Tęsinys. Skaityti pradžią
SENAS PAVASARIS
Prieš šimtą metų buvo pavasaris –
lygiai šituo pačiu metu,
lygiai šitoj pačioje žemėje.
Šiandien jis užmirštas kur nors trūnyja
tuščiavidurio skroblo vidury,
senų voratinklių draugystėje –
senas ir užmirštas pavasaris.
Išdžiūvęs skroblo vidurys man primena pavasarį;
seni voratinkliai man primena pavasarį;
tavo prigesę akys arba dėmė tavo dantų emalyje
man primena pavasarį,
seną ir užmirštą pavasarį,
mūsų pirmų pasibučiavimų pavasarį.
Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
NEIŠSAKYTA MEILĖ
Eilėraščius, kuriuos aš jums skaičiau, užmirškit.
Eilėraščius, kuriuos aš jums rašiau, sudeginkit.
Tik mano meilę jums,
kurią aš jums norėjau išsakyt eilėraščiuose
ir kuri liks tarp jūsų ir manęs neišsakyta,
tik mano meilę pasilikit sau.
Tie, kurie sakė man, kad aš rašau eilėraščius
tiktai dėl to, kad aš eilėraščius rašyčiau, tie neklysta,
nėra pasauly lyriko,
kurio eilėraščiai būtų tik jo eilėraščiai,
nes jo eilėraščius prieš jo gimimą,
gal tik kitoj tautoj ir trupučiuką vietomis gal
perstatytais žodžiais,
dainavo Afrikos smiltims ir vėjams beduinas,
arba dainavo Azijos žvaigždėms ir geltonam Jang–Tse–
Kiango dumblui
tą pačią lyriką siaurų akių kinietis,
arba dainuoju aš tą pačią lyriką
lietuviškiems laukams ir kryžiams
Aukštaičių lygumų sūnus.
Eilėraščius, kuriuos skaičiau, užmirškit
ir puslapius, kuriuos rašiau, sudeginkit,
tik mano meilę jums,
kuri paliks tarp jūsų ir manęs neišsakyta,
jūs pasilikit sau.
Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
LAZDYNŲ KRŪMAI
Kas yra mano žodžiai?
arba eilėraščiai?
Lazdynų krūmai lankstesni nei mano žodžiai
mano eilėraščiuose.
Kas yra tariamas mano eilėraščių saldumas?
ir tariama poezija?
Ach, aš mąstau apie lanksčius
ir vėjuj skambančius lazdynų krūmus!
Kokia saldi yra pernykščių metų riešuto širdis!
Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
SENAM PASAULYJE
Senam pasaulyje niekas nepakitėjo:
prieš kuriuos ten metus ant tvoros pakabintus baltinius
tebejudina vėjas,
minkštas ir šiltas,
kuris leidžiasi žemėn kabančiais dangaus tiltais,
taip gerai man pažįstamas vėjas, kurį mylėjau
ten,
šviesios atminties
vaikystėje.
Kai rašau apie šitą seną seną pasaulį,
kai rašau apie vėją,
kuris leidžiasi tiltais,
aš mąstau pasunkėjusia
širdimi,
kad seniai nebėr jau
nei to mielo vaikystės tilto,
nei seno gluosnio,
kuris saugojo tiltą,
ir aš baisiai gailiuosi,
kam iš viso ėmiau rašyt.
Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
ILGESIO KIOSKAI
Gegužės mėnesį
vėjai prekiauja kūnų šilima,
slaptais atodūsiais ir vyšniom.
Kiekvieno skersgatvio kampe
jie pasistato ilgesio kioskus, kad ramybės
neduotų niekam.
Gegužės mėnesį mes pirmąkart
kažkurio skersgatvio kioske pametėm
ramybę.
Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
VYŠNIŲ KAULIUKAI
Apleistam kapinyne
anei vieno sveiko kryžkelio nebėr: kurie buvo iš medžio
tuos seniai jau išvartė laikas, ir jie supuvo;
kurie buvo iš didelių akmenų nutašyti,
tuos sutrupino laikas;
ir kapų žalvarinę tvorelę sulankstė laikas
panašiai kaip šiaudelį.
Jei man leistų dangus pasirinkt savo kaulams vietą,
aš norėčiau gulėt apleistoj kapinynų žemėj,
idant kartas nuo karto girdėčiau, kaip vėjui girgžda
žalvarinė kapų tvorelė.
Niekas į karstą žmonos su savim nepasiima:
karstuose
žmonės miega po vieną.
Tuščiam žemės paviršiuje
pasilieka tik vienos našlės graudžiai raudoti,
pasilieka tik vienas
akmeninis paminklas,
pasilieka tik artimiausio berželio kasos
graudžiai ašarai
nusišluostyti.
Grojant rudenio smulkiam lietui aviečių krūmuose,
kai jų saldžiosios uogos
jau nukritusios būna,
kai nunokusių vyšnių
vietoj lieka tik išbarstyti vyšnių kauliukai,
kas tai galėtų būti?
Tai melancholija.
Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
TAIP TURI BŪT
Nunoko jos.
Dabar jos tamsiai mėlynos. Pro vaismedžių
šlapius lapus jos žiūri į mane kaip ašaros. O, slyvos!
Kai vėjai siūbtelės,
jos pasipils kaip ašaros.
Taip turi būt,
jos pasipils kaip ašaros,
nes žemėj viskas turi baigtis ašarom,
kaip mano meilė kažkada, po vaismedžiais pradėta.
Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
MINKŠTAS LIETUS
Klausyk:
aš atėjau tau piršt ramumo filosofijos,
aš atėjau tau piršt gyvenimo, kurį gyvena
supuvęs kelmas.
Klausyk:
jau ima lyt, ir kelmo groblais
toks minkštas vasaros lietaus vanduo sruvena.
Klausyk, ar ne vis tiek, ar lyja, ar nelyja?
ar ne vis tiek, ar degina kaitra, ar nebedegina:
supuvęs kelmas lygiai abejingas vasaros lietaus malonei
ir pravažiuojančio botago kirčiams.
Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
SU PASKUTINIAIS BULVIENOJAIS
Su paskutiniais bulvienojais
sudegė paskutinis buvusios vasaros ženklas
ir kartu mano džiaugsmas.
Kartūs
dūmai draikos po orą.
Eisiu,
gulsiu į tuščią vagą ir nesikelsiu,
tik klausysiu, kaip mano seserys – varnos – krankia,
nes gi štai:
man ir tavo lūpos buvo nesaldžios,
ir plaukai tavo buvo šiurkštūs tokie, kaip šakos
pernai mirusių medžių.
Gulėjau
tariamam tavo meilės glėby ir galvojau: kuo skirias
tavo rankos nuo karsto?
Taip.
Aš ilgus metus vis ieškojau tos laimės,
kurios nėr šitame pasaulyje.
Tuščias pasaulis.
Tik dangus bulvienojų dūmų stulpais nuklotas.
Sako, kad po mirties yra kitas pasaulis.
Daug gražesnis už šitą.
Sako.
Bet aš abejoju, ir nėra niekur
mano širdžiai linksmumo.
Dabar tik vėjai ten rašo ant smėlio savo įstatymus.
Arklio tik griaučiai
guli, savo sunkias kanopas dangun užvertę.
Kartas nuo karto praskrenda varnos ir dingsta
negyvam horizonte.
Traukia mane tušti negyvenami plotai:
gera
sunkią galvą padėt ant smėlio
ir klausyt, kaip aukštam danguj pasimetusios varnos
dusliai orą sparnais kapoja.
Tai vienumos pradžia.
Rudeniop ir tos varnos
vis rečiau beužskris viršum smėlio apsukti ratą,
tiktai kartas nuo karto
atsišauks danguje,
tartum peiliui širdy užlūžus,
tamsiai mėlynos paukščių pėdos.
Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
SAULĖS ŠEŠĖLIS
Akmeniniam laiko delne
viskas sutrupa taip, kad tiek mūsų kūnų,
tiek mūsų svajonių vietoje lieka tik dulkės,
kurios draikosi ilgą laiką ore atminimų pavidalu.
Šviečiant
oriento mėnuliui,
laikas pilsto seniai užpustytos Ninevijos smėlį,
pilsto mirusių kaulus,
sumaišytus su rožėmis,
ir naktis
oriento mėnulio šviesoj pakvimpa
užpustyto pasaulio sodais.
Jeigu jisai turėtų žmogaus pavidalą,
viską žudantis laikas,
arba kriokiančio liūto,
mes išeitumėm prieš jį ir kovotumėm;
bet kad jisai neturi jokio pavidalo:
mėlynas laikrodis tiksi jo smegeninėj,
saulės šešėlis žaidžia jo karalystėj
virš siūbuojančio smėlio,
kuris dvelkia seniai užpustyto pasaulio rožėmis.
Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
ANT SAULEGRĄŽOS VAMZDŽIO
Ir saulė šypsosi man,
ir vejai žaidžia mano plaukuose,
kai aš vaikštau po miestą,
bet man nelinksma:
kur tik aš benueičiau,
aš visur vis turiu atsimušti į šaltą ir šiurkščią sieną:
rožės
ir peteliškių sparnai
yra iš akmens nutašyti;
žmonių akys ir lūpos žmonių yra iš akmens nutašytos
nuo to laiko, kai Dievas mane apleido.
Tuščias esu kaip saulėgrąžos tuščias grūdas.
Reprezentuoju gyvenimą
be gyvenimo su žmonėmis ir be meilės.
Grūdas be grūdo,
meilė be meilės,
gyvenimas
be gyvenimo.
Grosiu
rudenėjant laukams ant sulyto saulėgrąžos vamzdžio,
grosiu sau tik vienam,
grosiu savo tik vienišai širdžiai,
rudenėjant laukams ir nuo stogo rudeniui lašant.
Jei aš turėčiau aguonos grūdelį meilės,
aš šiandieną kitaip rašyčiau;
šiaip gi nieko daugiau nelieka, nebent į sieną
atsirėmus svajot ir groti.
Groti sau tik vienam,
groti savo tik vienišai širdžiai,
kaip esu jau minėjęs.
Neviltis tai yra akmuo,
kurio upės srovė nepaneša;
taip jisai,
tas akmuo,
ir palieka širdy gulėti;
laikui bėgant jį dumblas apneša ir vandens
gedulinga žolė užkloja, ir tiktai vienas
Dievas žino nebent,
kaip man širdį vienamui skauda,
kaip man širdį vienamui skauda.
Žiūriu, kaip temsta,
žiūriu, kaip medžiai aukštielninki griūna į tamsą.
Taip.
Tai nakties pradžia.
Tai šikšnosparnių laikas.
Greitai visai sutems, ir daugiau nematysiu
šito liūdno pasaulio,
tik klausysiu, kaip upei tekant vandenį plaka
senas ratas vandens malūno.
Perkeisk mane, naktie,
panašiai kaip perkeiti daiktus:
nusineški sunkumą
ir palik man tik lengvą ir graudų beržų4 siluetą;
sušukuok mano plaukus
pagal graudžią beržų šukuoseną,
kad mėnuliui patikčiau,
tam didžiajam kerėtojui,
kurs vartoja tik anglį,
kreidą
ir švelnų liūdesį,
kad širdies neužgautų;
kurs nepaiso veidų kitaip, kaip tiktai iš profilio,
nes mėnulis supranta
mūsų baisią būties tragediją,
nes jis žino, kad žemėj
pilno veido mes niekad nematėm ir nematysim;
taigi perkeisk mane, naktie,
nusineški sunkumą
ir palik man tik lengvą ir graudų beržų siluetą.