Home
Viktorija Daujotytė. Tarp juodvarnių ir balto balandžio
Romualdas Granauskas. BALTAS LIŪDESIO BALANDIS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 368 p.
Gal taip ir galima būtų sakyti apie Romualdo Granausko eseistiką – tarp juodvarnių ir balto balandžio. Tarp juodo ir balto. Ir dar patikslinti: pagrindinis eseistikos takas driekiasi tarp Simono Daukanto ir Jono Biliūno, nes jis pradedamas „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“, o „baltas liūdesio balandis“ – iš J. Biliūno, iš jo laiško žmonai Julijai (1906 05 28); tiksliau – iš jame cituojamo Julijaus Slovackio eilėraščio „Išsiskyrimas“: „Pomiędzy nami lata biaùy goląb smutku...“ Išversta tikriausiai Meilės Lukšienės, J. Biliūno tyrinėtojos ir „Raštų“ sudarytojos, ir tas vertimas taip gražiai, taip biliūniškai suskambo, kad jį pagavo ir R. Granausko ausis.
Ir ne vien jo. Žmogaus pasaulio prasmės susidarinėja išgirstamos, pamatomos, pajaučiamos, persirašydamos ir likimuose, ir tekstuose. Labiausiai – likiminiuose tekstuose. R. Granauskas savo mentalinio lauko apribus žymėjo ir gimtosios literatūros kūrėjų vardais. Nestudijavęs humanistikos (kitaip nei dauguma jo laiko lietuvių rašytojų), R. Granauskas buvo lyg nusižymėjęs savarankiško įsigilinimo į lietuvių literatūrą kelią. Turėjo pamatus iš mokyklos, nes turėjo Mokytoją. Perėjo XIX amžių, ilgiausiai sustodamas prie S. Daukanto, kuris buvo arčiausia – to paties krašto, tos pačios tarmės. Stulpas, bet ir gyvas medis, kurio negali apeiti. Antanas Vienažindys, klebonavęs netolimoj Laižuvoj („Rožės pražydėjimas tamsoj“), Vincas Kudirka, Maironis, bet labiausiai J. Biliūnas. Jame galėjo atpažinti artimą prigimtį – kalbos klausą, gamtos pajautą, o ypač – gailestį, būseną, kurią klojo ir į savo meninės pasaulėvokos pamatus, iškėlė virš „Išvarytųjų“ stogo: „Kartais atrodo, kad už mane viską rašo gailestis: to, kas buvo, to, ko nebuvo, to, kas galėjo būti.“ Iš gailesčio kylantis liūdesys – su šviesos pakraštėliais.
„Baltas liūdesio balandis“ – taip pavadinta ir 2015 m. pabaigoje Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleista R. Granausko eseistikos knyga, Valentino Sventicko sudaryta iš esė, pokalbių, kalbų, pokštų (sunku pasakyti, ar tikslus žodis, skirtas epigramoms, pašmaikštavimams, kritinei satyrai, bet kad ir tinkamesnį sunku rasti). Iš taupios sudarytojo anotacijos sužinome, kad leidėjų užsimota plačiai – šia knyga, jau užsiminta paties rašytojo, pradedama leisti R. Granausko knygų serija. Rodos, dabartyje tai būtų antras žingsnis – po Justino Marcinkevičiaus kūrinių serijos, tik jos didžioji dalis dar sudaryta paties autoriaus.
R. Granauskas bus tokį kelią irgi nujautęs, nes ir knygos, apie kurią kalbame, sumanymą bei apytikrę sandarą pats dar pasiūlęs, pats ir sudarytoją pasirinkęs. Teisingai pasirinko – sudarymui kokių priekaištų sunku rasti, kad ir pasvarstant dėl „Žodžio agonijos“ (bent ištraukos), kad ir paabejojant dėl kokio „pokšto“. Gali būti, kad ir knygų serija, lyg pastatanti R. Granauską greta Just. Marcinkevičiaus, nėra atsitiktinė, vis matomesni ir tarp jų susimezgantys ryšiai, kad ir supinti iš skirtingų siūlų, kad ir kitokie, kad ir kitaip suraizgyti. Ryšių laukui, jei ir paradoksaliai, priklauso ir pasigirdęs balsas, kad Just. Marcinkevičiaus vis dar jaučiamą reikšmingumą galima būtų bandyti keisti R. Granausko reikšmių plėtimu. Aišku, R. Granauskas to nepriimtų – atsakytų, kad jam ir jo paties reikšmių pakaks, kad kito sąskaita jis savo lauko neplės. Šakotas buvo R. Granauskas, kampuotas, aštriabriaunis, gal panašaus aštrumo kaip Arvydas Šliogeris, kurį savo tikru dėmesiu yra ir pamaloninęs, pavadinęs tikru eseistu („Žodžio paglostymas“). Gerai sudaryta, kampų negludinanti knyga leidžia ir į rašytojo, jau klasiko, asmenybę pažvelgti atviriau. O svarbiausia – pabandyti lyg kitu šonu apeiti jo mentalinį lauką, pamatyti jo žymes, ženklus ir riboženklius.
Kas yra mentalinis laukas? Laukai dabar užima nemažus humanistikos plotus. Kodėl? Kad laukas lengvai metaforizuojamas; lauko aprėptis, apimtis, lyg ir aiški, bet ir neaiški. Ir mentalinis laukas – ypatinga realybė, lyg apgaubta metaforos. Mentaliniai procesai neatitraukiami nuo žmogaus, nuo jo emocijų, reakcijų, papročių, įgytų ir perimtų įpročių. Tie procesai, vykstantys žmoguje, sudaro lyg kokias mąstinių, sprendinių, vaizdinių atsargas, susijusias su gyvenimo vieta, vietomis, su laiku, su istoriniais ir kultūriniais reiškiniais. Mentalinis kūrėjo laukas atskiras, bet jame neišvengiamai, nors ir unikaliais būdais, persirašinėja būdingieji laiko ir vietos bruožai. Tai vyksta ir be kūrėjo valios, jam to sąmoningai nesuvokiant ar net kratantis. Kalba yra svarbiausia tautinio mentaliteto turinių kaupėja ir skatintoja, atskirų, individualių mentalinių žymenų bendrintoja. Rašytojo mentalinis laukas susidarinėja iš prigimtinių pasaulio suvokimo ir susivokimo jame resursų, savaip perimamų ir savaip perkeičiamų, iš kalbinių gebėjimų, iš aplinkos, gamtos percepcijų, iš laiko nuostatų, nuorodų; ir tų, kurios laikomos teisingomis, ir tų, kurios klaidina, jei tai klystančiam ir nėra žinoma. Lyg dvigubas kodas – mentalinė savastis ir mentalinė apsuptis, gal tiksliau – įsuptis. Atviros erdvės ir aklagatviai.
Eseistiniai tekstai yra tiesesnės eigos, aiškesnio santykio nei apsakymas, romanas, juolab eilėraštis. Eseistiniu tekstu ne tik sakoma, bet ir pasisakoma, vertinama, sprendžiama, aiškiau pasirenkama. Esė kampai aštresni, nenugludinti, daugiau sąvokų negu metaforų. Nors ir metaforos savo vietos niekam neužleidžia. Metaforos žymi esė perėjimo į prozą (ir atvirkščiai) takus. O kur metafora, ten ir mito šaknys, to giliausio klodo, kuriame žmogus pasirodo besąs ne tik iš savojo, bet ir iš amžinojo laiko, amžinybę laikantis saujoje lyg kokią varpą, nusitrauktą iš rugių lauko pakraščio. Kaip tik todėl eseistika yra atskirai svarbi rašytojo mentalinio lauko suvokimui, verčių, vertybių, santykių, ryšių atskleidimui. Šiuo požiūriu bandant aptarti ir R. Granausko rinktinę eseistiką, sutelktą į tomą „Baltas liūdesio balandis“, svarbu suvokti, iš ko ir į ką ji smelkiasi ir ką persmelkia. Ir kas yra tas, kuris lieka persmelktas, vadinasi, kažkuriuo būdu atvertas. O jei atvertas, tai ir įtvirtintas.
Tai buvo seniai – „Baltas liūdesio balandis“ išspausdintas 1979 m. pavasarį „Pergalėje“ (dabar – „Metai“). Ir toks tas tekstas pasirodė biliūniškas, toks persmelktas J. Biliūno liūdesio ir gailesčio, kad be jo citavimo negalėjau apsieiti ir paskaitose apie XX a. pradžios lietuvių literatūrą, kur buvo ir kukli vieta Juozui Gurauskiui. Po septynių dešimtmečių R. Granausko sakiniuose tarsi atsiliepė iškentėtos, jaunais gyvenimais apmokėtos, iš širdies į širdį kalbančios, bet dar labai trapios lietuvių literatūros balsas. R. Granauskas norėjo būti tam balsui teisingas: „Tie, kurie norime būt teisingi, sakome taip: „Nieko nėra trapesnio už patį kūrėją, nieko nėra gležnesnio už jo širdį, panašią į raudoną gvazdiką, prasiskleidusį prieš pat pirmąsias rudens šalnas.“ Sudarytojas tomą pradėjo ištrauka iš „Balto liūdesio balandžio“, suteikdamas jam minorinę spalvą, tiesą sakant, neišblaškomą ir pokštų. Juk ir tie pokštai ne iš džiaugsmo, nors ir ne iš liūdesio, greičiau iš sarkazmo, kylančio iš nerimo, iš gailesčio, kad yra ne taip, kaip galėtų ar turėtų būti. Kūrinio autorius tuo metu, rodos, postmodernių literatūros teorijų jau buvo numarintas, bet R. Granauskui tai nerūpėjo; buvo linkęs bent pasišaipyti iš humanistikos „mokslų“, „metodų“, gerai jautė ir teorinių manipuliacijų menkumą. Ta atviros, atvertos kūrėjo širdies metafora – ne manipuliacija, ne dėl kokio gražumo parašyta, ji iš persmelkimo, iš to, kas grįžta, pasikartoja, nepaleidžia. 1973 m. Algirdas Julius Greimas „Metmenyse“ paskelbė esė pobūdžio straipsnį „Jonas Kossu-Aleksandravičius. Intymus žmogus ir intymumo poezija“ ir jame taip pat atverta kūrėjo širdies žaizda: „Jono Kossu-Aleksandravičiaus poetinis pasaulis – tai tuščia vieta, kurios centre, kaip išbujojęs jurginas – atvira žaizda. Ir tai vadinasi intymumo poezija.“
Intymumo poezija, intymumas kaip kūrybos šerdis – R. Granauskui tai esmingai galiojo. Ir jo paties rašymui ir kitų rašymo supratimui. Tikrasis arba gilusis kūrybos intymumas nėra atviravimas, viešinimasis (būdinga dabarčiai, bet labiau literatūros pakraščiams), tai kalbėjimas žmonėms iš vidinio susitelkimo, iš tikrumo. Arba iš tuštumos, iš tuščios vietos (pagal A. J. Greimą), kai konkretus aš pasitraukia, o lieka tik atvira žaizda, tik metaforizuojama gvazdiko ar jurgino žiedu. Ta atvira žaizda ir yra būsena, stiprių, ir palaikančių, ir draskančių jutimų tvinksniai, jų žyminys. Būsenos, iš kurių parašytas „Jaučio aukojimas“, apskritai ženklina pačius giliausius potyrius, prieinamus kūrybinei sąmonei, kalbinei vaizduotei. Ne aš, kuris esu ir tu, o manimi, tad ir tavimi; tokia yra gilioji intymumo linija, nuo aš pereinanti į tu ir į jis, į ontologinę asmenuotę. „Jam baisu, jis nori rėkti iš siaubo, jis nori bėgti, tačiau jis niekur nebėga, nes jo drąsa yra daug kartų didesnė už jo paties širdį.“ Tai „Jaučio aukojimo“ Žynio drąsa, jo kopimas į mirties kalną, kuris yra ne tik jo ir ne tik jam. Golgotos vaizdinys yra budintis, persmelkiantis tuos, kurie prie savo kančios kalnų priartėja, kurie pasiryžta.
R. Granausko eseistikos pagrindiniai tekstai (jie ir sudaro tomo pirmąjį skyrių) eina lygiagrečiai su apsakymais, jų linijos susieina, persikerta. „Laiškai iš Mosėdžio“ (1983 m. „Literatūroje ir mene“, o paskui tik po penkiolikos metų – „Gyvulėlių dainavime“), tik pirmasis laiškas ir teparašytas, o juk aišku, kad buvo galvota apie knygą ir kaip tik apie intymiąją formą, kurios branduolys ir yra laiškas. Galima nujausti, kad autoriaus neapleido būsenos, atsivėrusios „Jaučio aukojime“, laiškais iš Mosėdžio bandyta lyg įgilinti savo gimties žemę, tai, kas ištarta pirmuoju sakiniu: „Čia senųjų kuršių žemė.“ Žemė, užgyventa žemaičių, dar spėjusių su kuršiais pasikalbėti. „Matot, kalbėjo kuršiai, mes čia pilam Apuolės pilį, o Puotkalių jau supylėm, o Imbarės, Impilties, o kitas pilis jau irgi supylėm. Tai vis dėl to, kad vaikai, kuomet liks gyvi, raudonai liepsnojančio dangaus nebijotų.“ Aštuntuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu R. Granauskas buvo priėjęs aukštųjų pasijų stiliaus slenkstį. Tas stilius būtų labiau išryškėjęs, jei būtų buvę parašyti „Laiškai iš Mosėdžio“, bet ši knyga liko mintyse, kaip ir nemažai kas. Laikas naikino sumanymus, trukdė, trikdė, sielos absoliučioji klausa (užsiminta esė apie J. Biliūną) savo giliosiomis atvertimis, kuriose pasigirsta seniai mirusių protėvių balsai, nebuvo išnaudota.
„Jaučio aukojimas“ liko vienas, vienišas. Neturi aiškesnių kontekstų, juos reikia sutelkti. Taip pat ir iš eseistikos. Ir tai, kas liko R. Granausko neparašyta, ką užgniaužė brutalus laikas, eseistikoje išskaitoma, paliko ženklų. „Vėlyvose gėlėse“ (apie anksti mirusį prozininką J. Gurauskį), nutikime su akmeniu, gėlėmis ir iškalta pavarde, pasirodo lyg koks puikiojo apsakymo „Su peteliške ant lūpų“ nepaaiškinamų dalykų, nutinkančių žmonėms, pėdsakas, galiausiai iš šio atsargiai ribas peržengiančio matymo ir paskutinis brūkšnys nebaigtame apsakyme „Vladas Zūbė 1940–2014“.
Didžiausias ir vientisiausias esė tekstas – „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“ (1993). Galima numanyti, kad jau kitu laiku, jau nepriklausomoje Lietuvoje, R. Granauskas bent iš dalies grįžo prie to, kas liko neparašyta, bet jau lyg ir iš kito kampo – iš savo patirties, iš mokyklos, iš bandymo suvokti, kokie buvo jo mokytojai (atskira tema, persmelkianti). Ir apie S. Daukantą išgirsta iš mokytojo lūpų – greta Motiejaus Valančiaus, Kajetono Nezabitauskio, – tų, kurie buvo iš jo krašto, iš tų pačių vietų. Lyg būtų rūpėję įtvirtinti frazę, ištartą „Vėlyvose gėlėse“: „Ir ko taip visi myli tą Mosėdį, ko visi taip į jį įsitėpę?“ Lyg koks vietos dvasios blyksnis sąmonėje, kiek pritemdytas žemaitybės, to įsitėpę.
Būdingoji, svarbioji R. Granausko eseistikos žymė – bandymas (ir kartu jau drąsa) pradėti nuo savo pamatymo, išgirdimo, žinojimo: aš žinau: „<...> aš net žinau, kur jie buvo sustoję tų arklių pagirdyti: ot ten, ant Šačių kelio, tuojau už miestelio, ties molkasiais.“ Ir tą pačią akimirką tuo žinojimo keliu leistis gilyn, kur lietuvių pasakos, mitai („Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“), kur literatūros žymės (Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių“). Formulė – dvylika juodvarnių, bet jau atskira, gyva pavadinimo forma: apie Daukantą. S. Daukantas įkeliamas į mitinių vaizdinių ratą, į jo centrą, mitologizuojamas, kuriamas kaip kultūrinio herojaus paveikslas. Tas, kuris daug kentė (dėl to ir Daukantas), aukojosi dėl Lietuvos, dėl jos istorijos, užslėptos Lietuvos Metrikoje, lyg pikto burtininko įkalintoje požemiuose. Tie dvylika juodvarnių yra dvasinių Lietuvos galių simboliai, lydėtojai, sergėtojai. Juk ir pasakoje dvylika juodvarnių pabaigoje pasirodo kaip gėrio nešėjai, karaliaus ir savo sesers sūnų gelbėtojai. R. Granausko esė baigiama pasakiškai: „Vieni juodvarniai niekur nenuskrido, niekur nepasitraukė, jie vieni pasiėmė Daukantą po savo lizdu amžinai globai.“
Esė apie S. Daukantą R. Granauskas pradėjo rašyti netrukus po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. 1993 m. rudenį „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“ buvo paskelbta tuometinėje „Pergalėje“. Prisiminkime, kad S. Daukanto apmąstymo ir permąstymo tradicija ir gili, ir gyvybinga: kas keli dešimtmečiai, pradedant Augustino Janulaičio studija (1913), paminint Saulių Žuką, Egidijų Aleksandravičių, galiausiai Vytauto Merkio apibendrinantį darbą (1991), pasitarnavusį R. Granauskui bent jau kaip faktologinė atrama. 1984 m. parašyta Just. Marcinkevičiaus drama „Daukantas“, prijungta prie draminės trilogijos kaip jos epilogas. Įtvirtinta interpretacinė slinktis – nuo biografinės apybraižos, nuo vis tankėjančio faktinio audinio iki poetinės ir mitinės interpretacijos. R. Granausko esė „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“ intonacinėmis-semantinėmis pasakojimo struktūromis leidžiasi į tą pačią lietuvių tautos likimo gilumą, kurią jautė ir Just. Marcinkevičius, pulsuojančią gilumą, iš kurios parašytas ir „Jaučio aukojimas“. Nepriklausomybės pradžioj R. Granauskui reikėjo lyg iš naujo atsistoti ant to pamato, kurį buvo pajutęs rašydamas „Jaučio aukojimą“ – pradžią, neišskiriamą iš pirminių šventumo ir aukos vaizdinių, iš žmogiškumo ir gamtiškumo sanpynų. „<...> čia vėjų ir juodvarnių kraštas, čia patys gražiausi debesys virš galvos, o lopšiai ir karstai – visuomet egliniai, todėl kieti, patvarūs ir ilgai nepūva. Čia, šiame žemės pakraštyje, nuolat pučia vakarų vėjai: iš vakarų ir iš vakarų, vis nuo jūros ir nuo jūros; jie pripildo žmonių širdis laisvės ilgesio, o bangų šniokštimas – ryžto ir atkaklumo.“ R. Granausko esė pasija – kalbama apie ypatingus, išskirtinius dalykus, iškeliamus iš giliai, apie ugnį, kurią galima tik įskelti.
Tas ypatingumo jutimas prie S. Daukanto glaudžia ir Joną Strielkūną („Pasijos pagal Joną“): visai arti, čia pat, dar turėtų atsiliepti pašauktas, o jau ypatingas, jau pašauktinis. Tas, kurio lyrika daugeliui suteikia balsą ir atmintį, leidžia ištarti, kad „rašymas yra prisiminimas, kas buvo, liūdesys, kad nebebus. Gera poezija apšviečia mus virpėdama kaip žvakė, gera proza prieina ir uždega šalia dar vieną. Nebebijom šešėlių, mes suprantam, kad jie mūsų pačių. Vaikštom po savo peizažus, žinodami, kad juose niekas nebeiškirs miškelio, nebeužars tako į mokyklą, nesuvarys į baisų kanalą upulėlio, per kurį paauglystėje – toks plonakojis – šokinėjai“. Savo esė R. Granauskas ir rašydamas apie kitus atviriau persirašinėja, esė rašomos iš stiprios empatijos, iš vidinio artimumo. Projekcijos – iš savęs į kitą, iš kito į save. „Varpo kėlimas“ juk tikrai ypatinga J. Strielkūno knyga – lyg kokio stebuklingo virsmo. R. Granauskas tai pajuto gal vienas iš pirmųjų. Ir kad brolių motyvas stiprus – brolystė juk irgi iš tėvynės. Galima pamanyti, sako R. Granauskas, kad brolių J. Strielkūnas turėjo bent dvylika. „Ar šimtą dvidešimt. Jie gražiai jį augino, liepdami žiūrėti į pakalnėj judančias upes, į vėją rugiuose, – vandenų judėjime ir rugių bangavime šitiek gražumo!.. Visi jauni, visi tvirti, visi narsūs, – tokiems net varpą iškelti iš dugno vienas juokas. O miglotą rytą kažkur išėjo, įkišę jam į rankas pasakų knygelę apie šarvuotus senovės karžygius, – patys atlapotomis krūtinėmis...“
Kas vyksta ir kas įvyksta šioje pastraipoje? Ji apie J. Strielkūną. Bet ir apie R. Granauską. Dar ir apie Just. Marcinkevičių – žymėti žodžiai gražiai augino, priklausantys semantiniam Lietuvos laukui. Iš jo, iš senųjų pasakų – jauniausias brolis, kuriam skirta ne varpą iškelti ir ne išeiti atlapota krūtine kaip tiems šimtui dvidešimt jo brolių, o suprasti, atsiminti. Jei esė nesileidžia gilyn, ji ir nesirašo, o tas, kuris ją bando parašyti, ilgai ir tuščiai vargsta.
Negali sakyti, kad ir R. Granauskui kartais neprisieina pavargti. Kai jau „ratukai nebesusikabina“, griebiasi kokio savo atminties šiaudo, papasakoja ką iš savo gyvenimo, kuo nors užpildo. Bet kai nebūtina, ir lieka nebūtina. Vis dėlto patikimai paliudijama, kokia reikšminga jam pačiam buvo poezija – ir J. Strielkūnui priklausė svarbiausia vieta. Esė klausimai – tie, kurie neatsakomi. Tiesiog – dėl paties klausimo, dėl klausiančiosios intonacijos. „Kas tu esi, poezija? Kas esat tie, kurie ją rašot? Ar tada būnat kaip visi žmonės, ar kaip pusiau angelai?“
„Žodžio paglostymą“ reiktų skaityti po „Žodžio agonijos“. Kelias, kurį R. Granauskui reikėjo nueiti – kalbos jutimas, žodžio likimo vaizdiniai neatskiriami nuo sąmonės, sielos būsenų. „Žodžio paglostymas“ liudija atgautą ir sustiprintą valią gyventi, stebėtiną tos kūrybingos valios prasitęsimą iki paskutiniųjų dienų. „Giliai giliai savyje suprantam, kad valia gyventi yra kažkas šventa, kažkieno mums duota, ne mūsų pačių iš kažkur pasiimta. Laikui bėgant, ji negęsta, jos nemažėja, ji kaip pati gyvybė, kuri viename tavyje laikina, o visur aplinkui – amžina. Kartais šita mintis tave paguodžia: ir aš priklausau prie tos amžinosios gyvybės, nors esu laikinas. O kai nebebūsiu – vis tiek priklausysiu, nors nežinau nei kaip, nei kokiais būdais, nes negali būti, kad visai nepriklausyčiau.“
Iš giliau mąstant apie kalbą, juntant kalbos ir patirties sąlyčius, mąstosi ir prigimtinė pasaulėvoka, veriasi pats jos centras, žmogiškojo laikinumo ir būties amžinumo ryšys, santykis. Artimai ištarta Jurgio Baltrušaičio: „Neslūgsta būtis, ir nesenka / Jos amžinas sklidinas pilnis – / Tik tai, kas atskirta, kas menka, / Jūriuoja ir skęsta kaip vilnys...“ („Būties psalmė“). Kad persmelktų, kad į sielą suleistų šaknis, kalba turi būti namų kalba, namiškė, tokia, kad ja kalbėtų viskas aplinkui: daiktai, valgiai, rankos, akys, langas ir kas už lango. Tarmė (arba pirminė kalba) – „lyg apatiniai marškiniai, prigludę prie kūno, mes jų net nejaučiam“, – sako R. Granauskas, ir tai gali būti paskutinis tų mūsų marškinių savumo paliudijimas. Visas R. Granausko kalbos kosmosas yra gimęs iš žemaičių kalbėjimo, iš jo išaugęs ir likęs jo persmelktas. Tas žodžio glostymas, tas lietimasis prie žodžio lyg prie mylimo žmogaus, vaiko, daikto, medžio ar gyvulio yra įstabus veiksmas. Kas atidžiau tą esė skaitys, aptiks lyg ir tolimą, bet esmingą paralelę – mažos karvytės glostymą. Žmonių kalba, kad būtų gyva ir gyvybinga, turi turėti ir kalbos su daiktais, su gyvuliais ir gyvūnais podirvį. R. Granauskas apibendrino kalbos ir dvasios jungtį – lyg ir nebėra ko bepridurti: „Kartais būna baisu, kai žmogus niekina, žemina savo kalbą – šitaip jis muša ir spardo savo dvasią. Kojomis, akmeniu, pagaliu, kaip varganą šunį! Jaučiasi esąs stiprus ir protingas, galintis daug nuveikti. Tiktai dvasios ubagai niekada daug nenuveikė. Pristatę daugybę barakų, nesugebėjo pastatyti net mažos bažnytėlės.“ Perspėta – kas dar gali išgirsti, tegul išgirsta.
Antrasis knygos „Baltas liūdesio balandis“ skyrius „Kalbos ir pokalbiai“ grąžina prie šiandien vis gausėjančių kalbinimų, pastebimai išstumiančių kitus mąstomuosius kasdienio kultūrinės žurnalistikos lauko tekstus. Aštrus, tiesiakalbis, žodžio kišenėje neieškantis R. Granauskas buvo mėgstamas pokalbininkas. Nežinia, ar lengvai prieinamas. Gal kaip kada. Jei buvo sveikesnis, linksmesnis, juolab jei buvo ką pabaigęs rašyti, tai gal ir nesibrangino. Kartais turėdavo ir pats kokią kalbą pasakyti, juk gavo premijų, ne sykį buvo laureatas („Rakto ieškojimas“, gavus Antano Vaičiulaičio premiją, 1995; kalba, pasakyta priimant Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premiją už kūrybiškiausią 2013 m. knygą).
Atskiros kalbos – atskiri esė tekstai, kuriuose blykčioja gražūs sakiniai, netikėti pasakymai, sparnuotos metaforos. Sakinys iš „Rakto ieškojimo“: „Lyg vaiko akys pro užšalusio lango kertelę, lyg išvežtos sesers skarelė, bėgant numesta ant kiemo tako.“ Tokių sakinių nebebus. Ta tikrovė, iš kurios jie pasisakė R. Granausko lūpomis, jau dingusi, nugrimzdusi. Vienoje paskutinių kalbų Lietuvių literatūros ir tautosakos institute R. Granauskas suformulavo kultūrinio geranoriškumo nuostatą, atskirai apmąstytiną. „Nemaišykim kultūrinio geranoriškumo su tolerancija, nes kitas jos vardas – abejingumas, kuris žudo ir meną, ir menininkus baisiau nei maras viduramžių Europą.“ Visas R. Granauskas šiame pasakyme: netolerantiškas, nes neabejingas, neprisitaikantis, trokštantis tikrumo, kuris būtų vertas geranoriškumo.
Pokalbiai su R. Granausku rodo, kad ne kiekvienas galėjo su juo kalbėtis taip, kad jis ką pasakytų. Kartais tik atsikalba. Geriausi pokalbiai – su Audriumi Musteikiu, pasiruošęs kalbėtis, mokantis kalbinti, įsiklausantis, geranoris.
Pokalbyje su Leonu Peleckiu-Kaktavičium jaučiami neatitikimai tarp klausimo „didumo“ ir R. Granausko siekiamo tikrumo: tiktai nepasididinti, jau verčiau susimažinti. Kažkas jį erzina, bet bando tą erzulį įveikti. Gal ir gerai – pasako, ko gal kitaip ir nepasakytų. „Jūs klausiat kaip Leninas: ką daryti? Atsakau kaip Granauskas: nežinau. Revoliucijos kėlėjai niekur kultūros nepakėlė. Ir kas tą revoliuciją kels? Nebėra kam.
Ir tai yra didžiausias valdžios pasiekimas.“
Na, valdžiai iš R. Granausko kliūna. Tam ji ir valdžia.
Ir pokštuose, ir kalambūruose, ir epigramose kliūna. Turi būti taikinys, į kurį šaudoma. Kartais taikliai, kartais ir pro šalį. Kitas Romualdas Granauskas, kitoks. Lyg išėjęs į paviršių, bet tas pats, kuris gali grįžti į būsenas, iš kurių parašyta „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“. Arba „Baltas liūdesio balandis“.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 2 (vasaris)
Virginija Cibarauskė. Nuobodžios paslaptys tapybiškam fone
Birutė Jonuškaitė. MARANTA. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 356 p.
Birutės Jonuškaitės romanas „Maranta“ anotacijoje pristatomas kaip trijų kartų moterų – aistros dukterų – likimų istorija. Šią istoriją rašo, o gal greičiau tapo jauniausioji giminės moteris, dailininkė Rasa, kuriai žingsnis po žingsnio atskleidžiamos dramatiškos močiutės ir motinos meilės istorijos tampa įkvėpimo šaltiniu – jų pagrindu Rasa tapo paveikslus. Kita vertus, pasakotojo(-os) perspektyva nesutampa su Rasos – vyrauja antro asmens pasakojimas, kartais pereinantis į pirmojo. Tokiu būdu siekiama objektyvesnio, visuotinesnio žvilgsnio, nors Rasos patirtimis, įspūdžiais ir mintimis, skirtingai nei įprasta šiandieniniuose romanuose, niekuomet neabejojama, visiškai pasitikima. Skaitytojas, o gal labiau – skaitytoja, nes romanas visų pirma orientuotas į moterišką auditoriją, intriguojamas paslaptinga atmosfera, dramatiškais moterų ir vyrų santykiais, kelionių (Paryžius, Jeruzalė) egzotika. Taigi „Maranta“ pretenduoja į jausmų romano žanrą.
Romanas pavadintas gėlės, kurios lapai nakčiai atėjus susiglaudžia tarsi maldai sudėtos rankos, vardu. Ši metafora ryškina kelis kūrinio aspektus. Visų pirma, tai uždarumo ir atvirumo problema: dauguma personažų turi paslapčių, kurias gniaužia savyje, bet galų gale privalo atsiverti, išpažinti. Augališkumas atlieka nuorodą į organiškus, prigimtinius dalykus: prisišliejimą ir įaugimą į aplinką, tam tikrą elgsenos fatalizmą, kai protagonistai, tarsi augalai, intuityviai, be jokios atodairos atsiduoda likimui. Glaudumas, susiglaudimas – tai artumas, giminystė motinų, dukterų, brolių, moterų ir jų mylimųjų: „Kokia gali būti delnų susiglaudimo malonė, <...> kai susiglaudžia sielos kaip lininiai siūlai motinos audiniuose į vieną nedalomą raštą, sielos, pamiršusios joms suteiktą lytį, neklausiančios, kodėl susitiko, nežinančios, kas ir kodėl jas taip tvirtai „suaudė“, nei kiek joms metų, nei kur vėl nuklys, tik puikiai suvokiančios, kad šitoks apsinuoginimas, kai atsiveri kitam žmogui kaip Dievui – išskirtinė malonė“ (p. 298). Maldos semantika apeliuoja į dvasingumą, dievoiešką, kylančią iš santykio su kitu, tebūnie tai kraujo giminė (kūrinyje iš esmės ir narstomi giminių santykiai, giminystės, tėvystės ryšiai) ar mylimasis.
Kitas svarbus akcentas – lokalusis-istorinis ar etnografinis substratas: pagrindinis veiksmas vyksta nuošaliame Lietuvos–Lenkijos pasienio kaimelyje, o šeimos patriarchės Dominykos ir jaunėlės Rasos gyvenimus skiria du pasauliniai karai ir sovietmetis, taigi vos ne ištisas amžius. Specifinės regioninės egzotikos tekstui iš tiesų teikia Dominykos dzūkavimas – šiandieniniam skaitytojui galimai nebesuprantami žodžiai „išverčiami“ teksto paraštėse. Tam tikru masalu tampa ir vadinamoji tarptautinė egzotika: dalis veiksmo vyksta Amerikoje, kur „nuteka“ Dominykos „dukra“ Saulė, Paryžiuje, Jeruzalėje – šalyse, po kurias blaškosi savęs kaip moters, dvasingos būtybės ir menininkės ieškanti Rasa.
Atsižvelgiant į šiuos aspektus B. Jonuškaitės romaną, tiksliau, pirmą knygą (nes kūrinys baigiamas numatymu, jog bus ir antroji), derėtų įrašyti į šiuo metu itin populiarių, skaitytojų mėgstamų daugiatomių jausmų romanų su istoriniu-etnografiniu prieskoniu sąrašą. Kitaip tariant, orientuojamasi į išpopuliarėjusias specifinėje aplinkoje, kultūrinėje terpėje vykstančias šeimos, giminės istorijas, tokias kaip Kristinos Sabaliauskaitės tritomis „Silva rerum“ (2008, 2011, 2014) ar Agnės Žagrakalytės „Eigulio duktė“ (2013).
Gana ryški ir orientacija į vadinamuosius kelionių romanus – visų pirma į Jurgos Ivanauskaitės Tibeto odisėjas. Svarbus ne tiek keliavimo ieškant prasmės, atsakymo į kamuojamus klausimus faktas, kiek naiviai egocentriškas dvasingumo supratimas. B. Jonuškaitės protagonistė Rasa Jeruzalėje ieško nušvitimo, Jėzaus, kurį tikisi sutikti kaip realų žmogų, vyrą, įtikinsiantį savo ir viso pasaulio gerumu, prasmingumu: „Nazarieti, ateik vandens paviršiumi manęs pasitikti. Padaryk stebuklą, kad įtikėčiau, jog tu esi geras. Ir ne melagis“ (p. 290). Iš dalies taip ir nutinka – dvasingumas pasirodo dvasingo vyro Husamo, gido po nabatėjų sostinę Petrą, pavidalu. Dar viena galima orientacija: individo tapsmo, kitaip, bildungs romanas, – Rasa ieško savęs, savo vietos gyvenime ir istorijoje, savo pašaukimo, taigi, iš principo ji yra tampanti, tiksliau, kažkuo tapti turinti subjektė.
Greičiausiai toks platus užmojis – aprėpti vyrų ir moterų jausmus, fatališkas aistras, giminės paslaptis ir atskleisti regiono dvasią, fiksuoti istorinius virsmus, kelionių patirtis bei subjekto tapsmą – lėmė, kad nė viena iš temų nėra išpildoma. Neišbaigtumas akivaizdus ir paties romano struktūroje: pasakojimas skyla į paskiras istorijas, dalis, epizodus, o dažniausiai tiesiog į vaizdus, fragmentus, kuriuos rašytojai rūpi sujungti į nuoseklias sekas ir tokiu būdu parodyti pasekmės ir priežasties santykį. Taigi, svarbūs įvykiai, intrigos (mįslės užminimas ir išsprendimas), o ne individo psichologinių gelmių ar aistrų analizė.
Paskirus įvykius iš esmės tesieja tie patys personažai ir raiška – ilgi, kartais ir per kelis puslapius nusidriekiantys, tarsi siūlai besiraizgantys sakiniai. „Raizgalynė“ tinka ir kūrinio efektui, įspūdžiui nusakyti. Viskas „Marantoje“ susipynę, susiraizgę: raizgus ir pasakojimo būdas – pradedama nuo vidurio, grįžtama pradžion, šokinėjama per laikus ir erdves, komplikuojami personažų santykiai. Keblu pasakyti, ar toks manieringas suraizgymas turi kokį nors tikslą be to, kad užmaskuotų schematišką ir nuspėjamą siužetą, lėkštus, nenatūralius dialogus, greičiau kultūrinius tipus, o ne psichologinius subjektus primenančius personažus.
Paskiros istorijos konstruojamos pagal tą pačią schemą, tad kuo toliau, tuo akivaizdesnis kartojimasis. Pavyzdžiui, Saulės likimas dubliuoja motinos Dominykos likimą (abi patiria didelę meilę, tačiau išteka už nemylimų „patogių“ vyrų), ir tas pats kartojasi jaunėlės Rasos likime. Šioji taip pat patiria įspūdingą meilės nuotykį, tačiau lemtis mylimuosius išskiria, o romano pabaigoje sufleruojama, kad ir Rasa gyvenimą greičiausiai susies su eiliniu „patogiu“ vyru. Knygoje Rasa du kartus atlieka paštininkės funkciją: veža priešmirtinius motinos laiškus jos pirmajai meilei, vėliau – priešmirtinius Saulės laiškus šios pirmajai meilei – atsitiktinumas ar ne, tačiau perskaitę laiškus abu vyrai gana greitai miršta. Tris kartus Rasa slaugo mirštančiuosius: savo senelę, motiną, senelį. Net trijų tos pačios šeimos vaikų tėvai – ne tie, kuriuos savo tėvais jie ir visi kiti laikė. Ir taip toliau.
Tokio tipo pasikartojimus galima interpretuoti dvejopai. Viena vertus, kaip elementarų neišradingumą, kai intriga kuriama pasitelkiant vis tuos pačius „ėjimus“. Kita vertus, galima į šiuos pasikartojimus žvelgti kaip į tam tikrą giminės prakeiksmą arba tos pačios šeimos narių likimų fatališką tapatumą, akcentuojantį kraujo ryšio reikšmę – visi tokie artimi, kad net gyvena taip pat. Vis dėlto skaitytojui, trečią ir ketvirtą kartą sužinančiam, kad štai dar vieno šeimos vaiko tėvai – ne tie, kurie oficialiai vadinami jo ar jos tėvais, darosi tiesiog nuobodu.
Dramatiški meilės santykiai, vyrų ir moterų jausmų istorijos banalėja sistemingai: pradedama savotiškai stipria, nes gana lakoniškai eksplikuota Dominykos meilės linija ir baigiama jaunėlės Rasos „nuotykiais“, kurie labiau komiški nei dramatiški, o kartais tiesiog vulgarūs. Analogiškai komiškos, nes niekaip nepavyksta rasti tikslių pojūčius, būsenas nusakančių palyginimų, metaforų ar tiesioginių įvardijimų, yra aistros, geismo situacijos: „Tada jis laisvąja ranka apglėbs tave it sparnu <...>. Stovėsi nosį įbedusi į jo apžėlusią krūtinę, visiškai nesuvokdama, ką darai, kur važiuoji, tik vis trauksi ir trauksi to vyro-dažų-dangaus-angelo kvapą į šnerves tarsi kokaino miltelius, bijodama prablaivėti <...>. Kol net praplyš dangaus uždanga: į visas pasaulio puses – vien saulėta geltona jūra. Tarsi išsiliejęs kiaušinio trynys“ (p. 136–137). Šis lemtingasis Rasos vyras – prancūzas dailininkas – miršta nuo širdies smūgio išėjęs nusipirkti net kelis kartus, tarsi tai būtų itin svarbus dalykas, paminimų krosantų:
Manau, skaidriausia meilės forma – kai gali atiduoti gyvybę už kitą žmogų. Už Baltakartį būčiau atidavusi. Bet neturėjau progos. Tą mūsų paskutinį rytą jis užsirišo raudoną šalį ir, kaip jam įprasta, išėjo nupirkti šviežių krosantų. Išėjo ir negrįžo.
<...>
– Aš laukiau, laukiau su vėstančia kava prie stalo... kol... kol neiškentusi nusileidau liftu žemyn. Kai prasivėrė jo durys... Baltakartis gulėjo ant baltų marmuro grindų su purpurine kraujo aureole apie galvą, rankoje stipriai spausdamas maišelį su krosantais.
(p. 299)
Menkai aktualizuojamas ir žadėtas lokalusis-istorinis-etnografinis substratas. Nors pagrindinė veiksmo vieta – Lietuvos–Lenkijos pasienis, jei ne motinos Dominykos dzūkavimas, erdvė būtų iš esmės nelokalizuojama. Sunkiai atspėjamas ir gyvenamas metas – dažnai neįmanoma suprasti, ar veiksmas vyksta sovietmečiu, ar tarpukariu, ar jau Nepriklausomybės laikais: šeimos gyvenimas, buitis, santykiai iš esmės niekaip nesikeičia.
Romaną gelbsti poetiški erdvių, kraštovaizdžių, kiek rečiau – paskirų situacijų aprašymai, kai emocijos perteikiamos pasitelkiant vaizdus. Pavyzdžiui, moters būdą nusakančios akys palyginamos su rudenėjančios gamtos peizažu:
Viltės akys didelės, apvalios ir drėgnos, ta drėgmė be lašelio aistros, be moterims būdingo valiūkiškumo. Tai greičiau rudenėjančių klevų glėbin grimztančio Seivų ežero liūdnas spindėjimas, kai visi kaitrūs vasaros atodūsiai traukiasi, kai nuo pirmųjų šalnų susigūžia, susiraukšlėja žolės ir medžių lapai, kai gyvybe liulančios gelmės ima rimti, nes rimsta pakrantės, tilsta dainos ir juokas, net Tadulio arkliai surimtėja, garsiai nežvengia eržilai ir neprunkščia pakrantėm maklinėdami kumeliukai, nes gyvulius apima tas pats ilgesys kaip ir žmones, jie tylom stebi už kalno vis greičiau nuriedančią saulę ir vis skaidresnį, triukšmingų maudyklių nesudrumstą vandenį.
(p. 115–116)
Tapybiški kadrai skaitytojui leidžia vaizduotėje atkurti personažus supančias erdves, pajusti vietos, asmens nuotaiką, o ilgas sakinys sukuria takumo, impresionistinio gyvumo efektą. Kadangi pagrindinė veikėja Rasa – dailininkė, visiškai sugestyvu, kad gamtovaizdžiai regimi tarsi būsimi paveikslai.
Bet ar gražių, poetiškų gamtovaizdžių užtenka 356 puslapių romanui? Šiuo požiūriu tekstas primena naujausią Šarūno Barto filmą „Ramybė mano sapnuose“ (2015) – vizualiai įspūdinga, talentingai nufilmuota gamta hipnotizuoja, bet kai pradedami narplioti žmonių santykiai, kai vietoje gamtovaizdžių prabyla ir savo „gyvenimo filosofijas“ ima dėstyti patys personažai, tekstas prisipildo banalybių, dirbtinio dvasingumo, gelmės pretenzijų. Kitaip tariant, naujausias Birutės Jonuškaitės romanas sudarytas iš ilguose sakiniuose besiveriančių poetiškų vaizdų, schematiškų intrigų ir liulančio žodžių srauto.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 2 (vasaris)
Erika Urbelevič. Knyga, kuri neturėjo būti parašyta
Violeta Palčinskaitė. ATMINTIES BABILONAI, ARBA AŠ VEJUOS VASARĄ. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 263 p.
Violeta Palčinskaitė skaitytojams labiausiai žinoma kaip vaikiškų knygų autorė. Pernai pasirodę prisiminimai „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“ sulaužė tvirtą rašytojos nuostatą niekada nerašyti autobiografijos. Vis dėlto knyga parašyta ir tuo reikėtų džiaugtis – autorė pasakoja apie savo gyvenimą, o pasakoti, pasirodo, yra ką. Šmaikščiai ir ironiškai rašoma apie vaikystę, tėvus, gimtąjį Kauną, mylimą Vilnių, blyksteli prisiminimai apie artimus bičiulius Juozą Miltinį, Donatą Banionį, Juditą Vaičiūnaitę.
Rašytoja ieško draugiško ryšio su skaitytoju, rašo lyg pasakodama – paprastai, atvirai ir šmaikščiai, neapeidama net ir sunkių gyvenimo temų, leisdama pro rakto skylutę žvilgtelėti į intymius prisiminimus (skyrius „Vyrai mano gyvenime“). Knygos skyriai tarytum „įteka“ vienas į kitą – vieno jų pabaiga dažnai tampa kito pradžia. Į gyvenimo pasakojimus grakščiai įterpiama poezija atskleidžia įdomią V. Palčinskaitės kūrybos pusę. Eilėraščiai nėra atsitiktiniai, dažnai jie yra siejami su ką tik papasakotais įvykiais, todėl į senus, pažįstamus posmus, išmoktus dar vaikystėje, o dabar perskaitytus autorės gyvenimo kontekste, galima pažvelgti kitu kampu. Prisiminimuose ryškios kelios pagrindinės temos – šeima, artimi bičiuliai, kelionės bei kūrybinė veikla – visa, kas rašytojos gyvenime paliko didžiausią pėdsaką.
Noras grįžti namo, noras pažinti savo giminę ir šaknis persmelkia rašytojos autobiografiją, tai pabrėžia knygoje ir visoje kūryboje kartojamas raudonų plytų namo motyvas.
Aš noriu, kad tu man grotum,
Kad klaidžiai, vienodai lytų...
Kad smuklėj praloštų kortom
Namus iš raudonų plytų...
(p. 9)
Plytinis senelių namas stovėjo Kalvarijoje – motinos gimtinėje, kuri jai išliko svarbi iki pat mirties. Prisiminimuose išnyra verkianti mama, einanti Kalvarijoje per pievą su ramunių puokšte. V. Palčinskaitė kilo iš darnios, intelektualios šeimos. Autobiografijoje minimas Palčinskų gerumas – tėtis su broliu per geto tvorą mėtydavo duonos kepalus, taip padėdami žydų šeimoms.
Šilti prisiminimai apie tėvus užima didelę dalį knygos (kuri, beje, jiems ir dedikuota). Rašytojos tėtis prisiminimuose – geras ir teisingas žmogus. Apie jį rašoma: „<...> labai mylėjo savo mokinius ir buvo išsiugdęs tais laikais pavojingą teisybės pojūtį“ (p. 67). Iš Palčinskų namų į technikumą, kuriame jis dirbo, keliaudavę sumuštiniai, drabužiai jaunuoliams... Prisimenama ir didelė tėvų meilė. Knygoje šmėsteli tėtis, per naktį lakuojantis žvakes raudonai (rašytojos mama mėgo raudonas žvakes ant Kalėdų stalo...).
Ankstyva jo mirtis paliko tuštumą dukrelės ir žmonos gyvenime. Nuolat stiprėjo didžiausia būsimos rašytojos baimė – baimė būti nereikalingai. Ieškant šio jausmo ištakų, grįžtama prie prisiminimo apie lopšinę dainuojančią motiną:
Mėnesėlis aiškus, mėnesėlis šviečia,
O bernelis mergužėlę pasivaikščiot kviečia.
– Aš su tavim neisiu, man tavęs
nereikia...
(p. 94)
Po šios eilutės lopšinė turėdavo būti nutraukiama, nes vaiko sąmonė negalėjo priimti tokio baisaus fakto kaip „man tavęs nereikia“. Į baimę būti nereikalingai rašytoja žvelgia kritiškai, juokaudama, bet ją jaučia iki šiol ir kalba apie tai atvirai, nesislėpdama, pasitikėdama skaitytojų supratingumu – juk tokia savotiška paranoja artima visiems.
Vaikystės prisiminimuose šalia laimingos šeimos paveikslo vaizduojama ir bauginanti sovietinė realybė. Baimingas V. Palčinskaitės gimimo laukimas karo metu, skundai, saugumo suimti tėvai, tardyti visą naktį... Skyriuje „Mano „politinė karjera“ iškyla maištinga poetės dvasia, matyt, paveldėta iš šeimos. Pirmoji akistata su sovietine realybe įvyko dar pionierių stovykloje. V. Palčinskaitė vieną naktį pabėgo „toliau nuo bet kokios prievartos, bet kokio muštro ir visos tos beprotybės, su kuria nesugebėjau susitaikyti“ (p. 149). „Politinė karjera“, lyg prakeikta pirmosios nesėkmės, nesusiklostė ir tolesniame gyvenime. Maišto nuotaikoms pasidavusi rašytoja buvo išmesta arba veikiau pati išėjo iš paskutinio universiteto kurso, nes deleguota į Maskvą kaip Rašytojų sąjungos komjaunimo atstovė („tuo metu Rašytojų sąjungoje buvo tik trys komjaunuoliai – valytoja, fotografas ir aš, tai važiavau aš“, p. 155) neišpildė politinių reikalavimų ir buvo išsiųsta namo. Viskas išėjo į gera – diplomo nėra, bet tai niekam netrukdo, – knygoje rašo V. Palčinskaitė.
Būta ir kitokių kelionių, ne tik po partinius suvažiavimus: literatūrinis kruizas Baltijos jūra, viešnagė Vienoje, dažnai lankoma Škotija ir nuostabus skyrius apie gyvenimą viduramžiškoje Anglijos pilyje. Visuose kelionių prisiminimuose ją lydi draugai, bičiuliai, užmezgamos pažintys, pavyzdžiui, su anglų vaikų rašytoju Donaldu Bisetu. Pažįstami, draugai, bičiuliai, skaitytojai, atsitiktinai sutiktieji, anapilin išėjusieji stoja akistaton su autore. Jie vis dar gyvi, nedingę, apie juos V. Palčinskaitė rašo su didele meile. Vienas knygos skyrius skirtas artimai draugei Juditai Vaičiūnaitei. „Mus vienijo didelė sielos bendrystė, požiūris į gyvenimą, gatvės grindinio vaikystė, miesto įvaizdžiai, laisvės pojūtis, senamiestis, kuriuo kaukšėdavome aukštakulniais“ (p. 37). Abi jaunos, talentingos, romantikės. Jų draugystę puikiai iliustruoja prisiminimas apie tai, kaip, atsiskyrusios nuo ekskursijos Varšuvoje, ieškojo Šopeno širdies. V. Palčinskaitė šitaip rašo eilėraštyje, skirtame J. Vaičiūnaitei:
O senos kreivos gatvės
kryžiuojasi ir kertas,
į grindinio kvadratą,
į saulės ryto ašį,
aukštų kulniukų žingsniai,
vidudieniui – ir amžiams.
(p. 39)
„Ir amžiams...“ – nuaidi paskutinė eilėraščio eilutė. Artimos draugės netektį V. Palčinskaitė nujautusi dar prieš lemtingą telefono skambutį.
Knyga pilna paslaptingų įžvalgų, prietarų, ženklų, kurie lydėjo visą gyvenimą. Savaime krentantys daiktai kambariuose, vėliau pasitvirtindavusios blogos nuojautos, aiškiaregės perspėjimas, išėjęs į naudą, ir kiti likimo ženklai persmelkia visą autobiografiją mistinėmis pasaulio tvarkos paslaptimis. Nuojautos bei nepaprastas tikrumo jausmas persikėlė ir į rašytojos kūrybą.
Ten, laiptų aukštumoj
Čiurliono angelas
Sparnu žvaigždėtu
Pažadėjo paslaptį.
(p. 81)
Mįslinga ne tik V. Palčinskaitės kūryba, bet ir kai kurių jos kūrinių atsiradimo istorijos, pavyzdžiui, nepaprastas atsitiktinumas rašant knygą „Stebuklinga Mocarto fleita“ (apie tai skyriuje „Žodžiai – burtažodžiai“). Parašiusi jai įžangą autorė pamalonino save kelione į Vieną, kurioje atsikartojo knygos įvykiai. Panašiai nutiko ir sukūrus pasaką „Muzika troliui“, kurioje pradanginama visa muzikos įrašų parduotuvė. Po kiek laiko pačios rašytojos namuose paslaptingai ėmė dingti daiktai. Nežinia, kiek tiesos yra šiuose pasakojimuose, bet kartai, išaugintai V. Palčinskaitės eilėraščių ir knygų, perskaičius šias istorijas turėtų sukirbėti vaikiška ir vidinio pasitenkinimo kupina mintis: nejaugi iš tikrųjų...
Gyvi akistaton su rašytoja stoja taip pat ir jos knygų personažai. Daugiausia kalbama apie du – Poviliuką iš knygos „Dėmesio! Žiūrėk į mane“, parašytos kartu su Kaziu Saja, ir apie Andrių iš pjesės, vaidintos Jaunimo teatre. Aštuonmetis Poviliukas buvo ypatingas personažas. V. Palčinskaitė jo egzistavimą pavertė realiu – tai buvo daugiau nei knygos herojus, pats berniukas kreipėsi į vaikus, kvietė siųsti jam laiškus ir rašydavo atsakymus. Autobiografijoje papasakojama tikroji istorija: Poviliuko personažas buvo sumanytas remiantis K. Sajos turimais piešinėliais. Jų autorius – Sibire pasiligojęs ir į Lietuvą grįžęs Povilas Kuprys. Gulėdamas mirties patale dieną naktį jis piešė linksmas, spalvotas istorijas. Taip buvo parašyta knyga piešinėliams, o ne atvirkščiai. Poviliukas gaudavo daugybę laiškų, į juos V. Palčinskaitė atsakinėjo žinodama, kad tai negali tęstis amžinai. Greitai berniukas išvyko atostogų...
Andrius – kiek rimtesnis personažas. Tai – paauglys, stovintis ant brendimo slenksčio, ieškantis ir bandantis suprasti save. Šis veikėjas gali būti laikomas vienu komplikuočiausių ir įdomiausių visoje V. Palčinskaitės kūryboje. Būdama vaikų rašytoja, ji turėjo nepaprastą nuovoką ir talentą pagauti, užfiksuoti momentą, kai vaikas tampa nebe vaiku, suvokė paauglio vienišumą, sudėtingus santykius su pasauliu. Andrius jai tapo artimu personažu, jam taip pat skirta derama vieta autobiografijoje.
Tik į vakarą aikštingai
Ėmė suktis pienių pūkas,
Tik aukštoj žolėj pradingo
Mūsų margas sviedinukas.
Tik lašėjo tyliai laikas,
Ir nelaukė, ir nelaukė,
Tik išėjo mažas vaikas
Ir sugrįžo. Jau – suaugęs.
(p. 145)
Žavi „Atminties babilonų“ pasakojimo forma. Atrodytų, kad tai pokalbis tarp senų bičiulių. Prisiminimai dėliojami ne chronologine tvarka, o temomis – rašytojos draugai, kūryba, darbas muziejuje, teatre, kelionės ir atsitiktinumai. Įterpti eilėraščiai taip pat puikiai randa savo vietą. Kartais jie paaiškina, kartais – pratęsia mintį, o kartais išsaugoja sustabdytą akimirką. Autobiografija – nuoširdus žanras, bet galima numanyti, kad rašytojas niekados neišsižadės pomėgio kurti. Turbūt kai kurie įvykiai būna paredaguoti, kai kas slėpta, kai kas nutylėta, kai kas papasakota šiek tiek kitaip... Bet Violeta Palčinskaitė čia – nepagaunama. Gal ir norėtųsi klausti, kiek tiesos yra šiuose puslapiuose, kas liko užrašų knygutėje ar tik pačios autorės prisiminimuose, kiek dar žmonių liko nepaminėta. Bet ant knygos viršelio ramiai tupi kalėdinis rašytojos tėvų paukštelis, o kitoje pusėje mįslingai šypsosi ji pati.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 2 (vasaris)
Česlovas Laurinavičius. Pamąstymai apie profesoriaus Zenono Norkaus studiją
Zenonas Norkus. DU NEPRIKLAUSOMYBĖS DVIDEŠIMTMEČIAI: KAPITALIZMAS, KLASĖS IR DEMOKRATIJA PIRMOJOJE IR ANTROJOJE LIETUVOS RESPUBLIKOJE LYGINAMOSIOS ISTORINĖS SOCIOLOGIJOS POŽIŪRIU. – Vilnius: Aukso žuvys, 2014. – 753 p.
Turiu prisipažinti, kad perskaitęs profesoriaus Zenono Norkaus studiją „Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai: kapitalizmas, klasės ir demokratija Pirmojoje ir Antrojoje Lietuvos Respublikoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu“ pasijutau ir apstulbintas iš teksto pulsuojančios mokslinės galios, ir sutrikęs dėl likusių daugybės neaiškumų, kuriuos būtų galima suvesti į vieną klausimą – ką gi norėta ta studija įrodyti? Viena (ir turbūt pagrindinė) to užplūdusio dviprasmio jausmo priežastis, matyt, sąlygota nepaprastai didelės Z. Norkaus erudicijos, operavimo įvairiausiais moksliniais diskursais, kuriuos pats autorius kukliai suveda į sociologijos discipliną, bet kuri faktiškai reprezentuojama lyg mokslų mokslas. Supažindinamas, pavyzdžiui, su Olandijos Groningeno universiteto profesoriaus Anguso Maddisono išvestu ekonominių pasiekimų, skaičiuojant nuo Kristaus gimimo, ekvivalentu – „GK$ 1990 m.“ (p. 24, 47), taip pat – su neovėberiška Roberto Eriksono, Johno Goldthorpe’o ir Lucienne’o Portocarero klasių teorija – EGP (p. 32), su Kondratjevo banga ar demokratijos indeksais – Vanhaneno ir Polity IV=+10 (p. 40, 636) ir pan., galiu ne ką daugiau, tik ausimis karpyti.
Bet, kita vertus, nuolankiai nutylėti ir atsisakyti progos aptarti minimą veikalą bei pateikti savus pamąstymus neleistų ne tik šiokia tokia savigarba, bet ir studijoje vystomi siužetai, su kuriais tenka ne tik susidurti, bet ir dalyvauti jų diskursuose, pagaliau iš to ir duonai užsidirbti. Visų pirma, tai liečia istorinį rakursą, lyg ir daugiausia vietos užimantį studijoje, nes sąlygotą paties monografijos pavadinimo. Be to, intriguoja ir kita siužetinė linija – vadinamosios okupacinės žalos atlyginimo siekis, dėl kurio turėjau garbės ne kartą kritiškai pasisakyti (paskutinį kartą bene žurnale „Metai“, 2013, Nr. 5–6) ir kurio problema tarnauja lyg ir pagrindiniu atlikto darbo inspiraciniu motyvu (p. 23, 82, 134, 141, 145–146, 226, 229, 563). Deja, sekant ištisą epopėją įvairiausių galimų tos žalos skaičiavimo variantų, nuolatos vienas kitą keičiančių (ar neigiančių – ką liudytų ir siūloma dilema tarp „antros Suomijos“ ir „Baltijos Urugvajaus“ galimybių), tenka konstatuoti, kad studijoje iš principo yra lyg ir priimamos mūsų politikos didžiavyrių pasiūlytos žaidimo taisyklės, ir taip būtų tęsiama vienokių ar kitokių galimų tiesioginės bei netiesioginės žalos milijardų verifikacija, užuot susitelkus bei paanalizavus pačią to klausimo genezę bei jo legitimaciją.
Bet šalia knygos suponuotų vilionių bei rizikų yra ir dar viena gerokai reikalą komplikuojanti aplinkybė. Turiu galvoje beskaitant susikaupusį įtarimą, kad praktiškai kone po visu tekstu (taip pat ir tose vietose, kur aptariamas minėtas žalos atlyginimo klausimas) yra padėti, galima sakyti, „savo valandos“ belaukiantys ironijos užtaisai, kurių – nors dažnai pridengtų – vis dėlto negalima ignoruoti; jie ir intriguoja, kelia žavesį, ir kartu nuolatos palieka neatsakytą klausimą – ar autorius vieną bei kitą teiginį pateikia rimtai, ar tik juokauja. Dėl pastarosios aplinkybės skaitant net kildavo mintis, kad studiją vertėtų laikyti ne tiek moksliniu (pozityvistine prasme), kiek literatūriniu veikalu, keliančiu asociacijas, sakysime, su Jaroslavo Hašeko ar Kurto Vonneguto romanais. Nors pats autorius savo veikalo kaip romano statusą paneigia (p. 44), tačiau, šiaip ar taip, darbo stilistika negalėjo nepaveikti ir šio atsiliepimo pobūdžio.
Taigi dėl aplinkybės, susijusios su galima ironija, tampa rizikinga diskutuoti su autoriumi netgi dėl konkrečių istorinių siužetų, kurių atžvilgiu iš principo ir norėtųsi, ir lyg būtų pagrindo pademonstruoti vienokį ar kitokį „žinojimą“. Stabdo abejonė – ar tokiu demonstravimu nenuskurdinsiu autoriaus išmonės. Be to, bandydamas rimtai priimti su humoru pateikiamus dalykus galiu paprasčiausiai apsijuokti. Štai ten, kur autorius ima lyginti LTSR su Oberostu (p. 131–136), šalia pirmos minties „na ir originalu!“ kyla kita – argi galima lyginti tokius istoriškai skirtingus reiškinius? Taigi gimsta noras nurodyti keletą tuos reiškinius skiriančių faktų bei aplinkybių. Bet čia pat lydi abejonė – ar verta? Argi pats autorius tų faktų ir aplinkybių nežino? Ir svarbiausia – ką tai duotų konkrečiai studijai – ne tik jos turiniui, bet ir stilistikai? Regis, labiau pakenktų.
Panašus atsargumas stabdo ir reakciją dėl samprotavimų apie lietuvių galimybes 1920 m. rudenį išvyti generolą Lucjaną Żeligowskį iš Vilniaus, mat autorius teigia, kad esminė yda to meto Lietuvoje buvusi ta, jog neturėta savos valiutos ir dėl to nesumobilizuotas L. Żeligowskio išvijimui reikiamas skaičius kariuomenės – kaip orientyras peršamas septyniasdešimties tūkstančių skaičius, nes tiek estai esą dar 1919 m. buvo „pastatę po šautuvu“ (p. 32, 300, 341, 357). Taigi vėl kyla abejonė – ar verta ginčyti galimą ryšį tarp savos valiutos ir mobilizuotųjų skaičiaus, juolab kai kalba eina apie tokį tautoje bemaž šventą mitą, kaip galimybę atsiimti iš lenkų Vilnių, bet – sutrukdytą Tautų Sąjungos?.. Visas knygos turinys – ir ypač tos vietos, kur aptariamas tas pats savos valiutos įvedimo klausimas, tik jau po Nepriklausomybės atkūrimo (kartu atskleidžiant ir mūsų dabarties veikėjų mentalines bei moralines kokybes), – verstų susitaikyti su išvada, kad – neverta. (Tik pusiau oficialiai galiu padaryti pastabą dėl tariamų septyniasdešimties tūkstančių sumobilizuotų estų; kartą Taline turėjau progos iš vieno estų istoriko, žinoma, prie taurės vyno, girdėti rimtą abejonę dėl to fakto. Bet dėl suprantamo nenoro komplikuoti mūsų strateginių partnerių bei likimo brolių pozicijų nematyčiau reikalo tos abejonės kaip nors detaliau moksliškai eksplikuoti.)
Panašią išvadą tektų padaryti ir po susipažinimo su žemės reformų tarpukaryje bei po Nepriklausomybės atkūrimo palyginimu (p. 227, 420). Na, o vadinamieji kontrafakciniai svarstymai dėl Molotovo–Ribentropo pakto alternatyvų – ypač tos vietos, kur svarstoma apie „antrosios Suomijos“ galimybę (tiesa, su, taip sakant, mažai reikšminga išlyga – be Vilniaus ir Klaipėdos, p. 229–266) – vertintinos kaip bazinė instrukcija būsimiems mūsų derybininkams dėl okupacinės žalos atlyginimo. Beje, kaip leidžia suprasti Z. Norkus, derybas galima prognozuoti tik su postputinine, t. y. demokratine Rusija (arba, kaip patikslina autorius, – su demokratine Maskvos valstybe, p. 563). Bet sąskaitą planuojama pateikti tolygią 8% dabartinės Rusijos BVP (p. 134, 141).
Ties šia siūloma perspektyva leisiu sau kiek plačiau pasamprotauti. Manyčiau, kad vargu ar kas apskritai beliktų iš Rusijos po to, kai ji sumokėtų Lietuvai šios reikalaujamą žalą. Nes visai tikėtina, kad po sėkmingo lietuvių plano ta pačia linkme pajudėtų ir latviai bei estai, paskui, aišku, gruzinai, čečėnai ir ukrainiečiai, o kai galvą pakeltų totoriai... Tai jau, galima sakyti, kad garsusis Aleno Daleso planas taptų įgyvendintas. Na, o tuomet ir dabartinių minties bei veiksmo galiūnų populiarinamas tikslas – LDK atkūrimas (tik, regis, gerokai platesniu variantu) – taptų ranka pasiekiamas.
Bet čia vertėtų pridurti, kad ir Vakarų imperialistams vargiai būtų tikslinga džiaugtis dėl galimų perspektyvų Rusijos atžvilgiu, nes, sprendžiant iš lietuvių nuostatų (fiksuotų ir profesoriaus Z. Norkaus), po sėkmės su Rusija – tikėtina – būtų atitinkamų sąskaitų pateikimas ir Vakarams – už beprasmiško pasipriešinimo 1944–1953 m. kurstymą, už Vilnių, už Klaipėdą, už kryžiuočių agresiją ir t. t. Kita vertus, turint galvoje tokį lietuvių minties bei veiklos užmojų, gal galima būtų įminti mįslę, kuri kankina autorių (p. 204), svarstantį – kokiu pagrindu marksistiniai ideologai galėjo įžvelgti „smetoninėje Lietuvoje“ Valstybinio Monopolistinio Kapitalizmo apraiškas (VMK, kaip žinia, tai priešpaskutinė nors pūvančio, bet ypač agresyvaus imperializmo stadija). Taigi, ar tik nebus taip, kad tie sovietiniai ideologai dar tada (XX a. vidury) įžvelgė arba intuityviai pajuto lietuviškojo potencialo galimybes?..
Grįžtant prie aptariamos studijos tektų stabtelėti ties tomis teksto vietomis, kur kalbama politologinėmis temomis, nes kiltų tam tikrų abejonių ar neaiškumų. Konkrečiai ten, kur susiformuoja lyg ir tam tikra priešstata tarp teiginių apie neorealizmą, pagal Kennethą Nialą Walszą, ir pasaulinę kapitalistinę sistemą, pagal Immanuelį Maurice’ą Wallersteiną. Taigi, jeigu, kaip teigiama (p. 171–172), „pokomunistinė Lietuva gyvuoja vienapolėje tarptautinėje sistemoje [reikia suprasti, labai saugiai, – Č. L.], į kurią po JAV ir jos sąjungininkių pergalės Šaltajame kare transformavosi dvipolė 1945–1991 m. tarptautinių santykių sistema“, ir „pokomunistinės Lietuvos saugumą užtikrina jos lojalumas dabartiniam tarptautinės sistemos hegemonui ir vienintelei pasaulio supervalstybei (JAV) bei dalyvavimas jos vykdomoje demokratijos eksporto politikoje“, tai kaip tas Lietuvos saugumas vienpolėje sistemoje dera su teiginiu (p. 175–177), kad „didžiųjų valstybių galios varžybas, nesibaigiančias tarptautinės sistemos žlugimu (transformacija į pasaulinę imperiją) I. Wallersteinas laiko esmine RAK atsiradimo ir reprodukcijos sąlyga“, nes „kol jokia valstybė politiškai nekontroliuoja visos ekonominės KPS erdvės arba jos branduolio, tol kapitalas, su kurio interesais nebesiskaito kurios nors vyriausybės politika, turi kur pasitraukti, kartu ir nubausdamas šalį-skriaudėją – sumažindamas jos sėkmės šansus galios varžybose su kitomis didžiosiomis valstybėmis iš PKS branduolio“(?).
Kad ir kaip vertintume šiuos bei kitus nežymius neaiškumus ar abejones, aišku, kad aptariamos studijos kvintesencija koncentruojasi ties sociologijos diskursu. Čia Z. Norkus, mano supratimu, gali būti laikomas tiesiog klasiku. Štai jo tezės apie Lietuvos vystymosi stadijas: carinėje Rusijoje Lietuva – tai dviguba periferija, tarpukario laikotarpiu – pasaulinės kapitalistinės sistemos (PKS) periferija, o dabartinė Lietuva – racionalaus antreprenerinio kapitalizmo (RAK 5.0) branduolio pusiau periferija (atsiprašau autoriaus, jei ne visai tiksliai perteikiau jo siūlomą evoliucijos teoriją). Šiaip ar taip, tai primintų sovietmečiu propaguotas Karlo Marxo bei Friedricho Engelso visuomenines formacijas. Tiesa, negalima neturėti galvoje reikšmingo skirtumo: marksizmo klasikų teiginiams prieštarauti buvo nevalia, o prieš profesoriaus Z. Norkaus tezes – nėra argumentų.
Bet šiuo atveju svarbiau būtų teiginių panašumas. Kaip marksizmo klasikai prognozavo ateitį – komunizmą, taip ir Z. Norkus kelia idėją apie biokapitalizmo perspektyvą, kada Lietuva galėtų tapti ypatingai klestinčia šalimi – Baltijos Kuveitu. Taip, anot autoriaus, būtų galima realizuoti pačią didžiausią lietuvio svajonę – praturtėti. Tam, esą, tereikėtų apsodinti Lietuvą Sosnovskio barščiais ir dar labiau sumažinti gyventojų skaičių (kad paliktų daugiau vietos); taigi, autoriaus numatomoje ateityje įvykių eiga būtų tokia: kai Sosnovskio barščių derlius būtų nuimtas, jį sukrautų į specialius baltai nudažytus (kodėl?) konteinerius, kur, taikant labai aukštas biochemines penktos Kondratjevo bangos technologijas, perdirbtų į biodegalus ir tuomet vamzdžiais ar degalovežiais transportuotų į Klaipėdos uostą... (p. 637–654).
Tiesa, autorius skuba perspėti, kad lietuviško Kuveito scenarijus „gali ir netapti tikrove; tame tarpe ir todėl, jeigu sugriaus pats save, kam nors juo patikėjus ir kai ką pradėjus daryti kitaip, negu buvo daroma ligi šiol“ (p. 44). Kas čia turėta galvoje – galima tik spėlioti. Neaišku taip pat, į kokias pozicijas PKS hierarchijoje Lietuva galėtų persikelti net ir sėkmingai įsisavinusi „pažaliavusį kapitalizmą“? Bet tokie ir panašūs klausimai – tegul ir neatsakyti – tai vis aptariamos Z. Norkaus monografijos privalumai.
Baigiant norėtųsi pabrėžti tvirtą įsitikinimą – ir be jokios ironijos – kad profesoriaus Zenono Norkaus studija tikrai pasitarnaus moksliniam diskursui apie šiandieninę Lietuvą.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 2 (vasaris)
Puslapis 798 iš 820