Sumanęs išleisti apypilni savo lyrikos rinkinį, perredagavau ir sudėjau į jį visus tuos eilėraščius, kurie man atrodė kokiu nors atžvilgiu bus verti poezijos mėgėjo ir literato dėmesio. Kilo man abejonių, ar dera dabar kartoti kai kuriuos ankstyvesniuosius eilėraščius, sudėtus skyriuose „Sentimentalinis gegužis“, iš dalies „Tolimi atgarsiai“ ir „Keliantis laisvei“. Vis dėlto ir juos pertvarkęs dar kartą spausdinu. Literatūros istorikui ir kritikui ir jie, manau, bus naudingi, nagrinėjant mūsų lyrikos raidą, šiaip skaitytojui, ypač iš jaunesniųjų, jie bus gal net suprantamesni už vėlyvesniuosius, o man pačiam jie yra susiję su pirmaisiais mano literatūrinio kelio žingsniais.
Šiame rinkiny eilėraščiai sudėti, apskritai, chronologine tvarka. „Sentimentalinio gegužio“, „Tolimų atgarsių“ ir „Keliantis laisvei“ skyriai, su retomis išimtimis, apima 1911-1921 m., „Tarp dviejų aušrų“ 1921-1926 m. ir „Keliai ir kryžkeliai“ 1926-1936 m. Į paskutinį „poemų“ skyrių sudėjau ilgesniuosius siužetinius eilėraščius, parašytus 1918-1925 m.
Ruošdamas spaudai šį rinkinį ir perredaguodamas bei taisinėdamas kai kuriuos eilėraščius, be kitų tūrio ir formos dalykų, žiūrėjau dar, kad eilėraštinio metro kirtis „iktus“ sutaptų su natūraliu bendrinės kalbos žodžio kirčiu. Ne visur tai pavyko. Pirmiausia, ir bendrinėj kalboj kirčiai dar nėra nusistoję, toliau, sunku išvengti tarminio kirčiavimo įtakos, pagaliau, ir literatūrinė tradicija, ir teorijos sumetimai, atrodo, leidžia kai kur prasilenkti su bendriniu kirčiavimu. Jei, pav., sutrumpintai sakoma laukuos, širdy, giesmėj, tai eilėraštinėj kalboj tie patys kirčiai dažnai dedami ir pilnom galūnėm: laukũose, širdỹse, giesmėje, nors turėtų būti laukuosè, širdysè, giesmėjè. Apie kitus leistinus akcentavimo laisvumus toninėj eilėdaroj šioj vietoj per platu būtų kalbėti. Čia suminėto „netaisyklingo“ kirčiavimo nė aš nevengiau, ypač eilėraščių galūnėse, nes tokis kirčiavimas gerokai praturtina ir palengvina monotonišką ir sunkų mūsų kalbos rimavimą. Dėl tos pačios priežasties, eilių sąskambiuose, rimuose, šiandien mes dažnai nepaisome priegaidžių ir rimuojame ilgąsias su trumpomis, tvirtaprades su tvirtagalėmis, nors Jablonskis ir pats Kudirka kadaise tai griežtai draudė. Nepripažįstant šių lengvatų, rimavimo menas mūsų poezijoj būtų pasmerktas žūti susidėvėjimo ir bado mirčia. Kaip visur, taip ir pas mus, poezijos, o ypač eilėraščių, kalba dažnai prasilenks su bendrinės kalbos nuostatais, bet toki prasilenkimai skaitytojui turėtų būti žinomi.
V. Mykolaitis-Putinas
MANO PASAULIS
Žinau aš, drauge, pasaulį didį.
Pasaulį gražų, pasaulį tyrą,
Kaip šviesų rytą, kai gėlės žydi.
O skaidrios rasos nuo lapų byra.
Ten plačios lankos — žiedai siūbuoja,
Ten skambūs gojai — upeliai šnera.
Tenai padangės giedra alsuoja,
Ten sielai šventa, ramu ir gera.
Paimki, drauge, tu rūbą skaistų,
Priseki baltą lelijos žiedą,
Kad siela meilės jausmu užkaistų,
Kur tam pasauly per amžius gieda.
Tada išeiki, kai aušta rytas
Ir perlais puošia lankas rasotas,
Tai eisim mudu į nematytas
Melsvųjų tolių šalis svajotas.
Pamiršim visa, kas juoda, žema,
Pamilsim dangų, aukštybių plotį: —
Ten didžios mintys ramybėj gema,
Ten įkvėpimo versmių ieškoti.
O kai išvysim dienos mūs galą,
Kad glaudžia žiedus gamtos grožybės,
Nusvirus saulė jau gesta, šąla,
O siela geidžia didžios ramybės,
Nulenksim galvas. Tyliai užėję
Ant aukšto kalno, rankas ištiesme.
Pagerbė didį šviesos Davėją,
Pabaigsim būtį padėkos giesme.
PABUDAI, ŽEMUŽĖLE
Pabudai, žemužėle,
Švelniaplaukio gegužio bučiuota,
Margaspalviais žiedais vainikuota,
Į padangių erdves pasikėlę
Tau čirena linksmi vyturiai,
Skamba, siaudžia žali pagiriai, —
Pabudai, žemužėle.
Rasos veidą tau prausia,
Lino plaukus vėjelis šukuoja,
O saulutė močiutė myluoja
Ir tau apdarą teikia gražiausią.
O rytais, lyg mergaitė graži,
Tu žibutėmis galvą puoši, —
Rasos veidą tau prausia.
Puoškis, puoškis, skaisčioji!
Į kvapius vainikus, žaliumynus
Tu paskleisk visus žiedus supynus,
Kur gėlių pumpurėliuos nešioji.
Stebuklingų jėgų sukurtais
Tu ir mano svajonių žiedais
Puoškis, puoškis, skaisčioji!
PUMPURĖLIS
Rausvas žiedo pumpurėlis,
Iš pavėsio pasikėlęs,
Į saulutę kaitrią, šviesią
Pro lapus galvutę tiesia.
— Kilk, saulute, kilk, meilioji!
Tu taip glostai, taip vilioji!
Kai tik tavo spinduliais
Gėlės pumpurus praskleis,
Pasistiebęs iš pavėsių,
Aš taip pat jau pražydėsiu.
Duosiu žiedą tokį skaistų,
Nuo kurio džiaugsmu užkaistų
Kiekviena šviesi akis,
Kiekviena jauna širdis.
Kilk, saulute, kilk, meilioji! —
Ir į kvapnią sodo tylą
Saulė kyla, kyla, kyla...
Traukiasi kertėn šešėlis.
Skleidžias rausvas pumpurėlis.
Ligi ryto slėptą grožį
Taurėj spindinčioj atvožia —
Ir į naują skaidrų žiedą
Margas plaštakėlis rieda.
PAVASARIO BURTAS
Įpylė į žiedus saldžiuosius lašus,
Pavasario burtas gražus, —
Ir amžiną pasaką seka slaptai
Kaip krištolas skaidrūs žiedai.
Išeik, mergužėle, į lanką anksti,
Kai teka saulutė skaisti
Ir žiedą, kuris tau vainiką išties,
Nuskink ir prisek prie širdies.
Tik tekanti ryto saulutė meili
Ir tu ji bučiuoti gali.
Ir tau ryto saulė šiltais spinduliais
Bučiuodama širdį praskleis.
Prabils tau krūtinėje tylūs aidai,
Ką kalba rasoti žiedai.
Įvarvins į širdį saldžiuosius lašus
Pavasario burtas gražus.
SENTIMENTALINIS GEGUŽIS
Pažiūrėk, koki nebūti dar žiedai
Pražydėjo čia raudonai, čia baltai!
O saulutės meiliai glostantis šypsnys,
Tartum pirmas tavo meilės žadinys.
Kviečia saulė, kviečia gėlės! Tai eiva,
Atsisėsiva po šita alyva.
Aš myliu jos baltus žiedus, kaip ir tu,
Tai abudu jais gėrėsivos kartu.
Ir mane aplies jų kekės ir tave
Rojum kvepiančia, svaiginančia srove.
Tų purių žiedų dvelkimą gerdami,
Užsimiršime, svajonių nešami.
Mūsų taką gausiai puokštėm nubarstys
Tas gegužis, margažiedis mūs svetys.
DEBESĖLIUI
Baltapūki debesėli,
Lengvasparni lakūnėli,
Kur tu skriesi?
Ar tik saulę palydėti,
Ar rytų aušroj žėrėti
Tu viliesi?
— Pro bekraštį melsvą plotą
Jūra skendėja miglota, —
Ten keliausiu
Ir sodriais lašais patvinęs,
Prie audringos jos krūtinės
Prisiglausiu. —
Tai ir mano, debesėli,
Juodą mintį rūpestėlį
Nuplukdinki
Ir į giliąją jūružę,
Kur vien bangos šniokščia, ūžia,
Paskandinki.
SAULĖTEKIS KALNUOSE
Tylinčią pakalnę
Padengė šešėlis, —
Melsvu kalno slėniu
Plaukia debesėlis.
Nuaidėjo varpas, —
Palšvas rūkas krenta, —
O baltoj viršūnėj
Saulėta ir šventa.
Tylinčią pakalnę
Padengė šešėlis, —
Melsvu slėniu plaukia
Rausvas debesėlis.
KALNŲ DEBESĖLIS
Pro tamsiai žalius lapus
Spindi mėlynas dangus.
Nieko žemėje nėra,
Vien tyli karšta giedra.
Vien dangus ramiai alsuoja,
Vien tik lapai plevėsuoja.
Pro tamsiai žalius lapus
Plaukia debesėlis.
Tyliai plaukia neskubus
Baltas debesėlis.
Seksiu baltą debesėli, kur jis plaukia,
Palydėsiu per padangę žydrą, jaukią.
Už padangės kalnų šlaitai mėlynuoja,
Trys viršūnės sidabrinės spinduliuoja.
Ir priplaukęs debesėlis vidurinę,
Pabučiavo šviesią kaktą jos ledinę.
Pabučiavo, sutvyskėjo ir paliko
Tarp šviesių padangės perlų jos vainiko
BUS RUDUO
Ant šakutės ten aukštai,
Saulės mylimas karštai,
Ko, lapeli, pageltai
Taip anksti?
Ar nakties šalnų dygliai
Tave įžeidė giliai,
Ar saulutės spinduliai
Per karšti?
Dingo meilės jau laikai,
Tu nuliūdęs atsakai,
Žemė dengiasi pilkai,
Nemaitin.
Tuoj ruduo sparnus išskleis.
Lėkdams vėtrų sūkuriais,
Neš visus savais keliais
Prapultin.
SNAIGĖS
Ar meni tu baltą taką,
Kai diena iš lėto baigės,
O aplink, kaip baltos puokštės,
Krito švelniapūkės snaigės?
Stebuklingas buvo takas
Sniego puokštėmis nuklotas!
Jis tolyn, tolyn viliojo
Į melsvus, beribius plotus.
Baltų snaigių apkaišyti
Nejučiom abudu ėjom
Pro pusnynus, pro gėlynus
Pasipuošusiom alėjom.
Melsvo prieblindžio ūkuose
Lengvapūkės skraido snaigės,
Kaip alyvų baltos puokštės,
Kai pavasaris mum baigės.
Bekeliautum, mano drauge,
Tuo taku baltai nuklotu,
Kolei krinta lengvos snaigės
Iš aukštų padangės plotų.
Į UŽBURTĄ ŠALĮ
Į užburtą šalį
Neilga kelionė,
Kupina grožybių,
Lyg žavi svajonė.
Ant baltučio tako
Snaigėm nubarstyto
Iš aukštų padangių
Žvaigždės nusirito.
Šnara, groja minant
Snaigės sidabrinės,
Jaunas džiaugsmo juokas
Skamba iš krūtinės.
Šaltis į pusnynus
Susižarstė sniegą,
Kur gegužio burtai
Užkerėti miega.
Užmigdytą mišką
Eidams palytėjo,
Ir baltais žemčiūgais
Pušys pražydėjo.
Eitum taip be galo
Per šviesius pusnynus.
Pro kerus šarmotus
Taką prasimynus.
VARPININKAS
Pakilo erdvėj spinduliuota banga, —
Aš varpą siūbuoju galinga ranka.
Ir skrenda žydraisiais padangių keliais
Variniai garsai su šviesos spinduliais.
Kas varpo klausys stebuklingos giesmės,
Tas amžiną draugą joje sau laimės.
Ji širdį, kaip juodąją geimų pasieks.
Kurios nesujaudin pasaulyje nieks.
Kas džiaugiasi — džiaugsis su jąja laisvai,
Su verkiančiais verkia jos graudūs balsai:
Aš džiaugsmą ir raudą užbūrus kartu,
Paskleidžiu siūbuojamo vario aidu.
Gilus mano varpas, kaip jūros gelmė,
O mėlyną dangų pasieks jo giesmė.
Širdis mano varpo kieta, bet jautri —
Būties jai visi slėpiniai atviri.
Atplaukia erdve spinduliuota banga.
Aš varpą siūbuoju galinga ranka, —
Ir džiaugsmą ir raudą užbūręs kartu.
Paskleidžiu siūbuojamo vario aidu.
SU KRINTANČIAIS LAPAIS
Su krintančiais lapais, su vėjo verksmais
Didingais troškimais širdis neužkais.
Tik pinsis mintis nedrąsi ir liūdna,
Kaip palšo dangaus įkyri dargana.
Suvargino dvasią šešėliai mirties:
Padangėj skraidyti sparnai nesities.
O saulėtos dienos, kuriomis džiaugeis,
Giedriais atminimais tik širdį sužeis.
Žinau, nesiliovė pasauly kančia.
Dėl ko gi širdis taip kieta ir kurčia?
Vai skauda man skauda, bet savo žaizdas, —
Dėl jų savo kelio širdis neberas.
Turiu aš savy priešingybių versmes:
Ir sielvarto mintys manęs nepames.
Dėl jų manyje ir gūdu ir tamsu:
Jaučiu, kad esu nebe tas, kas esu.
PO PADANGĖS SKLIAUTUS
Po padangės skliautus
Skraido vėjas rūstus,
O padangė šalta ir juoda.
Taip kraupu ant širdies
Gaudesy tos nakties, —
Tai kalbėjau aš vėjui tada:
— Tu negausk taip šaltai,
Juk ir man gi, matai,
Taip nemiela, taip liūdna, gūdu.
Tu suglauski sparnus
Ir nudenk žvaigždynus, —
Aš paklydęs takų nerandu.
Gal kai rytas užraus
Ant blaivesnio dangaus,
Mano tolimą kelią nušvies. —
Nesiblaivo skliautai,
Gaudžia vėjas piktai,
Drumsčia tamsą audringos nakties.
— Tai prabilki bent tu.
Nuo juodųjų skliautų,
Kur ieškoti man savo dalios?
Ar verpetais giliais,
Ar padangių keliais,
Ar į nežinią grįžt atgalios?.. —
Po padangės skliautus
Blaškos vėjas rūstus,
O padangė gūdi ir juoda.
Nėr kam žodžio pratart,
Tik rūstesnė kaskart
Iš širdies veržiasi skausmo gaida.
STELLA MARIS
Jūs matėte jūroj saulėleidžio tylą,
Kai tingiai banga ripuliuodama dyla,
Ir mėlyną dangų po kojų jum kloja,
Ir jūs pamylėtąją godą svajoja.
Gražu, kuomet saulė laužtais spinduliais
Į žvilgančią jūrą lėtai nusileis,
O tolimos erdvės mainydamos raus
Tarp tylančių jūrų ir aukšto dangaus.
Žiūri tolumon — ir iš lengvo širdyje
Vienatvėje nugirstas aidas atgyja.
Ir šaukia tave nusikelti tenai,
Kur jungias dangus ir gelmių vandenai,
Kur saulė papylė liepsnotus dažus,
Ir lenkiasi skliautas didingai gražus.
Apglobs tuoj naktis neberimstančią dvasią —
Ją vienos tik mirgančios žvaigždės suprasią,
Kai gūdžiai vidurnaktį jūros gelmėse
Skenduoliai sidabro varpai suskambėsią.
Pamiršk kai sparnus į padangę ištiesi,
Kad tai apgaulingais sapnais gaiviniesi.
Praeis ta būties valanda, ir netrukus,
Vakarė žara, šiaurės dangų apsukus,
Pakils iš rytų kaip šviesos pranašystė,
Kurioj tu savosios lemties nepažįsti.
UŽGESO ŽIBURIAI
Užgeso žiburiai, nutilo mūsų puota,
Nudraskė viesulas girliandų vainikus.
Taurė neišgerta, daina neišdainuota, —
Užgeso žiburiai pro džiaugsmą ir juokus.
Užgeso žiburiai — ir vėl mes tylūs, rūstūs
Ir liūdesiu nykiu ir baime nešini.
Be atgarsio dvasia ar melstųsi, ar skųstųs:
Užgeso žiburiai — ir mes vieni, vieni.
Užgeso žiburiai — ir paslėpto troškimo
Nei aš neadariau, nei tu neadarei.
Metu puikių sapnų, tylaus jausmų žaidimo
Užgeso žiburiai, užgeso žiburiai.
FINALE
Nuskambėjo, nuaidėjo
Iš pailsusios krūtinės
Minutinio džiaugsmo juoko
Srovės paskutinės.
Nusileido laimės saulė
Už kalnų toli, toli, —
Suspindėjo, nuriedėjo
Tik rasa gaili.
Ir likau aš vienų vienas
Baigti vargo dienužėlės.
Gaudė, verkė rūstūs vėjai,
Sieloj skausmas kėlės.
Ir kraupiais suokimais vėjo
Verkė rudenio naktis, —
Verkė savo laimės kapo
Nerami būtis.
REX
Galingas ir didis valdau asai žemę.
Skliautus mano sostas padangėse remia.
Minu brilijantus, o čia prie vainiko
Man spindinčios žvaigždės pritiko.
Valdau ir gėriuosi pasaulio harmonija:
Čionai tamsiažydris dangus,
Ten mėlyna jūrų simfonija
Sūpuoja plačius margažiedžius laukus.
Bet kas per balsai prieštaringu aidėjimu
Staiga ėmė drumsti tą puikų skambėjimą.
Lyg mirštančio skausmas agonija
Ardo harmoniją.
— Gelbėk mus — žūvame!
Vargo kankinami,
Bado marinami
Urvuose pūvame.
Lūpos išdžiūvusios,
Akys užgriuvusios,
Plyšta širdis.
Ak, paskutinėje
Skausmo kankynėje
Smauk mus, mirtis!
Keršto nublokštame
Alkyje trokštame
Lašo rasos.
Alpstam — ir šaukiame,
Mirštam — ir laukiame
Duonos — šviesos!..
Bet aš, kuris žemę iš sosto valdau,
Nei skurdo, nei skausmo tenai nematau.
Gėriuos stebuklingais darbais Įkūrėjo,
Kurs visą pasaulį taip puikiai sudėjo:
Čia mėnuo ir žvaigždžių minia
Padangėje žavi mane,
Ten jūra ir vaizdūs krantai,
Kiek toly akim užmatai.
Tai ko jie ten šaukia kaskart įkyriau?
— Paliaukit! — galiausiai supykęs tariau, —
Jūs ten taip rūsčiai šaukdami tame klonyje,
Ardot pasaulio harmoniją!
Tariau — ir, į purpurą įsivyniojęs,
Žiūrėjau, kaip žvaigždės vainikan man klojas.
PRIEŠ AUDRĄ
Lyg juodas šešėlis visur ir kasdie
Lydi tu mane, neramioji mintie,
Ir vis šiurpulingus žodžius man kuždi
Ir rodai, kur debesys grumias juodi.
Matau aš tas šmėklas. Žinau, kad tenai
Išniekinto kraujo pasruvo tvanai.
Vidurnaktį vėjo suokimuos girdžiu
Kaip šaukias dangaus milijonai širdžių,
O vėtrai nurimus, tyloje klausai, —
Mirtim atsidūsta baimingi balsai.
Girdi — ir į vakarus krypsta žvilgsnys,
Kur auga baugus debesys.
Matai — ir į dangų malda
Pro lūpas tau veržias tada.
TĖVYNEI
Murmėjo ir grūmės juodi debesiai
Audringų žaibų ir perkūnų pritvinę, —
Ir tu neramiai audros gando klausei,
Nuvarginta mano Tėvyne.
Ir tavo padangė staiga apsemta
Pirmoji žaibų sūkuriais sušvytravo.
Pasruvo krauju tavo žemė šventa
Ir girios skausmingai dejavo.
Tu dūmų juoduose verpetuos skendai
Naikinama gaisro siaubingo.
O tavo kančių ir dejonių aidai
Be atbalsio sklido ir dingo.
Tai kas tavo pamirštą vardą primins?
Nejaugi tik vienas beginklis poetas?
Jo skundas tau sielvarto nenuramins, —
Iš tavo skriaudų jis sudėtas.
Ir aš tik skundus tau aukoju tylius,
Ne kurstomus obalsius žygių skelbėjo.
Man įteikė Viešpats ne kardą, — kanklius, —
Ir taiką širdis pamylėjo.
KALĖDŲ ŠVENTĖ
Iš reto žvaigždėta padange aukštai
Didingai prabilo Kalėdų varpai.
Ir girdi kiekvienas, kam liūdo širdis,
Kad užgimė Meilė, prašvito naktis.
Ir pavergė sielas džiaugsminga žinia, —
Sukniubo ant kelių varguolių minia,
Sutirpo šalti abejonių ledai
Ir veržėsi guodžiančios maldos karštai.
Štai žėri šventovė elektros šviesa
Ir blizga altoriuose aukso varsa.
Pagautas didybės žiūri ir klausai,
Kaip muzikos groja ir gieda balsai.
Bet ne, ne paguodos tai skamba gaida —
Jos veltui ilgėjos širdis sužeista.
Ir čia vien tik skausmo dejas išgirdai —
Ir čia vien pikti prakeikimo aidai,
Kuriais išbadėjusios lūpos klajoja
Ir skelbia ne meilės, bet keršto rytojų.
PLAŠTAKEI
Pamiršk mane, sparnuotoji plaštake.
Kol žydi saulėje visi žiedai.
Dar tavo laimės dienos nesukakę,
Dar daug šviesos ir džiaugsmo neradai.
Plazdėk visur, kaip margas saulės svečias,
Kur kvepia skaidrios gėlės ir medus.
Tegu tavy jaunatvės žiedas skečias,
Kad būt visiem saulingas ir saldus.
O kai sparnų pakelt jau negalėsi,
Širdis apalps nuo saulės ir kaitros —
Ir jau miglotam sutemų pavėsy
Varpai tylias nakties maldas sugros
Ir žemei adarys žvaigždėtą dangų,
Kaip kniūpščią taurę degančiais lašais, —
Tada tu atplasdėk ties mano langu
Pasveikinti mane vidurnakčio aidais.
MARGI SAKALAI
Lydėdami gęstančią žarą, vėlai
Pakilo į dangų margi sakalai.
Paniekinę žemės vylingus sapnus,
Padangėje ištiesė savo sparnus.
Ir tarė margieji: negrįšim į žemę,
Kol josios kalnai ir pakalnės aptemę.
Sapnai ir šešėliai padangėse mums
Šviesiųjų į saulę kelių nebedrums.
Mes skaisčiąją aušrą dangum pasiviję,
Iš josios vainiko nuskinsim leliją —
Ir miegančios žemės laukus ir uolynus
Paversim į žėrinčius saulės gėlynus.
Ir tarę, suplojo iš naujo sparnais,
Tolyn ir aukštyn, kolei kraujas užkais
Pavytusios saulės ieškota liepsna,
Ir žemei užgims pranašauta diena.
Bet štai rytuose jau nuraudo dangus,
Jau nušvietė saulė uolas ir laukus,
Tačiau iš dangaus nei anksti, nei vėlai
Negrįžo į žemę margi sakalai.
SKRISKI, ARE
...Dangus mano tėvas,
bet Žemė — motina manoji.
Skriski, are, į pat dangų ir plasnoki.
Būt vergu savosios žemės tu nemoki.
Aš tau laisvės, nei dangaus nepavydėjau,
Nors tik juodą, šaltą žemę pamylėjau.
Kai geriu jos drėgną kvapą ir ūkus,
Man sapnuojas skaisčios žvaigždės ir dangus.
O kai vėl mane padangė užsūpuos,
Jausiu žemę savo ilgesio vaizduos.
Kaip apimt tave, pasauli begalini?
Gaivalingą tavo galią siela mini:
Tavo liepsnos man krūtinėj dar žėruoja,
Tavo aistros mano lūpomis garuoja.
Tu pasėjai mano gyvastį, dangau,
Bet aš čia, juodojoj žemėj išdygau.
Dar pirmykštę savo būtį siela mini, —
Tik apglėbt tave, pasauli begalini!
ŽEMEI
Graži ir galinga esi, nuodėmingoji žeme!
Tu praneši dangų savųjų žiedų skaidrumu.
Iš tavo gelmių sau vaivorykštės metmenis semia —
Iš tavo krūtinės ir aš sau gyvybės imu.
Nuo juodbruvo veido saulėleidžio skarą nutraukus,
Tu šiltą pavasario naktį manim apsvaigai:
Jaučiu tavo plakančią širdį ir kvepiančius plaukus,
Kaip galvą svaigina, lyg žydinčių pievų ūkai.
Raudonos aguonos nulinkę tau vyto prie kojų,
Ant tavęs rausvi debesynai pakriko lengvai, —
Susitelkė žvaigždės ir mėnuo padangėj sustojo,
Kai šiltą pavasario naktį mane bučiavai.
Apglėbiau tave, kaip nė vienas apglėbt negalėtų.
Įaugau tavin chaotingų geismų šaknimis.
Kaip pasakos augalas kilsiu lig ruimų žvaigždėtų,
O kraunamas žiedas tavąja gyvybe išmis.
GALIŪNAS
Pakilo, sumojo tamsiuoju sparnu, —
Ir aš į jo sostą, kaip vergas, cinu.
Jis kvėpė liepimą numirėlio vėlei, —
Ir skverbias į spindulius kapo šešėliai.
Jis alkiui užčiaupė piktuosius nasrus, —
Ir džiūgauja minios pro puotų gaisrus.
Putojančią taurę jis sutrempė koja, —
Ir gedule klūpantis džiaugsmas vaitoja.
Tada jis pakilo ir žengė lėtai,
Kur buvusių žygių dar skamba aidai.
Ir ką jis ten šaukė ir ką ten kalbėjo,
Viena tik tamsioji naktis tai girdėjo.
Kai grįžo į sostą galiūnas puikus,
Tik žvaigždės mirgėjo pro palšvus ūkus.
Sugrįžo, apsigaubė juodu sparnu —
Ir kniubo prie sosto šaltų akmenų.
GIMIMO NAKTĮ
Merdinčios gyvasties amžinas liūdėsi,
Garbinki didį gyvenimo džiaugsmą.
Tavo ir jo sutartiniai mylavimai
Plaka krauju ir liepsna mano gyslose.
Jo spinduliuotam gimimo vidurnakty
Glūdi tu vienas, kaip pasmerktas milžinas,
Pusę dangaus į šešėlį nutremdamas,
Glorijoj rūsčiu memento aidėdamas.
Tavo ir jo sukirsti kalavijai
Kyla man kryžiaus vaduojančiu simboliu,
Ten kur gyvenimo didė Golgota
Judu erškėčių karūnon supynė.
Merdinčios gyvasties amžinas liūdėsi,
Koks tu didingas gyvenimo šventėje!
Kaip kruvinai tu skrodi mano širdį
Džiaugsmo varpų sutartinėj simfonijoj.
Šventės ugnių papuoštoj tavo sutemoj
Klūpauja minios raišų ir paniekintų —
Veiziu ir aš į nesuprastą paslaptį,
Kildamas tavo laisvėjančioj galioj.
TEGU TAVE DIEVAI
Laukuos šalna. Šarmotasai rytys
Jau tuoj ir mano taką švilpdams nubarstys
Geltonu gintaru ir baltu sidabru,
Kad būt širdy ramu, o akyse skaidru.
Jau pūstelėjo girioj bangos šalto kvapo,
Geltonu sūkuriu įsimetė tarp lapų, —
Ir kugžda kuplios liepos ir liekni klevai:
Tegu tave dievai, tegu tave dievai.
Einu tolyn. Dangus dar saulę mąsto
Ir želmeny mielai pavasarį surastų.
Bet saulė jau toli su meile ir daina
Ir tamžalis želmuo maitinasi šalna.
O tas, kurio širdis dar saulės burtais kliedą,
Šiąnakt raškys sapne paparčio slaptą žiedą,
Pabus, išvys šalnas ir šyptelės kreivai:
Tegu tave dievai, tegu tave dievai...
Žiedų nėra. Tačiau visur dažai
Ir rodos, pats kartu juos laistai ir paišai.
Pamiršęs jau gėles, rausvus lapus skini
Ir saulėtas dienas iš naujo gyveni.
Ir veizime atgal, tyliu džiaugsmu nurimę,
Ir laiminam tave, liūdnų spalvų žaidime,
Kad vienai valandėlei dar mus prigavai:
Tegu tave dievai, tegu tave dievai...
Skubu atgal. Namai iš tolo moja
Greičiau į jaukų vidų kelti koją,
Užvarstyt langines, uždarinėt duris, —
Ir kai vėjuotos sutemos aplink užkris,
Atskleisti prie ugnies tą šviesų, gelsvą lapą,
Kur saulėtų dienų įbrėžtos aistros tapo,
Pažvelgt, nusišypsot ir atsidust lengvai:
Tegu tave dievai, tegu tave dievai...
PAKVIPO ŽEMĖ
Pakvipo žemė vakaro šešėliais,
Alsuoja tylą sutemų žiedai —
Ir iš jaunystės pasakiško sapno
Tu vėl many šią naktį pabudai.
Nustebusi mintis krūtinę drumsčia
Ir džiaugsmas spindi iš šviesių akių.
Nutyla žodžiai, tiktai tavo vardą
Iš skambančiųjų tolių vėl šaukiu.
Jaučiu tave visoj būties pilnybėj,
Tavim pakvipo žemė ir žiedai.
Ir tu viena į mano tamsią naktį,
Kaip klystanti liepsnelė įspindai.
Tavęs nebėr. Bet iš miglotų tolių
Tu vis į mano lūkesį skrendi
Ir kaip užburto sapno karalaitė,
Kvapiais naktų šešėliais pabundi.
NEŽINOMAM DIEVUI
Aš giedu Tau giesmę, Nežinomas Dieve,
Nors Tu man — tik nykstančių amžių gūdi paslaptis.
Tu — kryžkelė žemės klajonių takuose,
Kur protarpiais grįžta sujaudinta mano mintis.
Vieniem Tu audringais griausmais apsireiškei,
Kitiem Tu vidurnakčio bokštų tyloj prabilai.
O man, kaip apgriuvus šventovė, ta žemė,
Ir nieko nesako didingi gamtos gaivalai.
Tu man kaip už daugelio šviesmečių žvaigždė,
Kurios stebuklingos šviesos paregėt negaliu.
Gal ten ir tavasai žvilgsnys kartu spindi,
Bet čia — nei Tavęs aš bijau, nei Tave aš myliu.
Aš, dulkė išdegintuos saulės tyruose,
Žinau, kad esi; kas esi, kaip esi — nežinau.
Ir tyli širdis prieš tą amžiną mįslę,
Kurios išrišimo žvaigždynuos ieškot ketinau.
Bet gal tik iš žemės palaiminto kapo,
Jei saulėtu žiedu kada rasose pražydėsiu,
Gal tuomet aš savo Nežinomą Dievą
Čia pat prie tų kvepiančių žemės žiedų paregėsiu.
Vincas Mykolaitis-Putinas. Keliai ir kryžkeliai: lyrika. Kaunas, Sakalas, 1936.
