Jis užklojo asilę minkštu audeklu, mane pakėlė nuo žemės ir užsodino ant gyvulio nugaros. Tai buvo pirmas mūsų apsikabinimas nuo santuokos pradžios. Kelionėj sustoję jį pakartodavom: apsikabinimas nusėdant, apsikabinimas užsėdant. Mūsų mantą jis nešė ant savo pečių, kad neapsunkintų asilės. Išsipjovė alyvmedžio šaką, rėmėsi ja kas žingsnis, šaka buvo be žievės, aukštesnė už jį. Iškeliavom dar neprašvitus, kad nesutiktume žvilgsnių.

Atėjus žiemai mūsų kraštuose sniegas ne retenybė. Naktimis laikosi užklojęs laukus, medžių šakas. Keliuose buvo tiršta keliaujančiųjų, surašymas privertė daugelį išjudėti iš namų. Užsirašyti reikėjo gimtojoje vietovėje.

Tik tie, kurie liko ten, kur gimė, neturi niekur keliauti, tiems, kurie liko gimtinėje kaip vyno nuosėdos, nereikia niekur judėti, kalbėjo susitikę pakeleiviai kartu žingsniuodami keliu. Daug buvo vežimų, žmonės naudojosi proga ką nors parduoti.

Keliuose susidarė grūstys, žemė pažliugo. Laukai bolavo, keliai buvo juodi nuo purvo ir žmonių, o dangus – žydra srovė, genama šiaurės vėjo. Giliai įkvėpdavau, norėjau ir kūdikiui pranešti apie pasaulio stebuklus. Pasaulis buvo kupinas priešybių, aukštumos ir žemumos susidurdavo kibirkščiuodamos arba švelniai susiliesdavo. Asilės kanopos sveikindavosi stuksėdamos į žemę, medžių viršūnės atsišaukdavo purtydamos nuo šakų sniegą.

Keliaudami žmonės sveikinasi ir pasakoja naujienas. Nuošalėje moterys maino daiktus. Aš mieliau lieku prie asilės ir užsiglaudusi klausausi vyrų kalbos. Vienas jų Juozapui sako: „Ką tarsit? Argi nesipildo mūsų Koheleto*, Dovydo sūnaus, Jeruzalės karaliaus žodžiai: Visos upės teka į jūrą, bet jūra neprisipildo?“ – „Teisingai kalbate, – atsako Juozapas. – Štai mes pasklidę kaip Negevo srautai po potvynio. Kalbu apie kitus mūsų Koheleto žodžius: Padarytos klaidos nebeatitaisysi.“

„Teisybė, – atsiliepia kitas, – nuo šito surašymo nėra vaistų, jis klaidingas iš šaknų, ne iš šakų.“ Vyrai mielai įpina Šventąjį Raštą į kasdienio gyvenimo įvykius.

Nėštumas sustiprino mano dėmesį žodžiams, jų svarbai. Labiau suprantu vyrus, kuriems jie taip rūpi. Matyt, kūdikis, atsiradęs manyje per apreiškimą, moko mane palaiminimo žodžiais.

Juozapas vaišina alyvuogėmis, kitas vyras vaišina sūriu. Jie vėl kalbasi. Vyras tęsia: „Jūsų prisiminta eilutė toliau skelbia: o to, kurio trūksta, nesuskaičiuosi. Galėtume paaiškinti šiuos žodžius taip: jei daugelis mūsų neitų užsirašyti, jų skaičiavimai būtų tušti.“

Juozapas supranta kitaip: „Verčiau pakluskime, per daug gedulo turėjom priešindamiesi romėnams. Atiduosiu jų cezariui tai, ko reikalauja. Mums liks mūsų neaprėpiamas Vienas ir Vienintelis, kurio jie negali pažinti. Jie iškelia ant altoriaus imperatorių, kūną, kurį suvarpys kirminai. Atiduokime cezariui, kas jam priklauso, ir pasilikim tai, ko jis negali iš mūsų atimti.“ Manasis Juozapas turi saiko jausmą.

Vyras neatlyžta: „Tai ir yra svarbiausia. Jie reikalauja ne tik duoklės, bet ir pripažinti cezario dievybę.“ Akimirkai Juozapas praranda kantrybę. „Čia jie mūsų neįveiks. Mes jau paskirti kitai nuosavybei, ateities pasauliui rankpinigiai jau sumokėti.“

Paskui ramesniu balsu tęsia: „Verčiau grįžkim prie pirmųjų žodžių: Visos upės teka į jūrą, bet jūra neprisipildo. Esame vandenys, pašaukti jūros, kad ją pripildytume, to nepasieksime, tačiau paklūstame. Toks yra Izraelis.“

„Tekančios upės, nehalģm holekhģm, linkiu gero kelio.“ – „Ir jums gero kelio.“

Man patinka mūsų vyrų paprotys senaisiais žodžiais aiškinti dabartį. Jie pririša dieną prie laiko kilimo.

Kad išvengtume vežimų gurguolių, ėjome per laukus, ten nereikėjo klausytis barnių ir keiksmų. Mes įpratę būriais keliauti į privalomas šventes, bet jos vyksta gražiuoju metų laiku. Bent kartą metuose, paprastai per Velykas, keliaujame į šventąsias vietas. Tos maldininkų kelionės linksmos, žmonės gieda, šoka, orai gražūs. O šitoje romėnų įsakytoje žiemos kelionėje liejasi prakeiksmai. Žmonės išsilieja keikdami dangų ir žemę, ir valdžią, kuri netaiso kelių.

Juozapas bijojo surašymo. „Izraelio Dievas norėjo, kad mūsų būtų tiek daug, kaip žvaigždžių nakties danguje ir smilčių jūroje. Kas gali suskaityti Jokūbo dulkes ir žinoti vėjo nešamų Izraelio dulkelių skaičių? – parašyta Bemidba³r* knygoje. Kai mūsų karalius Dovydas išdrįso paskelbti surašymą, kilo baisiausia epidemija, netekom septyniasdešimties tūkstančių, nuo Dan iki Ber Sheva**.“ – „Dėl šito surašymo mes nekalti, jo norėjo romėnai. Ant jų kris kaltė ir bausmė“, – aš kalbėjau, o jis: „Tebus taip, Miriam.“

Romėnų karius matydavome retai, bet kai tolumoje suplevėsuodavo jų vėliavos, kelią užguldavo slogi tyla. Vežimams tekdavo pasitraukti nuo kelio, prasilenkdavom nepasisveikinę. Čia jų nekentė labiau nei bet kurioje kitoje vietovėje, kurią buvo užkariavę, – taip jie sakydavo. Kas žino, ar tikrai kitur juos sutiko geriau.

Kai ėjom per sniegu užklotus laukus, pamačiau sausą žemės lopą – raudoną. Padengtą krauju. Juozapas pasakė, kad sniegas ant kraujo nesilaiko, jo neužkloja. „Žeme, neužklosi mano kraujo! – šaukė Jobas. Bet tik sniegas pakluso jo žodžiams. Mūsų žemė sugėrė tiek daug kraujo, kad apgirto. Nelaimingoji žemė permirko fontanais tryškusiu krauju. Juk ji turėjo būti pažadėtoji žemė. Pažadėtoji? Šimtą kartų plėšta mums iš po kojų, grobta, trypta atėjūnų iš šiaurės ir pietų, iš rytų ir vakarų. Kas norėdavo, tas ją pasiimdavo, o paskui pralošdavo kauliukais.“

Norėjau praskaidrinti jo nuotaiką, pasakiau: „Gražiau keliauti žiemą, vežimai nekelia dulkių, neprakaituoji, nėra musių.“ Juozapas su manim sutiko, žingsniavo prieš asilę, vedė ją už pavadžio ir pritariamai linkčiojo.

Tolimas kelias iš Nazareto į Betliejų. Į pietus veda du keliai. Pirmasis eina Jordano slėniu iki Jericho ir įsuka į Betliejų iš rytų. Jis trumpesnis, bet mažiau saugus, daug plėšikų. Antrasis kelias kopia per Karmelo aukštumas, kerta Samariją slėniu, kuris leidžiasi iki pat jūros, paskui veda per Judėjos kalnus. Ėjome šiuo keliu. Nuo Karmelo kalnų perėjos viršūnės Juozapas parodė man jūrą. Pamačiau žydrą raibuliuojančią lygumą, net prisimerkiau. Nosim įkvėpiau druskos kvapą, liežuviu pajutau skonį. Pagardinau jį datule. Vaikas, ramiai miegojęs užliūliuotas asilės eigasties, matyt, pabudo. „Ir tau patinka jūra? O gal datulė, kurią tau siunčiu?“

Sutikom šuns vedamą neregį. Palydėjome jį į kaimą, kur keliavo užsirašyti. Padarėm nedidelį lankstą link jūros. Pamačiau ją iš arti ir nuliūdau dėl to vyro, kuris negalėjo jos matyti. Vyras išgirdo mano atodūsį ir suprato. Pasakė, kad trisdešimt metų dirbo žveju ir atsimena, kaip jūra banguoja. Pasakė, jog šią akimirką ji yra nupjautos žolės spalvos, kurią įgavo papūtus vėjui nuo sausumos. Mudu su Juozapu nustebom ir nusišypsojom kartu su juo.

Atvykęs prie savo kelionės tikslo slenksčio, jis atsidėkodamas padavė Juozapui sausų figų ir jį palaimino: „Tave, ištiesiantį pagalbos ranką žmogui, kurį mato kiti, bet kuris kitų negali matyti, telydi pagalba to, kuris mato visus, bet nė vienas jo dar nėra matęs.“ Išmintinga mūsų tautos širdis.

Keliavome savaitę, nakvodavom perpildytose užeigose.

– Atrodo, kiekvienas Izraelio žydas nusprendė gyventi toli nuo savo gimtosios vietos.

– Reikėjo romėnų įsakymo, kad sugrįžčiau namo.

Užeigose vyrai prie ugnies šnekučiuodavosi ir dalydavosi naujienomis.

– Čia nekalbama apie politiką, – pertraukdavo juos šeimininkas.

Vėliau pokalbis atsinaujindavo.

– Šeimininkas burba, bet džiaugtųsi, jei surašymas būtų kasmet.

– Jis turėtų mokėti nuošimčius romėnų vadui.

Nors visur būdavo sausakimša, man visada atsirasdavo vietos. Žmonės užjautė mus dėl ištikusios netikėtos kelionės.

Juozapas pabusdavo vos man sujudėjus, miegodavo susivarstęs sandalus. Kaskart, kai mane užkeldamas ant asilės ar nuo jos nukeldamas apkabindavo, vaikas sujudėdavo taip smarkiai, kad ir Juozapas pajusdavo.

– Jis taip stipriai net man į pilvą spiria, kad neįsivaizduoju, kaip tu jautiesi, juk jis tau po širdimi, tarp kepenų ir inkstų. Miriam, koks jausmas nešioti kūdikį, tą kūdikio ryšulį savajame kūne?

– Klausi puodo, kaip jis jaučiasi? Aš esu tik indas, norėčiau žinoti, kaip jis jaučiasi manyje.

– Indas? Kodėl taip kalbi?

– Kokia gi aš moteris, nepažinusi vyro? Esu tik indas.

– Miriam, žinau, kalbi taip, kad neabejočiau, jog tik aš ir niekas kitas esu tavo vyras, bet daugiau nesakyk to. Tas žodis blogai skamba.

Jis atėjo nepakėlęs suknios krašto, gal taip pat ir išeis? Ar gims kaip moters sūnus, su sąrėmiais ir stanginimusi? Jis atskriejo su kovo vėju, užaugo placentos vandenyse kaip ir visi pasaulio kūdikiai. Ką dabar jaučia, kai jau metas išeiti, kai įsčių laikas jau baigiasi?

– Juozapai, man regis, surašymas tebuvo dingstis. Vis tiek būtume iškeliavę. Paskutinę savaitę kūdikis turėjo praleisti kelionėje, be nuolatinio būsto, ant kantrios asilės nugaros.

– Miriam, tau teks išrinkti vardą, tu jam jį duosi. Aš norėčiau jį pavadinti Jėzum.

– Man patinka trumpi vardai, dviejų skiemenų gana: Jėzus, Juozapo ir Miriam sūnus. Skamba gražiai.

– Jėzus, Miriam ir paties paslaptingiausio tėvo sūnus.

– Nekalbėk taip, mano vyre, jis yra Jėzus nuo žodžio išgelbėti, nes tu jį išgelbėjai. Jis yra Jėzus išgelbėtasis.

– Ne, Miriam, jis yra Jėzus, nes taip man pasakė angelas tą naktį, kai po mūsų susitikimo turėjau nuspręsti mūsų likimą. Jis aplankė mane sapne, jau tau pasakojau, nors, man atrodo, tą naktį nemiegojau. Aplankė ir paliepė imti tave į žmonas tokią, kokia buvai, ir pasakė kūdikio vardą. Miriam, esu nusikaltęs tau ir tavo įsčioms. Tą naktį norėjau pabėgti.

Ne, mano Juozapai, tu nekaltas ir dabar esi čia. Buvai drąsiausias vyras. Angelas vedė tave vieną naktį, paskui atėjo kitos dienos ir jo nebuvo, kai stojai prieš visą Nazareto bendruomenę, prieš savo šeimą, prieš įstatymą, pasmerkusį mane. Ilgus mėnesius buvai atskirtas ir tylėjai kupinas tokios pat tvirtybės, kokia kalba pranašai. Esi teisiausias tarp visų žemės žmonių.

Meilė sustiprino mūsų žodžius, tuo metu mėnulis įžengė į paskutinį ketvirtį ir jo vietoje Izraelio danguje veriamai suspindo žvaigždė kometa. Bandų piemenys nerimavo, iš dangaus šulinio gelmių iškilusi šalta jos šviesa baugino gyvulius. Kai žiūrėdavai į ją, ašarodavo akys.

Naktimis piemenys pakaitomis budėdavo prie savo bandų. Jie dainuodavo susėdę prie ugnies, sklisdavo jų balsai, ramindavo išsigandusius gyvulius. Juozapui žinia apie kometą nepatiko, jis ją siejo su surašymu ir kariniu įsiveržimu. Bandydavau jį perkalbėti: „Žvaigždė keliauja taip pat kaip mes, padeda mums naktimis be mėnulio.“ Juozapas nusišypsodavo ir pritariamai linktelėdavo. Didžiausias vyro meilės įrodymas – kai jis pakeičia savo nuomonę ir pritaria moteriai.

Betliejus, Duonos namai, driekiasi javų laukai, suarti ir palikti žiemos poilsiui, oras dvelkia žemės dar nepasiekusiu sniegu: atkeliavom įveikę paskutinę kelio atkarpą, ją tyčią buvom sutrumpinę, kad Juozapas spėtų rasti postovį.

Palyginti su Nazaretu, Betliejus buvo miestas. Eidami į jį pro vežimus girdėjom kalbant, kad nebėra kur apsistoti, teks kurtis lauke. „Apdairūs tie, kurie atkeliavo vežimais, tereikia užtempti tvirtą audeklą, ir jau yra kambarys, bet jūs, palaimintasis vyre su savo nėščia žmona, ką darysit? Asilė tinka keliauti, tačiau naktį iš jos nėra naudos.“

Juozapas paliko mane su asile už miesto ir išskubėjo. Tvyrojo vyno kvapas. Rūsiuose paskubėjo jį išpilstyti, kad turėtų ką parduoti keliautojams.

Toji diena atėjo, mano vandenys paplūdo. Juozapas grįžo po dviejų valandų nusiminęs. Nieko, jis nieko nerado. Gimęs Betliejuje, dar būdamas vaikas išvyko į Galilėją. Čia neturėjo jokio giminaičio, kuris būtų pagelbėjęs. Kai tiek daug šeimų sugrįžo, kad būtų surašytos, mieste kilo tikra sumaištis. Kiekvienuose namuose apsistojo iš toli atkeliavę giminaičiai. Juozapas grąžė rankas. Maldavo, net pasiūlė už lovą atiduoti asilę – veltui. Rado tik mažytį tvartelį su jaučiu. Gyvulys maloniai priėmė įsibrovėlius, mane ir asilę, – bent jis.

Kai esi nekalta, tiki kiekvienos meilės galimybe, paskui viena jų netikėtai užgožia visas kitas – niekada neatėjusias. Tapdama moterim patiri tą atranką, tą virš žiedų praūžiantį vėją, kuris palieka tik vieną gėlę. Visa ankstesnė begalybė sukrinta į vieną glėbį. Aš neturėjau nė to: vietoj Juozapo bučinių mano akims – žodžiai mano ausims.

Taip likau nekalta, nors ištekėjusi, nekalta mergelė, bet motina. Galinga buvo jėga, neleidusi pajudėti, kai mane dorojo. Taip atsitinka puodui, kuris sukasi puodžiaus rankose, – likau išskobtas molis, talpa. Nėštumas buvo brendimo šešėlyje metas, molio džiūvimo laikas. Dabar buvau pasirengusi, molis su geležine šerdim: suskilo akmenys, norėję mane sudaužyti.

– Man pavyks, čia bus puiku. Radai tinkamą vietą, šiltą ir ramią. Man pavyks, Juozapai, juk esu moteris. Auštant padėsiu tau ant kelių Jėzų.

Prasidėjo skausmai. Ant sausų akmenų Juozapas paklojo šiaudų, užtiesė juos užklotu ir kailiais. Paprašiau peilio ir dubenio vandens. Atsiguliau. Širdis daužėsi smarkiau, dūžiai skambėjo smilkiniuose taip, kad norėjosi užsimerkti. Aplinkui tuščia, tvartelis stovėjo laukuose. Pro stogo iš šakų ir nendrių angą krito šviesa. Tai ji, kometa, kabojo danguje lyg žibintas. Prieš išsiskirdama perbraukiau jo plaukus, nusišypsojome vienas kitam.

– Toks tu man patinki, – patenkinta pasakiau.

Juozapas, palikęs peilį ir dubenį, išėjo. Dabar buvo mano eilė, turėjau dirbti: gimdyti – reiškia darbuotis kūnu. Mano motina patarė, kad bus lengviau, jei gulėsiu nuožulniai. Bet atsistojau ir atsirėmiau nugara į ėdžias. Už manęs buvo jaučio ir asilės snukiai, kažkuris jų lyžtelėjo man sprandą. Ausimis jutau jų alsavimą, ritmišką, kaip greitą žingsniavimą. Priderinau savo kvėpavimą prie jų.

Prakaitavau. Atsirėmusi nugara, abiem rankom laikiau pilvą, kad padėčiau vaikui judėti. Dusdama, tyliu balsu drąsinau jį. Kalbėjau su juo. Už nugaros stovėję gyvuliai teikė jėgų. Skaudėjo kojas. Atsiklaupiau, kad jos pailsėtų. „Pasirodyk, vaikeli, ateik manęs pasitikti, mama tave pagaus, kai tik pasirodys galvutė.“ Pilvo raumenys antrino alsavimui: susitraukimas ir atsipalaidavimas, stūmis, atpalaidavimas, stūmis. Pajutusi stipresnį tempimą prikąsdavau lūpą, kad neišsprūstų riksmas. Juozapas tikrai stovėjo lauke už durų, sargyboje.

Tolumoje piemenys kvietė paklydusias avis. „Graži naktis ateiti, mano ėriuk, tyra aukštybėse ir sausa žemėje. Kelionė baigėsi, tu laukei jos pabaigos, kad gimtum. Šaunuolis, moki laukti. Dabar jau gali gimti, tavęs laukia tėvas. Jo vardas Juozapas. Kai įeis, pasakysim jam: brangus Juozapai, aš esu Jėzus, tavo sūnus. Pamatysi, kaip jis nustebs, koks bus jo veidas.“

Kalbėjau ir pūčiau, stipresnis smūgis, Jėzus stuktelėjo pečiu, vėl atsistojau ir atsirėmiau į ėdžias. Gyvuliai ramiai gromuliavo, buvo tyku. Juozapas išrinko puikią vietą. „Geras smūgis, Jėzau, dar vienas toks – ir pasirodysi, aš tau padėsiu, stumkim drauge, mano rankos pasirengusios tave pagauti, nagi!“ Kyštelėjo petys, paliečiau jį, paskui pradingo, iškart po to Jėzus iškišo galvą, laikiau ją rankomis, susijaudinau, sukūkčiojau ir jis tuoj pasirodė visas, pagavau krintantį. Pakėliau jį už kojų, kad išlaisvinčiau plaučius ir padaryčiau vietos pirmajam vėjui, besiveržiančiam pro užvertas burnos duris. Jėzus įkvėpė nepravirkęs.

Darau patyrusios moters judesius, nors jų nežinau. Mano kūnas veikia pats, vykdo. Aš jo nemokiau. Apžiūriu man gimusią tobulą būtybę, galiu atleisti įtemptą nerimo nervą: vyras, tai yra tikrovė, ne pranašystė. Vyras, Juozapo ir Miriam pirmagimis šioje žemėje, kūnas, kurį reikės apipjaustyti, aštuntą dieną nuo šiandien. Vyras, aš jį pagimdžiau, išlukštenau sveiką iš vandens ir kraujo, mano kūnas džiaugiasi kaip ir kiekvienos moters kūnas, pagimdęs pasauliui priešingos lyties žmogų, nes mums tai yra dovana.

Nupjoviau bambagyslę, vienu rėžiu, užrišau siuvėjo mazgu ir nuploviau jo kūną sūriu vandeniu. Štai, pagaliau. Apčiupinėjau jį iš visų pusių, iki pat pėdų. Apuosčiau, o dėl tikrumo dar ir lyžtelėjau. „Tu tikra datulė, esi labiau vaisius nei sūnus.“ Priglaudžiau ausį jam prie širdies, ji plakė, lyg bėgtų galvotrūkčiais. Žiūrėjau į jį menkoje žvaigždės šviesoje, į mano kraujo ir tobulybės kūrinį. „Panašus į Juozapą.“ Tokį jį norėjau matyti. „Tavo tėvas žemėje yra drąsus žmogus, tu būsi toks kaip jis.“ Atsiguliau po kailiniu užklotu ir priglaudžiau jį prie krūtinės.

Bulius tyliai sumykė, asilė sulapsėjo ausimis. Gyvuliai plojimais pirmieji pasveikino šiame pasaulyje Jėzų, mano sūnų. Nepakviečiau Juozapo. Žadėjau jam sūnų atnešti auštant, dar buvo naktis. Iki pirmosios šviesos Jėzus priklauso tik man. Jis yra mano: noriu dainuoti tuos tris žodžius, nieko daugiau. Šią naktį čia, Betliejuje, jis yra mano. Žinda ir kvėpuoja, mano pieną ir orą. „Nebus nieko gražiau, vaikeli. Kislev nakties be mėnulio alsavimą dovanoja tavoji Izraelio žemė, o iš manęs tu spaudi motinos-augalo syvus. Tai – geriausia, ką galime tau duoti, tavo žemė ir aš.“

Ten, lauke, yra pasaulis, tėvai, įstatymai, kariuomenės, registrai, kur reikia įrašyti tavo vardą, apipjaustymas, per kurį tapsi tautos dalis. Ten, lauke, tvyro vyno kvapas. Ten, lauke, įsikūrę žmonės. Čia, viduje, esam tik dviese, mus gaubia gyvulių šiluma ir iki aušros pasaulis mūsų nepalies. Paskui jie ateis, ir tu jau nebūsi mano.

Bet kol tęsiasi ši naktis, kol tiesiai virš mūsų šviečia žvaigždė klajoklė – mes esam vieni pasaulyje. Galime apsieiti be jų, taip pat ir be tavo tėvo Juozapo, kuris yra geriausias iš visų vyrų. Tik pagalvok: išeisim iš čia auštant, o ten, lauke, nieko nebėra – nei miesto, nei žmonių. Pagalvok: mes vieni visame pasaulyje. Kokia būtų laimė, jokios kitos prievolės, tik gyventi. Taip bus, kol tęsis ši naktis.

Priprask prie dykumos, kur nieko nėra, kur esi tarp dangaus ir žemės, be mūrų, be tvoros šešėlio. Priprask prie stovyklos laukuose, išmok matuoti atstumą, saugantį nuo žmonių. Dykuma – ne tremtis, ji tavo gimimo vieta. Atsiradai ne iš glamonių prakaito, ne iš vyro lašo, bet iš sauso apreiškimo vėjo. Tokiu jie tavim nepasitikės.

Ilgėkis šios nakties, kai stovėsi jų susirinkime, kai jie tavęs klausys, žiūrėk tolyn, už jų aikštės, kur prasideda keliai.

Priprask prie dykumos, pavertusios mane tavo motina. Atėjai iš ten, iš dangaus tuštumos, ant mano laiptelio nusileidusios kometos sūnau. Ne surašymas privertė mus iškeliauti, bet kelias, nubrėžtas aukštybėse. Šiąnakt tai suprantu, rytoj jau būsiu užmiršusi.

Tais mėnesiais mažai miegojau. Naktimis žiūrėdavau į žvaigždžių karavanus, kuriuos išminčiai vadina žvaigždynais. Šiąnakt ir vėl nemiegu, bet džiaugiuosi tuo, nes guliu tave apkabinusi. Šaunuolis, kad gimei naktį, toli nuo žmonių, nuo dienos. Kas laukia tavęs rytoj ir vėliau, bus priešinga tam, kas yra dabar, šią naktį. Ši naktis yra laikas, kad priprastum prie dykumos, nes ji yra tavo tėvas.

Kodėl tu neverkei, kodėl neverki? Gal negali, esi nebylys? Būtų gerai, būtum saugus, mes per daug reikšmės teikiame žodžiams, jie gali pastūmėti į tremtį, kalėjimą ar dar blogiau. Jie yra svarūs, nors tėra garas iš burnos. Žiūrėk, kaip kyla mūsų asilės iškvėptas garas, o mus priglaudęs jautis iškvepia smarkiau, jo garas kyla greičiau. Taip pat ir mūsų, matai? Iškvepiu – ir jis pakyla.

Bet žodžiai – ne, išėję jie įgauna svorį. Apreiškimo žodžiai man davė tave, pranašo žodžiai rikiuoja ateitį.

Ne, tu ne nebylys ir nė nenustebęs, kad jau nesi manyje. Aš stovėjau tylėdama angelo akivaizdoje, buvau nebylė. Tačiau tu, mane apgaubusio žodžių vėjo sūnau, būsi žodžių indas.

Būsi kitoks, tik ne per daug, skirsies tiek, kiek skiriasi snaigės, kiek skiriasi alyvuogės. Pas mus gana smulkmenos, kad taptum atskirtas: pasakyti savo nuomonę apie įstatymo straipsnį, ar apie meilę, kaip atsitiko mūsų Juozapui – žmonės jį atstūmė, nes jis saugojo mus. Tu jau dabar esi kitoks, nors neprabėgo nė valanda. Man baisu, kad neverki, sūnau.

Piemenų balsai šaukia aušrą. Ten, lauke, yra miestas, jis vadinamas Betliejum, Duonos namais. Tu gimei čia, kur kepa duoną. Tu esi duona, užaugusi manyje be vyro raugo. Liečiu tave ir alsuoju tavo šventinės duonos kvapą, tos, kurią nešam į šventyklą aukoti.

Aukoti? Ką kalbu, Viešpatie, ką aš kalbu? Aukoti? Bet kodėl? Kodėl sūnus turėjo gimti čia, Duonos namuose? Kodėl turėjom tave pavadinti Jėzum? Kodėl man išsprūdo: duona, auka? To niekada nebus, ne, tu ne duona, esi tik vienas iš daugelio pasaulyje gimusių kūdikių, vienas iš nesuskaičiuojamų, ir niekas jų neskaičiuoja, jų pilnas pasaulis. Tu nesi niekuo ypatingas, esi tik mažas žydas, visai nesvarbus, tau nereikės nieko parodyti, nereikės nieko daryti, tik gyventi, dirbti, vesti ir turėti tai, kas būtina.

Palaimintas pasaulio Viešpatie, išklausyk motina tapusios tavo tarnaitės maldos. Kai gimsta kūdikis, šeima trokšta, kad jis kuo nors taptų, būtų protingas, skirtųsi nuo kitų. Padaryk, kad taip nebūtų. Padaryk, kad tas per nugarą perbėgęs šiurpas, tas iš ateities atsklidęs šaltis jį aplenktų. Pavadinau jį Jėzum, kaip to norėjai, bet nereikalauk jo savo užduočiai. Padaryk, kad jis būtų niekuo neišsiskiriantis pyplys, netgi kvailokas, tingus, bemokslis, sūnus, kuris ateitų į savo tėvo dirbtuvę, išmoktų amato ir dirbtų.

Mes jam rasime žmoną, jis susodins man ant kelių pulką vaikų. Palaimintas pasaulio Viešpatie, padaryk, kad jis turėtų trūkumų, nesiimtų politikos, sutartų su romėnais ir visais, kurie šeimininkaus mūsų namuose, mūsų žemėje. Daugiau nemačiau apreiškimą paskelbusio pasiuntinio, jo negirdėjau: ar tai yra ženklas, kad viską palieki spręsti man ir Juozapui? Žinoma, mes viskuo pasirūpinsime. Tik padaryk, kad šitas vaikas tavo istorijoje būtų niekas, padaryk, kad jis būtų paprastas vyras, laimingas, jog yra toks, ir pyktų tik ant musių.

Padaryk, kad jis nebūtų gražus, nekeltų pavydo. Išklausyk priešingos tavo tarnaitės maldos. Buvau kvaila didžiuodamasi jo tobulybe, jo atsiradimu manyje be vyro sėklos. Kvaila ir nuodėminga, kad didžiavausi ir aukštinau jo išskirtinumą. Tegul Tavasis Jėzus bus niekas, tebus jis atmestas Tavo projektas, viena iš užmirštų Tavo minčių. Tiek daug žmonių meldžia Tave įsiminti tą ir kitą. Užmiršk Jėzų.

Atslinkęs debesis uždengia žvaigždę. Gyvulių kvapas veržiasi aukštyn. Jis galingesnis už mano maldą. Nesvarbu, tęsiu. Pažadėk man štai ką: kad jo nesugundysi dvidešimties metų, kaip padarei savo Jeremijai, jį irgi pažinai dar įsčiose. Kai tau dvidešimt, degti dėl idėjos yra paguoda, kelias į tiesą ir teisingumą. Tenebus tai jo pašaukimo laikas. Teateis jis ne anksčiau trisdešimties, ne anksčiau, nei jis taps subrendusiu vyru, apgalvojančiu savo pasirinkimą. Tada, jei vis dar bus tvirta Tavo valia, kurios dėka jis atsidūrė mano įsčiose, – pati jį tau atiduosiu, kaip padarė Hana, Samuelio motina. Ji atnešė savo sūnų po trejų metų, meldžiu, duok man trisdešimt.

Pakelsiu jį veikti, pažadu, bet ne kovoti, ne kariauti. Šiąnakt klajoklės žvaigždės šviesoje mano akys – kaip neregės. Pirštų galais liečiu Jėzaus kūną ir matau jį jungtuvių puotoje. Bet tuokiasi ne jis, mes – tik svečiai. Jis – jau trisdešimtmetis vyras. Aš kažko paklausiu, jis žiūri į mane sutrikęs, parausta, nenori, paskui paklūsta. Nežinau, nei ko paklausiau, nei ką jis padarė. Aplink šurmuliuoja puota. Žinau, vieną dieną jį Tau atiduosiu. Nesakau: tebūnie taip. Sakau: tebus taip ne anksčiau.

Aš pažadėjau, ir Tu man pažadėk. Paklusau Tau, išklausyk ir išpildyk mano prašymą.

Jėzus atmerkia akis delne, laikančiame jo galvą. Liaujasi žįsti, jo vyzdžiai nušvinta naktinės šviesos sidabru.

Esu tarp judviejų. Taip jaučiasi kiekviena motina – ar ši naktis yra vienintelė pasaulyje? Su tavim išmoksiu dvejoti, kas esu: eilinė, atsitiktinė ar išrinktoji? Tikrai žinau tik viena: tu manęs klausaisi.

Miegi? Taip, tu miegi, neklausyk savo motinos, jį pyksta ant savęs, ją smaugia siaubas. Miegok, kvėpuok sotus, auk, bet neskubėdamas, iš lėto, gyvenk, bet paslapčia. Lauksiu tavo pirmosios šypsenos ir ją pridengsiu, kad neapakintų pasaulio, tavęs neišduotų. Miegok, rytoj pamatysi pirmąją savo gyvenimo šviesą ir prie šono turėsi pirmąjį savo šešėlį. Manyje buvai be šešėlio. Miegok, sapnuok, kad tebesi ten, viduje, o aš tebesu tavo namai. Sapnuose visada gali į juos sugrįžti.

Kokią tuštumą man palikai, kokia manyje ištuštėjusi erdvė turi išmokti užsiverti!.. Mano kūnas prarado šerdį, nuo šiol mes atskiri, galime apsikabinti, bet negalime vėl tapti vienu. Ant tvartelio akmenų guli placenta, tuščias mūsų laukimo maišas.

Žvaigždės šviesa blykšta, iš rytų atslenka diena, ji stumia naktį. Prieš paleisdami avis į ganyklas, piemenys jas suskaičiuoja. Tarpduryje stovi Juozapas. Jėzau, mano sūnau, pristatau tau pasaulį. Eikš, Juozapai, štai tavo sūnus.

Tėve mūsų, kuris esi danguje,

saugok savo bandą, kad liktų visa ir tavo.

Tebus saugi tavo nuosavybė

kaip danguje, taip ir žemėje.

Duok mums šiandien rytojaus ganyklas,

parvesk paklydėlę avį ir mes ją tau paaukosim,

ir neleisk pakliūti į pasalą,

bet gelbėk mus nuo vilkų, taip tebūnie.

Miriam/Marijos giesmė

Kieno yra šis tobulas sūnus,

klausinės žvalgydamiesi po jo veidą,

kieno yra ši įtartina sėkla,

tavosios šypsenos tėvystė?

Mano, vien tik mano,

nė vieno kito kūno, jis yra tik mano.

Mano, vien tik mano, vien tik mano,

kol tęsiasi naktis, jis yra tik mano.

Kas yra tas sūnus kometa?

Kas yra tas mano slaptasis?

Nuleistas iš slaptojo šaltinio,

Jis Vien Tik Mano, jis yra Vien Tik Mano,

šiąnakt jo vardas yra Vien Tik Mano.

Jis Vien Tik Mano, jis yra Vien Tik Mano,

rytoj turės kitą vardą, dabar jis yra Vien Tik Mano.

Mane baugina, kad neverki, sūnau.

Kodėl neverkei, mano sūnau,

kas atsitiko, kad nepravirkai?

Juk ne dėl to, kad negali verkti, ne todėl,

kad negalėsi kalbėti?

Taip būtų geriau, būtum saugus,

būtų geriau, jei būtum nebylus,

žodžiams teikiama per daug reikšmės,

galiausiai jie pastūmėja į tremtį,

kalėjimą ar dar blogiau.

Ne, tu nesi nebylys,

net nenustebęs, kad jau nesi manyje.

Ne, tu nesi nebylys,

net nepaliestas tave supančio pasaulio.

Stovėjau tylėdama angelo akivaizdoje,

nustebusi angelo akivaizdoje,

Mane apgaubusio vėjo žodžių sūnau,

tu būsi žodžių indas.

Mane baugina, kad neverki, sūnau.

 

_______________

* Žydų mėnulio mėnuo tarp lapkričio ir gruodžio.

** Anuometinio Izraelio teritorijos šiaurinis ir pietinis taškai.

Iš italų k. vertė Inga Tuliševskaitė

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 2 (vasaris)