Accessibility Tools


       Tai atsitiko „La Colorada“ dvare, į pietus nuo Chunino apylinkės pačioje 1928 m. kovo mėnesio pabaigoje medicinos fakulteto studentui Baltazarui Espinosai. Kol kas mes galime apibūdinti jį kaip niekuo neišsiskiriantį sostinės jaunuomenės atstovą, nebent retorikos dovana, kuri jam pelnė ne vieną premiją angliškoje Ramos Mechijos angliškoje, ir kone begaliniu gerumu. Jis nemėgo ginčytis, verčiau sutikdamas, kad teisus yra ne jis, o pašnekovas. Nors ir domėjosi azartiniais žaidimais, tačiau pats žaidė prastai, nes nemėgo laimėti. Jo blaivus protas buvo tingokas; būdamas trisdešimt trejų metų, vis dar neturėjo diplomo, niekaip nerasdamas jį dominančio dalyko. Jo tėvas, laisvamanis, kaip visi garbingi to meto ponai, jį išauklėjo Herberto Spencerio mokslo dvasia, o motina, prieš kelionę į Montevidėją, jam liepė prisiekti, kad kiekvieną vakarą prieš miegą sukalbės „Tėve mūsų“ ir persižegnos. Per daugelį metų jis nė karto nesulaužė duoto pažado. Drąsos jam netrūko: vienąkart jis greičiau abejingai nei piktai apsikumščiavo su dviem ar trim bendrakursiais, panūdusiais jį įtraukti į studentų eitynes. Širdyje linkęs susitaikyti, jis buvo tikras banalių ar ginčytinų nuomonių lobynas: jam rūpėjo ne tiek gimtinė, kiek pavojus, jog likęs pasaulis nepalaikytų mūsų laukinių kraštu; garbino Prancūziją, bet niekino prancūzus; amerikiečius laikė per nieką, bet pritarė dangoraižių statybai Buenos Airėse; tikėjo, kad lygumų gaučai yra geresni raiteliai nei kalniečiai ar aukštikalnių gyventojai. Tad pusbroliui Danieliui pasiūlius praleisti vasarą „La Colorada“ dvare, jis iškart sutiko – ne todėl, kad jam patiko gyventi kaime, o dėl savo įgimto ir taikaus būdo, neieškodamas svarių priežasčių atsisakyti.

                                                                                                                                                                

       Vertė Linas Rybelis
       Versta iš: Jorge Luis Borges. El Informe de Brodie. – Madrid: Alianza Editorial, 1998.