vladas_slaitasVladas Šlaitas (1920–1995) – tra­dicinio lietuviško lyrizmo poetas. 1940 m. baigė Ukmergės gimnaziją ir pradžios mokyklų mokytojų kursus. Iki 1941 mokytojavo Būdviečių pradžios mokykloje. 1941–1943 m. dirbo Ukmergės savivaldybės raštininku. 1943 m. mobilizuotas į vokiečių kariuomenę, kariavo prie Leningrado, po karo gyveno pabėgėlių stovyklose Vokietijoje. 1947 m. persikėlė į Angliją, dirbo plieno, tekstilės, metalo apdirbimo fabrikuose. 1956 m. apsigyveno Londone. Dirbo ligoninės sanitaru, spaustuvės linotipininku, gyvenimą baigė senelių pensionate. Pirmuosius eilėraščius parašė gimnazijoje, žavėdamasis Maironiu, Jonu Aisčiu, Bernardu Brazdžioniu. Eilėraščiuose dominavo rudens, mirties, liūdesio motyvai, ilgesingos, melancholiškos intonacijos. Pirmąjį eilėraščių rinkinį Žmogiškosios psalmės išleido 1949 m. Detmolde (Vokietija). Emigracijoje V. Šlaito eilėraščiai pasikeitė – įsigalėjo laisvas eiliavimas, artimas ritminei prozai. Jo poezija pasidarė konkreti ir lakoniška, piešianti elementarius faktus, tačiau tie kasdieniniai daiktai – vinis, tvora, sena kėdė – tampa amžinų temų ženklais. Dar vienas svarbus V. Šlaito poezijos ypatumas – originalus nostalgijos reiškimo būdas pasirenkant keletą „nepoetiškų“ įvaizdžių (akmuo, nendrė, skersgatvis, miestelio šaligatvis). Jam norėjosi išlikti poezijos „pras­čiokėliu“ – be jokių kaukių ir pozų: „Ir padėk man, Dieve, būti paprastam“, nekuriančiam jokių reikšmingų mitų, drįstančiam pasi­šaipyti pačiam iš savęs („Tegyvuoja Jo Ekscelencija / Tuščio Šiaudo eilėraščių rašinėtojas / Vladas Šlaitas!“).



NESUVEŽTI VEŽIMAI

 

Rodos, tie patys žmonės.

Rodosi, protarpiais dangus,

kaip mano šiaurės tolimam krašte, ramus ir pilkas.

Ateina vakaras, ir iš visų laukų su rudenio vežimais

sugrįš pavargę gyvuliai ir žmonės.

 

Jie savo rudenį parveš, ir jų pastogėj

kūrensis vasaros kaitra ir derlius;

šiltoj pastogėj atrajos mieguistos karvės,

ir snaus arkliai,

ir rudenio vežimai

miegos pastogėje, kaip žmonės.

 

Rodos, tie patys žmonės, kaip ir aš, ir protarpiais

tas pats dangus, kaip mano šiaurės tolimoj tėvynėj.

Tik jų pastogėje bus suvežti vežimai

ir vasaros laukų ramybė.

 

O mano tėviškėj nesuvežti vežimai.

O mano tėviškėj vežimai skausmo.

Ir alkani arkliai prakiurusioj pašiūrėj

iš alkio graužia dantimis medinį balkį.

 

Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.

 

 

 

PRO DŪMUS

 

O, geležinkeli,

pro triukšmą ir pro dūmus

į mano sielą sminga aštrūs tavo bėgiai.

Visą gyvenimą išardė, geležinkeli,

tavieji bėgiai.

 

Bėgiai, bėgiai,

metalo sausgyslės po visą žemės rutulį.

Bėgiai supjaustė mūsų pėdsakus, ir niekur

mūsų keliai vienan taškan nesusibėga.

 

Paskutinieji atsisveikinimo žodžiai

ir paskutinis pabučiavimas pro dūmus.

Tu taip verkei prie geležinkelio suklupus,

ir tirpdė bėgius tavo ašarų aitrumas.

 

O, mano mama,

aš kasdien tave, lyg žaizdą,

nešu pro miglą mano ašarų ir dūmus.

Nuo tavo ašarų sutirpo bėgiai,

nuo tavo ašarų aitrumo.

 

Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.

 

 

 

NEPAKELIAMA BAUSMĖ

 

Jeigu jūs norit nubausti žmogų

sunkiau, nei gali žmogiška širdis pakelti,

jūs jo nešaudykit,

jūs jo nekarkit,

jūs jo nebauskit iki gyvos galvos kalėjimu.

 

Jūs jį ištremkit svetiman kraštan; jo tėviškę

paverskit krūva pelenų ir rašalu

raudonu lygumas žalias užliekit.

 

Jūs jį ištremkit svetiman kraštan, ir tūkstančiai

aštrių kaip peilis svetimų akių jį šaudys,

kasdieną medžiai svetimi jį kars,

ir svetimi namai ir svetimas gyvenimas

bus jo kalėjimas iki gyvos širdies!

 

Jeigu jūs norite nubausti žmogų,

jūs jį ištremkit svetiman kraštan ir leiskit

kasdien jam slankiot svetimų namų šešėly,

kol jo širdis išdžius,

kol paskutinis kraujas gyslose išdžius,

kol iš žmogaus

paliks tik buvusio žmogaus šešėlis.

 

Jeigu jūs norit nukankinti žmogų,

jūs jį ištremkit svetiman kraštan.

 

Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.

 

 

 

RAUDONOS VĖLIAVOS

 

Po mano kraštą vėjai ūkauja, ir klykia

namų griuvėsiuose pikti apuokai.

Raudonos vėliavos, lyg žaizdos, dengia

mano žaliąsias lygumas.

 

Nutilo juokas. Ir tušti manieji vienkiemiai.

Tiktai šunyčiai užmiršti per naktį amsi.

Ateina Žingsniai kažkieno girti, nelygūs.

Ir smelkias antakiai rytietiški ir tamsūs.

 

Mano krašte raudonos vėliavos, lyg žaizdos.

Ir kaminai, rankas apdegusias iškėlę,

pro griaučius mirusių namų į naktį klykia.

Raudonos vėliavos botagais plaka

mano žaliąsias lygumas.

 

Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.

 

 

 

MUILO BURBULAI

 

Matei, kaip muilo burbulus

vaikai pro tuščią šiaudo liemenėlį pučia:

juose atsimuša ramus vidudienio dangus

ir žalios pievos,

ir tingios bandos ežeran kaitroj subridusios.

Pūsteli vėjas – sprogsta burbulai,

ir sprogsta metalinio blizgesio

ramus dangus

ir žalios pievos,

ir tingios bandos, ežeran kaitroj subridusios.

 

Taip sprogsta muilo burbulai papūtus vėjui;

taip sprogsta mano žmogiškasis išdidumas,

lygiai kaip muilo burbulai, kuriuos vaikai

pro tuščią šiaudo liemenėlį pučia.

 

Anksčiau negu mintis į mano smegenis įkaitusius ateina,

Tu mano mintį jau žinai, o Viešpatie!

Anksčiau negu aš žodį pasakau,

Tu visą sakinį žinai, o Viešpatie!

Ir kai lyg muilo burbulai iškyla

manyje mano žmogiškasis išdidumas,

Tu, mano Viešpatie, imi ir pūsteli,

ir sprogsta mano tuščias išdidumas,

lyg burbulai, kuriuos vaikai

pro tuščią šiaudo liemenėlį pučia.

 

Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.

 

 


BALTINIAI

 

Visą gyvenimą moterys skalbia baltinius,

ir skudurėliai prieš saulę ant virvės džiūsta.

Visas gyvenimas tartum balti skudurėliai

saulėj išdžius.

 

Visą gyvenimą mintys lyg saulėj musės

zyzia ratu į Tave ir danguj paklysta –

negi gyvenimas tik lyg balti skudurėliai

saulėj išdžius?

 

Visą gyvenimą skalbiat jūs, moterys, baltinius.

Visą gyvenimą skalbiat ir skalbiat. Skalbkit! –

Gal pro suskilusią odą ir gręžiamus baltinius

išsiskalbs mūsų sielos.

 

Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.

 

 

 

ATGAILOS PSALMĖ

 

Dieve Tu mano, Pats žinai,

kad taip negalima toliau gyventi.

Išrauk mane kaip seną kelmą ir kūrenk,

pakol sudegs paskutinysis kapiliaras.

 

Keliuos iš patalo, ir nuodėmių našta

drauge atsikelia ir gula

mano pavargusius pečius ir mano sielą.

Aš džiūstu, Viešpatie, kaip lino baltiniai,

kuriuos padžiauna kaimo moterys ant vėjo.

 

Kai išdykaujantys vaikai, suradę, peilį, ima žaist,

Tu peilį atimi,

nes Tu žinai, kad jie vaikai, ir Tu nenori,

kad peilio ašmenys žalotų švelnią sielą.

Kodėl gi, Dieve, iš manęs neatimi

aštriausio peilio? Juk žinai,

kad mano nuodėmės lyg peiliai

mane kasdien žaloja.

 

Dieve Tu mano, Pats žinai,

kad taip negalima toliau gyventi.

Išrauk mane kaip seną kelmą ir kūrenk,

pakol sudegs paskutinysis mano kraujas.

 

Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.

 

 

 

UŽMIRŠTAS NORAGAS

 

Jei kada nors buvau Tave užgavęs žodžiu –

grąžink man akmeniu;

jei kada nors buvau Tave užgavęs rankomis –

priplak mane, kaip vasaros audra,

kuri prie žemės priplaka ganyklos žolę,

ir tūkstančius laukinių buivolų atrišk ir jų kanopomis

mane supjaustyk,

tik neužmiršk manęs, kaip seno ir atšipusio norago,

kurį kaimiečiai rudenį palieka žemėj ir užmiršta.

Neleisk rūdyti...

 

Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.

 

 

 

VYNUOGĖS

 

Kam filosofija? Kam begalinės naktys

blyškioj šviesoj tarp knygų ir be miego?

Išeik vidudienį,

pasižiūrėk, kaip saulėj skęsta vynuogynai,

ir skaityk.

 

Kam filosofija? Štai, saulėj dega vynuogės!

Imk vieną vynuogę,

skaityk ją

ir svaiginkis!

 

Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.

 

 

 

BATSIUVIO GYVENIMAS

 

Dieną ir naktį kala ir kala senus nunešiotus puspadžius.

Dieną ir naktį kala ir kala.

 

Kalk, batsiuvy, kol pūslės pratruks ant rankų,

kalk, batsiuvy, kol veidas išdžius kaip puspadis.

Kalk, nes gyvenimas kietas kaip puspadis,

ir gyvenimą reikia kalti.

Dieną ir naktį kalti ir kalti.

 

Kalk, batsiuvy, kol kraujas išdžius kaip puspadis.

Kalk, batsiuvy, kol siela išdžius kaip puspadis.

Dieną ir naktį, dieną ir naktį

kalk,

kol kiti tavo karstą

amžinai vinimis užkals.

 

Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.

 

 

 

AKVARELĖ

Išlūžę dantys aptrūnijusios tvoros.

Padžiautos eilės baltinių.

Sena liemenė.

Dugnais į viršų surikiuoti molio puodai.

Ir virš sulūžusios tvoros ir molio puodų

srovena vakaras lyg drungnas upeliūkštis.

 

Dvidešimt žingsnių.

Keturiolika.

Septyni.

Trys žingsniai.

Žingsnis.

Ak!

Ir saulė nusileis.

Liks balkšvos dėmės baltinių lininių.

Liks rusvos dėmės molio puodų.

Išlūžę dantys aptrūnijusios tvoros

lyg juodas tušas išsilies ir plėsis

ir paskandins liemenę.

 

Dvidešimt penkios.

Dvidešimt minučių.

Septynios.

Keturios.

Minutė.

Ir visos spalvos susilies į vieną krūvą

ir tamsumoj miegos.

 

Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.

 

 

 

RUDENIŠKI APMĄSTYMAI

 

Įsižiūrėk, kaip miršta rudenį žolė:

be jokio išgąsčio ir be jokių kliedėjimų.

Šitaip tiktai palaimintieji miršta

arba šventieji.

 

Trumpai prieš mirtį žolė grąžina Viešpačiui dažus.

Vėjai saulėlydy atgieda Requiem.

Bepigu mirt, kai prieš akis lyg marios driekias

vasaros derliui nušienautos lygumos.

 

Įsižiūrėk, kaip miršta rudenį žolė.

Įsižiūrėjai?

Kažin, kaip mes,

kurie nebuvom nei palaiminti anei šventieji,

sutiksim rudenį?

 

Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.

 

 

 

RŪKAS

 

Rūkas glaustosi medžių,

griuvinėja ir puola.

Jūs matytumėt,

kaip suplyšę yra jojo krikšto balti marškinėliai...

Štai, jis stovi tenai tarp medžių ir liūdnas stebi

savo plėšomus baltinius.

Kad matytumėt jūs, kokios ašarų pilnos akys –

nuo dangaus ligi žemės.

 

Rūkas leidžiasi žemėn.

Gal tai kenčiančios sielos

atgailaudamos grįžta?

Gal nekrikštytų kūdikių sielos sugrįžta žemėn

pasisemt savo krikštui vandenio?

 

Rūkas leidžiasi žemėn.

Štai, jis moja kažką iš tolo ženklais tarp medžių.

Argi niekas negali paaiškint nė vieno žodžio?

Net poetai, net jie, kurie stebi, kaip puola rūkas,

nesupranta nė žodžio.

 

Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.

 

 

 

IŠ NUGIRSTO PASIKALBĖJIMO

 

– Mėgsti džiazą?

– Žinoma.

– Mėgsti vyną?

– Žinoma.

– Mėgsti moteris bučiuot ir glamonėt lig apsvaigimo?

– Kam gi dar klausti? Žinoma!

– O moterys, kurios ateina apiplyšusios ir prašo

tik trupinėlio duonos?

Tu jų turbūt nemėgsti?

– Žinoma.

– Kad tu žinotum, koks platus yra pasaulis

anapus džiazo, pabučiavimų ir vyno.

 

Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.

 

 

 

DĖMĖ

 

Rugsėjo mėnesį mėnulio potvynio šviesoj nemiega medžiai.

Nemiega senas aptrupėjęs mūro tinkas.

Aviečių šakos lyg svajojančios mergaitės

į mūro sieną atsirėmusios nemiega.

Iš požeminių rūmų pasimatyman išeina

laukinės žiurkės. Ir lunatiškoj šviesoj

prieš upės veidrodį beržai šukuoja plaukus,

ir jų balti lyg dramblio iltys liemenys

per juodą veidrodį vandens dugnan nugrimzta.

Aš svirduliuodamas atsiremiu į sieną

ir lyg tamsi dėmė įsigeriu į tinką.

 

Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.

Skaityti toliau