Skiriu dukrai      

       I SKYRIUS
       II SKYRIUS

Į viršų

       I SKYRIUS

       1

       Tokių plentų šalyje liko vis mažiau. Susisiekimui tarp didmiesčių gerėjant senieji keleliai nyko, juos negailestingai pasiglemždavo patogios autostrados su jaukiomis stovėjimo aikštelėmis, kavinėmis, nebrangiais viešbutukais ir benzino kolonėlėmis pakelėse. Senam plentui išlikti pasisekdavo nebent atsitiktinai – nutiesus tuo pačiu maršrutu, tik kita trasa, greitkelį ir palikus senojo kelio ruožą.
       Greta didžiojo kaimyno kelelis tarsi nuščiūdavo, susigūždavo, lyg gėdydamasis savojo menkumo ir stengdamasis būti kuo mažiau pastebimas. Juo tik vietiniai gyventojai išjudėdavo lankyti kaimynų arba per darbymetį ardydavo kelio dangą sunkiais traktoriais.

       Šįkart sunkvežimis „Mercedes-Benz“ smagiai lekia vingiuotu, tuščiu, medžiais apsodintu plentu. Vėjas švilpčioja pro pravertą kabinos langą. Akinamai marguoja lapai ant šalikelės liepų, dangus vaiskus ir aiškus, saulė, perkopusi zenitą, blyksi iš už rudens jau pradėtos retinti lapijos. Pavakarys, ir Sofija nusiteikęs kuo puikiausiai. „Gražios kapinaitės...“ – lydi akimis nedidelį, akmenine tvora aptvertą plotelį, žvilgsnis spėja užgriebti aukštus senus medžius, vieną kitą didesnį antkapį. „Įdomu, ar jose dar laidoja?..“ Kapinaičių vartų link veda siauras žvyruotas takelis. Jam dingus iš akių, Sofija pajunta lyg ir apmaudą...

       galbūt tai susiję su parku. Sofija visada stengiasi atostogauti rudenį. Sėdi namuose, niekur nevažiuoja, o paskui savaitę – ar kiek ilgiau – svečiuojasi pas tetą, kuri, vieniša ir įbauginta mokytoja, gyvena sename, atkampiame, laiko gerokai aptrintame dvare. Dvaro šeimininkas kažkada valdė derlingus, pavyzdingai prižiūrimus plotus, tačiau vėliau valdžios pervartos privertė bėgti, palikti šalį, ir rūmas, jį supantis parkas, ūkiniai pastatai ėmė nykti. Kai šalia pastatė mokyklą, dvare apgyvendino kelias mokytojų šeimas, o buvusioje svetainėje įrengė mokinių bendrabutį. Naujieji gyventojai netruko aplipdyti pastatą sandėliukais, pašiūrėmis, virš klasicistinio stiliaus fasado iškilo katilinės kaminas. Kairėje dvaro pusėje akinamu plytų baltumu švietė dviaukštė mokykla, o priešingoje – iš tų pačių plytų sumūryta lauko išvietė, kuria naudojosi mokiniai ir mokytojai. Ties išviete prasidėjo ir toliau driekėsi parkas, tiksliau – jo likučiai, nes piešinį atkurti buvo sunku.
       Greta vienintelės išlikusios varnų gausiai nušiktos senų liepų alėjos matėsi rankinio aikštelė su medinių suolų eilėmis iš abiejų pusių. Vis dėlto čia buvo ramu, parko gyvastį keistai palaikė jo lėtai, nenumaldomai atslenkanti pabaiga, kai joks susitaikymas su ja nebūtinas ir nereikalingas – tarsi pats ramiai konstatuotum savo klinikinę mirtį; tarsi numirėlis, stebintis, kaip tebeauga nagai.
       Dvare gyvenantys mokytojai labai džiaugdavosi Sofijos atvažiavimu. Atvykėlis iškart gaudavo atskirą kambarį, o gudrūs, geraširdžiai dvaro gyventojai neskubindavo jo išvykti. Pirmą vakarą Sofija abejingai nuobodžiaudavo, spoksodavo pro langą į parką ir be perstojo rūkydavo. Kitądien ilgai vartydavosi lovoje, tačiau atsikeldavo vis tiek neišsimiegojęs ir leisdavosi gerti. Girtaudavo kelias dienas, iki sąmonės netekimo, šlaistydamasis, lydimas pašaipių bendrabutinių vaikų žvilgsnių, seilėdamasis apsiverkdavo kur nors kieme arba pagrindinėje kaimo gatvėje, privemdavo kam nors prie durų ar, nebepajėgdamas pasiekti savo kambario antrame aukšte, užmigdavo ant laiptų, ir pradinių bei prancūzų kalbos mokytojoms einant namo tekdavo jį perlipti. Dvariškiai kantriai laukdavo, o pradedantis atsitokėti Sofija kurį laiką bijodavo žmonių. Tuomet tetai tekdavo eiti pas mokyklos direktorę, valdžiusią vienintelę visame dvare vonią. Direktorės vyras įjungdavo milžinišką elektros šildytuvą, ir Sofija ilgai kankindavosi karštame vandenyje – tokiame karštame, kokį tik pajėgdavo iškęsti. Paskui jį pakviesdavo vakarienės, šeimininkas gudriai šypsodamasis vis siūlydavo svečiui stiklinę alaus. Pamažu, tarsi atsitiktinai direktorės virtuvėje susirinkdavo visi dvaro gyventojai ir kalbėdavosi iki išnaktų. Paskutinė, dūsaudama ir atsiprašinėdama, ateidavo Sofijos teta. Tikėdamiesi išgirsti iš svečio naujienų, žinių apie tolimą, jiems menkai pažįstamą miestų šurmulį, vietiniai kažkodėl daugiausia kalbėdavo patys, Sofiją padarydami pagrindiniu klausytoju. Kitą rytą svečias pabusdavo vėlai, ilgai spoksodavo į aukštas lubas, neskubėdamas rengdavosi, dėdavosi daiktus, tyliai nusileisdavo laiptais, sėsdavo sunkvežimin, akimirką dar žvilgtelėdavo į dvarą ir išvažiuodavo neatsisveikinęs. Tarsi bėgtų. Tai tęsėsi nežinia kiek metų, Sofijai tai visai tiko, jis neįsivaizdavo, kad galėtų būti kaip nors kitaip.

       ...nuo kalvos viršūnės matyti dvi juodais drabužiais apsirengusios figūros, rymančios pakelėje, atrodo, norinčios važiuoti. Sofija apmaudžiai sviedė pro langelį nuorūką – nemėgo pakeleivių, be to, čia dvi, teks pasispausti, na ir kas, kad merso kabina ganėtinai erdvi. Tačiau ėmė stabdyti. Moteriškės sunkiai ropštėsi į vidų, Sofija, žvelgdamas į pakelės medžius, kantriai laukė, paskui pasilenkė ir nežiūrėdamas į keleives garsiai užtrenkė duris. Pastebėjo ant moteriškių kelių vienodus senamadiškus juodos odos rankinukus, kuriuos tvirtai laikė dvi poros taip pat vienodomis – juodomis ažūrinėmis – pirštinėmis aptrauktų rankų. Sofija vis smalsiau žvilgčiojo į moteriškes. Senutės nuo galvos iki kojų buvo apsirėdžiusios juodai – lakuoti bateliai, nėriniuoti rankogaliai, iškilmingos, kažkokios veik nerealios kaprono skarelės... Veidų šoferis nematė. Žvelgdamos viena į kitą, jos ėmė judinti pirštinėtas rankas, rodyti kažkokius ženklus. Negi nebylės? Sofija pasijuto nejaukiai. O rankos judėjo vienodu, nesikeičiančiu ritmu, tarsi moteriškės, sėdėdamos „Mercedes-Benz“ kabinoje, kartotų kažkokio ritualo veiksmus ar barokinio šokio figūras. Ir akylai žvelgė viena į kitą. „Susipeš...“ – kažkodėl irzdamas pagalvojo Sofija ir nesusivaldęs nervingai sukikeno.
       – Čia!
       Garsiai, kietai ištartas skiemuo šoferį išgąsdino, jis negrabiai, perdėtai klusniai ėmė stabdyti. Kai mašina sustojo, nusispjovė pro atvertą langą. Vis dėlto kažkas buvo ne taip, lyg ir trūko veiksmo. Sofija atsilošė, atsargiai pažiūrėjo į dešinę ir susidūrė su dviem nejudriais, veriančiais žvilgsniais. Šoferis tik dabar pamatė visiškai baltus, bekraujus veidus ir ryškias, tamsiai mėlynas lūpas.
       – Ačiū! – išgirdo ištariant taip pat kietai, ir moteriškės nepaprastai vikriai išlipo iš kabinos. Sofija krūptelėjo nuo durų trinktelėjimo. Susirado cigaretę, tik kurį laiką nedrįso degti žiebtuvėlio. Vis dėlto užsirūkė ir tada pagalvojo: „Kokia nesąmonė...“
       Labai parūpo, kur jos nuėjo. Ar apskritai nuėjo... Šalia kelio, netoli vietos, kur sustojo „Mersedes benz“, matėsi mažytės kapinaitės. Jų link vedantis žvyrkeliukas buvo tuščias. Sofija atsargiai atidarė kabinos dureles, pasižiūrėjo atgal, apsidairė. Lėtai išlipo. Greitai pritūpė, žvilgtelėjo po automobilio apačia. Atsistojęs dar sykį apsidairė. Abipus plento – liepų eilės, už jų – lygūs kaip stalas laukai ir tuščios kapinaitės. Palengva ėmė sėlinti aplink sunkvežimį, bet jau pusiaukelėje pradėjo bėgti, prie kabinos durų pripuolė nesidairydamas, skubiai įšoko, užsitrenkė, užvedė variklį. Sofija kiek galėdamas mygo akceleratorių, atrodo, niekas nebūtų privertęs nuo jo atitraukti kojos. Tačiau kažkoks nervinis drebuliukas, tikas ėmė keliauti kojų, rankų pirštais versdamas juos judėti, – Sofija daužė delnus į kabinos metalą, netikėtai, prieš savo valią spūsčiojo akceleratorių, o kitos kojos pėda trypė kažkokios smagios, nelabai pažįstamos muzikėlės ritmu. Mašina maurojo plentu tarsi bizonas per preriją, šoferis makabriškai šokčiojo, kratėsi kabinoje ir niūriai galvojo, kad čia tik menkniekis – ryt aplankys Mildą, gal kiek išgers... Mintys kaip pašėlusios lėkė viena paskui kitą, buvo skaudu dėl tokios neteisybės – iki miesto toloka, apie kažką galvoti reikia, tų minčių gali ir pritrūkti...

       2

       Sofijai labai patinka Milda. Išgirdęs šį vardą, jis įsivaizduoja šviesiaplaukę, apvaloką, truputį tingią jauną moterį. Kaip tik tokia Milda ir yra. Be to, Milda nemėgsta ryškių spalvų – nei drabužių, nei kosmetikos.
       – Pietausi? – klausia.
       – Ne, ačiū. Jau...
       Sofija sėdi ant sofos ir stebi jos geltoną chalatą. Chalatas Mildai nepaprastai tinka.
       – Paruošiu kavos.
       – Aha.
       Sofija atsistoja, paliečia chalato rankovę.
       – Milda, šitą... palauk truputį...
       Iš pradžių bučiuojasi stovėdami. Sofija netrunka įsitikinti, kad Milda – kaip visada – tik su chalatu. Imasi nerūpestingai sumegzto diržo, o Mildos rankos slenka žemyn ir atsega kelnių sagas. Paskui – marškinių. Sofijai patinka mylėtis dieną, popiečio valandomis, užtrauktų užuolaidų prieblandoje, kai svarbiausi darbai kaip ir baigti, tačiau iki dienos pabaigos dar daug laiko. Kai glamonės prasideda lyg tarp kitko, tarsi pokalbio tęsinys. Jam atrodo, kad Mildai irgi taip patinka. Sofija atsargiai trukteli chalatą žemyn, jis nuslysta prie Mildos kojų. Belieka išsivaduoti iš marškinių ir tarsi nejučia atsidurti ant sofos. Sofija niekaip negali atsipalaiduoti, negalvoti, kaip bus, kažkas sakė, kad tai – trūkumas. Milda velnioniškai jaudina, vis dėlto gerai, kad ji yra jo gyvenime. Sofija įsikarščiuoja, bučiuoja merginos pečius, krūtis, pilvą, delnais įnirtingai gniaužo šlaunis. Milda glamonėja jo pečius, nugarą, jos rankos slysta žemyn, ir Sofija išgirsta tylią, palaimingą dejonę...

       arba tai kažkaip susiję su medžiais. Jis labai aiškiai regi nedidelį sodą prie bažnyčios miestelyje, kuriame augo. Obelis supa aukšti medžiai, namai toliau, nelabai aiškus metų laikas, gali būti vasaros pradžia. Senas, nežinia kada užveistas sodas. Jame buvo visokių medžių, ne tik vaismedžių.

       ...Milda pasiverčia ant šono atsukdama Sofijai nugarą, jis prisispaudžia, apkabina, glosto pilvą, bučiuoja pečius; Milda atsigręžia, ir Sofija pro primerktas blakstienas mato blyškiai mėlynas akių lėliukes. Godžiai įsisiurbia į lūpas, liežuviu ieško liežuvio...

       tie kiti medžiai buvo aukšti, išlakūs, atrodė senesni už vaismedžius. Bet nerūpestingiems priemiesčio vaikėzams tai nerūpėjo. Medžių viršūnėse juodavo varnų lizdai – štai į ką jie spoksodavo užvertę galvas. Vėlyvą pavasarį lizduose atsirasdavo jauniklių, ir jų motinos tapdavo ypač triukšmingos, agresyvios.

       ...Sofijos delnas slysta žemiau, pirštai siekteli gaktos plaukelių, stabteli, skverbiasi gilyn – Milda, jau sudrėkusi, pasiruošusi, atitraukia jo ranką, atsigręžia, verčia vyrą ant nugaros. Veikia greitai, tačiau neskubėdama. Kaire šlaunimi apžergia Sofiją, užslenka ant jo visu kūnu, ranka susiranda varpą...

       iš pradžių berniūkščiai tik spoksodavo. Rečiau nei visada imdavosi akmenų. Na pasiginčydavo kiek, ar jau paaugę. Pagaliau kažkuris vis tiek imdavo kopti aukštyn. Nebuvo taip paprasta – reikėjo vikrumo ir nemenkos savitvardos: šakos aukštai, varnos, pajutusios pavojų, keldamos didžiulį triukšmą būriais blaškydavosi virš medžių. Nepatenkinti praeiviai žvilgčiodavo į viršų, kopėjo bendrai, likę apačioje, turėdavo nukreipti jų dėmesį šnekomis apie tuos nepakenčiamus paukščius. Kai kuriuos lizdus pasiekdavo. Sėkmę lydėdavo pergalingas šūksnis, ir nelaimingas, vos pradėjęs plunksnuotis varniukas krisdavo žemyn į gaudančias rankas. Paskui skubiai leisdavosi narsuolis, nuo visai paklaikusių varnų dėl visa ko ginkluotas pagaliu. Apačioje prasidėdavo paruošiamieji darbai, sukeldavę neišvengiamų ginčų. O tereikėdavo dviejų dviračių ir pakankamai tvirto siūlo.

       ...Milda išsilenkia, paskui staiga palinksta prie Sofijos ir suaimanuoja. Įsikabina į jo pečius, ir kūnai ima ritmiškai judėti, iš pradžių pamažu, atsargiai, taikydamiesi vienas prie kito; ir vis greičiau, įnirtingiau...

       važiuoti visada atsirasdavo kam. Po trumpų, aistringų ginčų išrinktieji sėsdavo ant dviračių ir, tvarkytojui šūktelėjus „davai!“, leisdavosi į skirtingas puses. Pririštų už kojų varniukų niekaip nesisekdavo perplėšti į dvi bent kiek lygesnes dalis: dažniausiai vienas dviratis nusitempdavo koją su šlaunimi, antras – kas liko. Jei tame likutyje dar rusendavo gyvybė, ją pribaigdavo tėškę siūlu pririštą varniuką į medžio kamieną:
       – Kad nesikankintų!
       Vasaros pradžioje sode šalia tako mėtydavosi paukščiukų draiskanos, paskui jos būdavo išnešiotos valkataujančių šunų.

       ...Milda kaitė kavą. Sofija, suraukęs kaktą, sėdėjo ant sofos, rūkė. Apžiūrėjo kojų pėdas, blauzdas, pakėlė nuo kilimo kelnaites. Murmėdamas jas movėsi, cigaretė smilko burnoje, dūmai graužė akis, iš galvos niekaip neišėjo tos varnos. Prisiminė vakarykščius nuotykius. „Kas yra įgyjama ir kas – paveldima?“ – nei šiaip, nei taip pagalvojo, ironiškai vyptelėjo. Atsistojęs pasirąžė, priėjo prie lango ir dalykiškai pažvelgė į gatvę, kur prie šaligatvio, gaubiamas ankstyvo rudens giedros ir priemiesčio ramybės, stovėjo sunkvežimis „Mercedes-Benz“. Sofija patenkintas prisimerkė. Kabinos durys pamažu atsivėrė. Iš jos lėtai, kažkaip net iškilmingai ropštėsi juodai apsirengusi moteris. Paskui ją – kita, dar kita. Sofija negirdėjo nė garso. Moterų ant šaligatvio daugėjo. Jos, nepaprastai rimtos, juodais apdarais nuo galvos iki kojų, lėtai lipo iš kabinos ir rikiavosi ant šaligatvio veidais į langą, už kurio bolavo apžėlusi Sofijos krūtinė. Tarsi pozuotų grupinei šimto metų senumo fotografijai. Vyriškis nepajėgė įsidėmėti jų veidų, galbūt todėl, kad jie buvo visiškai balti, mėlynomis lūpomis. Sofija staiga susidrovėjo savo nuogos krūtinės...
       Milda nustūmė vyriškį nuo lango ir pliaukšėdama delnais gesino svylančią užuolaidą.
       – Tu ką – kvaištelėjai?
       Ant stalelio garavo kava. Jos aromatas truputį prablaivė.
       – Milda... – sumurmėjo sėsdamasis ant sofos. – Milda...
       – Bloga? – siausdamasi chalatą Milda pasilenkė, tyrinėjo Sofijos veidą. – Toks išbalęs... – jos lūpos vos vos išsilenkė, galbūt tai reiškė ironiją.
       – Milda... – vyriškis sėdėjo suglebęs, atsirėmęs į atlošą. – Uždek cigaretę.
       – Mėginsi padegti sofą?
       – ...arba ne, nereikia cigaretės. Būk gera, pažiūrėk pro langą.
       Jos antakiai kilstelėjo:
       – Klausyk...
       – Pažiūrėk pro langą, prašau... – Sofijos balse pasigirdo neviltis.
       – Na gerai, gerai. Tau tikrai bloga? – Milda nepatikliai prisiartino prie lango, žvilgtelėjo pro užuolaidą.
       – Viskas?
       – Tu ten nieko... nematai? Gatvėje, prie mašinos? – atsargiai iškvėpė vyriškis.
       – Nieko. O ką aš ten turėčiau matyti?
       – Na tokių moterų... močiučių... būrelis, – tik ištaręs paskutinį žodį Sofija suprato, kokią nepataisomą kvailystę padarė.
       – Aš taip ir žinojau! – įsiutusi Milda grįžo prie stalo, krito į fotelį. – Taip ir žinojau. Esi paskutinis mulkis!
       – Milda...
       – Vis kažkokie idiotiški juokeliai, atseit pokštai...
       – Bet Milda...
       – Viešpatie, nesubrendėlis... ir kam aš su tokiu tąsausi?
       – Milda, man tikrai kažkas darosi, jau nuo vakar, – jis atsistojo, mėgino prieiti prie merginos. – Negi galvoji, kad tyčia deginčiau tavo užuolaidą? Aš tik nespėjau papasakoti...
       – Pasitrauk! Gerk kavą ir nešdinkis, man gana. Po tokio puikaus sekso... Pokštininkas!.. – Milda nervingai ieškojo pakelyje cigaretės. – Kabinos duris, beje, galėjai ir uždaryti, žioply!
       – Atidarytos? – Sofijos veidas ištįso.
       – Klausyk, baik vaidinti durnių!
       – Gerai, – Sofija klusniai siurbtelėjo kavos. – Milda, gal pažįsti kokį gerą psichiatrą?
       – O gal tu tiesiog čiuožk iš čia, kaip manai?
       – Gerai. – Vyriškis nuolankiai apsivilko marškinius, susirado kojines, vienu mauku išgėrė kavą. – Milda, jei gali, palydėk iki mašinos...

       3

       Jei nevažiuoja sunkvežimiu, Sofija dažniausiai keliauja pakeleivingomis mašinomis. Gana patogu, tik reikia pasiekti miestą lenkiantį greitkelį. O Milda rimtai įsižeidė, ypač kai paprašė užtrenkti kabinos duris, tas pačias, pro kurias lipo... Likęs vienas, Sofija atsiduso, tačiau tuoj baimingai apsidairė ir greit užvedė variklį.
       Rūškanas, bevėjis rytas. Sofija paraudusiomis nuo nemigos akimis nužvelgia kelią, užsirūko. Stovi šalikelėje tarsi dvejodamas, negalėdamas apsispręsti, ko atėjo. Pavaikščioja pirmyn atgal, pagaliau kilsteli ranką. Sustoja sunkvežimis, prie vairo – stambus, kampuotas šoferis, šalia glaustosi gal aštuonerių metų berniukas.
       – Sūnus? – linkteli jo pusėn Sofija.
       – Aha. Mokykloj, matai, atostogos. Žmona dirba – nėr kur dėt. Tai važinėjamės.
       – Bus šoferis? – Sofija šypteli.
       – Tai gal, – geraširdiškai šypsosi ir vairuotojas.
       Sunkvežimis monotoniškai ūžia, linguoja. Sofija atsisagsto apsiaustą, nusiima šaliką. Išsiblaškiusiu žvilgsniu dar sykį nužvelgia berniuką – šis apvilktas mėlynos spalvos megztu kostiumėliu. Vaikas juda, kruta, kalbina tėvą, tėvas trumpai, griežtai atsakinėja, akylai stebeilydamas į priekį. Aptingęs, mieguistas Sofija nusigręžia į langą, atsargiai priglaudžia smilkinį prie kabinos metalo, abejingai stebi rudeniškai pažliugusius laukus ir sodybas tolumoje. Jaučiasi pagaliau nusiraminęs, tarsi nebūtų dviejų savaičių nerimo ir keisto, įtempto laukimo. Net šiek tiek gėda dėl apėmusio silpnumo, paniškų, karštligiškų psichologo paieškų kažkodėl kitame mieste. Bet jei jau važiuoja... Sofija atsidūsta. Berniukas šalia nuoširdžiai, atvirai į jį spokso. Sofija vis mandagiai šypteli, tačiau jo nekalbina. O vaikas vis žiūri. Tas įkyrus žvilgsnis ima nervinti. Sofija demonstratyviai nusigręžia į langą, bet nesusilaikęs vis grįžteli ir pasižiūri į berniūkščio spoksančias akis. Net apima šleikštulys – kažkoks vėpla, tos žydros akys ir žydras megztinis. „Ko jie visi iš manęs nori?“ Staiga berniukas puola jam ant krūtinės, apkabina pečius ir įsikerta dantimis į gerklę. Iš netikėtumo Sofija tesuspėja aiktelėti ir nevalingai lošteli atgal. Vairuotojas – tarsi ir nelabai skubėdamas – griebia berniūkštį už sprando. Sofija užsikosėja, švokšdamas mėgina įkvėpti oro.
       – Padykęs vaikas, – geraširdiškai šneka šoferis. – Raminkis, Tadai. Matai, jį labai tas Adomo obuolys, – sukteli vairą aplenkdamas duobę ant plento, – traukia. Visų prašo leisti pačiupinėti. Tik kas čia šiandien pasidarė?.. Ar nieko? – grįžteli į bendrakeleivį. – Tai nieko, iki vestuvių užgis, – nusikvatoja. – Žinai, vaikas!
       Sofija pamažu atgauna kvapą, šlykščiai peršti gerklę. Jaučiasi sugniuždytas, nežino, ką daryti, kaip elgtis, sėdi įsitempęs, nejudrus, privažiavus artimiausią kryžkelę ir viaduką, kimiai pareikalauja sustoti. Numeta banknotą ir skubiai išlipa. Kelionę baigia autobusu, visiškai subjurusia nuotaika. Vis liečia, čiupinėja perštinčią gerklę kankinamas nežinios – blogiausia, kad nemato, neturi kur pasižiūrėti, kaip tas mažasis šunsnukis jį apdraskė. „Bet ko VISI nori iš manęs? Aš niekam nieko nedarau, netrukdau, nieko nejudinu...“ – iš beviltiško įniršio akyse tvenkiasi ašaros.
       – Blogai, kad nedarai, – išgirsta aiškų ramų balsą. Sofija suklūsta, apsidairo. Tiriamai žvelgia į toliau sėdinčius bendrakeleivius. – Turėsi daryti, – priduria balsas.

       4

       Paklaidžiojo, kol surado priimamąjį. Buvo užsiregistravęs iš anksto telefonu. Pamažu, tarsi būtų fajansinis, slankiojo pažįstamo miesto gatvėmis, akis išsproginęs spoksojo į vitrinas, automobilius, iš paskutiniųjų stengdamasis nieko neprisiminti, neprisileisti nė menkiausios mintelės. Velniaižin, kas darosi, gal tikrai gerai, kad užsirašė pas specialistą, jis pasakys... Sofija neryžtingai pažvelgė į laikrodį, suprato, kad turi paskubėti.
       – Klausau jūsų.
       Susigūžęs patogiame fotelyje, Sofija nedrįso pakelti akių nuo šviesiai rudo grindų laminato. Užmetęs koją ant kojos tokiame pat fotelyje priešais sėdėjo kabineto šeimininkas. Sofija pagaliau išdrįso akis pakelti, jos susidūrė su ramiu, geraširdžiu žvilgsniu, kuris tuo pat metu atrodė pavojingai dėmesingas. Apkūnokas, pliktelėjęs, užsiželdinęs nedidelę barzdelę, apsivilkęs minkštu, neryškių spalvų moherio megztiniu, vyriškis, atrodė, nerūpestingai skendėjo patogiame fotelyje.
       – Jei manote, kad dar nesate pasiruošęs ar varžotės – nieko tokio. Mes turime laiko... – neskubėdamas, ramiai kreipėsi į Sofiją daktaras.
       – Ne ne, aš nesivaržau, – skubiai užprotestavo Sofija, atsiduso ir nedrąsiai pradėjo: – Matote, mane apniko keisti dalykai... kažkokie regėjimai, normaliam žmogui nelabai ir papasakosi. Atrodo, tarsi mane stebi... išlenda juodais drabužiais apsirengusios moterys, veidai tarsi negyvų... daug jų, visas būrys... iš mašinos kabinos!
       – Neprisimenate, kiek apytikriai jų buvo? – mįslingai paklausė daktaras.
       – Gal penkiolika... nespėjau suskaičiuoti, – Sofija kaltai žvilgtelėjo į pašnekovą. – Bet aš gi niekam nieko nedarau nei kišuosi kur. Ko jos... lenda? Susipykau su drauge dėl jų. O va šiandien, ką tik, važiuojant, jis man ir sako: blogai, kad nedarai, turėsi daryti.
       – Kas pasakė? – mandagiai pasiteiravo daktaras.
       – Balsas, – atsakė Sofija.
       – Balsas? – mandagiai perklausė daktaras. – Koks balsas?
       – Ramus, malonaus tembro, – netvirtai atsiliepė pacientas.
       Daktaras kurį laiką tylėjo, ir Sofija nežinojo, ką daryti, pajuto kylant baimę. Bet daktaras vis tiek tylėjo.
       – Puiku, – pagaliau prabilo. – Viskas gerai, nusiraminkite. Mes tiesiog ramiai, neskubėdami viską aptarsime. Žinote, ką? Gal pradėkime nuo paprasčiausių kasdieniškų dalykų. Kiek metų dirbate, ar mėgstate savo darbą? Neatsibodo, nejaučiate nuovargio? Tiesiog papasakokite apie save.
       Sofija atsiduso. Iš pradžių kalbėti sekėsi sunkiai, vis susipainiodavo. Daktaro pagalbos nesulaukdavo – šis sėdėjo sau patogiai įsitaisęs, tylėjo, atrodė net šiek tiek mieguistas. Sofija iš pradžių stabčiojo, veidą išmušdavo raudonis, vis dėlto galimybė ilgai, netrukdomai šnekėti apie save ramino, netgi įkvėpė, juo labiau, kad tas pavojingai apsnūdęs vyras moherio megztiniu savotiškai provokavo savo mieguista laikysena neleisdamas nutilti. Ruošdamasis pas daktarą, Sofija viską apgalvojo ir nusprendė išdėstyti reikalą konkrečiai ir be jokių nukrypimų. Dabar gi ėmė aiškėti, kad jis neturi, niekada neturėjo kam pasiguosti, išsikalbėti, jog yra velnioniškai vienišas, sakiniai sprūdo tarsi prieš jo valią, lyg žuvys pro sudraskytą tinklą, Sofija grįždavo atgal, kartodavosi... Kažkas panašaus atsitinka, kai užklumpa stipresnė, pranašesnė valia – tuomet prieš savo pačių nusistatymą išpasakojame pačius slapčiausius, pavojingiausius dalykus.
       – Gal aš per greit viską... paskubėjau, – Sofija kryptelėjo galvą ir nevalingai plačiai nusišypsojo.
       – O jūsų vaikystė? – paklausė daktaras.
       Sofija skubiai linktelėjo. Taip, vaikystė... Jį augino mama, senelė, bet daugiausia – mama. Augo kaip visi. Nebuvo stipriausias; na toks kaip visi. Mokykloje nelabai patiko, draugavo daugiausia su kaimynų vaikais, tie buvo jaunesni, sukalbamesni... Paskui – kariuomenė, tarnavo pasieny, prie jūros; dabar turi sunkvežimį, vežioja krovinius, uždirba, aišku, nelabai daug, bet užtenka. Iš tikrųjų jis viskuo patenkintas, jei ne tos nesąmonės...
       – Be abejonės, turite draugę?
       – Tai... kaip neturėsi... Yra. Su viena – visai rimtai, – prisiminęs Mildą, Sofija atsiduso.
       – Savo seksualiniu gyvenimu esate patenkintas?
       – Jo. Labai. Su Milda, oi, atsiprašau, nenorėjau minėti vardų, viskas čiotko. Tik, prašau, jos nepainiokite...
       – Nusiraminkite. Mums tiesiog reikia pasikalbėti. Beje, ką galvojate apie patogumus?
       – Ė... kokius patogumus?
       – Paprastus, buitinius – gražius baldus, židinį, vonios kambarį ir visa kita.
       – Tai reikia, be abejo; aišku, gerai, kai yra. Tik mano toks darbas... be to, niekada nesusimąsčiau apie tai.
       – Sakote, nesusimąstėte? – taip pat kaip pokalbio pradžioje daktaras patylėjo. – Ką gi. Šiandien toli pažengėme, esu tikras, kad ir toliau sėkmingai bendradarbiausime. Kol kas žinau per mažai, kad galėčiau ką nors pasiūlyti. Beje, visko žinoti gal ir nebūtina? – jis draugiškai šyptelėjo gelsvai sienai už Sofijos nugaros. – Geriausia būtų, jei apsilankytumėte dukart per mėnesį. Jus tenkintų toks dažnumas?
       – Aha, tenkintų.
       – Ką gi, dėkoju, kad apsilankėte, – daktaras atsistojo, draugiškai žvilgtelėjo į vaikiną. – Kas jūsų gerklei? Užpuolė šuo, katinas?

       5

       Vis dėlto palengvėjo, tiesiog neįtikėtinai. Sofija net užsinorėjo miego. Kaip gerai! Kojos smagiai, tarsi be jokių pastangų nešė staiga palengvėjusį kūną, vaikinas net pradėjo stypčioti. Kad nusiramintų, bent kiek susitvardytų, turėjo prisėsti ant suolelio skvere. Žandai, atrodė, liepsnote liepsnojo. Sofija pasėdėjo, pasidairė ir nusprendė traukti į kavinę. Jautėsi tarsi vaikas, visą dieną slėpęs iškrėstą šunybę, kuo toliau, tuo labiau kankinęsis ir tik vakare išdrįsęs prisipažinti. Per tą prailgusį laiką bausmės mastus vaikiška fantazija išaugino iki neįtikėtinų dydžių, tačiau vietoj egzekucijos jaunasis kankinys buvo tik truputį pabartas. Be abejonės, iš pradžių pas daktarą laikėsi ne per geriausiai. Bet paskui, paskui... Sofija žengė pro baro duris į vidų.
       Nusprendė atšvęsti ir nusipirkti demisezoninius batus. Ne kokius atsitiktinius, bet iš firminio salono, kurį matė aikštėje prie rotušės. Juk daktaras andai kalbėjo apie buitį. Užėjo į vieną, į antrą saloną, dairėsi į batus, kainas, nežinodamas, ką čia dabar daryti. Iki šiol batus pirkdavo supermarketuose ar turguose – pigu, nereikia kvaršinti galvos. Baisus daiktas, kad neilgai laiko... O čia įsitikino, koks vis dėlto yra žalias, nemoka rinktis. Net supluko kilnodamas, vartydamas, žiūrėdamas, kaip guli ant kojos. Pasikalbėjęs su septyniomis gražuolėmis pardavėjomis, ryžosi pirkti juodus su blizgančiomis balto metalo sagtelėmis. Prieštaringų jausmų kankinamas, stovėjo didelėje aikštėje netoli fontano, vartė batus, dairėsi salonų pusėn ir nežinojo, ar gerus išsirinko. Galima sakyti, pirmąkart rimtai susimąstė, ėmė suvokti, koks jis dar netobulas.
       Nusprendė grįžti tokiu pat būdu kaip atvažiavo. Kelkrašty stypsojo dar vienas, praėjo pro jį ir sustojo už kelių šimtų metrų. Jautė savo pranašumą vien dėl to, kad kairėje rankoje spaudė elegantiško dizaino maišelį. Pagaliau konkurentas nuvažiavo, Sofija lengviau atsikvėpė, netrukus ir pats sėdėjo raudonoje „Audi A4“ greta vairuotojo. Iš pradžių maišelį laikė ant kelių, paskui atsargiai padėjo ant švaraus guminio kilimėlio tarp kojų. Automobiliui lekiant autostrada Sofija vis žvilgčiojo į greta sėdintį vyrą. Šis dailiais ilgais pirštais laikė vairą, jo rankų oda buvo keistai gelsvo atspalvio. Iš po odinės striukės matėsi dilbis, apaugęs juodais gyvaplaukiais. Daug gyvaplaukių. Veido Sofija gerai neįžiūrėjo. Ėmė dairytis pro langą į vos regimą mišką abipus magistralės. Atrodė, jog diena, tik pradėjusi savo darbą, neteko vilties išsklaidyti drėgme persisunkusio oro. Smulkūs lašeliai ore tarsi sustingo, iškraipė daiktų kontūrus. Diena atrodė panaši į užsitęsusį vakarą.
       – Čia užvažiuosiu, – ramiu, aukštu balsu tarstelėjo „Audi“ vairuotojas. Įsuko į aikštelę, iš kurios tolyn vedė siauras miško keliukas. Dairydamasis į prieblandoje skendinčius medžius, Sofija mėgino atspėti šio keisto pasivažinėjimo tikslą, bet taip nieko ir nesugalvojo. Lyg ir šmėkštelėjo mintis apie apiplėšimą, tačiau Sofija tik šyptelėjo – visus pinigus paliko batų salone. O kad prašmatnaus „Audi“ savininkas prasidėtų dėl skudurų... Mašina važiavo ilgai, atrodė, jie atsidūrė pačiame girios viduryje. „Miškas...“ – abejingai galvojo Sofija, nevalingai vyptelėjo. Pagaliau sustojo. Nesimatė nieko, dėl ko būtų reikėję čia trenktis. Keliukas dar vedė tolyn, o aplink – aukšti spygliuočiai ir tyla. Sofija nustebęs atsigręžė į „Audi“ vairuotoją, išvydo prieš save pistoletą.
       – Nusivilk apsiaustą, – ramiu balsu ištarė vairuotojas.
       – Aš nieko neturiu, – sušnibždėjo Sofija, keliais bandydamas pridengti maišelį. „Koks velnias pakusė pirkti tuos prakeiktus batus...“ – pagalvojo, tuo pat metu ėmė nevalingai atseginėti lietpalčio sagas. „Audi“ savininkas ramiai stebėjo, kaip virpantys Sofijos pirštai atsegė saugos diržą, padėjo išsinerti iš lietpalčio. Sofija gūžėsi ant sėdynės bailiai žvelgdamas į vairuotoją. Pamatė, kaip šis laisva ranka sagstosi kelnes stebėdamas Sofijos veidą.
       – Čiulpk, – tarsi iš kažkokių tolumų atsklido balsas.
       – Geriau šauk iš karto, nečiulpsiu... – Sofijai atrodė, tuoj neteks sąmonės.
       – Čiulpsi, vaikine, čiulpsi.

Į viršų

       II SKYRIUS

       Sofija nežino, kiek laiko jis miške. Bet nuovargio nejaučia. Naktis, Sofija žingsniuoja nesidairydamas pirmyn nosies tiesumu, žengia energingai, lengvai. Burnoje kaupiasi seilės, Sofija jas išspjauna, žiaugteli ir nesustodamas juda toliau. Bet Sofija įsitikinęs, kad nežino, kas atsitiko, kodėl jis žiaugčioja. Greičiausiai nieko neatsitiko.
       Na štai, priekyje – laužas, ramiai rusenantis vidury miško. Gražu, tiesa? Laužas artėja, jau matyti plevenanti, šokčiojanti liepsna, ant storų medžių kamienų paslaptingai judantys šešėliai.
       Sofija sustojo laukymės pakraštyje, markstėsi, prie laužo nėjo. Kai žvilgsnis apsiprato su blausia šviesa, prie ugnies pamatė susikūprinusią figūrą. Ji sukrutėjo, atsigręžė į Sofiją. Žmogaus veidą dengė vešli juoda barzda, vyriškis vilkėjo durtiniu, o ant galvos buvo užsidėjęs šlikę. Sofija žengė artyn laužo.
       – Ar tik ne pirmagimis esi, sūneli? – energingu, spigiu balsu paklausė žmogus. – Eikš, sėskis prie ugnelės.
       Sofija pritūpė prie laužo, pajuto šilumą, nusižiovavo.
       – Per daug šilumos negerai, – taip pat energingai, pamokomai tarė žmogus. Stenėdamas pasislinko arčiau laužo, įmetė į jį pagalių. Sofija užuodė kvapą – minkštą, švelnų, lyg ir šviežio pieno.
       – Aukos kraujas, pirmagimio ėriuko kraujas, – vėl prakalbo žmogus, sučepsėjo lūpomis.
       – Aha, – šilumos ir to švelnaus kvapo gramzdinamas į snaudulį linktelėjo galvą Sofija.
       – Nusiramink, sūneli, nusiramink, – girdėjo spigų balsą. – Dievo ranka skaudi, bet gera ir teisinga. Nešėliok, sūneli, neeikvok Viešpaties tau duotų jėgų be reikalo. Juk pasakyta: „...aš būsiu neprietelis tavo neprieteliams ir užgausiu tave užgaunančius“. Pirmagimis, matau, esi, sūneli, užtat buvai atnašautas. Laimė būti atnašautam... – ir žmogaus balsas ėmė tilti, virto murmėjimu, tarsi vyriškis jau tik pats sau būtų šnekėjęs.
       O Sofija išvydo tokį regėjimą ne regėjimą, pusiau sapną:

       karšta, tvanki vasaros diena; Sofija su moterim atsirėmę į turėklus stovi ant tilto; žiūri apačion, į tyliai tekančią upę; Sofija labai stipriai jaučia tą moterį; tačiau plentu link tilto žingsniuoja būrys žmonių; dailiai apsirengę – panašu, kažkokioms iškilmėms, – eina tylėdami, girdėti tik moteriškų aukštakulnių batelių kaukšėjimas; Sofija neprielankiai dėbteli į jų pusę ir minioje išvysta vyrą, kurio bijojo nuo vaikystės; „Tai gal čia?“ – sako kažkas, ir žmonės sustoja; iš būrio išeina tas, kurio Sofija bijojo nuo vaikystės, ir dar vienas – abu stambūs, sumitę vyrai; nenusivilkę švarkų, nenusirišę kaklaraiščių, vyrai pradeda muštis; Sofija nori nepastebimai dingti, tačiau godžiai, kaip užkerėtas žiūri į besimušančiuosius; tas, kurio Sofija bijo, gauna keletą stiprių smūgių į veidą; Sofija pajunta smūgių jėgą, burnoje – kraujo skonį, išsigąsta, pamiršta, kad šalia stovi moteris...

       Žmogus murma pusbalsiu, kartkartėm seniokiškai sukikendamas, neįmanoma suprasti žodžių. Sofija kurį laiką girdi tą nesiliaujantį murmėjimą, tačiau snaudulys negailestingai lenkia galvą, tik prieš pat užsnūsdamas krūpteli nuo garsaus šūktelėjimo:
       – O GAL IR SUSIJĘ, KĄ ŽINAI!..

       „Pradžioje...“ – rankas nusiplauk!
       – rankas nusiplauk! – šaukia iš virtuvės mama. Sofija kažką sumurma, pasirausia rezginėje, numestoje ant stalo, ištraukia bandelę. Nemėgsta jis tų rankų plauti, negali pakęsti. Kramto, susikaupęs žiūri į užtrauktas užuolaidas. Kažkas lyg ir krebždina langą. „Kuosa!“ – džiaugsmingai pagalvoja Sofija. Strykteli prie lango, atplėšia užuolaidą – tuoj nubaidys nenuoramą paukštį. Suglumęs sustingsta. Pražiota burna, pilna nebaigtos sukramtyti bandelės, spokso į stiklą, už kurio – baltutėlis, švytintis serafimas, aiškiai regimas vaiskiame pavasario ore. Palaikytum jį gipsine figūra, jei ne įdėmus, gyvas žvilgsnis – tiesiai Sofijai į veidą. Sofija taip ir stovi prasižiojęs, iš burnos lėtai dryksta seilės.

       medinis namas kažkada buvo nudažytas mėlynai. Kai su mama atsikraustė, jie name buvo septinta šeima. Iš pradžių įsirengė vieno kambario butelį antrame aukšte, paskui, kai išsikraustė kaimynai, mama nupirko jų kambarį. Lipdamas laiptais Sofija visada užuosdavo aitrų vyriškų autų ir šlapimo kvapą. Šis tvaikas ilgainiui tapo toks įprastas, kad berniukas net savotiškai prie jo prisirišo. Tik stengėsi į namus nesivesti draugų.

       vyras kažkaip nepastebimai atsirado. Atrodė tylus, uždaras žmogus, vakarais beveik visada girtas. Sofiją, kuriam dažniausiai tekdavo būti tarp moterų, tas vyriškis labai traukė. Girtas jis pagyvėdavo – Sofija girdėdavo, kaip už sienos krisdavo daiktai, triukšmingai slankiodavo kėdės, vyras net garsiai nusikeikdavo. Išgirdęs triukšmą, Sofija tiesiog netverdavo iš nekantrumo – tol nenurimdavo, kol, sulaikęs kvapą, pašėlusiai daužantis širdžiai, neišsprūsdavo iš namų. Lėtai nusėlindavo koridoriumi iki kaimyno durų vildamasis, visa siela trokšdamas žvilgtelėti bent pro rakto skylutę į paslaptingąjį kaimyną. Bet dažniausiai tikslo taip ir nepasiekdavo. Už plonos sienos suaimanuodavo kušetė arba pasigirsdavo šiaip koks nors garsas ir Sofija, netekęs nuovokos, skuosdavo atgal į savo kambarį. Iš baimės vos galėdavo kvėpuoti, tačiau džiugindavo azartas. Iš daugelio mėginimų vienas kitas vis dėlto pasisekdavo, ir pro praviras duris Sofija išvysdavo bejėgiškai tysantį ir knarkiantį kaimyną, dažniausiai su drabužiais. Grįžęs į kambarį, Sofija stovėdavo prie lango, giliai, smagiai alsuodavo, tarsi būtų ką nors prilupęs.

       į kiemą mama Sofiją išleisdavo nedažnai, o ir pats nelabai ten verždavosi. Kaimynų vaikų, savo bendraamžių, berniukas prisibijojo ir vengė, mat tie jam jautė atsainią panieką. Išsprukęs į lauką, Sofija nestabteldamas lėkdavo į kitą gatvės pusę. Ten gyveno du broliai, jaunesni už jį, su jais berniukas ir žaisdavo. Be to, labai jau švarūs ir tvarkingi jie buvo, tie jo kiemo vaikai.

       „taip pat, kai Setas buvo šimto penkerių metų, jam gimė Enosas. Gimus Enosui, Setas gyveno aštuonis šimtus septynerius metus, ir jam gimė sūnų ir dukterų“³. Kiek iš viso metų gyveno Setas?“ – skaito Sofija namų darbų užduotį. Užrašo matematinį veiksmą, kilsteli ranką, užsigalvojęs ją nevalingai kresteli, ir ant lapo nutyška rašalo lašas. Sofija atsidūsta, susiieško saustuką, uždeda ant dėmės ir eina paspoksoti pro langą. Priglaudžia kaktą prie stiklo, pučia orą, langas apmūsoja, Sofija tarsi pro rūką žvelgia į gatvę.
       Tėvo jis beveik neprisimena. Tik kai kada nevalingai plūsteli į širdį neapykantos ir siaubo, kurie apnikdavo, kai tėvas lupdavo mamą, likučiai. Bet kaip iš tiesų buvo, Sofija niekada nesuprato ir nebesuko sau galvos.
       Abejingu žvilgsniu lydi ir lydi gatve einančius žmones. Prisimena, kad reikia baigti namų darbus, grįžta prie stalo. Nuima saustuką – šalia matematinio veiksmo puikuojasi didelė mėlyna dėmė. Kitas uždavinys: „Ir gimus Noei, Lamekas gyveno penkis šimtus devynias dešimtis penkerius metus, ir jam gimė sūnų ir dukterų. Ir buvo visų Lameko dienų septyni šimtai septynios dešimtys septyneri metai, ir jis mirė“⁴. Kiek metų buvo Lamekui, kai gimė Noė?“

       Sofija namo parėjo anksčiau nei visada. Dabar trainiojasi po kambarį nežinodamas, ko nusitverti. Nebloga būtų aplankyti draugus, bet anie dar negrįžę. Trinkteli kaimyno kambario durys. Sofija pakelia galvą nuo žurnalo, už sienos girdėti šnibždėjimas, moteriškas balsas tyliai kikena. Sofija skuba prie durų, įtemptai klauso. Kažkas šiurena, pusbalsiu juokiasi, paskui Sofija išgirsta, kaip sugirgžda kušetė. Berniukas nelabai supranta, tačiau kažkoks maudulys – krūtinėje, pilve, dar žemiau – trukdo kvėpuoti. Berniukas sustingęs stypso prie durų, pagaliau neištveria, tyliai tyliai jas praveria ir slenka koridorium. Pro rakto skylutę Sofija mato išsižergusias moters kojas ir judantį kaimyno užpakalį. Žiūri neatplėšdamas akių, godžiai klausydamasis šnopavimo, vis garsėjančių aimanų. Ir jo paties kvėpavimas greitėja, veidas kaista. Berniukas išsižiojęs vis įnirtingiau žvilgsniu kertasi į moters kojas, klausa gaudo aimanas, visu kūnu jaučia naują, nepažintą, vis didėjančią palaimą. Staiga netenka pusiausvyros ir nevalingai griebiasi rankenos – vyras ir moteris liaujasi judėję ir nustebę atsigręžia į atsilapojusias duris.

       vis dėlto Sofiją nuvedė pas daktarą. Mama ilgai ir painiai kažin ką pasakojo vyrui baltu chalatu. Šis pamojo berniukui prieiti. Apčiupinėjo rankas, pečius, krūtinę, pamaigė pilvą, liepė nusimauti kelnes. Sofija sutrikęs dvejojo, abu suaugusieji supratingai šyptelėjo, ir mama nusigręžė. Daktaras klausinėjo visokiausių dalykų – kaip sekasi mokykloje, ar nesunku, nepavargsta, nesvaigsta galva, ar kartais nesapnuoja, kad skrenda... Galiausiai pasakė mamai:
       – Apskritai – sveikas. Gal esama šiokių tokių brendimo komplikacijų, berniukas labai jautrus. Bet tai – nieko blogo, tiesiog užaugs subtilus vyriškis, – daktaras nusišypsojo mamai ir pridūrė: – Išrašysiu vitaminų.

       „klausyk, kuriam galui tau tas lažas? Ką jis tau sukūrė – argi šitą skylę galima pavadinti butu? Spjauk tu į tą nevykėlį! Tiek, kiek tau reikia, ir pati susikursi! Tu gi dar jauna, patraukli – aš nė dienos nedelsčiau...“ Mama šypteli. Ji su drauge geria kavą ir šnekučiuojasi. Sofija trainiojasi aplink, slapčia žvilgčioja į viešnią. Jam labai patinka ta moteris, atrodo gražiausia iš visų – žiūrėtų ir žiūrėtų. Tačiau drovisi ir labai bijo, kad ji nepastebėtų jo spitrijimo. Todėl visaip gudrauja, apsimeta įdėmiai sekąs pokalbį.
       „...klausyk, ar gerai, kad jis viską girdi?“ – Sofijai iš baimės užkaista viduriai. „Nieko, jis gi žino...“ – atsako mama. Tačiau – baigta, Sofija beviltiškai užsinori į tualetą. O butas be patogumų, dešimtmetį berniuką mama tebesodina ant puodo, kuris laikomas po sofa. Berniukas kenčia, muistosi, bet pasisakyti nedrįsta. „Nori sisiuko? Tai ko nesakai?“ – pagaliau mama pati pastebi ir traukia iš po sofos naktipuodį. Sofija baisingai išraudęs sliūkina paskui ją į virtuvę. Mamai išėjus, berniukas sėdi ant puodo ir tyliai kūkčiodamas verkia.

       Sofijos tėvelis, rodos, buvo irzlus, nesutramdomas vaikinas. „Nevykėlis!“ – garsiai, paniekinamai sako mama. Šis žodis ir nervinga neapykanta veide yra beveik viskas, ką jis žino apie tėvą. Berniukas miglotai dar prisimena nesibaigiančius jų aiškinimusis, kažkokius įmantrius, nesuprantamus priekaištus, kurie – jam atrodo – darėsi vis puošnesni. Galiausiai tie pokalbiai tapo savotiška pramoga – klausydamasis abipusių kvietimų „pasikalbėti“, „išsiaiškinti“, „pamėginti suprasti“, šešiametis pyplys apsimestinai abejingai žaisdavo, slapčia sekdamas vis tą patį scenarijų; balsai garsėja, tampa vis irzlesni, štai mama jį nutraukia, o jis: „...pasigėdytum vaiko, ubage!“ Ir nervingas jos juokas: „Vaiką prisiminė – tiek jis tau terūpi!“ – „Ne tavo reikalas, kale!“ Ir – durų trinktelėjimas, nuo kurio sudrebėdavo visas mažytis jų butas; vieną kartą nuo palangės nukrito ir sudužo gražus keraminis vazonas su citrinos medeliu, o kitą kartą mama paleido į duris tėvo mobilųjį telefoną, kurį jam davė darbe. Senutėlį modelį, įspūdingo dydžio. Sofija vėliau susidomėjęs vartė, tyrinėjo išsibarsčiusius telefono vidurius galvodamas, ar nevertėtų bandyti iš jų pasidaryti mašiną.
       Tačiau kai tėvelis grįždavo girtas, pramogos baigdavosi – mama gaudavo lupti, o Sofija isteriškai pradrebėdavo susigūžęs kampe. Nors dažniausiai mama ir sūnus bėgdavo pas jos drauges ir negrįždavo nakvoti.

       jau kurį laiką nebesigirdi to vyro. Sofija trainiojasi koridoriuje, dažnai be jokio reikalo, įtemptai klauso, tačiau gretimame kambaryje – tyla. Berniukas visą savaitę atkakliai, viltingai lūkuriuoja, pagaliau nebeiškenčia ir ryžtasi klausti mamos.
       – Kam jis tau? – mama ironiškai žiūri į sūnų. Sūnus nuo jos žvilgsnio sutrikęs išrausta ir nieko neatsako. Mama pritupia, žiūri į raudoną vaiko veidą, neskubėdama primygtinai kalba:
       – Jis buvo nuomininkas, vaikeli. Supranti? Nuomininkas! O vyras negali būti nuomininkas... – sako griežtu balsu. – Žodžiu, aš liepiau jam išeiti, – mama atsistoja, išdidžiai kresteli galvą. – Be to, tu jau didelis, tau irgi reikia atskiro kambario. O šitas... su juo mums ne pakeliui. Paaugsi – suprasi.
       „Atskiras kambarys, atskiras kambarys... – galvoja sau Sofija. – Gerai, oi, kaip gerai...“

       mama ir jos draugė, įraudusios, linksmos, sėdi prie stalelio, ant kurio – kava, pyragas, gerokai nugertas brendžio butelis. Abi daug ir garsiai kalba, pertraukinėja viena kitą ir beveik visąlaik juokiasi. Sofija, apdovanotas saldumynais, sukinėjasi aplinkui, nevalingai pasiduodamas abiejų moterų linksmybei. Joms įsikvatojus, pasigirsta ir jo nedrąsus krizenimas. Po eilinės juoko bangos – kaip neretai atsitinka tokiais atvejais – stoja netikėta tyla. Ir mamos draugė atkreipia dėmesį Sofiją.
       – Sofija, – reikliai sako berniukui. – Nagi prieik, – iš arti žiūri jam į veidą, Sofija užuodžia paslaptingą alkoholio, mentolinių cigarečių aromatą, tas kvapas jį svaigina. Moteris apkabina berniuką per liemenį.
       – Broliuko arba sesutės nori? Sakyk, nori? Tu man sakyk, tik pasakyk...
       Sofija kažin ką neaiškiai murma, jis jaučia minkštą, švelnią moters ranką, jam nejauku, bet ir gera.
       – Ne, tu pasakyk! Juk nori, taip? Tai prašyk mamytės, prašyk. Arba ne – geriau man sakyk, aš paprašysiu. Bet už tai turėsi mane pabučiuoti...
       – Baik, Zina, chi chi... baik vaiką tvirkinti, chi chi chi...
       – O ką? – Zinos akys žiba, lūpos vos vos šypsosi. – Toks vyras – negali pabučiuoti?
       Sofija tyliai, nenoriai išsmunka iš moters glėbio.

       – mama, kas yra filometoras?
       – Čia dabar kas? Iš kur ištraukei tą nesąmonę?
       – Ne nesąmonę, – Sofija įsižeidžia. – Čia parašyta, – ir rodo knygos „Žymiausi antikos žmonės“ puslapius su Egiptą valdžiusių Ptolemėjų dinastijos aprašymais.
       – Parodyk, – mama nusišluosto rankas į prijuostę, ima knygą ir suraukusi kaktą skaito apie Ptolemėją VI Filometorą. Atsidūsta. – Čia, vaikeli, sakoma, kad negalima imti į žmonas savo sesers arba motinos, nes gims silpnapročiai vaikai.
       – Kaip – silpnapročiai? – nesupranta Sofija.
       – Paprastai. Nežinai, kas yra silpnaprotis? – motina staiga supyksta. – Kas tau tą knygą davė?
       – Mokytoja, – nedrąsiai atsiliepia berniukas ir daugiau mamos nebeklausinėja. Vis dėlto jam neaišku: jei tokiu atveju gims silpnapročiai vaikai, tai kas tada jų tėvas? Ir apskritai iš kur jie taip gerai žino, kad būtinai gims silpnapročiai?

       – ...gerai, kad laiku susigriebiau. Na ir vyrai šiais laikais...
       – Baik, Beta, nekark šunų ant visų vyrų, be jų vis tiek neapsieisi. Susitvarkei?
       – Aha. Visa laimė, kad beveik iš karto viskas buvo aišku.
       – O ką jis?
       – Nieko. Sakė, dabar pasirūpins prezervatyvų.
       – Šiaip išlaidas turėtų atlyginti.
       – Ai, baik, Zina. Nebetikiu aš tais dalykais. Tegu tik jis uždirba, kiek aš...
       – Vaiko nenorėjai? – draugė žvilgteli į Sofiją, šypteli.
       – O kas pinigus uždirbs?
       – Prisiteistum.
       – Viešpatie, ką iš tų mulkių prisiteisi? O pats ko čia staipaisi? – pamato sūnų. – Į savo kambarį, pamokų ruošti! – ir nevalingai nusišypso.
       Sofija sliūkina į kambarį, galvoja: „Negerai, aišku...“ Staiga prisimena, kad viena mergaitė jau antrą mėnesį negrąžina jam pasiskolinto lito.

       „viena mergaitė, valydama stalą, trupinių niekad neišmesdavo laukan, bet, susipylus į burną, suvalgydavo.
       Kartą, jai bešluostan stalą, atėjo kaimynas. Prie jo ji gėdijosi pilti trupinius į burną ir turėjo suspaudusi saujoje. Kaimynas klausia:
       – Ką tu čia turi saujoj?
       Ji nieko neatsakė. Kaimynas paėmė jos ranką, atgniaužė saują, žiūri – pilna sauja rožių“, – skaito Sofija sakmę. „Vaikų žaidimai“, – pagalvoja išdidžiai, truputį nepatenkintas. „Atsirado...“ – numeta knygą ant stalo.
       – Čia dabar kas? – pro duris įžengia mama. – Sakiau, kad gultum, manęs nelauktum. Pamiršai, kad rytoj į mokyklą? Greitai! – įsakmiai paliepia.
       Naktį Sofija sapnavo sapną: jis, pasodintas ant asilo, joja smėlėta, kalvota lyguma. Jokių medžių, tik kai kur auga nedideli kuokštai kažkokių krūmokšnių, danguje negailestingai kaitriai plieskia saulė. Greta asilo žingsniuoja geriausias Sofijos klasės draugas Rubenas ir vis kartoja: „Čia – regėjimo žemė, Sofija“. Sofija nerimsta, nori nulipti nuo asilo, pasikeisti su draugu, juk šis tikriausiai pavargo tokiame karštyje, tačiau patiria, jog yra pririštas prie asilo nugaros. „Kodėl taip?“ – graudžiu balsu klausia jis klasės draugo. „Mums reikia ant kalno, kuris vadinasi Viešpats mato. Ten aš tave paaukosiu“, – paaiškina bičiulis ir, liūdnai atsidusęs, rodo Sofijai didžiulį peilį. „Tu ką – durnas?“ – baisiausiai persigąsta Sofija.
       Nubunda išpiltas prakaito, aplink tamsu, jis nieko neprisimena, tik smarkiai tuksi širdelė. Berniukas pajunta, kad labai norėtų pas mamą.

       – mirė jūsų vyras... – tarpdury stovi moteriškė su mėlyna berete, pakreipta ant šono, rankose tvirtai suspaudusi didelį blizgančios odos rankinuką.
       – Mano vyras? Mes jau seniai išsiskyrę – negi nežinot? Sofija, į virtuvę, greičiau!
       Bet Sofija, sumanus vaikas, tik priveria duris ir sulaikęs kvapą klausosi.
       – Gal į vidų pakviestumėt?.. – moteriškės balse girdėti nuoskauda.
       – Gerai, užeikit. Tik aš neturiu laiko – darbas. Turiu gi sūnų išlaikyti.
       – Tokia nelaimė, tokia nelaimė... – graudinasi moteris. – Vargšas Antanėlis, sunkus buvo jo gyvenimas.
       – Liaukitės! – griežtai pertraukia viešnią mama. – Sakykit, koks reikalas.
       – Tai va, dėl palaidojimo... – sugirgžda fotelis, moteriškė tikriausiai sėdasi. – Sakau, pranešiu, vyras visgi. Ir kur laidot – mūsų kape vietos kaip ir nebėr, dar mes su broliu...
       – Antanėlis – nebe brolis? – pašaipus mamos balsas.
       – Jis pastaruoju metu vienas gyveno, apleistas... – tarsi neišgirdusi tęsia viešnia, jos balsas graudulingai virpteli. – Tai pasitarėm, sakom, gal – čia. Šiaip ar taip, buvot kartu, vaiką sugyvenot. Išlaidas pasidalytumėm...
       – Lauk, – girdi Sofija ramų mamos balsą. – Lauk iš čia, greitai. Arba iškviesiu policiją.
       Vėl sugirgžda fotelis. Žingsniai ir balsas nuo durų:
       – Kurva tu. Ir tavo vaikas kurva...
       – Pasakyta – lauk! – mama, atrodo, irgi žengia durų link.
       – Kurvos abudu! Suėdėt Antanukui gyvenimą! – pabrėžtinai garsiai užbaigia moteris, ir trinkteli durys.
       Sofija skuba prie virtuvės lango ir žiūri į gatvę. Netrukus išvysta juos aplankiusią moterį, oriai žengiančią šaligatviu.

       – viskas? Šitiek zyzt, kad leisčiau pažaisti, o po penkiolikos minučių kavalierius jau namie, varto mamos žurnalus? Tad kur tavo draugė Rebeka?
       – Pas ją atvažiavo, – sako Sofija spoksodamas į žurnalą.
       – Paveržė mylimąją? – šaiposi mama.
       – Mama!
       – Gerai, gerai. Tikriausiai Izaokas su tėveliu, lyg ir jų mašina stovėjo. Turtingi žmonės, – mama atsidūsta. – Ir Rebekos mama turtinga. Niekaip nesuprantu, kuriam galui jos laikosi šitoj skylėj. Nesielvartauk, vaikeli, atvažiavo ir išvažiuos. Pažaisit dar.
       Sofija numeta žurnalą ant stalelio, sliūkina koridoriun. Atsilapoja gretimo buto durys, išbėga Rebeka.
       – Lekiu į parduotuvę! – strykčiodama laiptais, geraširdiškai šūkteli Sofijai. – Sulčių parnešiu. Mango!

       – jokiu būdu nenusileisk! Juk Sofija – jo vaikas!
       – Nereikia manęs mokyti, aišku, nenusileisiu. Pagal įstatymus viskas švaru – jo vaikas gyvena su manimi, ir vaikui priklauso palikimo dalis. Žinai, kas įdomiausia? Kai tas, kuriam palikimas skirtas, miręs, viskas atitenka mirusiojo vaikui. Ot bus, jei visai tai giminėlei teks važiuot čia aiškintis, bet civilizuotai, žmoniškai – ne taip, kaip iki šiol.
       – Kur, sakei, tas jo dėdė gyveno?
       – Kanaane, Arbėjos mieste.
       – Negirdėjau.
       – Tas miestas – Artimuosiuose Rytuose. O pinigai, atrodo, dideli. Man regis, anie dar nežino, kitaip jau būtų sulėkę.
       – Nebijai, kad bandys nupirkti teisingumą?
       – Tegu bando! Aš jau nupirkau, kad jie nenupirktų.

       visa klasė keliauja į baseiną. Auklėtoja liepė būtinai pasiimti mokinio pažymėjimus, rankšluosčius, glaudes bei gumines kepuraites. Prie Sofijos prisigretina Nephtalis:
       – Žinai, ką sakė Rubenas?
       – Ne.
       – Turėsim visi nuo devynių metrų bokšto nušokti.
       – Eik sau, aš nešoksiu...
       – Rubenas sakė, kad čia bus mūsų įšventinimas į vyrus. Kaip ten... Vyriškumo testas, va. Aišku, pačiam spręst, bet geriau neatsikalbinėt. Žinai, koks tas Rubenas, ūmus kaip vanduo.
       Sofija iki pat baseino pėdina niūrus, sunerimęs, keikdamas save, kad apskritai nebandė išsisukti. Devyni metrai... Dievaži jis nualps ir užsimuš...
       Įeidami budinčiajam turėjo parodyti mokinių pažymėjimus. Jis žvilgtelėjo į Sofijos vardą ir neskubėjo grąžinti.
       – Atleiskite, ponaiti, tačiau Sofijų prisakyta neįleisti, – mandagiai tarė.
       Sofija nušvito, dėkingai pažvelgė į budintįjį, bet viską sugadino auklėtoja.
       – Kodėl gi? – reikliai paklausė ji vyriškio.
       – Saugumo sumetimais. Vienas Sofija kažkada buvo ištremtas.
       Auklėtoja užsiplieskė.
       – Pasigėdytumėt, jaunuoli! Korektiškos visuomenės laikais kalbėti apie kaltę, ir dar kolektyvinę... Kur tai matyta? Jūsų darbdaviams nebrangi jų reputacija?
       Ir Sofiją įleido...

       vienos bėdos – nušoko Sofija nuo to bokšto paskutinis. Pirmas, aišku, šoko Rubenas, po jo – broliai Simeonas ir Levis, paskui – Judas, Zabulonas, Isakharas, Danas, Gadas, Aseras, tas briedis Nephtalis, Juozapas. Paskui kilmingieji – Mindaugas, Traidenis, broliai Gediminas su Algirdu, galiausiai pusbroliai Vytautas ir Jogaila. Sofija šoko po Benjamino. Prisimena tik keistokai ilgą kritimą. Dar prieš akimirką beviltiškai smaugęs siaubas staiga subliūško ir dingo. Pūkštelėjęs į vandenį iškart įtraukė nemenką gurkšnį, klasės draugai jį išgriebė, padėjo prisikapanoti prie baseino krašto. Krisdamas skaudžiai susitrenkė pėdas. Sofija mielai būtų išsivėmęs, bet nedrįso.

       jų gyvenime nemažai pasikeitimų, ir Sofija truputį pavargo nuo šurmulio. Mama tik šmėkšteli namuose, skubėdama išgeria kavos, pasikalba telefonu skųsdamasi, kaip sunku rasti tinkamą butą („jokios firmos čia nepadės“), ir dingsta iki vėlyvo vakaro. Grįžta išvargusi ir griežtai varo Sofiją gulti. Berniukas taip ir leidžia dienas nežinia ko laukdamas.
       Į duris beldžia. Sofija tingiai ropščiasi nuo sofos, eina atidaryti. Už durų stovi toji pati moteriškė su mėlyna berete, pakreipta ant šono. Išvydusi Sofiją, maloniai klausia:
       – Mamytės nėra?
       – Ne, – sako Sofija ir žiūri į viešnią. Ši ima šypsotis, rausiasi rankinuke, ištraukia iš jo saldainį ir duoda berniukui. Žengia per slenkstį klausdama:
       – O kur mamytė?
       – Išėjusi.
       Moteriškė įdėmiai dairosi, paskui įsitaiso fotelyje.
       – Kaip tau sekasi mokykloje?
       – Gerai.
       Sofija sėdi priešais ją tiesus, varžydamasis net išvynioti gautą ledinuką.
       – Aš esu tavo tėvelio sesuo, tau, vaikeli, teta. Teta Eloiza, – maloniai paaiškina moteris. – Aišku, tu nieko nežinai, tikriausiai mama nepasakojo. Gaila, kad tavo tėveliui taip atsitiko. Net laidotuvėse nebuvai, vaikeli, – teta kalba priekaištingai ir graudžiai. – Tavo tėvelis buvo toks geras žmogus, toks geras. Auksinis žmogus. Gaila, kad taip atsitiko. Bet suprantu – mama nepasakoja, – moteris nusiramina ir iškilmingai taria: – Bet tu jau didelis, vaikeli. Palauk, kuo tu vardu?
       – Sofija.
       – Sofija? Koks durnas vardas, tikriausiai mama išrinko.
       Sofija susigėsta.
       – Kodėl tau neatvažiavus pas mane į svečius, ne svetimi gi esame. Ir tu jau didelis, vaikeli. Parodysiu, kur tavo gerasis tėvelis palaidotas, – moters balsas virpteli, tačiau ji tuoj nusiramina ir stojasi.
       – Tai, sakai, mamos nėra?
       – Ne.
       – Tylus kažkoks, ar tik kartais nesergi? Nežiūri vaiko visai...
       – Aš jaučiuosi gerai.
       – Sakai, gerai? – teta pagyvėja. – Sveikata, vaikeli, svarbiausia. Žiūrėk, saugok save, nesusirk.
       Ir atsisveikindama ji karštai išbučiuoja Sofiją.

       „šitie yra“ – vonioje!

       – mama! Kur tu, mam?
       – Aš čia, vonioje! – atsiliepia balsas iš už durų. – Užeik, nebijok.
       Sofija atsargiai, truputį drovėdamasis praveria duris ir regi mamą, paslėptą įspūdingo putų kalno. Vonioje kvepia pakalnutėmis.
       – Nuostabu! – džiūgauja mama. – Zinos rekomendacija. Buvo rožių, eukalipto, miros, kosmoso, amžinos jaunystės, kareliško beržo kvapų, žodžiu, visokių, visų aš ir neprisimenu. Išsirinkau pakalnučių. Užuodi?
       – Aha, – Sofija stovi tarpdury, godžiai, giliai kvėpuodamas uodžia stiprų aromatą.
       – Tu su reikalu? – nutraukia šį jo užsiėmimą mama.
       – Ne, aš tik šiaip, norėjau paklausti.
       – Na?
       – Mam, kiek tau buvo metų, kai sutikai mano tėvą?
       – Dvidešimt, o ką?
       – Nieko, – Sofija vis neišeina iš vonios. – Aš gimiau, kai tau buvo dvidešimt dveji?
       – Taip, – iš putų išnyra pusė pėdos, mama žiūri į ją, judina pirštus. – Jis nenorėjo, kad gimdyčiau, sakė, pirma reikia gyvenimą susitvarkyti.
       – Tėvas nenorėjo, kad aš gimčiau? – pasitikslina Sofija.
       – Na negalėjo jis iš anksto žinoti, jog kaip tik tu, – mama šypteli. – Bet tai, kas buvo, nebeturi jokios prasmės. O ir gyvenimo jisai, žmogelis, taip ir nesusitvarkė. Žinai, Sofija, norėčiau nusiprausti...
       – Na taip, atsiprašau, – Sofija išlenda iš vonios kambario, atsargiai uždaro duris.
       „Matai kaip... – galvoja. – ...kaip nedaug trūko.“

       savotišką sapną sapnavo Sofija:
       „viskas tarytum pasakoje: trobelė, aplink – kalvotos pievos; prie trobelės – daržas, dailia tvorele aptvertas; tolėliau – tvartas, šalia tvarto šuns būdelė, iš kurios galvą iškišęs miega mylimas šunelis Zipukas; už tvarto pievoje juodmargė žolę šlamščia ir smalsiai po kalvotas apylinkes dairosi džiaugdamasi neatsidžiaugdama augalėlių gausybe. O trobelėje jis, Sofija, senas, bet guvus dar, nesugriuvęs senelis. Darže pupą jis pasodino, tai dabar susiruošė pažiūrėti, kaip toji auga. Išeina laukan – ogi pupa ligi paties dangaus išstypusi. Stebisi neatsistebi Sofija, vaikšto aplink pupą galvą užvertęs, niekaip jos viršūnės neįžiūri. Pagaliau ryžtasi lipti. Ilgai lipa, ir baisu jam dažnai pasidaro, bet vis tiek kopia aukštyn. Galų gale pasiekia Sofija dangų. Užlipa, atsistoja, kulnu trepteli dangaus tvirtumą tikrindamas ir marškinių rankove prakaitą nuo kaktos nusibraukia. Žiūri – ogi jam priešais Dievas. Iš pradžių sutrinka Sofija, stovi it įbestas. O Dievas jį ir klausia: „Tai kaip, Sofija, tu gyveni?“ – „Gerai gyvenu, – atsako Sofija. – Sėju, pjaunu, karvutę melžiu, šunelį lakinu ir tave, Dievuli, garbinu“. – „Matau, gerai gyveni, – sako Viešpats. – Seniai stebiu patį ir – neslėpsiu – patinka man, kaip pats viską darai. Tad nusprendžiau tave apdovanoti“. Sofija stovi, pagarbiai žiūri į Dievulį, o Viešpats traukia iš užančio marškinėlius, pažymėtus 23 numeriu. „Va, Sofija, – sako. – Marškinėliai, pažymėti 23 numeriu. Dabar paklausyki manęs. Keliauk tu su šitais marškinėliais į Čikagos miestą, tenykštį NBA, prisistatyk jųjų krepšinio klubui „Bulls“. Puikiu krepšininku tapsi, Sofija, garsiausiu iš garsiausių, ir amžina šlovė tave lydės“, – Dievas meiliai į jį žiūri. Ir taip gera, taip gera darosi Sofijai, net krūtinė užkaista...“
       Čia sapnas nutrūko. Pabudęs Sofija ilgai žiūrėjo į tamsą ir dūsavo.

       vakare Sofija ir mama žiūri televizijos laidą. Žurnalistas paauglio klausia: „Kodėl pabėgai iš namų?“ – „Mama mane sumušė“. – „O už ką?“ – „Aš su Žaneta dariau negražius dalykus“. – „Ką tokius?“ – „Negražius dalykus“. – „Jinai su tavimi pati ėjo ar tu prievarta?..“ – „Ne, be prievartos. Daviau siemkų du pakelius, ir ėjo...“ Sofija pašnairuoja į mamą, jos veide – ironiška išraiška. Jau vėliau, savo kambaryje, berniukas vis galvoja apie tą pašnekesį, mėgina įsivaizduoti Žanetą, tą paauglį, kaip jie ten... Susijaudina, niekaip negali užmigti.

       savaitgalis. Sofija tyso ant kušetės. Svajoja apie mergaitę, vardu Dulsinėja iš dviem pakopom vyresnės klasės. Toji Dulsinėja nešioja labai trumpas sukneles ir Sofijai labai patinka. Per pertraukas jis kuo dažniau stengiasi atsidurti prie tos klasės durų, dėl jos labai nenoriai po pamokų eina namo. Dabar Sofijos galvoje keičiasi įvairiausios situacijos: netyčia susitinka Dulsinėją prie kavinės, pakviečia užeiti, vaišina, dėmesingai klauso jos, pasirodo, jiedu turi viens kitam labai daug pasakyti ir prisipažinti... ištraukia ją iš gatvės plėšikų nagų, jiedu bėga gatvėmis, slepiasi kiemuose, už arkų, vėliau jis lydi ją namo, ir ji prisipažįsta... gindamas jos garbę ir orumą, Sofija narsiai stoja prieš gausius priešininkus, tikrus niekšus, žiauriai sumušamas, ir Dulsinėja parsiveda jį namo aptvarstyti žaizdų, ir ten, o tada... Galvoje – tokie jausmai, aistros, kad berniukas dūsauja, šypsosi, skruostais gausiai teka ašaros, galiausiai jis pradeda kūkčioti.

       „maždaug 96 procentai paauglių pabando onanizuotis...“ – skaito Sofija laikraštyje. Atsargiai apsidairo, atsikanda sumuštinio, užsigeria arbata ir skaito toliau: „...tačiau vėliau daugeliui šis potraukis praeina“. Sofija susikiša likusį sumuštinį į burną, užsigeria arbata ir patenkintas kramto.
       – ...kaip nervina tos šnekos „uždrausti abortus, kontracepciją...“, „Dievo duota moters priedermė – gimdyti...“ ir taip toliau, ir panašiai. Suprantu, kai kunigai taip šneka. Bet matydama tas bobas... Nesuprantu, Zina, jos durnos ar tyčiojasi. Kad tam vaikui išsilavinimo, kokio nors kapitalo, bent jau duonos reikės – tyla. Ir kad moteris turi turėt ambicijų, nes tik tada ir jos vaikas bus laisvas ir laimingas, – irgi tyla. Maždaug – štampuok vaikus ir būk patenkinta. Oi, vištos, savo vyrų žmonos...

       – Sofija, paskubėk, vaikeli, vėluojam pas siuvėją.
       – Aha, aš tuoj, – Sofija liaujasi krapštęs nosį ir skuba užsirišti kedų raištelius. Mama nusprendė sūnui gimimo dienos proga padovanoti kostiumą, pasiūtą, kaip pati sakė, pagal paskutinį mados klyksmą. Nelabai jam tas klyksmas patinka, bet vis tiek smagu: Sofija yra nusprendęs šiuo drabužiu pasipuošti paskutinę dieną senojoje mokykloje, mat nuo kito trimestro pradžios pereina į kitą, arčiau namų. Šioje sustiprintas Word, Excel ir Šventojo Rašto aiškinimas. Mama jau pasamdė Sofijai korepetitorius.

       Šventojo Rašto aiškinimą Sofijai dėsto mamos pasamdyta dar visai jauna mokytoja. Ji dukart per savaitę ateina į namus, jiedu susėda svetainėje ant sofos ir keliauja Senojo Testamento puslapiais, dabar kaip tik priėjo tą vietą „Išėjimo knygoje“, kur Viešpats liepia pašvęsti jam visus Israėlio tautos pirmgimius, „kaip iš žmonių, taip ir iš galvijų“⁵, ir atsiminti naujųjų vaisių mėnesio dieną, kurią išėjo iš Egipto.
       Studijos Sofijai kol kas sekasi nelengvai, jis niekaip neįstengia susikaupti, žvilgsnis klajoja po svetainę, kur buvęs, kur nebuvęs vis grįžta prie juodom pėdkelnėm aptemptų mokytojos šlaunų. Mokytoja labai saugo, kad nesusiglamžytų jos mini sijonėlis, kaskart sėsdamasi rūpestingai patraukia jį aukštyn. Noras atrodyti tvarkingai, rūpinimasis savo išore labai girtinas, Sofija irgi taip pat elgtųsi, – protu jis tai suvokia, tačiau mokslams tvarkingo atsisėdimo ceremonija kenkia. Niekaip nesiseka susikaupti, o kai mokytoja, paprasčiausiai norėdama pailsinti kojas, jas perkryžiuoja, vaikinui sutrinka kvėpavimas. Nepaisant sunkumų ir sudėtingo studijų proceso, Sofija mokytojos atvykimo ir ypač jos atsisėdimo ant sofos labai laukia.
       Mokytoja pastebi studijozo sutrikimą, draugingai, žaviai nusišypso, pasislenka arčiau Sofijos, prisėda visai šalia – koja į koją, dubuo į dubenį – ir mezzo voce⁶ klausia:
       – Kas nors ne taip, mano jaunasis bičiuli?
       Lyg norėdama nuraminti, padrąsinti pokalbiui, ji deda ranką ant Sofijos šlaunies, ima glostyti, švelniai, atsargiai spūsčiodama. Kita ranka mokytoja ima vaikino delną ir kiša po palaidinuke. Sofijos delnas jaučia aksominį pilvo švelnumą, atrodo, kad jis jau seniai nustojo kvėpuoti, tarsi iš kažkokių ūksmingų tolių girdi mokytojos balsą:
       – Paglostyk mane, Sofija.
       Ir jos delnas, tas patikimas vedlys, vedžioja vaikino ranką po aksominį pilvą, neslėpdamas, rodydamas visas lietimui prieinamas gėrybes, užgriebdamas vis aukščiau, vis gražesnius plotus, štai jau atsiremia į liemenėlės kraštelį. Tuo metu kita mokytojos ranka vis toliau, vis smagiau... O kraštelis jau įveiktas – Sofijos delnas, mokytojos rankos vadovaujamas, jausmingai prisispaudžia prie krūties... o jau ta kita mokytojos ranka... aaak... Sofija garsiai suaimanuoja ir puola į paniką: jei ši nuostabi mokytoja patirs, kad jo kelnėse šlapia, jam gyvenimo – nebėr. Ir tarsi šiaudo griebiasi frazės, dėl kurios vėliau labai gailėsis:
       – Aš mamai pasakysiu.
       Ir mokytoja daugiau nebeatėjo.

       kaip ir buvo nusprendęs, paskutinę dieną į senąją mokyklą Sofija nuėjo apsivilkęs nauju kostiumu. Sofija mokėsi šioje mokykloje daugiau kaip septynerius metus. Dabar jau buvusiems bendraklasiams nupirko sulčių, bandelių su varške ir pranešė apie savo pasitraukimą. Kai kurie pavydėjo, tie, kurie jį niekino, ir toliau tai darė, bet daugeliui buvo tas pats. Atsirado vienas kitas, mėginęs pataikauti. Sofija iš pradžių nusivylė – ne to jis tikėjosi. Bet per pertrauką prie jo priėjo Rubenas, apkabino ir prispaudęs prie krūtinės karštai sušnibždėjo į dešinę ausį:
       – Džiaugiuosi dėl tavęs, brolau.
       Tačiau namo teko grįžti nesulaukus pamokų pabaigos. Kažkas atsisveikindamas prieš pat pamokos pradžią ant Sofijos kėdės padėjo atidarytą žydro guašo indelį. Sofija ant jo ir atsisėdo.

       – jeigu, ponia, sapnavote, kad dantį traukia, žinokite, kas nors iš artimųjų mirs. Senatvėje danties netekimas reiškia, jog potencija baigėsi, ir ne vien seksualinė. O jei sapne pirštą amputuoja, vadinasi, tamstai jausmų stinga, – troleibusų stotelėje garsiai dėsto viena moteriškė. Kažkas iš laukiančiųjų mėgina įsiterpti, tačiau nespėja. – Kita vertus, grybai sapne simbolizuoja svaigulį ir ekstazę, – valdingai pabaigia ponia, nes privažiuoja troleibusas.
       Sofija nusigrūda į patį jo galą – kuo toliau nuo anos moteriškės – ir nuodugniai, kruopščiai patikrina visus dantis, ar kuris nekliba. „O jei dantistė, pavyzdžiui, ne tą, o sveiką ištraukia, tada kaip? – svarsto jis. – Tada turbūt geriausia ir jai tokį pat dantį ištraukti. Dantis už dantį. Akis už akį, koja už koją, plautis už plautį, žąstas už žąstą... kas tas žąstas?“ Troleibuso durys atsiveria, Sofija liuokteli lauk. „...inkstas už inkstą, kiaušinis už vištą... ne, nereikia nukrypti.“

       – mamyte, ar būtina man ir Microsoft Word, ir Excel, ir dar Šventojo Rašto papildomai mokytis? Juk labai pavargsiu.
       – Vaikeli, pasakyk man, kam reikalingas Wordas?
       – Wordas reikalingas tam, kad aš tekstines kompiuterio programas išmanyčiau.
       – Na va, Sofija, tai kaip, sakyk, visokius norus, savo valią pareikši, jei kompiuterinio spausdinto žodžio neišmanysi?
       – Gerai, mamyte, bet kodėl turiu dar ir Excelio mokytis?
       – O kam, sakyk, reikalingas Excelis?
       – Na kad skaičiavimo programas mokėčiau?
       – Štai ir atsakymas, Sofija. Nemokėdamas skaičiuoti kompiuteriu, būsi tik netikša lūzeris.
       Sofijos veidas iškaista, tačiau jis vis tiek mėgina nepasiduoti.
       – Bet, mamyte, kodėl aš turiu Šventąjį Raštą papildomai namuose mokytis, jei ir mano mylima mokytoja išėjo ir mokykloje to moko?
       – Sofija, – iš balso aiškėja, kad mama ima pykti. – Kodėl mokytoja išėjo, nežinau, jos valia rinktis. O dėl papildomų Šventojo Rašto pratybų štai ką pasakysiu – mudu su tavimi iki šiol gyvenome kaip kokie atsilikėliai, nežinodami, kaip iš tikrųjų, nesidairant į šonus ar tuo labiau į klystkelius nenukrypstant ir svetimiems dievams netarnaujant, reikia tvarkytis ir kaip geriausieji tai daro. Tad dabar ne ginčytis, priešgyniauti laikas, o sukaupti tai, kas prarasta.

       naktį Sofija ilgai negalėjo užmigti. Ne tiktai dėl įvairių minčių ir lūkesčių. Mamos svečiai neskubėjo skirstytis. Tačiau berniukas suprato, kad šitie žmonės yra reikalingi. Gulėjo ant nugaros stebeilydamas į lubas. Pagaliau koridoriuje sušurmuliavo, pasigirdo kikenimas, nuo stalelio nukrito telefonas, „paskubėktie, ponai“, mandagiai įtikinėjo mamos balsas, „taksi jau apačioje“, ir ponai šiaip taip iššurmuliavo lauk.
       Rytą Sofijos laukė staigmena – jo batų dėžėje gulėjo ne jo kedai, o rudi itališki pusbačiai, Sofijos kojai truputį per dideli. Jais nešinas, Sofija nuskubėjo pas mamą išsiaiškinti.
       – Leonido! – iškart suprato mama ir čiupo telefoną. Sofija nebegalėjo laukti, apsiavė išeiginiais bateliais ir išskubėjo mokyklon. Grįžęs atrado kedus vietoje, o prie jų raštelį:
       „Sofija, mielasis, tavo kedus vakar dėl apmaudaus atsitiktinumo apsiavė mūsų kompanijos marketingo direktorius gerbiamas ponas Leonidas. Šiandien į darbą atnešė tavuosius kedus ir prašė tavęs atsiprašyti. Mama“.

       o naujoje mokykloje Sofijai patinka ir netgi sekasi daug geriau nei ankstesnėje. Santykiai tarp bendraklasių čia mandagūs, bet ir kiek manieringi, pažintis prasideda nuo klausimo, kur naujasis draugas gyvena ir kas jo tėvai. Taigi pirmiausia Sofija buvo atsargiai, tačiau smulkiai išklausinėtas, kad jo atžvilgiu būtų nustatytas tinkamas, adekvatus santykis. Atrodo, tiek atsakymų turinys, tiek – su išlygomis – atsakančiojo manieros patenkino klasės bendruomenę. Be to, Sofija pasirodė esąs imlus jaunuolis, kiekvienoje naujoje apklausoje stengėsi pasirodyti vis geriau, tad klasės hierarchijoje jam be vargo atsirado vieta maždaug apie vidurį.
       Pasirodęs mokykloje nauju kostiumu, Sofija buvo įvertintas kaip iš prigimties stilingas vaikinas – čia žinota, koks dėmesys skirtinas panašiems dalykams. Be abejo, jis tuo nepiktnaudžiavo, puošdavosi ne per dažnai, tinkamomis progomis. Jam meistriškai, neįkyriai vadovavo mama, kuri ir patardavo Sofijai, ką ir kaip daryti, kad klasės bendruomenė jį dar labiau gerbtų. Greta dabartinio Stiliaus ankstesnioji mokykla atrodė tikra vargšelė su savo vyriškumo, garbės kodeksais, paremtais ironijos, jėgos ir kumščio teise. Laukdamas mamos sugrįžtant iš tėvų susirinkimo, Sofija džiūgavo.
       – Nieko sau, ne kiekvieno nosiai ši mokykla, – grįžusi stebėjosi mama. – Surinkti po šimtą litų būtiniausioms reikmėms ir dar svarstyti, ar ne per mažai, ir net nepasiteirauti, ar visi išgali... Na na.
       – Nieko tokio, mama, renkama tam, kad ilgiau užtektų, – ramino mamą Sofija. – Paprastas apdairumas.

       – išnagrinėsime sakinį, kolegos. Jonai, prašau prie lentos. Užsirašykime, – sako mokytoja ir diktuoja: – „Eikite stovyklos viduriu išilgai nuo vartų iki vartų, ir kiekvienas teužmuša savo brolį ir prietelį, ir artimą“⁷. Jau baigėte? Siūlau pradėti nuo klausimo, koks tai sakinys – vientisinis ar sudėtinis. Kaip manai, Jonai?
       – Be abejo, tai sudėtinis sakinys, kolege mokytoja, mat jame yra pora gramatinių centrų. Tiesa, pirmajame veiksnys nenurodomas. Tačiau yra aiškiai numanomas „jūs“, į jį apeliuoja tarinys „eikite“. Antras gramatinis centras – „kiekvienas teužmuša“.
       – Šaunuolis, Jonai. Nusipelnei aukšto įvertinimo. Ar galėtum pakomentuoti šio sakinio prasmę?
       – Sakinys skamba kaip įsakymas, yra normatyvinio, liepiamojo pobūdžio. Liepiantysis nenurodomas, o iš to, kad skatinama smurtui, galimos labai įvairios veiksnio identifikavimo prielaidos – nuo seniausių transcendentinių projektų iki gangsterių gaujos vado. Šiuolaikinės postmodernios konjunktūros požiūriu sakinys kažin ar politiškai korektiškas.
       – Noriu išsklaidyti tavo susirūpinimą, Jonai. Tai – istorinis paveldas, o istorinį paveldą privalome išlaikyti autentišku pavidalu.

       Sofija, kad gerai, sportiškai atrodytų, mamos padedamas, įsigijo abonementą į sveikatingumo kompleksą „Olimpic country“, kuriame buvo baseinas, treniruoklių, liaudies šokių, jėgos žaidimų salės, sauna, masažo kabinetas. Vaikinas apsirūpino suderinto dizaino gumine kepuraite ir guminėmis šlepetėmis, patogiais tautiniais drabužiais. Sofija uoliai paplaukioja jam paskirtu plaukimo takeliu, po to dar užsuka į treniruoklių salę. Sykį, gal kiek pervertinęs savo jėgas, nusprendė pasivaržyti ant horizontalaus baslio – kas ką nuo jo numuš pelų prikimštu maišu. Sofija gavo maišu per ausį, nudribo ir išsitiesė kaip ilgas ant salės grindų. Gerai, kad ant alkūnių, liemens, kojų, galvos, delnų, dubens, blauzdų, kaklo buvo užsidėjęs apsaugas. Ausyje spengė, diegė šoną. Priešininkas padėjo atsistoti ir netgi draugiškai nusišypsojo.
       Po treniruočių „Olimpic country“ Sofija nusiprausia duše ir ilgai savo kūną tyrinėja veidrodyje ieškodamas atletizmo požymių. Ramina save, kad ne viskas taip greitai pasiekiama.

       Sofija rūpestingai, neskubėdamas savo kambaryje įrenginėjo darbo vietą. Pirmiausia sudarė sąrašą, kokių baldų, mokymosi priemonių, technologinių įrengimų reikia. Studijavo katalogus, biuro baldų komplektų aprašymus. Perkant darbo stalą ypač svarbi kėdė. Gražaus dizaino, patogi, reguliuojamo aukščio ir atkaltės atlenkimo kampo kėdė padeda sukurti darbingą, kūrybingą nuotaiką. Sofija vienu metu buvo susižavėjęs biuro kėdžių šeima su visiškai automatizuotu reguliavimu. Sėdinčiajam pakako į kairiame ranktūryje įmontuotą kompiuterį įvesti kai kuriuos savo fizinius duomenis (ūgį, svorį, krūtinės, dubens apimtį), sėdėjimo tikslą, ir kėdė pati parinkdavo optimaliausią variantą, o bent kiek neteisingai atsisėdus, malonus balsas iš ranktūrio patardavo: „Prašome ištiesinti stuburą. Labai ačiū“. Mama baiminosi, kad susižavėjęs technologinėmis galimybėmis vaikas gali apleisti mokslus, pamesti galvą. Brangų daiktą galima sulaužyti ar nepataisomai sugadinti, su brangiais daiktais būtina mokėti elgtis, reikia tam subręsti. Bet ambicingi Sofijos užmojai ją labai džiugino, akivaizdu – motinos akyse brendo veržlus, atviras žmogus, tikras briedis.

       Sofija ramiai ir pavyzdingai gyveno laiku nuveikdamas visus darbus ir vis didesnius uždavinius sau keldamas. Sykį rytą jį sustabdė mama:
       – Sofija, noriu persergėti tave dėl šiokių tokių nepatogumų, kurie, tikiuosi, ilgai netruks. Nusprendžiau įrengti naują vonios kambarį. Tad nenustebk, kai atvėręs duris išvysi namie meistrus.
       – Nesirūpink, mama, – atsakė Sofija. – Tokius nepatogumus nesunkiai iškentėsiu.
       – Žiūriu aš į tave, Sofija, ir negaliu atsidžiaugti – tikru vyru tapai.
       – Neskubėk sakyti man pagiriamųjų žodžių, – kukliai nuleido akis Sofija.

       ponas Leonidas maloniai pakvietė mamą kartu su Sofija praleisti savaitgalį jo viloje ant ežero kranto.
       Sutartą dieną ponas Leonidas susodino savo svečius į džipą, ir draugija linksmai leidosi kelionėn. Kad kelias neprailgtų, ponas Leonidas pasakojo visokias istorijas.
       – Vasarnamį aš pasistačiau tik prieš porą metų. Įsivaizduojate? Atrodytų, pareigos ir atlygis už darbą tai leido padaryti gerokai anksčiau, bet aš turėjau labai daug dirbti. Be to, nenorėjau statyti vasarnamio atsitiktinėje vietoje. Vieta privalo būti įkvepianti, jūs puikiai tai suprantate. Todėl aš labai rūpestingai rinkausi. Manau, jums ten tikrai patiks.
       – Ak, kaip aš nekantrauju, – pasakė ponui Leonidui mama.
       Ponas Leonidas dėkingai pažvelgė į mamą:
       – Žinote, aš manau, kad dabar turiu vasarnamį, kuris man – tikra Dievo dovana, stebuklas, – jis grįžtelėjo į Sofiją, sėdintį ant užpakalinės sėdynės šalia mamos. Pats ponas Leonidas sėdėjo šalia savo vairuotojo. – Aš apgalvojau viską, net tokias, atrodytų, smulkmenas kaip švelnūs minkštasuolių apdangalai, beje, iš dukart dažyto karmazino.
       Trumpam stojo tyla.
       – Iš tiesų, – prašneko Sofija. – Aš manau, kad tinkamai apgalvota kiekviena smulkmena suteikia daug džiaugsmo ir patogumų.
       – Būtent, – atsiliepė ponas Leonidas. – Būtent kiekviena smulkmena. Aš esu sužavėtas jūsų sūnaus, – kreipėsi jis į Sofijos mamą. – Labai nuovokus jaunuolis.
       Džipas veikiai išsuko iš plento ir keliuku nuriedėjo link baltamūrės vilos, šviečiančios ant ežero kranto.
       Viloje svečiai išvydo menę su brangiais minkštasuoliais, padengtais purpuru ir dusyk dažytu karmazinu, jos sienos buvo iškaltos akacijos medžio lentelėmis, menės viduryje stovėjo stalas, jau serviruotas, jaukiai kūrenosi židinys.

       Sofija greitai keitėsi. Įgijo pasitikėjimo, nebesivaržė viešai reikšti savo nuomonės įvairiais visuomenės gyvenimo klausimais, ėmė dar labiau rūpintis savo manieromis.
       Sykį vaikštinėdamas miesto gatvėmis sutiko Rubeną, andai taip kilniai, broliškai su juo atsisveikinusį. Todėl stabtelėjo ir taip pakalbino:
       – Džiaugiuosi tave matydamas, brolau Rubenai. Ir štai kokį klausimą norėčiau pačiam užduoti: ar laikai dabartinę savo padėtį išties teikiančia vilties? Visokie vaikiški kikenimai, besaikis skepsis, piemeniškas gyvenimo vertinimas gali nublokšti atgal. Atsiliksi nuo gyvenimo kaitos. Sakyk, ar paties nerimas dėl to neapima?
       – Tiesą sakai, brolau Sofija, – atitarė Rubenas. – Ir pats neretai apie tai galvoju, tik vis nenumanau, ko griebtis, kad savo padėtį pagerinčiau.
       – Matau, kad rimtas žmogus esi, atsakingai vertini savo reikalus, – ramiai kalbėjo Sofija. – Galbūt vertėtų pačiam mokyklą pakeisti, taip, kaip aplinkybių verčiamas, tai padariau aš. Ir viskas tik į gerą išėjo. Todėl norėčiau palinkėti tau drąsos ir ryžtingo veikimo, brolau Rubenai.
       Sofija atsisveikino, Rubenas nesuspėjo nė atsakyti. Tačiau Sofija nujautė, kad Rubenas įsidėjo jo žodžius į galvą, ir pasitenkinimas užliejo širdį.

       grįžęs iš mokyklos, Sofija pirmiausia prisileido vonią vandens. Artėjo diena, kai ateis meistrai ir pakeis vonią nauja, Egipto gamybos. Ilgai jis mėgavosi vandens aksomine šiluma, šampūno kvapų palaima. Ir dėl mamos buvo labai smagu, mat po jų viešnagės viloje ponas Leonidas padovanojo mamai žiedą iš tyriausio aukso. Vaikinas suprato: gyvenimas klostosi teisinga linkme, nors nujautė ateityje dar visokių išbandymų būsiant.

       Rubenas lanko ne tik tą pačią mokyklą, bet mokosi ir toje pačioje klasėje kartu su Sofija! Vaikinų džiaugsmui nėra ribų.
       Tik Sofijai truputį nepatogu, kad jis andai priskyrė draugui melancholiją. Po pamokų jiedu nuėjo į kavinaitę, Sofija nusipirko arbatos su avietėmis ir ananasais, Rubenas – su vyšniomis. Sofija prisipažino pasidavęs akimirkos silpnumui, netinkamai pagalvojęs apie draugą, ir Rubenas atleido bičiuliui.
       „...pasišaukė...“ – mokytis!

       įveikęs semestrą, Sofija suprato esąs pasiruošęs tikram, nuosekliam tobulėjimui. Savo santūraus dizaino kambaryje buvo įsirengęs patogią ir funkcionalią darbo vietą, aprūpintą moderniomis technologijomis, ranka pasiekiamais darbo įrankiais. Kita vertus, čia buvo viskas, ko gali prireikti maloniam, turiningam poilsiui, – muzikinis centras, stilinga etažerė, skirta spalvotiems žurnalams ir prekių katalogams, nuolat atnaujinama kompiuterinių žaidimų kolekcija, supamoji kėdė, molbertas, ožkos vilnų pledas ant kušetės – visko ir neišvardysi.
       Vonios kambaryje puikavosi nuostabi, Egipte pagaminta, vonia su moderniausiu keraminiu nuotėkų 50 cm vamzdžio fragmentu, firmos dovana savo klientams. Sofija reguliariai prausdavosi ir maudydavosi toje vonioje, trindavo savo jauną kūną kremais, aliejais, ir sklido nuo jo kūno meilus kvapas. Žodžiu, gyvenimas pamažu, subtiliai tarsi išmintingas auklėtojas įsuko vaikiną į savo verpetą, ir Sofija nuovokiai mokėsi naudotis jo teikiamomis gėrybėmis.

       viena iš tokių gėrybių, žinoma, yra kulinarija. Sofija pietavo kinų restorane, valgė žuvį su saldžiarūgščiu padažu; užsibrėžė tikslą išmokti valgyti lazdelėmis. Sofija – kebabo lankytojas! Kavinės šeimininkas, abejingai žiūrėdamas pro langą, galanda ilgus peilius, po to jais ima drožti pakabintą avienos gabalą. Sofija sutrikęs, jam baisoka, ir vėliau nuramina tik kvapnus, sultingas kebabas. Sofija azartiškai perka prieskonius, jų mišinius, uodžia kvapus, trūkteli į nosį raudonosios paprikos, ilgai čiaudėja ir juokiasi juokiasi... Štai jis jau savo virtuvėje gamina tortiljas de chavina, nori nudžiuginti mamą, kuri po valandos grįš iš darbo. Išsimiltuoja, pribarsto miltų virtuvėje, paskui – prieškambaryje, vonioje ir svetainėje. Pagaliau šiaip ne taip užminko tešlą, šaukštu deda į ją margarino, pirštais bando šaukštą nuvalyti, sukrėsti likučius, susirūpinęs ta pačia ranka brūkšteli sau per plaukus.

       po begal įdomių ir kiek alinančių kulinarinių pratybų Sofija atrado nuostabių, tiesiog stulbinamų dalykų. Tie atradimai kėlė daug minčių, ugdė fantaziją, kūrybinę vaizduotę, ir Sofija nedelsdamas su bendraminčiais įkūrė repo grupę, kurios populiariausias gabalas buvo:
       – ...tik gerai išvalytas aliejus žinau aha aha aliejus geriau alyvuogių be konservantų je nebūk lūzeris skaityk atidžiai etiketę riebalams sakom comme si comme ca nelįskit mes apsisprendę ir kviečiam daržoves je daugybę šviežių nuplautų daržovių geriau jau jaunas veršelis be kliaudos aviena jautiena vištų krūtinėlės žuvytės aha aha kaip gerai tos žuvytės japonai ilgiausiai gyvena būk būk reikalauju japonas vienas du ženki kartu japone nedrįsk nevartok pasenusio maisto trečią dieną tiesiog aha privalai jį utilizuoti ir riešutai broli riešutai ir vaisių gausybė ir dar je ragaišis neraugintos tešlos labai...

       patiekalų įvairovė kurstė natūralų domėjimąsi geografija. Sofija įknibo į pasaulio žemėlapį ir Centrinėje Afrikoje, visai arti pusiaujo, Tanganikos ežero šiaurinėje pakrantėje atrado Burundį. Paslaptingai skambėjo tos tolimos šalies vardas. Sofija nenurimo, kol neišsiaiškino, kad Burundis yra prezidentinė respublika su sostine Bužumbūru. Ribojasi su Tanzanija, Zayru ir Ruanda. Gyventojai – daugiausia burundžiai, bet yra ir pigmėjų, suahelių bei vienas kitas europietis. Verčiasi kavos auginimu ir jos eksportu.
       Tiesa, širdies gilumoje vaikinas suvokė, jog žinios apie Burundį nėra esminė informacija, ją panaudosi nebent rinkdamasis atostogų kelionės maršrutą ar norėdamas prieš mergaites pasipuikuoti. Ir tai kažin, baisiai čia joms rūpi kažkoks Burundis.

       po ilgų studijų ir nemigos naktų Sofija vis dėlto rado kompromisą, sušvelninantį prieštaravimą tarp gausybės griežtų draudimų ir baisingai prieštaringos gyvenimo įvairovės. To kompromiso vardas – reliatyvumo teorija. Šaunuolis Einšteinas! Sofija nepasitenkino tuo, ką davė mokykla. Perskaitė genialaus fiziko biografiją, parašytą kažkokio akademiko, gerai įsiminė gyvenimo faktus ir visai nesuprato teorinės dalies. Tačiau vaikinas nenusiminė, mat išvados, reziumė jo abejojantį protą patenkino su kaupu. Jei jau laikas judant šviesos greičiu išlinksta, jeigu tas nepajudinamas dydis, pasirodo, kaip reikiant įsibėgėjus dar ir kaip pajudinamas, tai, dovanokit, koks dydis šiame gyvenime apskritai nepajudinamas? Atsakymas vienas – nėra tokių, ir tai ramina. Vadinasi, griežtas reglamentas tėra rekomendacinio pobūdžio, gerbtinas kaip istorinis paveldas. Aha, fizinis kūnas negali judėti greičiau už šviesos greitį. Kur pasideda tas kūnas, viršijęs leistiną greitį, Sofija taip ir neišsiaiškino, tačiau nustatyta protinga riba – gerai, nėr čia ko mėginti perspjauti patį Dievą.

       „turėjo bobutė žilą oželį, ir oželis pabėgo... į tyrus... aha, aha... ir visas nuodėmes, tautos nusikaltimus nunešė į dykumą, kas čia tokio... tokia nieko sau improvizacija, ką? Jau tie oželiai...“ – galvoja sau Sofija ir prisimena trumpą pašnekesį gatvėje apie etiketą. „Tuojau pakeli ir neši iš čia cigarečių pakelį, kurį numetei. A girdi, ožy?“
       Tęsinio Sofija negirdėjo, nes greitai perėjo į kitą gatvės pusę.

       – ...genetikos specialistai teigia, jog pirmos mišrūnų, hibridų kartos pasižymi išskirtiniu gyvybingumu. Todėl, pavyzdžiui, Brazilijoje, kuri yra tikras rasių ir tautų katilas, šokama samba ir vyksta audringi karnavalai. Be to, kreolai, mulatai – puikūs sportininkai. Visas intensyvus žemės ūkis remiasi hibridinių augalų veislių kūrimu…
       Sofija sėdi gyvosios gamtos pamokoje, įdėmiai klauso argumentuotai kalbančio mokytojo ir prisimena nuotrauką, matytą žurnale. Tiksliau, ne nuotrauką, o piešinį, kuriame pavaizduotas kentauras – žmogarklys ar arkliažmogis, arklio kūnu ir žmogaus galva garbanotais plaukais. Kokios galėtų būti jo panaudojimo intensyvioje žemdirbystėje galimybės? Galbūt kentauro patelės labai pieningos ir jų pieną sveika gerti? Tikriausiai jį tiktų vadinti kumysu, nors kažin... Feministės įsižeistų. O ar etiška būtų kentaurus kinkyti? Ir visiškai neaišku dėl auginimo mėsai – iškart kanibalizmu apkaltintų, dievaži...

       per atostogas vaikinas nesiveržė į miestą, likdavo vasarnamyje savaitei, skaitydavo, galvodavo, laistydavo ir pjaudavo, kompiuterinius žaidimus žaisdavo, vakarais prie televizoriaus sėdėdavo. Ir štai kartą Sofija žiūrėjo viktoriną, kurios vedėjas vis iš geografijos klausimus uždavinėjo. Sofija kiek nuobodžiavo, žvelgė į ekraną išsiblaškęs, kol jo klausos nepasiekė vienas vedėjo klausimas.
       – Gerbiami televizijos žiūrovai, siūlau ir jums dalyvauti viktorinoje: kokiame žemyne yra Burundžio valstybė ir koks miestas – šios šalies sostinė? Pirmas paskambinęs į studiją ir teisingai atsakęs laimės puikius mūsų laidos marškinėlius. Kartoju klausimą...
       Sofija nė pats nepajuto, kaip ranka skubiai stvėrė mobilųjį telefoną. Suspėjo. Sofija buvo pirmas, atsakęs į klausimą.
       „...išėjimo...“ – vadyba!

       Sofija sutaisė lygintuvo kištuką, deja, pamiršo laidus izoliuoti. Teigiamas ir neigiamas laukai susitiko per anksti, ne vietoje, pasigirdo pokštelėjimas, iš rozetės rūktelėjo dūmai, ir Sofija pajuto šį tą daugiau nei nuostaba – net loštelėjo. Netrukus atėjusiam susinervinusiam laiptinės kaimynui vaikinas mėgino pasiaiškinti, kad tik taisė lygintuvą. Išgirdo pirmąją marketingo taisyklę:
       – Nekišk nagų kur nereikia, prosus turi taisyti meistrai.

       neginčydamas paties teiginio, kad lygintuvų – arba prosų – technine priežiūra privalo užsiimti profesionalai, Sofija susimąstė apie reglamentą. Na gerai, iššaudė tie saugikliai laiptinėje, – ar tai suteikia teisę labai perspektyvų jaunuolį barti, vartojant tokius grubius žodžius kaip „nagų“? Kaimyno nejautra sužeidė jautrią jaunuolio prigimtį – ne kas nors kitas, o pats Sofija baisiai rizikavo kišdamas kištuką rozetėn. Kodėl tas grubus žmogus, besišvaistantis tokiais išsireiškimais kaip „nekišk nagų...“, apie tai nė nepagalvojo?! Ambicinga, veržli jaunuolio prigimtis negalėjo su tuo taikstytis, ir Sofija suprato, kad privalo tapti lyderiu.

       mama vieną dieną nuvedė Sofiją pas fortepijono mokytoją. Prieš tai ji vaikui parūpino baltutėlaitį, dailų it gulbė fortepijoną. Jį pastatė svetainėje, netoli komodos, su kuria nuo šiol instrumentas sudarė vieningą interjero kompleksą (pagal dialektinį priešybių kovos bei vienybės principą).
       – Jei tikitės, kad sūnus gali siekti atlikėjo karjeros, jau per vėlu, – pasakė mokytoja, pusamžė moteris.
       – Ne, nesiekiame atlikėjo karjeros, – atsiliepė mama. – Vaikas sau kelia aukščiausius lavinimosi reikalavimus, nori būti visapusiškas. Išmokykite jį visų stilių muzikos. Tik tiek.
       – Tikra tiesa, – pritarė Sofija. – Išmokykite visų įmanomų stilių.
       – Ką gi, gerai, – gūžtelėjo pečiais mokytoja. Sofija tik vėliau suprato, ką tasai gūžtelėjimas iš tiesų reiškia.

(Bus daugiau)

       ¹ Sofija – aukštųjų sferų būtybė, paskutinis eonas, kuris suklydo, puolė, ir Pleromoje (visumoje) radosi trūkumas. Sofija yra ji, eonas galbūt turėtų būti jis. Kita vertus, eonai buvo androginai (lot. androgynos – dvilytis, hermafroditas), turintys vyriškų ir moteriškų bruožų. Bet kuriuo atveju autorius siūlytų per daug neklimpti nei į gnostines, nei į semantines interpretacijas. Tarkime, deivė Atėnė labai sėkmingai išlindo iš Dzeuso galvos, bet ši aplinkybė nė kiek nepakenkė juodviejų santykiams – Atėnė buvo mėgstamiausia Olimpo šeimininko dukrelė, nors piktavaliai pedantai ir mėgintų prikaišioti, esą dar neaišku, kas čia iš tiesų mamytė ir kas – tėvelis. Tiesiog – šlovė jiems abiem, šaunuoliai, kad nesutriko, rado išeitį ir išliko korektiški. Tas nesiliaujantis aiškinimasis, kaip viskas vyksta, užuot pasitelkus atlaidumą, supratimą ir puikią nuotaiką... Ir – šypsenų, daugiau šypsenų. (Atgal>>>)
       ² Jono apokrifas. Tai vienas iš Nag Hammadi (Egiptas) 1945 metais rastų apokrifinių tekstų rinkinio.
       Apokrifas – judėjų ir ankstyvųjų krikščionių literatūrinis veikalas, nesutampantis su oficialiu religiniu mokymu ir dėl to neįtrauktas į kanonines biblijos knygas. (Atgal>>>)
       ³ Pradžios knyga 5, 6–7. (Atgal>>>)
       ⁴ Pradžios knyga 5, 30–31. (Atgal>>>)
       ⁵ Iš 13, 2. (Atgal>>>)
       ⁶ Pusbalsiu (it.). (Atgal>>>)
       ⁷ Iš 32, 27. (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt