Retas mokslas yra toks įdomus kaip etimologija; už tai ji turi būti skolinga netikėtiems pradinės žodžių reikšmės pokyčiams metams bėgant. Dėl tokių pokyčių, kartais suartėjančių su paradoksu, žodžio kilmė kokiai nors sąvokai paaiškinti mums nieko ar beveik nieko neduoda. Žinojimas, kad žodis calculus lotynų kalba reiškia akmenėlį, o pitagoriečiai naudojosi akmenėliais dar iki skaičių išradimo, mums nė kiek nepadeda perprasti algebros paslaptis; žinojimas, kad hypocrita (1) reiškė aktorių, kaukę, mums nė kiek nepadės studijuojant etiką. Panašiai ir siekdami apibrėžti tai, kas mūsų supratimu yra klasikinis [veikalas], mes veltui aiškinsimės, kad šis būdvardis yra kilęs iš žodžio classis (2) laivynas, o vėliau įgijo tvarkos prasmę. (Beje, priminsime apie analogišką žodžio shipshape (3) darybą.)

       Kas gi dabar yra klasikinė knyga? Po ranka turiu Elioto (4), Arnoldo (5) ir Sainte-Beuve'o (6) apibrėžimus – be abejo, protingus ir aiškius, – ir man būtų malonu pritarti šiems garsiems autoriams, tačiau aš nesiremsiu jais. Man jau daugiau kaip šešiasdešimt metų; mano amžiuje sutampančios ar naujos mintys yra ne tokios svarbios kaip tai, ką laikai tiesa. Tad pasitenkinsiu išdėstydamas savo nuomonę šiuo klausimu.

       Mano pirmuoju stimulu tapo Herberto Alleno Gileso „Kinų literatūros istoriją“. Antrajame knygos skyriuje aš perskaičiau, kad vienas iš penkių kanoninių Konfucijaus redaguotų tekstų (7) yra „Permainų knyga“, arba Yijing, susidedanti iš 64 heksagramų, kurios numato visas šešių pertrauktų ir ištisinių linijų kombinacijas. Pavyzdžiui, viena iš tokių sistemų: dvi ištisinės linijos, viena pertraukta ir trys ištisinės, išdėstytos vertikaliai viena ant kitos. Pasak padavimo, priešistorinis imperatorius jas rado ant vieno iš šventų vėžlių kiauto. Leibnizas manė įžiūrėjęs heksagramose dvejetainę skaičiavimo sistemą; kiti – mįslingą filosofiją; treti, pavyzdžiui, Wilhelmas (8) – ateities būrimo įrankį, mat 64 figūros atitinka 64 bet kurio vyksmo ar proceso stadijas; ketvirti – tam tikros genties žodyną; penkti – kalendorių. Prisimenu, kad Xul-Solaris (9) rekonstruodavo šį tekstą dantų krapštukais ar degtukais. Svetimšaliams „permainų knyga“ rizikuoja atrodyti paprasčiausiu chinoiserie (10); tačiau tūkstančiai labai išsilavinusių žmonių karta iš kartos pamaldžiai ją skaitė, perskaitinėjo ir skaitys toliau. Konfucijus kartą savo mokiniams pasakė, kad jei likimas jam skirtų gyventi dar šimtą metų, tai pusę jis pašvęstų jai ir jos komentarams ar „sparnams“ studijuoti.

       Aš tyčiai pasirinkau kraštutinį pavyzdį, skaitymą, kuriam reikia tikėjimo. Dabar pereinu prie savo teiginio. Klasikine laikoma tokia knyga, kurią tam tikra tauta ar tautų grupė ilgą laiką nusprendė skaityti taip, lyg jos puslapiuose viskas būtų apgalvota, neišvengiama, gilu kaip kosmosas ir atvira neišsemiamoms interpretacijoms. Galima numanyti, jog panašūs sprendimai keičiasi ir mainos. Vokiečiams ir austrams Faustas yra genialus kūrinys; kitiems – viena iš garsiausių nuobodulio apraiškų, tarsi antrasis Miltono Prarastasis rojus ar Rabelaiso kūryba. Tokių knygų, kaip Jobo knyga, Dieviškoji komedija, Makbetas (o pasak manęs – ir kai kurių skandinavų sagų), tikriausiai laukia ilgas nemirtingumas, tačiau mes nieko nežinome apie ateitį išskyrus tik tai, kad ji skiriasi nuo dabarties. Bet kuris pirmenybės teikimas nesunkiai gali pasirodyti esąs prietaras.

       Aš nesu pašauktas versti stabus. Būdamas trisdešimtmetis, aš, pasidavęs Macedonio Fernándezo įtakai, maniau, kad grožis yra nedaugelio autorių privilegija; dabar aš žinau, kad jis plačiai paplitęs ir laukia mūsų atsitiktiniuose vidutiniško autoriaus puslapiuose ar gatvės pokalbyje. Taigi aš ničnieko neišmanau apie malajiečių ar vengrų literatūrą, bet esu įsitikinęs, kad jei laikas man suteiktų progą jas pastudijuoti, aš pasisemčiau iš jų viso dvasiai būtino peno. Be kalbos barjero egzistuoja ir politiniai ar geografiniai barjerai. Burnsas yra škotų klasikas, o į pietus nuo Tvido (11) upės juo domimasi mažiau negu Dunbaru (12) ar Stevensonu. Apskritai poeto šlovė priklauso nuo bevardžių žmonių, patikrinančių ją vienišoje bibliotekų tyloje, susijaudinimo ar apatijos.

       Galbūt literatūros žadinami jausmai yra amžini, tačiau priemonės turi nors mažumėlę keistis tam, kad neprarastų savo veiksmingumo. Kuo geriau skaitytojas jas perpranta, tuo labiau jos sensta. Štai kodėl rizikinga teigti, kad egzistuoja klasikiniai veikalai ir kad jie tokiais bus visada.

       Kiekvienas liaujasi tikėjęs savo menu ir jo išmonėmis. Pasiryžęs suabejoti neapibrėžta Voltaire'o ar Shakespeare'o gyvavimo trukme, aš tikiu (šį vieną iš paskutiniųjų 1965 m. dienų vakarą) Schopenhauerio ir Berkeley'io amžinybe.

       Klasikinė, kartoju, yra ne ta knyga, kuriai būdingi vienokie ar kitokie privalumai, o knyga, kurią žmonių kartos iš skirtingų paskatų skaito su pirmykščiu įkarščiu ir nesuvokiamu atsidavimu.

 

 


       ____________

       1 Hipocryta (gr.) pirmiausia buvo ne aktorius, o mimas, palydintis aktoriaus žodžius atitinkamais gestais. Paskui jis ėmė reikšti veidmainys.
       2 Classis taip pat dar reiškė ir klasę, skyrių. Apmokestinimo tikslais romėnų karalius Servius Tulius VI a. visą romėnų tautą suskirstė į penkias klases. Pats garbingiausia buvo pirmoji klasė, kurios pavadinimas vėliau buvo pritaikytas geriausiems rašytojams charakterizuoti. Pirmasis terminą „klasikiniai rašytojai“ pavartojo II a. romėnų teisininkas ir rašytojas Aulas Gellius veikale Atikinės naktys (Noctes Atticae, XIX, 8, 15).
       3 Tvarkingas (angl.)
       4 Turima omenyje T.S.Elioto (1888–1965) esė Kas yra klasikas (What is a Classic, 1944).
       5 Matthew Arnold (1822–1888) – anglų poetas ir kritikas. Borgesas turi omenyje jo įžanginę paskaitą Oksfordo universitete Apie šiuolaikinį pradą literatūroje (On the Modern Element in Literature, 1857) ir esė Literatūrinė akademijų įtaka (The Literary Influence of Academies, 1864).
       6 Charles-Augustin Sainte-Beuve (1804–1869) – prancūzų literatūrologas, rašytojas. Borgesas turi omenyje Saint-Beuve'o esė Kas yra klasikas (Qu'est-ce qu'un classique, 1850) iš straipsnių rinkinio Pirmadienio pokalbiai (Causeries de Lundi, 11 t., 1851–1862).
       7 Tiksliau viena iš šešių kanoninių kinų išminties knygų. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus Konfucijus paskyrė senovės kinų rašto paminklams – Yijing (Permainų knyga), Shijing (Poezijos knyga), Shujing (Istorijos knyga), Yuejing (Muzikos knyga), Liji (Ritualų knyga) ir Lushi chunqiu (Pavasarių ir rudenų kronika) – redaguoti, sisteminti ir komentuoti.
       8 Richard Wilhelm (1873–1930) – vokiečių sinologas, išvertęs Daodejing, Yijing, Zhuangzi ir kt. kinų klasikinius veikalus į vokiečių kalbą.
       9 Xul Solar (tikr. Óscar Agustín Alejandro Schultz Solari; 1888–1963) – artimas Borgeso draugas, argentiniečių dailininkas, iliustratorius, rašytojas, artimas siurrealizmui.
       10 Kinų niekučiu (pranc.)
       11 Tai reiškia Anglijoje, nes Tvidas (Tweed) Škotiją skiria nuo Anglijos.
       12 William Dunbar (apie 1460–1520?) – škotų poetas, kartais net vadinamas Škotijos Chauceriu. 

       Vertė Linas Rybelis

       Versta iš: Jorge Luis Borges, Otras inquisiciones, Alianza Editorial, S.A., Madrid, 1998