Thomas Bernhardas (1931–1989) – austrų rašytojas, socialinis kritikas. Gimė Olandijoje, lankė vietinę mokyklą, buvo uždarytas į pataisos darbų koloniją Zalcburge. Vėliau metė gimnaziją, ėmė mokytis maisto prekių parduotuvėje. Susirgo plaučių tuberkulioze, įvairiose sanatorijose ir dispanseriuose gulėjo iki 1951 m. Sirgdamas T. Bernhardas pradėjo intensyviai skaityti ir rašyti. 1957 m. baigė Zalcburgo muzikos mokylą dalyvavo aktorių seminare. Dirbo reporteriu įvairiuose laikraščiuose, teismo pranešėju. Po to kaip laisvas rašytojas iki pat mirties gyveno Austrijoje. Thomas Bernhardas rašė apie vienišuosius (romanai „Užgesimas“, „Šaltis“, „Sutrukdymas“, „Taip“), savižudžius („Betonas“, pjesė „Didvyrių aikštė“), ligonius („Sutrukdymas“, pjesė "Šventė Borisui"). Ankstyvieji T. Bernhardo romanai kalbėjo apie mirtį, gyvenimo beprasmybę, vienatvę. Vėlyvojoje jo kūryboje šios temos irgi lieka kūrybos ašimi, bet autorius vis labiau leidžiasi į politinę ir socialinę kritiką. Jis negailestingai daužo filosofijos ir literatūros patriarchus (M. Heideggerį, A. Stifterį), atvirai niekina savo šalį, tyčiojasi iš Bažnyčios, keikia švietimo sistemą. Thomas Bernhardas1965 m. apdovanotas Bremerio literatūros premija, 1968 m. – Didžiąja Austrijos valstybės, o 1970 m. – Georgo Büchnerio premija.