|
<< Atgal

|
ARŪNAS SPRAUNIUS
Isterikas, arba Istorija
apie šoferį Sofiją
R o m a n a s |
Skiriu dukrai
23.20 Ir mūsų sesuo Sofija1
yra ta, kuri nusileido be pykčio, kad ištaisytų savo trūkumą. Todėl ji buvo pavadinta Gyvenimu, tai yra motina gyvųjų2. |
I SKYRIUS
II SKYRIUS
Į viršų
I SKYRIUS
1
Tokių plentų šalyje liko vis mažiau.
Susisiekimui tarp didmiesčių gerėjant senieji keleliai nyko, juos negailestingai
pasiglemždavo patogios autostrados su jaukiomis stovėjimo aikštelėmis, kavinėmis,
nebrangiais viešbutukais ir benzino kolonėlėmis pakelėse. Senam plentui išlikti
pasisekdavo nebent atsitiktinai nutiesus tuo pačiu maršrutu, tik kita trasa,
greitkelį ir palikus senojo kelio ruožą.
Greta didžiojo kaimyno kelelis tarsi nuščiūdavo,
susigūždavo, lyg gėdydamasis savojo menkumo ir stengdamasis būti kuo mažiau
pastebimas. Juo tik vietiniai gyventojai išjudėdavo lankyti kaimynų arba per darbymetį
ardydavo kelio dangą sunkiais traktoriais.
Šįkart sunkvežimis Mercedes-Benz smagiai
lekia vingiuotu, tuščiu, medžiais apsodintu plentu. Vėjas švilpčioja pro pravertą
kabinos langą. Akinamai marguoja lapai ant šalikelės liepų, dangus vaiskus ir aiškus,
saulė, perkopusi zenitą, blyksi iš už rudens jau pradėtos retinti lapijos. Pavakarys,
ir Sofija nusiteikęs kuo puikiausiai. Gražios kapinaitės... lydi akimis
nedidelį, akmenine tvora aptvertą plotelį, žvilgsnis spėja užgriebti aukštus senus
medžius, vieną kitą didesnį antkapį. Įdomu, ar jose dar laidoja?..
Kapinaičių vartų link veda siauras žvyruotas takelis. Jam dingus iš akių, Sofija
pajunta lyg ir apmaudą...
galbūt tai susiję su parku. Sofija visada
stengiasi atostogauti rudenį. Sėdi namuose, niekur nevažiuoja, o paskui savaitę ar
kiek ilgiau svečiuojasi pas tetą, kuri, vieniša ir įbauginta mokytoja, gyvena
sename, atkampiame, laiko gerokai aptrintame dvare. Dvaro šeimininkas kažkada valdė
derlingus, pavyzdingai prižiūrimus plotus, tačiau vėliau valdžios pervartos privertė
bėgti, palikti šalį, ir rūmas, jį supantis parkas, ūkiniai pastatai ėmė nykti. Kai
šalia pastatė mokyklą, dvare apgyvendino kelias mokytojų šeimas, o buvusioje
svetainėje įrengė mokinių bendrabutį. Naujieji gyventojai netruko aplipdyti pastatą
sandėliukais, pašiūrėmis, virš klasicistinio stiliaus fasado iškilo katilinės
kaminas. Kairėje dvaro pusėje akinamu plytų baltumu švietė dviaukštė mokykla, o
priešingoje iš tų pačių plytų sumūryta lauko išvietė, kuria naudojosi
mokiniai ir mokytojai. Ties išviete prasidėjo ir toliau driekėsi parkas, tiksliau
jo likučiai, nes piešinį atkurti buvo sunku.
Greta vienintelės išlikusios varnų gausiai
nušiktos senų liepų alėjos matėsi rankinio aikštelė su medinių suolų eilėmis iš
abiejų pusių. Vis dėlto čia buvo ramu, parko gyvastį keistai palaikė jo lėtai,
nenumaldomai atslenkanti pabaiga, kai joks susitaikymas su ja nebūtinas ir nereikalingas
tarsi pats ramiai konstatuotum savo klinikinę mirtį; tarsi numirėlis, stebintis,
kaip tebeauga nagai.
Dvare gyvenantys mokytojai labai džiaugdavosi
Sofijos atvažiavimu. Atvykėlis iškart gaudavo atskirą kambarį, o gudrūs,
geraširdžiai dvaro gyventojai neskubindavo jo išvykti. Pirmą vakarą Sofija abejingai
nuobodžiaudavo, spoksodavo pro langą į parką ir be perstojo rūkydavo. Kitądien ilgai
vartydavosi lovoje, tačiau atsikeldavo vis tiek neišsimiegojęs ir leisdavosi gerti.
Girtaudavo kelias dienas, iki sąmonės netekimo, šlaistydamasis, lydimas pašaipių
bendrabutinių vaikų žvilgsnių, seilėdamasis apsiverkdavo kur nors kieme arba
pagrindinėje kaimo gatvėje, privemdavo kam nors prie durų ar, nebepajėgdamas pasiekti
savo kambario antrame aukšte, užmigdavo ant laiptų, ir pradinių bei prancūzų kalbos
mokytojoms einant namo tekdavo jį perlipti. Dvariškiai kantriai laukdavo, o pradedantis
atsitokėti Sofija kurį laiką bijodavo žmonių. Tuomet tetai tekdavo eiti pas mokyklos
direktorę, valdžiusią vienintelę visame dvare vonią. Direktorės vyras įjungdavo
milžinišką elektros šildytuvą, ir Sofija ilgai kankindavosi karštame vandenyje
tokiame karštame, kokį tik pajėgdavo iškęsti. Paskui jį pakviesdavo vakarienės,
šeimininkas gudriai šypsodamasis vis siūlydavo svečiui stiklinę alaus. Pamažu, tarsi
atsitiktinai direktorės virtuvėje susirinkdavo visi dvaro gyventojai ir kalbėdavosi iki
išnaktų. Paskutinė, dūsaudama ir atsiprašinėdama, ateidavo Sofijos teta.
Tikėdamiesi išgirsti iš svečio naujienų, žinių apie tolimą, jiems menkai
pažįstamą miestų šurmulį, vietiniai kažkodėl daugiausia kalbėdavo patys, Sofiją
padarydami pagrindiniu klausytoju. Kitą rytą svečias pabusdavo vėlai, ilgai spoksodavo
į aukštas lubas, neskubėdamas rengdavosi, dėdavosi daiktus, tyliai nusileisdavo
laiptais, sėsdavo sunkvežimin, akimirką dar žvilgtelėdavo į dvarą ir išvažiuodavo
neatsisveikinęs. Tarsi bėgtų. Tai tęsėsi nežinia kiek metų, Sofijai tai visai tiko,
jis neįsivaizdavo, kad galėtų būti kaip nors kitaip.
...nuo kalvos viršūnės matyti dvi juodais
drabužiais apsirengusios figūros, rymančios pakelėje, atrodo, norinčios važiuoti.
Sofija apmaudžiai sviedė pro langelį nuorūką nemėgo pakeleivių, be to, čia
dvi, teks pasispausti, na ir kas, kad merso kabina ganėtinai erdvi. Tačiau ėmė
stabdyti. Moteriškės sunkiai ropštėsi į vidų, Sofija, žvelgdamas į pakelės
medžius, kantriai laukė, paskui pasilenkė ir nežiūrėdamas į keleives garsiai
užtrenkė duris. Pastebėjo ant moteriškių kelių vienodus senamadiškus juodos odos
rankinukus, kuriuos tvirtai laikė dvi poros taip pat vienodomis juodomis
ažūrinėmis pirštinėmis aptrauktų rankų. Sofija vis smalsiau žvilgčiojo į
moteriškes. Senutės nuo galvos iki kojų buvo apsirėdžiusios juodai lakuoti
bateliai, nėriniuoti rankogaliai, iškilmingos, kažkokios veik nerealios kaprono
skarelės... Veidų šoferis nematė. Žvelgdamos viena į kitą, jos ėmė judinti
pirštinėtas rankas, rodyti kažkokius ženklus. Negi nebylės? Sofija pasijuto
nejaukiai. O rankos judėjo vienodu, nesikeičiančiu ritmu, tarsi moteriškės,
sėdėdamos Mercedes-Benz kabinoje, kartotų kažkokio ritualo veiksmus ar barokinio
šokio figūras. Ir akylai žvelgė viena į kitą. Susipeš... kažkodėl
irzdamas pagalvojo Sofija ir nesusivaldęs nervingai sukikeno.
Čia!
Garsiai, kietai ištartas skiemuo šoferį
išgąsdino, jis negrabiai, perdėtai klusniai ėmė stabdyti. Kai mašina sustojo,
nusispjovė pro atvertą langą. Vis dėlto kažkas buvo ne taip, lyg ir trūko veiksmo.
Sofija atsilošė, atsargiai pažiūrėjo į dešinę ir susidūrė su dviem nejudriais,
veriančiais žvilgsniais. Šoferis tik dabar pamatė visiškai baltus, bekraujus veidus
ir ryškias, tamsiai mėlynas lūpas.
Ačiū! išgirdo ištariant taip pat kietai,
ir moteriškės nepaprastai vikriai išlipo iš kabinos. Sofija krūptelėjo nuo durų
trinktelėjimo. Susirado cigaretę, tik kurį laiką nedrįso degti žiebtuvėlio. Vis
dėlto užsirūkė ir tada pagalvojo: Kokia nesąmonė...
Labai parūpo, kur jos nuėjo. Ar apskritai nuėjo...
Šalia kelio, netoli vietos, kur sustojo Mersedes benz, matėsi mažytės
kapinaitės. Jų link vedantis žvyrkeliukas buvo tuščias. Sofija atsargiai atidarė
kabinos dureles, pasižiūrėjo atgal, apsidairė. Lėtai išlipo. Greitai pritūpė,
žvilgtelėjo po automobilio apačia. Atsistojęs dar sykį apsidairė. Abipus plento
liepų eilės, už jų lygūs kaip stalas laukai ir tuščios kapinaitės. Palengva
ėmė sėlinti aplink sunkvežimį, bet jau pusiaukelėje pradėjo bėgti, prie kabinos
durų pripuolė nesidairydamas, skubiai įšoko, užsitrenkė, užvedė variklį. Sofija
kiek galėdamas mygo akceleratorių, atrodo, niekas nebūtų privertęs nuo jo atitraukti
kojos. Tačiau kažkoks nervinis drebuliukas, tikas ėmė keliauti kojų, rankų pirštais
versdamas juos judėti, Sofija daužė delnus į kabinos metalą, netikėtai, prieš
savo valią spūsčiojo akceleratorių, o kitos kojos pėda trypė kažkokios smagios,
nelabai pažįstamos muzikėlės ritmu. Mašina maurojo plentu tarsi bizonas per preriją,
šoferis makabriškai šokčiojo, kratėsi kabinoje ir niūriai galvojo, kad čia tik
menkniekis ryt aplankys Mildą, gal kiek išgers... Mintys kaip pašėlusios lėkė
viena paskui kitą, buvo skaudu dėl tokios neteisybės iki miesto toloka, apie
kažką galvoti reikia, tų minčių gali ir pritrūkti...
2
Sofijai labai patinka Milda. Išgirdęs šį
vardą, jis įsivaizduoja šviesiaplaukę, apvaloką, truputį tingią jauną moterį.
Kaip tik tokia Milda ir yra. Be to, Milda nemėgsta ryškių spalvų nei drabužių,
nei kosmetikos.
Pietausi? klausia.
Ne, ačiū. Jau...
Sofija sėdi ant sofos ir stebi jos geltoną
chalatą. Chalatas Mildai nepaprastai tinka.
Paruošiu kavos.
Aha.
Sofija atsistoja, paliečia chalato rankovę.
Milda, šitą... palauk truputį...
Iš pradžių bučiuojasi stovėdami. Sofija netrunka
įsitikinti, kad Milda kaip visada tik su chalatu. Imasi nerūpestingai sumegzto
diržo, o Mildos rankos slenka žemyn ir atsega kelnių sagas. Paskui marškinių.
Sofijai patinka mylėtis dieną, popiečio valandomis, užtrauktų užuolaidų
prieblandoje, kai svarbiausi darbai kaip ir baigti, tačiau iki dienos pabaigos dar daug
laiko. Kai glamonės prasideda lyg tarp kitko, tarsi pokalbio tęsinys. Jam atrodo, kad
Mildai irgi taip patinka. Sofija atsargiai trukteli chalatą žemyn, jis nuslysta prie
Mildos kojų. Belieka išsivaduoti iš marškinių ir tarsi nejučia atsidurti ant sofos.
Sofija niekaip negali atsipalaiduoti, negalvoti, kaip bus, kažkas sakė, kad tai
trūkumas. Milda velnioniškai jaudina, vis dėlto gerai, kad ji yra jo gyvenime. Sofija
įsikarščiuoja, bučiuoja merginos pečius, krūtis, pilvą, delnais įnirtingai
gniaužo šlaunis. Milda glamonėja jo pečius, nugarą, jos rankos slysta žemyn, ir
Sofija išgirsta tylią, palaimingą dejonę...
arba tai kažkaip susiję su medžiais. Jis
labai aiškiai regi nedidelį sodą prie bažnyčios miestelyje, kuriame augo. Obelis supa
aukšti medžiai, namai toliau, nelabai aiškus metų laikas, gali būti vasaros pradžia.
Senas, nežinia kada užveistas sodas. Jame buvo visokių medžių, ne tik vaismedžių.
...Milda pasiverčia ant šono atsukdama Sofijai
nugarą, jis prisispaudžia, apkabina, glosto pilvą, bučiuoja pečius; Milda
atsigręžia, ir Sofija pro primerktas blakstienas mato blyškiai mėlynas akių
lėliukes. Godžiai įsisiurbia į lūpas, liežuviu ieško liežuvio...
tie kiti medžiai buvo aukšti, išlakūs,
atrodė senesni už vaismedžius. Bet nerūpestingiems priemiesčio vaikėzams tai
nerūpėjo. Medžių viršūnėse juodavo varnų lizdai štai į ką jie spoksodavo
užvertę galvas. Vėlyvą pavasarį lizduose atsirasdavo jauniklių, ir jų motinos
tapdavo ypač triukšmingos, agresyvios.
...Sofijos delnas slysta žemiau, pirštai
siekteli gaktos plaukelių, stabteli, skverbiasi gilyn Milda, jau sudrėkusi,
pasiruošusi, atitraukia jo ranką, atsigręžia, verčia vyrą ant nugaros. Veikia
greitai, tačiau neskubėdama. Kaire šlaunimi apžergia Sofiją, užslenka ant jo visu
kūnu, ranka susiranda varpą...
iš pradžių berniūkščiai tik spoksodavo.
Rečiau nei visada imdavosi akmenų. Na pasiginčydavo kiek, ar jau paaugę. Pagaliau
kažkuris vis tiek imdavo kopti aukštyn. Nebuvo taip paprasta reikėjo vikrumo ir
nemenkos savitvardos: šakos aukštai, varnos, pajutusios pavojų, keldamos didžiulį
triukšmą būriais blaškydavosi virš medžių. Nepatenkinti praeiviai žvilgčiodavo į
viršų, kopėjo bendrai, likę apačioje, turėdavo nukreipti jų dėmesį šnekomis apie
tuos nepakenčiamus paukščius. Kai kuriuos lizdus pasiekdavo. Sėkmę lydėdavo
pergalingas šūksnis, ir nelaimingas, vos pradėjęs plunksnuotis varniukas krisdavo
žemyn į gaudančias rankas. Paskui skubiai leisdavosi narsuolis, nuo visai paklaikusių
varnų dėl visa ko ginkluotas pagaliu. Apačioje prasidėdavo paruošiamieji darbai,
sukeldavę neišvengiamų ginčų. O tereikėdavo dviejų dviračių ir pakankamai tvirto
siūlo.
...Milda išsilenkia, paskui staiga palinksta prie
Sofijos ir suaimanuoja. Įsikabina į jo pečius, ir kūnai ima ritmiškai judėti, iš
pradžių pamažu, atsargiai, taikydamiesi vienas prie kito; ir vis greičiau,
įnirtingiau...
važiuoti visada atsirasdavo kam. Po trumpų,
aistringų ginčų išrinktieji sėsdavo ant dviračių ir, tvarkytojui šūktelėjus
davai!, leisdavosi į skirtingas puses. Pririštų už kojų varniukų niekaip
nesisekdavo perplėšti į dvi bent kiek lygesnes dalis: dažniausiai vienas dviratis
nusitempdavo koją su šlaunimi, antras kas liko. Jei tame likutyje dar rusendavo
gyvybė, ją pribaigdavo tėškę siūlu pririštą varniuką į medžio kamieną:
Kad nesikankintų!
Vasaros pradžioje sode šalia tako mėtydavosi
paukščiukų draiskanos, paskui jos būdavo išnešiotos valkataujančių šunų.
...Milda kaitė kavą. Sofija, suraukęs kaktą,
sėdėjo ant sofos, rūkė. Apžiūrėjo kojų pėdas, blauzdas, pakėlė nuo kilimo
kelnaites. Murmėdamas jas movėsi, cigaretė smilko burnoje, dūmai graužė akis, iš
galvos niekaip neišėjo tos varnos. Prisiminė vakarykščius nuotykius. Kas yra
įgyjama ir kas paveldima? nei šiaip, nei taip pagalvojo, ironiškai
vyptelėjo. Atsistojęs pasirąžė, priėjo prie lango ir dalykiškai pažvelgė į
gatvę, kur prie šaligatvio, gaubiamas ankstyvo rudens giedros ir priemiesčio ramybės,
stovėjo sunkvežimis Mercedes-Benz. Sofija patenkintas prisimerkė. Kabinos durys
pamažu atsivėrė. Iš jos lėtai, kažkaip net iškilmingai ropštėsi juodai
apsirengusi moteris. Paskui ją kita, dar kita. Sofija negirdėjo nė garso. Moterų
ant šaligatvio daugėjo. Jos, nepaprastai rimtos, juodais apdarais nuo galvos iki kojų,
lėtai lipo iš kabinos ir rikiavosi ant šaligatvio veidais į langą, už kurio bolavo
apžėlusi Sofijos krūtinė. Tarsi pozuotų grupinei šimto metų senumo fotografijai.
Vyriškis nepajėgė įsidėmėti jų veidų, galbūt todėl, kad jie buvo visiškai
balti, mėlynomis lūpomis. Sofija staiga susidrovėjo savo nuogos krūtinės...
Milda nustūmė vyriškį nuo lango ir pliaukšėdama
delnais gesino svylančią užuolaidą.
Tu ką kvaištelėjai?
Ant stalelio garavo kava. Jos aromatas truputį
prablaivė.
Milda... sumurmėjo sėsdamasis ant sofos.
Milda...
Bloga? siausdamasi chalatą Milda pasilenkė,
tyrinėjo Sofijos veidą. Toks išbalęs... jos lūpos vos vos išsilenkė,
galbūt tai reiškė ironiją.
Milda... vyriškis sėdėjo suglebęs,
atsirėmęs į atlošą. Uždek cigaretę.
Mėginsi padegti sofą?
...arba ne, nereikia cigaretės. Būk gera,
pažiūrėk pro langą.
Jos antakiai kilstelėjo:
Klausyk...
Pažiūrėk pro langą, prašau... Sofijos
balse pasigirdo neviltis.
Na gerai, gerai. Tau tikrai bloga? Milda
nepatikliai prisiartino prie lango, žvilgtelėjo pro užuolaidą.
Viskas?
Tu ten nieko... nematai? Gatvėje, prie mašinos?
atsargiai iškvėpė vyriškis.
Nieko. O ką aš ten turėčiau matyti?
Na tokių moterų... močiučių... būrelis,
tik ištaręs paskutinį žodį Sofija suprato, kokią nepataisomą kvailystę padarė.
Aš taip ir žinojau! įsiutusi Milda grįžo
prie stalo, krito į fotelį. Taip ir žinojau. Esi paskutinis mulkis!
Milda...
Vis kažkokie idiotiški juokeliai, atseit
pokštai...
Bet Milda...
Viešpatie, nesubrendėlis... ir kam aš su tokiu
tąsausi?
Milda, man tikrai kažkas darosi, jau nuo vakar,
jis atsistojo, mėgino prieiti prie merginos. Negi galvoji, kad tyčia deginčiau
tavo užuolaidą? Aš tik nespėjau papasakoti...
Pasitrauk! Gerk kavą ir nešdinkis, man gana. Po
tokio puikaus sekso... Pokštininkas!.. Milda nervingai ieškojo pakelyje cigaretės.
Kabinos duris, beje, galėjai ir uždaryti, žioply!
Atidarytos? Sofijos veidas ištįso.
Klausyk, baik vaidinti durnių!
Gerai, Sofija klusniai siurbtelėjo kavos.
Milda, gal pažįsti kokį gerą psichiatrą?
O gal tu tiesiog čiuožk iš čia, kaip manai?
Gerai. Vyriškis nuolankiai apsivilko
marškinius, susirado kojines, vienu mauku išgėrė kavą. Milda, jei gali, palydėk
iki mašinos...
3
Jei nevažiuoja sunkvežimiu, Sofija dažniausiai
keliauja pakeleivingomis mašinomis. Gana patogu, tik reikia pasiekti miestą lenkiantį
greitkelį. O Milda rimtai įsižeidė, ypač kai paprašė užtrenkti kabinos duris, tas
pačias, pro kurias lipo... Likęs vienas, Sofija atsiduso, tačiau tuoj baimingai
apsidairė ir greit užvedė variklį.
Rūškanas, bevėjis rytas. Sofija paraudusiomis nuo
nemigos akimis nužvelgia kelią, užsirūko. Stovi šalikelėje tarsi dvejodamas,
negalėdamas apsispręsti, ko atėjo. Pavaikščioja pirmyn atgal, pagaliau kilsteli
ranką. Sustoja sunkvežimis, prie vairo stambus, kampuotas šoferis, šalia glaustosi
gal aštuonerių metų berniukas.
Sūnus? linkteli jo pusėn Sofija.
Aha. Mokykloj, matai, atostogos. Žmona dirba
nėr kur dėt. Tai važinėjamės.
Bus šoferis? Sofija šypteli.
Tai gal, geraširdiškai šypsosi ir
vairuotojas.
Sunkvežimis monotoniškai ūžia, linguoja. Sofija
atsisagsto apsiaustą, nusiima šaliką. Išsiblaškiusiu žvilgsniu dar sykį nužvelgia
berniuką šis apvilktas mėlynos spalvos megztu kostiumėliu. Vaikas juda, kruta,
kalbina tėvą, tėvas trumpai, griežtai atsakinėja, akylai stebeilydamas į priekį.
Aptingęs, mieguistas Sofija nusigręžia į langą, atsargiai priglaudžia smilkinį prie
kabinos metalo, abejingai stebi rudeniškai pažliugusius laukus ir sodybas tolumoje.
Jaučiasi pagaliau nusiraminęs, tarsi nebūtų dviejų savaičių nerimo ir keisto,
įtempto laukimo. Net šiek tiek gėda dėl apėmusio silpnumo, paniškų, karštligiškų
psichologo paieškų kažkodėl kitame mieste. Bet jei jau važiuoja... Sofija atsidūsta.
Berniukas šalia nuoširdžiai, atvirai į jį spokso. Sofija vis mandagiai šypteli,
tačiau jo nekalbina. O vaikas vis žiūri. Tas įkyrus žvilgsnis ima nervinti. Sofija
demonstratyviai nusigręžia į langą, bet nesusilaikęs vis grįžteli ir pasižiūri į
berniūkščio spoksančias akis. Net apima šleikštulys kažkoks vėpla, tos žydros
akys ir žydras megztinis. Ko jie visi iš manęs nori? Staiga berniukas puola jam
ant krūtinės, apkabina pečius ir įsikerta dantimis į gerklę. Iš netikėtumo Sofija
tesuspėja aiktelėti ir nevalingai lošteli atgal. Vairuotojas tarsi ir nelabai
skubėdamas griebia berniūkštį už sprando. Sofija užsikosėja, švokšdamas
mėgina įkvėpti oro.
Padykęs vaikas, geraširdiškai šneka
šoferis. Raminkis, Tadai. Matai, jį labai tas Adomo obuolys, sukteli vairą
aplenkdamas duobę ant plento, traukia. Visų prašo leisti pačiupinėti. Tik kas
čia šiandien pasidarė?.. Ar nieko? grįžteli į bendrakeleivį. Tai nieko, iki
vestuvių užgis, nusikvatoja. Žinai, vaikas!
Sofija pamažu atgauna kvapą, šlykščiai peršti
gerklę. Jaučiasi sugniuždytas, nežino, ką daryti, kaip elgtis, sėdi įsitempęs,
nejudrus, privažiavus artimiausią kryžkelę ir viaduką, kimiai pareikalauja sustoti.
Numeta banknotą ir skubiai išlipa. Kelionę baigia autobusu, visiškai subjurusia
nuotaika. Vis liečia, čiupinėja perštinčią gerklę kankinamas nežinios
blogiausia, kad nemato, neturi kur pasižiūrėti, kaip tas mažasis šunsnukis jį
apdraskė. Bet ko VISI nori iš manęs? Aš niekam nieko nedarau, netrukdau, nieko
nejudinu... iš beviltiško įniršio akyse tvenkiasi ašaros.
Blogai, kad nedarai, išgirsta aiškų ramų
balsą. Sofija suklūsta, apsidairo. Tiriamai žvelgia į toliau sėdinčius
bendrakeleivius. Turėsi daryti, priduria balsas.
4
Paklaidžiojo, kol surado priimamąjį. Buvo
užsiregistravęs iš anksto telefonu. Pamažu, tarsi būtų fajansinis, slankiojo
pažįstamo miesto gatvėmis, akis išsproginęs spoksojo į vitrinas, automobilius, iš
paskutiniųjų stengdamasis nieko neprisiminti, neprisileisti nė menkiausios mintelės.
Velniaižin, kas darosi, gal tikrai gerai, kad užsirašė pas specialistą, jis
pasakys... Sofija neryžtingai pažvelgė į laikrodį, suprato, kad turi paskubėti.
Klausau jūsų.
Susigūžęs patogiame fotelyje, Sofija nedrįso
pakelti akių nuo šviesiai rudo grindų laminato. Užmetęs koją ant kojos tokiame pat
fotelyje priešais sėdėjo kabineto šeimininkas. Sofija pagaliau išdrįso akis pakelti,
jos susidūrė su ramiu, geraširdžiu žvilgsniu, kuris tuo pat metu atrodė pavojingai
dėmesingas. Apkūnokas, pliktelėjęs, užsiželdinęs nedidelę barzdelę, apsivilkęs
minkštu, neryškių spalvų moherio megztiniu, vyriškis, atrodė, nerūpestingai
skendėjo patogiame fotelyje.
Jei manote, kad dar nesate pasiruošęs ar
varžotės nieko tokio. Mes turime laiko... neskubėdamas, ramiai kreipėsi į
Sofiją daktaras.
Ne ne, aš nesivaržau, skubiai užprotestavo
Sofija, atsiduso ir nedrąsiai pradėjo: Matote, mane apniko keisti dalykai...
kažkokie regėjimai, normaliam žmogui nelabai ir papasakosi. Atrodo, tarsi mane stebi...
išlenda juodais drabužiais apsirengusios moterys, veidai tarsi negyvų... daug jų,
visas būrys... iš mašinos kabinos!
Neprisimenate, kiek apytikriai jų buvo?
mįslingai paklausė daktaras.
Gal penkiolika... nespėjau suskaičiuoti,
Sofija kaltai žvilgtelėjo į pašnekovą. Bet aš gi niekam nieko nedarau nei
kišuosi kur. Ko jos... lenda? Susipykau su drauge dėl jų. O va šiandien, ką tik,
važiuojant, jis man ir sako: blogai, kad nedarai, turėsi daryti.
Kas pasakė? mandagiai pasiteiravo daktaras.
Balsas, atsakė Sofija.
Balsas? mandagiai perklausė daktaras.
Koks balsas?
Ramus, malonaus tembro, netvirtai atsiliepė
pacientas.
Daktaras kurį laiką tylėjo, ir Sofija nežinojo,
ką daryti, pajuto kylant baimę. Bet daktaras vis tiek tylėjo.
Puiku, pagaliau prabilo. Viskas gerai,
nusiraminkite. Mes tiesiog ramiai, neskubėdami viską aptarsime. Žinote, ką? Gal
pradėkime nuo paprasčiausių kasdieniškų dalykų. Kiek metų dirbate, ar mėgstate
savo darbą? Neatsibodo, nejaučiate nuovargio? Tiesiog papasakokite apie save.
Sofija atsiduso. Iš pradžių kalbėti sekėsi
sunkiai, vis susipainiodavo. Daktaro pagalbos nesulaukdavo šis sėdėjo sau patogiai
įsitaisęs, tylėjo, atrodė net šiek tiek mieguistas. Sofija iš pradžių stabčiojo,
veidą išmušdavo raudonis, vis dėlto galimybė ilgai, netrukdomai šnekėti apie save
ramino, netgi įkvėpė, juo labiau, kad tas pavojingai apsnūdęs vyras moherio megztiniu
savotiškai provokavo savo mieguista laikysena neleisdamas nutilti. Ruošdamasis pas
daktarą, Sofija viską apgalvojo ir nusprendė išdėstyti reikalą konkrečiai ir be
jokių nukrypimų. Dabar gi ėmė aiškėti, kad jis neturi, niekada neturėjo kam
pasiguosti, išsikalbėti, jog yra velnioniškai vienišas, sakiniai sprūdo tarsi prieš
jo valią, lyg žuvys pro sudraskytą tinklą, Sofija grįždavo atgal, kartodavosi...
Kažkas panašaus atsitinka, kai užklumpa stipresnė, pranašesnė valia tuomet
prieš savo pačių nusistatymą išpasakojame pačius slapčiausius, pavojingiausius
dalykus.
Gal aš per greit viską... paskubėjau,
Sofija kryptelėjo galvą ir nevalingai plačiai nusišypsojo.
O jūsų vaikystė? paklausė daktaras.
Sofija skubiai linktelėjo. Taip, vaikystė... Jį
augino mama, senelė, bet daugiausia mama. Augo kaip visi. Nebuvo stipriausias; na
toks kaip visi. Mokykloje nelabai patiko, draugavo daugiausia su kaimynų vaikais, tie
buvo jaunesni, sukalbamesni... Paskui kariuomenė, tarnavo pasieny, prie jūros; dabar
turi sunkvežimį, vežioja krovinius, uždirba, aišku, nelabai daug, bet užtenka. Iš
tikrųjų jis viskuo patenkintas, jei ne tos nesąmonės...
Be abejonės, turite draugę?
Tai... kaip neturėsi... Yra. Su viena visai
rimtai, prisiminęs Mildą, Sofija atsiduso.
Savo seksualiniu gyvenimu esate patenkintas?
Jo. Labai. Su Milda, oi, atsiprašau, nenorėjau
minėti vardų, viskas čiotko. Tik, prašau, jos nepainiokite...
Nusiraminkite. Mums tiesiog reikia pasikalbėti.
Beje, ką galvojate apie patogumus?
Ė... kokius patogumus?
Paprastus, buitinius gražius baldus,
židinį, vonios kambarį ir visa kita.
Tai reikia, be abejo; aišku, gerai, kai yra. Tik
mano toks darbas... be to, niekada nesusimąsčiau apie tai.
Sakote, nesusimąstėte? taip pat kaip
pokalbio pradžioje daktaras patylėjo. Ką gi. Šiandien toli pažengėme, esu
tikras, kad ir toliau sėkmingai bendradarbiausime. Kol kas žinau per mažai, kad
galėčiau ką nors pasiūlyti. Beje, visko žinoti gal ir nebūtina? jis draugiškai
šyptelėjo gelsvai sienai už Sofijos nugaros. Geriausia būtų, jei apsilankytumėte
dukart per mėnesį. Jus tenkintų toks dažnumas?
Aha, tenkintų.
Ką gi, dėkoju, kad apsilankėte, daktaras
atsistojo, draugiškai žvilgtelėjo į vaikiną. Kas jūsų gerklei? Užpuolė šuo,
katinas?
5
Vis dėlto palengvėjo, tiesiog neįtikėtinai.
Sofija net užsinorėjo miego. Kaip gerai! Kojos smagiai, tarsi be jokių pastangų nešė
staiga palengvėjusį kūną, vaikinas net pradėjo stypčioti. Kad nusiramintų, bent
kiek susitvardytų, turėjo prisėsti ant suolelio skvere. Žandai, atrodė, liepsnote
liepsnojo. Sofija pasėdėjo, pasidairė ir nusprendė traukti į kavinę. Jautėsi tarsi
vaikas, visą dieną slėpęs iškrėstą šunybę, kuo toliau, tuo labiau kankinęsis ir
tik vakare išdrįsęs prisipažinti. Per tą prailgusį laiką bausmės mastus vaikiška
fantazija išaugino iki neįtikėtinų dydžių, tačiau vietoj egzekucijos jaunasis
kankinys buvo tik truputį pabartas. Be abejonės, iš pradžių pas daktarą laikėsi ne
per geriausiai. Bet paskui, paskui... Sofija žengė pro baro duris į vidų.
Nusprendė atšvęsti ir nusipirkti demisezoninius
batus. Ne kokius atsitiktinius, bet iš firminio salono, kurį matė aikštėje prie
rotušės. Juk daktaras andai kalbėjo apie buitį. Užėjo į vieną, į antrą saloną,
dairėsi į batus, kainas, nežinodamas, ką čia dabar daryti. Iki šiol batus pirkdavo
supermarketuose ar turguose pigu, nereikia kvaršinti galvos. Baisus daiktas, kad
neilgai laiko... O čia įsitikino, koks vis dėlto yra žalias, nemoka rinktis. Net
supluko kilnodamas, vartydamas, žiūrėdamas, kaip guli ant kojos. Pasikalbėjęs su
septyniomis gražuolėmis pardavėjomis, ryžosi pirkti juodus su blizgančiomis balto
metalo sagtelėmis. Prieštaringų jausmų kankinamas, stovėjo didelėje aikštėje
netoli fontano, vartė batus, dairėsi salonų pusėn ir nežinojo, ar gerus išsirinko.
Galima sakyti, pirmąkart rimtai susimąstė, ėmė suvokti, koks jis dar netobulas.
Nusprendė grįžti tokiu pat būdu kaip atvažiavo.
Kelkrašty stypsojo dar vienas, praėjo pro jį ir sustojo už kelių šimtų metrų.
Jautė savo pranašumą vien dėl to, kad kairėje rankoje spaudė elegantiško dizaino
maišelį. Pagaliau konkurentas nuvažiavo, Sofija lengviau atsikvėpė, netrukus ir pats
sėdėjo raudonoje Audi A4 greta vairuotojo. Iš pradžių maišelį laikė ant
kelių, paskui atsargiai padėjo ant švaraus guminio kilimėlio tarp kojų. Automobiliui
lekiant autostrada Sofija vis žvilgčiojo į greta sėdintį vyrą. Šis dailiais ilgais
pirštais laikė vairą, jo rankų oda buvo keistai gelsvo atspalvio. Iš po odinės
striukės matėsi dilbis, apaugęs juodais gyvaplaukiais. Daug gyvaplaukių. Veido Sofija
gerai neįžiūrėjo. Ėmė dairytis pro langą į vos regimą mišką abipus
magistralės. Atrodė, jog diena, tik pradėjusi savo darbą, neteko vilties išsklaidyti
drėgme persisunkusio oro. Smulkūs lašeliai ore tarsi sustingo, iškraipė daiktų
kontūrus. Diena atrodė panaši į užsitęsusį vakarą.
Čia užvažiuosiu, ramiu, aukštu balsu
tarstelėjo Audi vairuotojas. Įsuko į aikštelę, iš kurios tolyn vedė siauras
miško keliukas. Dairydamasis į prieblandoje skendinčius medžius, Sofija mėgino
atspėti šio keisto pasivažinėjimo tikslą, bet taip nieko ir nesugalvojo. Lyg ir
šmėkštelėjo mintis apie apiplėšimą, tačiau Sofija tik šyptelėjo visus
pinigus paliko batų salone. O kad prašmatnaus Audi savininkas prasidėtų dėl
skudurų... Mašina važiavo ilgai, atrodė, jie atsidūrė pačiame girios viduryje.
Miškas... abejingai galvojo Sofija, nevalingai vyptelėjo. Pagaliau sustojo.
Nesimatė nieko, dėl ko būtų reikėję čia trenktis. Keliukas dar vedė tolyn, o
aplink aukšti spygliuočiai ir tyla. Sofija nustebęs atsigręžė į Audi
vairuotoją, išvydo prieš save pistoletą.
Nusivilk apsiaustą, ramiu balsu ištarė
vairuotojas.
Aš nieko neturiu, sušnibždėjo Sofija,
keliais bandydamas pridengti maišelį. Koks velnias pakusė pirkti tuos prakeiktus
batus... pagalvojo, tuo pat metu ėmė nevalingai atseginėti lietpalčio sagas.
Audi savininkas ramiai stebėjo, kaip virpantys Sofijos pirštai atsegė saugos
diržą, padėjo išsinerti iš lietpalčio. Sofija gūžėsi ant sėdynės bailiai
žvelgdamas į vairuotoją. Pamatė, kaip šis laisva ranka sagstosi kelnes stebėdamas
Sofijos veidą.
Čiulpk, tarsi iš kažkokių tolumų
atsklido balsas.
Geriau šauk iš karto, nečiulpsiu...
Sofijai atrodė, tuoj neteks sąmonės.
Čiulpsi, vaikine, čiulpsi.
Į viršų
II SKYRIUS
Sofija nežino, kiek laiko jis miške. Bet
nuovargio nejaučia. Naktis, Sofija žingsniuoja nesidairydamas pirmyn nosies tiesumu,
žengia energingai, lengvai. Burnoje kaupiasi seilės, Sofija jas išspjauna, žiaugteli
ir nesustodamas juda toliau. Bet Sofija įsitikinęs, kad nežino, kas atsitiko, kodėl
jis žiaugčioja. Greičiausiai nieko neatsitiko.
Na štai, priekyje laužas, ramiai rusenantis
vidury miško. Gražu, tiesa? Laužas artėja, jau matyti plevenanti, šokčiojanti
liepsna, ant storų medžių kamienų paslaptingai judantys šešėliai.
Sofija sustojo laukymės pakraštyje, markstėsi,
prie laužo nėjo. Kai žvilgsnis apsiprato su blausia šviesa, prie ugnies pamatė
susikūprinusią figūrą. Ji sukrutėjo, atsigręžė į Sofiją. Žmogaus veidą dengė
vešli juoda barzda, vyriškis vilkėjo durtiniu, o ant galvos buvo užsidėjęs šlikę.
Sofija žengė artyn laužo.
Ar tik ne pirmagimis esi, sūneli? energingu,
spigiu balsu paklausė žmogus. Eikš, sėskis prie ugnelės.
Sofija pritūpė prie laužo, pajuto šilumą,
nusižiovavo.
Per daug šilumos negerai, taip pat
energingai, pamokomai tarė žmogus. Stenėdamas pasislinko arčiau laužo, įmetė į jį
pagalių. Sofija užuodė kvapą minkštą, švelnų, lyg ir šviežio pieno.
Aukos kraujas, pirmagimio ėriuko kraujas,
vėl prakalbo žmogus, sučepsėjo lūpomis.
Aha, šilumos ir to švelnaus kvapo
gramzdinamas į snaudulį linktelėjo galvą Sofija.
Nusiramink, sūneli, nusiramink, girdėjo
spigų balsą. Dievo ranka skaudi, bet gera ir teisinga. Nešėliok, sūneli, neeikvok
Viešpaties tau duotų jėgų be reikalo. Juk pasakyta: ...aš būsiu neprietelis tavo
neprieteliams ir užgausiu tave užgaunančius. Pirmagimis, matau, esi, sūneli, užtat
buvai atnašautas. Laimė būti atnašautam... ir žmogaus balsas ėmė tilti, virto
murmėjimu, tarsi vyriškis jau tik pats sau būtų šnekėjęs.
O Sofija išvydo tokį regėjimą ne regėjimą,
pusiau sapną:
karšta, tvanki vasaros diena; Sofija su
moterim atsirėmę į turėklus stovi ant tilto; žiūri apačion, į tyliai tekančią
upę; Sofija labai stipriai jaučia tą moterį; tačiau plentu link tilto žingsniuoja
būrys žmonių; dailiai apsirengę panašu, kažkokioms iškilmėms, eina
tylėdami, girdėti tik moteriškų aukštakulnių batelių kaukšėjimas; Sofija
neprielankiai dėbteli į jų pusę ir minioje išvysta vyrą, kurio bijojo nuo
vaikystės; Tai gal čia? sako kažkas, ir žmonės sustoja; iš būrio išeina
tas, kurio Sofija bijojo nuo vaikystės, ir dar vienas abu stambūs, sumitę vyrai;
nenusivilkę švarkų, nenusirišę kaklaraiščių, vyrai pradeda muštis; Sofija nori
nepastebimai dingti, tačiau godžiai, kaip užkerėtas žiūri į besimušančiuosius;
tas, kurio Sofija bijo, gauna keletą stiprių smūgių į veidą; Sofija pajunta smūgių
jėgą, burnoje kraujo skonį, išsigąsta, pamiršta, kad šalia stovi moteris...
Žmogus murma pusbalsiu, kartkartėm seniokiškai
sukikendamas, neįmanoma suprasti žodžių. Sofija kurį laiką girdi tą nesiliaujantį
murmėjimą, tačiau snaudulys negailestingai lenkia galvą, tik prieš pat užsnūsdamas
krūpteli nuo garsaus šūktelėjimo:
O GAL IR SUSIJĘ, KĄ ŽINAI!..
Pradžioje... rankas nusiplauk!
rankas nusiplauk! šaukia iš virtuvės mama.
Sofija kažką sumurma, pasirausia rezginėje, numestoje ant stalo, ištraukia bandelę.
Nemėgsta jis tų rankų plauti, negali pakęsti. Kramto, susikaupęs žiūri į
užtrauktas užuolaidas. Kažkas lyg ir krebždina langą. Kuosa! džiaugsmingai
pagalvoja Sofija. Strykteli prie lango, atplėšia užuolaidą tuoj nubaidys
nenuoramą paukštį. Suglumęs sustingsta. Pražiota burna, pilna nebaigtos sukramtyti
bandelės, spokso į stiklą, už kurio baltutėlis, švytintis serafimas, aiškiai
regimas vaiskiame pavasario ore. Palaikytum jį gipsine figūra, jei ne įdėmus, gyvas
žvilgsnis tiesiai Sofijai į veidą. Sofija taip ir stovi prasižiojęs, iš burnos
lėtai dryksta seilės.
medinis namas kažkada buvo nudažytas
mėlynai. Kai su mama atsikraustė, jie name buvo septinta šeima. Iš pradžių
įsirengė vieno kambario butelį antrame aukšte, paskui, kai išsikraustė kaimynai,
mama nupirko jų kambarį. Lipdamas laiptais Sofija visada užuosdavo aitrų vyriškų
autų ir šlapimo kvapą. Šis tvaikas ilgainiui tapo toks įprastas, kad berniukas net
savotiškai prie jo prisirišo. Tik stengėsi į namus nesivesti draugų.
vyras kažkaip nepastebimai atsirado. Atrodė
tylus, uždaras žmogus, vakarais beveik visada girtas. Sofiją, kuriam dažniausiai
tekdavo būti tarp moterų, tas vyriškis labai traukė. Girtas jis pagyvėdavo Sofija
girdėdavo, kaip už sienos krisdavo daiktai, triukšmingai slankiodavo kėdės, vyras net
garsiai nusikeikdavo. Išgirdęs triukšmą, Sofija tiesiog netverdavo iš nekantrumo
tol nenurimdavo, kol, sulaikęs kvapą, pašėlusiai daužantis širdžiai,
neišsprūsdavo iš namų. Lėtai nusėlindavo koridoriumi iki kaimyno durų vildamasis,
visa siela trokšdamas žvilgtelėti bent pro rakto skylutę į paslaptingąjį kaimyną.
Bet dažniausiai tikslo taip ir nepasiekdavo. Už plonos sienos suaimanuodavo kušetė
arba pasigirsdavo šiaip koks nors garsas ir Sofija, netekęs nuovokos, skuosdavo atgal į
savo kambarį. Iš baimės vos galėdavo kvėpuoti, tačiau džiugindavo azartas. Iš
daugelio mėginimų vienas kitas vis dėlto pasisekdavo, ir pro praviras duris Sofija
išvysdavo bejėgiškai tysantį ir knarkiantį kaimyną, dažniausiai su drabužiais.
Grįžęs į kambarį, Sofija stovėdavo prie lango, giliai, smagiai alsuodavo, tarsi
būtų ką nors prilupęs.
į kiemą mama Sofiją išleisdavo nedažnai, o
ir pats nelabai ten verždavosi. Kaimynų vaikų, savo bendraamžių, berniukas
prisibijojo ir vengė, mat tie jam jautė atsainią panieką. Išsprukęs į lauką,
Sofija nestabteldamas lėkdavo į kitą gatvės pusę. Ten gyveno du broliai, jaunesni už
jį, su jais berniukas ir žaisdavo. Be to, labai jau švarūs ir tvarkingi jie buvo, tie
jo kiemo vaikai.
taip pat, kai Setas
buvo šimto penkerių metų, jam gimė Enosas. Gimus Enosui, Setas gyveno aštuonis
šimtus septynerius metus, ir jam gimė sūnų ir dukterų3.
Kiek iš viso metų gyveno Setas? skaito Sofija namų darbų užduotį. Užrašo
matematinį veiksmą, kilsteli ranką, užsigalvojęs ją nevalingai kresteli, ir ant lapo
nutyška rašalo lašas. Sofija atsidūsta, susiieško saustuką, uždeda ant dėmės ir
eina paspoksoti pro langą. Priglaudžia kaktą prie stiklo, pučia orą, langas
apmūsoja, Sofija tarsi pro rūką žvelgia į gatvę.
Tėvo jis beveik neprisimena. Tik kai kada nevalingai
plūsteli į širdį neapykantos ir siaubo, kurie apnikdavo, kai tėvas lupdavo mamą,
likučiai. Bet kaip iš tiesų buvo, Sofija niekada nesuprato ir nebesuko sau galvos.
Abejingu žvilgsniu lydi ir lydi gatve einančius
žmones. Prisimena, kad reikia baigti namų darbus, grįžta prie stalo. Nuima saustuką
šalia matematinio veiksmo puikuojasi didelė mėlyna dėmė. Kitas
uždavinys: Ir gimus Noei, Lamekas gyveno penkis šimtus devynias dešimtis penkerius
metus, ir jam gimė sūnų ir dukterų. Ir buvo visų Lameko dienų septyni šimtai
septynios dešimtys septyneri metai, ir jis mirė4.
Kiek metų buvo Lamekui, kai gimė Noė?
Sofija namo parėjo anksčiau nei visada. Dabar
trainiojasi po kambarį nežinodamas, ko nusitverti. Nebloga būtų aplankyti draugus, bet
anie dar negrįžę. Trinkteli kaimyno kambario durys. Sofija pakelia galvą nuo žurnalo,
už sienos girdėti šnibždėjimas, moteriškas balsas tyliai kikena. Sofija skuba prie
durų, įtemptai klauso. Kažkas šiurena, pusbalsiu juokiasi, paskui Sofija išgirsta,
kaip sugirgžda kušetė. Berniukas nelabai supranta, tačiau kažkoks maudulys
krūtinėje, pilve, dar žemiau trukdo kvėpuoti. Berniukas sustingęs stypso prie
durų, pagaliau neištveria, tyliai tyliai jas praveria ir slenka koridorium. Pro rakto
skylutę Sofija mato išsižergusias moters kojas ir judantį kaimyno užpakalį. Žiūri
neatplėšdamas akių, godžiai klausydamasis šnopavimo, vis garsėjančių aimanų. Ir
jo paties kvėpavimas greitėja, veidas kaista. Berniukas išsižiojęs vis įnirtingiau
žvilgsniu kertasi į moters kojas, klausa gaudo aimanas, visu kūnu jaučia naują,
nepažintą, vis didėjančią palaimą. Staiga netenka pusiausvyros ir nevalingai
griebiasi rankenos vyras ir moteris liaujasi judėję ir nustebę atsigręžia į
atsilapojusias duris.
vis dėlto Sofiją nuvedė pas daktarą. Mama
ilgai ir painiai kažin ką pasakojo vyrui baltu chalatu. Šis pamojo berniukui prieiti.
Apčiupinėjo rankas, pečius, krūtinę, pamaigė pilvą, liepė nusimauti kelnes. Sofija
sutrikęs dvejojo, abu suaugusieji supratingai šyptelėjo, ir mama nusigręžė. Daktaras
klausinėjo visokiausių dalykų kaip sekasi mokykloje, ar nesunku, nepavargsta,
nesvaigsta galva, ar kartais nesapnuoja, kad skrenda... Galiausiai pasakė mamai:
Apskritai sveikas. Gal esama šiokių tokių
brendimo komplikacijų, berniukas labai jautrus. Bet tai nieko blogo, tiesiog užaugs
subtilus vyriškis, daktaras nusišypsojo mamai ir pridūrė: Išrašysiu
vitaminų.
klausyk, kuriam galui tau tas lažas? Ką
jis tau sukūrė argi šitą skylę galima pavadinti butu? Spjauk tu į tą
nevykėlį! Tiek, kiek tau reikia, ir pati susikursi! Tu gi dar jauna, patraukli aš
nė dienos nedelsčiau... Mama šypteli. Ji su drauge geria kavą ir šnekučiuojasi.
Sofija trainiojasi aplink, slapčia žvilgčioja į viešnią. Jam labai patinka ta
moteris, atrodo gražiausia iš visų žiūrėtų ir žiūrėtų. Tačiau drovisi ir
labai bijo, kad ji nepastebėtų jo spitrijimo. Todėl visaip gudrauja, apsimeta įdėmiai
sekąs pokalbį.
...klausyk, ar gerai, kad jis viską girdi?
Sofijai iš baimės užkaista viduriai. Nieko, jis gi žino... atsako mama.
Tačiau baigta, Sofija beviltiškai užsinori į tualetą. O butas be patogumų,
dešimtmetį berniuką mama tebesodina ant puodo, kuris laikomas po sofa. Berniukas
kenčia, muistosi, bet pasisakyti nedrįsta. Nori sisiuko? Tai ko nesakai?
pagaliau mama pati pastebi ir traukia iš po sofos naktipuodį. Sofija baisingai
išraudęs sliūkina paskui ją į virtuvę. Mamai išėjus, berniukas sėdi ant puodo ir
tyliai kūkčiodamas verkia.
Sofijos tėvelis, rodos, buvo irzlus,
nesutramdomas vaikinas. Nevykėlis! garsiai, paniekinamai sako mama. Šis žodis
ir nervinga neapykanta veide yra beveik viskas, ką jis žino apie tėvą. Berniukas
miglotai dar prisimena nesibaigiančius jų aiškinimusis, kažkokius įmantrius,
nesuprantamus priekaištus, kurie jam atrodo darėsi vis puošnesni. Galiausiai
tie pokalbiai tapo savotiška pramoga klausydamasis abipusių kvietimų
pasikalbėti, išsiaiškinti, pamėginti suprasti, šešiametis pyplys
apsimestinai abejingai žaisdavo, slapčia sekdamas vis tą patį scenarijų; balsai
garsėja, tampa vis irzlesni, štai mama jį nutraukia, o jis: ...pasigėdytum vaiko,
ubage! Ir nervingas jos juokas: Vaiką prisiminė tiek jis tau terūpi!
Ne tavo reikalas, kale! Ir durų trinktelėjimas, nuo kurio sudrebėdavo visas
mažytis jų butas; vieną kartą nuo palangės nukrito ir sudužo gražus keraminis
vazonas su citrinos medeliu, o kitą kartą mama paleido į duris tėvo mobilųjį
telefoną, kurį jam davė darbe. Senutėlį modelį, įspūdingo dydžio. Sofija vėliau
susidomėjęs vartė, tyrinėjo išsibarsčiusius telefono vidurius galvodamas, ar
nevertėtų bandyti iš jų pasidaryti mašiną.
Tačiau kai tėvelis grįždavo girtas, pramogos
baigdavosi mama gaudavo lupti, o Sofija isteriškai pradrebėdavo susigūžęs kampe.
Nors dažniausiai mama ir sūnus bėgdavo pas jos drauges ir negrįždavo nakvoti.
jau kurį laiką nebesigirdi to vyro. Sofija
trainiojasi koridoriuje, dažnai be jokio reikalo, įtemptai klauso, tačiau gretimame
kambaryje tyla. Berniukas visą savaitę atkakliai, viltingai lūkuriuoja, pagaliau
nebeiškenčia ir ryžtasi klausti mamos.
Kam jis tau? mama ironiškai žiūri į
sūnų. Sūnus nuo jos žvilgsnio sutrikęs išrausta ir nieko neatsako. Mama pritupia,
žiūri į raudoną vaiko veidą, neskubėdama primygtinai kalba:
Jis buvo nuomininkas, vaikeli. Supranti?
Nuomininkas! O vyras negali būti nuomininkas... sako griežtu balsu. Žodžiu,
aš liepiau jam išeiti, mama atsistoja, išdidžiai kresteli galvą. Be to, tu
jau didelis, tau irgi reikia atskiro kambario. O šitas... su juo mums ne pakeliui.
Paaugsi suprasi.
Atskiras kambarys, atskiras kambarys...
galvoja sau Sofija. Gerai, oi, kaip gerai...
mama ir jos draugė, įraudusios, linksmos,
sėdi prie stalelio, ant kurio kava, pyragas, gerokai nugertas brendžio butelis. Abi
daug ir garsiai kalba, pertraukinėja viena kitą ir beveik visąlaik juokiasi. Sofija,
apdovanotas saldumynais, sukinėjasi aplinkui, nevalingai pasiduodamas abiejų moterų
linksmybei. Joms įsikvatojus, pasigirsta ir jo nedrąsus krizenimas. Po eilinės juoko
bangos kaip neretai atsitinka tokiais atvejais stoja netikėta tyla. Ir mamos
draugė atkreipia dėmesį Sofiją.
Sofija, reikliai sako berniukui. Nagi
prieik, iš arti žiūri jam į veidą, Sofija užuodžia paslaptingą alkoholio,
mentolinių cigarečių aromatą, tas kvapas jį svaigina. Moteris apkabina berniuką per
liemenį.
Broliuko arba sesutės nori? Sakyk, nori? Tu man
sakyk, tik pasakyk...
Sofija kažin ką neaiškiai murma, jis jaučia
minkštą, švelnią moters ranką, jam nejauku, bet ir gera.
Ne, tu pasakyk! Juk nori, taip? Tai prašyk
mamytės, prašyk. Arba ne geriau man sakyk, aš paprašysiu. Bet už tai turėsi mane
pabučiuoti...
Baik, Zina, chi chi... baik vaiką tvirkinti, chi
chi chi...
O ką? Zinos akys žiba, lūpos vos vos
šypsosi. Toks vyras negali pabučiuoti?
Sofija tyliai, nenoriai išsmunka iš moters glėbio.
mama, kas yra filometoras?
Čia dabar kas? Iš kur ištraukei tą
nesąmonę?
Ne nesąmonę, Sofija įsižeidžia. Čia
parašyta, ir rodo knygos Žymiausi antikos žmonės puslapius su Egiptą
valdžiusių Ptolemėjų dinastijos aprašymais.
Parodyk, mama nusišluosto rankas į
prijuostę, ima knygą ir suraukusi kaktą skaito apie Ptolemėją VI Filometorą.
Atsidūsta. Čia, vaikeli, sakoma, kad negalima imti į žmonas savo sesers arba
motinos, nes gims silpnapročiai vaikai.
Kaip silpnapročiai? nesupranta Sofija.
Paprastai. Nežinai, kas yra silpnaprotis?
motina staiga supyksta. Kas tau tą knygą davė?
Mokytoja, nedrąsiai atsiliepia berniukas ir
daugiau mamos nebeklausinėja. Vis dėlto jam neaišku: jei tokiu atveju gims
silpnapročiai vaikai, tai kas tada jų tėvas? Ir apskritai iš kur jie taip gerai žino,
kad būtinai gims silpnapročiai?
...gerai, kad laiku susigriebiau. Na ir
vyrai šiais laikais...
Baik, Beta, nekark šunų ant visų vyrų, be jų
vis tiek neapsieisi. Susitvarkei?
Aha. Visa laimė, kad beveik iš karto viskas
buvo aišku.
O ką jis?
Nieko. Sakė, dabar pasirūpins prezervatyvų.
Šiaip išlaidas turėtų atlyginti.
Ai, baik, Zina. Nebetikiu aš tais dalykais. Tegu
tik jis uždirba, kiek aš...
Vaiko nenorėjai? draugė žvilgteli į
Sofiją, šypteli.
O kas pinigus uždirbs?
Prisiteistum.
Viešpatie, ką iš tų mulkių prisiteisi? O
pats ko čia staipaisi? pamato sūnų. Į savo kambarį, pamokų ruošti! ir
nevalingai nusišypso.
Sofija sliūkina į kambarį, galvoja: Negerai,
aišku... Staiga prisimena, kad viena mergaitė jau antrą mėnesį negrąžina jam
pasiskolinto lito.
viena mergaitė, valydama stalą, trupinių
niekad neišmesdavo laukan, bet, susipylus į burną, suvalgydavo.
Kartą, jai bešluostan stalą, atėjo kaimynas. Prie
jo ji gėdijosi pilti trupinius į burną ir turėjo suspaudusi saujoje. Kaimynas klausia:
Ką tu čia turi saujoj?
Ji nieko neatsakė. Kaimynas paėmė jos ranką,
atgniaužė saują, žiūri pilna sauja rožių, skaito Sofija sakmę.
Vaikų žaidimai, pagalvoja išdidžiai, truputį nepatenkintas.
Atsirado... numeta knygą ant stalo.
Čia dabar kas? pro duris įžengia mama.
Sakiau, kad gultum, manęs nelauktum. Pamiršai, kad rytoj į mokyklą? Greitai!
įsakmiai paliepia.
Naktį Sofija sapnavo sapną: jis, pasodintas ant
asilo, joja smėlėta, kalvota lyguma. Jokių medžių, tik kai kur auga nedideli
kuokštai kažkokių krūmokšnių, danguje negailestingai kaitriai plieskia saulė. Greta
asilo žingsniuoja geriausias Sofijos klasės draugas Rubenas ir vis kartoja: Čia
regėjimo žemė, Sofija. Sofija nerimsta, nori nulipti nuo asilo, pasikeisti su
draugu, juk šis tikriausiai pavargo tokiame karštyje, tačiau patiria, jog yra
pririštas prie asilo nugaros. Kodėl taip? graudžiu balsu klausia jis klasės
draugo. Mums reikia ant kalno, kuris vadinasi Viešpats mato. Ten aš tave
paaukosiu, paaiškina bičiulis ir, liūdnai atsidusęs, rodo Sofijai didžiulį
peilį. Tu ką durnas? baisiausiai persigąsta Sofija.
Nubunda išpiltas prakaito, aplink tamsu, jis nieko
neprisimena, tik smarkiai tuksi širdelė. Berniukas pajunta, kad labai norėtų pas
mamą.
mirė jūsų vyras... tarpdury stovi
moteriškė su mėlyna berete, pakreipta ant šono, rankose tvirtai suspaudusi didelį
blizgančios odos rankinuką.
Mano vyras? Mes jau seniai išsiskyrę negi
nežinot? Sofija, į virtuvę, greičiau!
Bet Sofija, sumanus vaikas, tik priveria duris ir
sulaikęs kvapą klausosi.
Gal į vidų pakviestumėt?.. moteriškės
balse girdėti nuoskauda.
Gerai, užeikit. Tik aš neturiu laiko
darbas. Turiu gi sūnų išlaikyti.
Tokia nelaimė, tokia nelaimė... graudinasi
moteris. Vargšas Antanėlis, sunkus buvo jo gyvenimas.
Liaukitės! griežtai pertraukia viešnią
mama. Sakykit, koks reikalas.
Tai va, dėl palaidojimo... sugirgžda
fotelis, moteriškė tikriausiai sėdasi. Sakau, pranešiu, vyras visgi. Ir kur laidot
mūsų kape vietos kaip ir nebėr, dar mes su broliu...
Antanėlis nebe brolis? pašaipus mamos
balsas.
Jis pastaruoju metu vienas gyveno, apleistas...
tarsi neišgirdusi tęsia viešnia, jos balsas graudulingai virpteli. Tai
pasitarėm, sakom, gal čia. Šiaip ar taip, buvot kartu, vaiką sugyvenot. Išlaidas
pasidalytumėm...
Lauk, girdi Sofija ramų mamos balsą.
Lauk iš čia, greitai. Arba iškviesiu policiją.
Vėl sugirgžda fotelis. Žingsniai ir balsas nuo
durų:
Kurva tu. Ir tavo vaikas kurva...
Pasakyta lauk! mama, atrodo, irgi žengia
durų link.
Kurvos abudu! Suėdėt Antanukui gyvenimą!
pabrėžtinai garsiai užbaigia moteris, ir trinkteli durys.
Sofija skuba prie virtuvės lango ir žiūri į
gatvę. Netrukus išvysta juos aplankiusią moterį, oriai žengiančią šaligatviu.
viskas? Šitiek zyzt, kad leisčiau
pažaisti, o po penkiolikos minučių kavalierius jau namie, varto mamos žurnalus? Tad
kur tavo draugė Rebeka?
Pas ją atvažiavo, sako Sofija spoksodamas
į žurnalą.
Paveržė mylimąją? šaiposi mama.
Mama!
Gerai, gerai. Tikriausiai Izaokas su tėveliu,
lyg ir jų mašina stovėjo. Turtingi žmonės, mama atsidūsta. Ir Rebekos mama
turtinga. Niekaip nesuprantu, kuriam galui jos laikosi šitoj skylėj. Nesielvartauk,
vaikeli, atvažiavo ir išvažiuos. Pažaisit dar.
Sofija numeta žurnalą ant stalelio, sliūkina
koridoriun. Atsilapoja gretimo buto durys, išbėga Rebeka.
Lekiu į parduotuvę! strykčiodama laiptais,
geraširdiškai šūkteli Sofijai. Sulčių parnešiu. Mango!
jokiu būdu nenusileisk! Juk Sofija jo
vaikas!
Nereikia manęs mokyti, aišku, nenusileisiu.
Pagal įstatymus viskas švaru jo vaikas gyvena su manimi, ir vaikui priklauso
palikimo dalis. Žinai, kas įdomiausia? Kai tas, kuriam palikimas skirtas, miręs, viskas
atitenka mirusiojo vaikui. Ot bus, jei visai tai giminėlei teks važiuot čia aiškintis,
bet civilizuotai, žmoniškai ne taip, kaip iki šiol.
Kur, sakei, tas jo dėdė gyveno?
Kanaane, Arbėjos mieste.
Negirdėjau.
Tas miestas Artimuosiuose Rytuose. O pinigai,
atrodo, dideli. Man regis, anie dar nežino, kitaip jau būtų sulėkę.
Nebijai, kad bandys nupirkti teisingumą?
Tegu bando! Aš jau nupirkau, kad jie
nenupirktų.
visa klasė keliauja į baseiną. Auklėtoja
liepė būtinai pasiimti mokinio pažymėjimus, rankšluosčius, glaudes bei gumines
kepuraites. Prie Sofijos prisigretina Nephtalis:
Žinai, ką sakė Rubenas?
Ne.
Turėsim visi nuo devynių metrų bokšto
nušokti.
Eik sau, aš nešoksiu...
Rubenas sakė, kad čia bus mūsų įšventinimas
į vyrus. Kaip ten... Vyriškumo testas, va. Aišku, pačiam spręst, bet geriau
neatsikalbinėt. Žinai, koks tas Rubenas, ūmus kaip vanduo.
Sofija iki pat baseino pėdina niūrus, sunerimęs,
keikdamas save, kad apskritai nebandė išsisukti. Devyni metrai... Dievaži jis nualps ir
užsimuš...
Įeidami budinčiajam turėjo parodyti mokinių
pažymėjimus. Jis žvilgtelėjo į Sofijos vardą ir neskubėjo grąžinti.
Atleiskite, ponaiti, tačiau Sofijų prisakyta
neįleisti, mandagiai tarė.
Sofija nušvito, dėkingai pažvelgė į budintįjį,
bet viską sugadino auklėtoja.
Kodėl gi? reikliai paklausė ji vyriškio.
Saugumo sumetimais. Vienas Sofija kažkada buvo
ištremtas.
Auklėtoja užsiplieskė.
Pasigėdytumėt, jaunuoli! Korektiškos
visuomenės laikais kalbėti apie kaltę, ir dar kolektyvinę... Kur tai matyta? Jūsų
darbdaviams nebrangi jų reputacija?
Ir Sofiją įleido...
vienos bėdos nušoko Sofija nuo to bokšto
paskutinis. Pirmas, aišku, šoko Rubenas, po jo broliai Simeonas ir Levis, paskui
Judas, Zabulonas, Isakharas, Danas, Gadas, Aseras, tas briedis Nephtalis, Juozapas. Paskui
kilmingieji Mindaugas, Traidenis, broliai Gediminas su Algirdu, galiausiai pusbroliai
Vytautas ir Jogaila. Sofija šoko po Benjamino. Prisimena tik keistokai ilgą kritimą.
Dar prieš akimirką beviltiškai smaugęs siaubas staiga subliūško ir dingo.
Pūkštelėjęs į vandenį iškart įtraukė nemenką gurkšnį, klasės draugai jį
išgriebė, padėjo prisikapanoti prie baseino krašto. Krisdamas skaudžiai susitrenkė
pėdas. Sofija mielai būtų išsivėmęs, bet nedrįso.
jų gyvenime nemažai pasikeitimų, ir Sofija
truputį pavargo nuo šurmulio. Mama tik šmėkšteli namuose, skubėdama išgeria kavos,
pasikalba telefonu skųsdamasi, kaip sunku rasti tinkamą butą (jokios firmos čia
nepadės), ir dingsta iki vėlyvo vakaro. Grįžta išvargusi ir griežtai varo Sofiją
gulti. Berniukas taip ir leidžia dienas nežinia ko laukdamas.
Į duris beldžia. Sofija tingiai ropščiasi nuo
sofos, eina atidaryti. Už durų stovi toji pati moteriškė su mėlyna berete, pakreipta
ant šono. Išvydusi Sofiją, maloniai klausia:
Mamytės nėra?
Ne, sako Sofija ir žiūri į viešnią. Ši
ima šypsotis, rausiasi rankinuke, ištraukia iš jo saldainį ir duoda berniukui. Žengia
per slenkstį klausdama:
O kur mamytė?
Išėjusi.
Moteriškė įdėmiai dairosi, paskui įsitaiso
fotelyje.
Kaip tau sekasi mokykloje?
Gerai.
Sofija sėdi priešais ją tiesus, varžydamasis net
išvynioti gautą ledinuką.
Aš esu tavo tėvelio sesuo, tau, vaikeli, teta.
Teta Eloiza, maloniai paaiškina moteris. Aišku, tu nieko nežinai, tikriausiai
mama nepasakojo. Gaila, kad tavo tėveliui taip atsitiko. Net laidotuvėse nebuvai,
vaikeli, teta kalba priekaištingai ir graudžiai. Tavo tėvelis buvo toks geras
žmogus, toks geras. Auksinis žmogus. Gaila, kad taip atsitiko. Bet suprantu mama
nepasakoja, moteris nusiramina ir iškilmingai taria: Bet tu jau didelis, vaikeli.
Palauk, kuo tu vardu?
Sofija.
Sofija? Koks durnas vardas, tikriausiai mama
išrinko.
Sofija susigėsta.
Kodėl tau neatvažiavus pas mane į svečius, ne
svetimi gi esame. Ir tu jau didelis, vaikeli. Parodysiu, kur tavo gerasis tėvelis
palaidotas, moters balsas virpteli, tačiau ji tuoj nusiramina ir stojasi.
Tai, sakai, mamos nėra?
Ne.
Tylus kažkoks, ar tik kartais nesergi? Nežiūri
vaiko visai...
Aš jaučiuosi gerai.
Sakai, gerai? teta pagyvėja. Sveikata,
vaikeli, svarbiausia. Žiūrėk, saugok save, nesusirk.
Ir atsisveikindama ji karštai išbučiuoja Sofiją.
šitie yra vonioje!
mama! Kur tu, mam?
Aš čia, vonioje! atsiliepia balsas iš už
durų. Užeik, nebijok.
Sofija atsargiai, truputį drovėdamasis praveria
duris ir regi mamą, paslėptą įspūdingo putų kalno. Vonioje kvepia pakalnutėmis.
Nuostabu! džiūgauja mama. Zinos
rekomendacija. Buvo rožių, eukalipto, miros, kosmoso, amžinos jaunystės, kareliško
beržo kvapų, žodžiu, visokių, visų aš ir neprisimenu. Išsirinkau pakalnučių.
Užuodi?
Aha, Sofija stovi tarpdury, godžiai, giliai
kvėpuodamas uodžia stiprų aromatą.
Tu su reikalu? nutraukia šį jo užsiėmimą
mama.
Ne, aš tik šiaip, norėjau paklausti.
Na?
Mam, kiek tau buvo metų, kai sutikai mano
tėvą?
Dvidešimt, o ką?
Nieko, Sofija vis neišeina iš vonios.
Aš gimiau, kai tau buvo dvidešimt dveji?
Taip, iš putų išnyra pusė pėdos, mama
žiūri į ją, judina pirštus. Jis nenorėjo, kad gimdyčiau, sakė, pirma reikia
gyvenimą susitvarkyti.
Tėvas nenorėjo, kad aš gimčiau?
pasitikslina Sofija.
Na negalėjo jis iš anksto žinoti, jog kaip tik
tu, mama šypteli. Bet tai, kas buvo, nebeturi jokios prasmės. O ir gyvenimo
jisai, žmogelis, taip ir nesusitvarkė. Žinai, Sofija, norėčiau nusiprausti...
Na taip, atsiprašau, Sofija išlenda iš
vonios kambario, atsargiai uždaro duris.
Matai kaip... galvoja. ...kaip nedaug
trūko.
savotišką sapną sapnavo Sofija:
viskas tarytum pasakoje: trobelė, aplink
kalvotos pievos; prie trobelės daržas, dailia tvorele aptvertas; tolėliau
tvartas, šalia tvarto šuns būdelė, iš kurios galvą iškišęs miega mylimas šunelis
Zipukas; už tvarto pievoje juodmargė žolę šlamščia ir smalsiai po kalvotas
apylinkes dairosi džiaugdamasi neatsidžiaugdama augalėlių gausybe. O trobelėje jis,
Sofija, senas, bet guvus dar, nesugriuvęs senelis. Darže pupą jis pasodino, tai dabar
susiruošė pažiūrėti, kaip toji auga. Išeina laukan ogi pupa ligi paties dangaus
išstypusi. Stebisi neatsistebi Sofija, vaikšto aplink pupą galvą užvertęs, niekaip
jos viršūnės neįžiūri. Pagaliau ryžtasi lipti. Ilgai lipa, ir baisu jam dažnai
pasidaro, bet vis tiek kopia aukštyn. Galų gale pasiekia Sofija dangų. Užlipa,
atsistoja, kulnu trepteli dangaus tvirtumą tikrindamas ir marškinių rankove prakaitą
nuo kaktos nusibraukia. Žiūri ogi jam priešais Dievas. Iš pradžių sutrinka
Sofija, stovi it įbestas. O Dievas jį ir klausia: Tai kaip, Sofija, tu gyveni?
Gerai gyvenu, atsako Sofija. Sėju, pjaunu, karvutę melžiu, šunelį lakinu
ir tave, Dievuli, garbinu. Matau, gerai gyveni, sako Viešpats. Seniai
stebiu patį ir neslėpsiu patinka man, kaip pats viską darai. Tad nusprendžiau
tave apdovanoti. Sofija stovi, pagarbiai žiūri į Dievulį, o Viešpats traukia iš
užančio marškinėlius, pažymėtus 23 numeriu. Va, Sofija, sako.
Marškinėliai, pažymėti 23 numeriu. Dabar paklausyki manęs. Keliauk tu su šitais
marškinėliais į Čikagos miestą, tenykštį NBA, prisistatyk jųjų krepšinio klubui
Bulls. Puikiu krepšininku tapsi, Sofija, garsiausiu iš garsiausių, ir amžina
šlovė tave lydės, Dievas meiliai į jį žiūri. Ir taip gera, taip gera darosi
Sofijai, net krūtinė užkaista...
Čia sapnas nutrūko. Pabudęs Sofija ilgai
žiūrėjo į tamsą ir dūsavo.
vakare Sofija ir mama žiūri televizijos
laidą. Žurnalistas paauglio klausia: Kodėl pabėgai iš namų? Mama mane
sumušė. O už ką? Aš su Žaneta dariau negražius dalykus.
Ką tokius? Negražius dalykus. Jinai su tavimi pati ėjo ar tu
prievarta?.. Ne, be prievartos. Daviau siemkų du pakelius, ir ėjo...
Sofija pašnairuoja į mamą, jos veide ironiška išraiška. Jau vėliau, savo
kambaryje, berniukas vis galvoja apie tą pašnekesį, mėgina įsivaizduoti Žanetą, tą
paauglį, kaip jie ten... Susijaudina, niekaip negali užmigti.
savaitgalis. Sofija tyso ant kušetės. Svajoja
apie mergaitę, vardu Dulsinėja iš dviem pakopom vyresnės klasės. Toji Dulsinėja
nešioja labai trumpas sukneles ir Sofijai labai patinka. Per pertraukas jis kuo dažniau
stengiasi atsidurti prie tos klasės durų, dėl jos labai nenoriai po pamokų eina namo.
Dabar Sofijos galvoje keičiasi įvairiausios situacijos: netyčia susitinka Dulsinėją
prie kavinės, pakviečia užeiti, vaišina, dėmesingai klauso jos, pasirodo, jiedu turi
viens kitam labai daug pasakyti ir prisipažinti... ištraukia ją iš gatvės plėšikų
nagų, jiedu bėga gatvėmis, slepiasi kiemuose, už arkų, vėliau jis lydi ją namo, ir
ji prisipažįsta... gindamas jos garbę ir orumą, Sofija narsiai stoja prieš gausius
priešininkus, tikrus niekšus, žiauriai sumušamas, ir Dulsinėja parsiveda jį namo
aptvarstyti žaizdų, ir ten, o tada... Galvoje tokie jausmai, aistros, kad berniukas
dūsauja, šypsosi, skruostais gausiai teka ašaros, galiausiai jis pradeda kūkčioti.
maždaug 96 procentai paauglių pabando
onanizuotis... skaito Sofija laikraštyje. Atsargiai apsidairo, atsikanda
sumuštinio, užsigeria arbata ir skaito toliau: ...tačiau vėliau daugeliui šis
potraukis praeina. Sofija susikiša likusį sumuštinį į burną, užsigeria arbata ir
patenkintas kramto.
...kaip nervina tos šnekos uždrausti
abortus, kontracepciją..., Dievo duota moters priedermė gimdyti... ir taip
toliau, ir panašiai. Suprantu, kai kunigai taip šneka. Bet matydama tas bobas...
Nesuprantu, Zina, jos durnos ar tyčiojasi. Kad tam vaikui išsilavinimo, kokio nors
kapitalo, bent jau duonos reikės tyla. Ir kad moteris turi turėt ambicijų, nes tik
tada ir jos vaikas bus laisvas ir laimingas, irgi tyla. Maždaug štampuok vaikus
ir būk patenkinta. Oi, vištos, savo vyrų žmonos...
Sofija, paskubėk, vaikeli, vėluojam pas
siuvėją.
Aha, aš tuoj, Sofija liaujasi krapštęs
nosį ir skuba užsirišti kedų raištelius. Mama nusprendė sūnui gimimo dienos
proga padovanoti kostiumą, pasiūtą, kaip pati sakė, pagal paskutinį mados klyksmą.
Nelabai jam tas klyksmas patinka, bet vis tiek smagu: Sofija yra nusprendęs šiuo
drabužiu pasipuošti paskutinę dieną senojoje mokykloje, mat nuo kito trimestro
pradžios pereina į kitą, arčiau namų. Šioje sustiprintas Word, Excel ir
Šventojo Rašto aiškinimas. Mama jau pasamdė Sofijai korepetitorius.
Šventojo Rašto aiškinimą Sofijai dėsto
mamos pasamdyta dar visai jauna mokytoja. Ji dukart per savaitę ateina į namus, jiedu
susėda svetainėje ant sofos ir keliauja Senojo Testamento puslapiais, dabar
kaip tik priėjo tą vietą Išėjimo knygoje, kur Viešpats liepia pašvęsti jam
visus Israėlio tautos pirmgimius, kaip iš žmonių, taip ir iš galvijų5, ir atsiminti naujųjų vaisių mėnesio dieną, kurią
išėjo iš Egipto.
Studijos Sofijai kol kas sekasi nelengvai, jis
niekaip neįstengia susikaupti, žvilgsnis klajoja po svetainę, kur buvęs, kur nebuvęs
vis grįžta prie juodom pėdkelnėm aptemptų mokytojos šlaunų. Mokytoja labai saugo,
kad nesusiglamžytų jos mini sijonėlis, kaskart sėsdamasi rūpestingai patraukia jį
aukštyn. Noras atrodyti tvarkingai, rūpinimasis savo išore labai girtinas, Sofija irgi
taip pat elgtųsi, protu jis tai suvokia, tačiau mokslams tvarkingo atsisėdimo
ceremonija kenkia. Niekaip nesiseka susikaupti, o kai mokytoja, paprasčiausiai norėdama
pailsinti kojas, jas perkryžiuoja, vaikinui sutrinka kvėpavimas. Nepaisant sunkumų ir
sudėtingo studijų proceso, Sofija mokytojos atvykimo ir ypač jos atsisėdimo ant sofos
labai laukia.
Mokytoja pastebi studijozo
sutrikimą, draugingai, žaviai nusišypso, pasislenka arčiau Sofijos, prisėda visai
šalia koja į koją, dubuo į dubenį ir mezzo voce6
klausia:
Kas nors ne taip, mano jaunasis bičiuli?
Lyg norėdama nuraminti, padrąsinti pokalbiui, ji
deda ranką ant Sofijos šlaunies, ima glostyti, švelniai, atsargiai spūsčiodama. Kita
ranka mokytoja ima vaikino delną ir kiša po palaidinuke. Sofijos delnas jaučia
aksominį pilvo švelnumą, atrodo, kad jis jau seniai nustojo kvėpuoti, tarsi iš
kažkokių ūksmingų tolių girdi mokytojos balsą:
Paglostyk mane, Sofija.
Ir jos delnas, tas patikimas vedlys, vedžioja
vaikino ranką po aksominį pilvą, neslėpdamas, rodydamas visas lietimui prieinamas
gėrybes, užgriebdamas vis aukščiau, vis gražesnius plotus, štai jau atsiremia į
liemenėlės kraštelį. Tuo metu kita mokytojos ranka vis toliau, vis smagiau... O
kraštelis jau įveiktas Sofijos delnas, mokytojos rankos vadovaujamas, jausmingai
prisispaudžia prie krūties... o jau ta kita mokytojos ranka... aaak... Sofija garsiai
suaimanuoja ir puola į paniką: jei ši nuostabi mokytoja patirs, kad jo kelnėse
šlapia, jam gyvenimo nebėr. Ir tarsi šiaudo griebiasi frazės, dėl kurios vėliau
labai gailėsis:
Aš mamai pasakysiu.
Ir mokytoja daugiau nebeatėjo.
kaip ir buvo nusprendęs, paskutinę dieną į
senąją mokyklą Sofija nuėjo apsivilkęs nauju kostiumu. Sofija mokėsi šioje
mokykloje daugiau kaip septynerius metus. Dabar jau buvusiems bendraklasiams nupirko
sulčių, bandelių su varške ir pranešė apie savo pasitraukimą. Kai kurie pavydėjo,
tie, kurie jį niekino, ir toliau tai darė, bet daugeliui buvo tas pats. Atsirado vienas
kitas, mėginęs pataikauti. Sofija iš pradžių nusivylė ne to jis tikėjosi. Bet
per pertrauką prie jo priėjo Rubenas, apkabino ir prispaudęs prie krūtinės karštai
sušnibždėjo į dešinę ausį:
Džiaugiuosi dėl tavęs, brolau.
Tačiau namo teko grįžti nesulaukus pamokų
pabaigos. Kažkas atsisveikindamas prieš pat pamokos pradžią ant Sofijos kėdės
padėjo atidarytą žydro guašo indelį. Sofija ant jo ir atsisėdo.
jeigu, ponia, sapnavote, kad dantį
traukia, žinokite, kas nors iš artimųjų mirs. Senatvėje danties netekimas reiškia,
jog potencija baigėsi, ir ne vien seksualinė. O jei sapne pirštą amputuoja, vadinasi,
tamstai jausmų stinga, troleibusų stotelėje garsiai dėsto viena moteriškė.
Kažkas iš laukiančiųjų mėgina įsiterpti, tačiau nespėja. Kita vertus, grybai
sapne simbolizuoja svaigulį ir ekstazę, valdingai pabaigia ponia, nes privažiuoja
troleibusas.
Sofija nusigrūda į patį jo galą kuo toliau
nuo anos moteriškės ir nuodugniai, kruopščiai patikrina visus dantis, ar kuris
nekliba. O jei dantistė, pavyzdžiui, ne tą, o sveiką ištraukia, tada kaip?
svarsto jis. Tada turbūt geriausia ir jai tokį pat dantį ištraukti. Dantis už
dantį. Akis už akį, koja už koją, plautis už plautį, žąstas už žąstą... kas
tas žąstas? Troleibuso durys atsiveria, Sofija liuokteli lauk. ...inkstas už
inkstą, kiaušinis už vištą... ne, nereikia nukrypti.
mamyte, ar būtina man ir Microsoft
Word, ir Excel, ir dar Šventojo Rašto papildomai mokytis? Juk labai pavargsiu.
Vaikeli, pasakyk man, kam reikalingas Wordas?
Wordas reikalingas tam, kad aš tekstines
kompiuterio programas išmanyčiau.
Na va, Sofija, tai kaip, sakyk, visokius norus,
savo valią pareikši, jei kompiuterinio spausdinto žodžio neišmanysi?
Gerai, mamyte, bet kodėl turiu dar ir Excelio
mokytis?
O kam, sakyk, reikalingas Excelis?
Na kad skaičiavimo programas mokėčiau?
Štai ir atsakymas, Sofija. Nemokėdamas
skaičiuoti kompiuteriu, būsi tik netikša lūzeris.
Sofijos veidas iškaista, tačiau jis vis tiek
mėgina nepasiduoti.
Bet, mamyte, kodėl aš turiu Šventąjį Raštą
papildomai namuose mokytis, jei ir mano mylima mokytoja išėjo ir mokykloje to moko?
Sofija, iš balso aiškėja, kad mama ima
pykti. Kodėl mokytoja išėjo, nežinau, jos valia rinktis. O dėl papildomų
Šventojo Rašto pratybų štai ką pasakysiu mudu su tavimi iki šiol gyvenome kaip
kokie atsilikėliai, nežinodami, kaip iš tikrųjų, nesidairant į šonus ar tuo labiau
į klystkelius nenukrypstant ir svetimiems dievams netarnaujant, reikia tvarkytis ir kaip
geriausieji tai daro. Tad dabar ne ginčytis, priešgyniauti laikas, o sukaupti tai, kas
prarasta.
naktį Sofija ilgai negalėjo užmigti. Ne
tiktai dėl įvairių minčių ir lūkesčių. Mamos svečiai neskubėjo skirstytis.
Tačiau berniukas suprato, kad šitie žmonės yra reikalingi. Gulėjo ant nugaros
stebeilydamas į lubas. Pagaliau koridoriuje sušurmuliavo, pasigirdo kikenimas, nuo
stalelio nukrito telefonas, paskubėktie, ponai, mandagiai įtikinėjo mamos balsas,
taksi jau apačioje, ir ponai šiaip taip iššurmuliavo lauk.
Rytą Sofijos laukė staigmena jo batų dėžėje
gulėjo ne jo kedai, o rudi itališki pusbačiai, Sofijos kojai truputį per
dideli. Jais nešinas, Sofija nuskubėjo pas mamą išsiaiškinti.
Leonido! iškart suprato mama ir čiupo
telefoną. Sofija nebegalėjo laukti, apsiavė išeiginiais bateliais ir išskubėjo
mokyklon. Grįžęs atrado kedus vietoje, o prie jų raštelį:
Sofija, mielasis, tavo kedus vakar dėl
apmaudaus atsitiktinumo apsiavė mūsų kompanijos marketingo direktorius gerbiamas ponas
Leonidas. Šiandien į darbą atnešė tavuosius kedus ir prašė tavęs
atsiprašyti. Mama.
o naujoje mokykloje Sofijai patinka ir netgi
sekasi daug geriau nei ankstesnėje. Santykiai tarp bendraklasių čia mandagūs, bet ir
kiek manieringi, pažintis prasideda nuo klausimo, kur naujasis draugas gyvena ir kas jo
tėvai. Taigi pirmiausia Sofija buvo atsargiai, tačiau smulkiai išklausinėtas, kad jo
atžvilgiu būtų nustatytas tinkamas, adekvatus santykis. Atrodo, tiek atsakymų turinys,
tiek su išlygomis atsakančiojo manieros patenkino klasės bendruomenę. Be to,
Sofija pasirodė esąs imlus jaunuolis, kiekvienoje naujoje apklausoje stengėsi
pasirodyti vis geriau, tad klasės hierarchijoje jam be vargo atsirado vieta maždaug apie
vidurį.
Pasirodęs mokykloje nauju kostiumu, Sofija buvo
įvertintas kaip iš prigimties stilingas vaikinas čia žinota, koks dėmesys
skirtinas panašiems dalykams. Be abejo, jis tuo nepiktnaudžiavo, puošdavosi ne per
dažnai, tinkamomis progomis. Jam meistriškai, neįkyriai vadovavo mama, kuri ir
patardavo Sofijai, ką ir kaip daryti, kad klasės bendruomenė jį dar labiau gerbtų.
Greta dabartinio Stiliaus ankstesnioji mokykla atrodė tikra vargšelė su savo
vyriškumo, garbės kodeksais, paremtais ironijos, jėgos ir kumščio teise. Laukdamas
mamos sugrįžtant iš tėvų susirinkimo, Sofija džiūgavo.
Nieko sau, ne kiekvieno nosiai ši mokykla,
grįžusi stebėjosi mama. Surinkti po šimtą litų būtiniausioms reikmėms ir dar
svarstyti, ar ne per mažai, ir net nepasiteirauti, ar visi išgali... Na na.
Nieko tokio, mama, renkama tam, kad ilgiau
užtektų, ramino mamą Sofija. Paprastas apdairumas.
išnagrinėsime sakinį, kolegos. Jonai,
prašau prie lentos. Užsirašykime, sako mokytoja ir diktuoja: Eikite
stovyklos viduriu išilgai nuo vartų iki vartų, ir kiekvienas teužmuša savo brolį ir
prietelį, ir artimą7. Jau baigėte? Siūlau
pradėti nuo klausimo, koks tai sakinys vientisinis ar sudėtinis. Kaip manai, Jonai?
Be abejo, tai sudėtinis sakinys, kolege
mokytoja, mat jame yra pora gramatinių centrų. Tiesa, pirmajame veiksnys nenurodomas.
Tačiau yra aiškiai numanomas jūs, į jį apeliuoja tarinys eikite. Antras
gramatinis centras kiekvienas teužmuša.
Šaunuolis, Jonai. Nusipelnei aukšto
įvertinimo. Ar galėtum pakomentuoti šio sakinio prasmę?
Sakinys skamba kaip įsakymas, yra normatyvinio,
liepiamojo pobūdžio. Liepiantysis nenurodomas, o iš to, kad skatinama smurtui, galimos
labai įvairios veiksnio identifikavimo prielaidos nuo seniausių transcendentinių
projektų iki gangsterių gaujos vado. Šiuolaikinės postmodernios konjunktūros
požiūriu sakinys kažin ar politiškai korektiškas.
Noriu išsklaidyti tavo susirūpinimą, Jonai.
Tai istorinis paveldas, o istorinį paveldą privalome išlaikyti autentišku
pavidalu.
Sofija, kad gerai, sportiškai atrodytų, mamos
padedamas, įsigijo abonementą į sveikatingumo kompleksą Olimpic country, kuriame
buvo baseinas, treniruoklių, liaudies šokių, jėgos žaidimų salės, sauna, masažo
kabinetas. Vaikinas apsirūpino suderinto dizaino gumine kepuraite ir guminėmis
šlepetėmis, patogiais tautiniais drabužiais. Sofija uoliai paplaukioja jam paskirtu
plaukimo takeliu, po to dar užsuka į treniruoklių salę. Sykį, gal kiek pervertinęs
savo jėgas, nusprendė pasivaržyti ant horizontalaus baslio kas ką nuo jo numuš
pelų prikimštu maišu. Sofija gavo maišu per ausį, nudribo ir išsitiesė kaip ilgas
ant salės grindų. Gerai, kad ant alkūnių, liemens, kojų, galvos, delnų, dubens,
blauzdų, kaklo buvo užsidėjęs apsaugas. Ausyje spengė, diegė šoną. Priešininkas
padėjo atsistoti ir netgi draugiškai nusišypsojo.
Po treniruočių Olimpic country Sofija
nusiprausia duše ir ilgai savo kūną tyrinėja veidrodyje ieškodamas atletizmo
požymių. Ramina save, kad ne viskas taip greitai pasiekiama.
Sofija rūpestingai, neskubėdamas savo
kambaryje įrenginėjo darbo vietą. Pirmiausia sudarė sąrašą, kokių baldų, mokymosi
priemonių, technologinių įrengimų reikia. Studijavo katalogus, biuro baldų komplektų
aprašymus. Perkant darbo stalą ypač svarbi kėdė. Gražaus dizaino, patogi,
reguliuojamo aukščio ir atkaltės atlenkimo kampo kėdė padeda sukurti darbingą,
kūrybingą nuotaiką. Sofija vienu metu buvo susižavėjęs biuro kėdžių šeima su
visiškai automatizuotu reguliavimu. Sėdinčiajam pakako į kairiame ranktūryje
įmontuotą kompiuterį įvesti kai kuriuos savo fizinius duomenis (ūgį, svorį,
krūtinės, dubens apimtį), sėdėjimo tikslą, ir kėdė pati parinkdavo optimaliausią
variantą, o bent kiek neteisingai atsisėdus, malonus balsas iš ranktūrio patardavo:
Prašome ištiesinti stuburą. Labai ačiū. Mama baiminosi, kad susižavėjęs
technologinėmis galimybėmis vaikas gali apleisti mokslus, pamesti galvą. Brangų
daiktą galima sulaužyti ar nepataisomai sugadinti, su brangiais daiktais būtina mokėti
elgtis, reikia tam subręsti. Bet ambicingi Sofijos užmojai ją labai džiugino,
akivaizdu motinos akyse brendo veržlus, atviras žmogus, tikras briedis.
Sofija ramiai ir pavyzdingai gyveno laiku
nuveikdamas visus darbus ir vis didesnius uždavinius sau keldamas. Sykį rytą jį
sustabdė mama:
Sofija, noriu persergėti tave dėl šiokių
tokių nepatogumų, kurie, tikiuosi, ilgai netruks. Nusprendžiau įrengti naują vonios
kambarį. Tad nenustebk, kai atvėręs duris išvysi namie meistrus.
Nesirūpink, mama, atsakė Sofija. Tokius
nepatogumus nesunkiai iškentėsiu.
Žiūriu aš į tave, Sofija, ir negaliu
atsidžiaugti tikru vyru tapai.
Neskubėk sakyti man pagiriamųjų žodžių,
kukliai nuleido akis Sofija.
ponas Leonidas maloniai pakvietė mamą kartu
su Sofija praleisti savaitgalį jo viloje ant ežero kranto.
Sutartą dieną ponas Leonidas susodino savo svečius
į džipą, ir draugija linksmai leidosi kelionėn. Kad kelias neprailgtų, ponas Leonidas
pasakojo visokias istorijas.
Vasarnamį aš pasistačiau tik prieš porą
metų. Įsivaizduojate? Atrodytų, pareigos ir atlygis už darbą tai leido padaryti
gerokai anksčiau, bet aš turėjau labai daug dirbti. Be to, nenorėjau statyti
vasarnamio atsitiktinėje vietoje. Vieta privalo būti įkvepianti, jūs puikiai tai
suprantate. Todėl aš labai rūpestingai rinkausi. Manau, jums ten tikrai patiks.
Ak, kaip aš nekantrauju, pasakė ponui
Leonidui mama.
Ponas Leonidas dėkingai pažvelgė į mamą:
Žinote, aš manau, kad dabar turiu vasarnamį,
kuris man tikra Dievo dovana, stebuklas, jis grįžtelėjo į Sofiją, sėdintį
ant užpakalinės sėdynės šalia mamos. Pats ponas Leonidas sėdėjo šalia savo
vairuotojo. Aš apgalvojau viską, net tokias, atrodytų, smulkmenas kaip švelnūs
minkštasuolių apdangalai, beje, iš dukart dažyto karmazino.
Trumpam stojo tyla.
Iš tiesų, prašneko Sofija. Aš manau,
kad tinkamai apgalvota kiekviena smulkmena suteikia daug džiaugsmo ir patogumų.
Būtent, atsiliepė ponas Leonidas.
Būtent kiekviena smulkmena. Aš esu sužavėtas jūsų sūnaus, kreipėsi jis į
Sofijos mamą. Labai nuovokus jaunuolis.
Džipas veikiai išsuko iš plento ir keliuku
nuriedėjo link baltamūrės vilos, šviečiančios ant ežero kranto.
Viloje svečiai išvydo menę su brangiais
minkštasuoliais, padengtais purpuru ir dusyk dažytu karmazinu, jos sienos buvo iškaltos
akacijos medžio lentelėmis, menės viduryje stovėjo stalas, jau serviruotas, jaukiai
kūrenosi židinys.
Sofija greitai keitėsi. Įgijo pasitikėjimo,
nebesivaržė viešai reikšti savo nuomonės įvairiais visuomenės gyvenimo klausimais,
ėmė dar labiau rūpintis savo manieromis.
Sykį vaikštinėdamas miesto gatvėmis sutiko
Rubeną, andai taip kilniai, broliškai su juo atsisveikinusį. Todėl stabtelėjo ir taip
pakalbino:
Džiaugiuosi tave matydamas, brolau Rubenai. Ir
štai kokį klausimą norėčiau pačiam užduoti: ar laikai dabartinę savo padėtį
išties teikiančia vilties? Visokie vaikiški kikenimai, besaikis skepsis, piemeniškas
gyvenimo vertinimas gali nublokšti atgal. Atsiliksi nuo gyvenimo kaitos. Sakyk, ar paties
nerimas dėl to neapima?
Tiesą sakai, brolau Sofija, atitarė
Rubenas. Ir pats neretai apie tai galvoju, tik vis nenumanau, ko griebtis, kad savo
padėtį pagerinčiau.
Matau, kad rimtas žmogus esi, atsakingai vertini
savo reikalus, ramiai kalbėjo Sofija. Galbūt vertėtų pačiam mokyklą
pakeisti, taip, kaip aplinkybių verčiamas, tai padariau aš. Ir viskas tik į gerą
išėjo. Todėl norėčiau palinkėti tau drąsos ir ryžtingo veikimo, brolau Rubenai.
Sofija atsisveikino, Rubenas nesuspėjo nė atsakyti.
Tačiau Sofija nujautė, kad Rubenas įsidėjo jo žodžius į galvą, ir pasitenkinimas
užliejo širdį.
grįžęs iš mokyklos, Sofija pirmiausia
prisileido vonią vandens. Artėjo diena, kai ateis meistrai ir pakeis vonią nauja,
Egipto gamybos. Ilgai jis mėgavosi vandens aksomine šiluma, šampūno kvapų palaima. Ir
dėl mamos buvo labai smagu, mat po jų viešnagės viloje ponas Leonidas padovanojo mamai
žiedą iš tyriausio aukso. Vaikinas suprato: gyvenimas klostosi teisinga linkme, nors
nujautė ateityje dar visokių išbandymų būsiant.
Rubenas lanko ne tik tą pačią mokyklą, bet
mokosi ir toje pačioje klasėje kartu su Sofija! Vaikinų džiaugsmui nėra ribų.
Tik Sofijai truputį nepatogu, kad jis andai
priskyrė draugui melancholiją. Po pamokų jiedu nuėjo į kavinaitę, Sofija nusipirko
arbatos su avietėmis ir ananasais, Rubenas su vyšniomis. Sofija prisipažino
pasidavęs akimirkos silpnumui, netinkamai pagalvojęs apie draugą, ir Rubenas atleido
bičiuliui.
...pasišaukė... mokytis!
įveikęs semestrą, Sofija suprato esąs
pasiruošęs tikram, nuosekliam tobulėjimui. Savo santūraus dizaino kambaryje buvo
įsirengęs patogią ir funkcionalią darbo vietą, aprūpintą moderniomis
technologijomis, ranka pasiekiamais darbo įrankiais. Kita vertus, čia buvo viskas, ko
gali prireikti maloniam, turiningam poilsiui, muzikinis centras, stilinga etažerė,
skirta spalvotiems žurnalams ir prekių katalogams, nuolat atnaujinama kompiuterinių
žaidimų kolekcija, supamoji kėdė, molbertas, ožkos vilnų pledas ant kušetės
visko ir neišvardysi.
Vonios kambaryje puikavosi nuostabi, Egipte
pagaminta, vonia su moderniausiu keraminiu nuotėkų 50 cm vamzdžio fragmentu, firmos
dovana savo klientams. Sofija reguliariai prausdavosi ir maudydavosi toje vonioje,
trindavo savo jauną kūną kremais, aliejais, ir sklido nuo jo kūno meilus kvapas.
Žodžiu, gyvenimas pamažu, subtiliai tarsi išmintingas auklėtojas įsuko vaikiną į
savo verpetą, ir Sofija nuovokiai mokėsi naudotis jo teikiamomis gėrybėmis.
viena iš tokių gėrybių, žinoma, yra
kulinarija. Sofija pietavo kinų restorane, valgė žuvį su saldžiarūgščiu padažu;
užsibrėžė tikslą išmokti valgyti lazdelėmis. Sofija kebabo lankytojas! Kavinės
šeimininkas, abejingai žiūrėdamas pro langą, galanda ilgus peilius, po to jais ima
drožti pakabintą avienos gabalą. Sofija sutrikęs, jam baisoka, ir vėliau nuramina tik
kvapnus, sultingas kebabas. Sofija azartiškai perka prieskonius, jų mišinius, uodžia
kvapus, trūkteli į nosį raudonosios paprikos, ilgai čiaudėja ir juokiasi juokiasi...
Štai jis jau savo virtuvėje gamina tortiljas de chavina, nori nudžiuginti mamą,
kuri po valandos grįš iš darbo. Išsimiltuoja, pribarsto miltų virtuvėje, paskui
prieškambaryje, vonioje ir svetainėje. Pagaliau šiaip ne taip užminko tešlą,
šaukštu deda į ją margarino, pirštais bando šaukštą nuvalyti, sukrėsti likučius,
susirūpinęs ta pačia ranka brūkšteli sau per plaukus.
po begal įdomių ir kiek alinančių
kulinarinių pratybų Sofija atrado nuostabių, tiesiog stulbinamų dalykų. Tie atradimai
kėlė daug minčių, ugdė fantaziją, kūrybinę vaizduotę, ir Sofija nedelsdamas su
bendraminčiais įkūrė repo grupę, kurios populiariausias gabalas buvo:
...tik gerai išvalytas aliejus žinau aha aha
aliejus geriau alyvuogių be konservantų je nebūk lūzeris skaityk atidžiai
etiketę riebalams sakom comme si comme ca nelįskit mes apsisprendę ir kviečiam
daržoves je daugybę šviežių nuplautų daržovių geriau jau jaunas veršelis be
kliaudos aviena jautiena vištų krūtinėlės žuvytės aha aha kaip gerai tos žuvytės
japonai ilgiausiai gyvena būk būk reikalauju japonas vienas du ženki kartu japone
nedrįsk nevartok pasenusio maisto trečią dieną tiesiog aha privalai jį utilizuoti ir
riešutai broli riešutai ir vaisių gausybė ir dar je ragaišis neraugintos tešlos
labai...
patiekalų įvairovė kurstė natūralų
domėjimąsi geografija. Sofija įknibo į pasaulio žemėlapį ir Centrinėje Afrikoje,
visai arti pusiaujo, Tanganikos ežero šiaurinėje pakrantėje atrado Burundį.
Paslaptingai skambėjo tos tolimos šalies vardas. Sofija nenurimo, kol neišsiaiškino,
kad Burundis yra prezidentinė respublika su sostine Bužumbūru. Ribojasi su Tanzanija,
Zayru ir Ruanda. Gyventojai daugiausia burundžiai, bet yra ir pigmėjų, suahelių
bei vienas kitas europietis. Verčiasi kavos auginimu ir jos eksportu.
Tiesa, širdies gilumoje vaikinas suvokė, jog
žinios apie Burundį nėra esminė informacija, ją panaudosi nebent rinkdamasis
atostogų kelionės maršrutą ar norėdamas prieš mergaites pasipuikuoti. Ir tai kažin,
baisiai čia joms rūpi kažkoks Burundis.
po ilgų studijų ir nemigos naktų Sofija vis
dėlto rado kompromisą, sušvelninantį prieštaravimą tarp gausybės griežtų
draudimų ir baisingai prieštaringos gyvenimo įvairovės. To kompromiso vardas
reliatyvumo teorija. Šaunuolis Einšteinas! Sofija nepasitenkino tuo, ką davė mokykla.
Perskaitė genialaus fiziko biografiją, parašytą kažkokio akademiko, gerai įsiminė
gyvenimo faktus ir visai nesuprato teorinės dalies. Tačiau vaikinas nenusiminė, mat
išvados, reziumė jo abejojantį protą patenkino su kaupu. Jei jau laikas judant
šviesos greičiu išlinksta, jeigu tas nepajudinamas dydis, pasirodo, kaip reikiant
įsibėgėjus dar ir kaip pajudinamas, tai, dovanokit, koks dydis šiame gyvenime
apskritai nepajudinamas? Atsakymas vienas nėra tokių, ir tai ramina. Vadinasi,
griežtas reglamentas tėra rekomendacinio pobūdžio, gerbtinas kaip istorinis paveldas.
Aha, fizinis kūnas negali judėti greičiau už šviesos greitį. Kur pasideda tas
kūnas, viršijęs leistiną greitį, Sofija taip ir neišsiaiškino, tačiau nustatyta
protinga riba gerai, nėr čia ko mėginti perspjauti patį Dievą.
turėjo bobutė žilą oželį, ir oželis
pabėgo... į tyrus... aha, aha... ir visas nuodėmes, tautos nusikaltimus nunešė į
dykumą, kas čia tokio... tokia nieko sau improvizacija, ką? Jau tie oželiai...
galvoja sau Sofija ir prisimena trumpą pašnekesį gatvėje apie etiketą. Tuojau
pakeli ir neši iš čia cigarečių pakelį, kurį numetei. A girdi, ožy?
Tęsinio Sofija negirdėjo, nes greitai perėjo į
kitą gatvės pusę.
...genetikos specialistai teigia, jog
pirmos mišrūnų, hibridų kartos pasižymi išskirtiniu gyvybingumu. Todėl,
pavyzdžiui, Brazilijoje, kuri yra tikras rasių ir tautų katilas, šokama samba ir
vyksta audringi karnavalai. Be to, kreolai, mulatai puikūs sportininkai. Visas
intensyvus žemės ūkis remiasi hibridinių augalų veislių kūrimu
Sofija sėdi gyvosios gamtos pamokoje, įdėmiai
klauso argumentuotai kalbančio mokytojo ir prisimena nuotrauką, matytą žurnale.
Tiksliau, ne nuotrauką, o piešinį, kuriame pavaizduotas kentauras žmogarklys ar
arkliažmogis, arklio kūnu ir žmogaus galva garbanotais plaukais. Kokios galėtų būti
jo panaudojimo intensyvioje žemdirbystėje galimybės? Galbūt kentauro patelės labai
pieningos ir jų pieną sveika gerti? Tikriausiai jį tiktų vadinti kumysu, nors
kažin... Feministės įsižeistų. O ar etiška būtų kentaurus kinkyti? Ir visiškai
neaišku dėl auginimo mėsai iškart kanibalizmu apkaltintų, dievaži...
per atostogas vaikinas nesiveržė į miestą,
likdavo vasarnamyje savaitei, skaitydavo, galvodavo, laistydavo ir pjaudavo,
kompiuterinius žaidimus žaisdavo, vakarais prie televizoriaus sėdėdavo. Ir štai
kartą Sofija žiūrėjo viktoriną, kurios vedėjas vis iš geografijos klausimus
uždavinėjo. Sofija kiek nuobodžiavo, žvelgė į ekraną išsiblaškęs, kol jo klausos
nepasiekė vienas vedėjo klausimas.
Gerbiami televizijos žiūrovai, siūlau ir jums
dalyvauti viktorinoje: kokiame žemyne yra Burundžio valstybė ir koks miestas šios
šalies sostinė? Pirmas paskambinęs į studiją ir teisingai atsakęs laimės puikius
mūsų laidos marškinėlius. Kartoju klausimą...
Sofija nė pats nepajuto, kaip ranka skubiai stvėrė
mobilųjį telefoną. Suspėjo. Sofija buvo pirmas, atsakęs į klausimą.
...išėjimo... vadyba!
Sofija sutaisė lygintuvo kištuką, deja,
pamiršo laidus izoliuoti. Teigiamas ir neigiamas laukai susitiko per anksti, ne vietoje,
pasigirdo pokštelėjimas, iš rozetės rūktelėjo dūmai, ir Sofija pajuto šį tą
daugiau nei nuostaba net loštelėjo. Netrukus atėjusiam susinervinusiam laiptinės
kaimynui vaikinas mėgino pasiaiškinti, kad tik taisė lygintuvą. Išgirdo pirmąją
marketingo taisyklę:
Nekišk nagų kur nereikia, prosus turi taisyti
meistrai.
neginčydamas paties teiginio, kad lygintuvų
arba prosų technine priežiūra privalo užsiimti profesionalai, Sofija
susimąstė apie reglamentą. Na gerai, iššaudė tie saugikliai laiptinėje, ar tai
suteikia teisę labai perspektyvų jaunuolį barti, vartojant tokius grubius žodžius
kaip nagų? Kaimyno nejautra sužeidė jautrią jaunuolio prigimtį ne kas nors
kitas, o pats Sofija baisiai rizikavo kišdamas kištuką rozetėn. Kodėl tas grubus
žmogus, besišvaistantis tokiais išsireiškimais kaip nekišk nagų..., apie tai
nė nepagalvojo?! Ambicinga, veržli jaunuolio prigimtis negalėjo su tuo taikstytis, ir
Sofija suprato, kad privalo tapti lyderiu.
mama vieną dieną nuvedė Sofiją pas
fortepijono mokytoją. Prieš tai ji vaikui parūpino baltutėlaitį, dailų it gulbė
fortepijoną. Jį pastatė svetainėje, netoli komodos, su kuria nuo šiol instrumentas
sudarė vieningą interjero kompleksą (pagal dialektinį priešybių kovos bei vienybės
principą).
Jei tikitės, kad sūnus gali siekti atlikėjo
karjeros, jau per vėlu, pasakė mokytoja, pusamžė moteris.
Ne, nesiekiame atlikėjo karjeros, atsiliepė
mama. Vaikas sau kelia aukščiausius lavinimosi reikalavimus, nori būti
visapusiškas. Išmokykite jį visų stilių muzikos. Tik tiek.
Tikra tiesa, pritarė Sofija. Išmokykite
visų įmanomų stilių.
Ką gi, gerai, gūžtelėjo pečiais
mokytoja. Sofija tik vėliau suprato, ką tasai gūžtelėjimas iš tiesų reiškia.
(Bus daugiau)
1 Sofija
aukštųjų sferų būtybė, paskutinis eonas, kuris suklydo, puolė, ir Pleromoje
(visumoje) radosi trūkumas. Sofija yra ji, eonas galbūt turėtų būti jis. Kita vertus,
eonai buvo androginai (lot. androgynos dvilytis, hermafroditas), turintys vyriškų ir
moteriškų bruožų. Bet kuriuo atveju autorius siūlytų per daug neklimpti nei į
gnostines, nei į semantines interpretacijas. Tarkime, deivė Atėnė labai sėkmingai
išlindo iš Dzeuso galvos, bet ši aplinkybė nė kiek nepakenkė juodviejų santykiams
Atėnė buvo mėgstamiausia Olimpo šeimininko dukrelė, nors piktavaliai pedantai ir
mėgintų prikaišioti, esą dar neaišku, kas čia iš tiesų mamytė ir kas
tėvelis. Tiesiog šlovė jiems abiem, šaunuoliai, kad nesutriko, rado išeitį ir
išliko korektiški. Tas nesiliaujantis aiškinimasis, kaip viskas vyksta, užuot
pasitelkus atlaidumą, supratimą ir puikią nuotaiką... Ir šypsenų, daugiau
šypsenų. (Atgal>>>)
2 Jono apokrifas. Tai
vienas iš Nag Hammadi (Egiptas) 1945 metais rastų apokrifinių tekstų rinkinio.
Apokrifas judėjų ir ankstyvųjų
krikščionių literatūrinis veikalas, nesutampantis su oficialiu religiniu mokymu ir
dėl to neįtrauktas į kanonines biblijos knygas. (Atgal>>>)
3 Pradžios knyga 5, 67.
(Atgal>>>)
4 Pradžios knyga 5,
3031. (Atgal>>>)
5 Iš 13, 2. (Atgal>>>)
6 Pusbalsiu (it.). (Atgal>>>)
7 Iš 32, 27. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|