Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967) – poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros tyrėjas, vienas iškiliausių XX a. pirmosios pusės lietuvių kultūros veikėjų. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje. Ten parašė pirmą savo eilėraštį „Putinai“. Nuo 1911 m. ėmė spausdinti savo kūrybą Putino slapyvardžiu. 1915 m. buvo įšventintas į kunigus ir pradėjo studijuoti Petrapilio dvasinėje akademijoje. 1917 m. išleido pirmąjį lyrikos rinkinį „Raudoni žiedai“. Gavęs stipendiją studijoms Vakarų Europoje, 1918 m. išvyko į Šveicariją, Friburgo universitete studijavo filosofiją bei meno istoriją ir tapo filosofijos mokslų daktaru. 1923–1929 m. Kauno universitete dėstė naująją lietuvių literatūrą, visuotinės literatūros įvadą ir estetiką. 1924–1932 m. buvo kultūrinio žurnalo „Židinys“ redaktorius. 1931 m. V. Mykolaitis-Putinas išvyko atostogauti į Nicą, kur parašė svarbiausio savo kūrinio – romano „Altorių šešėly“ I ir II dalį. (III dalis užbaigta 1933 m.).  Tai pirmasis lietuvių psichologinis romanas. 1935 m. oficialiai atsisakė kunigystės, buvo ekskomunikuotas ir vedė. 1933–1937 m. V. Mykolaitis-Putinas buvo Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas, 1940–1954 m. – Vilniaus universiteto profesorius, 1945–1946 m. – Lietuvos Mokslų Akademijos Lietuvių literatūros instituto direktorius. Putino kūrybai būdingas gilus ir dramatiškas lyrizmas, kylantis iš būties prieštaravimų. Pasaulis dualistiškas, perskeltas į du nesutaikomus pradus – dvasinį ir materialųjį. Ši dualistinė pasaulėjauta sukuria vertybių konfliktą ir sąlygoja nuolatinę įtampą. Putino lyrikoje nuolatos jaučiamas meilės ilgesys, o abstraktųjį idealizmą nurungia gyvybės idėja ir sudvasintos gamtos tema. Meilės jausmas ir aistra modernistiniame (simbolizmo) tekste išstumia vyriškąjį dvasingumą, asketiškąjį ir kontempliatyvų religingumą, o energijos kūrybai teikia žemiškoji, aistringoji žmogaus prigimtis. Vyriškosios dvasios išsilaisvinimas ir kūrybinis žmogaus augimas padedant moteriškajam pradui – esminė romano „Altorių šešėly“ tema. Vėlesnėje Putino lyrikoje abstraktų simbolizmą ima keisti autentiški psichologiniai išgyvenimai ir egzistencinės patirtys. Poetas išreiškė visam laikotarpiui būdingas moderniojo žmogaus jausenas, todėl jo eilėraštis įgijo visuotinę reikšmę ir tapo lietuvių literatūros klasika.