Ankstyvoji Mykolaičio-Putino kūryba, išleista 1921 m. dviem raštų tomais, priklauso vadinamajai Maironio mokyklai – joje svarbūs dvasinės laisvės, idealų siekimo, tėvynės meilės, gamtos grožio, jaunystės džiaugsmo ir meilės ilgesio motyvai, sklandi, ritminga eilėdara, pakili intonacija, kartais drumsčiama abejonės, nusivylimo, nepasitenkinimo, pasipriešinimo (ciklas „Rex“) nuotaikų. Poveikį darė romantizmo poetai (Adomas Mickevičius, Kornelijus Ujejskis, Fiodoras Tiutčevas), Lietuvoje kylanti estetizmo ir neoromantizmo banga (Liudo Giros folkloro stilizacija, bendradarbiavimas Vaivorykštėje).
PUTINO RAŠTAI. I TOMAS
EILIŲ RINKINYS
PRELŪDIJA
Sužibo danguje skaisčioji saulė
ir paskleidė gaiviuosius spindulius —
po visą šalį.
Išsprogo ant medelio žalias lapas
ir pumpuras švelnutis prasiskyrė —
pražydo žiedas.
Ir džiaugias siela, žvelgdama į šviesią saulę,
ir žalias lapas džiugina,
ir tyras, baltas žiedas...
ir džiaugias siela —...
Bet užtemė audringas debesys
gaivinančią saulutę,
nuplėšė vėtra žalią lapą
ir baitą žiedą.
Tai gaila sielai spindulių
ir žalio lapo, ir žiedelio —
gaila...
ir liūdi siela...
Liūdi, nes atsimena šviesias dienas.
***
Sutiko kartą akis akį,
širdis širdį, mintis mintį.
Akis šviesesnė tapo dėl akies,
širdis daugiau gyvybės savyje pajuto,
aukščiau prie saulės veržėsi mintis —
kitos minties padedama.
Patiko akiai šviesuma,
gyvybė širdžiai,
aukštybė — minčiai.
Patiko, — ir pamilo akis akį,
širdis širdį, mintis mintį —
pamilo...
Pakilo ir užliejo ašarų banga
šviesią akį,
suspaudė skausmas mylimąją širdį,
o mintį prislėgė —
tamsus nusiminimas.
Tad ir kita apsiverkė akis,
ir kitą širdį varstė skausmas,
ir kitai minčiai užtemė saulutė.
Tai gimė skausmas
dėl meilės,
o meilė augo —
dėl skausmo.
***
Aš kartą pamačiau greta išaugusiu
erškėtį ir gražuolę rožę.
Mačiau, kad tinka jai erškėtis,
o jam patinka rožė:
meiliai lingavosi...
Tada nulaužęs paėmiau šakytę rožės,
prapioviau, sužeidžiau erškėčio žaliąją krūtinę
ir sprogstančią šakytę rožės
į žaizdą įstačiau.
Tad kentė rožė ir erškėtis — kentė...
Tačiau mylėjo —
ir vienas kito meile skausmą kurstė,
o meilę didino — skausmu.
Ir taip suaugo rožė ir erškėtis
skausmuos mylėdami
ir meilėj kęsdami, —
suaugo viens į kitą.
Ir ilgai, ilgai gožė-klėstė,
puikius gamindami žiedus —
Meilės žiedus. —
.......................................
Nėra didesnio skausmo —
už meilėj kilusį;
nėra didesnės meilės —
už skausmuose subrendusią.
.......................................
Iš meilės kilusie’ skausmai
geriausiai meilę saugos.
VYTURYS
Vos tik saulės spindulys
Nutirpdino šaltą sniegą.
Štai parskridęs vyturys
Kelia čiulbesiu mūs jėgą.
Nuo pat ryto,
Vos prašvito
Jis per dieną
Vis tą vieną
Skelbia linksmą mums naujieną:
Čir-vir-vir pavasaris.
Paprasta ta jo daina,
Kas pavasarį girdėta,
Bet jausminga visada
Ir labiausiai numylėta.
Vos atšilo
Ir pakilo
Tik saulutė,
Mes sukrutę,
Laukiam suskambant dainutę:
Čir-vir-vir pavasaris.
O išgirdę ją anksti
Jau gėles, žiedus sapnuojam, —
Ir linksmybės apimti,
Mes su vyturiu dainuojam:
Būki sveikas
Meilės laikas!
Tu mums duotas
Pumpuruotas.
Giedrink mūs jaunystės puotas:
Čir-vir-vir pavasaris!
RYTAS
tai pro kalną saulužėlė
Spinduliuota atsikėlė.
Suspindėjo, sublizgėjo,
Perlais rasos nuriedėjo...
Spinduliais tat apraizgytas.
Sveikas, saulės rytas!
Tu visur keli gyvybę,
Tu puoši jaunų tvirtybę.
Spinduliuotas, vainikuotas,
Kaip mūs’ amžis trumpam duotas.
Tat svajonių aptaisytas,
Sveiks, mūs’ amžio rytas!
GEGUŽINĖS DAINA
Kviečia saulė taip linksmai,
Spinduliuose gamtą maudo,
O atgiję mūs jausmai
Ir gyvybę,
Ir linksmybę
Stveria gaudo.
Ei, daugiau!
Ei, smagiau
Plak krūtinėje, širdie!
O vargams —
Nedraugams
Tark linksmai, sudie!
***
Šian į krūvą pas draugus,
Bus būry daugiau linksmumo.
Tat linksmyn gi!
O dangus
Šviečia spindi,
Kelia mintį —
Kiek gražumo!
Pult ir gert,
Pasinert
Į tas mėlynas gelmes.
Ir skrajot,
Ir svajot —
Aust dainas ramias.
Šaunią dainą traukti reik
Dainą meilės ir gyvybės.
Ratan stokime ar veik
Kai užtrauksim,
Patys plauksim
Į aukštybes
Kai jauna
Mūs daina
Per padanges nuaidės,
Niekas mums
Nesudrums
Saulėtos versmės.
SUVYTUS LELIJA
Mačiau seselės žolynuose,
Rūtelių būryje
Nulenkus žiedą gailiai liūdi
Baltoji lelija.
Jau svyra linksta švelnūs lapai,
Vainikas tuoj suvys: —
Jos žiedą karštas pabučiavo
Saulutės spindulys.
Aplinkui žydi kvepia gėlės, —
Pasibaigė kaitra,
Tiktai suvytusioj lelijoj
Skaistumo nebėra.
Ateis naktužė, maudys žiedus
Sidabro rasojė,
Bet ar atgys joje baltoji
Suvytus lelija?..
AUDRA
Ritasi, kyla nuo miško šalies,
Supa padangę, lyg sparnas nakties.
Sunku kvėpuoti; nutilo gamta,
Saulė raudonu ūku apsupta.
Žaibas liepsnota vaga
Perskrodė dangų staiga.
Dunda nuo miško garsiau,
Artinas vėsula jau.
Šoko, apsuko
Sūkuriu rūko —
Viską sumaišė drauge,
Gaudžia dejuoja,
Girią siūbuoja,
Siaučia verpetais lauke.
Vienas po kito
Žaibas sušvito —
Trenkė perkūno gandai.
Gaudesius aido
Kalnuose svaido —
Dunda padange rimtai.
Debesys trūko,
Vandens papluko —
Šniokščia per medžių šakas
Srovės čiurkšlena,
Maišosi, gena
Upėn putotas bangas.
Ei, tu, smarkioji audra,
Kiek tavy galios yra!
Tu iškilmingai graži,
Tu mums didybės neši.
Štai jau nuslinko juodi debesiai,
Spindi lašeliuose saulė šviesiai.
Čia žavi akį žiedai dar drėgni,
Ten vaivorykštės dažai septyni,
ŽIEDUOSE
Pažiūrėk, kokie tyri, gležni žiedai
Puošia sodą mūs raudonai ir baltai.
Kaip meilingai saulės jaudina šypsnys,
Tartum pirmas tavo meilės žadinys.
Taip vilioja ta saulutė! Tai eiva,
Atsisėsim po gurbiąja alyva.
Aš myliu jos žiedelius, myli ir tu,
Tai abudu jais gėrėsivos kartu.
Ir tave aplies jų kekės ir mane
Tyro sveiko oro kvepiančia vilnia.
Atsigausiva jo srovę gerdami —
Ir pakils mintis mūs sielose rami.
Kvapios, rausvos kekės plaukus mums bučiuos,
Ir svajosim laimę sapnuose šviesiuos.
VAKARE
Sau dega žaromis saulėleidžio kraštai,
Liepsnotus žibintus tuoj saulė užgesys —
Ir nykioj sutemoj sustings žingsnių aidai
Ir pajūrio bangų vienodas šlamesys.
Aš laukiau čia tavęs, kilnioji valanda.
Palikęs kelyje gyvenimo dejas,
Pagarbinsiu tave tylia širdies malda
Ir eisiu, eisiu vėl, kur pasilgimas ves.
Del ko taip liūdna gi budėti čia vienam
Tarp gęstančios dienos ir kylančios nakties,
Ištiest maldoj rankas liepsnotiem’ vakaram’
Ir viena tebejaust: kad myli ir ilgies.
Dar plūkštelėj’ banga prie kranto puldama,
Dar švystelėj’ staiga ugninis spindulys...
Pasibaigė diena su saule gesdama, —
Aš žiūriu ir klausau nurimęs ir tylįs.
RAMYBĖS VALANDĖLĖ
I
Iš žvaigždyno
Atsikėlė
Trumputėlė
Valandėlė.
Palytėjo
Sparną vėjo, —
Užmigdino.
Nusiūbavo
Pabučiavo,
Ji giružę, —
Nebeūžia.
Apkabino,
Nuramino
Mano sielą, —
Miela, miela.
II
Aš vis esmi
Rami, rami.
Visur viena,
Tyra, gryna.
Rasa skaisčia
Spindžiu nakčia;
Rytais slepiuos
Gėlių žieduos;
Dienos metu
Miškais skrendu,
O vakare
Daina jautria
Supu mintis,
Ligi širdis
Ne taps pati
Rami, skaisti.
PAVASARIO VAKARAS
Aiškus šiltas vakarėlis.
Miškas saulę nuviliojo —
Ir vėsus drėgmės šešėlis
Pievą liūdesiu apklojo.
Tik padangė vakaruos’
Žaromis tebegaisruos.
Sklaido srovės melsvą ūką
Ir pavasario kvapus, —
Iš pakalnių miglą suka,
Vilgo žolę ir lapus.
Temsta, — ir ugnies varsa
Spindi žvaigždės ir rasa.
MINEUR
Girdžiu padangėj balsus slaptingus
Liūdnai jie gieda.
Iš lėto supa srovė sutingus
Lelijos žiedą.
Sužibo žvaigždės, giria nurimo
Tyloj naktelės —
Ir klauso, klauso nykaus siaudimo
Gailios dainelės.
Ir sugraudino ir sužavėjo
Lelijos žiedus;
Kaip jūros perlai iš jų spindėjo
Rasa nuriedus.
Suplaukę žvaigždės tyloj naktinėj —
Ir mėnuo klausė.
Baltų lelijų rasoj auksinėj
Spindulius prausė.
Nualpo aidas, gamta nurimo
Tyloj naktelės.
Tik nenurimo širdies troškimo
Svajonės galios.
UŽMIK
Užmigo žemė ir dangus, —
Užmik ir tu.
Nušvies sapnai nakties ūkus
Meiliu vaizdu.
Pragys, pražys tada širdis
Goda šviesia —
Ir švystels džiaugsmo kibirkštis
Bent sapnuose.
Ir atsilieps tyra skaisti
Kita širdis —
Ir plauksita, kaip dvi žvaigždi,
Padangėmis.
Įspindo žvaigždė pro ūkus, —
Ramu, ramu —
Užmigo žemė ir dangus, —
Užmik ir tu.
BUS RUDUO
Ant šakutės ten aukštai,
Saulės mylimas karštai
Ko, lapeli, pageltai
Taip anksti?
Ar nakties šalnų dygliai
Tave įžeidė giliai,
Ar saulytės spinduliai
Per karšti?
Dingo meilės jau laikai...
Tu nuliūdęs atsakai,
Žemė dengiasi pilkai:
Nemaitin.
Tuoj ruduo sparnus išskleis.
Lėkdams vėtrų sūkuriais,
Neš visus savais keliais
Prapultin.
SAUSAS LAPAS
Toli nuskintas žiedo lapas,
Be kvapo, sausas ir trapus,
Tu graudžią dainą man dainuoji
Apie kitus žalius lapus.
Puikiam sode, tarp laurų rožių
Tu augai lieknas ir gražus
Ir krovei žiedus tarp lapelių,
Kaip kraujo varvančius lašus.
Sakai, kad ten, gėlių tėvynėj,
Kur pats gožei ir pražydai,
Dar žemę šildo saulužėlė,
O puošia lapai ir žiedai.
Tik tu šaltuos žiemių ūkuose
Be kvapo, sausas ir trapus
Man graudžią dainą tebdainuoji,
Kad žuvus laimė neatbus.
Aš suprantu tave, lapeli. —
Nė man čia saulė nebešvies:
Viena daina ir sauso lapo
Ir skausmo pakirstos širdies.
Į UŽBURTĄ ŠALĮ
Į užburtą šalį
Neilga kelionė,
Kupina grožybių,
Lyg sapnų svajonė.
Ant baltučio tako
Snaigių nubarstyto,
Iš naktužės rūmų
Žvaigždės nusirito.
Gieda, groja minant
Žvaigždės sidabrinės,
Jaunas džiaugsmo juokas
Skamba iš krūtinės.
Šaltis į pusnynus
Susižarstė sniegą,
Kur gegužio burtai
Sužavėti miega.
Užmigdytą sodą
Eidams palytėjo
Ir baltais žemčiūgais
Pušys pražydėjo.
Eitum taip be galo
Per šviesius pusnynus,
Pro kerus šarmotus
Taką prasiskynus.
ROŽĖ
Spalvų ir dvelkimo staiga sužavėtas,
Aš prisegiau rožę prie savo krūtinės.
Ir jausmas prabilo širdyj palytėtas,
Lyg arfų harmonijos stygos auksinės.
Ir sužeidė rožės spyglys man krūtinę
Ir greitai įaugo į širdį giliai.
Taip augo ten laimėj skausmai susipynę,
Lyg meilūs dvelkimai ir dygūs spygliai.
Bet rožė nuo karščio krūtinės suvyto,
Ir spaivos nublanko, ir dingo dvelkimas, —
Iš laimės gi jausmo pirma pagimdyto
Man liko spyglių vien skaudus atminimas.
VYSTANČIOMS GĖLĖMS
Sudie, jums gėlytės! Jau jūs nepražyste
Nulenkusios savo gležnus žiedelius.
Neilgai jūs puošėte mano jaunystę,
Viliodamos sielą į laimės kelius.
Jūs vystat iš lėto ir žūvat iš lėto,
Kaip mano žvaigždėti jaunystės sapnai...
Ir tau gaila žiedo slapčia pamylėto, —
Jį vėltui skaidriąja rasa gaivinai.
Liūdėk, sopulingai užviltoji siela.
Viena, išsiilgus, suklupus skausmuos.
Praėjo, kas buvo taip gera ir miela,
O vystančios gėlės daugiau nebeguos..
UŽBURTI SLĖPINIAI
Kai paslaptis nori atverti širdis,
Kam gimusi žodi aukosiu?
Nors žmones suvienytų meilės grandis,
Ne jiems savo sielą atklosiu.
Juk širdžiai širdis — tai kurčia pragarmė
Palaidos ir dainą ir raudą;
Ir dings praskambėjus be aido giesmė,
Ar dvasioj tau gera, ar skauda.
Į tylų vidurnakčio žvaigždžių žaidimą
Aš slėpinius savo įkursiu —
Į rudenio vėtros ir girių ošimą
Pakilusį skausmą užbursiu.
Tyri spindulėliai sesutės žvaigždės
Padangėj plačiai išsklaidyti
Nuo žemės pakilt mano minčiai padės —
Su angelais Dievo skraidyti.
O rudenio vėjas, pritardamas man,
Ir savo ir mano pins skundą —
Ir neš, ir užburs jį tamsujin miškan,
Kur verkiančios aidos pabunda.
Ieškos jų jautrioji poeto širdis,
Paskendus į ramų ošimą, —
Ir paslėptas balsas į sielą įskris
Ir šventą pajus įkvėpimą.
Ir amžius gyvuos tie širdies slėpiniai
Žvaigždėse ir vėjo gaudimuos,
Ir miško aiduos atsilieps jie kilniai.
Ir dainiaus pagautuose rimuos.
VAI EIČIAU, AŠ EIČIAU
Vai eičiau, aš eičiau į tolimą kraštą
Liuosybės mėgintų ir laimės ieškotų —
Gal ten, kur numetusi priespaudos naštą,
Širdis nevaitotų.
Naujos gal gyvybės pajusčiau liuosybėj,
Gal tąsyk karščiau užliepsnotų krūtinė —
Ir norai šventi gimtų sielos gilybėj,
Ir daina auksinė.
O čia tiktai skųstis dvasia sumenkėjus
Ir laimę sapnuose regėti tegali.
O skausmui slapčia į krūtinę užėjus.
Vien melst Visagalį.
Vai eičiau, aš eičiau į tolimą kraštą
Su vėjais dalios po pasaulį ieškotų.
Gal ten, kur numetusi priespaudos naštą,
Širdis nesvajotų.
FRAGMENTAS
Iš reto miglota padange aukštai
Didingai, galingai prabilo varpai.
Ir girdi skausmų sukankinta širdis,
Kad gimė jau Meilė, prašvito naktis.
Ir pavergė sielas džiaugsminga žinia;
Sukniubo ant kelių didžiulė minia.
Sutirpo skausmingi krūtinių ledai
Ir veržėsi maldos pro lūpas karštai.
Štai žėri šventykla elektros šviesa
Ir mainos altoriuose aukso varsa.
Saldžiai sužavėtas žiūri ir klausai,
Kaip muzikos groja ir gieda balsai.
Ne angelų Glorios plaukia gaida, —
Jos veltui ilgėjos širdis suspausta.
Man ašaros, skausmas vaidinas čionai,
Ir žuvusi viltis ir šviesūs sapnai.
Ir viską, ko geidė kadaisia širdis,
Ir ką jau pražudė tamsioji naktis,
Tie tonai į dygų vainiką supins,
Vėl sielą suaudrins, bet nenuramins.
PRABILK, ŠIRDIE
Ne kartą sau prašiau ramybės.
Užmigt svajonėse norėjau,
Bet, lyg bangų didžios platybės,
Jausmų nutildyt negalėjau.
O šiandien noriu vėl skrajoti;
Arų žvilgiu, jausmu plačiu
Apimt, apglėbt pasaulio plotį.
Bet dvasioj galios nejaučiu.
Nusilpo nūn minties sparnai,
Lyg ūkas apternė akis,
O nykūs ilgesio sapnai
Gyvybės rytu neprašvis.
Prabilk, širdie, šaltoj krūtinėj,
Sukurki vėl geismingą kraują.
Te geidulių versmėj ugninėj
Audringos mintys viešpatauja!
Geriau man verkti, kęst, kovoti.
Kad ir žaibai aplinkui švies.
Negu ramiai tamsoj miegoti
Be jausmo, galios ir minties.
JAUNYSTĖS DAINA
Ei, jaunyste, tu galinga,
Tu linksma, šviesi, audringa,
Kaip žaibai dausų!
Nieks tau kelio neužtvenkia,
Tau pasaulis galvą lenkia
Iš kovos balsų.
Jei pasišventė jaunystė,
Kas pasauly gal išdrįsti
Jos mėgint jėgų!
Kovose jai laimė duota.
Drąsiai žengs apvainikuota
Laurų vainiku.
Del gyvenimo likimo
Vien kilnaus pasišventimo
Mūšin vedini,
Mūsų ateitį miglotą
Sielų pajėga liepsnota
Skaidrins tik jauni.
Tik per sunkų žemės tvanką
Tiesk dangun, jaunuoli, ranką:
Tavo ten mintis.
Ten nuo krašto ligi krašto,
Ant žvaigždėto gyvo rašto
Spindi Ateitis.
TITANŲ KOVA
Iš lėto gęsta paskutiniai
Raudonos saulės spinduliai —
Ir dangų puošdami ugniniai
Liepsnų verpetai begaliniai
Į viršų keliasi tyliai.
Tenai ugniniuos sūkuriuose
Mirties galybių apsemti,
Plačiai saulėleidį apjuosę,
Paskendę dūmuos ir kraujuose,
Titanai grumiasi pikti.
Girdžiu aš rūsčią jųjų bylą
Padange murinančią plačiai:
Kaip griausmas dunda, plinta, kyla
Ir, drumsdama slaptingą tylą,
Per kalnus ritasi kurčiai.
Titanai grumiasi, kovoja —
Mirties įšėlę slibinai.
Viršuj dangus ugnia liepsnoja,
Po kojų žemė jų vaitoja,
Pasaulis skundžiasi liūdnai.
JUODAS KRYŽIUS
Aptemo padangė, nutilo balsai, —
Pramintu taku aš keliauju patsai.
Man užkepė lūpos, nulinko galva.
Sustingo, užšalo mintis negyva.
Ir pažvelgiau šalta aplinkui akia:
Vien tyrai glūdėjo palšvajam rūke,
Vien kartas po karto gūdžiai ir retai
Dundėjo ir alpo jais žingsnių aidai.
Ir vėl pasiilgdamas žvilgį mečiau —
Ir Juodąjį Kryžių ūke pamačiau.
O baitas balandis ant jojo peties
Burkavo tamsoj paslaptingos nakties.
Tada tiktai lūkesio skausmu didžiu,
Parpuoliau ant kelio po Kryžiaus medžiu —
Ir ašaros karštos patvino versme
Ir guodė man sielą nebvilties skausme.
Pakilo galva ir atgijo širdis
Ir rodos nušvito juodoji naktis.
Tada pakilau ir jausmu atgajų
Vėl leidaus žingsniuoti pradėtu keliu.
Aptemo padangė, nutilo balsai.
Uolų takeliu aš keliauju patsai.
Man skausmas krūtinę suspaudė pikčiau,
Bet Juodojo Kryžiaus daugiau nemačiau.
MASKARADE
Moterų juokas, elektros žibintai,
Kaukėmis dangstomi vylūs veidai...
Lūkesio širdgėloj sielai skandintai
Žadamo atilsio čia neradai.
Glūdi šešėliuose amžino ilgesio
Mano širdies tau skirta dovana.
Stiklo žibintuose kuriamo žvilgesio
Sielai nušviesti jėga per silpna. —
„Eisiva mudu į sūtemas dviese,
Šviesą paniekinę ir žibintus.
Naujo gyvenimui pažadus tiesia
Tavo gedėjimo žvilgis klaidus".
— Gera, gi gera pajusti gyvenimas
Lūpomis trykštančios tavo širdies.
Pulk prie krūtinės! Ekstazėje penimas
Džiaugsmas sparnus per bedugnes nuties. —
„Imki, mielasai, gyvenimo radinį! “
— Imki, mieloji, tai tau dovana.
Tu sieloj glūdinčius kūrinius žadini,
Tu man kova, ir sapnai, ir daina. —
Putino raštai. I tomas: eilių rinkinys, poema „Kunigaikštis Žvainys“. Švyturio b-vės leidinys, 1921.
