***
aklo kraujo šviesoj
padalinti ir sudvejinti
nervų ląstelėse
panašėjančių pojūčių sintakse
sujungti komunalinėj frazėj
                                         neišsakantys nieko
tai dar vienas alyvų kalno variantas
tik vienatvė gailiai skurdesnė:
dykumos saulė virtuvėje
kiaurą vakarą telešventraštis
paslaptis kriauklėje unitazo
pergamentas veidų
                            neišskaitomas
ir kas numirs už juos
jeigu jie jau seniai numirę

ir taip toli nuo metaforos

Grybauskas, Almis. Atklydimai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.

ALITERACIJA

maniakiškai kartoju vokietiją:
miunchenas vienuolis ir alaus
moteriškus formos
o už kampo
yra blutgasė
pinakoteka
kažko dar trūksta
      skeveldros angelas su pamuštu sparnu ir marški-
      niai mergaitės kruvini žiūrėk keistai ant grindinio
      lėlė jos galvą tuoj sutraiškys baimės kulnas be
      garso sprogsta vartosi namai iš plastilino lipantys
      kareiviai jų veidus jau seniai kažkur matei
sustok
ilgai įsiklausyk
ką tau nuo kito tilto rėkia munkas

Grybauskas, Almis. Atklydimai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.

PRANEŠIMAI IŠ PRIEMIESČIO

                Ne puolusio angelo nirtulys
                įklimpusio traktoriaus
                tirta gyslos ir tumulais
                virsta pertempto jausmo išlydžiai
                ankšta kūno duobėj
                o už sekančio pojūčio
priemiesčiai stotys veidai kuo toliau nuo šeimos ir
šventadienių kad taip neatsibudus didesnę pusę gy-
venimo – taurus kasdienybės paprastumas, – andai
pasakė kritikas, – tai ne kapstymasis savy: „pertemp-
to jausmo išlydžiai“
– saulės ir kryžiaus sintezė, – atitartų koks
etnologas, – sudievina gamtą, bet paverčia ją
uždaru šifru
                artimoje nakty
                mirgantis žiburėlis
                (kelias vis
                dar nesibaigė)
                gal ten
                laukiantis mūsų
iš „Apie poetinę kalbą“: jei žmogus kambary pa-
dūkusiai daužo klavišus, tai dar nereiškia, kad kuria
naują harmoniją. Gal tik nori būt išgirstas
                ir už mus visus
                vienišesnis

Grybauskas, Almis. Atklydimai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.

SILVA RERUM

Iš dorė litografijos išjojus raitelių virtinė
pasiekė knygos kampą
Stalo lempa baugiai susigūžė magiškame šviesos rate
Rašalas tirštėjo it ūkas gimdąs planetų sistemą
Įtampa darėsi nebepakeliama
tik iš glūdumos purpt į apšviestą ratą
grakštutė kandis aisidora
(ji gali sušokt jums šį stalą šiuos raitelius)
su jesenino kilpa ant kaklo
dumianti pirmykščiu automobiliu

Visada kokie nors stipinai
vis koks nors nusižudęs poetas
antikinę išdraiko tuniką
atsitiktinumų sąmokslas
grubus realybės pokštas

Bet amžiaus nuodėmės neatperkamos urmu
O mintis – nematomas laisvės pagrindas –
parankiom gyniausi sentencijom
Kandis nėrė į kitą lygmenį
Raiteliai perkirtę simbolių mišką artinos į mane
prisiminiau:

Tai buvo namas su chimeromis
ant stogo o žibintas
giedojo kelią kaip homeras
aklumo vietoj prirakintas

stotelę kur išlipa poetai romantikai
lėnas jų šnekas
jų išblėsusias šypsenas
Barikados akmuo
tampa kertiniu naujos įstaigos akmeniu

Sakau vitmenai netikiu
jog daiktų sąrašai eilėrašty
atkurs pasaulio pilnatvę
sultingi arbūzų šypsniai
nukainotų suknių klostės
pripučiami čiužinių iškilumai
Ten andai nusižudė rafalas vojačekas
Gyvenimą jis kaip triušį
bandė blaivyklose ir veneriniuose dispanseriuose

Raiteliai audringuos automobiliuose
neria į daiktų mišką

Skurdus burtininkas –
nepavyko prišaukti lietaus –
stovėdamas po gaižiais srautais
iškviestais pasalūno mokinio
žiūri į

delne prasiskleidžiantį žiedą

Grybauskas, Almis. Atklydimai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.

KELYJE

Mūša eilučių. Muzika benamė.
Sukluso stabdžiai ir nustebo kelias,
Kur riedame sustingę ir banalūs?
Kur galas, kur pradžia?
Kaip tyliai gelia

garsų dermė, musytė įkyrioji...
Ko tu zyzi tą patį ir tą patį?
Tikiu, tikiu – tu iš šalies, kurioj
nėra nei abejingų, nei apatijos,

Bet kelias, stabdžiai, tabeliai bei rangai –
kita sfera, – čia pavojinga klysti.
Vis tiek negyja lyg žavingas randas
fantastiška, nepavaldi vaikystė.

Kas džiaugias televizija ir muskulais,
kas ūžauja, kas į viršūnę mušasi...
Musele, mūza!
Balsas tirpsta, lūžta,
o ausys tartum smėlio pilnos ūžesio.

Grybauskas, Almis. Atklydimai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.

OLEOGRAFIJA

Džinsų spalvos dangus su debesio aplikacija.
Elektrinės bičių gitaros sukurs reikalingą nuotaiką.

Aš – ilgakojis dramblys tarsi dali paveiksle.
Baidaus iš neryžtingumo, klumpu iš baisaus žinojimo.

Tvankus vasaros autobusas dūzgia gėlių motorais.
Ekologinė sistema funkcionuoja be priekaištų.

Sietuva tas sekso pasaulis, banguojantis saksofonas.
Kodėl jis be galo kalba apie marselį prustą.

Ateity šis tąsus vidurvasaris virs nušlifuotu gintaru.
Jame nespurdės inkliuzai – biblinės tavo blakstienos.

Bandau sustabdyti laiką. Žinau, kad esu bejėgis,
viduj – užsukta spyruoklė, stumianti į artėjimą.
Fiksuoju kiekvieną judesį, tapau serijinę muziką.
Visas vermejerio auksas nevertas odos virš kelių.

Gėlėtas vasaros autobusas cypia beoriais stabdžiais.
Džinsų spalvos dangus. Elektrinės bičių gitaros.

Grybauskas, Almis. Atklydimai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.

DINOZAURAS

tviskančiu kaktos traktoriumi
jis griauna šventyklų sienas
ne vieną orų pilietį
apspjaudo sieros oksidais
toks neigiamas pavyzdys
tvirkina jaunąją kartą
ir šiaip jau labai doras
merginas bei kitokias moteris
jis paruoštą bakchanalijoms
išgėrė visą mūs vyną
ir ėmė šokti aikštėj
laukinių šokį kankaną
įsikišus tvarkos sargams
užtraukė vagantų dainą
su nešvankiom užuominom
apie senato sudėtį

kilmė neaiški namų
neturi jokių kaip manoma
tad nuolatos valkatauja
ar šlykščiai drybso šventoriuje
kai žygiuojam darniom gretom
į privalomuosius darbus

kadangi šito toliau
kęsti nebeįmanoma
nutarta likviduoti jį
ir visą jų sėklą
           Kanceliarijos viršininkas

Grybauskas, Almis. Atklydimai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.

***
požeminiuose perėjimuose
sklando dulkės lyg liesos kandys
čia garu į matinius veidus
tvoskia sunkūs podirvio vandenys
ilguose požeminiuose perėjimuose

tvankiuose požeminiuose perėjimuose
žiemą glaustos vystančios moterys
tamsoje už kolonų plaikstos
juokas vynas drabužių klostės
tarsi blogio lepiosios gėlės
alpiuose požeminiuose perėjimuose

o gauruoti girti poetai
šituose požeminiuose perėjimuose
ant išsaugoto atgalinio bilieto
auštant rašo skaudžius eilėraščius
purvinuos požeminiuose perėjimuose

požeminiuose perėjimuose
neišgirsit gražių romansų
aktyvaus visuomenės kaltinimo
nei giliai nuoširdžių atodūsių
nes visi požeminiai perėjimai
tik nušiurus pilka metafora

naktimis požeminiuose perėjimuose
kai vaizduotės versmės išsenka
ir tyla užsiverčia angos
pačioje gilumoj lyg spąstuose
blaškos žiurkės ir francas kafka
užverstuos požeminiuose perėjimuose

Grybauskas, Almis. Atklydimai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.

***
tarptautiniai apžvalgininkai
slapta prekiauja narkotikais
interviu su premjerais
neapsieina be heroino
štai kodėl jie diktuoja
tolimesnę įvykių eigą
net jeigu pradžia
buvo perdėm spontaniška

užvis blogiausia jie žino
kad blogos naujienos turi
pačią geriausią paklausą
todėl išlaužia iš piršto
keliolika atentatų
ir svaidosi pilna sauja
aneksijom bei karais

bet patys pavojingiausi
aišku yra estetai –
jei įvykių kompozicijai
pristinga kelių lavonų
paleidžia jie iš archyvo
ekstrasensus teroristus

pranešimuose vis dažniau
dvokteli dekadansu –
tai rodo formalūs triukai
suprantami tik elitui
pati jauniausia karta
jaučia ryšius su masėmis
ir kuria visiems labai
reikalingas naujienas

Grybauskas, Almis. Atklydimai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.

APRAŠAS

neherojiškas būstas dėžutė
imituota diogeno statinė
smegenų subjaurota ląstelė
ir švarutė siela piligrimo
gal apsaugos nuo laikrodžio dūžių
abėcėlinio bėgsmo į niekur
transcendentinio žalgirio mūšio
nuo ratu raudonų vėliavėlių
ten tauruoja kariai ir kentaurai
ten melsva liepsnele alkoholikai
rodo kelią prie lobių tezaurų
išminties prakilniųjų golgotų
ten dreifuoju prie stiklo prikaltas
panardintas į ledkalnį butelio
lyg prieš dzeusą kilęs gigantas
hipotetiškai būsimas judas

Grybauskas, Almis. Atklydimai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.

ATSPINDŽIAI

taip: žvakės tylumo meilė
už kurtinančios šviesos
dūzgia kambariuose
klampi atminties kino saulė
dulkėjantis spindesys
veidų nutrintų lig ašarų
giliai giliai po delnais
tarp akies obuolio sėklų

iš rankų medžio išaugs
baimingas bėgimo vėjas
pro numelioruotos kalbos
šešėly bevaikius vienkiemius
pilna mėnulio gatve
į tyliai galąstus langus
ten tvyro lėkščių blausa
ir smenga kramtomas oras

atiduokite mano veidą
mano vardą ir pirštų atspaudus
ir datą nereikalingą
iš laiko motinos įsčių
nepažįstamas ir neaprėptas
nei ugnis vandenai ir vėjas
ten į nieką nepanašus
iš pėdos atsigert pripuola

šiltoje kavernos duobėj
sukapota miškų istorija
su krešančiais kalkėm lizdais
nebesugrįžusių paukščių
atbuli iš ten atbuli
pakuliniai ir išsprogtakiai
kleketuoja naftos klane
ilganosis vaikystės gandras

nors žodį daugiau parašyk
ir pasinersi į vakarą
jis tūno anapus kalbos
atsiliepia tau užu miško
per gličią plėvę girdi
jis beldžia tankiai į smilkinį
ir plauko be garso vyzdžiuos
spalvoti šilti ratukai

nejau ir aš dalyvauju
aklam niršuly gimimo
kai trokšta kraujas prasmės
suvirtusių kūnų posmuose
vylinga lyties klausa
įsuka ir palieka
be jausmo net be alsavimo
neapšviesto pulso varpinėj

į aklą aušrą pakelk
rasotą blakstienų stiklą
su vyšnių keršto krūtim
po žiedlapių marškinėliais
taip raumenys pranašai
knyga apvaisina strėnas
ir tampa jūros smiltim
kardu užrašytos gentys

tiesiogia kraujo klaida
alsuoti širdis į širdį
per pūlius taukuotą audinį
tirštai subraukytų metų
išgerto liūdesio kamščiais
barstant lūžtantį kelią
ir vis toliau nuo namų
kuo daugiau parašyta

per ląstelių teleskopus
girdžiu cheminę kalbą
trinas į sieneles
pirmykštis roplių deguonis
aukšta asiūklio narsa
žuvies nesvarumo sapnas
lig svaiginančiai lengvo parašo
mėnulio paširdžiuose

sau per akis byrėjus
į regimybės dykumą
palikus greičiams bukiems
linksmą kelių nemeilę
ir trankų miegą veiklos
į gyslų sodo rakštynus
siela kraustos atgal
niekur neišsikraustydama

išlaužtum gumos duris
išmoktum veidrodžio atmintį
aštuonkojo valdų riba
kur baigias bet koks žinojimas
bejėgiškas troškulys
įtrėkštas į kūno kokoną
ir ne todėl kad šitaip
o todėl kad ne taip:

Grybauskas, Almis. Atklydimai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.

SOMNAMBULIŠKAS ROMANAS

Sklandžiai
tarsi kurčiasis tylos begaliniame filme –
šitaip matom save atminty –
taip veneros baugioji žuvytė
supliuškena pajutusi aušrą –
sklandžiai plaukia žmogus mėnesienoj

Ak įliekit aliejaus į lempas
ir vyno į blėstančią dainą
tik nelieskit mėnulio taurės
geidulių prakaituojančiu delnu
ir tiesos gomuriniais balsais
nepažadinkit žengiančio atbraila

Te meluoja daina
ir nugirdo išblėsus tikrovė
sklidina pilnatim fosforinio švytėjimo soduos
kur nematomi vaisiai
patys krenta į miegančius delnus
sklandžiai plaukia žmogus mėnesienoj

Ak įliekit aliejaus į lempas
paslapties į išblėsusią sielą
ir dainą
Ak įliekit į dainą mirties
nepažadinę žengiančio atbraila

SONETAS

o tu niekada nealsuosi eilėrašty
neaprasos jo kamuolinis stiklas
ir pėdsakų neliks dirgliųjų
pirštų lietusių mane norėt

dangaus gyvybė jo kita
nors gal tie patys dangūs
sudaužia kūnus perpina žodžius
tu negyva eilėrašty ir jis

negyvas jei tiktai nori
prasiskverbt vidun mylėt eilėraštį
kaip žmogų negalima

sujungti žmogaus sėklos
su žodžio neapčiuopiamu daigu
ir sakiny priverst tave alsuoti