Accessibility Tools

 

altalt       Mattas Cohenas (1942–1999) – kanadiečių rašytojas, vienas iš Kanados rašytojų sąjungos steigėjų. Išleido daugiau kaip 40 knygų: romanų, apsakymų, poezijos rinkinių, memuarų, kūrybos vaikams (Tedžio Džemo slapyvardžiu), vertimų iš prancūzų į anglų kalbą. Prozoje M. Cohenas savaip restruktūrizuoja pasaulį, dabartį supina praeities gijomis ir atvirkščiai. Apsakymas „Kolumbas ir storulė“ verstas iš antologinio rinkinio „The Penguin Book of Canadian Short Stories“ (1984).

 
 

Jis be tikslo žingsniavo per atrakcionų aikštę. Tiko jam, kad šilta, kad pro dulkes prasismelkia rugpjūčio saulė, kad užpildo laiko spragas. Aukštaūgis, keturiasdešimties su trupučiu, vilkėjo lyg ir ispaniškus drabužius: juodas ankštas kelnes ir siuvinėtus šilkinius marškinius. Prakaulaus veido, su barzdele, didelėmis tamsiomis akimis. Nors vaikštinėjo tik taip sau, žengė pasitikėdamas it katė, jaučianti, kur jai eiti. Kartkarčiais stabteldavo ir pamaigydavo sau šonkaulius. Gerai jie taip ir nesugijo, ir jis juto, kaip juos maudžia.

– Kristupai!

Kviesdama prieiti, jam mojo storulė Rina. Ji sėdėjo už savo palapinės, užsiplėšusi suknelę ant storų šlaunų. Jis priėjo ir atsisėdo šalia ant lauko kėdės. Nusitraukė marškinius ir atsilošė prieš saulę. Ant krūtinės tamsavo išdeginto kryžiaus randas.

– Vaišinkis, – tarė ji, mosteldama į kėdės šešėly stovintį viskio butelį. Jis gurkštelėjo tiesiai iš kakliuko, tada padavė jai. Ringuotas jos veidas atrodė tarsi sulipintas iš glotnių rausvų padangų.

– Tegu bus pagarbintas, – išgėrusi tarė. Nusišluostė burną ir pastatė butelį ant žemės.

Abu sėdėjo apmąstydami viskio skonį. Kristupas dar gurkštelėjo ir padavė butelį Rinai.

– Tegu bus pagarbintas, – išgėrusi tarė ji. O iškračiusi paskutinius lašus pridūrė: – Saulėkaitoj, žinau, gert negerai. – Sukikeno. – Taip, aišku, žinau, kad saulėkaitoj gert negerai. Sako, liežuvis per daug atsipalaiduoja. Man tai tikrai. Stačiai traukia plepėt. Dieve, kaip traukia. – Jos balsas buvo plonas, bet ir duslus. – Kristupai, – tarė ji, – kartais aš ir pati tavim tikiu. Taip taip. O tu manim tiki? – Ji rimtai pasižiūrėjo į jį pro pustuštį butelį. Jis linktelėjo. – Taip, viskas tikra. – Visa sauja suėmė sau už žando ir papurtė. – Viskas mano tikra. Dešimt metų pastangų. – Pirštu pervedė per įdagą ant Kristupo krūtinės. – Taip, tikiu, kad jis tikras. Dvokė, matyt, šlykščiai. – Įbedė pirštą į geležim išdegintą griovelį. Randas, iš pradžių buvęs skaisčiai raudonas, dabar buvo pilkšvas ir kietas. Rytus nuolat leisdamas saulėje, Kristupas smarkiai įdegė. Felipa su juo nevaikščiodavo. Jai labiau patiko būti vėsoje ir nenudegti.

Jis atsistojo. Nuo viskio neapgirto, tik apsvaigo.

– Laikas, – tarė jis. Pabučiavo jai ranką ir apsivilko marškinius.

– O, – tarė Rina, – kokios gražios tavo manieros.

Jis darsyk pabučiavo jai ranką ir nuėjo. Nors daug mėnesių praleidęs vandenyne, nekrypavo kaip kiti jūrininkai; žengė it laukinė katė, jaučianti, kur jai eiti. Pamojavo cukraus vatos pardavėjui, pusmetrinių dešrainių kioskui, vyriškiui, pardavinėjančiam naujoviškus įtaisus, kuriais skardines galima atidaryti per tris sekundes; pro atrakcionus ir įrengimus galiausiai prasimušė į aikštės vidurį. Tarp palapinių mažėjo tuščių tarpų. Kai kurie šaukliai jau rėkavo, reklamuodami trikrūtes moteris, neūžaugas ir kalbančius gyvūnus. Jis priėjo prie savo palapinės ir davė ženklą vyriškiui dryžuotais marškiniais ir šiaudine skrybėle. Tasai ant pakylos Diegą mokė sukčiauti lošiant kortomis.

– Gabus mokinys, – šūktelėjo Kristupui vyriškis. Diegas įsibruko kortas į kišenę ir priėjo prie tėvo.

– Pirmyn, – tarė Kristupas. – Eime į vidų.

Vyriškis nusipurtė nuo kelnių dulkes ir sutrypė cigaro nuorūką. Atsikrenkštė. Pasispjaudė ir patrynė delnus. Užlipęs ant pakylos priešais palapinę, darsyk atsikrenkštė ir, šaižiai sušvilpęs į mikrofoną, pradėjo:

– Ponios ir ponai, prašom čionai, taip taip...

Abipus palapinės kabojo didžiuliai negrabiai nupiešti plakatai, vaizduojantys jūroje audros blaškomą trijulę senovinių laivų.

– Užeikite pasižiūrėti nuostabiausios pasauly istorinės keistenybės, čia čia, ponios ir ponai, tik dvidešimt penki centai, pamatyti Kristupo Kolumbo ir jo laivų, pasiklausyti jo pasakojimo apie savo garsias keliones, pamatyti žmogaus, atradusio Ameriką, ponios ir ponai, didžiausios

laiko keistenybės, pamatyti jo krūtinėje išdeginto kryžiaus, pasiklausyti jo pasakojimo apie savo

pamestas moteris, žmogaus, susitikinėjusio su karaliais ir kunigaikščiais, Kristupo Kolumbo,

tik už dvidešimt penkis centus, pamatykite, kad įsitikintumėte, tai visiška tiesa, ponios ir ponai,

atsiveskite vaikus, atsiveskite draugus, tai pasaulyje vienintelis gyvas istorijos liudytojas,

pasiklausykite jo pasakojimo apie „Santa Mariją“...

Vanduo liejosi per laivo denį, palikdamas putų ir dumblių gumulus. Įsigaužęs į apsiaustą, Kolumbas stebeilijo į nematytą krantą svarstydamas, kiek dar ištvers be miego. Ranka kišenėje čiupinėjo ieškodama pažįstamos butelio formos. Buvo priveiktas nuovargio. Jautėsi taip, lyg nervų sistemoje lindėtų rakštis. Atkimšo butelį: jokio poveikio, tarsi gertų vandenį ar skiestą vyną. Liežuvis ir gomurys buvo taip pripratę, kad skystis tik nubėgo į pilvo ertmę, ir tiek.

Sapnavo esąs sausumoje ir, atgavęs sąmonę, kaip tik tai suvokė pirmučiausia.

– Kristupai, – sakė berniukas. – Kristupai, – kartojo it burtažodį.

Jis atsimerkė. Gulėjo žibinto apšviestame kambaryje.

– Nesijaudink, – pasakė Kolumbas. Ir užsimerkė.

– Nesijaudink, – jam grimztant į miegą aidu pakartojo moters balsas.

Jis vėl pagalvojo, kad jie tikriausiai sausumoje. Ant rankos pajuto berniuko lūpas. Ašaros. Vandenėlis slydo glotniu odos paviršiumi. Pririšę prie didžiulio medinio rato, jie lėtai rideno jį per kaimą. Kai jo pusbrolis mirė ant kankinimo suolo, jis lauke visą naktį žiūrėjo, kaip už žemės krašto nyksta žvaigždynai. Kunigo veidas buvo išmargintas mažučių putekšlių, akys pilkos, nedvejojančios. Vieną vakarą, kai į maldas terpėsi debesys, jis su Kolumbu vaikščiojo Ispanijos pajūriu. Kolumbas atsiklaupė žolėje išpažinties. Užsimerkęs regėjo girnapusių traiškomą kūną.

– Jums palengvės, – sakė kunigas. – Nereikia vilkti nuodėmių naštos.

– Taip, – atsakė Kolumbas.

Kitas pusbrolis žuvo per audrą. Jis matė, kaip tas praradęs pusiausvyrą ėmė slysti nuo šlapio medinio denio. Jis nėrė tiesiai į vandenį pusbrolio gelbėti ir susilaužė šonkaulius. Paskui, lietui tebežliogiant, žmonės jį standžiai sutvarstė, o jis išgėrė, kad apmalštų skausmas. Prisiminė to vyro žmoną. Jos ilgi juodi plaukai spragsėjo jo glostomi.

– Mes tik norime, kad jūs tikėtumėte, – reikšmingai įbedęs akis į Kolumbą sakė kunigas.

– Taip, – atsiliepė Kolumbas. Kol buvo tvarstomas, regėjo, kaip prie tuščio kapo žegnojasi našlė.

Akmeninės sienos buvo išmargintos drėgnų kerpių. Jam atsisėsti davė medinį suolą. Už sienos girdėjo krumpliaračių girgždesį pramaišiui su eretikų klyksmais. Tačiau rytą vakarą jis klaupdavosi ir dėdavo galvą ant suolo. Žodžių tarti nebedrįso. Tik užsimerkdavo ir galvodavo apie Felipą. Jos vaizdui išryškėjus, ji imdavo judėti ir jam kuždėti.

Kai jį įvedė, kunigas, susinėręs rankas ant pilko apsiausto, jau laukė.

– Jums palengvės, – pasakė kunigas. – Nereikia tampyti nuodėmių naštos.

Kolumbas linktelėjo. Jis pabučiavo kunigo kaulėtas rankas. Paslanki oda lindo tarp dantų.

Su savo kompasais ir sekstantu jis atvirame vandenyne ieškojo Dievo. Atsitiktinai aptikęs naują pasaulį, lyg ir vylėsi rasiąs Jį, sėdintį didžiuliame drožinėtame soste, nenustebusį dėl to, kad mirtingieji pagaliau Jį surado. Paslanki oda lindo tarp dantų. Jis sukando žandikaulius; kraujagyslės sproginėjo burnoje it vynuogės.

Felipa glamonėjo jį miegantį. Glostė jo nugaros raumenis, stuburą. Vandenynas kiekvieną dieną keitėsi. Jis stovėdavo ant denio stengdamasis atspėti jo nuotaiką, apskaičiuoti jo gailestingumo ribą.

Sapnavo esąs sausumoje ir atsibudęs tai suvokė pirmučiausia. Felipa jam tiesė garuojančios sriubos dubenį. Jis pakilo pusiausėda ir paėmė dubenį. Uostė ir liežė neįprastą kvapą. Diegas sėdėjo ant lovos šalia jo ir žiūrėjo, kaip jis valgo.

– Užsigavai alkūnę, – tarė Diegas. – Gumbas kaip kiaušinis.

Kolumbas padėjo sriubą ir apčiupinėjo ranką. Gumbas buvo didelis, bet neskaudėjo.

– Pas tave atėjo žurnalistė, – tarė Felipa. – Sako, jog liepei šiandien ateiti.

Kolumbas atsisėdo tiesiai. Užkulisiuose stovėjo lovelė, kur jį, nualpusį, guldydavo. Pro pageltonavusį plastikinį langelį matė saulėlydį.

– Nebe taip blogai, – tarė jis. – Šįkart kritau dar nepraradęs sąmonės.

– Ne, – pasakė Felipa. – Nieko gera. – Ji susiraukė. – Gydytojas sako, kad tau negalima taip daryti.

Žurnalistė, jau atėjusi, užsirašinėjo.

– Tai ne mano valioj.

Jis pamatė žurnalistę. Atsitūpusi jinai fotografavo jį.

– Einu pas Riną, – tarė Diegas. – Gal ten ir miegosiu. – Jis liūdnai nužvelgė žurnalistę ir tėvą. – Iki rytojaus.

– Kodėl jūs nusprendėt atrasti Ameriką?

Kolumbas išsitiesė lovelėje ir užsimerkė.

– Atleiskit, – tarė Felipa. – Jis nemoka duoti interviu.

Ji atsistojo tarp Kolumbo ir merginos. Mergina padėjo užrašų knygutę ir užsegė odinį fotoaparato dėklą.

– Nieko tokio, – pasakė ji. – Man tik rūpėjo jį pamatyti.

– Gal kada nors kitąkart. Jis labai pavargęs.

Ji išstūmė žurnalistę iš palapinės. Kai grįžo, Kolumbas šukavosi.

– Nesijaudink, – tarė ji. – Viskas bus gerai.

Jis linktelėjo. Gulėdamas ant lovelės jis staiga prisiminė daug žmonių, kamerose laukiančių, kol praeis jų laikas. Prisiminimas jį sudirgino. Pirštu palytėjo randą ant krūtinės.

– Ar dar spėčiau išgerti?

– Spėtum. Tik pasistenk, kad šįvakar nebūtų bloga.

– Žinau, – pasakė jis. – Jei tik mes kur įsikurtume, aš vėl atsigaučiau.

– Tikiu, darbą tau duos. Profesorius labai susidomėjęs. Jis netgi pakvietė mus vakarienės.

– Aš nieko prieš, – pasakė Kolumbas.

– Tai kenkia sveikatai. Kai tik pasakoji, alpsti.

Tą vakarą jiedu kaip paprastai buvo apklausti. Jam patikrino širdį ir pulsą. Švietė į akis ir maigė šonkaulius. Jie turėjo magnetofoną ir klausinėjo apie Ispanijos teismą.

Pabaigę jie paliko Kristupą ir Felipą valgomajame, o patys pasišalino pasitarti. Pirmasis grįžo profesorius Andrasas. Atrodė suglumęs.

– Na ir?..

– Jūsų nepriima, bet sutinka mokėti nedidelį atlygį už tai, kad leistumėtės apklausiamas. Galėtumėte gyventi pas mane, bet kad žmona... – Jis truktelėjo pečiais. – Apgailestauju, ponia.

– Nieko.

Grįžę į viešbučio kambarį, jiedu gulėjo ant lovos patamsyje klausydamiesi, kaip pro užuolaidas alsuoja vėjelis. Jam vis neišėjo iš galvos to vyro žmona. Buvo tik vieną kartą su ja atsitiktinai susidūręs pamiškėje.

– Nenoriu, kad jis plauktų, – sakė ji. Tuomet vėl įsitempė jį į mišką ir apsikabino. – Atleisk man, – sakė ji, – tegu jis pasilieka.

Kūnas krito, lūžo turėklas. Per audrą jo neįmanoma buvo girdėti, tačiau jie matė, kaip jis beviltiškai kapanojasi vandenyje.

 

– Taip, – pasakė Felipa. – Šitaip atrodė kadaise.

Ji plačiu mostu parodė viską: raudonmedžius, ilgą smėlėtą pakrantę, į Rytus nusidriekusį Ramųjį vandenyną.

– Labai gražu, – pasakė Kristupas.

– Taip.

– Keistas atrodo šitas vandenynas.

– Gal mes galėtume parduoti sunkvežimį, gauti darbą krovininiame laive ar dar kur.

– Ne, – atsakė jis, – man jau gana jūros.

Jiedu atsistojo ir grįžo prie sunkvežimio pasiimti maisto ir miegmaišių. Ten jų laukdama su nepažįstama mergina šnekučiavo Rina. Mergina turėjo fotoaparatą ir fotografavo juos ateinančius. Buvo atvažiavusi motociklu; jis stovėjo šalia sunkvežimio. Po užpakaliniu ratu gulėjo sutraiškyta gyvatė. Ji pasidėjo aparatą ir išsiėmė užrašų knygutę.

– Sveiki, – tarė mergina. – Atsekiau paskui jus.

– Ko norite?

– Norėčiau parašyti kitoniškai, – atsakė ji. – Na, koks jūs žmogus, kokie jūsų santykiai su žmona ir vaiku. Maždaug taip. Pavyzdžiui, galėtumėt pasakyti, kuri jūsų mėgstamiausia estrados žvaigždė.

– Gimiau Genujoj, – pasakė Kolumbas. – Devynerių metų mane išleido mokytis pas audėją.

Jis jau senokai buvo tatai pamiršęs: vilnonių siūlų ir audinio raštų ritmus, stebuklingą paskirų gijų virsmą skaromis ir antklodėmis.

– Kodėl jūs nusprendėt atrasti Ameriką?

Kolumbas atsisėdo ant smėlio šalia sunkvežimio.

– Atleiskit, – tarė Felipa, – jam nesiseka duoti interviu.

– Tai nieko, – atsakė mergina. – Aš tik norėjau jį pamatyti. – Ji pasidėjo užrašų knygutę ir užsegė odinį fotoaparato dėklą. – Koledže studijavau psichologijos kursą. Praėjusią savaitę ėmiau interviu iš vyruko, save laikančio Jėzum Kristum.

– Gal jis toks ir yra.

– Taip taip, – pasakė mergina, – aš tikėjau ir tikiu persikūnijimu. Mano močiutė buvo karalienė Elžbieta Pirmoji. Užėjusi pas ją į kambarį privalėdavau daryti reveransą ir bučiuoti suknelės kraštą.

Rina buvo atsinešusi lauko kėdžių ir viskio butelį. Ištiesė merginai butelį ir mostelėjo sėstis. Mergina mūvėjo ankštus baltus iki kiek nebegalima atraitotus šortus.

– Išgerkit, – tarė Rina.

Ji padavė merginai butelį. Mergina atsuko dangtelį, rūpestingai nuvalė kakliuką ir truputį siurbtelėjo. Užsikosėjo.

– Tegu bus pagarbintas, – pasakė Rina.

Ji nugėrė gerą gurkšnį.

– Tegu bus pagarbintas, – pakartojo ir atkišo butelį merginai. Mergina papurtė galvą. – Pirmyn, nepakenks.

Mergina paėmė butelį ir dar siurbtelėjo. Šįkart nebeužsikosėjo.

– Tegu bus pagarbintas, – pasakė Rina. – Kuo jūs vardu?

– Lora Nimčuk, – atsakė mergina.

– Malonu susipažinti, Lora. Štai ten Kristupas Kolumbas, o čia jo žmona Felipa Monis de Perestrelo. O tas berniukas ant kranto – jų sūnus Diegas. Tegu bus pagarbintas. – Ji švystelėjo tuščią butelį pro Lorą į sunkvežimį. – Prireikė dešimties metų, – tęsė Rina. – Valgiau ir valgiau. Turėjau imti iš banko paskolą. Verslo investicija. Galų gale sudariau sutartį; per paskutinius du mėnesius turėjau priaugti penkiasdešimt svarų, dėl to vos gyva likau.

– Ojetau, – aiktelėjo mergina.

– Jokios apgaulės. Še, pačiupinėkit.

– Nežinau, – pasakė Kolumbas. – Sakiau, kad plaukiu į Indiją, bet visą laiką žinojau, jog atrasiu Ameriką. Manyčiau, kad vis dėlto ją atradau todėl, jog privalėjau atrasti. – Mergina glostė Rinos ranką. Ištiesė pirštus ir brėžė delne vageles. – Sumanymas teikė labai daug vilčių. Jaučiau, jog mums reikia pradėti naują etapą. – Jis atsistojo ir toliau kalbėjo vaikščiodamas. – Maniau, jog turi būt kažkokia laiko nepaliesta vieta. – Mergina tebetyrinėjo Riną. Tyrinėjo it didžiulę drungnų spagečių geografiją.

– Viskas tikra, – tarė Rina. – Jokios apgaulės. Žmonės mane kaltindavo, esą prisikišusi pagalvių pagalvėlių ir panašiai. Bet mano viskas tikra. Ir pastangų kainavo daug. Netikėkit pasakom apie liaukas. Turiu vaikystės nuotrauką. Buvau lieknutė kaip ir jūs.

– Aš tikiu, – tarė Lora. – Jūsų pasiekimas išties įspūdingas. – Ji sugniaužė peties minkštimą ir ištęsė it vazos ąsą.

– O nenorėjo manęs leisti.

– Suvalgydavau per tris dienas dvidešimt penkis obuolinius pyragus.

Jie, aišku, jį palaužė. Prisipažindamas prirašė begalę lapų, privardijo, kokiomis erezijomis tikėjęs ir kuo netikėjęs.

– Jūs nekaltas, – sakė kunigas. – Galbūt esat apsėstas. Teko girdėti tokių atvejų. – Jo veidas buvo išmargintas smulkių putekšlių, akys pilkos, nedvejojančios. – Juoba kad jūsų pusbrolis galiausiai atgavo tikėjimą. Mes pasistengtume jums padėti viso to atsikratyti.

– O jeigu ne?

– Negalima nešiotis nuodėmių naštos, – pasakė kunigas. – Kol gyvas.

Kai viską prisipažino, jam atsisėsti davė medinį suolą. Dusyk per dieną, ryte ir vakare, Kolumbas klaupdavosi ir guldydavo ant suolo galvą. Žodžių tarti nebedrįso. Už sienos girdėjo krumpliaračių girgždesį.

– Bandelės su džemu, ledai, šokoladas niekam tikę. Daugių daugiausia išglebsi. Maitintis reikia tuo, kas stiprina organizmą. Žmonės to nesupranta. Stengiasi sustorėt staigiai. Viskis ir alus tinka jau po to, paduokit man rankinę, Lora, jie eina į kūną, tačiau pradėt reikia nuo kruopų ir sirupo. – Ji sukikeno. – Žinau, sirupas atrodo nerimtai, bet aš tikiu, jis standina. Pačiupinėkit čia: poodis gana standus. Nėra ko apaugti tyre. Kad ir buvusioji prieš mane – šlykštu žiūrėt. Tegu bus pagarbintas. Pliuškė, ir tiek. Žmonės moka gerą pinigą ne tam, kad žiūrėtų į pliuškę. Čia juk savotiškas mokslas. Be metodikos beveik neįmanoma viršyt trijų šimtų svarų. Visko išmokau iš tėvo. Jis gebėdavo sustorint kokią nori kūno dalį: ranką, koją, net galvą. Bet iškart visas sustorėt neįstengdavo, todėl pastovaus darbo negaudavo. Eidavo lažybų. Per savaitę padvigubindavo bet kurios kūno dalies svorį. Tai tikrai savotiškas mokslas, bet ne toks, kokie dėstomi mokyklose, Dieve, kaip mane troškina, pavojingiausia netekti skysčių, taip taip, pačiupinėkit čia: gana drėgna, žiūriu, kad visąlaik taip būtų, taigi.

Tam, kad neštų savo tikėjimą į naująjį pasaulį, ant krūtinės jam išdegino kryžių.

– Dievo ženklas ant kūno žmogų saugo, – sakė kunigas. Laukdamas, kol Kolumbas atgaus sąmonę, šaltu vandeniu atsargiai nuprausė jam veidą. Dar kelias savaites jis negalėjo patogiai pasijudinti. – Mano paties ženklas – skaistybė, tačiau ji nedaugeliui duota. – Jis išgręžė skudurą ant žaizdos. Kai Kolumbas suriko, kunigas pliaukštelėjo jam per veidą. – Mes nesiekiame jūsų bausti. Privalot tai suprasti.

– Jei norite, kad savo paslaptį išreikščiau vienu žodžiu, ko gero, tai būtų – košė.

– Nelaikau savęs didvyriu, – pasakė Kolumbas. Jis vakarieniavo su Ispanijos karaliene. Kai ji atsiuntė kvietimą, kunigas šyptelėjo, buvo patenkintas išklausęs Kolumbą pirmiau už ją. Lora sėdėjo Rinai ant kelių. Vėl išsiėmusi užrašų knygutę viską stenografavo.

– Kadangi taip atsitiko, laikas man neegzistuoja, – pasakė Kolumbas. Aukštas, gal keturiasdešimties metų vyriškis vilkėjo lyg ir ispanišką drabužį. Prakaulaus veido, su barzdele, tamsiaakis. Vėl stovėjo atsirėmęs į sunkvežimį. – Nežinau, kodėl žmonėms jis atrodo realus. Nuolat esti spragų, nepaaiškinamų momentų.

– Mes sapnuojam, – pasakė Lora. – Naktimis, o kartais ir dieną mes sapnuojam.

– Aš sapnuoju tėvą, – pasakė Rina. – Jis nuolat keisdavo kūno formą. Nesikeisdavo tik jo pėdos. Jų jis niekaip neįstengdavo pakeisti. Sakydavo, kad dėl batų sutaupo krūvą pinigų.

Kolumbas pakilo ir nuėjo ant kranto. Diegas, radęs šakalių, buvo užkūręs laužą. Ten ir Felipa skalavo moliuskus ruošdamasi virti ketiniame puode. Kol jam tvarstė šonus, jį suėmę laikė du vyrai. Su to vyro žmona jis tik kartą buvo atsitiktinai susidūręs. Ji nenorėjo, kad jis išplauktų. Jis turėjo peilį ir dabar padėjo Felipai, atidarinėjo geldeles.

– Tu sapnuoji?

– Ne, – atsakė ji. – Matau tik vaizdus. Medžius, pilis, ežerus ir panašiai. Bet niekas nekalba. Tikruose sapnuose žmonės kalba. Vakar naktį mačiau baltą triušį.

– Kartais reikia kai ką paaukoti, – sakė kunigas. – Tai gali būti brangus žmogus ar daiktas, kurio skaudu netekti. Arba net dalykas, apie kurį nė pats nenumanai. Tokiais atvejais tik po daugelio metų suvoki, kas tau buvo duota.

– Turi būti kas nors nekintamo.

– Dievo meilė.

Įmesti į verdantį vandenį, moliuskai šnypštė. Vakarieniaudamas su karaliene jis prisiminė, kokių manierų dera laikytis, ir nekalbėjo pilna burna. Tačiau jinai valgė nerūpestingai, pirštais plėšė paukštieną ir per petį mėtė atliekas.

– Taip, – pasakė Rina, – aš tikiu kiekvienu jo žodžiu, net ir tuo, jog karalienė jį prašė parvežti suvenyrų.

Ji valgė moliuskus užsigerdama viskiu ir užkąsdama rupia duona. Mergina tebeturėjo užrašų knygutę, tačiau pametė rašiklį. Buvo susirangiusi priešais laužą, galvą padėjusi Rinai į sterblę. Rina glostė jai plaukus ir lošė kortomis su Diegu.

– Lošiam pokerį iš nusirenginėjimo, – pasiūlė Diegas.

– Jėtau, – nusikvatojo Rina. – Tu per jaunas. Mane pamatęs nukeiptum. – Jos balsas buvo plonas, bet duslus. – Bet jeigu Lora loš, ir aš lošiu.

– Tu tikrai jo sūnus? – vėliau paklausė Lora.

– Taip.
– Tikrai?

– Taip. – Jos šortai, žvilgantys mėnulio šviesoje, gulėjo ant smėlio.

– Ir tu visą laiką buvai su juo?

– Visą laiką, – atsakė Diegas. Jis lyžtelėjo jai dilbį. Mėnulis skersai vandenyną nutiesė didingą vieškelį.

– Na ir kaip ten?

– Įdomu. Tik maistas nekoks.

– Pavydžiu tau. – Ji nuėjo prie vandenyno ir kyštelėjo koją į vandenį. Įsibridusi iki kelių, žiūrėjo į savo atvaizdą. Diegas priėjęs atsistojo šalia. Apkabino per juosmenį. – Iš tikrųjų nė kiek nepavydžiu, – tarė ji. – Vos laikausi ant kojų.

– Greit apsergi jūrlige?

– Niekad nesu sirgusi.

Užpakalyje, prie laužo, pasigirdo triukšmas. Susisupusi į vilnonę antklodę, strykčiodama, dribsėdama visomis stormenomis, pas juos bėgo Rina.

– Saugokitės bedievių ispanų! – šaukė ji. – Saugokitės romanų ištvirkėlių! – Pripuolusi krito prieš juos ant kelių. – Gelbėk mane, Diegai! – šaukė ji. – Gelbėk susimildamas! – maldavo bučiuodama jam kojas. – Viską atiduosiu, tiktai gelbėk mane nuo savo tėvo!

– Pati žinai, kad man nedera kištis, – tarė Diegas. – Atsiprašau.

– Lora, tu man padėsi? Maldauju.

– Žinoma, – atsakė Lora. Ir ėmė vesti Riną prie laužo. – O kas nutiko?

– Trūksta žodžių, koks siaubas.

– Nurimk, nurimk, – tarė Lora. – Aš tave apginsiu. – Pamojavo atsisveikindama su Diegu, vandenynu, ankštais baltais šortais, vieškeliu į Rytus.

– Labanakt, Lora, – tarė Diegas.

– Labanakt, Diegai! – šūktelėjo Rina. – Stebėk viršutinę kortą.

Diegas žingsniavo palei krantą, kol rado Kolumbą. Šis sėdėjo ant smėlio, lazdele braižė žemėlapius. Diegas atsitūpė šalia. Žemėlapiai vaizdavo aiškų kelią iš Ispanijos į Indiją.

– Štai kaip turėjo būti, – tarė Kolumbas. – Visa kita buvo klaida.

– Taip.

– Kas laimėjo lošimą?

– Rina.
 

Jis be tikslo žingsniavo per atrakcionų aikštę. Tiko jam, kad šilta, kad pro dulkes prasismelkia saulė, kad užpildo laiko spragas. Buvo prakaulaus veido, su barzdele, vasaros nugludinta oda. Ėjo be Felipos. Ruošdamasi žiemai, ji, nenudegusi, likosi namie, vėsoje.

– Kristupai! – kviesdama pas save, jam mojo storulė Rina.

Ji sėdėjo už savo palapinės. Jis priėjo ir atsisėdo ant lauko kėdės, kurią ji jam pastatė greta savosios. Jis nusitraukė marškinius ir atsilošė prieš saulę. Ant krūtinės tamsavo išdeginto kryžiaus žymė.

– Vaišinkis, – tarė ji, rodydama tarp kėdžių stovintį viskio butelį. Jis gurkštelėjo tiesiai iš kakliuko ir padavė jai. – Tegu bus pagarbintas, – pasakė ji, nusišluostė burną ir pastatė butelį ant žemės.

– Vėl sušilo, – tarė jis.

– Bobų vasara*. Galėjai būti pirmasis žmogus, išvydęs indėną. – Ji nusijuokė. – Norėjau pasakyt, pirmasis baltaodis. Būtų buvęs bent dalykas. – Vėl nusijuokė. Jos veidas ribėjo it rausvų padangų krūva. – Praleidai, manyčiau, puikią progą.

Burnoje jis pajuto iki tol nepatirtą skonį. Nenutuokė, nuo ko jis.

– Ko gero.

– Taip, – tęsė Rina, – pasirinkai tikrai keistą metą Amerikai atrasti. – Ji užsivertė butelį. – Tegu bus pagarbintas.

Iš palapinės išėjo Lora. Vilkėjo chalatą, rankoje nešėsi kavos puoduką. Pasitrynė akis, markstėsi.

– Diegas irgi dar tik keliasi, – tarė ji.

Kunigas atnešdavo jam vakarienę ir žiūrėdavo, kaip jis valgo. Sėdėdavo greta jo ant suolo ir žiūrėdavo, kaip jis ieško sriuboje paslėptų žinių. Diegas buvo pasiruošęs; stovėjo prie palapinės durų, laukė.

– Laikas, – tarė Kolumbas.

Jis pabučiavo Rinai ranką. Tuomet jiedu su Diegu apėjo aplink palapinę, kad tarsi atsitiktinai atsidurtų pusiaukelėje priešais įėjimą. Šauklys jų jau laukė. Vilkėjo dryžuotus marškinius, dėvėjo šiaudinę skrybėlę. Jie stabtelėjo prie jo, pasitarė dėl šimtąkart aptartų detalių ir įėjo į vidų pasirengę pradėti.

 

– Gryniausia teisybė, ateikite pamatyti didžiausios pasaulyje istorinės keistenybės, jis šičia, taip,

ponios ir ponai, užeikite į vidų, tai gryniausia teisybė, ateikite pamatyti Kristupo Kolumbo ir jo

laivų, pasiklausyti jo pasakojimo apie savo garsias keliones, pamatyti žmogaus, atradusio

Ameriką, ponios ir ponai, didžiausios pasaulyje istorinės keistenybės, pamatyti jam ant krūtinės

išdeginto kryžiaus, pasiklausyti apie jo pamestas moteris, žmogaus, susitikinėjusio su karaliais ir

kunigaikščiais, taip, Kristupo Kolumbo, ir tik už dvidešimt penkis centus, pamatykite, kad įsitikintumėte, tai gryniausia teisybė, ponios ir ponai, atsiveskite vaikus, tai vienintelis gyvas istorinis asmuo, pasiklausykite jo pasakojimo apie „Santa Mariją“...

 

– Taip, – prabilo Kolumbas, – visa tai gryniausia teisybė.

Su ankštomis juodomis kelnėmis ir siuvinėtais šilkiniais marškiniais jis stovėjo ant pakylos. Merkė akį žiūrovėms. Kai palapinė prisigrūs kimštinai, užges šviesa. Ant pakylos pasirodys Felipa, tarškindama kastanjetes kimiu balsu sudainuos ispanišką baladę. Ji pasiliko ant pakylos, ant aksominės pagalvėlės, o Kolumbas, vedžiodamas linijas žemėlapyje, pasakojo.

– Išvydome krantą. Tris dienas nenulipau nuo tiltelio vildamasis pamatyti žemę. Visą savaitę neiškrito nė vienas lašas lietaus. Staiga kilo didžiulė audra. Vėjas svaidė laivą it degtuką... – Pasakodamas jis plačiai gestikuliavo. Balsas ėmė drebėti. – Ir tuomet tvykstelėjo žaibas, trenkė perkūnas... – Ištiesęs rankas, prasižiojęs, jis staiga nutilo. Gurktelėjo lyg užgniauždamas kosulį. Rankos nukrito prie šonų. Netekęs sąmonės, pargriuvo. Felipa priklupo prie jo. Iš kikliko išsitraukusi prikvėpintą nosinaitę, atsargiai glostė jam galvą.

– Paskui, – tarė ji, – jis buvo išgelbėtas. Jis ir jo sūnus Diegas. Vidurnaktį juos atvedė į mano namus. Laivas buvo visiškai sunaikintas, ir visi kiti žuvo. – Ji davė ženklą Diegui. Kolumbo kūną nuvilko į užkulisį. – O dabar, – tarė ji, – padainuosiu dar vieną dainą; tai jūroje žuvusio vyro našlės rauda.

 

Iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2007 m. Nr. 12 (gruodis)