Aš turiu priešą. Nežinau, kaip jam pavyko įsigauti į mano namus. Jam teko įveikti dvejas duris – sunkias paradines ir mano kuklaus buto. Jis įžiebė šviesą ir nutraukė mano košmarą, iš kurio dabar prisimenu tik sodą. Ramiai, nekeldamas balso, liepė keltis ir apsirengti. Galas buvo jau nulemtas, bausmės vieta – netoliese. Iš baimės paklusau be žodžių. Jis buvo žemesnio ūgio, tačiau stipresnis už mane, nes neapykanta teikė jam jėgų. Praėjo daug metų, tačiau jis visai nepasikeitė, tik keletas žilų plaukų slėpėsi tamsiose garbanose. Trykšte tryško niūriu džiugesiu. Jis visada manęs nekentė ir štai dabar nužudys. Katinas Bepas spoksojo į mus iš savo amžinybės, tačiau net uodegos nepajudino, kad mane išgelbėtų. Net nekrustelėjo nei mėlynas glazūruotas tigras miegamajame, nei burtininkai ir dvasios „Tūkstančio ir vienos nakties“ tomuose. Nesinorėjo likti visiškai vienam. Paprašiau, kad leistų pasiimti knygą. Biblija, pamaniau, būtų jau pernelyg. Ranka spėtinai ištraukė vieną iš dvylikos Emersono tomų. Stengdamiesi nekelti triukšmo nulipome laiptais. Skaičiavau pakopą po pakopos. Ir pastebėjau, kad jisai vengia prie manęs prisiliesti, tarsi bijotų užkrato.

       Už namo, Čarkaso ir Maipu kampe, laukė karieta. Ceremoningu, tačiau besąlygišku mostu mane pakvietė vidun. Vežėjas jau žinojo, kur važiuoti, ir tuoj pat sušniojo arkliui. Kelionė buvo ilga ir bežadė. Aš baiminausi (o gal vyliausi), kad ji niekuomet nesibaigs. Naktis buvo mėnesėta, rami, jokio vėjelio. Aplink – nė gyvos dvasios. Abipus kelio, išilgai prie žemės prigludusių namukų, tiesėsi krėsta tvora. „Jau Pietūs“, – pamaniau. Aukštai tamsoje šmėkšojo bokšto laikrodis; ant ciferblato nebuvo nei skaičių, nei rodyklių. Pastebėjau, kad nekirtome nė vienos gatvės. Prisimindamas neišsenkamus eleatų pavyzdžius nejaučiau nei baimės, nei bijojimo baimės, nei baimės bijojimo baimės, bet kai durelės atsidarė, išlipdamas vos neparkritau. Akmeniniais laiptais užlipome aukštyn. Virš rūpestingai nušienautos vejos tamsavo tanki medžių laja. Jis privedė mane prie vieno medžio ir liepė gultis ant žolės kniūbsčiomis, kryžiumi atmetus rankas. Gulėdamas įžvelgiau tolyje Kapitolijaus vilkę ir supratau, kur mes. Kiparisas man tapo mirties medžiu. Prisiminiau garsiąją eilutę: Quantum lenta solent inter viburna cupressi. (Žvelk, šermukšnė kokia liauna, kiparisą šakom apsivijusi – lot.)

       Prisiminiau, kad žodis lenta čia reiškia „liauna“. O mano žaliasis medis neatrodė liaunas: spygliai vienodi, kieti, žvilgantys, be gyvybės. Ant kiekvieno spygliuko ryškėjo monograma. Man darėsi silpna, ėmė pykinti. Supratau, kad išsigelbėti pavyks tik sukaupus visas jėgas. Išsigelbėti, gal net ir jį sunaikinti. Apimtas pykčio, jisai jau nebesidairė nei į laikrodį, nei į pamėkliškus medžius. Talismanas išslydo man iš rankų, stvėriausi už žolės. Virš mano galvos sublizgo ašmenys – vieną vienintelį kartą. Ir čia aš pabudau; kairė ranka stvėrėsi kambario sienos.

       „Keistas košmaras“, – pamaniau ir vėl nugrimzdau į sapną.

       Rytą aptikau spragą tarp knygų: trūko Emersono tomelio, kurį sapne pasiėmiau su savimi. Po dešimties dienų sužinojau, kad neseniai mano draugas naktį išėjo iš namų ir kol kas negrįžo. Ir nesugrįš. Užmūrytas mano sapne, jis po neregimu mėnuliu pakraupęs atradinės šį miestą, aklą laikrodį, apgaulingus amžinuosius medžius ir daugybę kitokių niekų, kurių neišvardinsi, nes neturi jie nei vardų, nei pabaigos.
 

       Vertė Sigita Adomėnaitė