinį pjūklą?

       Trijulės judesiai vis lėtesni ir vangesni, kuo garsiau jie šūkauja, tuo tingiau juda

       VYRAS (didingu balsu). Ave vita! Aš eisiu ant laužo kaip Džordanas Brunas! O vis dėlto ji sukasi!
       SENUKAS (su paskutiniais entuziazmo likučiais). Ausų! Ausų! Nepamirškit užsukt jam ausų!

       Šis riksmas jau nieko nebeišjudina. Trijulė sėdi sustingus ir žvalgosi į šalis

       MERGINA (Korektoriui). Šef, čia yra durys. Tu išeitum pro jas, ar kaip. Ir būtų ramu,
       VYRAS. Nėra durų! Aš įsidėmėsiu savo kankintojus! Jūsų atvaizdus padarys pagal paskutinįjį atspaudą mano akių tinklainėje!
       PIKTAAKIS. Yra durys – va, sienoj.
       VYRAS. Nėra durų! Nieko nėra!
       SENUKAS (demagogiškai). Aš tai šiuo klausimu neinformuotas.
       PIKTAAKIS. Bet akis gal turi?

       Senukas padeda peilį ant grindų, atsargiai sėlina lauk

       PIKTAAKIS. Ė! Ė! Palauk, kur?
       SENUKAS. O kodėl aš? Kodėl būtinai aš? Aš senas, man... šitąjį anąjį... kepenis labai skauda... O jūs jauni, pilni jėgų... (Skubiai pasišalina)
       PIKTAAKIS. Aš tuoj jį pavysiu (Kažkodėl išeina į priešingą pusę)

       Mergina susimąsčiusi užsirūko ilgą cigaretę

       MERGINA. Negaliu sakyt, kad tavo pasiūlymas man toks jau šlykštus, ar... ar labai nemalonus... Tiesiog šiandien neturiu noro. Gal kitąsyk, a?
       VYRAS (apstulbęs). Kaip?

       Mergina susimąsčiusi labai aukštai užsismaukia sijoną, iškelia į viršų akinamai gražią koją, sukioja, net pati susižavi

       MERGINA. Na taip, suprantu... Patrauklu, žinoma... Visai žmogiška... Gerai jau, gerai...

       Užgesina cigaretę, nusivelka bliuzelę, meta ant sofos

       MERGINA. O kur? Ant grindų šalta.

       Vyras iš nuostabos tik neartikuliuotai mykia. Mergina gūžteli pečiais, vėl apsivelka bliuzelę

       MERGINA (išeidama). Nenori – kaip sau nori.

       Korektorius liūdnai varsto stalčiukus, prie kojų pasidėjęs kelioninį krepšį. Stalčiukai tušti – vyras net apverčia ir purto juos. Nusikabina nuo kėdės švarką, nori juo vilktis, persigalvoja, bando sugrūsti į krepšį. Ūmai sviedžia švarką ant grindų, sutrypia kojomis. Nueina prie knygų lentynos, išsiima patį storiausią tomą, nešasi prie krepšio. Tomas išsprūsta jam iš rankų, su baisiausiu trenksmu krenta ant grindų

       Iš už sofos atkaltės išnyra Šlavėjo ir Žmonos galvos

       ŽMONA. Oi!
       VYRAS. O aš va... išvažiuoju.
       ŽMONA. Oi!

       Šlavėjas kažką pasitvarko, išeina iš už sofos. Žmonos galva tebekyšo lyg nupjauta

       ŠLAVĖJAS. Laba diena! Važiuojat? O kur važiuojat? Ar turit komandiruotę?
       VYRAS (spokso vien į Žmoną). Ir tu?.. Ir tu?..
       ŠLAVĖJAS (pamatęs nusviestą ant grindų švarką). Kas čia dabar? Netvarka?
       VYRAS (spokso į Žmoną). Jis pražudė mūsų gyvenimą... mūsų sūnų... mūsų viską... O tu... Ir, tu?..
       ŠLAVĖJAS (griežčiau). Aš klausiu: kas čia per netvarka?
       VYRAS (neatsigręždamas). Užsikimšk, tu... klizma!
       ŠLAVĖJAS. Švarkas ant grindų! Viskas sujaukta! Išdavystė! Taip, išdavystė! Maištas!

       Vyras lėtai lėtai atsisuka į Šlavėją. Žmona suklikusi pasislepia už sofos atkaltės

       VYRAS (pro dantis). Na, palauk... Dabar... dabar už viską... Už viską!..

       Priėjęs prie nustėrusio Šlavėjo, lėtai suima jį už gerklės. Tačiau nesmaugia. Stovi taip sekundę, kitą, dešimtą. Paleidžia Šlavėją

       VYRAS (vis garsiau). Nė. Aš pasakysiu. Viską pasakysiu. Pats pasakysiu. Iki galo! Aš pasakysiu amžiaus monologą! Visų mūsų monologą!

       Vyro veidas taip spindi, kad kambaryje net pasidaro šviesiau. Jis pasilypėja ant sofos (arba ant stalo, arba užsikarta ant spintos). Niekaip nesiryžta pradėti. Dar ir dar kartą įkvepia oro ir pagaliau ryžtasi

       VYRAS. Bum-bum bu-bum bu-bum! Bu-bu-bum bu-bum bu-bum! Bu-bu-bu bu-bu-bu bu-bum! (Toliau varo tuo pačiu stiliumi, labai išraiškingai, liepsningai, skausmingai)

       Šlavėjas nusižiovauja ir pradeda rinkti išmėtytus daiktus. Žmona neskubiai išlenda iš už sofos. Ji be jokio viršutinio rūbo. Neskubėdama eina prie spintos, nusikabina chalatą, apsivelka. Šlavėjas jau surinko išmėtytus daiktus, dar sykį apsidairo, nusižiovauja, išeina vilkdamas kojas

       VYRAS (nesiliauja nė mirksniui). Bu-bubu-bu-bu! Bu-bu-bu-bu bu-bum-bu-bum-un-um-bum-bum! Bum! Bu-bum! Bum-bum-bum! Bum!!! Bum!!! (Šneka vis jausmingiau, giliamintiškiau, aštriau)

       Žmona slampinėja po kambarį, įnirtingai kasosi įvairiausias kūno vietas. Taip besikasydama, pamažu išeina iš kambario

       VYRAS (po truputį lėtindamas, dėdamas paskutiniuosius, svarbiausius akcentus). Bu-bum bu-bum bu-bu-bum! Bu-bu! Bu! Bum bu! Bububumbubumbubuumbum! MMM!. Bu! Bu! Mubum! Ubmmub! MMM! MMMMMM!

       Vyras nusikrausto atgal ant grindą. Nusišluosto prakaitą. Išsitraukia iš stalčiuko mineralinio vandens butelį, godžiai atsigeria. Ūmai pastebi sienoje esančias (ar lik nupieštas?) duris. Prieina prie spintos, kurią kitados stumdė Šlavėjas, įsiremia, bando užstumti duris. Įsiręžta iš visą jėgų, bet spinta nejuda. Vyras pamaži atsipalaiduoja, stumia spintą vis silpniau, galiausiai liaujasi. Nusižiovauja ir, sagstydamasis kelnes, išeina. Kurį laiką visiškai tylu, paskui girdėti, kaip tualete gurga nuleidžiamas vanduo.

       1980

       Naujos lietuvių dramos. – Vilnius: Vaga, 1990.