Gauti krikšto vardas arba kokia pavardė dar nereiškia būti žmogum.
Užsidėt kepurė, užsitempt kelinės su batais ir žmogiškai prašnekėt, tūkstantį kartų kartoti, kad tu m a n a i ir kažin ką išmanai, ir tas dar nereiškia būti žmogum.
Būti žmogum – tai pakelti aukščiausias, koks tik yra, darbas ir, paėmus jį taip, sučiauptom lūpom ir suspausta širdimi, nebaimingai nešti, šviečiant ir šviečiantis painia likimo ir teismo naktim.
O tai, kas turi būti, dar toli iki to, kas yra.
Ir štai greta su žmogum žmoguje gi virba tvartas ir štai kodel, kur tik pažiūrėtum – gatvėse, teatre, susirinkimuose – visur kyšo šnipės.
Priėsti ir atsirūgti virškinamu tepalu ir gulėt šnipę atkišus į saulę – kas gali būt pavydėtingesnio? – o aplink kriu, urč ir čiuk – kokia laimė!
Ir tas reikia atsiminti žmogui ir kartą visadai pasakyt:
arba tu žmogus, arbą tu kiaulė.
Ir jei nori likti kiaule, – kiaulėk.
O jei nori būt žmogum, sarmatykis savyje kiaulės ir nešk darbą.
Švitėdamas, kaip šviesa, jis tau duos laimės, kuri nepasiektina kiaulei, ir atidarys kelią – už žmogaus, kur visa kas žmogiška yra taip pat keista, kaip žmogui keista visa kas kiauliška, kur nauja žemė, naujas dangus, kitoks likimas ir teismas.
Kalba autentiška
Keturių vėjų pranašas. - Kaunas, 1922 m. vasario 16 d.