umberto ecoPabaiga. Pradžia 2007 m., Nr. 12

 

Ir tai (atidarau skliaustus) mums byloja, kad vienas iš Linijinės Apraiškos (Manifestazione Lineare) lygmenų, galinčių gerokai atsiliepti turiniui, yra taip pat grafemų, iš pažiūros nereikšmingų – kaip kabutės ar dialogą pradedantys brūkšniai – lygmuo. Versdamas Nervalio „Silvi“, aš turėjau rimtai atsižvelgti į šį reiškinį, mat prozos knygoje, nelygu, kokia epocha, šalis ar leidėjai, dialogo replikos pradedamos arba brūkšniais, arba kabutėmis. Tačiau prancūzai viską daro sudėtingiau. Remiantis nūdien įsigalėjusia tendencija, veikėjui pradėjus kalbėti, dedamos kabutės; bet jei dialogas tęsiasi, vėlesnės pašnekovų replikos pradedamos brūkšniais, o baigiamosios kabutės ženklina tik apsikeitimo replikomis pabaigą. Autoriaus įterptiniai žodžiai (kaip „sušuko“, „prabilo“ ir pan.) skiriami kableliais ir jų nereikia išskirti kabutėmis ar brūkšniu. Taisyklė yra tokia: daroma prielaida, kad kiekvienoje novelėje arba romane yra grynai pasakojamoji dalis (kur kažkieno balsas pasakoja apie įvykius) ir dialoginė, arba mimetinė, dalis, kur scenoje pasirodo pokalbį vedantys veikėjai „tiesioginio filmavimo metu“. Taigi atidarančios kabutės vartojamos įtraukiant į sceną šitas mimetines erdves, o uždarančios, – kai baigiamas apsikeitimas dialogo replikomis, pažymėtas brūkšniu.

Paprastai, kai prancūzų romanas verčiamas į italų kalbą, į šią ypatybę nekreipiama dėmesio, o dialogai išdėstomi pagal mūsų kriterijus. Bet aš pastebėjau, kad Nervalio tekste šios detalės negalima pražiūrėti. Kad geriau suprastume šią techniką, pažvelkime, kaip, remiantis Gallimard leidyklos „Pléiade“ serijos tekstu (laikantis šiuolaikinės prancūzų skyrybos), atrodo pirmo skyriaus apsikeitimas dialogo replikomis (patogumo dėlei verčiu itališkai):

 

Gettava monete d‘oro su un tavolo di whist e le perdeva con noncuranza. – „Che importa, dissi, che sia lui o un altro? Occorreva pure che uno ci fosse, e quello mi pare degno d’essere stato scelto. – E tu? – Io? Io inseguo l’immagine, null’altro“.

 

Jis mėtė ant viso stalo aukso monetas ir nerūpestingai jas pralošinėjo. – Kas man darbo, pasakiau, – jis ar kuris kitas? Turėjo kas nors prie jos būti, o šitas man atrodo vertas pasirinkimo. – O tu? – Aš? Man užtenka vizijos, nieko daugiau.

 

Leidinyje „Revue de Deux Mondes“26 (jame „Silvi“ pirmąsyk pasirodė 1853 metais) šis apsikeitimas replikomis pradedamas brūkšniu, be kabučių, tačiau baigiamas kabutėmis. Šis sprendimas buvo toks beprasmis, kad galutinėje redakcijoje, pasirodžiusioje knygoje „Les Filles du Feu“27 (1854), paskutinės kabutės pašalintos (ir, savaime suprantama, pirmosios):

 

Gettava monete d‘oro su un tavolo di whist e le perdeva con noncuranza. – Che importa, dissi, che sia lui o un altro? Occorreva pure che uno ci fosse, e quello mi pare degno d’essere stato scelto. – E tu? – Io? Io inseguo l’immagine, null’altro.

 

Nejau viskas taip paprasta? Ne, kartais tiek leidinyje „Revue de Deux Mondes“, tiek knygoje „Les Filles du Feu“ dialogas pradedamas kabutėmis, kartais – kabutės eina drauge su brūkšniais. Be to (lyg to būtų maža!), Nervalis pasiutusiai dažnai taip pat naudojasi brūkšniais, kad įtrauktų įterptinius samprotavimus, kad paženklintų staigius pasakojimo eigos stabtelėjimus, diskurso pertrūkius, temos pakeitimus arba laisvą netiesioginę kalbą. Dėl to skaitytojas niekada negali būti tikras, ar šis brūkšnys reiškia, jog kažkas tiesiogiai kalba, ar sutrikdo vidinę pasakotojo minčių eigą.

Galėtume sakyti, kad Nervalis tapo gan aplaidaus editing28 auka. Tačiau iš šito dalyko jis laimėjo daugiausia: juk tipografinė painiava atsiliepia pasakojimo eigos dviprasmybei29. Kaip tik brūkšnių pavartojimo dviprasmybės dažnai neleidžia susivokti šioje „balsų“ kaitoje (čia ir slypi viena iš pasakojimo žavesio priežasčių), nes veikėjų balsai dar pinkliau susilieja su pasakotojo balsu, ir įvykiai, pasakotojo pateikiami kaip realūs, susipina su įvykiais, galbūt esančiais tik jo vaizduotėje, lygiai kaip ir tikrai pasakyti ar išgirsti žodžiai sumyšta su prisisapnavusiais ar atmintyje iškreiptais žodžiais.

Iš čia mano apsisprendimas palikti itališkame vertime brūkšnius ir kabutes ten, kur jos yra knygoje „Les Filles du Feu“. Be kita ko, pusėtinai išsilavinusiam italų skaitytojui šis žaidimas brūkšniais gali priminti senų leidimų romanus, todėl šį pasakojimą jis galės geriau atpažinti kaip XIX a. tekstą. Tai jau savaime nemažas pranašumas, jei retkarčiais verstinis tekstas turi perkelti skaitytoją į tą pasaulį ir kultūrą, kur buvo parašytas originalas.

Tad apgręžiamumas gali egzistuoti ir grafiniu lygmeniu, ir skyrybos ženklų, ir kitų leidybos sąlyginumų srityse, kaip įsitikinome aptardami „Pinokį“. Apgręžiamumas nebūtinai yra leksinis ar sintaksinis, bet gali sietis ir su ištaros (enunciazione) modalumu.

 

3.2. Apgręžiamumo kontinuumas

 

Iš to galima daryti išvadą, kad apgręžiamumas yra ne dvinarė priešprieša (ji arba yra, arba jos nėra), bet nykstamųjų dydžių gradacija. Ji driekiasi nuo maksimalaus apgręžiamumo, kai angliškas sakinys John loves Lucy virsta itališkuoju John ama Lucy iki minimalaus apgręžiamumo. Jei nueisime iš naujo žiūrėti Walto Disney‘aus „Pinokio“, kur išlieka didžioji dauguma Collodi‘o pasakos elementų (tegu ir su daugeliu nukrypimų, dėl kurių Žydriaplaukė Fėja virsta tout court30 Žydrąja Fėja, o Svirplys iš suvaikėjusio pedagogo tampa simpatišku vodevilio personažu), pamatysime, kad iš filmo pradžios nebūtų įmanoma atkurti žodinio pasakojimo pradžios; kita vertus, pranyksta visa dėstymo strategija, vykdoma Collodi‘o kaip pasakotojo balsu31.

Kaip minimalaus apgręžiamumo pavyzdį prisimenu Gvatemalos rašytoją Augustą Monterrosą32: kartą jis parašė tai, kas laikoma pačia trumpiausia pasaulinės literatūros novele:

 

Cuando despertó, el dinosaurio todavķa estaba allķ.

(Kai jis pabudo, dinozauras vis dar buvo ten.)

 

Jei kalbėtume tik apie šio teksto vertimą į kitą kalbą (ką aš ir padariau skliaustuose), būtų akivaizdu, kad, remiantis itališku tekstu, būtų galima grįžti prie labai panašaus į ispanišką originalą teksto. O dabar įsivaizduokime režisierių, panorėjusį sukurti bent valandos trukmės filmą pagal šią mini novelę. Aišku, kad režisierius negali rodyti kažkokio veikėjo, kuris miega, pabunda ir pamato dinozaurą: dingtų nerimastinga žodžio todavķa (dar) prasmė. Čia būtų galima pažymėti, kad žaibiškai paprastai novelė atveria kelią dviem interpretacijoms: (1) toks ir toks būdrauja šalia dinozauro, užminga, kad jo nematytų, o kai pabunda, mato, kad dinozauras vis dar ten; (ii) toks ir toks būdrauja be jokių dinozaurų aplinkui, užmiega, susapnuoja dinozaurą, o kai pabunda, dinozauras iš sapno vis dar ten. Visi sutiks, kad antra interpretacija yra siurrealistiškai ir kafkiškai „gardesnė“ už pirmąją, tačiau novelė neatmeta ir pirmosios, kuri galėtų būti realistinis pasakojimas apie pirmykščius laikus.

Režisieriui nėra kur dėtis, jis turi pasirinkti vieną iš dviejų. Kad ir ką jis pasirinktų ir kad ir kaip žiūrovas „suslėgtų“ režisieriaus traktuotę į makropropoziciją, akivaizdu, jog verčiant paskutiniąją, neįmanoma sugrįžti prie tokio įtaigaus teksto, koks buvo originalas. Išeitų maždaug šitaip:

 

(a) kai jis pabudo, dinozauras, kurio stengėsi nematyti užmigdamas, vis dar buvo ten;

(b) kai jis pabudo, prisisapnavęs dinozauras vis dar buvo ten.

 

Tačiau tarkime, kad režisierius pasirinko antrą interpretaciją. Mano minties eksperimento ribose, atsižvelgus į tai, kad kalbama apie kiek ilgiau nei kelios sekundės trunkantį filmą, egzistuoja keturios galimybės: (i) filmas prasideda panašios patirties vizualizacija (veikėjas sapnuoja dinozaurą, pabunda ir vis dar jį mato), paskui plėtojama istorija ir virtinė įvykių, tegu dramatiškų ir siurrealistinių, kurie novelėje nėra minimi ir turbūt gali paaiškinti tą pradinę patirtį, arba viską palikti kankinančioje nežinioje; (ii) vaizduojama virtinė įvykių, tegu kasdienių, paskui jie komplikuojasi, o filmas baigiasi sapno ir pabudimo scena, kuriai būdinga kafkiška dvasia; (iii) pasakojami įvairūs veikėjo gyvenimo aspektai, nuo filmo pradžios iki pabaigos įkyriai kartojant sapno ir pabudimo patirtį; (iv) pasirenkama eksperimentinė ar avangardinė traktuotė ir dvi ar tris valandas tiesiog kartojasi ta pati scena (sapnas ir pabudimas), ir baigtas kriukis.

O dabar paklausinėkime keturių galimų filmų žiūrovų (kurie neskaitę pačios mini novelės) ir paklauskime jų, apie ką yra filmas, ką juo norima pasakyti. Man rodos tikėtina, kad (i) ir (ii) filmų žiūrovai galėtų sutapatinti kai kuriuos pasakojimo aspektus ar jų sufleruojamą moralę su sapnų patirties pagrindais, bet nežinau, ką jie atsakytų į klausimą, ką dar norėta pasakyti filmu. (iii) versijos žiūrovai galėtų apibendrinti sakydami, kad filme kalbama apie pasikartojančią sapno situaciją, susietą su dinozauru, pirma susapnuotu, paskui – realiu. Net jei dauguma pastarųjų priartėtų prie pažodinės mini novelės prasmės, jie, matyt, negalėtų žodžiais atkurti jos pribloškiančio originalo taupumo. Nekalbame apie (iv) versijos žiūrovus, kuriems, jeigu šie filmo vaizdus pedantiškai apibendrintų žodžiais, išeitų šitaip:

 

Kai jis pabudo, dinozauras vis dar buvo ten.

Kai jis pabudo, dinozauras vis dar buvo ten.

Kai jis pabudo, dinozauras vis dar buvo ten.

Kai jis pabudo, dinozauras vis dar buvo ten.

Kai jis pabudo, dinozauras vis dar buvo ten.

 

Norom nenorom, čia galėtume kalbėti apie kitą apsakymą ar eilėraštį, tinkamą „Grupės 63“33 antologijai.

Dabar mums iškils keturios minimalaus apgręžiamumo situacijos, net jei ir sutiksime, kad trečia ar ketvirta versijos suteikia – jei taip galime išsireikšti – minimalesnio apgręžiamumo galimybę nei dvi ankstesnės. Priešingai, jei paimtume mano itališkąjį vertimą, pamatytume, kad labai tikėtina, jog, turėdami po ranka gerą žodyną, bemaž neišvengiamai grįžtume prie ispaniško originalo. Taigi susiduriame su optimalaus apgręžiamumo atveju.

Todėl susikuria nepertraukiama apgręžiamumo gradacijų seka, ir mes, ko gero, būsime priversti vertimu vadinti tą vertimą, kuris siekia optimaliai perteikti apgręžiamumą.

Aišku, kad apgręžiamumo kriterijus tinka labai paprastiems tekstams versti, tokiems kaip meteorologinė suvestinė arba komercinis pranešimas. Užsienio reikalų ministrų arba įvairių šalių verslininkų susitikime pageidautina, kad apgręžiamumas iš tikrųjų būtų optimalus (kitaip galėtų kilti karas ar staigus akcijų kainų kritimas biržoje). Jei tenka susidurti su sudėtingu vertimu, kaip romanas ar eilėraštis, tada optimalumo kriterijus iš esmės peržiūrimas.

Pažiūrėkime, pavyzdžiui, į Joyce‘o „A Portrait of the Artist as a Young Man“34 pradžią:

 

Once upon a time and a very good time it was there was a moocow coming down along the road...

 

Kadai seniai, senais gerais laikais, ėjo keliu karvytė...35

 

Remiantis dalykišku apgręžiamumo principu, kalbos išraiškos būdus ir idiomatinius posakius derėtų versti ne pažodžiui, bet ieškant vertimo kalbos atitikmenų. Tad, jei „Pinokio“ vertėjas į anglų kalbą turėtų versti C‘era una volta kaip Once upon a time (Kartą buvo), lygiai taip pat Cesare Pavese36, versdamas šį Joyce‘o romaną „Dedalas“ („Dedalus“), turėtų pasielgti atvirkščiai. Tačiau Pavese vertimas skamba taip:

 

Nel tempo dei tempi, ed erano bei tempi davvero, c‘era una muuucca che veniva gił per la strada...

 

Aišku, kodėl Pavese pasirinko tokį vertimą: jis negalėjo versti: „kartą buvo ir tikrai gerą kartą buvo“ (C‘era una volta ed era davvero una bella volta), nes tai skambėtų pernelyg keistai; jis negalėjo pasirinkti ir kito varianto: „kartą buvo ir tikrai gerais laikais“ (C‘era una volta, ed erano bei tempi davvero), nes pradingtų originalo efektas. Radęs savąjį sprendimą, Pavese pasiekė ir tam tikro atsiribojimo efekto (effetto di straniamento), nes angliškas idiom37 italų ausiai įgauna įtaigų ir senovinį skambesį (beje, jeigu kalbėtume apie pažodinį apgręžiamumą, jis leistų bemaž automatiškai atversti į originalą). Šiaip ar taip, štai įrodymas, kad apgręžiamumo principą galima suvokti labai lanksčiai.

Siūlydami kol kas gan atsargų optimalumo kriterijų galėtume sakyti, kad optimalus yra tas vertimas, kuris leidžia išsaugoti kuo daugiau apgręžiamų išversto teksto lygmenų, o ne vien perdėm leksinį, pasireiškiantį Linijinėje Apraiškoje.

 

3.3. Leisti pajausti

 

Iš tiesų, pasak Leonardo Bruni’o38, 1420 m. parašiusio traktatą „De interpretatione recta“39, vertėjas „turi pasikliauti ir savo klausa, kad nesužlugdytų ir nesujauktų to, ką (tekstas) išreiškia grakščiai ir su ritmo pajautimu“. Kad išsaugotų ritminį lygmenį, vertėjas gali atsisakyti pagarbos originalo teksto raidei.

Vienas mano kolega, vesdamas vasaros seminarą vertimo klausimais, davė studentams anglišką „Rožės vardo“ vertimą (visai atsitiktinai, nes vietinėje bibliotekoje tai buvo vienintelė knyga, dviem – itališkas originalo ir angliško vertimo – egzemplioriais) ir, pasirinkęs bažnyčios portalo aprašymą, paprašė vėl išversti šią ištrauką į italų kalbą – žinoma, pagrasinęs paskui palyginti kelis tokius pratimus su originalu. Paklaustas patarimo, studentams pasakiau, kad jie neturėtų jaudintis dėl to, kad egzistuoja originalas. Jie turėjo žvelgti į prieš akis gulintį anglišką puslapį kaip į originalą. Jie turėjo nuspręsti, kokia yra teksto intencija.

Pažodinės prasmės požiūriu tekste kalbama apie bjaurių figūrų aprašymą, į kurias žiūrint jaunajam Adsui svaigo galva. Aš pasakiau studentams, kad jei angliškas tekstas byloja, jog žvilgsniui atsivėrė a voluptuous woman, gnawed by foul toads, sucked by serpents...40, tai problema yra ne ta, kaip rasti tinkamiausią itališką žodį angliškajam gnawed ir spręsti, ar žalčiai žinda. Aš verčiau juos paprašiau perskaityti šį puslapį balsu, kad išskirtų ritmą, kurį vertėjas (laikytinas originalo autoriumi) jam suteikė. Svarbu išsaugoti šį ritmą, ir net jei žalčiai, užuot žindę, kandžiosis, efektas vis tiek bus toks pat įspūdingas. Taigi štai atvejis, kai apgręžiamumo principas svyruoja arba aiškintinas platesne prasme, nei būna kalbant apie griežtai lingvistinį apgręžiamumą. Čionai man pasirodė tikslinga pažeisti bet kurį leksinio atitikmens (ir įvykių bei objektų atpažinimo) principą, kad išlaikytų aprašymo ritmo apgręžiamumą kaip svarbiausią lygmenį.

 

Dabar paskaitykime antro „Silvi“ skyriaus ištrauką, kurioje vaizduojamas šokis pievelėje šalia senovinės pilies ir susitikimas su moters atvaizdu, kuris per visą pasakojimą nepaliaus įkyriai kamavęs herojaus širdį ir protą. Nervalio tekstas skamba taip:

 

J’étais le seul garēon dans cette ronde, oł j’avais amené ma compagne toute jeune encore, Sylvie, une petite fille du hameau voisin, si vive et si fraīche, avec ses yeux noirs, son profil régulier et sa peau légčrement hālée!.. Je n’aimais qu’elle, je ne voyais qu’elle, – jusque-lą! A peine avais-je remarqué, dans la ronde oł nous dansions, une blonde, grande et belle, qu’on appelait Adrienne. Tout d’un coup, suivant les rčgles de la danse, Adrienne se trouva placée seule avec moi au milieu du cercle. Nos tailles étaient pareilles. On nous dit de nous embrasser, et la danse et le chur tournaient plus vivement que jamais. En lui donnant ce baiser, je ne pus m’empźcher de lui presser la main. Les longs anneaux roulés de ses cheveux d’or effleuraient mes joues. De ce moment, un trouble inconnu s’empara de moi.

 

Buvau vienintelis vaikinas tame ratelyje. Į jį atsivedžiau ir visai dar jaunutę savo draugę, Silvi, mergaitę iš kaimyninio sodžiaus, tokią žvalią ir tokią skaisčią, juodomis akimis, taisyklingu profiliu ir lengvai įdegusia oda!.. Mylėjau tik ją, mačiau tik ją – iki tol! Beveik nė nepastebėjau, kad ratelį su mumis šoka aukšta graži šviesiaplaukė, kurią visi vadino Adrijena. Staiga, kaip reikalavo šokio taisyklės, Adrijena atsidūrė viena šalia manęs vidury ratelio. Mes buvome beveik vienodo ūgio. Mums liepė pasibučiuoti, o šokėjos ir dainininkės ėmė suktis ratu gyviau negu iki šiol. Bučiuodamas ją nesusilaikiau nepaspaudęs jai rankos. Ilgos jos auksinių plaukų garbanos palytėjo man skruostus. Tą akimirką mane persmelkė iki šiol nepažįstamas nerimas41.

 

Dabar peržvelkime keturis garsiausius ir skaitomiausius vertimus, taip pat ir penktą manąjį:

 

Io ero l‘unico ragazzo nel girotondo. Vi avevo condotto la mia compagna ancora bambina, Sylvie, una fanciullina del casale accanto, cosģ vivace e cosģ fresca, con i suoi occhi neri, il profilo regolare e la pelle lievemente abbronzata!... Non amavo che lei, non vedevo che lei, fino a quel momento! Avevo notato appena nel girotondo in cui si danzava una bionda, alta e bella, che chiamavano Adrienne. A un tratto, secondo le regole della danza, Adrienne si trovņ sola con me in mezzo al cerchio. Eravamo di eguale statura. Ci dissero di baciarci, mentre il coro e la danza giravano pił svelti che mai. Dandole quel bacio non potei fare a meno di stringerle la mano. I lunghi boccoli attorcigliati dei suoi capelli d’oro mi sfioravano le gote. Da quell’ attimo un turbamento sconosciuto si impadronģ di me. (Calamandrei)

 

Ero l‘unico ragazzo del girotondo, dove avevo condotto la mia compagna ancora bambina, Silvia, una fanciullina del casale accanto, vivace e fresca, con i suoi occhi neri, il profilo regolare e la pelle leggermente abbronzata... Non amavo che lei, non vedevo che lei, fino a quel momento! E avevo appena notato nel girotondo in cui si danzavamo una bionda alta e bella che chiamavano Adriana. D’un tratto seguendo le regole della danza Adriana si trovņ sola con me in mezzo al cerchio. La nostra statura era uguale. Ci dissero che dovevamo baciarci, mentre la danza e il coro giravano pił vorticosamente che mai. Bacciandola non potei fare a meno di stringerle la mano. Le lunghe anella attorcigliate dei suoi capelli d’oro sfiorarono le mie gote. Da quell’ istante un turbamento strano si imposserņ di me. (Debenedetti)

 

Io ero l‘unico ragazzo in quel girotondo, al quale avevo condotto Silvia, la mia giovanissima compagna, una fanciulletta del vicino villagio, tanto viva e fresca, coi suoi occhi neri, il profilo regolare e la pelle leggermente abbronzata!... Fino a quel momento non amavo che lei, non vedevo che lei! Avevo appena notato, nel girotondo che ballavamo, una ragazza bionda, alta e bella, che si chiamavo Adriana. A un certo punto, seguendo le regole della danza, Adriana venne a trovarsi sola con me nel centro del circolo. Le nostre stature erano uguali. Ci fu ordinato di baciarci, e la danza e il coro giravano sempre pił animatamente. Nel porgerle il bacio, non seppi trattenermi dal premerle la mano. Le lunghe anella dei suoi capelli d’oro mi sfioravano le guance. Da quell’ istante, un ignoto turbamento s’impadronģ di me. (Macrģ)

 

Io ero l‘unico ragazzo in quel ballo, al quale avevo condotto la mia compagna ancor giovinetta, Silvia, una bambina del villaggio vicino, cosģ viva e fresca, coi quegli occhi neri, il profilo regolare e la pelle leggermente abbronzata!... Non amavo che lei, non vedevo che lei, sino a quel momento! Avevo notato appena notato, nel giro in cui ballavamo, una bionda, alta e bella, che tutti chiamavano Adriana. A un tratto, seguendo le regole della danza, Adriana si trovņ sola con me in mezzo al cerchio. Le nostre stature erano eguali. Ci fu detto di baciarci, e la danza e il coro giravano pił vivamente che mai. Dandole quel bacio, non potei fare a meno di stringerle la mano. I lunghi riccioli dei suoi capelli d’oro mi sfioravano le guance. Da questo istante, un turbamento sconosciuto s’impadronģ di me. (Giardini)

 

Ero il solo ragazzo in quella ronda, dove avevo condotto la mia compagna ancora giovinetta, Silvie, una fanciullina della frazione vicina, cosģ viva e fresca, con i suoi occhi neri, il suo profilo regolare e la sua carnagione leggermente abbronzata... Non amavo che lei, non vedevo che lei, – sino a quel punto! Aveva appena scorto, nel giro della danza, una bionda, alta e bella, che chiamavano Adrienne. A un tratto, seguendo le regole del ballo, Adrienne si trovņ sola con me, proprio al centro del cerchio. Eravamo di pari statura. Ci dissero di baciarci, e la danza ed il coro volteggiavano ancor pił vivaci. Nel darle quel bacio, non potei trattenermi dallo stringerle la mano. I lunghi anelli morbidi dei suoi capelli d’oro mi sfioravan la guancia. Da quell’ istante, mi prese un turbamento ignoto. (Eco)

 

Semantiniu požiūriu visi vertimai taisyklingi. Būtų galima sakyti, kad jie visi „tiksliai“ perduoda tai, kas vyksta pievelėje, ir vykusiai perteikia nuotaiką, kurią norėjo atkurti Nervalis. Skaitytojai, paėmę žodyną į rankas, galėtų pamėginti išversti jas atgal į prancūzų kalbą ir išeitų kažkas gana panašaus į Nervalio tekstą – šiaip ar taip, pastarąjį būtų visai lengva „anagrafiškai“ atpažinti42. Vis dėlto net jeigu ir kiti kritikai tai pažymėjo, prisipažinsiu, kad, daug sykių perskaitinėjęs šį tekstą, tik versdamas perpratau vieną stilistinę priemonę, kuria Nervalis dažnai naudojasi, nors skaitytojas to ir nesuvokia (nebent skaitytų tekstą balsu – ką turi daryti vertėjas, jei nori išsiaiškinti būtent teksto ritmą). Aukštos sapnų įtampos scenose, kaip šioji, atsiranda eilės: tai pilnutiniai aleksandrinai, tai puseiliai, tai vienuolikaskiemeniai. Cituotoje ištraukoje pasirodo bent septynios eilutės: vienuolikaskiemenis (J’étais le seul garēon dans cette ronde), aiškūs aleksandrinai (kaip une blonde, grande et belle, qu’on appelait Adrienne ir Je ne pus m’empźcher de lui presser la main) ir keletas puseilių (Sylvie, une petite fille; Nos tailles était pareilles; Les longs anneaux roulés). Be to, esama ir vidinių rimų (placée, embrasser, baiser, m’empecher, presser – visa tai trijose eilutėse).

Teigiama, kad prozos tekste rimas arba metras dažnai yra nepageidaujami dalykai. Tačiau tik ne Nervaliui: kartoju, šios savybės jo tekstuose pasirodo tik konkrečiose scenose, kur autorius akivaizdžiai norėjo (arba sąmoningai nenorėjo, tačiau jo kalba plaukė taip, kad kuo adekvačiau perteiktų jo jausmą), jog skaitytojas patirtų kone pasąmoningą poveikį.

Šiuo atveju vertėjas negali atsižadėti užduoties sukurti skaitytojui tokį pat poveikį, ir man atrodo, kad keturi pacituoti vertimai liudija, jog nebūta mėginimo pasiekti tokio poveikio, išskyrus kelis, sakyčiau, atsitiktinius rezultatus, nes jie atsiranda verčiant pažodžiui (non amavo che lei /non vedevo che lei arba una bionda alta e bella – ir tik pirmame vertime pasitaiko vienuolikaskiemenis eravamo di eguale statura). Man gi pirmiausia rūpėjo perteikti kaip tik šį poveikį, net jei tektų versti pažodžiui. Ir ne vien tai: jei dėl lingvistinių priežasčių aš negalėjau varžytis su Nervalio sprendimu, pateiktu ankstesnėje eilutėje, aš privalėjau vienaip ar kitaip atlyginti šį nuostolį žemesnėje eilutėje.

 

Nūnai dar sykį pateikiu savo vertimą, kursyvu išskirdamas eiles, kurias man pasisekė atkurti:

 

Ero il solo ragazzo in quella ronda, dove avevo condotto la mia compagna ancora giovinetta, Silvie, una fanciullina della frazione vicina, cosģ viva e fresca, con i suoi occhi neri, il suo profilo regolare e la sua carnagione leggermente abbronzata... Non amavo che lei, non vedevo che lei, – sino a quel punto! Aveva appena scorto, nel giro della danza, una bionda, alta e bella, che chiamavano Adrienne. A un tratto, seguendo le regole del ballo, Adrienne si trovņ sola con me, proprio al centro del cerchio. Eravamo di pari statura. Ci dissero di baciarci, e la danza ed il coro volteggiavano ancor pił vivaci. Nel darle quel bacio, non potei trattenermi dallo stringerle la mano. I lunghi anelli morbidi dei suoi capelli d’oro mi sfioravan la guancia. Da quell’ istante, mi prese un turbamento ignoto.

 

Buvau vienintelis vaikinas tame ratelyje, į kurį atsivedžiau visai dar jauną savo draugę, Silvi, mergaitę iš kaimyninio sodžiaus, tokią žvalią ir tokią skaisčią, juodomis akimis, taisyklingais bruožais ir lengvai įdegusia oda!.. Mylėjau tik ją, mačiau tik ją – iki tol! Bemaž nepastebėjau, kad šokio sūkury atsidūrus aukšta graži šviesiaplaukė, kurią visi vadino Adrijena. Staiga, kaip reikalavo šokio taisyklės, Adrijena atsidūrė viena šalia manęs vidury ratelio. Mes buvome panašaus ūgio. Mums liepė pasibučiuoti, o šokėjos ir dainininkės ėmė suktis ratu gyviau negu iki šiol. Bučiuodamas ją nesusilaikiau nepaspaudęs jai rankos. Ilgos ir purios jos auksinių plaukų garbanos palytėjo man skruostą. Tą akimirką mane persmelkė iki šiol nepažįstamas nerimas.

Pakeitimas ne visad būna vykęs. Susidūręs su puseiliu Nos tailles étaient pareilles, aš nesugebėjau rasti tokios pat skambios septynskiemenės eilutės ir sustojau ties dešimtskiemeniu, kuris, atskirai paimtas, skambėtų veikiau karingai (Eravamo di pari statura). Tačiau šiuo atveju man atrodo, kad kalbos sraute ši skanduotė pabrėžia dviejų priešpriešais stovinčių veikėjų simetriją.

Reikia pažymėti, jog mane tenkinančios eilutės labui buvau priverstas leksiškai pasavavaliauti, t. y. pavartoti galicizmą. Turiu omenyje frazę Ero il solo ragazzo in quella ronda. Prancūzų ronde (ratelis) yra labai gražus ir „dainingas“ žodis, ir Nervalis jį kaitalioja su danse (šokiu) ir cercle (būrelis). Visgi, kadangi visą šią pastraipą persmelkia pasikartojantis judėjimas ratu, ronde vartojamas dusyk, o danse – trissyk. Dabar ronda italų kalboje nebereiškia danza (šokis), nors šia prasme jį dar vartojo D‘Annunzio. Tačiau aš jau buvau vienąsyk pavartojęs ballo ir tris kartus – danza. Jie nebūčiau turėjęs nieko kita vienuolikaskiemeniui sudaryti, būčiau susitaikęs ir vėl pavartojęs danza, bet atkala širdim būčiau rašęs Ero il solo ragazzo in quella danza, nes dviguba z raidė žodyje ragazzo (vaikinas) nemaloniai aliteruotų su z žodyje danza. Todėl buvau priverstas (su dideliu malonumu) pavartoti ronda (kaip tai viename vertime padarė Mary Molino Bonfantini) ir ta pačia puikia dingstimi atleisti sau už tokį galicizmą.

Kai kada, kaip įprasta, tenka atlyginti nuostolius. Kai skaitome

 

J’étais le seul garēon dans cette ronde, oł j’avais amené ma compagne toute jeune encore, Sylvie, une petite fille,

 

tai Silvi įskrieja į sceną ant septynių skiemenų bangos lyg šokėja balerinos sijonėliu. Itališkame vertime man nepavyko apdovanoti jos tokiu prašmatniu debiutu, nors aš ir išsaugojau pradinį vienuolikaskiemenį ir pasitenkinau užbėgti jos pasirodymui už akių žodžiais la mia compagna ancora giovinetta... Kartais prarasdavau aleksandrinus ir įtraukdavau vienuolikaskiemenius (non vedevo che lei, sino a quel punto). Nepavyko man perteikti ir aleksandrino Je ne pus m’empźcher / de lui presser la main, užtat iškart po jo vietoj Les longs anneaux roulés aš išrikiuoju tris puseilius, tai yra pusantro aleksandrino. Apskritai cituotoje pastraipoje ir vėlesnėse iš šešiolikos Nervalio eilių aš išsaugojau šešiolika (nors ir ne visad ten pat kaip originale) ir, mano galva, įvykdžiau savo kaip vertėjo pareigą – bent jau tuomet, kai jos nepastebimos iš karto, kaip nepastebimos iš pat pradžių ir originale.

Žinoma, aš buvau ne vienintelis vertėjas, pamėginęs perteikti užslėptas „Silvi“ eilutes ir man būtų įdomu tęsti šį eksperimentą su kitomis ištraukomis, peržiūrėjus tris vertimus į anglų kalbą43. Toliau pateiktus pavyzdžius įstrižais brūkšniais paženklinau aš, kad prireikus išryškinčiau metrinių eilučių cezūras.

Trečiame „Silvi“ skyriuje prisiminimas apie Adrijeną (snūduriuojant) išsilieja tokiu sakiniu:

 

Fantōme rose et blond / glissant sur l’herbe verte ą demi baignée de blanches vapeurs.

Šviesiai rožinė vizija, slystanti žalia žole, skendinčia baltuos ūkuos.

 

Man pavyko jį perteikti taip:

 

Fantasma rosa e biondo / lambente l‘erba verde, / appena bagnata di bianchi vapori

 

ir, kaip matote, po dviejų septynskiemenių aš įterpiau dvigubą šešiaskiemenį. Iš anglų vertėjų Halévy praranda bemaž visą ritmą:

 

A rosy and blond phantom gliding over the green grass that lay buried in white vapour.

 

Aldingtonas praranda eilutės pradžią, bet vėliau ją kompensuoja:

A rose and gold phantom gliding over the green grass, / half bathed in white mists.

 

Sieburth’as, kaip ir aš, priduria vieną puseilį, kad kompensuotų tam tikrą pirmiau ar paskiau atsirandantį nuostolį:

 

A phantom fair and rosy / gliding over the green grass / half bathed in white mist.

 

Kiek žemiau mes skaitome:

 

Aimer une religieuse / sous la forme d’une actrice!.. et si c’était la mźme? – Il y a de quoi devenir fou! c’est un entraīnement fatal oł l’inconnu vous attire comme le feu follet – fuyant sur les joncs d’une eau morte... [arba comme le feu follet – fuyant sur les joncs d‘une eau morte]

 

Mylėti vienuolę aktorės pavidalu!.. O jeigu čia ta pati mergina? Iš proto gali išeiti! Pražūtinga vilionė: nežinomybė traukia jus kaip žaltvykslė, klaidžiojanti po nendres stovinčiame vandeny...

 

Čia akivaizdžiai yra aleksandrinas ir trys puseiliai. Halévy, man regis, grynai atsitiktinai atkūrė kai kuriuos ritmus, nes pažodiniame vertime jie išeina bemaž savaime:

 

To love a nun in the form of an actress! – and suppose it was one and the same! It was enough to drive one mad! It is a fatal attraction when the Unknown leads you on, like the will-o‘-the wisp that hovers over the rushes of a standing pool.

 

Aldingtonas visai nesistengia, ir jo vienintelis puseilis išeina tik todėl, kad (kaip nutiko ir kitiems vertėjams) prancūziškas feu follet (žaltvykslė) angliškai verčiamas tik kaip will-o‘-the wisp:

 

To love a nun in the shape of an actress… and suppose it was the same woman? It is maddening! It is a fatal fascination where the unknown attracts you like the will-o‘-the wisp moving over the reeds of still water.

 

Sieburth’as pasitelkia du tikslius aleksandrinus ir du puseilius:

 

To be in love with a nun / in the guise of an actress!.. and what if they were one and the same! It is enough to drive one mad – the fatal lure of the unknown drawing one ever onward / like a will o’ the wisp / flitting over the rushes of a stagnant pool.

 

Aš praradau pirmą aleksandriną, tačiau, atlygindamas kitus nuostolius, įvedžiau tris puseilius:

 

Amare una religiosa sotto le spoglie d‘una attrice!.. e se fosse la stessa?! / C‘č da perdere il senno! / č un vortice fatale / a cui vi trae l‘ignoto, / fuoco fatuo che fugge / su giunchi d‘acqua morta...

 

Galbūt aš persistengiau, tačiau mane sugundė „dainingas“ šio sudėtinio sakinio tonas. Rėmiausi principu: jei paslėpti ritmai yra sumanyti teksto audiniui padailinti, tai man būtina labiau kliautis ne pajamų ir išlaidų skaičiavimais, bet kalbos dvasia, atsiduoti natūraliai šnekos tėkmei ir įkūnyti visus man savaime gimstančius ritmus. O Sieburth’as atsigriebė 14 skyriuje, kur mes susiduriame su tokiais nuostabiais pirmaisiais pradžios sakiniais:

 

Telles sont les chimčres / qui charment et égarent / au matin de la vie. / J’ai essayé de les fixer sans beaucoup d’ordre, mais bien des curs me comprendront. Les illusions tombent l’une aprčs l’autre, / comme les écorces d’un fruit, et le fruit, c’est l’expérience. Sa saveur est amčre; elle a pourtant quelque chose d’ācre qui fortifie.

 

Tokios tad chimeros / žavi ir klaidina / gyvenimo rytą. Pabandžiau užrašyti jas be didesnės tvarkos, bet daugelis širdžių supras mane. Svajonės krinta viena po kitos kaip vaisiaus lukštai, o tas vaisius – patirtis. Jis kartus; tačiau turi aštrumo, kuris stiprina jėgas.

 

Kaip matome, turime du aleksandrinus, du puseilius ir vieną vienuolikaskiemenį. Ir darsyk man regis, kad dvi eilutės, išlikusios Halévy tekste, jam verčiant išėjo bemaž savaime:

 

Such are the charms that fascinate and beguile us / in the morning of life. / I have tried to depict them without much order, but many hearts will understand me. Illusions fall, like leaves, one after another, and the kernel that is left when they are stripped off is experience. The taste is bitter, but it has an acid flavour that act as a tonic.

 

Kiek geriau išėjo Aldingtonui (trys aleksandrinai ir puseilis):

 

Such are the delusions which charm and lead us astray in the morning of life. / I have tried to set them down in no particular order, but there are many hearts / which will understand me. Illusions fall one by one, like the husks of a fruit, / and the fruit is experience. Its taste is bitter, but there is something sharp about it which is tonic.

 

Aš mėginau žaisti sąžiningai:

 

Tali son le chimere / che ammaliano e sconvolgono / all‘alba della vita. Ho cercato di fissarle senza badare all‘ordine, ma molti cuori comprenderanno. Le illusioni cadono l‘una dopo l‘altra, come scorze d‘un frutto, / e il frutto č l‘esperienza. / Il suo sapore č amaro; e tuttavia esso ha qualcosa di aspro che tonifica.

 

Bet Sieburth’as pasistengė dar daugiau: jam pavyko įterpti eiles bemaž ten, kur ir Nervalis:

 

Such are the chimeras / that beguile and misguide us / in the morning of life. I have tried to set them down without much order, but many hearts will understand me. Illusions fall away one after another like the husks of a fruit, / and that fruit is experience. / It is bitter to the taste, / but there is fortitude to be found in gall...

 

Kitoje pastraipoje skaitome:

 

Que me font maintenant / tes ombrages et tes lacs, / et mźme ton désert?

Kas man tavo dabar / pavėsiai, ežerai, / ir net tavo tyrai?

 

Iš pradžių aš išverčiau: Kas man dabar tavo ūksmėti pavėsiai ir ežerai, ir net tavo dykynės, kad perduočiau dvigubą žodžio ombrages prasmę (tai medžių laja, ir ji teikia pavėsį). Paskui, kad išsaugočiau aleksandriną, atsisakiau ūksmės ir pasirinkau tokį variantą:

 

Che mi dicono ormai / le tue fronde e i tuoi laghi, / e il tuo stesso deserto?

 

Aš praradau ūksmę, tikėdamas, kad žodis pavėsiai jį atgaivins skaitytojo atmintyje ir leis nuspėti, tačiau išsaugojau metriką.

Kai kada susiduri su įprasta dilema: norėdamas kažką išsaugoti, kažko kito netenki. Štai, pavyzdžiui, antro skyriaus pabaiga, kur sakoma, kad Adrijenos dainos pievelėje

 

La mélodie se terminait ą chaque stance par ces trilles chevrotants / que font valoir si bien les voix jeunes, quand elles imitent par un frisson modulé la voix tremblante des aļeules.

 

Kiekviename posme melodija baigėsi tirtančiomis trelėmis, / kurios taip nuostabiai skamba, kai jas atlieka jauni balsai, moduliuotu virpesiu mėgdžiodami drebantį senolės balsą.

 

Neabejotina, kad čia yra eilės, toliau net pastiprintos rimu („tirtančios“ chevrotants trelės, o senolės balsas – „drebantis“, tremblante) ir aliteracijų žaismu, žadinančiu įspūdį apie senolės balsą. Daugelis italų kalbos vertėjų praranda ir eiles, ir rimą, o aliteraciją chevrotant jie dažniausiai verčia kaip tremuli (trelės), tremblante – kaip tremolante (drebantis), sukurdami tautologiją, kuri man nepatinka. Aš viską pagrindžiau vien aliteracija, įvesdamas keturis septynskiemenius:

 

La melodia terminava a ogni stanza / con quei tremuli trilli / a cui san dar rilievo / le voci adolescenti, quando imitano con un fremito modulato la voce trepida delle loro antenate.

 

Galiausiai versdamas šias ištraukas aš daugybę kartų atsisakydavau leksinio ir sintaksinio apgręžiamumo, nes maniau, kad svarbiausias lygmuo yra metrinis, todėl juo ir žaidžiau. Taigi aš ne tiek laužiau galvą dėl pažodinio apgręžiamumo, kiek dėl to paties poveikio, kurį, kaip patvirtina mano interpretacija, tekstas daro skaitytojui.

 

Si licet44, norėčiau pacituoti vieną puslapį iš Terracini’o (1951) apie Foscolo atliktą Sterne‘o „Sentimentalios kelionės“ vertimą. Plėtodamas vieną Fubini‘o pastabą, Terracini gvildena trumpą Sterne‘o originalo ištrauką:

 

Hail, ye small sweet courtesies of life, for smooth do ye make the road of it!

 

Šlovė jums, mažytės, saldžios mandagumo paslaugos! Jūs palengvinate mums gyvenimo kelią.

 

Foscolo verčia taip:

 

Siate pur benedette, o lievissime cortesie! Voi spianate il sentiero alla vita.

 

Kaip pažymėjo tiek Fubini, tiek Terracini, akivaizdu, kad turime ryžtingą nukrypimą nuo pažodinio vertimo ir kad Foscolo pagavumas pavaduoja Sterne‘o pagavumą. Vis dėlto Foscolo vertime pasireiškia „didžiausia ištikimybė tekstui, kartu turininga ir formali“, ir ji „atsiskleidžia ritmu, kuris laisvai, bet drauge ir tiksliai atkartoja tokią teksto kadencijų proporciją, kad ekspresyvumo banga susitraukia ir išsitempia kaip nori ir inspiruoja pats originalas“ (Terracini 1951, 1983 leidimas 82:83).

 

3.4. Atkurti tą patį įspūdį

 

Dabar galima atsisakyti ne tik tokių abejotinų sąvokų kaip signifikato panašumas, lygiavertiškumas ir kitokių įprastinių argumentų, bet ir grynai kalbinio apgręžiamumo idėjos. Nūnai daug autorių, užuot byloję apie signifikato lygiavertiškumą, kalba apie funkcinį lygiavertiškumą arba tikslo teoriją (skopos theory): vertimas (ypač estetinio tikslingumo požiūriu) privalo daryti tokį pat poveikį, kurio siekė originalas. Tuomet turima omenyje mainomų vertybių lygybė, tampanti svarstytinu dydžiu (Kenny 1998:78). Kraštutinis atvejis, tarkim, būtų Homero vertimas proza, pagrįstas prielaida, kad Homero laikais epas buvo tas pats, kaip proza mūsų laikais45.

Natūralu, kad vertėjas iškelia tam tikrą aiškinamąją hipotezę apie tai, koks turėtų būti originalo numatytas poveikis, ir aš mielai pritariu Dusi‘o (Dusi 2000:41) minčiai, kad atkurto poveikio sąvoką galima kildinti iš mano intentio operis46 idėjos.

Paskatintas Terracini’o pastabų, aš nutariau peržvelgti Sterne‘o romano pradžią ir itališką Foscolo47 vertimą, ir štai:

 

They order, said I, this matter better in France. – You have been in France? said my gentleman, turning quick upon me, with the most civil triumph in the world. – Strange! quoth I, debating the matter with myself, that one and twenty miles sailing, for ’tis absolutely no further from Dover to Calais, should give a man these rights: – I’ll look into them: so, giving up the argument, – I went straight to my lodgings, put up half a dozen shirts and a black pair of silk breeches, – „the coat I have on“, said I, looking at the sleeve, „will do“; – took a place in the Dover stage; and the packet sailing at nine the next morning, – by three I had got sat down to my dinner upon a fricaseed chicken, so incontestably in France, that had I died that night of an indigestion, the whole world could not have suspended the effects of the droits d’aubaine; – my shirts, and black pair of silk breeches, – portmanteau and all, must have gone to the King of France; – even the little picture which I have so long worn, and so often have told thee, Eliza, I would carry with me into my grave, would have been torn from my neck!

 

– Prancūzijoje, – pasakiau aš, – tatai kur kas geriau sutvarkyta…

– Jūs buvote Prancūzijoje? – paklausė mano pašnekovas, staiga pasisukdamas į mane kuo pagarbiausiai ir kartu didžiuodamasis.

„Keista, – tariau pats sau, – kad, praplaukus vos dvidešimt vieną mylią – juk nuo Duvro iki Kale nė kiek ne toliau – žmogumi imama taip pasitikėti. Na, aš pats tuo greit įsitikinsiu!“

Todėl, nesileidęs į ginčus, parėjau namo, susidėjau pustuzinį marškinių ir porą juodų šilkinių kelnių („Surdutas, kuriuo vilkiu, – tariau, dirstelėjęs į rankovę, – bus dar geras“) ir sėdau į Duvro pašto karietą. Paketbotas pakėlė bures kitą rytą devintą valandą, o trečią aš jau sėdėjau prie pietų stalo su vištienos frikase tikriausiai Prancūzijoje, tad, jei būčiau miręs tą naktį dėl virškinimo sutrikimo, visas pasaulis nebūtų išgelbėjęs mano daiktų nuo droits d‘aubaine48. Mano marškiniai, pora juodų šilkinių kelnių, sakvojažas ir visa kita būtų atitikę Prancūzijos karaliui, – ir netgi mažytis portretėlis, kurį taip seniai nešioju ir kurį, kaip dažnai sakydavau tau, Eliza, aš trokštu nusinešti su savim į kapą, būtų nuplėštas man nuo kaklo49.

 

A questo in Francia si provvede meglio – diss’io.

– Ma, e vi fu ella? – mi disse quel gentiluomo; e mi si volse incontro prontissimo, e trionfņ urbanissimamente di me.

– Poffare! – diss’io, ventilando fra me la questione – adunque ventun miglio di navigazione (da Douvre a Calais non si corre né piś né meno) conferiranno sģ fatti diritti? Vo’ esaminarli. – E, lasciando andare il discorso, m’avvio diritto a casa: mi piglio mezza dozzina di camicie, e un paio di brache di seta nera.

– L’abito che ho indosso – diss’io, dando un’occhiata alla manica – mi farą.

Mi collocai nella vettura di Douvre: il navicello veleggiņ alle nove del dģ seguente: e per le tre mi trovai addosso a un pollo fricassé a desinare – in Francia – e sģ indubitabilmente che, se mai quella notte mi fossi morto d’indigestione, tutto il genere umano non avrebbe impetrato che le mie camicie, le mie brache di seta nera, la mia valigia e ogni cosa non andassero pel droit d’aubaine in ereditą al re di Francia – anche la miniatura ch’io porto meco da tanto tempo e che io tante volte, o Elisa, ti dissi ch’io porterei meco nella mia fossa, mi verrebbe strappata dal collo.

 

Veltui ieškotume čia pažodinių nesutapimų. Žinome Sterne‘ą ir jo stilių. Stebina tik tai, kaip Foscolo (kuris, be abejo, sėmėsi įkvėpimo iš „kilniojo“ neoklasicizmo ir net vartojo XIX a. italų skaitytojui – ir, kita vertus, jam pačiam – suprantamą kalbą) sugebėjo perteikti šnekamąjį, pašaipų ir nevaržomą originalo toną. Kaip pastabose pažymi Foscolo, dėl stilistinės ištikimybės ir iš pagarbos savo modelio daugiakalbystei jis visur išlaikė Sterne‘o pavartotus prancūziškus posakius.

Štai kur geras pagarbos – tegu ir nepažodinės – teksto intencijai pavyzdys.

 

_________________

 

26 Dviejų pasaulių apžvalga (pranc.).

27 Ugnies dukros (pranc.).

28 Redagavimo (angl.).

29 Be to, apysakai „Silvi“ būdinga tai, jog iš pažiūros pasakojama pirmuoju asmeniu, t. y. pagrindinio herojaus, dėstančio savo buvusio gyvenimo įvykius, lūpomis. Tačiau kartu dažnai įsiterpia tam tikra aukštesnė pasakojimo instancija, tarytum pats Autorius, suteikęs žodį savo personažui, leistų išgirsti savo balsą, komentuodamas tai, ką sako personažas-pasakotojas. Žr. mano darbą „Skaitinėjant Silvi“ („Rilettura di Sylvie“: Ecco 1999b) ir pirmą mano knygos „Šeši pasivaikščiojimai literatūros miškeliais“ („Sei passeggiate nei boschi narrativi“, 1994) skyrių. (Aut. past.)

30 Tiesiog (pranc.).

31 Animaciniame filme pasakotojo vaidmenį atlieka Kalbantis Svirplys, vienas iš veikėjų, tad, remiantis naudingomis Genette‘o (1972) pasiūlytomis distinkcijomis, pasakojimas, buvęs heterodiegetinis, tapo homodiegetinis. (Aut. past.)

32 Augusto Monterroso (1921–2003) – garsus Gvatemalos rašytojas. (Vert. past.)

33 Grupė 63 (it. Gruppo 63) – italų neoavangardistų susivienijimas, įkurtas 1963 m. spalį. Kurį laiką jam priklausė ir U. Eco. (Vert. past.)

34 „Menininko jaunų dienų portreto“ (angl.).

35 Džoisas Dž. Menininko jaunų dienų portretas / Vertė P. Gasiulis. – Vilnius: Vaga, 1989. – P. 185.

36 Cesare Pavese (1908–1950) – italų rašytojas ir vertėjas.

37 Idiomatinis posakis (angl.).

38 Leonardo Bruni (apie 1370–1444) – italų humanistas, filosofas ir istorikas.

39 Apie tikslų vertimą (lot.).

40 Gašlią moterį, kandamą šlykščių rupūžių ir žindamą žalčių (angl.).

41 Prancūzų romantikų proza / Vertė R. Ramunienė. – Vilnius: Vaga, 2000. – P. 421. Toliau cituojama iš to paties vertimo. (Vert. past.)

42 Beje, pažymėtina, kad visi pateikti itališki vertimai išsaugo tą patį originalo eilučių skaičių. (Aut. past.)

43 Ludovicas Halévy (1887), Richardas Aldingtonas (1932) ir Richardas Sieburth’as (1995). Neįtraukiau Geoffrey’aus Wagnerio vertimo (Salvie. New York: Grove Press) ir bet kuriuo atveju laikau Sieburth’ą geriausiu iš ketvertuko. (Aut. past.)

44 Jei galima (lot.).

45 Šia tema apstu literatūros. Žr., pvz., Nida (1964) ir Basnettą (1980). Apie funkcionalų lygiavertiškumą plg. Masoną (1998) ir Vermeerį (1998); apie tikslo teoriją žr. Schäffnerį (1998). Apie šiuos skirtumus žr. Dusi (2000:36 ir toliau). Taip pat plg. Kenny (1998), kur vardijami įvairūs lygiavertiškumo tipai: referencinis arba denotacinis, konotacinis, tekstinis-norminamasis (iš Kollerio knygos (1989) apie poveikio tapatumą), pragmatinis, dinaminis, formalus, tekstinis, funkcionalus. Taip pat žr. Dusi (1998) apie lokalias lygiavertiškumo taktikas. (Aut. past.)

46 Kūrinio intencijos (lot.).

47 Nicolņ Ugo Foscolo (1778–1827) – italų poetas.

48 Netikėtos naudos teisės (pranc.). Pagal šį įstatymą daiktai, priklausą Prancūzijoje mirusiems svetimšaliams, išskyrus šveicarus ir škotus, yra konfiskuojami, nors įpėdinis būtų čia pat. Kadangi pajamos už šiuos atsitiktinius pasipelnijimus yra išnuomojamos, tai išimčių niekam nedaroma (L. Sterne‘o past.).

49 Sternas L. Sentimentali kelionė / Vertė E. Kuosaitė. – Vilnius: Vaga, 1968. – P. 5–6.

 

Iš italų k. vertė Linas Rybelis

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 1 (sausis)