Jei pasakytume, kad asketiška, tam tikra prasme net sausoka poetinė kalba Sigito Birgelio eilėraštį natūraliai įterpia į madingiausią šiandienės postmodernistinės, „kosmopolizuotos” poezijos srautą (pasaulio pilietis kalba pasaulio piliečiui, nesvarbu, kokioje valstybėje, kokios dvasinės patirties žemyne jis gyventų), iš esmės nepasakytume nieko, nes paneigtume svarbiausiąjį poeto gyvenimo ir kūrybos motyvą. Pabrėžtinai intelektualizuotas S. Birgelio eilėraščių poetinis diskursas toks yra ne vien
Nesumeluotas ir nenuilstamas
S. Birgelio „75 eilėraščiai” gal pirmiausia ir reikalingi estetinei, poetinei mūsų savivokai ir savijautai išgyventi. Apie „archaiškesnius” poezijos išgyvenimo, recepcijos aspektus jis ir pats kalba atsainiau, iš tam tikros intelektualinės distancijos. Tačiau tai tik dar kartą patvirtina: protingo žmogaus mintijimas eilėraščiu ieško ir intelektualiai reflektuojančio skaitytojo.
Valdemaras Kukulas
***
eilėraščiai, kurie tylite
lyg sužadėtiniai
išsiskyrę po mėnesio
jau viskas pasakyta
išleista tiek knygų
eilėraščiai, kurie nenorite
mirti savo mirtimi
mirusieji
spaudžia rankas
per paskutinę vakarienę
eilėraščiai, kurie skubate
vaikams parnešti duonos
atsiriekti riekės
iš tikėjimo ir išganymo
brūkšnio
eilėraščiai nekantriai vėluojantys
nereikalingi
nieko neišganantys
eilėraščiai, kurie esate...
***
aprenk pievomis, laukais
apjuosk ežerais, upėmis
apsėk rugiais, ateik duona
eilėrašti, kuris neateini
eiliuodamas
į delną pasiėmiau pasaulį
netilpo tik tėvo laukai
ir kalvota, kuprota tėvynė
išmindžioti kloniai
išbarstyti laukai
pievos – karklynai
keli paklydusieji žiogai
***
o kai atėjo penktoji diena
pasodinau ją prie stalo
vaišinau Bočių duona
dešra, agurku
diena tarė:
aš vegetarė, neištekėjus
ne iš čia
truputį nėščia
– pagimdyk man dvynukus
du gražius eilėraštukus
apie saulę, mėnulį, žvaigždes
ir dvi smagias daineles
smagu buvo žiūrėti
nors jau leidosi rytas
gimė dvynukai
dienos pagimdyti
***
sutiksiu naktį
pasaulio pasienyje
kitame gyvenime, kitoje naktyje
išvemsiu amžinybę
paimkit mano laimėjimus
kurių neturiu
ir atneškit klaidas
kurių būta
naktį –
gulėsiu kitame gyvenime
***
nerašyk manęs, eilėrašti
širdies kopija, linijų kopija
šventraščių kopija
kopija vaikų, užaugusių, mirusių
tegul po mano mirties
mano sielą prikelia dulkės
tegul mano kūnas atitenka
žemei, žolei, žvaigždėms
tik ar yra – – –
ten kažkur – –
iš anapus –
telefono numeris
skambink man bet kuriuo laiku
mirsiu penktadienį, sekmadienį laidos
antrą valandą po pietų
kai pasibaigs viso pasaulio suma
bet nekeik amžinybės
jos pakraščiuose valkiojasi žaltys
ir Ieva, kuri niekada nebuvo
išvaryta iš rojaus
***
suprask žvakę, ji žvakidėje gęsta
paguldyta ant savo mirties
jos gyslose kūnas ir kraujas
varvina vašką
už naiviai pasikorusią
neišneštą į bažnyčią
pakastą kapinių patvory
kas smerktina – neatleidžiama
ji man šviesos atrėžė gerumą
gabalą įdėjo į mirštančio lūpas
užvožė amžinybės dangčiu
ir išėjo gyventi kitiems
***
merginos, kurios mane stebite
nežiūrėkite pro akinių stiklus
atverkite save į langus ir daiktus
kurie prašosi nupirkti vitrinose
kur grįžtu pavargęs gyvenimu
apkrautas veiksmažodžiais ir alumi
dar noriu išleisti pinigus, dukteris, knygą
ateina daug, lieka vienas
kuo nusikalto eilėraščiai
kad miršta žmogus
***
tikėjime maloningas
kuris
perkeli kalnus
tiems
kurie be kaltės
be tikėjimo
dienos eina –
gražiomis moterų kojomis
linguoja krūtimis
kviečia į apačią
kur vyrai nuo rudens
geria alų
***
soduose tyla
užkimšta burna
pašarvoti pinigai
ar kai numirsiu
nustos važiuoti autobusai
vienai penkiašimtajai sekundės
ar fotoaparato diafragma
užfiksuos mane
antram gyvenimui
***
žeme, imu Tave su dirvonais
dar noriu pasodinti
keturis eilėraščius
pirmus, paskutinius
kiek nereikalingų daiktų
telpa į bedugnę
kiek žodžių tuščių
į begalybę
kai išauš rytas
būsiu girtas eilėraščiais
bajoras –
savo paties samdinys
***
lieknos kojos, balti liemenukai
alkomatai, panašūs į Siamo dukras
iš puotos į puotą
skubu tave liesti
lyg būtum
karšta akmenų krūsnis
atleisk, juk paleistuvei atleidžiama
tikėjimas grįš
kaip klaidos nuoroda
***
trapus ir vienišas kareivis
prie savo obelisko
prozektoriume stebi save
pjaustomą kūną
kiek čia duobių išgyventa
kiek kartų ant akmenų mirta
kiek nereikalingų kojų, ėjimų
rankų, širdžių, organų
nereikalingų žmonėms
nereikalingų tėvynei
***
įsimink mane žydintį pievomis
kaip fotoaparato laike
vienai sekundei
atsivers pasaulis
pamečiau save
nespėjau išsiryškinti
jau ateina kupranugariai
išnešti gyvenimo
***
infarktas
vėjas
laiškas
iš gyvenimo į gyvenimą
užteks mirties
dar yra stebuklas
atidėtas stebuklas
užmirštas stebuklas
nepriklausysiu Tau
šiame pasaulyje
kuris veda mane
papjauti kaip veršį
***
žodžiai drasko pasaulį
sninga į plaučius ir plaukus
neša iš vietos į vietą
žodį, kurio nėra
dar yra pjedestalas
pastatytas ant pjedestalo
pastatytas, kad kvailas
būtų
rožėmis klotas kelias
kad pabaigoj
išsigąstų
savo antkapio
***
užklupti motinos įsčiose
ryto tamsoje
pradėti
vakaro
dienos
nukrėsti
svetimų
savų
geidulių
šlykščių
negyvenimų
ritmų
melodijų
atsisakymų
gyventi
dainuoti
pasakoti
apie
nieką
***
jau vakaras leidžiasi
jau jaunystės saulėlydis
jau tiltai tos, kurią myliu
nutiesti tarp žmonių
užgesinti langai
pasikėsinimai į mirtį
išžaginti apsinuoginimai
nuogam gyvenimui
***
iš nerašytos tylos
mirusiųjų
gyvųjų
neparėjusių namo
neparnešusių
pinigų
iš gyvenimo
nepardavusiųjų
savęs
amžinybėje
nepaklaususių
kodėl
***
kamščiatrauki, kuris esi
ištrauk mane iš savęs
kaip ištrauki kamštį
ir atidarai gyvenimą mirčiai
nežudyk kryžiumi
aš dar rengiu vadovėlius
kad vaikams nereikėtų
mokytis
***
seksualinis auklėjimas
negimusiems
labiau reikalingas
nei gyviems gyvenimas
taip mokosi tie
kurie mokosi
ir taip gimsta žmogus
atkartojantis mirtį
***
prie ežero mano diena
nusileido į vasaros akimirksnį
atbridusios bangos
užmetė meškerę
sugavau lydeką
tokią grakščią, tokią jauną
sportiniais pusbačiais
trumpu raudonu sijonu
ašakose spengė tyla
išdarinėjau, išmečiau plaučius
kurie trukdė alsuoti
ir tave virškinti
akimirksniui stabtelėjo širdis
nėra tikėjimo nėra netikėjimo
tu žuvis, slidi, nepasiekiama
neliečiama, nevalgoma
***
kur mane nešate, dienos, kur?
sidabro takais, nerimo juostomis
už negyvų vorų, voratinklių
už spindulių, už vaivorykščių
susirgau –
vakar iš pilvo išlindo bučinys
bandau ištuštinti visatą
sumenkinti atmintį
lygiai taip pat skauda
antausiai ir glamonės
fatališkai žiūriu į ateitį
matau praeitį ir mįslę
***
grįžtu paryčiais iš laukų
vėjas drasko lapus
nuo mano dienų kalendoriaus
pakiša po Eglinės piliakalniu
dar geranoriškai lieku tarp gyvų
gedulingų eisenų, mirusių
gyvenimas bliauna
kaip neperrišta karvė
***
neišpažintos klaidos grįžta atgal
kaip naktį pavogtas siurblys
kraujas sumaišytas žiedadulkėje
pažadintas bitės sapno
ir vaikščioja beveik nuliūdęs
kad tokie įkyrūs sapnai
kiemsargiai, kad loja šunys
paryčiais einantiems gulti
***
žemė uždengė mėnulio skydą
naktis visatoje prigurino šviesos
ant nesibaigiančios pabaigos
žmonės sau užtemdė saulę
kišenėje debesų tyla, o gal dolerių
Dievo dovana ir palaima
lūkesčių pilna vaiko galva
prisikėlimais be paliovos mirštančių
ir išbyra strazdanos, nepažįstami
iš tūkstančio ir vienos vaikystės
per daug sektų, atsegtų liemenukų
tikėjimų, kurių nereikia ir niekad per daug
***
kai ryto rasa
iščiulpia saulę
iš horizonto
iš miego išbėga
nuoga
santuokinė diena
prisidenk
kryžiaus skersiniu
klepsidroje
tingiai byra
smėlis
ir laikas