***
Kiaušiniais išriedėję
į raukšlėtą žemę
sapnuojame
kad jau prasikalam
kad viskas paprasta
kad reikia
tiktai perbėgti
saulėtą aikštę
ir ten
kitam gale
ranka paliesti namo sieną
ir viskas viskas
bus jau nebe taip
pakilsime
ant sidabrinio padėkliuko
ir mėtysim dėkingai žemei
rasotus supratingus žvilgsnius

***
Šitam pasaulyje
miegu
lyg salės vidury
ir negirdžiu
kaip horizonte
pjauna malkas
antraeiliai personažai

sapnuoju
kad gyvenu laimingai
lūšnelėje ant tilto
ir bet kada
ant nugaros
užsiklijavęs pašto ženklą
galiu pasiųst save
į ateitį

prabudęs
apeinu nedrąsiai
nesuprastojo pozą
ir nesiryžtu
niekam dedikuot savęs

***
Alaus bokaluose
žvejosime varles
ant žodžių
balansuosime sūpuoklėse
linksmai klijuosime miesčionims
Buratino nosį
lyg su meiluže
būsim familiarūs
su mirtim
ir keista
vis dėlto numirsime

***
Estetiškai liūdni
praskydę filosofiškai
pasauliu svetimu suvirškintu
lyg skydu užsidengę
žygiuoja gatvėmis kastratai
ir nešasi kiekvienas
tinklelyje nuo bulvių
būties tragizmą
priėję kryžkelę
sustoja neryžtingai
su steriliu skeptiškumu
apžvelgdami naujus kelius
ir nulinguoja ant kojokų
į gretimą miškelį
be galo kauptis
būsimiems darbams

Delyrikų maršas

Nueik šalin
žmogau nepiktas
palikęs atminimui
veršio žvilgsnį
suglausk kelius
ir Tu saugus
tuojau tuojau
papuošime jurginais
visas mažas
ir dideles tiesas
jei ne šiandien
rytoj
surasim ryšį
tarp arfos ir kasteto
ir vėl užmiršime
kad nebegali verkt medeliai
suvalgyti desertui

Optimistiškas

Šokoladinėse laiptinėse
gimsta mėlynakiai
jau vystykluose juokiasi
iš garbingų ūsų ir barzdos
smėlio duobėse
iki užsimiršimo
žaidžia tėvų kaulais
ir valgo eskimo ledus
kai užauga
patręšę žemę savimi
augina rūtas ir petražoles
ir kartais
jie vis dar kažko laukia

***
Po viena pažastim
nešiau negyvą gaidį
po kita jo giesmę
padėjau juos atsargiai
šalia reklamos
apie nelaimingą meilę
ir sugriežiau pjūklu
linksmą dainą
iš panagių
stikliniais karoliukais
lašėjo kraujas
neprakirsdamas senos odos
ir atrodė savo giesme
man pritaria gaidys

***
Pasaulis mirga
skambėdamas didingai
auskarais ir mitais
juos laiko rankose atsargiai
pavyzdingi saulėti berniukai
ir geria šiltą pieną

jų vienišos mergaitės
skuba save įamžint smėlyje
bet netrukus
lėtai nusėda
viršeliuose žurnalų

iš kambario
išsirita du mandarinai
ir prašosi išlikti
natiurmorte

***

Jau daug savaičių
tupėjau medyje
prigludęs prie kamieno
aplink šventieji
žvalūs ir linksmi
sodino kaktusų plantaciją
o išeitis ir išėjimas
vienodai šnypštė
svaigindami tik forma
bet pamažu
spurdėt pradėjo
visi atomai
sužeisti
tokios jaukios ir pamatinės
žemiškos traukos

Atsisveikinimas

Birželį tvankų
užsimetęs ant pečių
veršiuko kailinius
įėjau be garso
į parketo blizgesį
teisingą kryptį
milicininkai rodė sankryžose
įkvėpdami man ryžto
gandrai išdidūs
pro šalį nešė
svetimus vaikus
ir praretėjusioj erdvėj
pradėjo snigti
vaikiškais žindukais

Daugirdas, Romas. Pastabos paraštėse: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1981.