|
<< Atgal
XX amžius buvo tarsi
teatras...
Taip Popiežius Jonas Paulius II pradėjo savo
atsakymą į klausimą apie didžiulio blogio proveržį XX amžiuje. Pasaulis
buvo tarsi teatras, kurio scenoje atsiskleidė konkretūs istoriniai ir ideologiniai
procesai, pastūmėję didžiulio blogio proveržio link, tačiau jis buvo
įveiktas1. Šventojo Tėvo žvilgsnis žmogaus
pasaulis ir žmogaus širdis yra amžina gėrio ir blogio grumties arena, bet ir tada, kai
blogis prasiveržia didele galia (totalitarinės nacizmo ir komunizmo sistemos), jis nėra
neįveikiamas; blogis tėra gėrio nebuvimas, gėrio trūkumas. Guodžiantis žvilgsnis,
palaikantis amžiną gėrio viltį.
Pasaulis pradeda gyventi be žmogaus, kuriam
Katalikų Bažnyčios įstatymais buvo suteikti, o laisva valia paties prisiimti dideli
moraliniai įgaliojimai. Šventasis Tėvas vykdė juos išmintingai ir ištvermingai
iki paskutinės savo žemiškojo gyvenimo valandos neapleisdamas pasaulio, apie jį
mąstydamas. Visa aprėpiančiu mąstymu, kalbomis, refleksijomis, pokalbiais su
filosofais, kur buvo išreikšta darni pasaulėžiūra, Jonas Paulius II ir pasauliečiams
paliko galimybę į jo mintis gilintis, jas interpretuoti. Popiežiaus laidotuvės,
paradoksaliai virtusios jo tikėjimo, jo ideologijos triumfu, galėjo būti suvoktos ir
kaip didysis Gedėjimo Teatras, Theatrum Mundi. Pasaulio akys buvo atgręžtos į vieną
tašką, į vieną sceną, kurioje buvo sukaupta gyvenimo ir mirties misterijos paslaptis.
Domėjęsis scenos ir žodžio teatru, dramatišką, o atskirais momentais ir tragišką
XX amžių palyginęs su scena, Šventasis Tėvas gyvenime ir mirtyje buvo apgaubtas
misterinės paslapties. Ta galinga žmonių trauka, tie milijonai, trokštantys tik praeiti,
leido matyti pasaulio akivaizdoje vykstančio vaidinimo iškilnumą, neatskiriamą ir nuo
menkumo, banalumo, minios inertiškumo.
Į vieną žmogų, iškylantį virš visų, žmonija
atsigręžia, ima jį matyti, jo klausytis, kai jis nuveikia daugiau negu privalo, kelia
daugiau negu gali. Šventasis Tėvas buvo ribas peržengiantis žmogus. Peržengiantis įgimta,
sava, privaloma pagal postą, siekiantis apimti, perprasti tai, kas kuriuo nors būdu
yra svarbu ir kitiems. Mūsų prieštaringą, susiskaldžiusį, sutrikusį pasaulį
Popiežius laimėjo jo nevaldydamas, o jam tarnaudamas iš tų dvasios galių, kurias
teikia tikėjimas ir kultūra. Lyg ir savaime suprantama, kad jis buvo fundamentinės
teologijos kūrėjas, bet išskirtinis bruožas kad ir filosofijos.
Šventasis Tėvas buvo ir kūrybos, rašto, kalbos
žmogus. Šią jo asmenybės pusę vis labiau matysime ne tik kaip dvasinės veiklos
papildymą, bet ir kaip atskirą sritį. Ji yra atskirai brangi humanitarams, rašytojams,
apskritai kultūros žmonėms. Jei žmogus mąsto apie pasaulį, jei prisiima savo dalį
atsakomybės už jo likimą, už gyvybę, už sugyvenimą, iš paskutiniųjų vengiant
kraujo praliejimo, jis yra prisitraukiamas ir kūrybos. Arba ja remiasi (kaip mūsų
Monsinjoras), arba ir pats tekstu reiškia mintis, akimirkas, kuriomis mintis panardina
tave į švytėjimą daikto (atsargiai cituoju atminty išlikusią Šventojo Tėvo
frazės nuotrupą). Yra kūryba (labai reta, labai brangi), kuri iškelia žmogaus dvasią
aukštai, kitaip nepasiekiamai. Bet yra ir Dvasia (pats rečiausias lobis žmogaus
pasaulyje), kuri pakelia žodį aukščiau, negu leidžia vien jo galimybės.
Jonas Paulius II buvo žmogus, vienintelis mūsų
laikais viešai kalbėjęs milijonams skirtingų rasių, tautų, konfesijų, pažiūrų
žmonių. Didžiausio viešumo teatras, kuriame Šventasis Tėvas aiškiai liudijo, kad ne
jis yra svarbiausias Veikėjas. Kas Jis yra, kaip yra kiekvienam palikta galimybė į
šį klausimą atsakyti (arba atsisakyti atsakyti). Popiežius buvo žmogus, kuris veikė
didžioj viešumoj, o mąstė, rašė ir vienatvėje, tylumoje, liudydamas kalbos,
kūrybos galią žmoguje ir žmogui. Kas neturi tylos, negali laimėti ir tokios didžios
viešumos. Viešumos, kurioje išsaugomas atskirumas, intymumas, ryšys su tuo, kas
žmogui yra esminga. Masinėse scenose, masiniuose vaidinimuose atskirai veikianti
žmogaus galia yra įspūdinga.
Negalėsime užmiršti Šventojo Tėvo kalbos
Šventosios Dvasios bažnyčioje (1993. IX. 5), jos pabaigos jau po Palaiminimo.
Dar norėčiau šį tą pridurti, nes kai žmogus pradedi kalbėti gimtąja kalba,
lengva įsišnekėti... Taip paprastai, taip žmogiškai buvo išreikštas džiaugsmas
kalbėti gimtąja kalba: lenkui lenkų, lietuviui lietuvių, italui italų...
Džiaugsmas, prisišaukiantis ir tos kalbos literatūrą: Dar vienas dalykas. Vakar
kartu meldėmės Aušros Vartuose. Ir ten pacitavau eilutes iš Pono Tado, Adomo
Mickevičiaus žodžius Dievo Motinai: Šventoji motina, Čenstochovos gynėja, Tavim
ir Aušros Vartai Vilniuje garsėja. Baigiantis šiam susitikimui,
noriu jums pasakyti, jog tie žodžiai pranašiški. Ir poetai turi kažkokią ypatingą
dalią pranašysčių misijoje2. Atkreiptas dėmesys į
žodžio galią, į poeziją. Vilnius iškyla kaip kultūros aurą ir trauką turintis
miestas, kupinas paslapties. Tai, ką Šventasis Tėvas pasakė apie
Vilnių, liks įrašyta jo matomoje ir nematomoje istorijoje: Niekad gyvenime neteko
būti Vilniuje. Esu čia pirmą kartą. Sykiu galima tarti, kad visą savo gyvenimą, bent
nuo tada, kai tapau sąmoningas, nuolat buvau Vilniuje. Buvau Vilniuj mintimis ir
širdimi. Galima būtų pasakyti visa esybe3. Tokie
aukšti ir kartu nuoširdūs žodžiai iškelia mūsų istorinį ir kultūrinį Miestą,
sumažina jo siauro savinimosi galimybes, išplečia dvasinės refleksijos erdvę.
Yra kaltė, bet yra ir atgaila; toks gilus gailestis,
kuris keičia pasaulio prasmių perspektyvas. Popiežius yra labai
gražiai kalbėjęs apie psalmę Miserere tai viena gražiausių maldų, kurias
Bažnyčia paveldėjo iš Senojo Testamento: Miserere mei, Deus, / secundum
misericordiam tuam4... Didis nusikaltėlis buvo karalius
Dovydas, bet ir jis patyrė praregėjimą, prabilo Miserere žodžiais; žodžiais
gelmės ir grožio, iki šiol tebeveikiančio meną.
Šventasis Tėvas buvo peržengiantis ribas žmogus,
netgi rizikuojančios krikščionybės žmogus. Ir todėl, kad gynė ribas, žinojo, kur
reikia jas brėžti. Riba yra jo dažnai vartojamas žodis. Didžioji riba visais
įmanomais būdais saugoti gyvybę, taip pat ir dar negimusią. Mąstydamas jis nebijojo
klysti; jo paties nusakyta mąstymo etika reikalauja nuolankumo ir nuoširdumo. Ribos
problema šiandieniniame jau ir sukarikatūrintų laisvių pasaulyje yra esminė.
Šventojo Tėvo pasauliui paliktos ribų žymės yra ženklai, kuriuos reikia matyti,
kuriuos reikia mąstyti. Dažnai kalbame apie laisvę, bet rečiau apie moralines, etines
laisvės ribas. Popiežius ne kartą yra pabrėžęs, kad Bažnyčios mokymo pamatas yra
žmogaus laisvė; bet laisvę Kūrėjas žmogui suteikia kaip dovaną
ir tuo pat metu kaip užduotį5.
Ribos, tradicijos visada siejasi su konservatyvumu.
Bet ten, kur išnyksta tradicija, sunyksta ir modernizacija, ji ima naikinti pati save.
Šventojo Tėvo riboženkliai sutelkti į krikščionišką, universaliai
bendražmogišką žmogaus sampratą, į žmogiškosios esybės šventnamį, jei čia
pavartotume Vydūno žodį. Žmogaus, dvilyties, dvinarės būtybės aukštuosius
skliautus sudaro orumas, būties šventumo pajauta, pagarba gyvybei. Nežinome galutinės
gyvybės paskirties, turime būti labai atsargūs, negalime būti jai, ir dar negimusiai,
išrankūs. Iš keliančiojo šventnamio skliautus negalima reikalauti, kad jis
atsižvelgtų į išimtis, ypač į tas, kurios vis dar taikomos tradicinei šeimos
sampratai žmogaus pasaulio pamatui.
Šventasis Tėvas buvo didysis žmonių, tautų,
religijų Dialogo skatintojas. Ir Vilnius jam atrodė būti pašauktas dialogui ir
broliškai santarvei. Ekumeniniu mąstymu, ekumeninės veiklos strategijomis Popiežius
įsijungė į svarbiausią XX amžiaus filosofijos kryptį į dialogo filosofiją ir
vertė ją praktika. Dialogas šiandien, deja, ne visada veiksmingas. Bet dialogo
alternatyva tėra viena konfliktas, karas. Neužmirškime dar niekada pasaulis
neturėjo tokio įsitikinusio, tokio autoritetingo karo priešininko, koks buvo Šventasis
Tėvas Jonas Paulius II. Atsiminkime tai šiandien, neužmirškime rytoj.
Autoriteto problema Hannah
Arendt, didžiosios filosofijos tradicijos (E. Husserlio, M. Heideggerio, K. Jasperso)
tęsėjos mintis, kad moderniame pasaulyje autoritetas išnyko; išnyko todėl, kad
nebegalime remtis visiems bendrais, autentiškais ir neabejotinais patyrimais6. Ir priešinga lenkų mąstytojo, vienuolio
dominikono pozicija XX amžius buvo autoritetų amžius: Norime to ar ne
gyvename autoriteto amžiuje7.
Autoriteto galia ir valia ženklino Šventojo Tėvo
laikysenas. Jos buvo labai apgalvotos, paremtos teologinio ir filosofinio mąstymo
galimybėmis. Atrodo visiškai natūralu, kad Popiežius remiasi ir I. Kantu, jo
kategorinio imperatyvo formomis, ypač antrąja: Elkis taip, kad nei savęs paties, nei
kito asmens niekada nenaudotum vien kaip priemonės, o visada kaip tikslą. Vakarų
filosofijos istorija permąstyta, sustota prie tų jos momentų, kurie įtvirtino kai
kurias būties užmarštis. Mąstytojo, visuotinių būties atramų tikrintojo,
krikščionybės aiškintojo, Kristaus liudytojo pozicijos. Bet kartu atvirai sklindanti,
kitus veikianti Prigimties šviesa (lumen naturale), kuri leido elgtis ir tarsi
netikėtai, spontaniškai, neslepiant staigios reakcijos ar emocijos.
Šventasis Tėvas, bučiuojantis Koraną.
Šventasis Tėvas, glaudžiantis jį apsikabinusį
AIDS sergantį kūdikį.
Šventasis Tėvas, bučiuojantis pirmą kartą
lankomos šalies žemę įgimtu aukštos tarnystės nuolankumu.
Galingieji mūsų žaizdoto amžiaus ženklai;
netiražuojami, nepakartojami.
Ištardami Šventasis Tėvas, ištariame ir
amžiną Tėvo ilgesį. Glaudžianti Galia, kurios kiekvienas ilgimės. Ilgimės galios,
pirmiausia glaudžiančios silpnuosius, ištikimos socialinio teisingumo, aukštoms
moralinėms kiekvieno, kad ir labiausiai apriboto, gyvenimo vertės idėjoms. Vilniaus
universiteto Šv. Jonų bažnyčioje, prieš gerą dešimtmetį kreipdamasis į
inteligentiją, Jonas Paulius II kalbėjo apie prieštaravimą tarp
formalaus laisvės, žmogaus teisių pripažinimo ir gausių neteisybių bei socialinės
diskriminacijos8. Šventasis Tėvas pabrėžė, jog
kultūros ir meno žmonės yra atsakingi už tai, kad protui nebūtų užkirstas kelias,
vedąs Paslapties linkui. Kelias, kuris visada turi būti atviras, neužtvertas schemomis
ir formulėmis. Žmogus visad kelyje iki paskutinės savo akimirkos.
Šioje kalboje nuskambėjo ir
Popiežiaus žodžiai apie mąstymo etiką, kuri ieško ne vien loginio tikslumo, bet
proto veiklai sukuria dvasinį klimatą, pasižymintį nuolankumu, nuoširdumu, drąsa,
garbingumu, pasitikėjimu, atidumu kitiems, atvirumu Paslapčiai9.
Neužmirškime šito, apmąstykime, permąstykime.
Kiekviena pasaulio tauta atsisveikindama turi ką
pasakyti Šventajam Tėvui, turi už ką dėkoti. Turime ir mes, tik neieškokime
išskirtinumo, nepažeiskime jo valios priklausyti visiems. Bet mūsų teisė ir pareiga,
be visų didžiųjų Šventojo Tėvo nuopelnų, dėkoti jam ir už kiekvieną Miestui ir
Pasauliui ištartą lietuvišką sakinį, lietuvišką žodį, paminėtą Lietuvos vardą.
Kuo sunkiau, kuo skaudžiau žodžiai buvo tariami, tuo jie išliko brangesni.
Mes, tikintieji, netikintieji ir abejojantys, bet
atviri keliui į Paslaptį, per pastaruosius penkiolika metų galėjome lengviau patirti
Šventojo Tėvo pozicijas ir mokymą tam mus ruošė Kardinolas Vincentas
Sladkevičius ir Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Rašytojai, apskritai kultūros ir
meno kūrėjai, gal ir nebijotų sakyti, kad šie dvasininkai buvo Šventojo Tėvo
vietininkai Lietuvoje bent jau tuo požiūriu, kad jie autoritetingai veikė
žmones meile ir atlaidumu, darė įtaką gyvajam gyvenimui. Tai ta pati karta
(1946-aisiais kunigais įšventinti ir būsimasis Popiežius, ir būsimasis Monsinjoras),
didžioji bendros Lietuvai ir Lenkijai erdvės idealistų karta, kuriai antrosios XX a.
pusės teatre teko patirti didžiausią blogį, bet išlaikyti tikėjimą: taip pat ir
gėrio pergale, laisvės būtinumu, įsipareigojimais žmonijai ir savo tėvynei.
Gvildendamas kertinį klausimą apie žmogų ir jo
likimą, Popiežius rėmėsi jau seniau parašytomis savo eilėmis:
Aš Tavęs šaukiuosi ir Tavęs ieškau, Žmogau, kuriame
žmonių istorija gali atrasti savąjį Kūną.
Žengiu pasitikti Tavęs, nesakau Ateik,
paprasčiausiai tariu Būk,būk ten, kur daiktuose nelieka jokio
antspaudo, bet kur
kažkada buvo žmogus,
kur buvo širdis ir siela, troškimas, skausmas ir valia10... |
VIKTORIJA DAUJOTYTĖ
1 Jonas Paulius II.
Atmintis ir tapatybė. Pokalbiai tūkstantmečių sandūroje. Vilnius: Katalikų
pasaulis, 2005. P. 11. (Atgal>>>)
2 Liudykime Kristų.
Popiežiaus Jono Pauliaus II kalbos, pasakytos Lietuvoje 1993 m. rugsėjo 48 d.
Vilnius: Katalikų pasaulis, 1994. P. 81. (Atgal>>>)
3 Ten pat. P. 81.
(Atgal>>>)
4 Jonas Paulius II.
Atmintis ir tapatybė. P. 6162. (Atgal>>>)
5 Ten pat. P. 52.
(Atgal>>>)
6 A r e n d t H.
Tarp praeities ir ateities. Vilnius: Aidai, 1995. P. 105. (Atgal>>>)
7 B o c h e n s k i
J. M. Kas yra autoritetas? Įvadas į autoriteto logiką. Vilnius: Mintis,
2004. P. 9. (Atgal>>>)
8 Liudykime Kristų. P.
66. (Atgal>>>)
9 Ten pat. P. 68.
(Atgal>>>)
10 Jonas Paulius II.
Atmintis ir tapatybė. P. 175. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|