Žodžio atrofija
Mes, silpnavalių mokyklos auklėtiniai, fragmento ir stigmos stabmeldžiai, priklausome klinikinei epochai, kur svarbūs tėra tik ypatingi atvejai. Mus domina tik tai, ką rašytojas nutylėjo, tik tai, ką jis galėjo pasakyti, tik jo nebylios gelmės. Jei po jo lieka raštai, jeigu jis suprantamas, mūsų užmarštis jam garantuota.
Štai ji – neišsipildžiusio menininko, pralaimėtojo, iššvaisčiusio savo nusivylimus ir nemokėjusio jų priversti užderėti, magija.
Kiek puslapių, kiek knygų, kurios buvo mūsų išgyvenimų šaltiniais ir kurias perskaitinėjame, kad jose išnagrinėtume prieveiksmių savybes ar būdvardžių ypatybes!
Kvailystėje slypi tam tikras rimtumo pradas, kuris, geriau nutaikytas į tikslą, galėtų pagausinti šedevrų derlių.
Jei neabejotume pačiais savimi, mūsų skepticizmas būtų negyva įstatymo raidė, sutartinis nerimas, filosofinė dogma.
Vadinamosios „tiesos“ – mes nebenorime daugiau linkti nuo jų naštos, nebenorime būti jų aukomis ar bendrininkais. Aš svajoju apie pasaulį, kur žmonės atiduotų gyvybę už kablelį.
Kaip man patinka antrarūšiai mąstytojai (tarkim, Joubert’as1), kurie iš diskretiškumo gyveno kitų genijų šešėlyje ir, bijodami pažadinti genijų savyje, jo atsižadėjo!
Jei Molie³re’as būtų palinkęs virš savųjų bedugnių, tai Pascalis – su savosiomis – atrodytų tiesiog kaip žurnalistas.
Įsitikinimas naikina stilių: iškalba rūpinasi tie, kuriems nelemta užsimiršti tikėjime. Neturėdami į ką tvirtai atsiremti, jie kabinasi į žodžius – tikrovės muliažus, užtat kiti su kietais įsitikinimais niekina žodžių regimybę ir mėgaujasi improvizacijos patogumais.
Sergėkitės tų, kurie atsuka nugarą meilei, garbės troškimui, visuomenei. Jie atkeršys už tai, kad viso šito atsisakė.
Idėjų istorija – tai vienišių pagiežos istorija.
Mūsų dienų Plutarchas parašytų „Nevykėlių paralelines biografijas“.
Anglų romantizmas buvo sėkmingas opijaus tinktūros, tremties ir džiovos mišinys; vokiškasis – alkoholio, provincijos ir savižudybės mišinys.
Kai kuriems protams būtų labai tikę gyventi vokiškame romantizmo epochos miestelyje. Tarkim, nesunku būtų įsivaizduoti kokį Gérard’ą von Nervalį, gyvenantį Tiubingene ar Heidelberge!
Vokiečių ištvermė netgi beprotybėje nežino ribų: Nietzsche atlaikė savąją vienuolika metų, Hölderlinas – keturiasdešimt.
Lutheryje, šiuolaikinio žmogaus prototipe, pasireiškė visos nestabilios psichikos rūšys: Pascalis jame sugyveno su Hitleriu.
„...Tik tiesa yra gražuolė, tik jinai verta mūs meilės“2, – čionai glūdi visos Prancūzijos ydų ištakos, neaiškumo ir miglotumo atsisakymas.
Ne Descartes’as, o Boileau turėtų viešpatauti šioje tautoje ir cenzūruoti jos genijų.
Pragaras – tikslus kaip protokolas.
Skaistykla – netikra kaip ir visos užuominos apie Dangų.
Rojus – pramanų ir banalybių rinkinys.
Dante’s trilogija yra labiausiai vykusi velnio reabilitacija per visą krikščionybės istoriją.
Shakespeare’as – rožės ir bardišiaus pasimatymas.
Prašvaistyti savo gyvenimą – vadinasi, palytėti poeziją nesinaudojant talentu.
Tik paviršutiniški protai su idėjomis elgiasi jautriai.
Valdžios kliaučių (the law’s delay, the insolence of office3), kaip vienos iš savižudybę pateisinančių priežasčių, priminimas, man regis, yra pati giliausia Hamleto ištara.
Nuvalkiojus išraiškos būdus, menas ėmė orientuotis į ne-sąmonę, į vidinį ir neperteikiamą pasaulį. Raiškumo dvelksmas tiek dailėje, tiek muzikoje ar poezijoje mums visai pagrįstai rodosi pasenęs ar vulgarus. Greit išnyks publika, o jai įkandin – ir menas.
Civilizacija, prasidėjusi katedrų statybomis, savo dienas baigs uždaryta į šizofrenijos belangę.
Kai esame per tūkstantį mylių nuo poezijos, mes įsitraukiame į ją, paklusę ūmiam troškimui užstaugti – paskutinei lyrizmo stadijai.
Būti Raskolnikovu – be žmogžudystės kaip pasiteisinimo.
Aforizmus kuria tik žmonės, apimti siaubo žodžių apsupty, siaubo žūti kartu su visais žodžiais.
Kaip gaila, kad negalime grįžti į tuos laikus, kai jokia vokabula negadino kraujo gyvoms būtybėms, grįžti prie trumpų jaustukų, nesąmoningumo rojaus, bežodės nuostabos džiaugsmo!
Būti „giliu“ nesunku: užtenka tik pasinerti į savų kliaudų liūną.
Bet kuris žodis mane skaudina. O kaip man būtų malonu paklausyti gėlių šnekos apie mirtį!
Stiliaus etalonai: keiksmažodis, telegrama ir epitafija.
Romantikai buvo paskutinieji savižudybės profesionalai. Po jų viskas daroma bet kaip... Savižudybių kokybei pagerinti mums mirtinai būtina nauja amžiaus negalia.
Nuvalyti literatūrai grimą nuo veido, kad pamatytum, kokia ji yra iš tikrųjų, yra lygiai taip pat pavojinga, kaip nusavinti iš filosofijos jos talalynes (charabia). O kas, jei visi proto kūriniai paaiškės tesą perdažyti niekučiai? O esmė atsiskleis tik anapus artikuliuotos kalbos – per grimasą ar katalepsiją?
Jei viską sunaikinusi knyga nesusinaikintų pati, mūsų įsiūtis nueitų perniek.
Mes, išsklaidytos monados, priartėjome prie apdairių nuliūdimų ir numatomų anomalijų pabaigos: jau ne vienas požymis liudija, kad ateis kliedesių viešpatija.
Rašytojo „šaltiniai“ yra ne kas kita kaip jo gėdos žymės; tas, kuris neatranda jų savyje ar ginasi jų turįs, pasmerktas užsiimti plagiatu ar kritika.
Bet kuris besikankinantis vakarietis primena Dostojevskio herojų, turintį sąskaitą banke.
Geras dramaturgas privalo jausti, kada griebtis skerdynių; kas dar po Elžbietos laikų dramaturgų moka nužudyti savo personažus?
Nervų ląstelės jau taip gerai prisitaikė prie visko, kad mums nederėtų viltis, jog kada nors pasirodys tokia beprotybė, kuri, užvaldžiusi smegenis, tas ląsteles išsprogdintų.
Po Benjamino Constant’o4 dar niekam nepavyko taip tiksliai pagauti nusivylimo intonacijos.
Tas, kuris įsisavinęs mizantropijos pagrindus nori žengti toliau, tegu išeina Swifto mokyklą: tik ten jis išmoks, kaip neuralgija sustiprinti neapykantą žmonijai.
Būtent Baudelaire’as fiziologiją įtraukė į poeziją, o Nietzsche – į filosofiją. Tik jie organinius sutrikimus pavertė giesmėmis ir mąstymo kategorijomis. Jiems, sveikatos posūniams, teko dalia užtikrinti ligai sėkmingą karjerą.
Paslaptis – tai pagrindinis žodis, kurio griebiamės kitiems apgauti, kad jie patikėtų, jog esame „gilesni“ už juos.
Už tai, kad išliko po mados svyravimų, Nietzsche, Proustas, Baudelaire’as ar Rimbaud turi padėkoti savo nešališkam žiaurumui, demoniškai chirurgijai, savo tulžies gausai. Jei kas ir užtikrina ilgą kūrybos gyvenimą, neleidžia jai pasenti, tai jos nuožmumas. Iš piršto laužtas teiginys? Tai pamąstykite apie autoritetą, kurį pelnė evangelija – agresyvi knyga, nuodinga, jei ne nuodingiausia knyga iš visų.
Publika metasi prie „humanistais“ vadinamų autorių; ji žino, kad čia jai nėra ko bijoti: jie, kaip ir ji, sustoję pusiaukely, pasiūlys kokį sandorį su neįmanomybe, rišlią Chaoso viziją.
Žodinė pornografų paleistuvystė dažnai kyla iš drovumo, gėdos pertekliaus, neleidžiančio jiems išviešinti savo „sielos“, o, svarbiausia, jos įvardyti: nė viena kalba neturi nepadoresnio už ją žodžio.
Galų gale visai įmanomas dalykas, kad už regimybės slepiasi kažkokia tikrovė, bet būtų kvaila tikėtis, jog kalba gali ją aprašyti. Tad kuriam galui sunkinti sau gyvenimą kokia nors viena, o ne kita nuomone, atsitraukti prieš banalybę ar nesuvokiamybę, prieš būtinybę kalbėti ar rašyti balažin ką? Nors trupinėlis išminties paskatintų mus vienu metu ginti kiekvieną požiūrį su šypsenos ir griovimo eklektika.
Nevaisingumo baimė verčia rašytoją pereikvoti jam skirtus išteklius ir prie išgyventų pramanų pridėti dar daug kitų – pasiskolintų ar suklastotų. Po „pilnu raštų rinkiniu“ guli apgavikas.
Pesimistui tenka kasdien išgalvoti vis naujus savo egzistencijos pateisinimus: jis yra gyvenimo „prasmės“ auka.
Makbetas: nusikaltimo stoikas, Markas Aurelijus su durklu.
Dvasiai būdinga šauniai pasipelnyti iš kūno pralaimėjimų. Ji turtėja jo sąskaita, nusiaubia kūną, džiūgauja regėdama jo nelaimes ir apskritai verčiasi banditizmu. Tad civilizacija už savo laimę turi padėkoti plėšiko žygiams.
„Talentas“ yra pati saugiausia priemonė viską iškraipyti, deformuoti ir apsigauti vertinant save. Tikroji egzistencija yra tik tų, kurių gamta visiškai neapdovanojo. Todėl keblu įsivaizduoti netikresnį pasaulį nei literatūros pasaulis ar labiau nutolusį nuo tikrovės žmogų nei rašytojas.
Išsigelbėti neįmanoma, nebent tik imituojant tylą. Bet mūsų kalbumas yra prenatalinis (prénatale). Mes – plepių rasė, šnekių spermatozoidų rasė – esame chemiškai susieti su Žodžiu.
Ženklo vaikymasis paženklintojo daikto nenaudai; kalba laikoma savaiminiu tikslu, „tikrovės“ konkurentu; net pačių filosofų logomanija byloja apie civilizaciją, kur sintaksė pranoksta absoliutą, o gramatikas – išminčių.
Goethe, visapusis menininkas, yra mūsų antipodas: pavyzdys kitiems. Svetimas neužbaigtumui, šitam nūdienos tobulybės idealui, jis niekaip nenorėjo suprasti grėsmių, tykančių kitų žmonių, o savąsias taip asimiliavo, kad visiškai nuo jų nekentėjo. Jo šviesi lemtis mus gniuždo; veltui kapstęsi joje, kad aptiktume taurias ar gėdingas paslaptis, mes priversti sutikti su Rilke’s žodžiais: „Aš neturiu organo Goethe’i suvokti.“
XIX amžius vertas piktų žodžių vien už tai, kad priperėjo šutvę aiškintojų, šitų skaitymo mašinų, šitų proto auglių, kurių tikras įsikūnijimas yra Profesorius – civilizacijos nuosmukio, prastėjančio skonio, triūso pergalės prieš įnorį simbolis.
Viską matyti išoriškai, sisteminti tai, kas neišsakoma, į viską skersakiuoti, inventorizuoti kitų nuomones!.. Komentuoti bet kurį kūrinį yra žalinga ar beprasmiška, nes visa, kas tarpiška, yra niekis.
Kadaise profesoriai daugiausia knyburiavo teologiją. Tuomet jie bent galėjo teisintis tuo, kad mokė apie absoliutą, tenkinosi mokymu apie Dievą, o mūsų laikais niekas neišsprūsta iš jų pražūtingos kompetencijos.
Jei kuo skiriamės nuo mūsų pirmtakų, tai familiariu elgesiu su Paslaptimi. Mes ją net perkrikštijome: šitaip gimė Absurdas...
Stiliaus klastotės: kasdieniam liūdesiui suteikti neįprastą išraiškos formą, išpuošti smulkias nelaimes, pridengti tuštumą, gyvuoti žodžiu, atodūsio ar sarkazmo frazeologija!
Neįtikėtina, kad perspektyva turėti biografą dar nė vieno neprivertė atsisakyti teisės turėti gyvenimą.
Dėl didelio naivumo metęsis ieškoti Tiesos, aš kadaise – perniek – tyrinėjau daugelį mokslo šakų. Jau buvau bepradedąs laikytis skepticizmo, kai man šovė į galvą iš paskutiniųjų kreiptis pagalbos į Poeziją: kas žino, gal kaip tik ji ir yra man reikalinga, gal už jos savivalės slypi koks nors galutinis apreiškimas. Tuščios pastangos! Pasirodo, ji dar toliau nei aš pažengė neigdama, todėl privertė mane atsisakyti net savo dvejonių...
Kokį sielvartą kelia Žodžio kvapai tam, kuris įkvėpė Mirtį!
Kadangi nesėkmės atitinka pasaulio tvarką, natūralu, kad iš jų pelnosi Dievas. Dėl jo besigailinčių ar jį niekinančių snobų Dievas vis dar madingas. Tačiau kiek dar tęsis šis domėjimasis juo?
„Jis turėjo talentą, tačiau niekam daugiau neberūpi. Jį užmiršo.“ – „Taip jam ir reikia: jis nesiėmė visų atsargumo priemonių, kad jį neteisingai suprastų.“
Niekas taip neišsekina proto kaip jo bjaurėjimasis miglotų minčių brandinimu.
Ką veikia išminčius? Jis nesipriešina tam, kad mato, valgo ir t. t., tai yra nenorom susitaiko su šia „devynių angų žaizda“, arba žmogaus kūnu, pasak Bhagavadgytos5. O kas yra išmintis? Oriai kęsti mūsų angų primestą pažeminimą.
Poetas: šelmis, mokantis nuobodžiauti pramogos dėlei ir besikrapštantis prie savo sumaiščių, kurias visais įmanomais būdais pats ir sukėlė. O paskui naivūs palikuonys graudenasi dėl jo likimo...
Kone visi kūriniai buvo sukurti pasitelkus imitacijos nušvitimus, nusižiūrėtus drebulius ir nuplagijuotas ekstazes.
Ištęsta iš prigimties, literatūra minta vokabulų pilnakraujyste, žodžio metastazėmis.
Europoje per mažai griuvėsių epui suklestėti. Vis dėlto galima pagrįstai spėti, kad, pavydėdama Trojai ir linkusi ją pamėgdžioti, Europa pasiūlys tokių svarbių temų, kad nei romanas, nei poezija jų nebeaprėps...
Aš mielai prisidėčiau prie Omaro Chajamo ir drauge išgyvenčiau jo liūdesį be atsako, tačiau jis neatsispyrė paskutinei iliuzijai: tikėjo vynu.
Už tai, kas manyje geriausia, už tą šviesos žiburėlį, skiriantį mane nuo visų, aš turiu padėkoti savo retiems pašnekovams – keliems kandiems niekšams, keliems nepaguodžiamiems niekšams, kurie, tapę savo griežto cinizmo aukomis, daugiau negalėjo atsiduoti jokioms ydoms.
Negana, kad gyvenimas iš esmės yra klaida, jis dar stokoja ir gero skonio, o šito jau nepajėgia ištaisyti nei mirtis, nei poezija.
Šitame „didžiajame miegamajame“, kaip visatą vadina vienas daoistinis tekstas, košmaras yra vienintelis proto šviesulys.
Neužsiimkite Literatūra, jei jūsų aptemusią sielą užvaldė aiškumo manija. Po jūsų liks tik išraiškingi atodūsiai – varganos jūsų nenoro būti savimi nuotrupos.
Pro intelekto kančias prasišviečia kažkokia santūri elgsena, kurios veltui ieškotume širdies nerimastyje.
Skepticizmas yra grakšti nerimo forma.
Būti šiuolaikiškam tolygu perdarinėti tai, kas nepataisoma.
Mokinio tragikomedija: panūdęs pralenkti moralistus, kurie mane mokė smulkinti mintį, aš ją sutryniau į dulkes...
Meilės gajumas
Nuobodžiauja tik erotiškos natūros, iš anksto nusivylusios meile.
Besibaigianti meilė yra toks didelis filosofinis išmėginimas, kad bet kuris tai patyręs kirpėjas tampa Sokrato varžovu.
Kas yra meilės menas? Mokėjimas vampyro temperamentą derinti su plukės santūrumu.
Kančios paieškomis, aršiu siekiu kentėti kankiniui gali prilygti nebent pavyduolis. Tačiau pirmasis kanonizuojamas, o antrasis – išjuokiamas.
Kodėl „vedybų katafalkas“ (the Marriage hearse6), o ne meilės katafalkas? – Koks apgailėtinas Blake’o ribotumas.
Onanas, Sade’as, Masochas – na, ir laimės kūdikiai! Jų vardai, kaip ir jų darbai, niekada nepasens.
Meilės gajumas: būtų neteisinga piktžodžiauti apie jausmą, pergyvenusį ir romantizmą, ir bidė.
Besižudantis dėl kokios nors šliundros įgyja visuotinesnę ir gilesnę patirtį nei sukrečiantis pasaulį herojus.
Kas švaistytų savo lytines galias, jei žinotų, kad neteks proto ne vienai kitai sekundei, bet visam gyvenimui?
Kartais svajoju apie tolimą ir miglotą meilę nelyg šizofrenija apie kokį nors aromatą...
Jausti savo smegenis yra pražūtinga tiek mąstymui, tiek vyriškumui.
Paguldyti galvą tarp dviejų krūtų, tarp dviejų mirties žemynų...
Kiekvieno troškimo viduje pjaunasi vienuolis ir mėsininkas.
Vien tik suvaidintos aistros, netikri šėlsmai šiek tiek dera su protu ir savigarba; užtat nuoširdūs jausmai reikalauja visiškai nepaisyti savęs.
Laimingai įsimylėjęs Adomas būtų apsaugojęs mus nuo istorijos.
Visados maniau, kad Diogenas jaunystėje turėjo kažkokių nemalonumų dėl meilės: į pašaipos kelią pastūmėja venerinė liga arba nesukalbama kambarinė.
Esti tokių laimėjimų, už kuriuos atleidi tik pačiam sau: juk nepulsi spausti rankos žmogui, kurį mintyse įsivaizdavai kriuktelint iš ekstazės.
Kūnas ir gailestingumas nesuderinami dalykai: orgazmas net šventąjį paverstų vilku.
Po metaforų – vaistinė. Šitaip suyra ir didūs jausmai.
Pradėti kaip poetui, o baigti kaip ginekologui! Iš visų būsenų meilužio būsena yra labiausiai nepavydėtina.
Paskelbi karą liaukoms ir kartu puoli kniūbsčias, vos tik dvelkteli mergšės dvokas... Ar ne bejėgė puikybė kvapų liturgijos, zoologinių smilkalų akivaizdoje?
Sugalvoti meilę, skaistesnę už pavasarį, kuris – nuliūdęs dėl gėlių ištvirkavimo – gailiai verktų prie jų šaknų...
Seksualumas: kūnų balkanizacija, chirurgija ir pelenai, šventėjančio žmogaus virsmas gyvuliu, juokingo ir neužmirštamo kracho trenksmas...
Aš galiu suprasti ir pateisinti anomalijas meilėje ir visame kame, bet kad ir tarp kvailių pasitaiko impotentų – to mano galva neišneša.
Ir geidulingumas, ir paniška baimė mus grąžina prie ištakų; neteisingai nušalintai šimpanzei galiausiai išmuša šlovės valanda – tol, kol trunka stūgsmas.
Ironija atmieštas seksualumas darko lytinių santykių praktiką ir jų adeptą paverčia žmonių giminės paplavūnu (fumiste).
Dvi vargšės aukos, besižavinčios savo kankyne, savo prakaituotais garsais. Kokio ceremonialo mus verčia laikytis jausmų svarba ir kūniškų poreikių rimtybė!
Juoko pliūpsnis aistringai gargiant – štai vienintelis būdas mesti iššūkį kraujo šauksmui, biologijos triumfui.
Kam neteko išklausyti išpažinimų kokio nors šelmio, greta kurio pats Tristanas atrodytų kaip sąvadautojas?
Meilės orumas pasireiškia iliuzijų netekusiu prieraišumu, kuris lieka ir po seilėjimosi mirksnio.
Jei tik impotentai žinotų, kokia motiniškai dėmesinga jiems buvo gamta, jie pašlovintų savo liaukų sapną ir liaupsintų jį visose gatvių sankryžose.
Nuo tada, kai Schopenhaueriui šovė į galvą absurdiška mintis įtraukti seksualumą į metafiziką, o Freudui – nešvankybę pakeisti mūsų sutrikimų pseudomokslu, iš pirmojo sutiktojo gali tikėtis, kad jis ims pasakoti apie savo žygių „reikšmę“, apie savo drovumą ir sėkmes. Tuo prasideda visos išpažintys; tuo baigiasi visi pokalbiai. Netrukus bendraudami su kitais žmonėmis mes tiesiog registruosime jų tikrus ar pramanytus orgazmus... Tokia yra mūsų savistabos ir anemijos suniokotos rasės lemtis – veistis žodžiais, puikuotis savo naktimis, perdedant per jas patirtus triumfus ar nesėkmes.
Kuo mažiau individas turi iliuzijų, tuo didesnė rizika, kad, staiga įsimylėjęs, jis elgsis kaip paika modistė.
Vyrui ir moteriai atsiveria du keliai: žiaurumas arba abejingumas. Visa mums byloja, kad jie pasirinks pastarąjį, kad tarp jų nebus nei pasiaiškinimų, nei išsiskyrimų, kad jie tiesiog tols vienas nuo kito, kad mokyklų ir šventyklų peršama pederastija ir onanizmas užvaldys mases, kad daugelis pašalintų ydų vėl įsigalės ir vedybinio gyvenimo spazmus bei prakeiksmą pakeis mokslinės priemonės.
Meilė – anatomijos ir ekstazės mišinys, neišsprendžiamybės apoteozė, idealus nusivylusios bulimijos penas – mus traukia į patį šlovės dugną...
O vis dėlto mes tebemylime... ir tas „vis dėlto“ slepia begalybę.
Prie tuštumos ištakų
Aš tikiu žmonijos išsigelbėjimu, kalio cianido ateitimi...
Ar kada nors žmogus atsigaus nuo to mirtino smūgio, kurį jis sudavė gyvenimui?
Aš vis tiek niekada negalėčiau susitaikyti su daiktais, net jei kiekvienas mirksnis, atsiplėšdamas nuo laiko, skubėtų su bučiniu link manęs.
Tik su įskilusia sąmone galima rasti plyšį į anapilį.
Kas, aklinoje tamsoje stebeilydamasis į veidrodį, nematė jo laukiančių nusikaltimų projekcijos?
Jei neturėtume gebėjimo perdėti savo nelaimių, negalėtume jų ištverti. Neįprastai jas išpūsdami, mes laikome save rinktiniais atstumtaisiais, išrinktaisiais prieš plauką, nemalonės pateptaisiais ir paskatintaisiais.
Mūsų pačių labui kiekviename iš mūsų gyvena Nepagydomybės pagyrūnas.
Viską dera patikrinti, net raudas...
Kuomet Aischilas ar Tacitas jums rodosi pernelyg prėski, atsiverskite „Vabzdžių knygą“ – šėlsmo ir nenaudingumo apreiškimą, pragarą, kuris, mūsų laimei, neturės nei dramaturgo, nei metraštininko. Kas liktų iš mūsų tragedijų, jei koks nors mokytas vabalėlis mums papasakotų apie savąsias?
Nors ir rymote, tačiau jūsų kraujas karštligiškai verda lyg po didžių žygių; jei nėra priešų, įsitraukiate į sekinančią kovą... Visa tai tėra tik nemotyvuota neurozės įtampa, galinti net ir bakalėjos pardavėją nelyg nugalėtą generolą supurtyti šiurpuliais.
Kiekviena šypsena, kurią matau, man lyg byloja: „Pažvelk į mane! Tai paskutinis kartas!“
Viešpatie, pasigailėk mano kraujo, mano liepsnojančios anemijos!
Kiek daug susikaupimo, uolumo ir takto mums reikia, kad sugriautume savo gyvenimo prasmę!
Vos tik prisimenu, kad individai tėra gyvenimo taškomi purslai ir kad pats gyvenimas nedaug ko savaime vertas, bemat pasuku į artimiausią užkandinę su mintimi niekada iš jos neišeiti. Net ir ištuštinęs tūkstantį butelių, vis tiek nepamėgsiu Utopijos, tikėjimo, kad dar ne viskas prarasta.
Kiekvienas užsidaro savo baimėje – savo dramblio kaulo bokšte.
Atskleisti paslaptį, kaip prisitaikau prie gyvenimo? – Keičiu neviltis kaip marškinius.
Kassyk išnykstant patiri nelyg paskutinį pojūtį – Dievuje.
Godus agonijoms, aš miriau jau tiek kartų, kad man rodos stačiai nepadoru dar piktnaudžiauti lavonu, kuris man daugiau nebebus naudingas.
Kokia dar ten Aukščiausioji Būtybė ar koks kitas žodis didžiosiomis raidėmis? Žodis Dievas skambėtų geriau. Jį ir derėtų išsaugoti. Argi žaidžiant tiesomis nereikėtų laikytis eufonijos taisyklių?
Ištikus paroksizmui be priežasties, nuovargis esti kliedesio atmaina, o pats nuvargėlis – povisatės (sous-universe) demiurgas.
Mano kiekviena diena – Rubikonas, kuriame norisi nuskęsti.
Nė vienas iš religijos įkūrėjų savo užuojauta neprilygo vienai daktaro Pierre’o Janet7 pacientei. Be viso kito, ją ištikdavo gailesčio priepuoliai „šitam nelaimingam Senos ir Uazos departamentui, kuris suspaudžia ir apjuosia Senos departamentą, niekaip negalėdamas jo atsikratyti“.
Dėl užuojautos, kaip ir dėl visa kita, psichiatrijai priklauso paskutinis žodis.
Mūsų sapnuose išnyra mumyse gyvenantis pamišėlis; pašeimininkavęs sapnuose, jis užmiega mūsų asmenybės gelmėse, žmonijos prieglobstyje; tiesa, kartais išgirstame jį knarkiant mūsų mintyse...
Kaip palengvėja žmogui, drebančiam dėl savo melancholijos ir bijančiam nuo jos pagyti, kai sužino, kad jo nuogąstavimai – nepagrįsti, kad ji nepagydoma!
„Iš kur toks Jūsų pasitikėjimas savimi?“ – „Matote, man pasisekė likti gyvam po tiekos naktų, kai klausinėdavau savęs: gal auštant nusižudyti?“
Mirksnis, kai mums staiga šauna mintis, neva mes viską supratome, sutapatina mus su žudiku.
Tik tada, kai nebegalime atnaujinti savo apgailestavimų, suvokiame, kas yra negrįžtama.
Būna mintys, kurios, skriedamos erdve, staiga atsitrenkia į kaukolės skliautą...
Religingą natūrą lemia ne tiek įsitikinimai, kiek poreikis tęsti savo kančias po mirties.
Su siaubu stebiu, kaip slopsta mano neapykanta žmonėms, kaip silpsta paskutiniai saitai, siejantys mane su jais.
Nemiga – vienintelė didvyriškumo forma, deranti su lova.
Jaunam garbėtroškai didžiausia nelaimė yra sukinėtis tarp žmonių žinovų. Man teko bendrauti su trim ar keturiais iš jų: jie pribaigė mane, sulaukusį dvidešimties metų.
Tiesa? Ji priklauso Shakespeare’ui; jei filosofas pamėgintų ją užvaldyti, išlakstytų gabalais su visa savo sistema.
Išnaudoję visus argumentus už linksmybę ar liūdesį, mes galiausiai išmokstame patirti juos grynuoju pavidalu ir gyventi tai linksmybėje, tai liūdesy, prisijungdami prie pamišėlių...
Ar aš, šitiek kartų demaskavęs kitų didybės maniją, galiu neapsijuokdamas vis dar laikyti save neveiksmingumo pavyzdžiu, pirmuoju tarp nereikalingųjų?
„Viena vienintelė mintis, skirta Dievui, verta daugiau nei visata“ (Katharina Emmerick8). – Ji teisi, šita vargšė šventoji…
Beprotybė ištinka tik plepius ir tylenius: tuos, kurie ištuštino visą paslaptį iš savęs, ir tuos, kurie jos sukaupė savyje per daug.
Kai mus užvaldo siaubas – atvirkštinė megalomanija, – tampame pasaulinio sūkurio centru, o žvaigždės ima piruetais suktis aplink mus.
Kai ant Pažinimo medžio subręsta kokia nors mintis, kaip norėtųsi į ją įsiskverbti, įsikirmyti ir pagreitinti jos krytį!
Idant neįžeisčiau kitų žmonių įsitikinimų arba triūso ir jie neapkaltintų manęs nei kietaširdiškumu, nei dykinėjimu, aš taip mečiausi į Sumaištį, kad paverčiau ją savąja pamaldumo forma.
Polinkis į savižudybę būdingas baikštiems, įstatymus gerbiantiems žudikams; bijodami žudyti, jie svajoja apie savinaiką, būdami užtikrinti, kad liks nenubausti.
„Kai skutuosi, – kalbėjo man vienas pusprotis, – kas, išskyrus Dievą, gali sukliudyti man persirėžti gerklę?“ Žodžiu, tikėjimas tėra tik viena iš savisaugos instinkto gudrybių. Visur vien biologija...
Bijodami kančios, mes visaip stengiamės panaikinti realybę. O jei mums pasiseka, šis panaikinimas taip pat virsta kančių šaltiniu.
Kas nemato mirties pro rožinius akinius, tas negaluoja širdies daltonizmu.
Neišaukštinusios abortų ir neįteisinusios kanibalizmo, šiuolaikinės visuomenės bus priverstos spręsti savo problemas kitais, radikalesniais metodais.
Paskutinis prieglobstis tiems, kuriems lemtis pabeldė į duris, yra pati lemties idėja.
Kaip norėčiau būti augalu, net jei man tektų budėti prie ekskrementų!
Ak, ta protėvių minia, aimanuojanti mano kraujyje... Iš pagarbos jų nesėkmėms aš nusižeminu iki atodūsių.
Viskas persekioja mūsų mintis, pradedant mūsų protu.
Mums neduota žinoti, ar žmogus dar ilgai vartos kalbą. O gal pamažu susigrąžins staugimą?
Paryžius, labiausiai nutolusi nuo rojaus vieta, vis dėlto lieka vieninteliu miestu, kur malonu netekti vilties.
Yra tokių sielų, kurių ir pats Dievas, puolęs ant kelių ir ėmęs melstis už jas, negalėtų išgelbėti.
Vienas ligonis man kalbėjo: „Kam man visos tos kančios? Aš gi ne poetas, kad galėčiau jomis pasinaudoti ar pasipuikuoti.“
Kai, pašalinus sukilimo priežastis, nežinai, prieš ką sukilti, galva ima taip smarkiai svaigti, kad atiduotum savo gyvybę mainais už bet kokį prietarą.
Mes blykštame todėl, kad mūsų kraujas nuslūgsta, idant neatsidurtų tarp mūsų ir nežinia ko...
Kiekvienas turi savo maniją: manoji buvo laikyti save normaliu, pavojingai normaliu. Ir kadangi kiti man atrodė bepročiai, tai galų gale ėmiau jų bijoti, o labiausiai – savęs.
Po kelių amžinybės jausmo ir karštinės priepuolių pradedi klausti savęs: kodėl gi aš nesiteikiau tapti Dievu?
Mąslios ir kūniškos prigimtys: Pascalis ir Tolstojus. Polinkis į mirtį ar bjaurėjimasis ja, suvokti mirtį dvasiškai ar fiziologiškai. Pascalis su ligos pagadintais instinktais įveikia savo nerimastį, o Tolstojus, įtūžęs, kad reikės mirti, primena paklaikusį dramblį, sumindžiotas džiungles. Nulinėse kraujo platumose nėra vietos susimąstymams.
Tas, kuris dėl chroniško lengvabūdiškumo praleido progą nusižudyti, sau pačiam atrodo kaip kančių veteranas, savižudybės pensininkas.
Kuo artimiau susipažįstu su prietema, tuo labiau įsitikinu, kad vieninteliai, šį tą supratę apie žmonių ordą, yra šansonjė, šarlatanai ir pamišėliai.
Sušvelninti mūsų sopulius, paversti juos abejonėmis – štai gudrybė, įperšanti mums bailumą, šitą visų vartojamą skepticizmą.
Liga – nesąmoningas kelias savęs link – mums primeta „gelmę“, pasmerkia jai. O ligonis? Tai metafizikas prieš savo valią.
Po tuščių antrosios tėvynės paieškų galiausiai dera susitaikyti su mirtimi, kad šioje naujoje tremtyje įsitaisytumei kaip pilietis.
Kiekvienas pasaulyje apsireiškiantis žmogus savaip atnaujina gimtąją nuodėmę.
Susitelkęs į liaukų dramas, atidus gleivinių išpažintims, Pasibjaurėjimas paverčia mus fiziologais.
Jei kraujo skonis nebūtų toks prėskas, asketas save įprasmintų atsisakydamas būti vampyru.
Spermatozoidas yra grynų gryniausias banditas.
Sandėliuoti likimo smūgius, blaškytis tarp orgijų ir katekizmų, gaivintis sukrėtimais ir lyg apkvaitusiam klajokliui kurti savo gyvenimą pagal Dievą, šitą Apatridą9...
Kas nepatyrė pažeminimo, tas nežino, ką reiškia pasiekti paskutinę stadiją savęs.
Savąsias abejones užsitarnavau per didelius vargus, užtat nusivylimai, manęs tarytum tykoję per amžių amžius, atėjo patys savaime, it kokie pirmykščiai nušvitimai.
Savo paties epitafiją kuriančiame žemės rutulyje elkimės taip, kaip pridera paklusniems lavonams.
Norime to ar nenorime, bet mes visi esame psichoanalitikai, apatinukų ir širdies paslapčių mėgėjai, bjaurasčių narai. Vargas tam, kurio pasąmonės gelmės per skaidrios!
Kamuojami nuobodulio, mes slystame link paties žemiausio sielos ir erdvės taško, link visiškos ekstazės priešybės, link Tuštumos ištakų.
Kuo daugiau bendraujame su žmonėmis, tuo mūsų mintys juodesnės; o kai, panūdę jas prašviesinti, grįžtame prie savo vienatvės, ten aptinkame jų paskleistą šešėlį.
Iliuzijų atsisakiusi išmintis tikriausiai užgimė per kažkurią geologinę erą: galbūt nuo jos ir išmirė dinozaurai...
Dar paauglystėje mirties perspektyva man kėlė siaubą; kad ją įveikčiau, tekinas lėkdavau į viešnamį ir ten melsdavau angelų pagalbos. Bet ilgainiui žmogus pripranti prie savo baimių, liaujiesi jų purtęsis, įsimiesčionini (s’embourgeoise) savojoje Bedugnėje. Ir jei buvo metas, kai pavydėjau Egipto vienuoliams, kurie kasė sau kapus, kad aplaistytų juos ašaromis, tai dabar, kasdamas sau kapą, mėtyčiau į jį tik nuorūkas.
Versta iš: E. M. Cioran. OEUVRES. Paris: Éditions Gallimard, 1995
1 Tikriausiai turimas omenyje Josephas Joubert’as (1754–1824) – prancūzų moralistas ir eseistas.
2 Citata iš Nicolas Boileau-Despréaux (1636–1711), prancūzų poeto ir literatūros teoretiko, IX laiško.
3 „Hamletas“, III veiksmas, 1 scena, 72–73 eilutės. A. Churginas jas verčia kaip „teisėjo kliautis, nuoskaudas didžiūno“ (žr.: Šekspyras V. Raštai. – T. I. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961. – P. 249). A. Nyka-Niliūnas šią monologo vietą verčia kaip „valdžios skriaudas ir neteisybes“ (žr.: Shakespeare W. Hamletas. – Vilnius: Baltos lankos, 1999. – P. 82).
4 Henri-Benjaminas Constant’as de Rebecque’as (1767–1830) – prancūzų valstybės veikėjas, liberalių pažiūrų mąstytojas, rašytojas. Pagarsėjo romanu „Adolfas“ („Adolphe“, 1816).
5 „Bhagavadgyta“ 5.13. Tiesą sakant, originalas mini kūną ne kaip devynių angų žaizdą, o kaip devynerių vartų miestą (nava-dvāre pure). Pasak indiškų šaltinių, devyneri kūno vartai yra dvi akys, dvi ausys, dvi šnervės, burna, išangė ir lytiniai organai.
6 Aliuzija į baigiamąją Williamo Blake’o eilėraščio „Londonas“ eilutę.
7 Pierre’as Marie Félixas Janet (1859–1947) – prancūzų psichiatras ir neurologas, disociacijos koncepcijos autorius.
8 Anna Katharina Emmerick (1774–1824) – vokiečių aiškiaregė, mistikė, augustijonų vienuolė. 2004 m. popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbta palaimintąja.
9 Apatridas [gr. a – neigiamoji dalelytė + patris (kilm. patridos) – tėvynė], asmuo be pilietybės.