„Lango“ tematiniai motyvai yra kilę iš dviejų versmių: somnambuliškos, iliuzoriškos būsenos ir sąmoningos būties įvaizdžių, o tai ir sudaro žmogaus vidinio gyvenimo dramatizmą. Lyriniam mano poezijos herojui atrodo, kad tikrovė skyla į dvi prieštaringas puses: jo paties artimoji, intymioji sielos aplinka ir šalia jos esantis pasaulis, iš kurio sutemose pro „langą“, „duris“, „tvorą“ braunasi priešiški gaivalai, ardančios jo būtį galios, su kuriomis jis nuolat privalo grumtis.
Skaitytojo neturėtų atgrasinti kai kurių eilėraščių – „Gyvybės gyvatė“, „Kėliaus iš kapo“, „Nebūk tu juokingas“, „Mačiau šaligatvyje žmogų“ – drastiški įvaizdžiai, šiurkšti išraiška. Poezijoj stiprus žodis, atviras pasisakymas šiandien vertinamas aukščiau negu sentimentalokas švelnumas.
Rūstesnių bei minorinių nuotaikų išgyvenimai – tai dar ne pesimizmas ar mizantropija. Taip jau yra, kad žmogaus širdis jautriau, įspūdingiau reaguoja į liūdesį, sielvartą negu į džiaugsmą. Mano lyrinis herojus tiki, kad visatos sandaroje ir žmogaus sieloje lygiagrečiai su skausmu reiškiasi ir džiaugsmo išgyvenimai. Šalia neapykantos, keršto, ligos, mirties eina meilė, draugystė, gerumas, atlaidumas, sveikata, gyvybė. Dėl to ir šioj lyrikoj nuskamba ištikimybė žmogui ir sau pačiam.
Jau „Būties valandos“ rinkinyje buvo pažymėtas tragiškas šių dienų nerimas dėl žmogaus likimo, siautėjant griaunamosioms jėgoms. Laikui bėgant, tos pačios jėgos ima tvenktis dar grėsmingiau. Eilėraščiuose „Priešai“, „Šaukia“ ir kai kuriuose kituose tie motyvai nuaidi dar įsakmiau. Ryšium su tuo pastiprėja išnykimo, mirties tema. Tačiau būtis kratosi nebūtim – ir iš mano lyrinio herojaus lūpų išsiveržia gyvybingas egzistencijos šauksmas: „Nenoriu išnykti!“
Kaip žinoma, kiekvienas menininkas savaip įformina tikrovę: vienas labiau perteikia konkrečius, empirinius jos įspūdžius, kitas kuria ne tiek tiesioginių realijų, kiek nuo kasdienybės atitrauktų ir apibendrintų formų pasaulį. Man artimesnis antrasis kelias. Šitoj poezijoj, kilusioj iš vidinių išgyvenimų, tėra vien žmogiškosios egzistencijos simboliai. Mano lyrinis herojus eina per pasaulį tartum per bodlerišką šventovę, kurios pilioriai prabyla paslaptingais žodžiais simboliais ir lydi į ilgesingą kūrybos tylą. Gyvenimo esmės ir jo reiškinių supratimas gali apsaugoti būtį nuo išnykimo ir suteikti naujo gyvybės džiaugsmo.
1965.IX.24
Saulėj popietinėj
Ištikimybė
Palaimos šviesią valandą
Ar juodu nesėkmės metu
Aš liksiu ištikimas žmogui
Ir sau pačiam.
Yra nematoma jungtis
Tarp mūs visų širdžių,
Ir saulėtą dienovidį,
Ir nykųjį vidurnaktį
Aš ją jaučiu, aš ją girdžiu.
Po kasdienybės pelenais
Karšta rusena žarija
Kiekvieno mūsų širdyje.
Tegul ji skaidriai įsižiebs
Draugystės šildančiais jausmais
Palaimos šviesią valandą
Ir juodu nesėkmės metu –
Ir tamsią naktį,
Ir šviesią dieną –
Būties akimirką
Kiekvieną. – – –
Kačerginė1965.VIII.19
Bodlero temomis
I. Viltis
Soyez béni, mon Dieu, qui donnez le souffrance
Comme un divin remède à nos impuretés.
Būki palaimintas, Dieve, kuris duodi kentėjimą,
Kaip dievišką vaistą mūsų nešvankybėms.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Je sais que la douleur est la noblesse unique.
Aš žinau, kad skausmas – tai vienintelis taurumas.
Praleidau daug juodų dienų
Ir daug naktų be poilsio blaškiausi –
Likimą keikiau
Ir dangui grasinau,
Kur slinko debesys juodžiausi.
O šiandien, vėl pakėlęs galvą,
Aš taip meldžiausi:
Būk palaimintas, Dieve,
Kad skausmą man siunti.
Juo troškulį ir alkį sotina
Ir skaudulius pūliuojančius išdegina
Teisingi ir tvirti.
Žinau, kad ir manęs dar laukia
Taurių džiaugsmų diena –
Ir jos nesužlugdys
Nė žemės kvaitulys,
Nė pragaro liepsna.
1964.II.27
II. Poetas
Le poéte est semblable au prince des nuées,
Qui hante la tempête et se rit de l'archer.
Exilé sur le sol au milieu des huées,
Ses ailes de géant l'empêchent de marcher.
Poetas panašus į padangių valdovą,
Kuris bičiuliuojas su audra ir niekina šaulį.
Nutremtam į žemę niekingame triukšme
Jo milžino sparnai kliudo jam vaikščioti.
Padangėj, poete, skraidai kaip erelis,
Į saulę ištiesęs galingus sparnus.
Tu sveikini audrą ir šaulio nepaisai –
Dangaus pirmagimis sūnus.
O nutremtas žemėn į klegančią minią,
Kaip žengt, ką sakyt, nežinai.
Pakelt aukštyn galvą, laisvai išsitiesti
Tau kliudo tie patys sparnai.
1964.II.26
III. Šventovėje
La Nature est un temple où de vivants piliers
Laissent parfois sortir de confuses paroles.
Gamta – tai šventovė, kur gyvi pilioriai
Kartais prabyla neaiškiais žodžiais.
Einu aš per pasaulį tartum per šventovę.
Skliautais iš reto mano žingsniai dunda.
Granito sienos tyli susigūžę,
Tiktai aukšti pilioriai aidesiais nubunda.
Man dieną saulė, naktį žvaigždės spindi –
Ir aš kitokio džiaugsmo nebenoriu,
Kaip vien tyliai ramybėje suklupti
Prieš amžinos žmogaus būties altorių.
Prabyla simboliai kaip žvilgsniai giluminiai,
Pakvimpa kadugio ir gintaro kodylai –
Sustoju nebylus, netrokštu nieko kito,
Kaip vien paklust tai ilgesingai tylai.
Kačerginė1965.IX.10
IV. Nenoriu išnykti
O toi, qui de la Mort, ta vieille et forte amante,
Engendras l'Espérance, – une folle charmante!
O Satan, prends pitié de ma longue misère!
O tu, kuris iš Mirties, savo senos stiprios mylimosios,
Pagimdei Viltį, žavingą pamišėlę,
O Šėtone, pasigailėk mano ilgos menkystės!
Nenoriu išnykti
Ir Dievo duotos man būties
Nenoriu užkasti
Juodam drėgnam urve.
Žinau, jei ne šiandien, tai ryt –
Gal netrukus –
Tas urvas, gilus, besotis,
Praris ir mane, ir tave.
Bet šiandien man žemė dar kvepia
Ir kelia beprotišką viltį
Gyvenimo atžalą trapią
Iš naujo pamilti.
Vidurnakčio gūdy pakilęs
Ir laikrodžio dvylika smūgių išgirdęs,
Aš taip kreipiausi
Į juodąjį savo lemties palydovą:
O tu iš dangaus nutremtasis
Į sielvarto klaikią bedugnę –
Likimo paniekintas angele,
Mano būties rūstusai šėtone!
Palaiminki mano šią nykią klajonę!
Aš tau atiduodu ir džiaugsmą, ir viltį,
Ir aistrą, ir meilę, ir pyktį –
Išnykti nenoriu –
Nenoriu išnykti! – – –
1964.IV.10
Kaitrią dieną
Dėl ko man šiandien ta saulė tokia apsiblausus?
O danguj tik mėlyna kaitra.
Ak, tos mintys vėl manęs neklauso,
Ir širdy stipresnio jausmo nėra.
Norėčiau kaip citriną tą širdį suspausti
Ir išvarvint gaivinančią sunką.
Bet kažkas delnus sukaustė,
Ir visos pajėgos smunka.
Veltui tą dieną, kaitrią, tvankią,
Kūrybos džiaugsmo vilies.
Taip gęsta liepsnos, kaitroj nublankę – – –
Palauk žvaigždėtos nakties.
Kačerginė1964.VI.26
Kukuoja gegutė
Kukuoja gegutė,
Ją girdime šįmet mes pirmąsyk.
Paliovė, nutilo.
Palaukim truputį.
Klausyk, klausyk...
Pro šlamesį šilo
Štai vėl ta gegutė –
Ją girdime šįmet mes pirmąsyk.
Kukuoja – – –
Ir girioj staiga pasidarė jaukiau,
Ir sieloj smagiau.
1964.V.10
Saulėj popietinėj
Žiūriu į dangų, giedrą, gryną,
O sieloj drumsta ir kartu,
Lyg tartum būt kas skaidrų vyną
Pamaišęs dumblinu pirštu.
Ir kažkas gelia, kažkas maudžia,
Ir kažkas dvasioj negerai,
Lyg tartum opą, slaptą, skaudžią,
Pašaipai rodai atvirai.
Yra širdies gelmėj pritvinę
Nemaža skausmo ir gėlos.
Tegu susopusią krūtinę
Tamsioji nežinia užklos.
Sustoju saulėj popietinėj
Kaitros išgairinta širdim
Su karčiu liūdesiu krūtinėj,
Su juodo sielvarto mintim.
Ir laukiu vakaro pavėsių,
Ilgiuosi sutemų vėsos.
Tada nurimęs pasilsėsiu,
Ir gal širdis sopėt nustos.
Kaunas1957.VII.15
Tam paukščiui
Tam paukščiui čiulbėti per dieną
Vis tą pačia dainą
Kaip nenusibosta!
Tačiau be šito paukščio
Kas mane paguostų?
Ir man per dieną širdį spaudžia
Vis tas pats maudulys,
Ir aš jaučiuosi toks bejėgis –
Jo išplėšt negalįs.
Čiulbėki, mano paukšti,
Vis tą pačią dainą
Per visą dieną –
Ir nepalik manęs
Su mano mauduliu
Vieno!
Kačerginė1964.V.27
Gyvybės gyvatė
Apspito mane bjaurios šmėklos,
Į širdį suleido nagus.
Kenčia many susigūžęs
Mažas, kasdienis žmogus.
Vidurnaktis. Neužmiegu dar...
Paimk nembutalio, o gal noksirono.
(Liuminalis paseno, neveikia.)
Verskis ant kairiojo šono –
Užmigti tau reikia –
Reikia – reikia – –
Užmigti tau reikia kietai – kietai – –
Kad būtum rytoj ištvermingas,
Kad būtum budrus per dieną,
Kad būtum – kad būtum – – –
Jau brėkšta rytai, –
Aš vis nesumerkiu blakstienų.
O galgi iš to buteliuko,
Kur slepiasi stalčiaus giliausiam kampe
Įsivarvink kelis lašus,
Ir visas nakties tos košmaras
Juodoj nežinioj
Paskęs – pražus – – –
Jau tiesias ranka,
Jau kažkas sujudo siaubingo,
Bet pirštai sustingo,
Ir šiurpas lig kaulų nukratė,
Giliai įsiėdė į kraują
Gyvybės gyvatė!
1961.XII.11
Mačiau šaligatvyje žmogų
Mačiau šaligatvyje žmogų –
Be rankų Ir be kojų.
Praeiviai jam šykščiai
Liesą išmaldą aukojo.
Kartu ir mano murzinas dvylekis
Įkrito į nešvarią jo kepurę.
O Viešpatie, kaip jam sublizgo akys,
Į skambų pinigą sužiurę!
Aš pasitraukiau, kartėlio ir gėdos –
Bet ir paguodos lydimas jausmų.
Tai štai kaip reik mylėt gyvenimas,
Nors ir sudilusio dvylekio penimas –
Berankio
Ir bekojo
Stropumu!
1964.V.7
***
Video meliora proboque, deteriora sequor
Kas gera, matau ir pritariu, bet pasiduodu tam, kas bloga
HORATIUS
Šalin!
Nemėgstu išglebimo,
Nemėgstu stuburo lankstaus!
Ir nuo kiekvieno palaižūno
Abuoja panieka dangstaus.
O pats esu toje pagairėj
Kaip vėjo blaškomas žilvitis.
Ak, kaip sunku palaužti širdį –
Čia vėl maištauti, čia lankstytis.
Ir aš savęs nebekenčiu
Kaip to niekingo palaižūno.
Bet būk man, drauge, atlaidus.
Many du nuožmūs priešai tūno.
Kačerginė1961.VII.13
Kėliaus iš kapo
Aš kėliaus iš kapo.
Ten jie mane susitarę,
Mirties palytėtą, trapų,
Buvo uždarę,
Kad jųjų valiai paklusčiau
Ir niekad daugiau nepabusčiau.
O aš nepaklusęs
Kėliaus iš kapo!
Einu nustebęs,
Oru ir saule apsvaigęs.
Tai kas, kad ir vėlei
Diena mano baigias,
Ir šiurpūs šešėliai
Grūmoja pro kerčią
Ir jau paskutinį
Lemties išbraižytą
Lapą atverčia!
Aš kėliaus iš kapo!
Aš noriu gyventi!
Gyvybės man gaila,
Bet bijoti mirties
Juokinga ir kvaila!
Ne kartą buvau jau miręs.
Ir kuo gi gyvenimas skirias?
Tik tuo, kad daugiau čia kančios,
Melo, apgaulės, klastos, –
Tik tuo, kad daugiau niekados
Tu saulės šviesos nebregėsi,
Sukniubęs kapo pavėsy.
Ne mirti bijau, tik to kapo,
Drėgno,
Šalto,
Tamsaus,
Kuriam jie mane susitarę
Buvo uždarę, –
Kur mano kančia
Ir jų džiaugsmas sutapo.
Tačiau nugalėjęs
Aš kėliaus iš kapo,
Kad šįkart pašlovinčiau saulę,
Kur kūdikį glosto,
Jaunuolį,
Mergelę
Ir senio pliką makaulę. –
Kad dar kartą meilę pragysčiau –
Ne tą geidulingą,
Ne tą egzaltuotą,
Kur šaukia jaunystę
Į siautulio puotą.
O tą,
Kur gyvybės naujos pasiilgusias įsčias
Nauja būtim apvaisina.
O tą,
Kuri menką ir trapų
Siekti saulės ir žvaigždžių masina.
Tam kėliaus iš kapo –
Kėliaus iš kapo.
Kačerginė1961.IX.4
Neištartu vardu
Birželio naktį
Toks giedras ir tyras
Birželio nakties dangus,
Apvirtęs į žemę
Raudona žiemių žara.
Nepridengta galva
Eini per tų varpų laukus –
Ir geras tu žemei,
Ir tau tavo žemė gera.
1942
Atlankymas
Šiąnakt mane atlankė mano miręs draugas.
Jisai atėjo pas mane į svečius.
Sėdėjom mudu prie padengto stalo
Ir kalbėjome gerus žodžius.
Sapne aš nežinojau, kad jo nėr šioj žemėj.
Jisai gražiai atrodė, buvo linksmas ir žvalus.
Aš jį kviečiau užkąsti ir išgerti –
Ir mudu sudaužėm stiklus.
Tačiau jisai nevalgė ir negėrė,
Tik vis keistai šypsojos kažkodėl
Ir dar kažką juokinga man pasakė,
Kai aš pakėliau stiklą vėl.
Aš neatsimenu nė vieno jojo žodžio.
Jisai staiga pakilo ir mane paliko.
Išeidamas apglėbęs pabučiavo,
Nuo slenksčio atsigrįžo, pažiūrėjo,
Nusišypsojo ir nuėjo – – –
Pabudęs aš užmigti negalėjau.
Bet, atsilankius draugui,
Dabar jau man lengviau truputį
Pakęsti savo tą liguistą,
Nykią būtį.
Kačerginė1964.VIII.2
Priprato akys
Priprato akys,
Ir klausa priprato,
Pripras pagaliau ir širdis.
Su manim tegul niekas nemato –
Negirdi – nejaučia,
Kokia klaiki mane siaubia naktis.
Aš šiandien nekaltinu nieko –
Visi man palankūs,
Visi geri.
Ir niekas nekaltas,
Jei širdis paliego,
Jei sieloj šviesos neturi.
Geriau pridengsiu tad veidą delnu,
Paslėpsiu nuo draugo akis –
Ir taip nueisiu į tolį vienas
Kaip tamsią naktį vagis.
1960.I.12
Neramu
Šį ramų, saulėtą rytą
Vėl plunksną į ranką imu.
Sušvito galvoj giedrios mintys,
Tačiau širdyje neramu.
Kalnelis. Toli čia girdėti.
Sukranksėjo varna pušy,
Lazdynų ūksmingame krūme
Čirena paukšteliai maži.
Tačiau pakrašty horizonto
Dangus jau pilkėja šėmai.
Pakalnėj į balzganą rūką
Jau skęsta gimtinės namai.
Norėjau šį saulėtą rytą
Pragysti su šypsniu linksmu.
Bet niaukias galvoj giedrios mintys –
Širdy neramu – –
Kačerginė1965.VIII.3
Skausmo valanda
Ta skausmo valanda kaip ašara sūri
Į sielos gelmenas be garso nulašėjo.
Pripildyta taurė – ir nieko neturi,
Kas širdį džiugino, ir guodė, ir žavėjo.
Ir visa, ką lig šiol mylėjau ir kenčiau,
Dabar vien tuštuma be atgarsio ir aido.
Ir sutemų ertmė kaskart arčiau, arčiau,
Bet sutemos šįkart daugiau širdies nebaido.
Į sutemas grįžtu, į naktį atgalios.
Naktis kaip motina man buvo daugel kartų.
Dienovidžio kaitra daugiau nebevilios,
Nuo saulės bučinių širdis juodai apkarto.
Susikaupiau savy rūstus ir nebylus
Tylios, raminančios vienatvės laukimu.
Širdis nei prievartai, nei melui nepaklus,
Skausmingai nusivylus laime ir džiaugsmu.
Dabar į gilų aukštį pakeliu akis,
Kur begaliniai toliai driekiasi žvaigždėti.
Žinau – kitokios laimės ilgesys atgis,
Žinau – kitokis džiaugsmas širdį ims žavėti.
Kaunas1956.VIII.10
Vasario pūgoj
Nusmuko termometras –
Po nulio dvidešimt penki.
O tu šaltos vasario saulės
Savy dar liekanas renki.
Pūga išgairino tau kaulus,
Akis apibėrė sniegu –
Kažkur pavidalai apgaulūs
Svyruoja rūkstančiu lauku.
Vėlai šaltoj vasario saulėj
Tą šėmą rytą pakilau.
Lazda jau laukia piligrimo
Ir aš keliauti privalau.
***
Sustoju, laukiu – –
Įsiklausau – – –
Ant lūpų stingsta kvapas
Baltu šerkšnu – – –
Per pūgą, šaltį ir pusnis,
Pasekdamas vasario saule,
Tolyn einu.
– – – – – – – – – – – – – – –
Rūstus, nykus šios žemės svečias,
Aš žydrus tolius pamilau.
Išvesk mane per žvarbią pūgą,
Nežinomos lemties brolau.
1964.II.21
Tarp sienų keturių
Sakai,
Uždarėme draugystę savo
Tarp sienų keturių.
Ir aš sakau:
Gyvenimo niūriam kalėjime
Daugiau aš nieko neturiu.
Lig kaulų smegenų kartu ir tuščia, –
Ir jokiai sielvarto pagundai
Daugiau nebepaklusčiau.
Tegu nėra čia užraktų nei grotų,
Nėra nei rūsio plytų,
Drėgme rasotų,
Krauju aptaškytų, –
Nėra nei pančių žvangančių ant kojų,
Ir paukščiui skrendančiam pro langą
Ranka nevaržomai pamoju, –
Vis tiek aš negaliu tavęs lydėti
Šviesiu dienovidžio keliu, –
Ir eiti su tavim, kai šaukia
Vidurnakčiai žvaigždėti,
Aš negaliu.
Gerai sakai:
Uždarėme draugystę savo
Tarp sienų keturių.
O aš džiaugiuosi,
Kad šitame kalėjime
Tave turiu.
1959.XII.29
Somnambulas
Jam atrodė,
Kad aplinkui žėri saulė,
Kad žiedai geltoni skleidžias kaip vėduoklės,
Kad tuos medžiuos plačialapiuos
Gieda paukštės žydrasparnės
Ir margų drugelių spiečiai
Mirga saulės spinduliuos.
Jis išgirdo,
Kad iš mėlynų tolybių
Kažkas šaukia,
Kažkas gundo,
Kažkas liepia, –
Ir širdy to šauksmo aidas atsiliepia:
– Stok ir eiki, stok ir eiki,
Stok ir eiki!
Ir jis pakilo vienišas, nublankęs,
Užmerktomis akim,
Su laimės šypsniu lūpose
Ir žengė
Į tą saulę,
Į tuos žiedus,
Į tuos tolius,
Kur tos paukštės mėlynsparnės
Jam čiulbėjo
Ir seniai girdėtą vardą
Jam minėjo.
Jis pakilo
Ir nuėjo, ir nuėjo,
Ir nuėjo...
***
Lauke naktis.
Tik vėjas šniokščia seno parko medžiuos,
Ir beldžiasi į langą stagarai.
Už lango mėnesiena.
Pro debesų pakrikusius skutus
Pablyškęs mėnuo iriasi skubiai
Ir balzganai nušviečia veidą to, kuris išėjo
Nublankęs, vienišas,
Užmerktomis akim,
Su šypsniu lūpose
Prieš žvarbų vėją –
Ir ne į saulę, ne į dieną,
O į tą nykią mėnesieną,
Į tą neramią, klaikią naktį,
Kai gniaužiasi širdis
Ir stingsta mintys,
Ir nežinai, nė kaip nuo siaubo gintis.
Tą klaikią naktį-mėnesieną,
Kur jis eina, kur jis eina,
Kur jis eina!
***
– Aš einu šviesiu keliu
Ieškoti tos, kurią myliu.
Aš einu į kitą šalį,
Šalį saulėtą ir šviesią,
Ten, kur mudu būsim dviese.
Ten, kur savo vientulystėj
Rasiu meilę ir draugystę.
Aš einu į žydrą laisvę.
Neįspėjamas bevardis,
Kur dvasia it paukštis nardys
Žydrame padangių ruime,
Kur juodi sparnai nakties
Saulės veido neužties.
Aš einu į aukštą sritį,
Kur pasauliai nematyti
Nusidrieks po mano kojų.
Jų ilgiuosi, juos svajoju.
Ten iš tų skliautų žvaigždėtų
Mūs daina džiugiai skambėtų
Šitą šviesų, giedrą rytą:
Dauno – lylia – lingorita,
Lingorita – čiūto – rėjo...
Ir nuėjo, ir nuėjo,
Ir nuėjo – – –
***
O aš matau,
Kad jis šioj apgaulingoj mėnesienoj,
Kai mėnuo, properšose pasirodęs,
Šešėlių ir šviesos dėmėm švytruoja žemėj
Ir keistą nerimastį sieloj kelia, –
Matau,
Kad tas, kuris nuėjo –
Lingorita – čiūto – rėjo, –
Jis nuėjo
Ne į šviesų, giedrą rytą –
Dauno – lylia – lingorita, –
Bet į nykią mėnesieną
Nusiūbavo kaip svyruoklis,
Nulingavo kaip vaiduoklis
Ne šviesiu, plačiu keliu,
O aštriom uolų skeveldrom,
O briaunom juodų bedugnių,
O per prarajas, kur sukas
Vien tik tirštas, palšas rūkas, –
Jis nuslinko kaip svyruoklis,
Nulingavo kaip vaiduoklis.
Ak, dabar jį pažinau,
Su juomi aš draugavau.
Daugel kartų ir mane
Šaukė jis klaikiam sapne:
– Tu iš savo guolio kelkis!
Tavo širdį graužia alkis.
Tavo sieloj gėla siaučia,
Tavo kaulai – šiurpūs griaučiai!
Stoki su manim ir eiki,
Džiaukis saule ir apsvaiki...
Eik, kur savo vientulystėj
Rasi meilę ir draugystę.
Eik, ieškok, kurią myli
Ir surasti negali.
Eik į šviesų meilės rytą –
Dauno – lylia – lingorita,
Lingorita – čiūto – rėjo, –
Kėlės vienas ir nuėjo.
Jis nuėjo, aš likau
Ir su rūpesčiu sakau:
Mano draugas somnambulas, somnambulas,
Somnambulas!
***
– O, vadink mane, kaip nori,
Kaip tu nori, taip vadinki!
Draugas tau vien gera linki.
Draugas nori, kad ir tu
Eitum su juomi kartu
Į tą laisvę neribotą,
Kur sujaudino man protą,
Atgaivino mano širdį,
Ir dabar ji jaučia, girdi,
Ko tu niekad neišgirsi,
Ko tu niekad nepatirsi.
Mano nuostabus pasaulis:
Nei čia melo, nei apgaulės.
Ką jaučiu ir ką galvoju,
Viskas klojas man po kojų.
Kūnu tampa mano žodis,
Nebūtim svajonė bodis.
Man nėra negalimybės:
Visos esamos būtybės
Turi mano norą justi,
Man tarnauti ir paklusti.
Iš trūnijančių griuvėsių
Naują būtį kurt pradėsiu,
Viską rasiu ir turėsiu,
Ko tik būsiu panorėjęs,
Aš – savos dalios kūrėjas,
Sveikink mano naują rytą
Dauno – lylia – lingorita,
Lingorita – čiūto – rėjo!
Ir nuėjo, ir nuėjo
Kaip vaiduoklis, kaip klajoklis
Somnambulas – – –
***
Nelaimingasis!
Jis tariasi esąs būties kūrėjas,
O jis tik savo sapno aklas vergas.
Jis tarias, jam nesą negalimybės,
Ir visos esamos būtybės
Turį jo įgeidžiui paklusti.
Tačiau jis pats – tik vėjo blaškomas šešėlis,
Ties prarajom nykus svyruoklis –
Jis somnambulas,
Jis vaiduoklis.
Tačiau jis eina per aštrius uolynus,
Bedugnių briaunomis jis randa kelią.
Jis eina rasti tos, kurią pamilo,
Į būtį eina saulėtą ir šviesią,
Tenai, kur jiedu būsią dviese, –
Ir pro vidurnakčio audringą gūdį
Jis sakosi matąs jau giedrą rytą,
Kur skamba šviesios sutartinės –
Dauno – lylia – lingorita,
Lingorita – čiūto – rėjo...
Taip savo laimės jis ieškot nuėjo.
Šviesiu keliu jį veda jo svajonės,
Ir nėr jo sieloj abejonės.
***
O aš,
Kurs jį sekioju ir teisiu
Žvilgsniu blaiviu, protu šviesiu,
Kiek kartų klaidžiojau ir klydau,
Kiek kartų kryžkelėj klupau,
Kiek kartų nuo tiesaus ir lygaus kelio
Į juodą prarają smukau!
Tvankus ir ankštas mano šis pasaulis,
Apkaustytas riba nežinomybės.
Ir nei karšta širdis, nei šaltas protas
Į šviesią laisvę kelio nepralauš.
Ir nepatirsiu čia teisybės,
Kur priešas priešą, draugas draugą
Klastingai kryžkelėse saugo
Ir ruošias smogt iš pasalų,
O melą pult melu!
Dabar jaučiu – krūtinėj galios stoka.
Nuo draugo priešą, o nuo priešo draugą
Atskirti šiandien nebemoku.
Dvasia ir kūnas mirtinai paliego,
Ir vakarykštis draugas tiek man rūpi,
Kiek gumulas pernykščio sniego!
Ir sielvarto našta,
Sunki, juoda,
Į sielos dugną gula, –
Ir štai žvilgsniu pavydulingu
Vėjuotą mėnesieną
Seku aš somnambulą.
***
O jis tolyn svyruoja kalnų skardžiais
Ir prarajų aštriom briaunom,
Kur vienas tik klaidingas žingsnis
Nutrenks jj į mirties bedugnę.
Pašauksiu jį!
Aš pavadinsiu jį vardu, –
Ir jis pabus iš savo sapno,
Ir su manim jis grįš kartu
Į lygų kelią, tikrą rytą,
Tik ne į savo pramanytą
Dauno – lylia – lingorita.
Tačiau
Aš negaliu ištarti jojo vardo!
Kažkas man lūpas surakino,
Kažkas sugniaužė širdį,
Kažkas į sielą įsaką įspaudė:
– Tegul jis eina, tegul jis eina,
Tegul jis eina!
Ir jis nuėjo –
Tylus, bevardis –
Į plačią laisvę,
Kur jo dvasia it paukštis nardys
Žydrame padangių ruime,
Kur juodi sparnai mirties
Jojo veido nepalies.
Eina jis į aukštą sritį,
Kur pasauliai nematyti
Nusidrieks po jojo kojų, –
Jis jų ieško, juos svajoja.
Ir jis nuėjo
Ieškoti tos, kurią mylėjo,
Užmerktomis akim,
Su laimės šypsniu lūpose,
Nuėjo į tą būtį šviesią,
Ten, kur jiedu būsią dviese, –
Į tą giedrą savo rytą,
Dauno – lylia – lingorita,
Lingorita – čiūto – rėjo –
Ir nuėjo, ir nuėjo,
Ir nuėjo...
Ir paliko mane vieną
Šitą klaikią mėnesieną
Ant šio plataus ir lygaus kelio
Su neramia širdim,
Blaiviu protu
Ir neįspėto somnambulo
Neištartu vardu.
1960.V.l8
Į būtį neramią
Šaukia
I
Šaukia! – –
Vėl šaukia – –
Už lango nakty kažkas šaukia,
O kas, nežinau.
Šaukia!
Gal rudenio vėjas kaukia,
Atpūsdamas pūgą nejaukią,
Gal skausmas kam ašarą braukia,
O kam – nežinau.
***
Šaukia!
Vėl šaukia – –
Ir naktį, ir dieną jau šaukia.
Per visą pasaulį tas šauksmas plaukia.
Ir kosmoso aukščiai,
Ir žemės giliausi atomai
To šauksmo pilni.
Ir tu, šito šauksmo pagautas,
Kur neša tas nerimo srautas,
Nusvirusia galva eini.
II
Šaukia! – –
Vėl šaukia – –
Dabar jau kitoki balsai.
Sustoti ir kumščius pakelti
Per kaitrą ir šaltį,
Ir dieną, ir naktį –
Ir širdis pagieža uždegti
Prieš tuos, kurie pražūtį rengia.
Su smurtu į prarają žengia,
Ir skausmą, ir siaubą, ir mirtį
Gyviesiems ketina paskirti.
***
Šaukit visi, kas dar norit gyventi!
Šaukit už žmogų,
Už šviesią ir amžiną būtį –
Šaukit visi, kas nenorite žūti!
Už laimę gyventi,
Už džiaugsmą išlikti –
Šaukit visi, kas nenorit išnykti!
Kačerginė1964.VIII.28
Užuojauta žmogui
Užuojauta žmogui,
Naktį gimusiam,
Šviesos nepažinusiam,
Aklam,
Žabalam!
Ko jisai ilgisi prieblandos sutemų,
Kai saulė akis jam kaip motina glosto, –
Ko jisai veržias į užribio tuštumą,
Kai polėkiai jojo it kūdikio užgaidos?
Jis dar nepatyrė,
Kad kosmose šalta ir juoda,
O žemėje šilta, šviesu.
Jisai dar nematė,
Kad žydra aureolė
Gaubia jos veidą
Nakties amžinosios dugne.
– – – – – – – – – – – – –
Užuojauta žmogui,
Aklam,
Žabalam!
1961.IX.30
Nebūk tu juokingas
– Nebūk tu juokingas
Su savo eilėm apie meilę, draugystę!
Tu pykini mus!
Kai žemė po kojom siūbuoja ir slysta,
Tu nori dainuoti švelnius jausmus?
Ak, liaukis!
Mūs sielas niokoja baimė, siaubas,
Ir kvapą užgniaužia piktas rūstis.
Ir žemėje nėr mums ko viltis –
Ir nėr danguj kam skųstis.
Mes pasiekėm kosmoso juodą bedugnę,
Kur nyksta kaip pūkas mūs svoris.
Mes lendam į žemės kietą plutą,
Kur keikti likimą ir verkti noris.
Pakriko mūs mintys, išklydo jausmai,
Žmogus žmogaus nesupranta.
Ir daužo šventovių vitražus
Suįžūlėję vaikai,
Ir drabsto purvais paveldėtą mantą.
Šį rytą ne saulė, pakilus į dangų,
Gaivinančiais atomais žemę vaisina, –
Zenite pakibęs mirties branduolys
Ir žmogui, ir žvėriui,
Ir vabzdžiui menkamui
Klaikia nebūtim grasina.
Ir tau reikia šiandien
Lemties sprendimui paklusti –
Dainuoti ne meilę, draugystę,
O piktą pagiežą
Ir rūstį.
O aš atsakiau:
– Būsiu juokingas? Tegu!..
Lydėkit mane pašaipos juoku!
Jūs žūsit, pamėlusiom lūpom
Likimą piktai keikdami, –
Aš žūti geidžiu
Su šypsniu burnoj atlaidžiu
Ir meilės žodžiu.
1961.X.6
Į šventąją žemę
Aš šiandien einu kaip keleivis
Į šventąją žemę, tylus piligrimas,
Gimtinės šilainėm ir kloniais,
Laukais ir arimais.
Suskaudo pavargusios kojos,
Rūsčiai apsiniaukė kakta,
Tačiau nepames savo tako
Gumbuota lazda.
Aš temstančio vakaro prošvaisčių
Ir rytmečio paukščių čiulbėjimo,
Ir meilės saldžių pažadų
Anądien buvau paviliotas –
Ir mirtį neigiau, ir gyvenimą sveikinau,
O štai jie abudu kaip sesė ir brolis,
Viens kitą apglėbę, bučiuojas.
Jie lydi mane
Gimtinės šilainėm ir kloniais,
Laukais ir arimais, –
O aš kaip tylus piligrimas
Nešu savo širdį neramią
Į žemę –
Į šventąją žemę.
1963.I.22
Šokėjas
Garsus dirigentas
Ir mažas šokėjas,
Iš kažkur į didelę sceną atėjęs.
Dirigentas
Aš grosiu tau vieną vienintelį šokį.
Tą šokį gerai įsiminki
Ir kito ieškot nemėginki.
Ir nieko daugiau negalvoki,
Tik šoki, ir šoki, ir šoki.
Gal būt, kad apsvaigs tau galva
Ir scenoj priges žiburiai, –
Tu nieko neboki,
Tik šoki ir šoki.
O kuomet ims brėkšti jau naujas rytas,
Ir tu būsi kitas.
Bet šiandien tu nieko daugiau negalvoki,
Tik šoki, tik šoki
Tą vieną vienintelį šokį.
Šokėjas
Gerai. Mudu esam abu pasirengę.
Tegu tą užuolaidą juodą nudengia!
Užgrok man Sen-Sanso
Danse macabre.
1961.XII.11
Priešai
Pirmasis
Po kalnų papėdėm
Vidurnakčio gūdy
Urvu giliausiu
Į žemės gelmes įsirausiu –
Ir visą pagiežą,
Ir kerštą, ir pyktį
Paversiu griovimo baisia jėga
Ir pulsiu tave staiga.
Nuodais tavo žemę užliesiu –
Tu lūpas atverti bijokis!
Turėsi išnykti
Už tai, kad esi tu kitokis,
Neg aš! – –
Antrasis
Į jūros gelmes nugrimsiu,
Sūriais vandenais apsiklosiu,
Su šlykščiais šliužais ir polipais
Dugne apgraibom roposiu.
Tada, prisėlinęs prie tavo krantų,
Pratrūksiu baisia liepsna.
Suprasi, kad tai paskutinė
Tavo amžiaus diena!
Agonijos spazmuos raitykis,
Kraujo klane voliokis
Už tai, kad esi tu kitokis,
Neg aš! – –
Trečiasis
Į kosmoso aukštį pakilsiu,
Atominėm bombom ginkluotas,
Žaibu aplink žemę skraidysiu –
Visur aš tave pamatysiu,
Visur aš pasieksiu tave –
Ar kalno snieguotoj viršūnėj,
Ar žemės giliausiam urve!
Ir veltui tu slėptumeis didmiesčių rūsiuos
Ar plotuose dirvoj banguojančio javo,
Ar dengtumeis miško ūksmingu pavėsiu, –
Įžvelgsiu tave ir nudėsiu!
Visur tavo galas vienokis
Už tai, kad esi tu kitokis,
Neg aš! – –
Galimas finalas
Ir taip jie padarė,
Kaip buvo grasinę.
Nuodingais pūliais pritvinę
Kaip votys,
Jie vieną klaikią naktį
Sprogo visi kartu.
Iš požemių
Lavos žioruojančiais srautais
Veržės į dangų vulkanai,
Užvirę garavo karščiu okeanai,
Kaip lukštas byrėjo žemynai,
Neplovė daugiau jų krantų vandenynai, –
Padangių laivai su šauniais kosmonautais
Juodam danguje,
Patys išnykt pasmerkti,
Kaip klystančios žvaigždės skraidė
Ir sprogstančius atomus
Žemei svaidė,
Kur, gaudydamas burna nuodingus ūkus,
Agonijoj blaškėsi
Paskutinis žmogus.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Ir niekam daugiau nerūpėjo,
Kad galaktikos pakraštyje,
Iš savo orbitos iškrypus,
Išblėsus, šalta –
Į tolį nežinomą skriejo
Mažytė, tuščia planeta.
Vilnius1964.XII.30
Bachas
Mišios h-moll
Ši naktis kaip bažnyčia be Dievo.
Joj šalta, nyku ir gūdu.
Jos aukštyje vieniši žingsniai
Skamba šiurpiu aidu.
Samanotų piliorių kamienai
Glūdi sutemų drėgnam ūke.
Nežaisti čia saulėtai dienai
Spalvingų vitražų lange.
Einu tamsumoj kaip vaiduoklis,
Sustoju kerčioj susigūžęs, –
Ir šitai girdžiu, kaip suvirpa
Vidurnakčio varpo dūžis.
Sugrojo piliorių kamienuos
Garsai ne šios žemės preliudo,
Prasiplėtė akmenio sienos,
Ir gotikos skliautas sujudo.
Ir fugų melodijų srautai
Vyniojasi vienas po kito, –
Pravirko sustingę pilioriai
Iš kieto ir šalto granito.
Pravirko ir mano krūtinė,
Širdies gilumoj neramu.
Ir sunkios blakstienos sudrėko
Ne skausmo, – paguodos verksmu.
Įpynė mane į tą naktį
Skambios polifonijos tonai,
Tie skaidrūs preliudai, tos fugos,
Tie dieviško Mistro vargonai.
Jis sėdi kaip Viešpats tam soste,
Jo akys lyg žvaigždės žėri.
Jo rankų palaiminti pirštai
Man kuria ir grožį, ir gėrį.
Ir šitai atgyja bažnyčia,
Jau aušta rytai pro ūkus,
Jau švinta spalvingi vitražai,
Jau grįžta Dievas-Žmogus.
Jau Kyrie chorai pragydo,
Jau Gloria gaudžia trimitai,
Ir Credo jau skliautuose skamba
Su pergalės saulėtu rytu.
Nulenkime galvas, priklupkim!
Štai kyla džiugus Incarnatus,
Ir angelas žemei apreiškia –
Jau natus, jau natus, jau natus.
Bet šitai graudus Crucifixus
Ir pasijos didė kančia.
Nėra šitoj žemėj palaimos,
Nėra tau palaimos nė čia.
Tu Passus esi ir Sepultus
Į kapo naikinantį guolį,
Paniekintas sutemų verge,
Buities iškankintas varguoli.
Tačiau tu kape netrūnėsi,
Bet kelsiesi trečiąją dieną
Ir žemei džiaugsmingai apreikši
Tą didelę linksmą naujieną, –
Jog menkas buvai ir bejėgis,
O šiandien kaip Dievas esi.
Jog gieda tau garbę ir šlovę
Ir žvaigždės, ir saulė šviesi.
Hosanna! – sugriaudėjo chorai,
Timpanai ir triūbos, ir stygos.
Aukštai tu, žmogau, atsistojai,
Karaliams ir Dievui tu lygus.
Taip skamba granito pilioriai,
Ir aidi tie dangiški tonai,
Ir virpa tas gotikos skliautas,
Kur griaudėja Mistro vargonai.
Jis sėdi kaip Viešpatis soste,
Jo veide gili išmintis.
Nuo jojo tokatų ir fugų
Tamsi pasitraukė naktis.
Nuo jo daugiabalsio stebuklo
Vitražų šventieji atgijo –
Antai kankinys padrąsintas
Nebijo aštraus kalavijo.
Ir veiziu nurimęs į aukštį,
Ir rūpestis veide atlyžo.
Į gotikos rūsčią šventovę
Dievas grįžo!
1961.I.19
Mano būstas
1. Langas
Turiu aš langą į pietus.
Jis duoda daug šviesos.
Įkritę saulės spinduliai
Į būstą veržiasi giliai,
Žeme pasieniais nusidriekę,
Tamsiausią užkampį pasiekia
Ir dulkėse skaidriu ratu
Vaivorykšte sušvinta.
Bet vos tik saulė nusileidžia
Ir langą užgula naktis,
Šešėliai telkias už stiklų. –
Anapus juoda ir žvarbu,
O pas mane nyku, tylu, –
Ir jau ne langas iš pietų
Masina saulėtu vaizdu,
Bet tarsi slibino gerklė
Juoda į sutemas skylė
Nakties grėsme
Baugina. – – –
1965.VIII.27
2. Tvora
Sakiau, užtversiu tvorą apie savo namą –
Tvorą stiprią,
Kad pašaliečiai man ilsėtis netrukdytų
Ir kad galėčiau
Miegoti ir sapnuoti
Per naktį,
Lig ryto.
Saulei nusileidus, užrakinau vartus,
Sutemus atguliau į minkštą guolį
Ir bandau užmigti.
Bet miegas neina, ir sapnų nėra –
Man ima vaidentis tvora.
Ji kyla aukštyn pamaži –
Spygliuota, kreiva, negraži –
Tuoj bus sulig namo.
Ir vaizdą neramų
Aš veltui nustumti bandau.
Ir, rodosi, štai jau matau –
Už tvoros kažkas knibžda,
Kažkokios keistos būtybės –
Vienos per viršų į apačią virsta,
Keikiasi, širsta,
Pro plyšius lenda kitos –
Gauruotos, bjaurios, nematytos –
Ir šiurpų pragarinį
Ima šokt makabrišką suktinį.
Ir štai jos mano lovą apstoja,
Tyčiojas,
Grasina,
Burnoja – – –
– Mes tau!..
– Mes tave!..
– Ak tu!..
Išprakaitavęs pabundu.
Vidurnaktis, mėnesiena,
Negreit dar išauš diena.
O Viešpatie, kas per košmaras!
Ir kas čia su manim daros?
Aplinkui nieko nėra,
Tik pro langą
Šešėly
Boluoja tvora. – – –
Kačerginė1965.VIII.5
3. Durys
Pro šitas girgždančias duris
Praėjo daug svečių –
Reiklių ir atlaidžių,
Sveikų, ligotų –
Šių sutemų keliu miglotu
Jų klegesį dar ir dabar girdžiu.
Dar vakar atlankyti šeimininko
Jų daug į šitą būstą prisirinko
Ir spaudė ranką nuolankiai,
Ir sveikino geru žodžiu.
O šiandien čia ir tuščia, ir nyku.
Vien aidą tolimą seku
Kažkur nutolstančios minios
Iš abejingos nežinios.
Bet man negaila jos.
Ateis naktis –
Ir savo girgždančias duris
Aš septyniom spynom
Užtrenksiu. – – –
Kačerginė1965.VIII.25
4. Namas
Tas namas, kur saugo mane
Nuo šalčio, nakties ir vėjo,
Man gemant,
Jau šitoje vietoj stovėjo.
Ir sakė draugai,
Nusiteikę linksmai,
Kad tai būsią
Mano namai.
Praėjo daug metų,
Daug keitės naktų ir dienų –
O šitam name
Aš ir šiandien dar vis gyvenu.
Bet štai jau ilgėja, tamsėja naktis –
Pro namo kampus vėjas staugia,
Ir į naktį, ilgą, baugią,
Skęsta ir mano būtis.
Šiaušias pastirę jausmai,
Ir kažkas ūmai
Gniaužia krūtinę ranka ledine.
Ak, ne!
Tai ne mano,
Ne mano šitie namai. – – –
Kačerginė1965.IX.23
5. Viešnia
Baladė
Ta pati, o ne kita – – –
Ji atėjo neprašyta, nors laukta,
Pakalnėlėmis, grioveliais, pagiriais.
Kas į tuščią mano būstą
Mano viešnią man įleis?
Pats keliuosi, pats einu.
Ne, nereikia!
Pro septynetą spynų
Ir pro užtrenktas duris
Savo eisena sklandžia
Ji įėjo, ji jau čia...
Ji prie mano guolio kojų
Kaip vaiduoklis atsistojo
Ir be žodžių tylomis
Šaltavyzdėm akimis
Į mane įsižiūrėjo.
Užsimerkiu – – –
– – – – – – – – – – – – – –
– Kur ta skrenda kavalkada?
Kaip tas žirgas atsirado?
Kas nejučiomis mane
Pasodino jo balne?
Kur su jais ir aš kartu
Prarajų briaunom skrendu?
Ak, staiga ties bedugne
Jau pakibo žirgo koja.
Ne! Ant akmenio briaunos
Jis sustoja. – – –
– – – – – – – – – – – – – –
Atsimerkiu...
Nėr jau mano tos viešnios
Iš juodosios nežinios.
Mano būste jau tamsu.
Kur buvau ir kas esu?
Nieks man nieko neatsakė,
Tik galvūgaly prie guolio
Dega žvakė. – – –
1965.X.13–14
6. Pragiedrėjimas
Šis vakaras, o Viešpatie, toks ilgas
Po tos trumpos dienos!
Bet mėlynas pakalnės paukštis
Jau greit į dangų nuplasnos.
Tad kas manos keistos būties
Užkeiktą žodį pasakys
Ir kas man angoje nakties
Nuskaidrins temstančias akis?
– Apsižvalgyk, – pats sau tariau, –
Jau štai saulėlydy giedriau.
Antai viršūnėmis kalnų
Jau kitas paukštis
Mosuoja mėlynu sparnu.
Dangus giedrėja vakaruos,
Ir dar ilgai
Auksinės ugnys žaižaruos –
Ir dar ilgai
Šešėliai žemėje tirštės,
Kol visos žvaigždės
Padangių būste suspindės.
1965.X.12
7. Saulė
Ankstyvas rytmetys –
Štai saulė pagaliau.
Nuo dulkių savo būsto langą nuvaliau.
Tebūna ši diena
Kaip krištolas gryna.
Jau saulė pro stiklus antai įspindo,
Ir tuoj visi šešėliai
Į kampų plyšius sulindo –
Ir mano namo būstas
Lyg seklyčia.
Bet aš neliksiu čia.
Į viršų kopia saulė,
Šešėliai pakelėj trumpėja,
O paukščiai tankmėje
Neliauna dar čiulbėję.
Ir, neužtrenkęs durų
Septynetu spynų,
Aš į šiltą saulės šviesą,
Į neramią savo būtį
Išeinu – – –
1965.XI.12
Vincas Mykolaitis Putinas. Langas: eilėraščiai. V.: Vaga, 1966.