Ką regės savo sapnuose nenuspėjama ateitis? Kad Alonsas Kichanas, niekad taip ir nepalikęs nei savo kaimo, nei bibliotekos, taps Don Kichotu visiems laikams. Kad minutė prieš pabundant Ulisui gali būti kur kas turtingesnė negu poemos apie jo veikalus. Regės ištisas kartas, net girdėt negirdėjusias tokio vardo – Ulisas. Regės sapnus daug aiškiau negu šiandienykštę tikrovę. Susapnuos, kad įmanoma padaryti bet kokį stebuklą, bet mes jo nedarome, nes vaizduotėje jis daug tikroviškesnis. Susapnuos pasaulius, tokius galingus, kad vienintelė tenykščio paukštelio trelė galėtų užmušti žmogų. Susapnuos, kad atmintis ir užmarštis – tai valios veiksmas, o ne atsitiktinumo ar lemties užgaida. Susapnuos, kad galima regėti visu kūnu, kaip užgesusių pasaulių – savo nusilpusių akių – tamsoj svajojo Miltonas. Susapnuos pasaulį, kuriame nebus mašinų, net ir to paties trapiausio mechanizmo – mūsų kūno. Gyvenimas nėra sapnas, bet, kaip rašė Novalis, kada nors jis gali tapti sapnu.