Apie kūrybą ir save
Čikagoje 1973 m. gimęs ir augęs rašytojas Karolis Gintaras Žukauskas lietuvių publikai šiek tiek pažįstamas iš dviejų romanų (kol kas dar neišverstų iš anglų kalbos), įvairių straipsnių kultūrinėje spaudoje ir šmaikščių interviu didžiuosiuose portaluose. Ta proga, kad daug keliaujantis rašytojas, kūrinius pasirašantis Gint Aro slapyvardžiu, vėl lankėsi Lietuvoje, sutarėme šį interviu.
– 2009-aisiais išleidote savo pirmąjį romaną „Surandant Mėnulį cukruje“ („Finding the Moon in Sugar“), pasakojantį apie amerikiečių vaikinuką, kuris seka paskui meilužę į Lietuvą. Neseniai išėjo antrasis Jūsų romanas, pavadinimu „Fuga“ („Fugue“), – pagrindinio veikėjo, gyvenančio Čikagoje ir apkaltinto motinos nužudymu, ša knys iš Lietuvos. Kaip sekasi Jūsų knygoms, ar atradote savo skaitytojus?
– Būtų šaunu, jei daugiau žmonių skaitytų mano knygas – būčiau turtingesnis ( juokiasi ). Bet reikia turėti kantrybės, dažniau duoti interviu, rengti skaitymo vakarus. Pirmąjį romaną išleidau pats, nors „Fuga“ anksčiau parašyta, nes leidyklos knygą atmetė, argumentuodamos, kad mano vardas nežinomas ir dar neturiu savo skaitytojų auditorijos. Taigi išleidau „Surandant Mėnulį cukruje“, strategiškai apgalvojęs, kuriems skaitytojams ta tema būtų aktuali – lietuviams, taip pat koledžo Čikagoje studentams. Man pasisekė, nes pardaviau devynis šimtus egzempliorių – kadangi pats leidau, sakyčiau, visai nemaži skaičiai. Kartą Čikagos bare skaičiau ištraukas iš „Surandant Mėnulį cukruje“: viduje sėdėjo gal aštuoni žmonės, trys girti ir vienas, atsitiktinai užėjęs, leidyklos savininkas – po vakaro jis paklausė, ar turiu ką nors daugiau, o aš kaip tik ir turėjau dešimt metų niekam nerodytą romaną „Fuga“. Nusiunčiau jam rankraštį, o jis man po dviejų savaičių – sutartį.
– Ar yra Čikagoje kokia nors gildija, kuri rūpintųsi rašytojų reikalais?
– Yra Amerikoj autorių gildija – iš esmės kaip profsąjunga. Na, o Čikagoje tarpsta tokios neoficialios bendruomenės – jeigu pažįsti du rašytojus, netrukus susipažinsi ir su visais kitais. Aišku, tos bendruomenės nėra mažos – mieste yra gal dešimt leidyklų, įvairių knygynų. Dažnai vyksta skaitymai, organizuojama knygų mugė, taip pat penkiuose Čikagos universitetuose yra kūrybinio rašymo fakultetai.
– Pats taip pat esate mokęsis kūrybinio rašymo?
– Taip, Niujorke, Kolumbijos universitete.
– Lietuvoje į kūrybinio rašymo mokymąsi vis dar žiūrima kreivokai...
– Rašymas yra toks pat menas kaip, pavyzdžiui, dailė – juk reikia išmanyti techniką, istoriją, skirtingas tapybos mokyklas! O rašytojas kažkodėl vis tiek turi vienas sėdėti prie voratinklių ir žvakės. Suprantu, kodėl žmonės taip mitologiškai mąsto Lietuvoje apie rašytojų profesiją, tačiau reikia suprasti, kad rašymas yra menas. Ir labai senas menas: žodžius mes sukūrėme anksčiau už dažus ir tikrai yra daug ko pasimokyti iš skirtingų tautų literatūros tradicijų bei dabartinių kūrinių, kurių pats, sėdėdamas prie rašomojo stalo, galbūt neatrastum. Esu baigęs anglų filologijos studijas ir galiu pasakyti, kad didelis skirtumas tarp filologijos ir kūrybinio rašymo mokslų. Žinoma, senais laikais rašytojai kurdavo bendruomenes ir pramokę, patyrę kūrėjai priimdavo jaunesnius kaip pameistrius. Visi rašytojai turėjo kokį nors mokytoją – retai jis būdavo tiesiog filologas.
Mokantis rašyti kyla įvairūs klausimai, pavyzdžiui, kokiais būdais galėtum išreikšti norimą mintį. Juk tapytojui, šokėjui, smuikininkui, studijuojantiems savo specialybę, tai normalūs klausimai – o štai rašytojas turi sėdėti vienas užsidaręs ir rašyti! Bet manau, kad toks senovinis požiūris ilgainiui pasikeis. Anglijoje šie kūrybinio rašymo procesai jau prasidėjo.
– Savo mintims išreikšti pasirinkote ilgąją prozą. Ar esate bandęs arba žadate pabandyti kitus žanrus?
– Na, poezijos nerašysiu, nes nemoku (paskutinį kartą eilėraščius kūriau būdamas paauglys). Šiuo metu esu pradėjęs rašyti eseistiką apie kultūrinius skirtumus. Matote, užaugau labai įdomiame Čikagos rajone, kuris, kai ten gyveni, atrodo visiškai normalus. Esu apkeliavęs gal trisdešimt kraštų, dėstęs Kuboje, dirbęs Kanados šiaurėje, Austrijoje, nemažai laiko praleidau Lietuvoje. Tad kai sudedu tą patirtį ir pasižiūriu atitolusiu žvilgsniu į vaikystės rajoną, jis pasirodo net labai keistas. Tokio rajono kitur pasaulyje nėra – ten gyveno įvairių tautų karo pabėgėliai bei įvairūs migrantai: lietuviai, lenkai, italai, meksikiečiai ir kiti, turintys savo požiūrį į gyvenimą. Nemažai jų traumuoti. Įdomu būtų parašyti sociologinį darbą, nes kyla ne tik filosofiniai klausimai, mąstant apie tą vietą, bet ir sociologiniai, apie miesto ir pabėgimo reikšmę – ar tai nėra įbridimas į tą pačią sriubą, tik kitame krašte?
– O tos skirtingos tautos, gyvendamos tame pačiame rajone, nesipykdavo?
– Visi eidavo į tas pačias parduotuves, triūsdavo tuose pačiuose darbuose, važiuodavo tais pačiais autobusais... Gyvendavo kartais viename sklype ukrainiečiai, už tvoros – lietuviai, o už garažo – meksikiečiai, ir visi dalydavosi daržovėmis vasarą. Kartais ir susipykdavo, jeigu kieno nors katinas į svetimą daržą įšokdavo, bet taip, kaip ir visi kaimynai.
– Nacionalizmo tuose kaimynų daržuose nebuvo?
– Nacionalizmo buvo, bet ne tokio standartinio požiūrio, kuris būtų visa ko centras, – nacionalizmai maišėsi ir sugyveno. Kai buvau vaikas, galvojau, kad mano tėvų požiūris yra visa ko centras, bet paskui supratau, kad tai iliuzija. Sisero miestelyje, kuriame augau, stovi Šv. Antano bažnyčia, ten buvau klapčiuku ir kartu su broliu gerdavom iš kunigų pavogtą vyną. Mūsų miestelyje gyveno įdomūs žmonės – tarkime, buvo toks žmogelis, kurio šeima po karo dingo, taigi išsitrynė visa giminės istorija – o jis grojo vargonais ir nekalbėjo, gniauždamas savyje traumas. Daug ten gyvenusių žmonių buvo sutrikę ir pasiklydę.
– Kaip skyrėsi artimųjų kurtas Lietuvos vaizdas ir pirmą kartą matoma 1992-ųjų Lietuva?
– Apie Lietuvą man buvo prikalbėję tiek nesąmonių! Atmintyje turėjau ne tiek žinias apie kraštą, kiek nieko bendra su tikrove neturintį grožinį kūrinį. Nuo mažens mačiau paveiksliukus, kuriuose visi valgo grybukus po lazdynu, apsivilkę tautiniais rūbais. Lietuviai geltonplaukiai ir žydraakiai, upė neužteršta, visi protingi, jokio skurdo ir nusikaltėlių. O tada, 1992-aisiais, nusileidi Vilniaus oro uoste, pamatai pilkas sienas ir galvoji: „Va, čia tai prikalbėjo.“ Tiesiog traumuoti, praradę tėvynę žmonės save saugo nostalgija. O kai tą tėvynę šitaip idealizuoja, trauma tampa dar gilesnė – žmonės tiki, kad prarado ne tik tėvų žemę, bet rojų. Man tikrai vis kalbėdavo, kad Lietuvoje nėra nusikaltėlių. Kai grįžau namo po pirmojo apsilankymo Lietuvoje, kilo įvairios mintys, ėmiau daug klausinėti. Pavyzdžiui, gyveno Čikagoje toks barmenas – paskutinis alkoholikas, storžievis ir nešvankus, kuriam priklausė baras Market Parke. Jis Smetonos laikais dirbo policininku – taigi buvo Kauno mentas. Kaip šitai suprasti?
– O nebuvo baisu pirmą kartą lankantis Lietuvoje?
– Kodėl baisu? Aš gi Čikagoje gimęs ( juokiasi ). Nebuvo.
– Pamenu, skaitydama Laimės Vincės atsiminimų knygą „Lenino galva ant padėklo“, susidariau įspūdį, kad Amerikos lietuvei posovietinė Lietuva kėlė nuostabą savo pilkais pastatais, piktais žmonėmis, skurdu ir tuščiomis parduotuvėmis.
– Na, mačiau, kad parduotuvėje pieno trūko. Arba kad bendrabutyje, radusi svetima kompotą ant stalo, tetutė paėmė ir, susipylus jį į savo butelį, išėjo – jai trūko kompoto. Bet man visai nebuvo baisu, tik smalsu. Ypač kad „tiesa“ apie tėvynę, sekama Amerikoje, pasibaigė kažkur ties 1939–1945 metų riba – tą supratau per pirmąjį pusvalandį. Apsilankęs Lietuvoje pajutau skirtumą tarp tos lietuvių kalbos, kurią vartojau Sisero mieste, nustojusios vystytis maždaug po Antrojo pasaulinio, ir tos, kuria kalbėjo žmonės Lietuvoje. Išgirdau daug nežinomų žodžių, o lietuviai, girdėdami kalbant mane, sunkiai tvardė juoką.
Kalbant apie žmonių rūstumą – puikiai supratau, kad yra skirtumas tarp viešos ir privačios erdvės ir jeigu žmogus, laukdamas troleibuso, nesijuokia, nereiškia, kad ir namuose sėdi susiraukęs. Man tai buvo akivaizdu, nes pats gyvenau ne bendrabutyje, o pas žmones. Kartais nutikdavo absurdiškų situacijų: jeigu matydavai, kad susirikiavę žmonės kažko laukia, vadinasi, reikia ir tau stot į eilę ir gal kas nors vėliau pašnabždės, ko mes ten laukiam. Kartą stovėjau eilėje su tuo žmogumi, pas kurį gyvenau, Lazdynuose. Laukėm, nežinodami, ką parduoda, o paaiškėjo, kad parduodami moteriški batai. Ir pardavinėjo juos ne parduotuvėje, o tiesiai iš savo buto. Tad, viena vertus, labai keista, kita vertus, o kodėl ne? Kodėl gi negalima iš savo vonios alaus pardavinėti?
Tokie dalykai atrodo keisti, jei į skirtumus žiūri galvodamas, kad tavo realybė yra normali. Bet jei žinai, kad tu nesi visatos centras, – atsiveria pasaulis ir viskas tampa priimtina. Tarkim, tais laikais nueini į parduotuvę ir paprašai tetulės, kad tau atpjautų pusę kilogramo duonos, o tetulė pyksta, kam tu tos duonos prašai. Jeigu priėjęs pyksi ant tos moters, nenorinčios parduoti duonos, bus keista ir pilka, viskas atrodys ne taip, kaip turi būti. Juk ji sėdi darbe ir nenori atpjauti duonos. Amerikoje, jeigu tetutė sėdėtų ir neatpjautų duonos, parduotuvė tiesiog užsidarytų, o čia – ne. Tai ko gi jai nepykti? Ji atviresnis žmogus, besielgiantis taip, kaip tuo metu jaučiasi. Tad tokia ironiškai skambanti laisvė.
– Mortono koledže Čikagoje dėstote anglų kalbą. Kokios patirtys ir pastebėjimai iš ten?
– Tas koledžas daugeliui studentų yra paskutinė viltis – įgiję vidurinį išsilavinimą jie vis dar prastai skaito arba nemoka matematikos. Ateina dvidešimt dvejų metų nemokantis skaityti jaunuolis ir sako, kad nori būti inžinieriumi. Tuomet parodau jam pirmo kurso knygą, kuri nukris nuo lentynos ir užmuš, bet studentas vis tiek privalės išmokti ją perskaityti. Kai kuriems pavyksta persilaužti, o kai kurie nepakyla iki reikiamo lygio – labai įdomu juos stebėti. Koledže yra visi visuomenės sluoksniai: viename pastate matai tuos žmones, kurie viską valdo, ir tuos, kurie bando prasimušti iš bedugnės. Ir nors tarp jų tik keli ar keliolika metrų fizine prasme – vis tiek plyti nepasiekiamas tūkstančių kilometrų atstumas.
Šiaip pas mus, Ilinojaus valstijoje, ypač Sisere, žiauri korupcija. Tie patys žmonės, valdantys miestelį, valdo ir koledžą. Galima ateiti ir pasakyti jiems į akis: „Jūs visi esate melagiai.“ Tada jie padėkos už komentarą, parašys ataskaitoje, kad Karolis Gintaras Žukauskas keturioliktą valandą, tokią ir tokią dieną pasakė, kad mes visi esame melagiai. Ir viskas tuo baigsis. Nors šiaip darbas man patinka, įsidarbinau ten, kai Amerikoje buvo sudėtinga rasti akademinį darbą.
– Kiek laiko ten dėstote?
– Trylika metų. Jeigu rasčiau kitą darbą, mano nauja knyga būtų apie koledžą – ten tiek absurdo, lyg iš Monty Pythono pjesės. Tiesiog norisi balsu juoktis valandą, kai įsigilini į vykstančius dalykus. Esu tikras, kad mano kūrinys apie koledžą pakiltų į žvaigždes.
– Knygų personažus taip pat imate iš ten?
– Romane „Surandant Mėnulį cukruje“ veikėjo prototipas yra vienas mano studentas – jei ne jis, būčiau nesugalvojęs tokio personažo. Pasiskolinau studento kalbos sintaksę, mąstyseną, požiūrį į smulkmenas, ironijos nejautimą.
Kai tik pradėjau dėstyti, tiesą sakant, išsigandau. Pamatęs savo studentų rašto darbus, nežinojau, kaip prie jų prieiti ir ką sakyti. Bet supratau, kad reikia tiesiog pabandyti juos ko nors išmokyti.
– Kultūrinėje spaudoje buvo pasirodęs Jūsų tekstas apie „Suokalbį“ – dažnai lankydavotės rašytojų kavinėje?
– Buvau gal šešis kartus gyvenime, bet ten apsilankęs supratau, kad esu namuose, gyvendamas Vilniuje turbūt būčiau ėjęs kas savaitę. Tokio baro niekur gyvenime nesu matęs – „Suokalbyje“ žmogus pasijusdavo laisvas: jei norėdavo, šokdavo ant stalo, židinio, užsinorėjęs galėdavo ištraukti tau iš burnos cigaretę arba išgerti nesaugomą bokalą, ir niekas ant jo dėl to nepykdavo. Ir jokio teatro – tie žmonės iš tiesų tokie buvo. Pavyzdžiui, kartą „Suokalbyje“ vienas senukas man pasakojo, kad namuose turi roges, kurios priklausė šventajam Kazimierui. Sakė laukiantis žiemos, kai galės jomis pasivažinėti, – tai pasakojo šaltai, be ironijos. Išklausiau ir paskui parašiau apie tai. Kai užsidarė baras, skaudėjo širdį, dabar Vilniuje tokia duobė. Kur dingo visi baro lankytojai?
– Metė gerti, išmirė arba surimtėjo.
– Viskas turi baigtį. Dar man patinka Užupis, bet einu ten ne dėl to, kad ieškau bohemos, o dėl to, kad tokios žavios vietos kaip šitas rajonas niekur kitur pasaulyje nerasi. Eidavau į „Suokalbį“ ne dėl rašytojų, o dėl įdomių, netipinių žmonių – tarp varnų ieškojau baltų varnų.
– O Čikagoje rašytojų kavinių yra?
– Yra, bet jų laikas jau praėjęs. Dabar kuriasi naujos vietos, o problema ta, kad žmonės eina į meną ne kaip į savo pašaukimą, bet kaip į kelią, kuris pašalina juos iš visuomenės. Tuomet tie, iškritusieji iš visuomenės, pradeda labai save vertinti, kaip nestandartinius, įdomius. O iš esmės tai tokia pat komercija, kaip ir kitur. Hipsterių rajonai panašūs tiek Čikagoj, tiek Niujorke, tiek Vilniuje, nes juose gyvena kūrėjai su tuo pačiu požiūriu į meną. Tarp jų kartais yra vienas kitas menininkas, neturintis kur kitur prisijungti ir gyvenantis toje pačioje bendruomenėje. Pats rašau ne dėl to, kad noriu atsijungti nuo visuomenės, o dėl to, jog esu pasmerktas – mano smegenyse savaime siaučia kūriniai. Rašau ne dėl to, kad ieškočiau rašytojų kavinės.
– Ar sekate kultūrinę spaudą čia ir už Atlanto?
– Mano sūnui dabar ketveri – iki jam gimstant skaitydavau daugiau kultūrinės spaudos, tiek lietuviškos, tiek amerikietiškos. Negaliu sakyti, kad esu skaitantis daug šiuolaikinių lietuvių rašytojų ir juos išmanau. Į rankas pakliūva tų rašytojų knygos, su kuriais susipažįstu arba kas nors jas perduoda, parodo. Esu susipažinęs ir kalbėjęs su Sigitu Parulskiu, Čikagoje ant savo darbo stalo turiu jo romaną „Tamsa ir partneriai“ – kai grįšiu, skaitysiu. Prieš dvejus metus dalyvavau „Vasaros literatūros seminaruose“, ten susipažinau su Mariumi Buroku, Giedre Kazlauskaite... Jeigu prašytumėte įvardyti įdomiausią Lietuvos rašytoją, sakyčiau, kad tai Juozas Erlickas. Esu pakankamai arti Lietuvos, tad suprantu jo kuriamą absurdą, tačiau jis neišverčiamas ir amerikiečiai Erlicko nepagautų .
– Lietuvoje šiuo metu kultūrinė spauda išgyvena ne pačius geriausius laikus finansiškai, kokia padėtis pas jus?
– Pas mus nėra Kultūros ministerijos, na, yra labdara, kuri remia meną, bet tikrai nėra taip, kad kažkas galvoja, jog būtinai reikia išlaikyti kultūrą. Kultūra pasirodo tuomet, kai kas nors tuo užsiima, tarkime, gali pabandyti išleisti romaną per agentą ir stengtis patekti į didelę leidyklą, bet tai, mano nuomone, neapsimoka, nes jeigu tu neparduosi to romano, į tave žiūrės kaip į nuostolį. Man labiau patinka prasidėti su tomis leidyklomis, kurios leidžia knygas ne dėl pelno. Mano leidėjas turi kitą darbą, todėl gali leisti jam įdomius dalykus negalvodamas, ar atsipirks. Bet tokia leidyba negaus pašalpos iš valdžios.
Kultūra išsilaikė per šimtmečius, nes kažkam visa tai rūpėjo. Galbūt pranyks vienas žurnalas, bet jeigu bus redakcijos darbuotojai, kuriems tai teberūpi, pasirodys kas nors nauja. Na, o jeigu nepasirodys, vadinasi, kultūra nusmukusi į bedugnę ir čia gyvena silpnapročiai. Bet aš tuo netikiu.
– Kadangi esu iš mažos šalies, vis apima kompleksai dėl skaitytojų auditorijos. Kartais atrodo, kad ji kasmet mažėja.
– Esu organizavęs savo knygos pristatymą, kuriame nebuvo nė vieno žmogaus, arba, kitąkart, atėjo penki rašytojai, kiekvienas atsivedė po draugą, visi prisigėrė ir nenupirko nė vieno egzemplioriaus. Būna, kad kas nors nusiperka tavo knygą, kai susipažįsta asmeniškai. Nemažai mano knygų buvo nupirkta Vakarų Europoje – ten, kur žmonės turi skaitymui laiko ir pinigų. Tam, kuris kiekvieną dieną priverstas galvoti, kaip prasimaitinti, poezijos skaityti neįsiūlysi – jam pirmiausia rūpi pagrindiniai išgyvenimo dalykai. Tad jeigu krenta kultūros lygis, mažėja skaitytojų, reikėtų žiūrėti į platesnius visuomeninius kontekstus, kodėl trūksta žmonių, galinčių skirti laiko menui? Gal dėl to, kad kyla skurdo rodikliai.
– Ankstesniuose interviu daug kalbėjote apie kosmopolitizmą. O ką Jums reiškia sąvoka „patriotiškumas“?
– Geras klausimas. Manau, kad atskirti save nuo kitų žmonių bet kokiu būdu yra pavojinga. Ir yra labai mažas skirtumas tarp žmogaus, kuris didžiuojasi savo kultūra, ir žmogaus, kuris žemina kitą. Kur tas skirtumas ir kaip jį suprasti?
Pagalvojus, kyla tokia mintis, kad patriotas yra žmogus, kuris myli savo kultūrą. O kaip sužinome apie kieno nors meilę – tas kas nors mus myli, rūpinasi, stengiasi suprasti ir gerbti mūsų norus bei poreikius. Tarkime, Stasys myli Marytę, – jo meilė turėtų būti akivaizdi ir kiti nuo tos meilės neturėtų kentėti. Būtų nemalonu, jeigu Stasys užsimautų treningus, „Golden State Warriors“ maikę , išgertų tris litrus alaus, pusę litro degtinės ir tada eitų į gatvę daužyti kaimynų langų ir rėkti: „Myliu Marytę!“
Patriotas neturėtų savo patriotiškumo skelbti: juk aišku, kodėl jaunas žmogus savanoriškai stoja į kariuomenę. Taip pat patriotiška mokyti vaikus skaityti, gydyti sergančius, auginti maistą tautiečiams, platinti išradimus, lengvinančius gyvenimą. Mylintis savo žemę taip pat neteršia gamtos, nemėto tuščių butelių ir saugo jos gerovę.
Išgirdus teiginį „aš didelis patriotas“, kyla klausimas, kaipgi tas patriotizmas išreiškiamas – vien tai, kad sergi už Lietuvos krepšinio rinktinę? Aš irgi sergu ir turiu Lietuvos pilietybę. Koks tai patriotizmas, jeigu bijoma svetimų kultūrinių, socialinių jėgų, kurios neva graso sunaikinti tapatybę? Toks patriotizmas baigiasi tada, kai susiduriama su ekonominiais dalykais. Juk patriotai vis tiek nešioja itališkus batus, rengiasi kiniškais drabužiais ir geria kolą – nes kaip tuos dalykus pakeisti savais? Jų nėra, gyvename globalizacijos pasaulyje. Galų gale, net ir krepšinis, už kurį sergama, yra svetimo krašto išradimas. Taigi tokiems patriotams aš bijočiau patikėti ginklą, nebent kas nors stovėtų šalia ir sakytų, kur šauti. Amerikoje, beje, tokių patriotų taip pat daug: jie mielai vaikščiotų su ginklu prie Meksikos sienos ir šaudytų į žmones, besiveržiančius į jų šalį dirbti už tris dolerius per valandą skerdykloje.