– Aš vis dėlto norėčiau kada nors nusivesti jus į prieglaudą, – pasakė dailininkas. – Galbūt nepakenks, jei toks žmogus kaip jūs, dar be patirties – juk teisybė, ar ne? – kalbėjo jis toliau – bent kartą žvilgtelės į žmogų labiausiai slegiančią apgailėtiną padėtį, į tik panosėje vapaliojančios senatvinės negalios sambūrį. Nemanau, kad šis vaizdas jus taip išgąsdintų, jog turėtumėt griebtis už galvos ir apgailestauti: ak, nereikėjo man šito daryti, nereikėjo to žmogaus čionai temptis, kad jis savo akimis pamatytų nuo vandenligės išpampusias galvas, pragertus veidus, nuo rūkymo ištinusias kojas, susidurtų su bukaprotišku pensininkų katalikybės suvokimu. Senatvė labiau nepasotinama, – pasakė dailininkas. – Senukai – tai velnio tarnai, senutės – dangaus avelės! Ir viskas daroma atvirai! O tasai kvapas, – šnekėjo toliau dailininkas, – kuomet įžengiate į prieglaudą, jūs nesuprantate, ar tai obuolių, ar susmirdusios plataus asortimento krautuvės pardavėjo krūtinės kvapas. Labiausia jūs norėtumėt sulaikyti kvėpavimą, – pasakė dailininkas, – kad ir kas dar turės įžūlumo įvykti, sulaikyti kvapą! Tačiau krūtinė bemat prisipildo puvėsių. Ir staiga jūs nebegalite iškvėpti, jau neįmanoma iškvėpti purvo, senatvės, baisaus nereikalingumo dvoko, šito melancholiško, troškaus pūlių kvapo. Taip taip, – šnekėjo dailininkas, – aš pasiimsiu jus drauge. Būtinai nusivesiu. Jūs tūptelėsite priešais prieglaudos vyresniąją. Paskui imsite pasakoti jai istorijas iš savo gyvenimo, gausite ir jos kokią išklausyti. Jūsų tiesiog nepasidalins! Senimas – tai jaunimo marodieriai. Senatvė – tai marodieriavimas. Senatvė prisiryja jaunystės, – pasakė jis. – Kartą ateinu aš į prieglaudą, atsisėdu, – pasakojo toliau dailininkas, – jie atneša man duonos su pienu ir dar nori, kad išgerčiau degtinės, tačiau aš atsakau, jog nenoriu degtinės, ne, ne, jokios degtinės, sakau, degtinės nieku gyvu, aš priešinuosi, bet jie vis dėlto įpila man į stiklinę, tada aš negeriu, pasakau ne, negersiu, vyresnioji supila degtinę atgal į butelį, ir aš žinau, kad ji nori pinigų, visi čia nori pinigų, visas kaimas nori iš manęs pinigų, visi žmonės, jie visi kažko nori, laiko mane kvailu, iš esmės mane visi laiko kvailu, be galo kvailu, nes aš juos visus išmaitinau, metų metais visus maitinau patarimais, pasiūlymais, nurodymais, pagalba, pašalpa, pinigais, taip, ir pinigais, daug pinigų iššvaisčiau, be naudos sukišau į šitą murziną skylę... Taigi aš ateinu pas juos, – varė toliau dailininkas, – atsisakau degtinės, klausausi elgetiškų prašinėjimų, klausausi, kad turiu suteikti pašalpą, „mažytę pašalpą“, už kurią man „ponas aukštybėse atlygins“ (koksai ponas?). Klausausi, žiūriu į vyresniąją ir girdžiu, kaip ji kojomis mina siuvamąją mašiną, mina ir traukia iš po adatos link krūtinės palaikius vyriškus marškinius, paskui tikriausiai sijoną, aš žiūriu jai į veidą, platų, išpurtusį, į pabrinkusias rankas, į ilgus nagus ir nešvarias panages, žvilgteliu po jos kyku, sniego baltumo kyku ir pamanau: Ak, tai štai koks tasai vakaras prieglaudoje, visuomet toks pat, jau šimtas ar penki šimtai metų vis toks pat vakaras, per kurį siuvama, šlepinėjama, valgoma, meldžiamasi, meluojama, miegama, geriama. Štai toks vakaras, mąstau aš, kurio niekas neketina keisti ir apie kurį niekas negalvoja, tai iš pasaulio išstumtų negandų vakaras. Žinote, – pasakojo dailininkas, – štai sėdžiu aš jau kokią valandą ir esu pasirengęs suteikti pašalpą vienam seniui, tokiam kubiliui, žinote, senam kubiliui baltais plaukais, su odinėmis kelnėmis, švarku, lininiais marškiniais, kailine kepurėle ant galvos, esu pasirengęs nupirkti iš prieglaudos vyresniosios Severino kalendorių, vieną iš tų pasibjaurėtinų klerikalinio bukaprotiškumo kūrinių, ir nelauktai pastebiu, jog prie sienos ant suolo guli žmogus, žinote, visiškai nejudėdamas, su Severino kalendoriumi ant krūtinės. Žmogus guli už vyresniosios, ir aš pamanau, tas žmogus juk negyvas, išties negyvas, susikaupiu, klausiu savęs, žmogus juk turi būti negyvas, šitaip atrodo negyvas žmogus, senas ir negyvas. Imu svarstyti, kaip čia buvo, kad aš visą laiką jo nepastebėjau, nepamačiau šito negyvo žmogaus, jis guli išsitiesęs, tvirtomis plonomis tarytum amžinybei į nasrus įkištomis kojomis. Svarstau: bet juk negyvas žmogus negali čia gulėti! Ne čia! Ne dabar! Tamsoje aš nepastebėjau šito žmogaus dar ir dėl to, kad visas mano dėmesys buvo sutelktas į vyresniąją, į jos plepalus apie Severino kalendorių. „Mūsų kalendorius pagelbsti vargšams Konge, vargšams Konge“. Atrodo, kad šito aš klausausi jau valandą, man kyla noras pulti prie numirėlio, tačiau staiga pamatau, kaip žmogus sujuda, žmogus ant suolo nelauktai sujuda ir užsitraukia ant pilvo gulintį kalendorių iki pasmakrės, norėdamas jį paskaityti. Taip, vadinasi, žmogus gyvas! Bet vis dėlto, galvoju, jis atrodo lyg numirėlis, šitaip atrodo numirėliai, tasai žmogus numirėlis! Matau, kaip jis pajudina rankas, kaip varto kalendorių, godžiai varto savo kalendorių, tačiau jo kūnas be jokių gyvybės žymių, ir aš vėl pamanau: taip, tai numirėlis! Bet paskui išgirstu atodūsį, pirmą to žmogaus atodūsį, pirmą to „numirėlio“ atodūsį. Aš išsigąstu, pirmučiausia paties savęs, nes visą laiką nepastebėjau to žmogaus. Vyresnioji nė žodžiu neužsiminė, kad jos kambaryje dar yra žmogus. Prietemoje negalėjau jo pastebėti. Staiga po valandos aš išvydau kūną, galvą, greičiausiai kojas, nes iš tiesų, neaišku, kieno pagalba kambaryje prašvito, truputį, tačiau pakankamai, kad galima būtų įžiūrėti tą žmogų, galbūt mano akys ūmai apsiprato su tamsa. (Akys nieko nemato, ilgą laiką, žinote, akys nieko nemato, tik po kurio laiko staiga pradeda matyti.) Netikėtai mano akys pastebėjo tą žmogų, mano akys regi tą numirėlį. Jisai tysojo čia lyg pagalys. Ir štai tas pagalys ėmė kvėpuoti, medgalys atsiduso ir pradėjo vartyti kalendorių. Dabar aš pasakiau vyresniajai: „Ten kažkas guli!“ Tačiau ji visai nekreipė į tai dėmesio. Ji prisiuvinėjo rankovę, kurią prieš tai buvo atardžiusi. „Ten guli žmogus!“ – pakartojau aš, suprantamiau. Ji atsakė nė nepažvelgdama į mane: „Taip, žmogus“. Buvo baisu, kaip ji tatai pasakė. Aš norėjau pasakyti: „Jis guli čia kaip vaikas!“ Tačiau ištariau: „Tasai žmogus guli už jūsų kaip šuo. Ką jis čia veikia?“ Toksai žmogus nieko negirdi, šmėkštelėjo man, vadinasi, galiu nesivaržydamas šnekėtis apie jį su vyresniąja. „Jis skaito Severino kalendorių, – pasakiau aš, – nors jau tamsu, beveik tamsu“. – „Taip, – atsakė vyresnioji, – jis skaito Severino kalendorių“. Negalėjau nenusijuokti! Ėmiau juoktis, tiesiog leipau juokais, pirmučiausia prisiminęs, jog šį žmogų laikiau numirėliu, paskui dar pridūriau: „Aš laikiau šį žmogų mirusiu“. Nuo juoko net atsistojau. Ėmiau vaikščioti iš vieno galo į kitą. „Laikiau mirusiu! – sušukau, – mirusiu!“ Paskui nelauktai išsigandau, suprantate, šito veido, gulinčio tamsoje tarytum nešvarios balos paviršiuje. „Šitas žmogus skaito tamsoje“, – pasakiau aš. Vyresnioji atsakė: „Jis žino viską, absoliučiai viską, kas parašyta kalendoriuje. Viską atmintinai išmokęs“. Ji nė nepakrutėjo iš vietos ir siuvo toliau. „Jis bijo, kai manęs nėra šalia, – pasakė ji, – tuomet pradeda rėkti ir sukelia sąmyšį prieglaudoje. Kai jisai čia, visur tvarka, ir jis pats ramus. Nedaug liko laukti, kol jis galų gale išsidangins“. „Galų gale išsidangins“, – pasakė ji. Ji norėjo, kad aš dar užmokėčiau už porą metrų flanelės marškiniams, bet aš atsakiau, jog pagalvosiu, jog apie tai pamąstysiu. Buvo tiesiog akiplėšiška įkyrėti man dėl poros metrų flanelės. Paskui, žinote, nepakildama nuo siuvimo mašinos, ji ėmė pasakoti, apie savo vaikystę. Šito aš visuomet mielai klausausi. Jos tėvą sutraiškė traktorius, jos brolis, žinote, varovas per medžiokles, pasidygėjęs gyvenimu paleido sau kulką į kaktą. Bodėdamasis kasdienybės. Ji tokia šneki, toji serganti vandene keistuolė, – pasakė dailininkas. „Tačiau reikia pasakyti jums svarbiausią dalyką. Vadinasi, aš sėdėjau ir jau ketinau eiti namo, kai staiga pašokau nuo baisaus triukšmo. Tai senis nukrito nuo suolo... ir pasimirė.

       Vyresnioji užspaudė seniui akis ir paprašė manęs, kad pagelbėčiau užkelti jį ant suolo. Padėjau jai, drebėdamas visu kūnu. Dabar aš įkvėpiau mirusiojo oro, pamaniau, ir atsisveikinęs išėjau. Visą kelią ligi namų manęs neapleido mintis, kad mano plaučiai pilni mirties kvapo. Aš neklydau, visą laiką neklydau: žmogus buvo miręs, žmogus visą laiką buvo miręs. Galbūt jo judesiai, kuriuos aš pastebėjau, buvo vien mano vaizduotės padarinys, jis buvo visą laiką miręs, be jokios abejonės miręs, tuo metu, kai vyresnioji siuvo jam švarką, marškinius, nes tai buvo jo švarkas, jo marškiniai, kuriuos ji su pikta išraiška veide smaigstė adata iš vieno galo į kitą. O jis seniai, dar prieš man ateinant, jau buvo miręs. Šituo galima tikrai neabejoti“. Dailininkas kiek atsiliko ir lazda sniege ėmė kažką piešti. Netrukus aš supratau, jog čia buvo pavaizduota situacija prieglaudos vyresniosios kambaryje. „Štai čia stovėjo suolas, ant kurio gulėjo numirėlis ir kurio aš valandų valandas nepastebėjau, nors jis buvo pašonėje, o ten stovėjo siuvimo mašina, čia sėdėjo vyresnioji, štai čia skrynia, čia, žinote, vyresniosios lova, ten komoda, o čia, žiūrėkite, sėdėjau aš. Pro šias duris aš įžengiau vidun, pasisveikinau su vyresniąja, priėjau artyn, ir ji bemat pradėjo šneką apie pašalpą ir Severino kalendorių. Neabejojau, kad suteiksiu pašalpą ir nusipirksiu kalendorių, tačiau norėjau kiek uždelsti. Galvojau, jog mes vienu du jos kambaryje, kaip būdavo visuomet, ir kam būtų atėję į galvą, kad vyresniosios kambaryje esąs dar vienas žmogus. Tačiau mane buvo apėmęs keistas jausmas, toks, kurio aš nesugebu perteikti. Staiga prašvito, ir aš iškart pamačiau griežtą senio siluetą. „Kaip koks šuo“, – pasakiau aš vyresniajai. Ji netgi pakartojo „kaip koks šuo“. Aš pratrūkau juokais, kad tas žmogus visiškai nieko negirdėjo. „Pažvelkite čionai, – pasakė dailininkas ir nubrėžė apskritimą tarp suolo ir siuvimo mašinos, – šioje vietoje gulėjo numirėlis, kai mes jį pakėlėme. Visa tai yra daugiau nei keista, be to, prastai pavaizduota, netgi apskritai nepavaizduota. Tačiau aš pasakoju jums šį nutikimą, nes jis, kad ir tokios netobulos formos, vis dėlto atskleidžia paslaptingo pasaulio nepakaltinamumo paveikslą. Vieną iš artimiausių dienų, – pasakė dailininkas, – mes aplankysime prieglaudą. Jaunuolis turi pamatyti, kas yra kančia, kančia ir mirtis, ką reiškia gyvam esant supūti“. Mes nuskubėjome namo. Netikėtai dailininkas ėmė nuo manęs bėgti. Su baisiu senatvišku greičiu. Aš sušukau jam iš paskos: „Palaukite! Palaukite!“ Bet jis negirdėjo ir pradingo vienoje iš daubų.

       Iš vokiečių k. vertė N. Kuolelienė