AMBIVALENCIJA
žiūriu į besimaišančius žmones, iš kur jie? šventųjų vietų
lankytojai? iš kokių pasviečių? pėsti
piligrimai, su išskleistom
paukščių giesmėm, išvyniotom, su vėliavom
suprantantys
trūkumus ir nedateklius
nakvynėn griūnantys
lyg pakirsta saulė už miško
iš kur? ir iš mano krašto, tik aš
negailestingas praeivis
viską kraunantis
kupron ir širdin: savo užantyje slėpdamasis, prie pistoleto
vis tiek neužtaisyto: klausinėdavau jų
ir išlaidų orderiuose pasižymėdavau
nevilties šūksmus ir žvilgsnius: reikia tvirto tikėjimo
kas su kuo: prasilenkia, išsiskiria, susijungia
– štai rankovė (jis pakeldavo ranką aukštyn)
ji gali būti išversta, išardyta
bet niekuomet ji nebus gaisro akmeniu
nei kopėčiomis
iš anksto gali
kiekvieno galimai mirčiai
užsirišti virš alkūnės juodą kaspinėlį, prisisegti
kepurę prie krūtinės
ar juodu kaspinu perrišti manekeno kasos peruką
Babilono kalba dūžtanti į šukes, žeidžia basus
liežuvius, dilgėlėse guli
liežuvautojai su liežuvautojom: praeivis lyg rūko stulpas
išnyksta virš jų
išversk rankovę kaip rankraštį
į kalbų šukes, suvyniotas į kalbą, į kūdikio
krikštorėlį
tarp dilgėlių
kaip žirgas paskui žirgą
žirgo uodegos pėdsakais: tarp kalbančių
gudobelių, prieš audrą, toks tvankus kvapas, tiek bičių
dūzgia, alsuojant, akyse, išvartose, kely, dulkėse
keleiviui krėslas
žolynais vainikuotas
praeivį pakeis
kurs niekad čia nesėdėjo
jis griūdamas parkete atsispindi
pasiglemžia po savim taką
kuriuo eina visi: svečiai, kitų kraštų, debesys
siūlai, kurie trūksta: siūbuoja tolimas amalas
aš vienas, blyškus praeivis, nustebint žmones norėjęs
kvailais triukais, šokinėjęs pjovėjui per dalgį
kol jis vertė pradalges, nupjaudamas
žoles ir pirštų nagus
nenustebino nė mano buriavimas užutekyje, nei pokalbiai su
vienuolėmis, su giriniais balandžiais
nenustebino vėjo nei lietaus vakaras
mano čirenimas parke
su lakštingalomis, jau anksti pavasarį pavargdavau
nemokėdavau slėpti ašarų nei
mimikos, iš po šmėklų pasaulio
mano balsas prasimušdavo
mane išduodamas
pasirodyti, tik pasirodyti, kaip dabar
visa tai kvaila: jokio
atlyginimo, nė nelaukiau, tik išmesdavau
iš galvos sudėvėtas kortas. Ir rodydavau
fokusus, pakeisdavau mostį, įsisopėjus žiūrovų akims
ir rydavau sielas
peilius ir ugnį
ir iškratydavau vėl viską iš rankovės
platoniška grožio idėja! nepasiekiama
buvai man svetima: išplėstais sparnais
nuogos mergelės pavidalu
nuo mano delnų prisilietimo nuplasnodavai, spurdėdama
pirotechnikos blyksniuose: štai suklastotas
grafo, arifono, testamentas ir užrašas jo ranka: visa žemė
po mano mirties
niekam nebepriklauso: akrobatiškai mainydavau insignijas
ant dokumentų
antspaudus, laką, orą,
prikeldavau mirusius, suėmęs tvirtai rankomis
grąžindavau žemei rankas ir kojas: paukščiams, plūgams,
sieloms
prakaitui, lavonams, palaikams
po gudobelėm. Mano fokusai
nuo bičių dūzgesio, nuo tvankaus pirotechnikos kvapo
tolumoj dunksint, aš praeivis, mokiau ir mokiausi, reikėjo
visiems kalbėti bet jie tylėjo
dėl žemės, kieno kiek
akrobatiškai, iliuzionistiškai
buvo jos duota kiekvienam: atnešė atsargiai statulas pa-
maitino ir palesino
pridėjo po sieksnį, grindų, plyšiuose po šeimyną
tarakonų (šeimynos namuose), šiek tiek
kitokių vabzdžių ir
parazitų
apsimečiau. neregiu, drobių raštai
kalbėjo už mane, atmušantys upelyje
jų likimą, šunis, jų ponų
arbatą
kur jis dabar? bėga
sukasi špūlė, lauko pelė
per lietų po gubom
glosto sapnuojančių vienuolių mergelių
krūtis: išmokė abėcėlės jas, ir
vėtomas ir mėtomas iš kampo į kampą, kaip grūdai kad
nuo pelų atsijojami: kas sau kas sau: nuplėštų stogų
nepasisėsi, nepasikūrensi, kaip ir minčių
padvigubėjo, vėl sumažėjo, grūdų ir minčių, šiltadaržiuose
vaikučiai čiauškėjo į mėlynę
jazminų liūdesiu
padvigubėjo
raukšlių apie akis
komunarai, broliai, žmonės
veidas žydrynėje
mušė mane maldaknygių griaustiniu, tapybos darbais
tepė
katėms pauodegius garstyčiomis, kad išsilaižytų
iš prietarų, ligų, peikė užneštą pakratą
arkliams, šunims, pelėms, ežiams, snaigėms
iš karčemos grįžtančiam arkliui užmovė ne to žmogaus
apynasrį
įkinkė
į žydinčią pievą, pūtė vėjas
prieš mirtį: gėlių ir žiedų niūniavimas, atsiskiriant nuo
šienpjovių
jaunutės, su gobtuvais, prieš mane
po manęs: nešė mano rožines kojines, nešė
perdžiūvusius mano sparnus, nešė
pelėdos mano akinius, lydėjo
vežimuosna susėdę, kol perkels mano kūną
anot tikėjimo išsikraustymas iš vienos krūtinės į kitą
pasaulį, prie dievo, dievo dalyvavimo, prie vakarienės, prie
stalo: akrobatas, aš, žmogus, tėvo
paveiksle nebeatpažįstamas
išversti vežimai, sunkvežimiai, balaganai, popieriaus malūnai,
drukarnios
žaketo rankovės: iš jų viskas byra kaip iš
gausybės rankų: kumelės užsiūtam pilve homunkulas
mano ligų ir ašarų padaras
senas rankraštis
Bložė, Vytautas P. Miko Kėdainiškio laiškai...: Poema-romanas. – Vilnius, Vaga, 1986.
MIKO KĖDAINIŠKIO LAIŠKAS SAU PAČlAM
I
dar gimnazija neišsprogdinta: ten vokiečių karo ligoninė
perdažyta tigro spalva: kaip ir kultūrtechnikų rūmai
Radvilų rūmai lig šiol atsispindi
tvenkiny, lyg veidrodyje, pasąmonėje
kur žiemą su pačiūžom ant ledo, pulkas vaikų
už užtvankos pilna žmonių, už Dotnuvėlės, namuose
per vidurio lygumą užmerktomis akimis
važiuoja rogės, spindi žvaigždės, kartūs prisiminimų
prieskoniai
II
ir mėnuo
perdažytas tigro kailiu žemyn galva kabo
virš tvenkinio žiemą vasarą, akis nuleidęs
kol aš klausausi mokyklos varpelio
pajautų panaktinis tebestoviu pievoje
(tvenkinyje žemyn galva kaip vaikas kad ant rankų stovėdavau)
atspindžių iliuzija nepastebimai lieka, net tada kai keiti
viską prisiminimuose, nejučiom, tą atimdamas, tą pridėdamas
III
jau svetimas šiam kraštovaizdžiui, Ožiaragis
kalba man miltuotu malūno dundėjimu: auk, stiepkis, sau
ant sprando, atspindy ir tamsoj, išsprogdintoj bet atsispindinčioj
iliuzijoj
IV
bučiuok svaidomą peilį, į duris, treniruokis
laikas eina krūtinėj atgal, kanopomis dunksi
į duris, sutartas ženklas, įsileisk
sprogmenų dulkes, griuvėsių šešėlį
šykštuoli, išdalyk save dykai, kiti pavydės tau
kad niekur esi ir be nieko, atvirkščias laikas atgal
grįždamas renka ką tu išmėtei, nusispjovei, apvaginai
V
išdaužyk kaip pagalvę
padėtą galvą
kol bitės susispies
ant kabančių kojų: atidariau šėpą, ten mėnulis
nuraikytas, sudžiūvęs į pintį: atsargiai kad nesudužtų
rankose laikomi vaizdai: žiūriu lipa
iš senos mėsmalės alkani Kėdainių škotų vaikai
Radvilų būsimoji leibgvardija, išgeltę ir sulysę
VI
čiulpiau jų pirštelius, mėnulį šėpoje
tušti Radvilų kabinetai
kodėl gailėjo mums savo pieno, strėlių, šiurkščių paklodžių
pelėdų sparnų, pasakų lobių
atviroj verandoj vėjo globoje sėdėjau
persekiojamas ir susikūprinęs
jau sėdėjau kitur, prie žydo krautuvės
ant tuščių lentynų išdėliotos vaistažolės, dantų protezai
taigi išlikau: vienas iš dvynių
kitas karaliaus įsakymu užpultas ir suimtas
Anuji, pilyje savo: ginkluoti įsiveržė vyrai
karališkojo vedami raštvedžio
taip knygose tylomis sunaikino
Pilypas templierių ordiną, jo pasakiškus turtus
Užsigrobdamas
VII
išbėgo vieni į gatvę, kiti į daržą
užbaigę pamišėlių sceną, protarpiais pasivaikščiodami
per lietų
už aerodromo, kur buvo belaisvių stovykla
nykstančių ir apleistų lyg tos gatvės ligi ghetto, kur
tigrų staugsmas, baigė nykti gandrai
nedrįsdavom atsiliepti į garsus iš kapų arba toliau už jų, iš laukų
nuostabių kapinių grožis
VIII
o tačiau kiek žmonių net čia neturi ko pasiklot arba valgyti
miegas, kuriuo apsimeta, narkotinis, nesveikas
koplyčių rūsių hipnotika ne jiems: tu klausaisi
nuleidus galvą, mylėdama, bet nesuprasdama jų: tai aš
tai aš! padėjau kaukolę ant lentynos, Ožiaragio šviesoj
durtuvas šviečia, ne kaukolė
likus pasąmonėj
kasdien daugėja, bėga į mūsų pusę, iš kapinyno
IX
laiškai negali to klasifikuoti nei paaiškinti
negyvenimiška ši išmintis: prisiplakiau. prie elgetaujančių
vienuolių natūraliai egzistavusio ordino, ieškojusio
ryšių su liaudimi
eiti, skubėti, pulti, vėl prisikelti
dejuoti savo senu pavidalu, vėjas kad išnešiotų
mintis, tau aiškinau jas
mintis, vargšų vaikus, kad šviestų jiems mano liktarna, žvakė
senoj ant stalo gulinčioj kaukolėj
X
virš galvų staiga blyksteli nežemiška šviesa
juos dieviškosios paslapties ieškojimas vertė pirmiausia
atsigręžt į save
ieškoti mintimis dar nežinomų sferų
sielos ir proto kontraversijų: kas viso to kūrėjas? troško su. Juo
susijungt ir suprasti tikrovę, nepaaiškinamą
XI
gyvųjų nenuoseklumas, prigimties prieštaravimai
stebėk nieko nebijodamas ir nepašiurpdamas, kaip tada,
kai supratai kad kažkas žiūri pro ventiliacijos groteles
sienoje, klasėje
supratai bet netikėjai tuo: antrasis tavo aš, tylintis
šnabždantis, iš pasąmonės, visa klasė sužiuro, bet nematė
kaukolės
žvelgiančios pro groteles
XII
daiktai man nepriklauso nors iš manęs kalami
grįžta dokumentais, sąskaitomis, monetomis, religiniais
ekscesais: labiausiai kentėdavo ir kiti, klaidatikiai
parankūs buvo suklaidintieji fanatikai
šio pasaulio didžiūnams
sukurstytieji, pelenų šarmas
papirktų vedlių vedami keleiviai
iš pasalų: plėšikai ir galvažudžiai
XIII
smūgiai kam prasiskolinta, ant tiltelio į pakaušį
prie duobės klūpant pistoleto šūvis
tuo pačiu pasiglemžiamos mintys, vardai, pinigai, iždas
įkapių monetoms
štampai iš po kulnų juodžemyje
mirties batsiuviai: moterų apkaustai, arklių
pakinktai, mimai, šokėjai, pribėga prilaikyti
manęs už apynasrio kol tu nulipi
XIV
sukergiamos knygos, gimsta knygrišiai, smala
varva iš pasagų: statulos šoka ant pjedestalų
rūksta velnių katilai, o štai toliau ir kartuvės
laukia įkvėpimo, pasitempimo, įtampos
šiurpus vasaros nakties sapnas, vos pastebimas veidrodžio
ar šaukštelio virpėjimas, kurį ruošies paimti, priimti
keistą iškreiptą veidą, savo atvaizdą, mirusį veidrodyje
kaip Kristus, skelbimų lentoj, kad prisikeltų
atvyksta jie senais lokomobiliais
XV
giminės rekreacija, tirpstant
valandų likučiams, tarp popierių, šimtakojai iš po
ant širdies gulėjusio akmens, žmonės
sapnuojantys save skruzdėlėmis ir bitėmis
XVI
mano pirmasis bandymas skristi
a la šikšnosparnis: savo darbo šikšniniais sparnais
nuo malūno stogo, per patį medunešį
atsargiai stverdamas už gluosnių viršūnių šalikelėse
bet nepasakosiu! šokti nuo malūno
kokia šiais laikais nesąmonė atrodytų: žmogus su sparnais
besijuokiantis nenuolankus jūsų tarnas
trūko jeknos, iš burnos tekėjo srutos nubudus
o gėda! miegančiam avelių tarpe
XVII
dvi mano avelės dvynukės mano melžiamos, kurias
pravardžiavau Marija Magdelena, nusitraukė
neperkeltos pievoje, abi vienu lenciūgu
už aerodromo pririštos, kuris
velkamas užsikabino už iešmo. Sugulė
avelės ant bėgių, pritvinkę, nieko blogo nenujausdamos
tuo tarpu iš už parko išbėgo lokomotyvas
vokiečių kaustytais ratais, bet laimei
pasuko link sandėlių, o ne į turgų
kur buvo pardavinėjama aviena, rojaus obuoliukai ir pievos
XVIII
buvau įtūžęs ant berno arklininko
sučiupau kai jis diendaržyje
įsispraudęs tarp gardo tvoros ir atkeltų vartelių
lotyniškai meilindamasis tvarkė avytę
kaip tarnas tarnaitę, pakylėjęs
nuvalyti nuo paveikslo rėmų dulkių, nenukabinto
ataušo duonkubilyje tešla, vakarienei
turėjo būti skerdiena
apdulkėjusiose jos akyse atsispindėjo, užmerktos velėti
paklodės, būgnas, tvenkinio varlės, juk būna taip ir su
karalaitėm
atverstom iš varlių, iš po žiemos pamatų
XIX
tačiau visa tai tik juokas palyginus su saviplakių
procesijomis: jas stebėjau
Burgundijoj, Vokietijoj ir Prancūzijoj: anuo metu
senoviškais keturių taktų vidaus degimo varikliais
į Štrasburgą suvažiavo jų per du šimtus. Procesija
priešaky nešamos įvardžiuotinės vėliavos, pačių brangiausių
medžiagų, ir degančios žvakės, įmantriose žvakidėse
primenančiose antkapius: ėjo poromis, apsisiautę turtingais
apsiaustais, ant akių užsimaukšlinę skrybėles, išpuoštas
raudonais kryžiais, ėjo ir giedojo sudėtingas tų laikų
graudžias giesmes, save kaltindami net išsigalvotais
nusidėjimais, ir plakėsi, plakėsi trokšdami
greičiau pelnyti išganymą: į rugių laukus, į darbų daržus
jų giesmę lydėjo bažnyčios bokšto varpai: sutartoj vietoj
nusirengdavo, vyrai ii moterys, ir basi tik
su apatinėmis, o kas ir jų neturėdavo, persijuosdavo
šlaunis kokiu rankšluosčiu ar celofanu: nuo
juosmens iki kulnų. Visi suguldavo plačiu ratu ii meisteris
(taip tais laikais buvo vadinamas budelis) pradėdavo
eidavo savo nuožiūra, žengdamas per atgailaujančius
prieš pasaulio pabaigą trokšdavusius sielos išganymo perliedavo
kūnus botagu, perlietasis keldavosi ir eidavo
paskui meisterį, žengdamas per tuos kuriuos prikeldavo
dabar jau visus valdantis meisteris, kirsdavo
ką matydavo priekyje, iš paskos eidamas, vydamasis kad
neatsiliktų nuo visų: sustodavo scenoje ratu, orkestras
nutildavo, likdavo vien geriausi balsai: giesmė
visos brolijos vardu: po du sustoję plakdavosi ir tik
botagai, iš dviejų ketvirtinių, odiniai rimbai, jau ir be
balet-meisterio, kuris vis dėlto profesionalas, jis tik
atlieka formaliai imant pašaukimo pareigą, o rimbų galuose
kad barškėtų būdavo pritaisomos sagos, į kurių skylutes
prikaišiojama vinių: kraujai plūste plūsdavo ant asfalto
iš po apvirtusio sunkvežimio, kūrenamo malkom ir t. t.
blyksniai nušviesdavo dangų kuris tarsi aukštyn
pakildavo, kol pagaliau Klemensas VI
uždraudė tokį fanatišką atgailavimą
XX
susiraukšlėję
veidai iš akumuliatorinės, vis sunkiau
kontroliuoti
suprastinti ir sutaurinti ceremonialą
Radvilos jau miegojo
rūsiuose, išdžiūvę ir tokie be galo maži
palyginti su tuo kiek žmonės dabar juos praaugo, o gal ir
laikas džiovindamas sumažino atstumus ir matavimus
nuo mano vaikystės namų ligi Davatkynės šaltinio
išdžiūvo sparnai ir propeleriai, šalia nutiestų geležinkelių
tik naujai šviečia mano paliktas šėpoj mėnulis, prapjautas
kartu su kriaukšlėmis kur ant lentynos
XXI
kiaušinėlis dega šviesdamas
iš akumuliatorinės baterijos, kur neperdegę jų sielos
tvinksi ausyse
paplotėliams kalami liežuviai, agitacijai, senelio širdies
iškarpa, kišenėje, toks paukštukas
cieksi ir cieksi, viena koja ropoja link geležinkelio
Bložė, Vytautas P. Miko Kėdainiškio laiškai...: Poema-romanas. – Vilnius, Vaga, 1986.
(...)
MIKO KĖDAINIŠKIO LAIŠKAS SAU PAČlAM
I
išvargusiom geliančiom rankom
išklerusiais nusidėvėjusiais pirštais klebinu derinamus
klavišus: silpnai smilkstanti sutema
rezonuoja, detonuoja, blyksniai slysta
žemyn į kojas: pakelk antakius, gličiu prakaitu pažliugęs
horizonte (virš jo permirkę lietaus kadaruoja plaukai)
giliai akyse kaimai, girdžiu, mano
cimbolai restauruojami, obliuojamos lentos, knygoms
lietus, smulkus, tarsi iš burnos kas purkštų, kažkas
įmirkusia nugara skuba pirkion išsidžiovinti
horizonto plaukų, visa burna aimanuodamas: kaip
sėti gėrį? klausosi, civilizacijų šnabždesio, kapuose
iš po užkaltų antvožų, užkaltų durų, priešais
aptvaro griuvėsius spėję išaugti vešlūs laukiniai krūmai
alchemikų celėse
karčiųjų žodžių mikstūros, smalsuoliams, retortose
gimsta jėgos, šonkaulių grebėstai: dar iš vaikystės
tiesia šiurpius glėbius, jazminas tebežydi po griaustinio, kvepia
vidun pro
langą: eini pro vargšų lūšnas, švitesys
nesveikų akių, tie, kas
negaluodami žiūrėdavo prieš mirtį į mėnulį
(naktų mėnesiena man jų negalę perdavė) žvilgsnio
nenusuko į šalį portretuose, kad nesusidurtų su
žiūrinčiu į portretą (akys dabar sugeria jų ligas)
vėjų išpūstytoj galerijoj, tuščiuos namuos
vaikštau į tamsą mintimis atsitrenkdamas: į kadaise
pozavusius žmones, stovėjusius daiktus, seniai
nė gyvos dvasios, tik iš po pirštų
išsprūsta klavesinais, nepaklusniais garsais, kas juos
liečia? blyškios substancijos, ištįsta iš pirštų
rūkuos grimztančion mėnesienon: ak, varge, ne to
širdis trokšta, ne tai norėtų kalbėti: grimzta
alchemikų altorius egzaltuotoj pasąmonėj: prisimenu: ji
gulėjo surišta kaip kerpama avelė, mano įmotė (visi
buvo tos nuomonės: išėję į kitą pusę, grįžta
namo pro kapinių vartus)
atsivedė mane ji kaip ėriuką: į bažnyčią
kur pasimečiau tarp mitologinių liaudies gyvenimo vaizdų
galerijoje vargonavo, valstiečiai giedojo miegodami,
o vargonavo mano tėvas po mano tėvo mirties nubudęs
taigi koks bebūčiau tariamos išminties orakulas, tada tik
žydų turgun vežamas gulėjau, vilkų teismas, gulėjom rogėse
surištom kojom: ir grėsė mums: už avelių draskymą
karšykloje
įmotė, aišku intuityviai, veikiama
bundančio kūniškojo instinkto, negyvoj gamtoj žmonių ir
dvasių palaužta ir nuskriausta, jau ruošėsi
išvežama į kapinių pasaulį
iš kur? – klausiau atvykstančiųjų: – iš tariamojo, šio, pasaulio, kad
iš traukinio nešoktų nesustojus, kad
neišliptų, į žvilgsnio šulinį, į
vienai jai turbūt tesuprantamą ir seniai ausyse skambančią
sferų muziką, kurią ji, laukų avelė
dievino, gamtos vaikas
negirdintis savo širdies tvinksnių, – jos tvinksnius, reginti
ne savo balsą ir atvaizdą, o pievos, pjaunamos
imdavau verkti, dūdmaišio balsu, velnio instrumento
išgrodamas ją, surištom rankom ir kojom, gulinčią, išdurnėjusią
vežamą į kitą, determinuotos mirties, turgų, žydų, rangovų,
avelių, iš kur po tiek ir tiek metų reikės grįžti, o kur? Arba
ji imdavo
krykšti, gailiai, lyg gervių atsiskyrėlių grakštūs šokiai
trūnėsiai, arba organistrumui (tokiam instrumentui)
plaučiais pritardama, iš bažnyčios gelmių, lyg iš dumplių
bepročiai! ji kalbėjo, neliesk
juodųjų klavišų! tarpuose tarp mėsinėjamų šonkaulių
giltinei, jie išsidėstę klavesine, taip užmigusių gervių
gervių sielvarto, neliesk, šypsokis pirštų galais: tegul visi
vitališkai, rituališkai, šoka, baroko vešlume
per vertėją susikalbėjo (iškviestas daktaro šuo)
prašė nuimti dėles (per išpažinties vertėją, iš protokolo)
kiek kraujo nuleista, mūsų visų! – ji kalbėjo
kumeldėlių
aklių, žąsų ir žuvų
kepsniams, mitologijai, natiurmortams
čiužinyje suplėko šienas, drobei džiūstant, daktaro šuo
prašė liežuvio: ji suprato: parodyti? iškišo, juodą kaip anglį,
rodė
dėlę, besiraitančią
tarp gudobelės šakų, žydinčių vazoje
ir gėlės ir dėlės užmigo, paveikslo žemiškasis rojus
transcendentinių pilnas prasmių
anksčiau burdama ar per sapną tardama užkalbėjimus
išsiduodavo kad jų nemoka, kalbų, versdavo daktaro šuo
savaip išversdamas: amsėjimo ritmu imdavo judėti
dėlės
atsisakė: mistinės vakarienės, simboliškos
žmogaus, sūnaus ir tėvo, mirties
avelių aukos
fantasmagorijos
II
sūnau mano, girdomas tulžim vietoje vyno, kreipdavosi ji
į mane: neatstumk artimo savo, į avinėlio smurtą
smurtu neatsakyk, garbingas būk, medinio kardo
riteris, medinio stalo altoriaus, tau ruošiamo stalo
prieš užrišant akis, jas peršaldytą klerkiančią gerklę, pri-
dūrė: žmogaus sūnus
negimė dievu, dievu turėjo tapti
per žmonių kančią
taigi atleiskime skriaudėjams, diržus, atleiskime
nobilių tarnai, plebėjai, sielų riteriams, baltieji kiškiai
ruoškitės savimedžioklei, kad būtų pagrindo
jus gerbti užtarytojams, jų fenomenui
pasąmonė, įrūgusi kaip broga, kunkuliavo stimuliuodama
kumeldėlių šokį, kraugeriškas orgijas
ant vakarienės stalo: dignitoriams gūžčiojant pečiais
mėnesiena, apmušaluose, prikelta jos šnabždesių rezignavo
iš kloakos
lipo perbalę žmonės, su vežimų ratais
iš dumblino sielos šaltinio išplaunami
bjaurūs vaizdai
nusėsdavo
akių dugne arba ant susirinkusiųjų grimasų, jų agonijoje
ji vėl nuskaidrėdavo, gamta: gražu, tobula
(paveikslo su žemuogėmis vidurinioji dalis)
arba iš džiūstančių prie upės molbertinių drobių išplaukdavo
varnų kranksėjimas, pasigirsdavo atvirų
mūsų žaizdų, motinų, atstumtas aš, gūdi tinctura mixta, lyg
užsikosint paskenduoliui, jau švęstu vandeniu savo, iš dugno
nejučiomis pasisavinau
visą savo gyvenimą, kurį stebėjau, lyg iš šalies: ir jos žodžius
ir tariamai tuščią jos kalbą
kaip ir jos saldžias krūtis: kiek begrimztum
kūno nebeatsisakysi
kaip ir priešmirtinio prakaito, kaip ir
nusavintų lankų, apnešiotų kojų, numindžiotų pirštų, iš dugno
išgriebtų akių, iš dugno, iš kurio
sunkdavosi žodžiai, klavesino griūtys, iš jo, iš klavesino
dryktelėjęs per rinkelę perbėgdavo juodas katės šešėlis
benamių kačių mieste, Kėdainiuose, jų mieste, iš klavesino
dugno šoko kipšas, smulkus, vietinės kilmės
profaniškas žmonių mėgdžiotojas
nieko dorai jos nemokėta: nei gimdyti, nei išnešioti
nei apskalbti, apsiūti, apgerbti, parengti
bendram gyvenimui, dar žodžių pradžioj, kuris buvo
ožka, surūdijęs upokšnis, iš jo
nei varnų, nei piešinių, nei gaisro varpinės, nei į puokštę
sutramdomų surištų šakelių
sužieduotųjų, vystantiems Prusto
veidams
nei sau: kad nei sena būdama nebeišmoko, jaunystės prisimi-
nimuose
pasikartoti, naktimis šukuotis prieš veidrodį, ilgais
plaukais apsiskleisti nūnai džiūstantį
išstybusį kūną: smilkalams
išsisklaidžius, dėlės paleido
nevaisingas jos krūtis, alkaniems veidrodžiams, intuityvus
jos liaudiškas protestantizmas, kaip vijoklis, apraizgęs
užmirštą statulą, – leido šaknis į tarpupirščius, į plyšius
raitėsi
tarp šonkaulių, tarp vystančių spenelių, dėlės, tarp
visiems vėjams atvirų ir džiūstančių skaudamų šaknų, socialinių
dramų ir lūžių, ir sūnaus ištremties, – įsišaknijo
natūralus jos dievas, intuityvus, be stabmeldžiavimo, kaip
pasakytų pamokslininkas individualizmo išdidaus kupinas, po
dekolte: juokiasi paskutinis, liumpenas, tas kas
paskutiniu kirčiu atsilošia į krėslo atkaltę, vėlė, užstatyta
fokusininkui, kuris gerai pažįsta
kortas ir kaulus
žolininkes
kortų namelių konstrukcijas
Bložė, Vytautas P. Miko Kėdainiškio laiškai...: Poema-romanas. – Vilnius, Vaga, 1986.
Skaityti toliau