Jorge Luisas Borgesas (1899–1986) – argentiniečių prozininkas, poetas, eseistas, kurio istorijos tapo dvidešimtojo amžiaus pasaulinės literatūros klasika. Ženevoje baigė koledžą, išmoko prancūzų ir vokiečių kalbas. Po I-ojo pasaulinio karo su šeima persikėlė gyventi į Ispaniją, čia susidomėjo avangardine ultraistų literatūra. Jo pirmasis eilėraštis „Himnas jūrai“, parašytas Walto Whitmano stiliumi, publikuotas žurnale „Grecia“. Grįžęs į Buenos Aires, Borgesas išleido pirmąjį poezijos rinkinį „Fervor de Buenos Aires“ (1923). Po kelių metų įkūrė žurnalus „Prisma“ ir „Proa“, kelis dešimtmečius vadovavo pagrindiniam Argentinos literatūriniam žurnalui „Sur“. Nuo 1937-ųjų dirbo „Miguel Cane“ bibliotekoje. Nesibaigiantis katalogavimo procesas įkvėpė rašytoja  vienam svarbiausių apsakymų „The Library of Babel“ (1941). 1946 m. J. L. Borgesas perėmė vyriausiojo redaktoriaus postą akademiniame laikraštyje „Los Annales de Buenos Aires“. 1955 m. rašytojas tapo Nacionalinės bibliotekos direktoriumi, universitete dėstė anglų literatūrą. 1961 m. kartu su S. Beckettu buvo apdovanotas „Formentor“ premija. Per paskutinius savo gyvenimo dešimtmečius visiškai apako. Savo matematiškai tiksliu stiliumi, metaforine vaizduote, nesugriaunama logika ir sunkiai dekodavimams pasiduodančia simbolika J. L. Borgesas darė įtakos ne tik jaunajai šeštojo – aštuntojo dešimtmečio Lotynų Amerikos kartai, bet ir visai moderniajai literatūrai. Provokuojantys avangardistiniai eilėraščiai ir apsakymai padarė Borgesą vienu svarbiausiu šiuolaikinės Lotynų Amerikos literatūros atstovu ir pelnė rašytojui pasaulinį pripažinimą. (Beje, nepaisant visų nuopelnų kultūrai, J. L. Borgesas taip ir nebuvo apdovanotas literatūrine Nobelio premija).