Romas Daugirdas (g. 1951 m.) – nepelnytai neįvertintas modernus poetas, neapdovanotas jokiomis regalijomis nei vardais, negavęs jokios oficialios vardinės premijos. 1974 m. baigęs psichologijos studijas Vilniaus universitete, dirbo Filosofijos, sociologijos ir teisės institute, įvairiose redakcijose. Pirmąjį eilėraščių rinkinį „Pastabos paraštėse“ išleido 1981 m., 2007-aisiais pasirodė 7-oji poeto knyga „Laisvas kritimas“. Romas Daugirdas atstovauja antilyrišką lietuvių poezijos stilistinę kryptį, kuriai būdingas nenudailintos poetinės kalbos protestas, ne emocinis, o loginis, intelektualus pradas su mokslo terminija, matematinėmis formulėmis ir žargonu. Trumpos autoriaus mantros susilieja į vientisą gaudesį, baltąjį triukšmą, muzikinį noise kūrinį be uvertiūros ir finalo, beketišką murmėjimą dėl murmėjimo. Vos keliuose eilėraščiuose vartojama būtojo kartinio laiko gramatika, keliolikoje paminimas būsimasis laikas, bet šios projekcijos į praeitį ir ateitį užgožiamos dabarties monotonijos, griozdiško esamojo laiko, prislegiančio savo nepakeliamu „čia ir dabar“. „R. Daugirdo tekstuose neegzistuoja joks lyrinis, prozinis ar dar koks nors subjektas (nerasite nė vieno įvardžio „aš“!). Kaip objektyvus ir nešališkas stebėtojas, automatinis robotas su galingu mikroskopu, autorius fiksuoja, preparuoja ir klasifikuoja chaotišką Brauno dalelių judėjimą – dabarties pasaulį. R. Daugirdo poetinis pasaulis tobulas, nes jis nu-žmo-gin-tas“ (Castor&Pollux).
Romas Daugirdas (g. 1951 m.) – nepelnytai neįvertintas modernus poetas, neapdovanotas jokiomis regalijomis nei vardais, negavęs jokios oficialios vardinės premijos. 1974 m. baigęs psichologijos studijas Vilniaus universitete, dirbo Filosofijos, sociologijos ir teisės institute, įvairiose redakcijose. Pirmąjį eilėraščių rinkinį „Pastabos paraštėse“ išleido 1981 m., 2007-aisiais pasirodė 7-oji poeto knyga „Laisvas kritimas“. Romas Daugirdas atstovauja antilyrišką lietuvių poezijos stilistinę kryptį, kuriai būdingas nenudailintos poetinės kalbos protestas, ne emocinis, o loginis, intelektualus pradas su mokslo terminija, matematinėmis formulėmis ir žargonu. Trumpos autoriaus mantros susilieja į vientisą gaudesį, baltąjį triukšmą, muzikinį noise kūrinį be uvertiūros ir finalo, beketišką murmėjimą dėl murmėjimo. Vos keliuose eilėraščiuose vartojama būtojo kartinio laiko gramatika, keliolikoje paminimas būsimasis laikas, bet šios projekcijos į praeitį ir ateitį užgožiamos dabarties monotonijos, griozdiško esamojo laiko, prislegiančio savo nepakeliamu „čia ir dabar“. „R. Daugirdo tekstuose neegzistuoja joks lyrinis, prozinis ar dar koks nors subjektas (nerasite nė vieno įvardžio „aš“!). Kaip objektyvus ir nešališkas stebėtojas, automatinis robotas su galingu mikroskopu, autorius fiksuoja, preparuoja ir klasifikuoja chaotišką Brauno dalelių judėjimą – dabarties pasaulį. R. Daugirdo poetinis pasaulis tobulas, nes jis nu-žmo-gin-tas“ (Castor&Pollux).