Taip Popiežius Jonas Paulius II pradėjo savo atsakymą į klausimą apie didžiulio blogio proveržį XX amžiuje. Pasaulis buvo tarsi teatras, „kurio scenoje atsiskleidė konkretūs istoriniai ir ideologiniai procesai, pastūmėję didžiulio blogio „proveržio“ link, tačiau jis buvo įveiktas“1. Šventojo Tėvo žvilgsnis – žmogaus pasaulis ir žmogaus širdis yra amžina gėrio ir blogio grumties arena, bet ir tada, kai blogis prasiveržia didele galia (totalitarinės nacizmo ir komunizmo sistemos), jis nėra neįveikiamas; blogis tėra gėrio nebuvimas, gėrio trūkumas. Guodžiantis žvilgsnis, palaikantis amžiną gėrio viltį.
Pasaulis pradeda gyventi be žmogaus, kuriam Katalikų Bažnyčios įstatymais buvo suteikti, o laisva valia paties prisiimti dideli moraliniai įgaliojimai. Šventasis Tėvas vykdė juos išmintingai ir ištvermingai – iki paskutinės savo žemiškojo gyvenimo valandos neapleisdamas pasaulio, apie jį mąstydamas. Visa aprėpiančiu mąstymu, kalbomis, refleksijomis, pokalbiais su filosofais, kur buvo išreikšta darni pasaulėžiūra, Jonas Paulius II ir pasauliečiams paliko galimybę į jo mintis gilintis, jas interpretuoti. Popiežiaus laidotuvės, paradoksaliai virtusios jo tikėjimo, jo ideologijos triumfu, galėjo būti suvoktos ir kaip didysis Gedėjimo Teatras, Theatrum Mundi. Pasaulio akys buvo atgręžtos į vieną tašką, į vieną sceną, kurioje buvo sukaupta gyvenimo ir mirties misterijos paslaptis. Domėjęsis scenos ir žodžio teatru, dramatišką, o atskirais momentais ir tragišką XX amžių palyginęs su scena, Šventasis Tėvas gyvenime ir mirtyje buvo apgaubtas misterinės paslapties. Ta galinga žmonių trauka, tie milijonai, trokštantys tik praeiti, leido matyti pasaulio akivaizdoje vykstančio vaidinimo iškilnumą, neatskiriamą ir nuo menkumo, banalumo, minios inertiškumo.
Į vieną žmogų, iškylantį virš visų, žmonija atsigręžia, ima jį matyti, jo klausytis, kai jis nuveikia daugiau negu privalo, kelia daugiau negu gali. Šventasis Tėvas buvo ribas peržengiantis žmogus. Peržengiantis įgimta, sava, privaloma pagal postą, siekiantis apimti, perprasti tai, kas kuriuo nors būdu yra svarbu ir kitiems. Mūsų prieštaringą, susiskaldžiusį, sutrikusį pasaulį Popiežius laimėjo jo nevaldydamas, o jam tarnaudamas iš tų dvasios galių, kurias teikia tikėjimas ir kultūra. Lyg ir savaime suprantama, kad jis buvo fundamentinės teologijos kūrėjas, bet išskirtinis bruožas – kad ir filosofijos.
Šventasis Tėvas buvo ir kūrybos, rašto, kalbos žmogus. Šią jo asmenybės pusę vis labiau matysime – ne tik kaip dvasinės veiklos papildymą, bet ir kaip atskirą sritį. Ji yra atskirai brangi humanitarams, rašytojams, apskritai kultūros žmonėms. Jei žmogus mąsto apie pasaulį, jei prisiima savo dalį atsakomybės už jo likimą, už gyvybę, už sugyvenimą, iš paskutiniųjų vengiant kraujo praliejimo, jis yra prisitraukiamas ir kūrybos. Arba ja remiasi (kaip mūsų Monsinjoras), arba ir pats tekstu reiškia mintis, akimirkas, kuriomis „mintis panardina tave į švytėjimą daikto“ (atsargiai cituoju atminty išlikusią Šventojo Tėvo frazės nuotrupą). Yra kūryba (labai reta, labai brangi), kuri iškelia žmogaus dvasią aukštai, kitaip nepasiekiamai. Bet yra ir Dvasia (pats rečiausias lobis žmogaus pasaulyje), kuri pakelia žodį aukščiau, negu leidžia vien jo galimybės.
Jonas Paulius II buvo žmogus, vienintelis mūsų laikais viešai kalbėjęs milijonams skirtingų rasių, tautų, konfesijų, pažiūrų žmonių. Didžiausio viešumo teatras, kuriame Šventasis Tėvas aiškiai liudijo, kad ne jis yra svarbiausias Veikėjas. Kas Jis yra, kaip yra – kiekvienam palikta galimybė į šį klausimą atsakyti (arba atsisakyti atsakyti). Popiežius buvo žmogus, kuris veikė didžioj viešumoj, o mąstė, rašė ir vienatvėje, tylumoje, liudydamas kalbos, kūrybos galią žmoguje ir žmogui. Kas neturi tylos, negali laimėti ir tokios didžios viešumos. Viešumos, kurioje išsaugomas atskirumas, intymumas, ryšys su tuo, kas žmogui yra esminga. Masinėse scenose, masiniuose vaidinimuose atskirai veikianti žmogaus galia yra įspūdinga.
Negalėsime užmiršti Šventojo Tėvo kalbos Šventosios Dvasios bažnyčioje (1993. IX. 5), jos pabaigos – jau po Palaiminimo. „Dar norėčiau šį tą pridurti, nes kai žmogus pradedi kalbėti gimtąja kalba, lengva įsišnekėti...“ Taip paprastai, taip žmogiškai buvo išreikštas džiaugsmas kalbėti gimtąja kalba: lenkui – lenkų, lietuviui – lietuvių, italui – italų... Džiaugsmas, prisišaukiantis ir tos kalbos literatūrą: „Dar vienas dalykas. Vakar kartu meldėmės Aušros Vartuose. Ir ten pacitavau eilutes iš „Pono Tado“, Adomo Mickevičiaus žodžius Dievo Motinai: „Šventoji motina, Čenstochovos gynėja, Tavim ir Aušros Vartai Vilniuje garsėja“. Baigiantis šiam susitikimui, noriu jums pasakyti, jog tie žodžiai pranašiški. Ir poetai turi kažkokią ypatingą dalią pranašysčių misijoje“2. Atkreiptas dėmesys į žodžio galią, į poeziją. Vilnius iškyla kaip kultūros aurą ir trauką turintis miestas, kupinas paslapties. Tai, ką Šventasis Tėvas pasakė apie Vilnių, liks įrašyta jo matomoje ir nematomoje istorijoje: „Niekad gyvenime neteko būti Vilniuje. Esu čia pirmą kartą. Sykiu galima tarti, kad visą savo gyvenimą, bent nuo tada, kai tapau sąmoningas, nuolat buvau Vilniuje. Buvau Vilniuj mintimis ir širdimi. Galima būtų pasakyti – visa esybe“3. Tokie aukšti ir kartu nuoširdūs žodžiai iškelia mūsų istorinį ir kultūrinį Miestą, sumažina jo siauro „savinimosi“ galimybes, išplečia dvasinės refleksijos erdvę.
Yra kaltė, bet yra ir atgaila; toks gilus gailestis, kuris keičia pasaulio prasmių perspektyvas. Popiežius yra labai gražiai kalbėjęs apie psalmę Miserere – tai viena gražiausių maldų, kurias Bažnyčia paveldėjo iš Senojo Testamento: Miserere mei, Deus, / secundum misericordiam tuam4... Didis nusikaltėlis buvo karalius Dovydas, bet ir jis patyrė praregėjimą, prabilo Miserere žodžiais; žodžiais gelmės ir grožio, iki šiol tebeveikiančio meną.
Šventasis Tėvas buvo peržengiantis ribas žmogus, netgi rizikuojančios krikščionybės žmogus. Ir todėl, kad gynė ribas, žinojo, kur reikia jas brėžti. Riba yra jo dažnai vartojamas žodis. Didžioji riba – visais įmanomais būdais saugoti gyvybę, taip pat ir dar negimusią. Mąstydamas jis nebijojo klysti; jo paties nusakyta mąstymo etika reikalauja nuolankumo ir nuoširdumo. Ribos problema šiandieniniame jau ir sukarikatūrintų laisvių pasaulyje yra esminė. Šventojo Tėvo pasauliui paliktos ribų žymės yra ženklai, kuriuos reikia matyti, kuriuos reikia mąstyti. Dažnai kalbame apie laisvę, bet rečiau apie moralines, etines laisvės ribas. Popiežius ne kartą yra pabrėžęs, kad Bažnyčios mokymo pamatas yra žmogaus laisvė; bet laisvę „Kūrėjas žmogui suteikia kaip dovaną ir tuo pat metu – kaip užduotį“5.
Ribos, tradicijos visada siejasi su konservatyvumu. Bet ten, kur išnyksta tradicija, sunyksta ir modernizacija, ji ima naikinti pati save. Šventojo Tėvo riboženkliai sutelkti į krikščionišką, universaliai bendražmogišką žmogaus sampratą, į žmogiškosios esybės šventnamį, jei čia pavartotume Vydūno žodį. Žmogaus, dvilyties, dvinarės būtybės aukštuosius skliautus sudaro orumas, būties šventumo pajauta, pagarba gyvybei. Nežinome galutinės gyvybės paskirties, turime būti labai atsargūs, negalime būti jai, ir dar negimusiai, išrankūs. Iš keliančiojo šventnamio skliautus negalima reikalauti, kad jis atsižvelgtų į išimtis, ypač į tas, kurios vis dar taikomos tradicinei šeimos sampratai – žmogaus pasaulio pamatui.
Šventasis Tėvas buvo didysis žmonių, tautų, religijų Dialogo skatintojas. Ir Vilnius jam atrodė būti pašauktas dialogui ir broliškai santarvei. Ekumeniniu mąstymu, ekumeninės veiklos strategijomis Popiežius įsijungė į svarbiausią XX amžiaus filosofijos kryptį – į dialogo filosofiją ir vertė ją praktika. Dialogas šiandien, deja, ne visada veiksmingas. Bet dialogo alternatyva tėra viena – konfliktas, karas. Neužmirškime – dar niekada pasaulis neturėjo tokio įsitikinusio, tokio autoritetingo karo priešininko, koks buvo Šventasis Tėvas Jonas Paulius II. Atsiminkime tai šiandien, neužmirškime rytoj.
Autoriteto problema – Hannah Arendt, didžiosios filosofijos tradicijos (E. Husserlio, M. Heideggerio, K. Jasperso) tęsėjos mintis, kad moderniame pasaulyje autoritetas išnyko; išnyko todėl, kad nebegalime remtis visiems bendrais, autentiškais ir neabejotinais patyrimais6. Ir priešinga lenkų mąstytojo, vienuolio dominikono pozicija – XX amžius buvo autoritetų amžius: „Norime to ar ne – gyvename autoriteto amžiuje“7.
Autoriteto galia ir valia ženklino Šventojo Tėvo laikysenas. Jos buvo labai apgalvotos, paremtos teologinio ir filosofinio mąstymo galimybėmis. Atrodo visiškai natūralu, kad Popiežius remiasi ir I. Kantu, jo kategorinio imperatyvo formomis, ypač antrąja: „Elkis taip, kad nei savęs paties, nei kito asmens niekada nenaudotum vien kaip priemonės, o visada kaip tikslą“. Vakarų filosofijos istorija permąstyta, sustota prie tų jos momentų, kurie įtvirtino kai kurias būties užmarštis. Mąstytojo, visuotinių būties atramų tikrintojo, krikščionybės aiškintojo, Kristaus liudytojo pozicijos. Bet kartu atvirai sklindanti, kitus veikianti Prigimties šviesa (lumen naturale), kuri leido elgtis ir tarsi netikėtai, spontaniškai, neslepiant staigios reakcijos ar emocijos.
Šventasis Tėvas, bučiuojantis Koraną.
Šventasis Tėvas, glaudžiantis jį apsikabinusį AIDS sergantį kūdikį.
Šventasis Tėvas, bučiuojantis pirmą kartą lankomos šalies žemę – įgimtu aukštos tarnystės nuolankumu.
Galingieji mūsų žaizdoto amžiaus ženklai; netiražuojami, nepakartojami.
Ištardami Šventasis Tėvas, ištariame ir amžiną Tėvo ilgesį. Glaudžianti Galia, kurios kiekvienas ilgimės. Ilgimės galios, pirmiausia glaudžiančios silpnuosius, ištikimos socialinio teisingumo, aukštoms moralinėms kiekvieno, kad ir labiausiai apriboto, gyvenimo vertės idėjoms. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje, prieš gerą dešimtmetį kreipdamasis į inteligentiją, Jonas Paulius II kalbėjo apie prieštaravimą „tarp formalaus laisvės, žmogaus teisių pripažinimo ir gausių neteisybių bei socialinės diskriminacijos“8. Šventasis Tėvas pabrėžė, jog kultūros ir meno žmonės yra atsakingi už tai, kad protui nebūtų užkirstas kelias, vedąs Paslapties linkui. Kelias, kuris visada turi būti atviras, neužtvertas schemomis ir formulėmis. Žmogus visad kelyje – iki paskutinės savo akimirkos.
Šioje kalboje nuskambėjo ir Popiežiaus žodžiai apie mąstymo etiką, „kuri ieško ne vien loginio tikslumo, bet proto veiklai sukuria dvasinį klimatą, pasižymintį nuolankumu, nuoširdumu, drąsa, garbingumu, pasitikėjimu, atidumu kitiems, atvirumu Paslapčiai“9. Neužmirškime šito, apmąstykime, permąstykime.
Kiekviena pasaulio tauta atsisveikindama turi ką pasakyti Šventajam Tėvui, turi už ką dėkoti. Turime ir mes, tik neieškokime išskirtinumo, nepažeiskime jo valios priklausyti visiems. Bet mūsų teisė ir pareiga, be visų didžiųjų Šventojo Tėvo nuopelnų, dėkoti jam ir už kiekvieną Miestui ir Pasauliui ištartą lietuvišką sakinį, lietuvišką žodį, paminėtą Lietuvos vardą. Kuo sunkiau, kuo skaudžiau žodžiai buvo tariami, tuo jie išliko brangesni.
Mes, tikintieji, netikintieji ir abejojantys, bet atviri keliui į Paslaptį, per pastaruosius penkiolika metų galėjome lengviau patirti Šventojo Tėvo pozicijas ir mokymą – tam mus ruošė Kardinolas Vincentas Sladkevičius ir Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Rašytojai, apskritai kultūros ir meno kūrėjai, gal ir nebijotų sakyti, kad šie dvasininkai buvo Šventojo Tėvo vietininkai Lietuvoje – bent jau tuo požiūriu, kad jie autoritetingai veikė žmones meile ir atlaidumu, darė įtaką gyvajam gyvenimui. Tai ta pati karta (1946-aisiais kunigais įšventinti ir būsimasis Popiežius, ir būsimasis Monsinjoras), didžioji bendros Lietuvai ir Lenkijai erdvės idealistų karta, kuriai antrosios XX a. pusės teatre teko patirti didžiausią blogį, bet išlaikyti tikėjimą: taip pat ir gėrio pergale, laisvės būtinumu, įsipareigojimais žmonijai ir savo tėvynei.
Gvildendamas kertinį klausimą apie žmogų ir jo likimą, Popiežius rėmėsi jau seniau parašytomis savo eilėmis:
Aš Tavęs šaukiuosi ir Tavęs ieškau, Žmogau, kuriame
žmonių istorija gali atrasti savąjį Kūną.
Žengiu pasitikti Tavęs, nesakau „Ateik“,
paprasčiausiai tariu „Būk“,
būk ten, kur daiktuose nelieka jokio antspaudo, bet kur
kažkada buvo žmogus,
kur buvo širdis ir siela, troškimas, skausmas ir valia10...
1 Jonas Paulius II. Atmintis ir tapatybė. Pokalbiai tūkstantmečių sandūroje. – Vilnius: Katalikų pasaulis, 2005. – P. 11.
2 Liudykime Kristų. Popiežiaus Jono Pauliaus II kalbos, pasakytos Lietuvoje 1993 m. rugsėjo 4–8 d. – Vilnius: Katalikų pasaulis, 1994. – P. 81.
3 Ten pat. – P. 81.
4 Jonas Paulius II. Atmintis ir tapatybė. – P. 61–62.
5 Ten pat. – P. 52.
6 A r e n d t H. Tarp praeities ir ateities. – Vilnius: Aidai, 1995. – P. 105.
7 B o c h e n s k i J. M. Kas yra autoritetas? Įvadas į autoriteto logiką. – Vilnius: Mintis, 2004. – P. 9.
8 Liudykime Kristų. – P. 66.
9 Ten pat. – P. 68.
10 Jonas Paulius II. Atmintis ir tapatybė. – P. 175.