II SKYRIUS

       Sofija nežino, kiek laiko jis miške. Bet nuovargio nejaučia. Naktis, Sofija žingsniuoja nesidairydamas pirmyn nosies tiesumu, žengia energingai, lengvai. Burnoje kaupiasi seilės, Sofija jas išspjauna, žiaugteli ir nesustodamas juda toliau. Bet Sofija įsitikinęs, kad nežino, kas atsitiko, kodėl jis žiaugčioja. Greičiausiai nieko neatsitiko.
       Na štai, priekyje – laužas, ramiai rusenantis vidury miško. Gražu, tiesa? Laužas artėja, jau matyti plevenanti, šokčiojanti liepsna, ant storų medžių kamienų paslaptingai judantys šešėliai.
       Sofija sustojo laukymės pakraštyje, markstėsi, prie laužo nėjo. Kai žvilgsnis apsiprato su blausia šviesa, prie ugnies pamatė susikūprinusią figūrą. Ji sukrutėjo, atsigręžė į Sofiją. Žmogaus veidą dengė vešli juoda barzda, vyriškis vilkėjo durtiniu, o ant galvos buvo užsidėjęs šlikę. Sofija žengė artyn laužo.
       – Ar tik ne pirmagimis esi, sūneli? – energingu, spigiu balsu paklausė žmogus. – Eikš, sėskis prie ugnelės.
       Sofija pritūpė prie laužo, pajuto šilumą, nusižiovavo.
       – Per daug šilumos negerai, – taip pat energingai, pamokomai tarė žmogus. Stenėdamas pasislinko arčiau laužo, įmetė į jį pagalių. Sofija užuodė kvapą – minkštą, švelnų, lyg ir šviežio pieno.
       – Aukos kraujas, pirmagimio ėriuko kraujas, – vėl prakalbo žmogus, sučepsėjo lūpomis.
       – Aha, – šilumos ir to švelnaus kvapo gramzdinamas į snaudulį linktelėjo galvą Sofija.
       – Nusiramink, sūneli, nusiramink, – girdėjo spigų balsą. – Dievo ranka skaudi, bet gera ir teisinga. Nešėliok, sūneli, neeikvok Viešpaties tau duotų jėgų be reikalo. Juk pasakyta: „...aš būsiu neprietelis tavo neprieteliams ir užgausiu tave užgaunančius“. Pirmagimis, matau, esi, sūneli, užtat buvai atnašautas. Laimė būti atnašautam... – ir žmogaus balsas ėmė tilti, virto murmėjimu, tarsi vyriškis jau tik pats sau būtų šnekėjęs.
       O Sofija išvydo tokį regėjimą ne regėjimą, pusiau sapną:

       karšta, tvanki vasaros diena; Sofija su moterim atsirėmę į turėklus stovi ant tilto; žiūri apačion, į tyliai tekančią upę; Sofija labai stipriai jaučia tą moterį; tačiau plentu link tilto žingsniuoja būrys žmonių; dailiai apsirengę – panašu, kažkokioms iškilmėms, – eina tylėdami, girdėti tik moteriškų aukštakulnių batelių kaukšėjimas; Sofija neprielankiai dėbteli į jų pusę ir minioje išvysta vyrą, kurio bijojo nuo vaikystės; „Tai gal čia?“ – sako kažkas, ir žmonės sustoja; iš būrio išeina tas, kurio Sofija bijojo nuo vaikystės, ir dar vienas – abu stambūs, sumitę vyrai; nenusivilkę švarkų, nenusirišę kaklaraiščių, vyrai pradeda muštis; Sofija nori nepastebimai dingti, tačiau godžiai, kaip užkerėtas žiūri į besimušančiuosius; tas, kurio Sofija bijo, gauna keletą stiprių smūgių į veidą; Sofija pajunta smūgių jėgą, burnoje – kraujo skonį, išsigąsta, pamiršta, kad šalia stovi moteris...

       Žmogus murma pusbalsiu, kartkartėm seniokiškai sukikendamas, neįmanoma suprasti žodžių. Sofija kurį laiką girdi tą nesiliaujantį murmėjimą, tačiau snaudulys negailestingai lenkia galvą, tik prieš pat užsnūsdamas krūpteli nuo garsaus šūktelėjimo:
       – O GAL IR SUSIJĘ, KĄ ŽINAI!..

       „Pradžioje...“ – rankas nusiplauk!
       – rankas nusiplauk! – šaukia iš virtuvės mama. Sofija kažką sumurma, pasirausia rezginėje, numestoje ant stalo, ištraukia bandelę. Nemėgsta jis tų rankų plauti, negali pakęsti. Kramto, susikaupęs žiūri į užtrauktas užuolaidas. Kažkas lyg ir krebždina langą. „Kuosa!“ – džiaugsmingai pagalvoja Sofija. Strykteli prie lango, atplėšia užuolaidą – tuoj nubaidys nenuoramą paukštį. Suglumęs sustingsta. Pražiota burna, pilna nebaigtos sukramtyti bandelės, spokso į stiklą, už kurio – baltutėlis, švytintis serafimas, aiškiai regimas vaiskiame pavasario ore. Palaikytum jį gipsine figūra, jei ne įdėmus, gyvas žvilgsnis – tiesiai Sofijai į veidą. Sofija taip ir stovi prasižiojęs, iš burnos lėtai dryksta seilės.

       medinis namas kažkada buvo nudažytas mėlynai. Kai su mama atsikraustė, jie name buvo septinta šeima. Iš pradžių įsirengė vieno kambario butelį antrame aukšte, paskui, kai išsikraustė kaimynai, mama nupirko jų kambarį. Lipdamas laiptais Sofija visada užuosdavo aitrų vyriškų autų ir šlapimo kvapą. Šis tvaikas ilgainiui tapo toks įprastas, kad berniukas net savotiškai prie jo prisirišo. Tik stengėsi į namus nesivesti draugų.

       vyras kažkaip nepastebimai atsirado. Atrodė tylus, uždaras žmogus, vakarais beveik visada girtas. Sofiją, kuriam dažniausiai tekdavo būti tarp moterų, tas vyriškis labai traukė. Girtas jis pagyvėdavo – Sofija girdėdavo, kaip už sienos krisdavo daiktai, triukšmingai slankiodavo kėdės, vyras net garsiai nusikeikdavo. Išgirdęs triukšmą, Sofija tiesiog netverdavo iš nekantrumo – tol nenurimdavo, kol, sulaikęs kvapą, pašėlusiai daužantis širdžiai, neišsprūsdavo iš namų. Lėtai nusėlindavo koridoriumi iki kaimyno durų vildamasis, visa siela trokšdamas žvilgtelėti bent pro rakto skylutę į paslaptingąjį kaimyną. Bet dažniausiai tikslo taip ir nepasiekdavo. Už plonos sienos suaimanuodavo kušetė arba pasigirsdavo šiaip koks nors garsas ir Sofija, netekęs nuovokos, skuosdavo atgal į savo kambarį. Iš baimės vos galėdavo kvėpuoti, tačiau džiugindavo azartas. Iš daugelio mėginimų vienas kitas vis dėlto pasisekdavo, ir pro praviras duris Sofija išvysdavo bejėgiškai tysantį ir knarkiantį kaimyną, dažniausiai su drabužiais. Grįžęs į kambarį, Sofija stovėdavo prie lango, giliai, smagiai alsuodavo, tarsi būtų ką nors prilupęs.

       į kiemą mama Sofiją išleisdavo nedažnai, o ir pats nelabai ten verždavosi. Kaimynų vaikų, savo bendraamžių, berniukas prisibijojo ir vengė, mat tie jam jautė atsainią panieką. Išsprukęs į lauką, Sofija nestabteldamas lėkdavo į kitą gatvės pusę. Ten gyveno du broliai, jaunesni už jį, su jais berniukas ir žaisdavo. Be to, labai jau švarūs ir tvarkingi jie buvo, tie jo kiemo vaikai.

       „taip pat, kai Setas buvo šimto penkerių metų, jam gimė Enosas. Gimus Enosui, Setas gyveno aštuonis šimtus septynerius metus, ir jam gimė sūnų ir dukterų“3. Kiek iš viso metų gyveno Setas?“ – skaito Sofija namų darbų užduotį. Užrašo matematinį veiksmą, kilsteli ranką, užsigalvojęs ją nevalingai kresteli, ir ant lapo nutyška rašalo lašas. Sofija atsidūsta, susiieško saustuką, uždeda ant dėmės ir eina paspoksoti pro langą. Priglaudžia kaktą prie stiklo, pučia orą, langas apmūsoja, Sofija tarsi pro rūką žvelgia į gatvę.
       Tėvo jis beveik neprisimena. Tik kai kada nevalingai plūsteli į širdį neapykantos ir siaubo, kurie apnikdavo, kai tėvas lupdavo mamą, likučiai. Bet kaip iš tiesų buvo, Sofija niekada nesuprato ir nebesuko sau galvos.
       Abejingu žvilgsniu lydi ir lydi gatve einančius žmones. Prisimena, kad reikia baigti namų darbus, grįžta prie stalo. Nuima saustuką – šalia matematinio veiksmo puikuojasi didelė mėlyna dėmė.
Kitas uždavinys: „Ir gimus Noei, Lamekas gyveno penkis šimtus devynias dešimtis penkerius metus, ir jam gimė sūnų ir dukterų. Ir buvo visų Lameko dienų septyni šimtai septynios dešimtys septyneri metai, ir jis mirė“4. Kiek metų buvo Lamekui, kai gimė Noė?“

       Sofija namo parėjo anksčiau nei visada. Dabar trainiojasi po kambarį nežinodamas, ko nusitverti. Nebloga būtų aplankyti draugus, bet anie dar negrįžę. Trinkteli kaimyno kambario durys. Sofija pakelia galvą nuo žurnalo, už sienos girdėti šnibždėjimas, moteriškas balsas tyliai kikena. Sofija skuba prie durų, įtemptai klauso. Kažkas šiurena, pusbalsiu juokiasi, paskui Sofija išgirsta, kaip sugirgžda kušetė. Berniukas nelabai supranta, tačiau kažkoks maudulys – krūtinėje, pilve, dar žemiau – trukdo kvėpuoti. Berniukas sustingęs stypso prie durų, pagaliau neištveria, tyliai tyliai jas praveria ir slenka koridorium. Pro rakto skylutę Sofija mato išsižergusias moters kojas ir judantį kaimyno užpakalį. Žiūri neatplėšdamas akių, godžiai klausydamasis šnopavimo, vis garsėjančių aimanų. Ir jo paties kvėpavimas greitėja, veidas kaista. Berniukas išsižiojęs vis įnirtingiau žvilgsniu kertasi į moters kojas, klausa gaudo aimanas, visu kūnu jaučia naują, nepažintą, vis didėjančią palaimą. Staiga netenka pusiausvyros ir nevalingai griebiasi rankenos – vyras ir moteris liaujasi judėję ir nustebę atsigręžia į atsilapojusias duris.

       vis dėlto Sofiją nuvedė pas daktarą. Mama ilgai ir painiai kažin ką pasakojo vyrui baltu chalatu. Šis pamojo berniukui prieiti. Apčiupinėjo rankas, pečius, krūtinę, pamaigė pilvą, liepė nusimauti kelnes. Sofija sutrikęs dvejojo, abu suaugusieji supratingai šyptelėjo, ir mama nusigręžė. Daktaras klausinėjo visokiausių dalykų – kaip sekasi mokykloje, ar nesunku, nepavargsta, nesvaigsta galva, ar kartais nesapnuoja, kad skrenda... Galiausiai pasakė mamai:
       – Apskritai – sveikas. Gal esama šiokių tokių brendimo komplikacijų, berniukas labai jautrus. Bet tai – nieko blogo, tiesiog užaugs subtilus vyriškis, – daktaras nusišypsojo mamai ir pridūrė: – Išrašysiu vitaminų.

       „klausyk, kuriam galui tau tas lažas? Ką jis tau sukūrė – argi šitą skylę galima pavadinti butu? Spjauk tu į tą nevykėlį! Tiek, kiek tau reikia, ir pati susikursi! Tu gi dar jauna, patraukli – aš nė dienos nedelsčiau...“ Mama šypteli. Ji su drauge geria kavą ir šnekučiuojasi. Sofija trainiojasi aplink, slapčia žvilgčioja į viešnią. Jam labai patinka ta moteris, atrodo gražiausia iš visų – žiūrėtų ir žiūrėtų. Tačiau drovisi ir labai bijo, kad ji nepastebėtų jo spitrijimo. Todėl visaip gudrauja, apsimeta įdėmiai sekąs pokalbį.
       „...klausyk, ar gerai, kad jis viską girdi?“ – Sofijai iš baimės užkaista viduriai. „Nieko, jis gi žino...“ – atsako mama. Tačiau – baigta, Sofija beviltiškai užsinori į tualetą. O butas be patogumų, dešimtmetį berniuką mama tebesodina ant puodo, kuris laikomas po sofa. Berniukas kenčia, muistosi, bet pasisakyti nedrįsta. „Nori sisiuko? Tai ko nesakai?“ – pagaliau mama pati pastebi ir traukia iš po sofos naktipuodį. Sofija baisingai išraudęs sliūkina paskui ją į virtuvę. Mamai išėjus, berniukas sėdi ant puodo ir tyliai kūkčiodamas verkia.

       Sofijos tėvelis, rodos, buvo irzlus, nesutramdomas vaikinas. „Nevykėlis!“ – garsiai, paniekinamai sako mama. Šis žodis ir nervinga neapykanta veide yra beveik viskas, ką jis žino apie tėvą. Berniukas miglotai dar prisimena nesibaigiančius jų aiškinimusis, kažkokius įmantrius, nesuprantamus priekaištus, kurie – jam atrodo – darėsi vis puošnesni. Galiausiai tie pokalbiai tapo savotiška pramoga – klausydamasis abipusių kvietimų „pasikalbėti“, „išsiaiškinti“, „pamėginti suprasti“, šešiametis pyplys apsimestinai abejingai žaisdavo, slapčia sekdamas vis tą patį scenarijų; balsai garsėja, tampa vis irzlesni, štai mama jį nutraukia, o jis: „...pasigėdytum vaiko, ubage!“ Ir nervingas jos juokas: „Vaiką prisiminė – tiek jis tau terūpi!“ – „Ne tavo reikalas, kale!“ Ir – durų trinktelėjimas, nuo kurio sudrebėdavo visas mažytis jų butas; vieną kartą nuo palangės nukrito ir sudužo gražus keraminis vazonas su citrinos medeliu, o kitą kartą mama paleido į duris tėvo mobilųjį telefoną, kurį jam davė darbe. Senutėlį modelį, įspūdingo dydžio. Sofija vėliau susidomėjęs vartė, tyrinėjo išsibarsčiusius telefono vidurius galvodamas, ar nevertėtų bandyti iš jų pasidaryti mašiną.
       Tačiau kai tėvelis grįždavo girtas, pramogos baigdavosi – mama gaudavo lupti, o Sofija isteriškai pradrebėdavo susigūžęs kampe. Nors dažniausiai mama ir sūnus bėgdavo pas jos drauges ir negrįždavo nakvoti.

       jau kurį laiką nebesigirdi to vyro. Sofija trainiojasi koridoriuje, dažnai be jokio reikalo, įtemptai klauso, tačiau gretimame kambaryje – tyla. Berniukas visą savaitę atkakliai, viltingai lūkuriuoja, pagaliau nebeiškenčia ir ryžtasi klausti mamos.
       – Kam jis tau? – mama ironiškai žiūri į sūnų. Sūnus nuo jos žvilgsnio sutrikęs išrausta ir nieko neatsako. Mama pritupia, žiūri į raudoną vaiko veidą, neskubėdama primygtinai kalba:
       – Jis buvo nuomininkas, vaikeli. Supranti? Nuomininkas! O vyras negali būti nuomininkas... – sako griežtu balsu. – Žodžiu, aš liepiau jam išeiti, – mama atsistoja, išdidžiai kresteli galvą. – Be to, tu jau didelis, tau irgi reikia atskiro kambario. O šitas... su juo mums ne pakeliui. Paaugsi – suprasi.
       „Atskiras kambarys, atskiras kambarys... – galvoja sau Sofija. – Gerai, oi, kaip gerai...“

       mama ir jos draugė, įraudusios, linksmos, sėdi prie stalelio, ant kurio – kava, pyragas, gerokai nugertas brendžio butelis. Abi daug ir garsiai kalba, pertraukinėja viena kitą ir beveik visąlaik juokiasi. Sofija, apdovanotas saldumynais, sukinėjasi aplinkui, nevalingai pasiduodamas abiejų moterų linksmybei. Joms įsikvatojus, pasigirsta ir jo nedrąsus krizenimas. Po eilinės juoko bangos – kaip neretai atsitinka tokiais atvejais – stoja netikėta tyla. Ir mamos draugė atkreipia dėmesį Sofiją.
       – Sofija, – reikliai sako berniukui. – Nagi prieik, – iš arti žiūri jam į veidą, Sofija užuodžia paslaptingą alkoholio, mentolinių cigarečių aromatą, tas kvapas jį svaigina. Moteris apkabina berniuką per liemenį.
       – Broliuko arba sesutės nori? Sakyk, nori? Tu man sakyk, tik pasakyk...
       Sofija kažin ką neaiškiai murma, jis jaučia minkštą, švelnią moters ranką, jam nejauku, bet ir gera.
       – Ne, tu pasakyk! Juk nori, taip? Tai prašyk mamytės, prašyk. Arba ne – geriau man sakyk, aš paprašysiu. Bet už tai turėsi mane pabučiuoti...
       – Baik, Zina, chi chi... baik vaiką tvirkinti, chi chi chi...
       – O ką? – Zinos akys žiba, lūpos vos vos šypsosi. – Toks vyras – negali pabučiuoti?
       Sofija tyliai, nenoriai išsmunka iš moters glėbio.

       – mama, kas yra filometoras?
       – Čia dabar kas? Iš kur ištraukei tą nesąmonę?
       – Ne nesąmonę, – Sofija įsižeidžia. – Čia parašyta, – ir rodo knygos „Žymiausi antikos žmonės“ puslapius su Egiptą valdžiusių Ptolemėjų dinastijos aprašymais.
       – Parodyk, – mama nusišluosto rankas į prijuostę, ima knygą ir suraukusi kaktą skaito apie Ptolemėją VI Filometorą. Atsidūsta. – Čia, vaikeli, sakoma, kad negalima imti į žmonas savo sesers arba motinos, nes gims silpnapročiai vaikai.
       – Kaip – silpnapročiai? – nesupranta Sofija.
       – Paprastai. Nežinai, kas yra silpnaprotis? – motina staiga supyksta. – Kas tau tą knygą davė?
       – Mokytoja, – nedrąsiai atsiliepia berniukas ir daugiau mamos nebeklausinėja. Vis dėlto jam neaišku: jei tokiu atveju gims silpnapročiai vaikai, tai kas tada jų tėvas? Ir apskritai iš kur jie taip gerai žino, kad būtinai gims silpnapročiai?

       – ...gerai, kad laiku susigriebiau. Na ir vyrai šiais laikais...
       – Baik, Beta, nekark šunų ant visų vyrų, be jų vis tiek neapsieisi. Susitvarkei?
       – Aha. Visa laimė, kad beveik iš karto viskas buvo aišku.
       – O ką jis?
       – Nieko. Sakė, dabar pasirūpins prezervatyvų.
       – Šiaip išlaidas turėtų atlyginti.
       – Ai, baik, Zina. Nebetikiu aš tais dalykais. Tegu tik jis uždirba, kiek aš...
       – Vaiko nenorėjai? – draugė žvilgteli į Sofiją, šypteli.
       – O kas pinigus uždirbs?
       – Prisiteistum.
       – Viešpatie, ką iš tų mulkių prisiteisi? O pats ko čia staipaisi? – pamato sūnų. – Į savo kambarį, pamokų ruošti! – ir nevalingai nusišypso.
       Sofija sliūkina į kambarį, galvoja: „Negerai, aišku...“ Staiga prisimena, kad viena mergaitė jau antrą mėnesį negrąžina jam pasiskolinto lito.

       „viena mergaitė, valydama stalą, trupinių niekad neišmesdavo laukan, bet, susipylus į burną, suvalgydavo.
       Kartą, jai bešluostan stalą, atėjo kaimynas. Prie jo ji gėdijosi pilti trupinius į burną ir turėjo suspaudusi saujoje. Kaimynas klausia:
       – Ką tu čia turi saujoj?
       Ji nieko neatsakė. Kaimynas paėmė jos ranką, atgniaužė saują, žiūri – pilna sauja rožių“, – skaito Sofija sakmę. „Vaikų žaidimai“, – pagalvoja išdidžiai, truputį nepatenkintas. „Atsirado...“ – numeta knygą ant stalo.
       – Čia dabar kas? – pro duris įžengia mama. – Sakiau, kad gultum, manęs nelauktum. Pamiršai, kad rytoj į mokyklą? Greitai! – įsakmiai paliepia.
       Naktį Sofija sapnavo sapną: jis, pasodintas ant asilo, joja smėlėta, kalvota lyguma. Jokių medžių, tik kai kur auga nedideli kuokštai kažkokių krūmokšnių, danguje negailestingai kaitriai plieskia saulė. Greta asilo žingsniuoja geriausias Sofijos klasės draugas Rubenas ir vis kartoja: „Čia – regėjimo žemė, Sofija“. Sofija nerimsta, nori nulipti nuo asilo, pasikeisti su draugu, juk šis tikriausiai pavargo tokiame karštyje, tačiau patiria, jog yra pririštas prie asilo nugaros. „Kodėl taip?“ – graudžiu balsu klausia jis klasės draugo. „Mums reikia ant kalno, kuris vadinasi Viešpats mato. Ten aš tave paaukosiu“, – paaiškina bičiulis ir, liūdnai atsidusęs, rodo Sofijai didžiulį peilį. „Tu ką – durnas?“ – baisiausiai persigąsta Sofija.
       Nubunda išpiltas prakaito, aplink tamsu, jis nieko neprisimena, tik smarkiai tuksi širdelė. Berniukas pajunta, kad labai norėtų pas mamą.

       – mirė jūsų vyras... – tarpdury stovi moteriškė su mėlyna berete, pakreipta ant šono, rankose tvirtai suspaudusi didelį blizgančios odos rankinuką.
       – Mano vyras? Mes jau seniai išsiskyrę – negi nežinot? Sofija, į virtuvę, greičiau!
       Bet Sofija, sumanus vaikas, tik priveria duris ir sulaikęs kvapą klausosi.
       – Gal į vidų pakviestumėt?.. – moteriškės balse girdėti nuoskauda.
       – Gerai, užeikit. Tik aš neturiu laiko – darbas. Turiu gi sūnų išlaikyti.
       – Tokia nelaimė, tokia nelaimė... – graudinasi moteris. – Vargšas Antanėlis, sunkus buvo jo gyvenimas.
       – Liaukitės! – griežtai pertraukia viešnią mama. – Sakykit, koks reikalas.
       – Tai va, dėl palaidojimo... – sugirgžda fotelis, moteriškė tikriausiai sėdasi. – Sakau, pranešiu, vyras visgi. Ir kur laidot – mūsų kape vietos kaip ir nebėr, dar mes su broliu...
       – Antanėlis – nebe brolis? – pašaipus mamos balsas.
       – Jis pastaruoju metu vienas gyveno, apleistas... – tarsi neišgirdusi tęsia viešnia, jos balsas graudulingai virpteli. – Tai pasitarėm, sakom, gal – čia. Šiaip ar taip, buvot kartu, vaiką sugyvenot. Išlaidas pasidalytumėm...
       – Lauk, – girdi Sofija ramų mamos balsą. – Lauk iš čia, greitai. Arba iškviesiu policiją.
       Vėl sugirgžda fotelis. Žingsniai ir balsas nuo durų:
       – Kurva tu. Ir tavo vaikas kurva...
       – Pasakyta – lauk! – mama, atrodo, irgi žengia durų link.
       – Kurvos abudu! Suėdėt Antanukui gyvenimą! – pabrėžtinai garsiai užbaigia moteris, ir trinkteli durys.
       Sofija skuba prie virtuvės lango ir žiūri į gatvę. Netrukus išvysta juos aplankiusią moterį, oriai žengiančią šaligatviu.

       – viskas? Šitiek zyzt, kad leisčiau pažaisti, o po penkiolikos minučių kavalierius jau namie, varto mamos žurnalus? Tad kur tavo draugė Rebeka?
       – Pas ją atvažiavo, – sako Sofija spoksodamas į žurnalą.
       – Paveržė mylimąją? – šaiposi mama.
       – Mama!
       – Gerai, gerai. Tikriausiai Izaokas su tėveliu, lyg ir jų mašina stovėjo. Turtingi žmonės, – mama atsidūsta. – Ir Rebekos mama turtinga. Niekaip nesuprantu, kuriam galui jos laikosi šitoj skylėj. Nesielvartauk, vaikeli, atvažiavo ir išvažiuos. Pažaisit dar.
       Sofija numeta žurnalą ant stalelio, sliūkina koridoriun. Atsilapoja gretimo buto durys, išbėga Rebeka.
       – Lekiu į parduotuvę! – strykčiodama laiptais, geraširdiškai šūkteli Sofijai. – Sulčių parnešiu. Mango!

       – jokiu būdu nenusileisk! Juk Sofija – jo vaikas!
       – Nereikia manęs mokyti, aišku, nenusileisiu. Pagal įstatymus viskas švaru – jo vaikas gyvena su manimi, ir vaikui priklauso palikimo dalis. Žinai, kas įdomiausia? Kai tas, kuriam palikimas skirtas, miręs, viskas atitenka mirusiojo vaikui. Ot bus, jei visai tai giminėlei teks važiuot čia aiškintis, bet civilizuotai, žmoniškai – ne taip, kaip iki šiol.
       – Kur, sakei, tas jo dėdė gyveno?
       – Kanaane, Arbėjos mieste.
       – Negirdėjau.
       – Tas miestas – Artimuosiuose Rytuose. O pinigai, atrodo, dideli. Man regis, anie dar nežino, kitaip jau būtų sulėkę.
       – Nebijai, kad bandys nupirkti teisingumą?
       – Tegu bando! Aš jau nupirkau, kad jie nenupirktų.

       visa klasė keliauja į baseiną. Auklėtoja liepė būtinai pasiimti mokinio pažymėjimus, rankšluosčius, glaudes bei gumines kepuraites. Prie Sofijos prisigretina Nephtalis:
       – Žinai, ką sakė Rubenas?
       – Ne.
       – Turėsim visi nuo devynių metrų bokšto nušokti.
       – Eik sau, aš nešoksiu...
       – Rubenas sakė, kad čia bus mūsų įšventinimas į vyrus. Kaip ten... Vyriškumo testas, va. Aišku, pačiam spręst, bet geriau neatsikalbinėt. Žinai, koks tas Rubenas, ūmus kaip vanduo.
       Sofija iki pat baseino pėdina niūrus, sunerimęs, keikdamas save, kad apskritai nebandė išsisukti. Devyni metrai... Dievaži jis nualps ir užsimuš...
       Įeidami budinčiajam turėjo parodyti mokinių pažymėjimus. Jis žvilgtelėjo į Sofijos vardą ir neskubėjo grąžinti.
       – Atleiskite, ponaiti, tačiau Sofijų prisakyta neįleisti, – mandagiai tarė.
       Sofija nušvito, dėkingai pažvelgė į budintįjį, bet viską sugadino auklėtoja.
       – Kodėl gi? – reikliai paklausė ji vyriškio.
       – Saugumo sumetimais. Vienas Sofija kažkada buvo ištremtas.
       Auklėtoja užsiplieskė.
       – Pasigėdytumėt, jaunuoli! Korektiškos visuomenės laikais kalbėti apie kaltę, ir dar kolektyvinę... Kur tai matyta? Jūsų darbdaviams nebrangi jų reputacija?
       Ir Sofiją įleido...

       vienos bėdos – nušoko Sofija nuo to bokšto paskutinis. Pirmas, aišku, šoko Rubenas, po jo – broliai Simeonas ir Levis, paskui – Judas, Zabulonas, Isakharas, Danas, Gadas, Aseras, tas briedis Nephtalis, Juozapas. Paskui kilmingieji – Mindaugas, Traidenis, broliai Gediminas su Algirdu, galiausiai pusbroliai Vytautas ir Jogaila. Sofija šoko po Benjamino. Prisimena tik keistokai ilgą kritimą. Dar prieš akimirką beviltiškai smaugęs siaubas staiga subliūško ir dingo. Pūkštelėjęs į vandenį iškart įtraukė nemenką gurkšnį, klasės draugai jį išgriebė, padėjo prisikapanoti prie baseino krašto. Krisdamas skaudžiai susitrenkė pėdas. Sofija mielai būtų išsivėmęs, bet nedrįso.

       jų gyvenime nemažai pasikeitimų, ir Sofija truputį pavargo nuo šurmulio. Mama tik šmėkšteli namuose, skubėdama išgeria kavos, pasikalba telefonu skųsdamasi, kaip sunku rasti tinkamą butą („jokios firmos čia nepadės“), ir dingsta iki vėlyvo vakaro. Grįžta išvargusi ir griežtai varo Sofiją gulti. Berniukas taip ir leidžia dienas nežinia ko laukdamas.
       Į duris beldžia. Sofija tingiai ropščiasi nuo sofos, eina atidaryti. Už durų stovi toji pati moteriškė su mėlyna berete, pakreipta ant šono. Išvydusi Sofiją, maloniai klausia:
       – Mamytės nėra?
       – Ne, – sako Sofija ir žiūri į viešnią. Ši ima šypsotis, rausiasi rankinuke, ištraukia iš jo saldainį ir duoda berniukui. Žengia per slenkstį klausdama:
       – O kur mamytė?
       – Išėjusi.
       Moteriškė įdėmiai dairosi, paskui įsitaiso fotelyje.
       – Kaip tau sekasi mokykloje?
       – Gerai.
       Sofija sėdi priešais ją tiesus, varžydamasis net išvynioti gautą ledinuką.
       – Aš esu tavo tėvelio sesuo, tau, vaikeli, teta. Teta Eloiza, – maloniai paaiškina moteris. – Aišku, tu nieko nežinai, tikriausiai mama nepasakojo. Gaila, kad tavo tėveliui taip atsitiko. Net laidotuvėse nebuvai, vaikeli, – teta kalba priekaištingai ir graudžiai. – Tavo tėvelis buvo toks geras žmogus, toks geras. Auksinis žmogus. Gaila, kad taip atsitiko. Bet suprantu – mama nepasakoja, – moteris nusiramina ir iškilmingai taria: – Bet tu jau didelis, vaikeli. Palauk, kuo tu vardu?
       – Sofija.
       – Sofija? Koks durnas vardas, tikriausiai mama išrinko.
       Sofija susigėsta.
       – Kodėl tau neatvažiavus pas mane į svečius, ne svetimi gi esame. Ir tu jau didelis, vaikeli. Parodysiu, kur tavo gerasis tėvelis palaidotas, – moters balsas virpteli, tačiau ji tuoj nusiramina ir stojasi.
       – Tai, sakai, mamos nėra?
       – Ne.
       – Tylus kažkoks, ar tik kartais nesergi? Nežiūri vaiko visai...
       – Aš jaučiuosi gerai.
       – Sakai, gerai? – teta pagyvėja. – Sveikata, vaikeli, svarbiausia. Žiūrėk, saugok save, nesusirk.
       Ir atsisveikindama ji karštai išbučiuoja Sofiją.

       „šitie yra“ – vonioje!

       – mama! Kur tu, mam?
       – Aš čia, vonioje! – atsiliepia balsas iš už durų. – Užeik, nebijok.
       Sofija atsargiai, truputį drovėdamasis praveria duris ir regi mamą, paslėptą įspūdingo putų kalno. Vonioje kvepia pakalnutėmis.
       – Nuostabu! – džiūgauja mama. – Zinos rekomendacija. Buvo rožių, eukalipto, miros, kosmoso, amžinos jaunystės, kareliško beržo kvapų, žodžiu, visokių, visų aš ir neprisimenu. Išsirinkau pakalnučių. Užuodi?
       – Aha, – Sofija stovi tarpdury, godžiai, giliai kvėpuodamas uodžia stiprų aromatą.
       – Tu su reikalu? – nutraukia šį jo užsiėmimą mama.
       – Ne, aš tik šiaip, norėjau paklausti.
       – Na?
       – Mam, kiek tau buvo metų, kai sutikai mano tėvą?
       – Dvidešimt, o ką?
       – Nieko, – Sofija vis neišeina iš vonios. – Aš gimiau, kai tau buvo dvidešimt dveji?
       – Taip, – iš putų išnyra pusė pėdos, mama žiūri į ją, judina pirštus. – Jis nenorėjo, kad gimdyčiau, sakė, pirma reikia gyvenimą susitvarkyti.
       – Tėvas nenorėjo, kad aš gimčiau? – pasitikslina Sofija.
       – Na negalėjo jis iš anksto žinoti, jog kaip tik tu, – mama šypteli. – Bet tai, kas buvo, nebeturi jokios prasmės. O ir gyvenimo jisai, žmogelis, taip ir nesusitvarkė. Žinai, Sofija, norėčiau nusiprausti...
       – Na taip, atsiprašau, – Sofija išlenda iš vonios kambario, atsargiai uždaro duris.
       „Matai kaip... – galvoja. – ...kaip nedaug trūko.“

       savotišką sapną sapnavo Sofija:
       „viskas tarytum pasakoje: trobelė, aplink – kalvotos pievos; prie trobelės – daržas, dailia tvorele aptvertas; tolėliau – tvartas, šalia tvarto šuns būdelė, iš kurios galvą iškišęs miega mylimas šunelis Zipukas; už tvarto pievoje juodmargė žolę šlamščia ir smalsiai po kalvotas apylinkes dairosi džiaugdamasi neatsidžiaugdama augalėlių gausybe. O trobelėje jis, Sofija, senas, bet guvus dar, nesugriuvęs senelis. Darže pupą jis pasodino, tai dabar susiruošė pažiūrėti, kaip toji auga. Išeina laukan – ogi pupa ligi paties dangaus išstypusi. Stebisi neatsistebi Sofija, vaikšto aplink pupą galvą užvertęs, niekaip jos viršūnės neįžiūri. Pagaliau ryžtasi lipti. Ilgai lipa, ir baisu jam dažnai pasidaro, bet vis tiek kopia aukštyn. Galų gale pasiekia Sofija dangų. Užlipa, atsistoja, kulnu trepteli dangaus tvirtumą tikrindamas ir marškinių rankove prakaitą nuo kaktos nusibraukia. Žiūri – ogi jam priešais Dievas. Iš pradžių sutrinka Sofija, stovi it įbestas. O Dievas jį ir klausia: „Tai kaip, Sofija, tu gyveni?“ – „Gerai gyvenu, – atsako Sofija. – Sėju, pjaunu, karvutę melžiu, šunelį lakinu ir tave, Dievuli, garbinu“. – „Matau, gerai gyveni, – sako Viešpats. – Seniai stebiu patį ir – neslėpsiu – patinka man, kaip pats viską darai. Tad nusprendžiau tave apdovanoti“. Sofija stovi, pagarbiai žiūri į Dievulį, o Viešpats traukia iš užančio marškinėlius, pažymėtus 23 numeriu. „Va, Sofija, – sako. – Marškinėliai, pažymėti 23 numeriu. Dabar paklausyki manęs. Keliauk tu su šitais marškinėliais į Čikagos miestą, tenykštį NBA, prisistatyk jųjų krepšinio klubui „Bulls“. Puikiu krepšininku tapsi, Sofija, garsiausiu iš garsiausių, ir amžina šlovė tave lydės“, – Dievas meiliai į jį žiūri. Ir taip gera, taip gera darosi Sofijai, net krūtinė užkaista...“
       Čia sapnas nutrūko. Pabudęs Sofija ilgai žiūrėjo į tamsą ir dūsavo.

       vakare Sofija ir mama žiūri televizijos laidą. Žurnalistas paauglio klausia: „Kodėl pabėgai iš namų?“ – „Mama mane sumušė“. – „O už ką?“ – „Aš su Žaneta dariau negražius dalykus“. – „Ką tokius?“ – „Negražius dalykus“. – „Jinai su tavimi pati ėjo ar tu prievarta?..“ – „Ne, be prievartos. Daviau siemkų du pakelius, ir ėjo...“ Sofija pašnairuoja į mamą, jos veide – ironiška išraiška. Jau vėliau, savo kambaryje, berniukas vis galvoja apie tą pašnekesį, mėgina įsivaizduoti Žanetą, tą paauglį, kaip jie ten... Susijaudina, niekaip negali užmigti.

       savaitgalis. Sofija tyso ant kušetės. Svajoja apie mergaitę, vardu Dulsinėja iš dviem pakopom vyresnės klasės. Toji Dulsinėja nešioja labai trumpas sukneles ir Sofijai labai patinka. Per pertraukas jis kuo dažniau stengiasi atsidurti prie tos klasės durų, dėl jos labai nenoriai po pamokų eina namo. Dabar Sofijos galvoje keičiasi įvairiausios situacijos: netyčia susitinka Dulsinėją prie kavinės, pakviečia užeiti, vaišina, dėmesingai klauso jos, pasirodo, jiedu turi viens kitam labai daug pasakyti ir prisipažinti... ištraukia ją iš gatvės plėšikų nagų, jiedu bėga gatvėmis, slepiasi kiemuose, už arkų, vėliau jis lydi ją namo, ir ji prisipažįsta... gindamas jos garbę ir orumą, Sofija narsiai stoja prieš gausius priešininkus, tikrus niekšus, žiauriai sumušamas, ir Dulsinėja parsiveda jį namo aptvarstyti žaizdų, ir ten, o tada... Galvoje – tokie jausmai, aistros, kad berniukas dūsauja, šypsosi, skruostais gausiai teka ašaros, galiausiai jis pradeda kūkčioti.

       3 Pradžios knyga 5, 6–7.
       4 Pradžios knyga 5, 30–31.