prisiminimai_apie_kubos_revoliucini_kara       „Prisiminimai apie Kubos revoliucinį karą“ – klasikiniu virtęs Ernesto Che Guevaros pasakojimas apie garsųjį 1956–1959 m. sukilimą, pakeitusį tiek Kubą, tiek ir patį legendinį partizaną – pradėjęs kaip karo medikas ilgainiui jis tapo visame pasaulyje žinomu revoliucionieriumi. Prisiminimai papildyti Che Guevaros dukters, Aleida Guevara March įvadu bei autentiškomis to laikotarpio nuotraukomis. 2008 m. remdamasis Che Guevara knygomis „Prisiminimai apie Kubos revoliucinį karą“ bei „Bolivijos dienoraštis“ režisierius Stevenas Sorderbergas sukūrė nemenko pasisekimo sulaukusius filmus „Guerrilla“ ir „The Argentine“.

       

 

       

       Vertėjo žodis

       

       Šią Che Guevaros knygą sudaro dvi atskiros viena kitą papildančios dalys. Pirmoji yra būtent tokia, koks buvo jos pirmasis leidimas 1963 m. Kuboje. Perskaitęs jau išspausdintą knygą, Che Guevara savo kopijoje pieštuku pažymėjo kelias pastabas ir padarė korekcijų, kurios įtrauktos į šį leidimą. Antrąją dalį sudaro rašiniai apie Kubos revoliucinį karą, Che Guevaros parašyti po 1963 metų. Šiuose tekstuose Che grįžta prie tam tikrų esminių karo epizodų, taip pat pateikia labiau apibendrinančią politinę šio karo, kuris tęsėsi nuo 1956 m. gruodžio 2 d. iki 1959 m. sausio 1 d., analizę.

 

       Knygoje taip pat pateikiama to laikotarpio nuotraukų iš parti­zanų gyvenimo, o tie skaitytojai, kurie mažiau susipažinę su šio karo kontekstu ir dalyviais, knygos gale ras rodyklę, kuri padės orientuotis.

 

       Vertėjas

       

 

 

       Įžanga

       

       Jau seniai norėjome parašyti mūsų revoliucijos istoriją, kad parody­tume, kokia ji įvairialypė. Dažnai parašyti tokią istoriją ir privačiai, ir viešai reiškė norą daugelis revoliucijos lyderių. Bet atsiranda be­galės darbų, metai bėga, o prisiminimai apie sukilimą traukiasi į praeitį. Šie įvykiai, jau priklausantys Šiaurės ir Pietų Amerikos istorijai, dar nebuvo deramai aprašyti.

 

       Todėl čia pateiksiu susirėmimų, puolimų ir mūšių, kuriuose mes visi dalyvavome, asmeninių prisiminimų grandinę. Nenoriu, kad šis fragmentiškas pasakojimas, paremtas atsiminimais ir keletu skubotų pastabų, būtų laikomas išsamia ataskaita. Prie­šingai, tikiuosi, kad visi, dalyvavę šiuose įvykiuose, atitinkamai jį papildys.

 

       Dėl to, kad per visą karą kovojau tik tam tikroje Kubos terito­rijos dalyje, žinoma, negalėjau dalyvauti mūšiuose ir įvykiuose kitur. Vis dėlto manau, kad norint prisiminti mūsų revoliucinius veiksmus geriausia pradėti nuo pirmojo mūšio, vienintelio pralai­mėto mūšio, kuriame dalyvavo Fidelis Castro, – netikėto antpuo­lio Alegria de Pijuje.

 

       Daug kas išgyveno šį mūšį, tad kiekvieną iš jų kviečiu papildyti istoriją, papasakoti savo prisiminimus, tik prašau, kad pasakojimai būtų tikslūs ir teisingi. Pasakotojai neturėtų apsimesti, kad buvo ten, kur nebuvo, tam, kad perdėtų savo žygdarbius. Taip pat reikėtų vengti netikslumų. Prašau, kad parašę kelis puslapius pagal savo sugebėjimus, žinias ir išsilavinimą jie kritiškai viską peržvelgtų ir išmestų kiekvieną žodį, kuris nesutampa su faktais ar kur tie faktai nėra tikslūs. Su šia intencija ir pats pradedu pasakojimą.

 

       Ernesto Che Guevara

       1963 m.

 

 

 

       Ernesto Che Guevara. Prisiminimai apie Kubos revoliucinį karą

       

       Alegria de Pijus

       

       Alegria de Pijus yra Orientės provincijoje, Nikero savivaldybėje, netoli Kruso kyšulio, kur 1956 m. gruodžio 5 d. mus netikėtai už­klupo diktatūros pajėgos.

 

       Buvome išsekę po ne tiek ilgo, kiek skaudaus žygio. Gruodžio 2 d. išsilaipinome vietovėje, žinomoje kaip Koloradaso paplūdimys. Buvome pametę beveik visą savo mantą, o su nepatogiais naujais auliniais batais per druskingas pelkes vilkomės visą amžinybę. Beveik visi kariai kentėjo nuo atvirų pūslių ant pėdų, bet auliniai ir grybinės infekcijos nebuvo vieninteliai mūsų priešai. Kubą pasie­kėme po septynių dienų kelionės prastu laivu per Meksikos įlanką ir Karibų jūrą, be maisto, beveik visi kentėjome nuo jūrligės, nes buvome nepripratę prie kelionių jūra. Iš Tukspano uosto išvykome lapkričio 25 d., buvo labai vėjuota, plaukioti jūroje uždrausta. Visa tai paveikė mūsų būrį, sudarytą iš žalių naujokų, niekada nedaly­vavusių mūšyje.

 

       Iš amunicijos mums buvo likę tik šautuvai, šovininės ir keletas sudrėkusių šovinių. Mūsų vaistų atsargos seko, o daugelis krepšių pa­simetė pakeliui pelkėse. Naktį prieš tai ėjome per vieną iš Nikero cukraus gamyklos cukranendrių laukų, tuo metu priklausiusių Julio Lobo. Cukranendrėmis mums pavyko numalšinti alkį ir troškulį, bet, stokodami patirties, palikome jų žievių ir išspaudų pėdsakų. Vis dėlto gvardijai, kuri sekė paskui mus, tai neturėjo jokios reikšmės, nes, kaip sužinojome po daugelio metų, mus išdavė ir iki mūsų atvedė mūsų pačių vedlys. Kai naktį prieš tai buvome sustoję poilsio, jį paleidome. Šią klaidą vėliau, per ilgą mūsų kovą, pakartojome dar kelis kartus, kol pasimokėme, kad pavojingose vietovėse nereikėtų pasitikėti civiliais, apie kurių praeitį nieko ne­žinome. Tokiomis aplinkybėmis jokiu būdu neturėjome paleisti to apsišaukėlio vedlio.

 

       Gruodžio 5 d. rytą tik keletas iš mūsų galėjo žengti bent žingsnį. Beveik visiškai bejėgiai šiek tiek paėjėdavome, o tuomet melsdavo­me ilgo poilsio. Kadangi visi buvo labai nusilpę, duotas įsakymas sustoti cukranendrių lauko pakraštyje, krūmynuose šalia tankaus miško. Daugelis iš mūsų pramiegojo visą rytą.

 

       Vidudienį pastebėjome neįprastą sujudimą: netoliese pradėjo sukiotis paiperiai ir kiti maži kariniai bei civiliniai lėktuvai. Kai kurie mūsiškiai toliau ramiai kirto ir valgė cukranendres ir nesu­vokė, kad yra puikiai matomi priešo lėktuvų, kurie dabar jau lėtai skraidė pažeme. Buvau karių gydytojas, taigi turėjau gydyti pūs­lėtas kojas. Pamenu savo paskutinį pacientą tą rytą – compañero* Humberto Lamotte. Tai buvo jo paskutinė diena šiame pasaulyje. Iki šiol matau, koks pavargęs ir kenčiantis Humberto žygiavo iš mano paskubomis įrengto pirmosios pagalbos punkto į savo postą, vienoje rankoje nešdamasis batus, kurių negalėjo avėti.

 

       Compañero [Jesúsas] Montané ir aš atsirėmę į medį kalbėjomės apie savo vaikus, valgėme savo skurdžias pusės dešrelės ir dviejų sausainių porcijas, kai išgirdome šūvį. Po kelių akimirkų ant mūsų aštuoniasdešimt dviejų žmonių grupės pasipylė kulkų kruša (bent jau taip atrodė). Mums tai buvo kovos krikštas. Mano šautuvas ne­buvo iš gerųjų – sąmoningai tokio paprašiau, nes dėl užsitęsusio astmos priepuolio, nuo kurio kentėjau per visą mūsų kelionę jūra, jaučiausi siaubingai ir nenorėjau būti kaltas dėl to, kad be reikalo paėmiau gerą ginklą. Sunkiai pamenu, kas buvo paskui, mano prisi­minimai jau migloti. Po pirmosios šūvių papliūpos pasirodė [Juanas] Almeida, tuomet kapitonas. Jis prašė nurodymų, bet nebuvo nieko, kas galėtų juos duoti. Vėliau man papasakojo, kad Fidelis veltui stengėsi suburti visus į gretimą cukranendrių lauką, kurį buvo ga­lima pasiekti kirtus proskyną. Buvo per daug netikėta, o apšaudo­ma – per smarkiai. Almeida nubėgo vadovauti savo grupei. Vienas compañero man po kojomis numetė amunicijos dėžę. Aš parodžiau į ją, o jo kančios apimtas veidas, kurį aš puikiai prisimenu, rodos, bylojo: „Jau per vėlu amunicijai“, ir tučtuojau pasuko cukranendrių lauko link. (Vėliau jį nužudė Batistos pakalikai.)

 

       Tai turbūt buvo pirmas kartas, kai man tiesiogine prasme reikėjo pasirinkti: pasišvęsti medicinai ar atlikti revoliucijos kario parei­gą. Priešais mane, po mano kojomis, gulėjo pilnas krepšys vaistų ir amunicijos dėžė. Abu nešti buvo per sunku. Palikęs vaistus, paė­miau amuniciją ir susiruošiau kirsti proskyną link cukranendrių lauko. Pamenu Faustino Pérezą, klūpantį ant kelių krūmuose ir šaudantį iš automato. Netoli manęs prie cukranendrių lauko trau­kė compañero [Emilio] Albentosa. Šūvių papliūpa kliudė mus abu. Pajutau aštrų smūgį į krūtinę ir žaizdą kakle. Buvau tikras, kad žuvau. Albentosa, vemdamas krauju ir smarkiai kraujuodamas iš gilios žaizdos, kurią padarė 45-ojo kalibro kulka, šaukė kažką panašaus į: „Jie mane nužudė“, ir pradėjo šaudyti, nors aplinkui nieko nebuvo. Išsitiesęs ant žemės pasakiau Faustino: „Man ga­las“, o šis, vis dar šaudydamas, pažvelgė į mane ir atsakė, kad tai niekis, bet iš jo akių supratau, kad aš žuvęs.

 

       Vis dar gulėdamas ant žemės šoviau miško pusėn, paskatintas to paties impulso, kaip ir mano sužeistas draugas. Pradėjau gal­voti apie geriausią būdą numirti, kadangi tą akimirką viskas atrodė prarasta. Prisiminiau seną Džeko Londono apsakymą, kuriame herojus, suvokdamas, jog jam teks mirtinai sušalti Aliaskos lede, atsiremia į medį ir pasiruošia numirti oriai. Tai buvo vienintelis dalykas, kuris atėjo man į galvą. Kažkas klūpėdamas sušuko, kad mes pasiduotume, ir aš išgirdau sakant (vėliau sužinojau, jog tai buvo Camilo Cienfuegos žodžiai): „Čia nepasiduoda niekas!“ ir keikiantis. Prie manęs susijaudinęs ir sunkiai kvėpuodamas priėjo [José] Ponce, parodė man šautinę žaizdą – atrodė, lyg jo plaučiai būtų buvę suvarpyti. Jis pasakė, kad yra sužeistas, abejingai atsa­kiau, jog aš taip pat. Tuomet Ponce su kitais nesužeistais draugais nušliaužė cukranendrių lauko link. Paskui buvau vienas, tiesiog lau­kiau mirties. Priėjo Almeida ir pradėjo kalbinti mane judėti į priekį. Nepaisydamas didžiulio skausmo, nušliaužiau į cukranendrių lau­ką. Ten išvydau didį compañero Raúlį Suárezą, kurio nykštį nuplėšė kulka, jį dabar tvarstė Faustino Pérezas. Tuomet viskas susiliejo. Reginys tuo pat metu buvo ir „dantiškas“, ir groteskiškas – pavyz­džiui, vienas apkūnus kovotojas bandė pasislėpti už cukranendrės stiebo, o kitas vyras be jokios aiškios priežasties gaudžiant šūviams vis šaukė tylos, tuo tarpu pažeme skraidantys lėktuvai bombardavo lauką ir taip tik dar labiau didino sąmyšį.

 

       Vadovaujant Almeidai suorganizuota grupė, už kurią buvo atsa­kingi Ramiro Valdésas, tuo metu leitenantas, ir compañeros [Rafa­elis] Chao bei [Reynaldo] Benítezas. Almeidos vadovaujami, kirtome paskutinę ežią tarp cukranendrių eilių ir pasiekėme miš­ką, kur buvo saugiau. Iš cukranendrių lauko pasigirdo pirmieji šūksniai: „Ugnis!“ ir pakilo ugnies bei dūmų stulpai. Bet dėl to negaliu būti tikras – labiau galvojau apie pralaimėjimo kartėlį ir neišvengiamą mirtį.

 

       Judėjome tol, kol tapo neįmanoma eiti tamsoje, o tuomet nuspren­dėme atsigulti ir miegoti visi kartu apsikabinę, alkani, ištroškę ir pasiūlė 10 000 dolerių ir karinį laipsnį už Fidelio nužudymą. Judėjome tol, kol tapo neįmanoma eiti tamsoje, o tuomet nusprendėme atsigulti ir miegoti visi kartu apsikabinę, alkani, ištroškę ir puolami moskitų. Tai buvo mūsų ugninis krikštas. 1956 m. gruodžio 5 d., Nikero pakraštys. Taip prasidėjo tai, kas vėliau virto Sukilėlių armija.

 

       Ernesto Che Guevara. Prisiminimai apie Kubos revoliucinį karą: memuarai. Iš ispanų ir anglų kalbų vertė Rimas Malickas. Kaunas: Kitos knygos, 2009.

 

 

       Che_Guevara_Santa_Klara

       Iš kairės į dešinę: José Argudínas, Che Guevara, Aleida March, Harry Villegasas ir Ramónas Pardo Guerra Santa Klaros centre