Juliaus_Kelero_foto „Kitos knygos“ išleido Juliaus Kelero erotinės poezijos rinkinį „Tai tu“, kurį autorius šmaikščiai vadina „Giesmių giesme pagal Julių Kelerą“. Tai septintoji poeto ir fotografo poezijos knyga, kurioje polifoniškai pinasi keli pagrindiniai motyvai – amžinojo moteriškumo ilgesys ir nostalgiška refleksija apie tai, ką reiškia vyro gyvenime moteris. Atsakymas, gulantis į poezijos eilutes, turėtų paliudyti: gyvenimas yra gražus, kasdienybė yra prasminga.
tai tu
maža mergaitė, beveik vaikas,
suaugusiųjų išvaikščiotuos
kambariuos, kur pilna svetimų kvapų
ir žingsnių, nerimo, bruzdesio, kraujo
maža mergaitė, krypuojanti antis, apsirišus
sulopyta senelės skara, įšokus į didelius,
aukštus senelio batus, bandanti sušokt mažąjį
gulbių šokį iš kažkurio TV kanalo
maža mergaitė – tai tu, nardanti tarp svetimų
nestrazdanotų prisiminimų, gatvių posūkiuos
tarp pajuodusių medinių namų, tarp žibintų,
trapi kaip paklydus, besiblaškanti kandis
maža mergaitė bijo vabzdžių, dengiasi veidą
nuo vėjo, nuo grėsmingai plazdančios užuolaidos,
netgi nuo dviejų akvariumo žuvyčių, nes jos
atsispindi rainelėse ir niekur toliau neplaukia
maža mergaitė, beveik, beveik moteris,
kaip besaugotum, vis tiek kartais nugirsta
kaip į palangę skaudžiai remias lietus ir
nekūkčiojantis vaikas, atvėręs langą, be ašarų verkia
akla višta
slėpdamiesi visiškoj tamsoj mes liečiam
vienas kitą užrištom akim, painiojamės
skalbinių virvėse, nekaltose mergaičių
šokdynėse, kaspinėliuose, krentam ir keliamės
krentam ir keliamės, kol kažkas didesnis,
nematomas paima mus už rankų
ir takeliu nuveda ten, kur jau niekas
nebesislepia, o atrišę akis išvystam
jog nebėra nei skalbinių, nei šokdynių,
nei šokolado dėžučių, vien dulkėti
seni judesiai, vien plonytė išdžiūvus
kraujo linija ant užgijusios tavo rankos
vien sutrūkinėjęs lėlės šešėlis
ant perskelto šaligatvio,
kur seniai pražydėjusios pienės
paliko savo sparnus
pasiekus lūpas
mane vis dar domina šalnų
muzika, purvino sniego tikrovė,
sandariai uždaryta akimirka,
kai kūnas ima glaustis
prie kūno
kai upė ima bristi į upę,
net nebandydama nusirengti,
iškart panirdama į kitą matavimą,
galimas daiktas, net skurdžioj
vaikystės Arkadijoj
galimas daiktas, tai netgi ne upė,
ne judesys ir ne forma, tai rūbas,
gaubiantis išnyrančius juos abu
po keistai iškerojusia vyšnia, tai netgi
ne vyšnia, tai labiau panašu į Angelo sargo šešėlį
galimas daiktas, tai pojūtis, pirmąsyk
nusiplikius ranką, pirmąkart nusibrozdinus
kelį, pirmąsyk išvydus, kaip miręs žmogus
nekalba, neatsistoja ir nesėda
prie mūsų
galimas daiktas, verta vėl mintyse
išardyti krikšto mamos laikrodį senoj fotografijoj,
kad patirtum,
kaip tirta keliai, lūpoms pasiekus
lūpas
tavo burnoj
aš galiu globoti mirštančius,
netgi tuos, kurie spjauna
į veidą, netgi tuos, kurie
neša save į vienadienių
loterijų kapines
tačiau šiandien aš esu ten,
kur tavo lūpos yra gražesnės
už mirtį ir, tik tu nesupyk,
šiandien aš esu amžinas vyšnios
kauliukas tavo burnoj
atgytų
ne, tavo pažastyse nėra sparnų,
tačiau, vos tik užmigsi,
padėsiu ten du negyvus drugelius,
kad nugirstų tylią ir plastančią
tavo, ir galbūt mirksniui,
vienam vieninteliam mirksniui
nesvarbu, ar nuo vėjo,
ar nuo mano lūpų
atgytų
vienais apatiniais
mano Dievas yra Draudžiamas žaidimas,
kurį žiūrėdamas pats į save
vienas žaidžiu šviesoj
mano Dievas yra Draudžiamas ženklas,
kuris leidžia man perspėti minią many
prieš pat žemės drebėjimą
mano Dievas turi daugiau negu
dvylika mokytinių, todėl jo neįmanoma
užpjudyti jokiais šunimis
mano Dievas nemoka skaityt natų
važiuoti dviračiu, grėbti šieno,
išdžiūvus rasai, nei kulnu sutrinti nuorūkos
mano Dievas mėgsta užsimiršt žiūrėdamas
į užšalusį ežerą, prigesusiu balsu deklamuoti
Šopeną ir Malerį, ypač 7-ąją
mano Dievas yra skolingas visiems
po vieną vyšnios kauliuką,
iš kurio išaugtų po nedidelį sodą
mano Dievas nenešioja jokių liturginių rūbų –
net per didžiąsias šventes jis lieka
namie su manim
mano Dievas neserga, skusdamasis
neįsipjauna, nevaikšto tamsiais
pavojingais koridoriais ir, aišku, nerūko
mano Dievas yra tik Dievas
ir kaip tik todėl tu gali bėgti
vienais apatiniais per mano sapną
tavo nykštukas
aš esu tavo nykštukas, iškirptas iš kitų,
geresnių pasakų, rastų senelio lentynoj
(už virtuvės pirmam kambary, antroj
spintelėj, kur buvo laikomos knygos)
aš esu tavo vyšnių uogienė,
susicukravus, nelesama net peralkusio
benamio varnėno, anuomet tupėjusio
Ukmergėj ant stačiatikių kryžiaus
aš esu tavo virdulys, prisiminimų virtuvėlė,
atblukęs vaizdas tinklainėje, balsas,
negrįžęs iš pokario, tylintis laiškas
be jokių rašmenų, be jokio pašto ženkliuko
aš kraujas esu tavo nosinėj, nutrūkusi
kino juosta, ant aukšto rastų sudedamųjų
lovelių būrys, prieš dešimtmečius
suguldytas į kampą, niekad neprasidėjęs pavasaris
gali stebėtis –
aš esu tavo burė, tavo Angelas sargas,
stebintis tavo sapnų judėjimą,
tavo prakaito lašas iš pralaimėtų lenktynių
aš esu...
kuo nori, kad būčiau?
jei klaustum –
rūku virš pajuodusios Kuršmarių baržos
išskalautu spalvotu stiklu,
dužena, iš toli atpažintu medžiu
arba gofruota prietemos drobule
tavo, tik tavo, Snieguole, kūnui
seniai pasibaigusi
aš noriu užstot tau lėktuvo šešėlį
čia, kur džiovos apimtas sodas
kvėpuoja vienu plaučiu
aš noriu, kad čia pasiliktum,
kur dešimtmečiais ligotas balandis
iš balos nekyla seniai nusvarintu sparnu
aš noriu būti tavo drugeliu
nulaužtos pušies nulaužtoj viršūnėj,
kur vėl niekaip negali prasidėt
ana, seniai pasibaigusi, vasara
tiktai aš ir tik tu
man reikia daiktavardžių, kad
jie prisišauktų veiksmažodžius,
kad jie drauge nertų į vandenį
neužsimerkę, be šypsenų,
saugančių prožektorių tinklo
man reikia, kad išnirę jie pamatytų,
kad taip nieko ir neįvyko, kad kranto
linija vis vien per daug aštri,
kad maištaujantis kraujas ošia taip pat,
kaip ir prieš tūkstančius metų
man reikia sukurti tave, sugalvoti be
žodžių, iš nieko sudėti, iš atspindžių
balose, skruzdžių, liepą linguojančių
per įkaitusius Vilniaus šaligatvius –
iš kažko, ką žinau tiktai aš ir tik tu
2 x 2
keturios nevilties eilutės,
keturi neįveikiami metų laikai,
keturios valtys pervežti mėnesienai,
keturios ašaros, nebeturinčios kur nukristi
keturios įlankos tavo šešėliui plaukti,
keturios jūros ištroškę skenduolių,
keturi svetimieji įsiveržę į sapną,
keturios rugiagėlės, pilnos tavo kvėpavimo
keturi sniegan nesusigėrę balandžiai,
kūdikis ketveriom sekmadienį Katedros aikštėje,
keturios ispaniškų pjesių duenjos,
keturios knygos atverstos ties viduriu
keturios neperskaitytos,
neįskaitytos eilutės –
kas gi ten dar apie mus parašyta,
sakyk gi
nutrūkęs bliuzas
esu pienburnis, tamsoj ieškantis
elektros jungtuko, esu pieno pilna
burna juodą naktį bandantis
grįžti, vėl įeiti, vėl atsinešti
degtuką ir žiūrėti į apšviestą,
iš niekur staiga atsirandantį veidą
jį atplauna šviesa, jis išnyra
sekundei ir vėl lieka ten, kur
paskirta, kur šešėlis tau krenta
per burną kaip stiklas, kaip alkūne
išmuštas stiklas, tik aš jo nematau,
nes degtukų nėra, nei jungtuko
raudona atminties lemputė
miego šaly tau neteks
skaičiuoti avelių, jos
virtinėmis kris tau į lovą
tačiau nesidžiauk –
jų vilnos netiks pirštinėms –
šaltos ir permatomos kaip rūkas
miego šaly sapnai bus pigesni
už šešėlius, tarkim, vienas
drugelio šešėlis tekainuos tris sapnus
miego šaly, nenustebk, miegos
visi tavo broliai, pamotės ir našlaitės,
mėlynbarzdžiai, kalifai, kūdikiai, auklės
tačiau, kai norėsi juoktis, turėsi pakelti ranką -
kitaip virš spalvotų jų čiužinių
neužsidegs raudona atminties lemputė
avelės pasaka
kvaila ir klusni avelė
žiūri Mėlynbarzdžiui į akis,
į žydras jo akis išnuomotam
kambary kažkokiam svetimam mieste
tai ne Kalifornijos viešbutis,
tai labiau panašu į Titaniką,
gimstantį debesyse, kurie aižėja
plaukiant į rytus
gaila, kad tu mane taip mylėjai –
sako kvaila ir klusni avelė,
gaila, kad aš nežinojau,
kad debesys taip greitai skrieja
ir tada aštuonios jo žmonos,
kažkada nužudytos jo žmonos,
išeina iš uždrausto kambario
ir stoja tamsiausia tyla
o tada kvaila ta avelė,
anaiptol nekvaila avelė,
Mėlynbarzdžiui nušluosto ašaras
ir pasileidžia laukais
blitzkrieg
tave pasislėpusią atranda jie šuliny –
baltom kojinaitėm, laiko perdrėkstais
rūbais, išvaduota dešiniąja krūtim,
gražiai sušukuotais plaukais, laikančia
šukas, išbyrėjusiais, išlaužtais dantukais
karas baigtas: patrulis apeina plytų
krūvas, nusidrėskia antpečius, tačiau
kraujas nebėga, vanduo nelaša,
ugnis nedegina, žemė nebrandina,
moterys nebesilaukia, ir niekas nebeprasideda
karas baigtas, tačiau kurgi belaisviai,
kur lietaus nukankintas mėnulis –
jokio, net surūdijusio gyvo atšvaito,
viskas sugriauta, prapjauta, atvira –
pameni: ta mūsų žaizda, taip ir nespėta perrišti
septynios nepadorios užuominos
Jeigu Breigelis tave pieštų,
būtum raudona prieš vėją
toliuos plazdenanti snaigė
Ūmai prakerti tamsą –
išsigandęs, vėluojantis
saulės zuikutis.
Linguoja ten valtis ar antis –
neįžiūriu per žolėj išsklidusius
tavo plaukus.
Drabužiai, prilipę
prie mudviejų kūnų –
dviejų bičių sušlapę sparnai.
Jei rasiu tamsoj tavo lūpas,
žinau –
ryt bitės ims medų iš viržių.
Čia, kur dabar rašau,
kitados moters gulėta –
apyrankės perlo šešėlis žolėj.
Mėnesienos kraujas melsvas –
nukirpti ir paleisti pavėjui
rugiagėlės plaukai.
tavo arbatos šaukštelis
išvakarėse išskalbsiu tavo sielą,
sukursiu tau naują, nepavojingą pabaigą,
kur neliktų jokių sapnų apie nuskendusį vaiką
nei užuominų apie kažkieno pagaliau pralaimėtas lenktynes
užmigdama tu galėsi gėrėtis mažais buteliukais
ant komodos, kur sudėsiu laimingas
mūsų akimirkas, net ir tas, kuriose
kažkas bus nuskendęs džiaugsmo ašarose
net ir tas, kur kažkas bus negrįžtamai braidęs
purvinais guminiais batais, grįždamas
iš Aleksandro Vampilovo „Ančių medžioklės“ –
iš tos, kuriai mes visada drauge tik ruošėmės
ir tas, kurios liko ant palangės anam, prieš dešimtmečius
tavo nuomotam bute – aišku, tam rajone jau
pasikeitė viskas, net kokios devynios kartos kačių ir balandžių,
turbūt net ir rakto anga, kuri mus iš tolo anuomet pažino
ir tas, kuriose mes šypsomės, geriam vyną,
skaitom garsiai eiles, gulim pusiau apsirengę žolėj
ir tas, kur juokauji, jog niekada manęs neatsiminsi –
nebent per Nojaus tvaną ar Aleksandrijos gaisrą
ir tas, kur aš kaip visada, kursiu tave iš naujo: pirštų galiukais,
lūpom, balsu, tam, kad galėčiau kada nors išgirst
kaip mane vėl paliečia tas nesunkiai sužeistas pirštas –
nuo pusryčių stalo kadaise kritęs tavo arbatos šaukštelis
mūsų istorija. vienas prancūziškas filmas
žodžiai palieka, išduoda, žeidžia, vysto
į drėgstančius sniego vystyklus, išplauna
atmintį, kol ir be rentgeno ima persišviest,
svetimu balsu net leidžia prabilti trumpam
leidžia sakyt netiesą, kurią lūpos verčia tiesa,
leidžia nebudint tavęs, užmigusios ten,
kur tavęs nematau, beveik neprisimenu, leidžia
sakyt tau viską ir viską kaip klaidą ištrinti
leidžia kartot gyvenimą kažkur, kitoje erdvėje,
tuščiame, mažame Paryžiuj, kur tėra
tik vienas viešbučio kambarys, ir tik viena
kambarinė droviai nuleistom akims, leidžia
leidžia pakilt aukštyn, kur Juliette Greco
sveikina liūdesį ir tada, tik tada leidžia
uždegt stalinę lempą, kad pabudus neišsigąstum
ir nepultum bėgti į svetimą atmintį pas svetimus žodžius
galų gale jie, žodžiai, pripažink, leidžia pakilt svetimais
sparnais ir iš erelio lizdo apžvelgt žemėlapį
kur nebėra nei savų, nei svetimų, nei mokančių
juos ištarti, nei oro, bet jau nėra ir tavęs
Julius Keleras. Tai tu. Eilėraščiai. K.: Kitos knygos, 2010.
Juliaus_kelero_Tai_tu_virselis