Accessibility Tools

Alis Balbierius. B. Januševičiaus nuotraukaAlis Balbierius. B. Januševičiaus nuotrauka

 

*

naktis
yra deimantas
iškasu jį vakaro rankomis
tyliai šlifuoju nematomais judesiais
iki tylos lapo briaunos
iki samurajiško viksvos aštrumo
prie nuogos lunatikės kojų
iki netobulo laikrodžio tobulo tiksėjimo
iki pirmosios rausvos ryto strėlės
į rasotą atrastą žolę

 

 

 

*

teptuko sapnas liečia drobę,
dažų vaivorykštę, beformes formas,
į tūrio tūrį skverbias, vainikuoja
beribiškumą plokštumos – kvadratą
netaisyklingai tobulą... ir baigias
teptuko sapnas, ir išnyksta drobė
kaip ir pasaulis, nykstantis aplinkui,
tik vakar susikūręs ir pradėtas
pažinti bei suvokti, ir – mylėti,
kaip paukščio pėdsakas danguj be pėdsako,
kaip traukinys Magritte’o, lekiantis be bėgių,
kur horizontuos rūko girios auga
ir niekio giesmę gieda apie Nieką...

 

 

Vilniaus ruduo

 

lietus ant antkapių ir bomžų
ruduo gilėja tartum sietuva
prie bernardinų glaudžiasi praeivis
vidurnaktis tartum sala

 

į rudenį įplaukus – vėlinės
artėja tarsi krantas nepuošnus
iš ten kur niekas nesivėlina
kur tyluma tavernų ir jausmus

 

nunešęs vėjas žaidžia vėlėm
lyg lapų kortom – nežinai
ar lapuos vėlės – ar iš vėjo
šešėliai jų kaip ir tasai kurs ėjo
prie bernardinų naktį – valkata –
bičiulis – sutvėrėjas – lietaus
virš antkapių ir laikinų prasmių

 

 

*

temsta: pūga
tūkstančiais nematomų pirštų
žiedžia šlapią sniego marmurą

 

vėjas greitėja
iš kosminių nakties vargonų vamzdžių
staugia lyg girtuoklis tuščiame erdvės butely
murma lyg sniego avelė lūžta lyg japono nupiešta pušies šaka

 

temstant sutemsta: mėgaujuos
vaizdais kuriuos matau nematydamas
vidunaktį išeinu į saulėtą žiemos rytą
pasaulį po saule – užpildytą
tūkstančiais pūgos skulptūrų
reljefų faktūromis ir rašmenimis kuriuos
pūga rašė dar tada kai buvom beraščiai
ir kai dar nebuvom

 

 

*

nežinau
ar sapnas ar tikrovė
regėjau: vienaakiai
paukščiai neskrido
tik vaikščiojo žeme
tarp medžių ir
gatvių namų plokštumų
didelėm laukinėm
pilnom gerumo
šiltos šviesos akimis
aš pradėjau tikėt
kad pirmieji ciklopai
buvo ne žmonės
o paukščiai
dideli kaip išmirę moa
šiek tiek nerangūs
ir tik vėliau – prie graikų
stojo dvikojų besparnių
ciklopų era

 

 

Rekonstrukcija: snaigių peiliukai

 

glamonių paukščiai aptūpdavo tavo kūną
(laikas augo lyg žolė pavasario pievose)
susipynę siūbuojantys medžių sargai
atverdavo girių rūmus o vėjas – o vėjas
nešė kelio į save – į tave – į mus – dainą
(laikas dar augo lyg žolė vasaros pievose)
krito byrėjo bučiniai lyg geltoni lapai
ruduo žvyrkelių botagais čaižė horizontus
(laikas nustojo augti brandino rudenio sėklas)
bučinių medžiai išbarstė lapų smaragdą
mūsų baltas kelias per žalias lygumas
staiga išsišakojo kaip dvigubas gyvatės liežuvis
(pirmosios snaigės krito lyg balti
deimanto aštrumo skutimosi peiliukai)

 

 

Rekonstrukcija: dvidešimtosios vasaros užkalbėjimas

 

iš senos nušiurusios
užrašų knygelės su senais naiviais eilėraščiais
išnyra svaigi dvidešimtmečio vasara
lyg povas lyg rojaus paukštis
lyg feniksas pasmerktas
vis atgimti atminties planetoje
kur amžina vasara lietė
žmonių ir medžių veidus
baltomis debesų rankomis
barstė lyg saulėgrąžų žiedlapius
geltonas ir giedančias dienas
(meile rinkdavom jas lyg obuolius
rudenėjant senam pažinimo sode)
kraujo raudonis ir upių mėlis
lėkė mano – tavo – mūsų – gyslomis
per neįvardintą pasaulio Vienį
prie sovietų – bet taip toli nuo sovietų
toli nuo kapitalizmo – dvidešimtosios
vasaros draustinyje kurio ribas
žinojom tik dviese

 

 

Apie valandas

 

valandos yra kaip gėlės
ciferblatų galvos vėjy
nebanalios šitos gėlės
net tada kada banalūs
įvykiai ar mintys tavo
ar buitis prismaugus būtį
ar tiesiog depresijos minutė
ar nusivylimo juodas šydas
krenta ant prasmių raidyno...

 

valandos yra kaip gėlės
žydi sau ir tau jos duotos
jei regėsi ta rega tikrąja
jei kaip dovaną priimsi
ciferblatų galvas vėjy
net tada kai jie rūdija
net tada kai jie išbyra
sėklom į pasaulio vėjus
valandos yra kaip gėlės
motinos meilužės sesės
dieviškas be dievo jų žydėjimas
ir toli tas paskutinis ciferblatas

 

 

Klimato atšilimas

 

jau kloja sniegas baltą sielą
ant šlapio purvo.
                          Sniegas
šiam Europos užkampy vaikų svajonė.
Joks tikras senis šaltis neateis purvynais,
užstrigs ant žvyrkelio jo eiklios rogės;
praplėš šalikelės erškėtis rūbo skverną
ir baigsis gruodis taip, kaip baigės
daugybė gruodžių – nieko naujo –
ištirpsta sniegas – baltą sielą
sapnuoja vaikas – palmės sėklą
į šiaurę neša žydras brizas

 

 

Liepos trisdešimtoji

 

I
brangakmenis yra vienišas.
paukštis yra aukščiau už dangų.
pasaulis šiandien neturi
nei pradžios, nei pabaigos.

 

žolės yra žalesnės už atmintį.

 

II
stalas sode raudonai dažytas
vasaros lietui lyjant. Sraigė
kopia aukštyn po sausros,
žolės nusigeria dangaus vandeniu,
stipresniu už degtinę.
                                   Žydi
liepos trisdešimtoji it rožė.
Žolės ir žmonės žengs
rugpjūčio vieškeliu link Žolinių.

                                       2015

 

 

*

Sausros demonai
degančių vėjų lūpom

 

dykroj be dūmų
užsiliepsnoja ir sudega
paskutinis saulėgrąžos geltonis

 

toli nuo Van Gogo
toli nuo musonų
virš Himalajų

 

 

Koanas sau pačiam

 

kada ieškojau kelio – praradau
kai nieko neieškojau – kelias vedė

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)