„Motociklininko dienoraštyje“ Ernestas Che Guevara aprašė savo 1952 m. kelionę po Pietų Ameriką, nusidriekusią per Argentiną, Čilę, Peru, Boliviją ir Venesuelą. Būsimam revoliucionieriui, o tada - medicinos studentui, buvo vos 23 metai. Galingu motociklu „La Ponderosa II“ du draugai nukeliavo 12 tūkstančių kilometrų, savo akyse matė Lotynų Amerikos gyventojų skurdą ir neviltį. Vaikinams teko padirbėti įvairiausių darbų – nuo gaisrininkų iki futbolo trenerių, patirti meilės istorijų ir nuolat sukti galvas, kaip susirasti maisto ir prisiglausti nakčiai. „Motociklininko dienoraštis“ - jaudinančių dramų ir banalių komedijų pilni užrašai - atskleidžia to meto Pietų Amerikos panoramą, pasakoja apie jos gyvenimą, nelaimes ir džiaugsmus, apie čia klestinčią socialinę neteisybę. Būtent po šios kelionės Che Guevarai kilo mintis, kad visos Lotynų Amerikos šalys yra vienas darinys be jokių sienų, kuris gali kilti į kovą už laisvę ir socialinį teisingumą. Knygoje pateikiamas Ernesto Che Guevaros dukters Aleidos įvadas ir pastabos pirmajam leidimui. Dienoraštis gausiai iliustruotas paties Che Guevaros fotografuotomis kelionių nuotraukomis.

       Aleida Guevara March
       Įvadas 

       Kai pirmąkart skaičiau šiuos užrašus, jie dar nebuvo virtę knyga, ir aš visai nenutuokiau, kas juos parašė. Kadangi tuomet buvau dar jauna, pasijutau artima tam žmogui, kuris taip nuoširdžiai pasakojo savo nuotykius. Vėliau beskaitydama, aišku, ėmiau įtarti, kas tas žmogus, ir buvo tikra laimė sužinoti, jog esu jo dukra.

       Neketinu jums išpasakoti to, ką patys atrasite skaitydami šį kūrinį, bet neabejoju, kad perskaitę vėl norėsite sugrįžti į kai kuriuos puslapius, kad pasimėgautumėte tuo aprašytu grožiu ir tais stipriais, kunkuliuojančiais jausmais.

       Buvo akimirkų, kai tarsi išplėšdavau iš Granado jo vietą ant motociklo, stipriai prisispausdavau prie tėčio nugaros ir keliavau kartu per kalnus ir ežerus. Prisipažinsiu, kad palikdavau jį vieną tik kai kada. Ypač tada, kai jis galėdavo taip įspūdingai aprašyti tai, ką patyrė, kaip aš pati niekada negalėčiau papasakoti, ir savo veiksmais dar kartą įrodė, koks jis gali būti doras, bet netradicinis žmogus.

       Atvirai kalbant, skaitydama jutau, kad vis labiau ir labiau įsimyliu tą jaunuolį, kuriuo buvo mano tėvas. Nežinau, ar išgyvensite šiuos jausmus kartu su manimi, bet puslapis po puslapio sekdama jo kelionę, geriau pažinau jaunąjį Ernestą, kuris išvyko iš Argentinos, trokšdamas nuotykių ir svajodamas apie didžius dalykus, bet atrasdamas mūsų žemyno tikrovę, brendo kaip žmogus ir kaip sociali būtybė.

       Pamažėle pamatėme, kaip jo svajonės ir siekimai pasikeitė. suvokęs daugelio žmonių skausmą ir rūpesčius, jis pats persismelkė tuo sopuliu.

       Jaunuolis, kuris iš pradžių mus juokino savo paikystėmis ir beprotystėmis, vėliau ima jaudinti – kuomet pasakoja apie sudėtingą Lotynų Amerikos indėnų pasaulį, jų skurdą ir nuolatinį išnaudojimą. nepaisant to, jis nestokoja humoro, kuris visad buvo jam būdingas, tik dabar jau kitoks: daug įžvalgesnis, daug subtilesnis.

       Mano tėvas, „ese, el que fue“ (tas kuris buvo), mums parodo Lotynų Ameriką tokią, kokią mažai kas pažįsta, aprašydamas gamtovaizdį tokiais žodžiais, kurie nuspalvina atvaizdą, pasiekiantį mūsų jusles, mes matome daiktus, kurie išliko jo akies tinklainėje.

       Jo proza gaivi, jo vartojami žodžiai mums leidžia išgirsti dar niekad negirdėtus garsus, kuriais mes tarsi įsiliejame į tą aplinką, pribloškusią jo romantišką prigimtį tiek grožiu, tiek brutalumu, o kartu jo kalbėjimas niekuomet nepraranda švelnumo, net kai jo revoliuciniai siekiai tampa daug šiurkštesni, nes jis suvokia, kad labiausiai varguoliams reikia ne jo, kaip gydytojo, žinių ir pagalbos, bet jo stiprybės ir atkaklumo, siekiant sukelti socialinius pasikeitimus, kad jie vėl atgautų orumą, kuris iš jų gyvenimo buvo atimtas ir per amžius trypiamas.

       Tas jaunas nuotykių ieškotojas, trokšdamas žinių ir gebėdamas be galo mylėti, parodo mums, kad teisingai suprasta realybė gali giliai įsismelkti į žmogų ir net pakeisti jo mąstymą.

       Perskaitykite šiuos užrašus, parašytus su tokia meile, taip sklandžiai ir nuoširdžiai, kurie labiau nei bet kas suartino mane su mano tėvu. tikiuosi, jog jais mėgausitės, ir linkiu, kad galėtumėte keliauti kartu.

       O jei kartais pasitaikytų proga iš tikrųjų keliauti jo keliais, su liūdesiu pamatytumėte, jog daugelis dalykų vis dar nepakitę ar net pablogėję, ir tai bus iššūkis mums visiems – kaip ir tam jaunuoliui, kuris po daugelio metų tapo Che, – tiems, kurie jaudinamės matydami kaip realybė palaužia pačius silpniausius, tiems, kurie įsipareigojame padėti sukurti daug teisingesnį pasaulį.

       Dabar jus palieku su žmogum, kurį pažinau ir kurį myliu taip stipriai dėl to, kad mokėjo parodyti ir savo stiprybę, ir švelnumą.

       Gero skaitymo! Tik pirmyn!

       2003 liepa


                   


       Aleida March de la Torre
       Pastabos pirmajam leidimui 

      Ernesto Guevaros de la Serna „Kelionės užrašai“ pirmą kartą buvo transkribuoti iš asmeninio Che archyvo. Visi nutikimai, peripetijos ir milžiniškos avantiūros, dėl kurių jaunuoliui buvo verta išvykti į kelionę pažinti Lotynų Ameriką, tapo pasakojimu.

       šie „užrašai“ pirmiausia atsirado dienoraštyje, kurį Ernestas rašė tuomet, kai 1951 metų gruodį kartu su draugu Albertu Granadu nusprendė iškeliauti taip trokštamu maršrutu. Jį pradėjo Buenos Airėse, vėliau suko Atlanto vandenyno pakrantės link, prie Pampos, per Andų kalnyną – į Čilę, o iš čia atsirado proga keliauti į šiaurę, į Peru ir Kolumbiją, kol pagaliau pasiekė Karakasą.

       Vėliau Ernestas pats šiuos įspūdžius perkūrė kaip pasakojimus. Jie pateikiami skaitytojui taip, kad kuo labiau priartintų prie paties Che gyvenimo ir ypač – kad atskleistų mažai žinomą jo gyvenimo etapą, pilną stulbinančių poelgių, jo kultūrinį brendimą ir jo, kaip pasakotojo, gebėjimus – tai, nuo ko pradėjo formuotis jo stilius, išplėtotas vėlesniuose darbuose.

       Tai ir galimybė įvertinti tuos ypatingus pokyčius, kurie įvyksta jo viduje, kai jis pažįsta Lotynų Ameriką „iš vidaus“, suvokia pačią jos esmę ir vis giliau perpranta Lotynų Amerikos identitetą, kas paverčia jį naujosios Amerikos istorijos pranašu.

       Havana, Kuba, 1993


                  

      Cintio Vitier
      Prologas

      Jeigu tektų pasirinkti vieną Lotynų Amerikos herojų, kuris laisvės žygiais – nuo Bolivaro laikų iki šių dienų – yra patraukliausias ne tik Lotynų Amerikos, bet ir viso pasaulio jaunimui, tai tas herojus, be abejo, yra Ernestas Che Guevara. Nors po mirties jis tapo šiuolaikiniu mitu, tikroji jo charizmos paslaptis greičiausiai buvo jo jaunatviškas gyvybingumas, jo drąsa ir tyrumas, jo jaunystė – ir mitinės figūros įvaizdis visa tai tik išaukštino.

      Tapti mitu ir simboliu tokiai viltis išbarsčiusių, bet tvirtai tikinčių ateitim žmonių miniai reiškia būti didžia ir patrauklia asmenybe. Gerai, kai taip yra: istorinė utopija reikalauja veidų, tai įkūnijančių. Bet neturime pamiršti, kad ir šios asmenybės yra paprasti žmonės, kad jie, prieš tapdami mūsų vedliais, buvo vaikai, paaugliai, jaunuoliai. Nenoriu sumenkinti jų nepaprastumo, sakydamas, kad jų gyvenimai nėra kitokie, o labai panašūs į mūsų, tačiau tik pažinę tuos pirmuosius, juos formavusius etapus, galėsime toliau sekti jų trajektorijas.

      Akivaizdu, kad viskas, ką Che sudėjo į pasakojimą apie pirmąją kelionę, į kurią leidosi būdamas dvidešimt trejų metų su draugu Albertu Granadu, jauniems širdyje žmonėms sukurs jaunatvišką, linksmą ir rimtą, kandų ir artimą jo paveikslą, jie išgirs ir beveik pajus jo juoką, balso toną ar astmos dusulį. Jis, kaip ir jie, sugebėjo pripildyti visą savo gyvenimą jaunystės energijos ir subręsti, neprarasdamas to jaunatviško gyvybingumo.

      Žmonėms, kurių jaunystė nepriklauso nuo amžiaus, ir skiriami šie užrašai, šis kelionių dienoraštis, pasakojantis apie tai, kaip du draugai apžergė riaumojantį motociklą, pavadintą Poderosa II (kuris, tiesa, vidury kelionės atidavė sielą, tačiau prieš tai spėjo įkvėpti ir juos, ir skaitytojus), ir nedvejodami, laisvi kaip vėjas, leidosi į kelionę (pasibaigusią tik amerikietiškam horizonte) su vieninteliu tikslu – pažinti pasaulį.

      Taigi šis tikru XX amžiaus herojumi virsiantis jaunuolis dar pačioje pradžioje mus įspėja: „šis pasakojimas – ne apie įspūdingus žygdarbius.“ Vis dėlto žodis „žygdarbis“ plevena virš kitų, nes jau negalime perskaityti šių puslapių, neatsižvelgdami į tai, kuo Che tapo, regėdami jo paveikslą, kurį randame čia pat, Siera Maestroje, ir kuris pasiekė tobulybę Juro tarpeklyje Bolivijoje. Jei jo jaunatviškas nuotykis nebūtų buvusi prielaida revoliucionieriaus susiformavimui, šie puslapiai irgi būtų kitokie, ir skaitytume juos greičiausiai kitaip. Dabar gi žinodami, kad juos parašė Che – nors dar nebuvo juo tapęs, – mes tikime, kad jis nujautė kaip jie bus skaitomi jau tuomet, kai mums sakė:

      Šiuos pastebėjimus užrašęs žmogus mirė, kai tik jo kojos vėl palietė Argentinos žemę. „Aš“, nušlifavęs juos, nebesu aš – jau esu nebe tas, kuriuo kadaise buvau. Klajonės po mūsų „didžiąją Ameriką“ mane pakeitė labiau negu tikėjausi.

      Šie puslapiai yra palikimas – „fotografinis negatyvas“, kaip Che sakė – patirties, jį pakeitusios, pirmosios „išvykos“ į išorinį pasaulį, kuri, kaip ir jo paskutinis išėjimas, buvo pasąmoningai donkichotiška ir taip pat paradoksaliai, kaip ir Don Kichotui, atvėrė akis. Tai buvo „svajojančios sielos“ patirtas prabudimas.

      Iš tiesų, su tobula „nenumatomo“ logika, jų kelionė jau iš pat pradžių krypo šiaurės Amerikos link, ir tai pasiteisino: Šiaurės Amerikos „fotografinis negatyvas“ juk ir yra Pietų Amerikos skurdas ir bejėgiškumas, kuriuos iš tiesų pažinę galėsime įvertinti Šiaurės Ameriką.

      „Tuo metu dar nesuvokėme savo užmojo dydžio; regėjome vien kelio dulkes ir save pačius ant motociklo, ryjančio kilometrus ir pašėlusiai lekiančio šiaurės kryptimi. Ar tai nebuvo tos pačios „kelio dulkės“, kurias matė ir José Martí(1), keliaudamas iš La Guajiros į Karakasą „toje paprastoje mašinikėje“? Ar tik tai nebuvo ir tos donkichotiškosios dulkės, kuriose pasirodydavo amerikietiškojo išsivadavimo vaiduokliai, „tikras dulkių debesis, kuris privalėjo pakelti krentančią į žemę baisią mūsų grandinių priedangą?“ tik Martí keliavo iš šiaurės, o Che į ją vyko, iš linksmų nutikimų ir ženklų savo likimą tik nujausdamas.

      Comeback, Čičinos šunelis su „skraidymo sugebėjimais“, kurį Che mums taip komiškai aprašo, šokinėjantis aplink motociklą kelyje iš Vilja Geselio į Miramarą, pagal daugelį požymių „pusiau celestinas“, vėl pasirodo siera Maestros kalnuose kaip šunelis talismanas, kurį reikia pakarti dėl „isteriško kaukimo“ per pasalą gaudant [Batistos armijos pulkininką] Sančesą Moskerą. Paslaptingas šios vietos pavadinimas – Vanduo-Bėda. „Šunytis iki paskutinės minutės buvo nervingas ir galiausiai nustojo kovoti. Pasiliko ten, toks liesas, pasukęs galvelę ant kalno šakų.“ Tačiau šio „revoliucinio karo fragmentų“ (1963) epizodo pabaigoje pasirodo kitas šuo, besiilsintis žaliosios jūros vienkiemyje:

      Feliksas uždėjo ranką jam ant galvos, o šuo pažvelgė į jį. Feliksas į jį taip pat pasižiūrėjo, ir mudu kaltai susižvalgėme. staiga nutilome. Aplinkui tvyrojo nesuvokiamas graudumas, nes romiame, šelmiškame šunelio žvilgsnyje slypėjo nebylus priekaištas. Dabar mūsų tarpe, nors ir žvelgiantis kito šuns akimis, buvo anas nužudytas šunytis.(2)

      Tai buvo Comeback, kuris grižo, pateisindamas savo vardą, taip pat primindamas mums tai, ką pasakė Ezekielis Martinesas Estrada, kitas mūsų didis argentinietis, apie Martí karo žygių dienoraštį:

      Tų emocijų ir tų pojūčių negali aprašyti ir išreikšti nei poetų, nei dailininkų, muzikų nei mistikų kalba: tai tegali būti... sugerta be atsako, kaip tai daro gyvūnai žvelgdami į mus dėmesingomis, stebinčiomis akimis.(3)

      „Revoliucinio karo fragmentų“ ir šių „Kelionės užrašų“ sugretinimas, nors prabėgo daugiau nei dešimt metų, mums atskleidžia, kad pastarasis yra pirmojo literatūrinis modelis. Jame tas pats atšiaurumas, tas pats įžūlumas, ta pati ereliška ramybė, identiška samprata momentų, kurie sukuria visų trumpų skyrelių vientisumą, na ir, žinoma, tas pats nesutrikdomas pulsas, kuris pripažįsta tai, kas miela, ir tai, kas tragiška, be pykčio ir be susierzinimo.

      Kalba eina ne apie literatūrinę sėkmę, o apie ištikimybę patirčiai, apie pasakojimo efektyvumą. Kai tai pasiekiama, sėkmė ateina pati savaime, ji nei apakina, nei sutrikdo – tik prisideda. Čia jau formuojasi, dar kiek nevikrus ir dvejojantis Che stilius, kurį metai nušlifuos, kaip ir jis šlifavo savo valią su menininko, o ne žodžių kalvio, pasimėgavimu: ramus drovumas jį vertė neužsižaisti žodžiais, bet eiti su jais pirmyn, į gryno, minimalaus vaizdo poetiką, bet būtinai į realybę. „Aš – tai-manyje“ ratas atsidaro ir užsidaro be paliovos, niekada nesutirštėdamas, todėl jo stilius, lyg daiktų nešikas, yra tarsi nepastebimas, jo pasakojimo lengvumo svoris nejuntamas. Puslapiuose srovenančioje prozoje aprašinėjami jausmai („Fragmentuose“: „Atkaklus žudikas paliko sudeginto ūkio pėdsakus, atšiaurų liūdnumą...“) arba medituojama apie savo paties vidines slinktis („Užrašuose“: „Čia mano lūpomis kalba žmogus, visa ko matas, ir pasakoja mano paties šneka tai, ką mano akys matė“); kartais net atrodo, kad jo proza stebi skaitytoją.

      Ką akys mato, Che vaizdinga kalba nuspalvina kur tik pasiekia žvilgsnis ir, jeigu gamtovaizdis leidžia, gana intymiai:

      Kelias vingiuoja tarp neaukštų kalvų, visiškai nepanašių į didžiulės kalnų grandinės pradžią, paskui netikėtai atveda į niūrų ir skurdų miestuką, tačiau jį supa įstabios, žalumoje skendinčios kalvos.

      Nepasisekusiame vyno vogimo epizode, kaip ir kituose, kuriuos galim priskirti tradiciniam šelmių apysakos žanrui, netrūksta stiliaus perlų:

      Aišku buvo tik tai, kad mes ir vėl likom be nieko, mintyse bandėm atgaminti šypsenas, atsakančias į mano girtą maivymąsi, bandėm atsekti pėdsakus ironijos, išduodančios vagį.

      Kartojasi keistumo pojūčio motyvas. skyriuje „Apsupties linijos tyrinėjimas“: „Besiartinanti naktis mums siuntė tūkstančius keistų garsų, ir kiekvienas mūsų žingsnis buvo tarsi žengimas į tuščią erdvę.“ „Karo fragmentuose...“: „Čia, pasaloje, buvo keistų tylos minučių: kai nuėjome surinkti mirusiųjų po pirmojo apšaudymo, vieškelyje nebuvo nieko...“ Vaizduose gausu tai regimojo pasaulio pilnatvės, tai tylos:

      Tarsi žaibas pakrantėje šmėstelėjo didžiulis elnias, o patekėjusio mėnulio šviesoje jo kūnas atrodė pasidabruotas ir grakštus. Gamtos drebulys tuksėjo ir mūsų paširdžiuose. („Kelionės užrašai“).

      [Fidelio] balsas ir jo buvimas kalne, apšviestas deglų, buvo patetiškas ir jaudinantis, galėjai matyti, kad vadas pakeitė daugelio žmonių mintis. („Fragmentai“)

      Nors kalbama apie [Fidelio] balsą ir toną, scena mums atrodo nebyli, lyg matoma iš labai toli.

      Šiuose kelionių užrašuose keli donkichotiški ar čapliniški epizodai – kaip jau minėtasis vyno vogimas, naktinis dviejų jaunuolių persekiojimas „įsiutusių šokėjų spiečiaus“, tų pačių jaunuolių įsitraukimas į čiliečių gaisrininkų gretas, avantiūristiškas nuotykis su melionais ir jų klajonės vandenimis, mįslė neįmanomos nuotraukos vienoje vargingoje lūšnelėje ant kalvos netoli Karakaso – irgi yra panašios tylos apgaubti.

      Poderosos „pusfinalio“ apibūdinime jaučiama didelė kinematografinė galia, pasijuntame tarsi tylioje kino teatro salėje:

      Kelias sekundes daugiau nieko nemačiau, tik abipus kelio šmėžuojančių raguočių siluetus, o Poderosa tuo metu vis didesniu greičiu lėkė stačia nuokalne. Per stebuklą kliudėme tik paskutinės karvės koją, tolumoje staiga pamatėme upę, regis, traukiančią savęsp su siaubinga jėga. Šalikelėje nušokau nuo motociklo, jis kilstelėjo dar du metrus, patekęs į duobę šlaite, ir įstrigo tarp dviejų akmenų. Mes nenukentėjome.

      Tie jaunatviški nuotykiai, pilni džiugesio, humoro ir dažnai autoironijos, perteikia ne tiek scenovaizdį, kiek scenovaizdžio dvasią. „Žingsniavome iš lėto, bijodami sutrikdyti laukinės šventovės ramybę, kurioje ką tik priėmėme komuniją.“ Čia nebėra ironijos, ji daugiau skirta religinėms temoms: „sekmadienio abudu padėjėjai laukė[m] pamaldžiai nusiteikę.“ Mirdami iš juoko, jie išeina iš bažnytėlės, į kurią niekaip neįeina Kristus, net kai iš sakyklos jį kviečia ir skelbia kunigėlio tuščia retorika. Tačiau, ir būdami netikintys, jie sugeba pajusti metaforišką „šventovės“ egzistavimą ir gali atsiskaityti jos „dvasiai“ – tuo iškart mums primindami panašias scenas laisvamanio Martí, kuris („Paprastose eilėse“) rašo: „Ieško vyskupas iš Ispanijos / rodyklių į savo altorių / Mano šventykloje kalnuose / tuopa yra rodyklė!“(4)

      1952 m. kovo 7 d. atvykę į Valparaisą, jie susiduria su neteisybe, kurios auka – astma serganti senutė, „Džokondos“ smuklės klientė:

      Vargšė atrodė tikrai apgailėtinai, jos kambarėlyje tvyrojo tas gaižus įsisenėjusio prakaito ir neplautų kojų tvaikas, sumišęs su dulkėmis ant krėslų, kurie čia buvo vieninteliai baldai. Sunkią astmos stadiją dar labiau komplikavo nuolatinis širdies ritmo sutrikimas.

      Baigęs tą visiško apsileidimo vaizdą ir pajutęs kartėlį dėl tvyrančio aplink ligonę šeimynykščių priešiškumo, Che – jausdamasis bejėgis kaip gydytojas ir jau bundant jo sąmonei, pažadinsiančiai kitą, lemiamą jo pašaukimą – rašo šiuos nepamirštamus žodžius:

      Tada žmonių, kurių tolimiausias horizontas visada būdavo rytdiena, paskutinėmis valandomis atsiveria giliausia tragedija, laukianti viso pasaulio proletariato; iš to klajojančio žvilgsnio galima įskaityti nedrąsų atsiprašinėjimą ir, daugeliu atvejų, beviltišką paguodos prašymą, pranykstantį tuštumoje, kaip mus supančios paslapties didybėje netrukus pranyks ir kūnas.

      Negalėdami tęsti kelionės kitu būdu, jie nusprendžia judėti „zuikiais“ laivu, kuris juos nugabens į Antofagastą, į Čilę. Tuo metu jie – bent jau Che – dar nemato savo ateities labai aiškiai:

      Ten [žiūrėdami į jūrą, atsirėmę į „san Antonijaus“ laivo bortą] abu supratome, kad mūsų pašaukimas, mūsų tikroji trauka – tai amžinos klajonės pasaulio keliais ir jūromis. smalsiai stebėti viską, kas tik patrauks mūsų žvilgsnius, iššniukštinėti net ir menkiausius užkampius, jokiame krašte neįleidžiant šaknų, nepasiliekant ieškoti daiktų pamato; mums pakanka pakraščių.

      Jūros trauka keliaujančiam yra didesnė nei „kelio“ trauka. Atvykęs į Valparaisą, Che rašo: „Iš tolo matėsi uostas su viliojančiomis laivelių šviesomis, o jūra, tokia juoda ir atvira, šaukte šaukė pilku savo kvapu, plėtusiu mūsų šnerves.“ Žemė prašo įsišaknijimo, nors ir būtum keleivis, o jūra yra lyg absoliutus visų kilmių, priklausomybių išlaisvinimo simbolis. „Ir jaučiu, kaip nedangstoma ir laisva plaukia mano didžioji šaknis...“ Eilėraštis, kurį Che cituoja skyriuje apie išsilaisvinimą nuo Čičinos (o moteris visada yra labiau žemė nei jūra), irgi apie tai kalba. Kitą šaknį Che savyje „išrauna“ astma sergančios senutės čilietės akivaizdoje. ir greitai dar kartą sutvinkčios jo širdis, kai Bakedane susipažins su persekiojama čiliečių komunistų porele:

      Ta sutuoktinių pora, sustingusi iš šalčio, besigūžianti vienas prie kito dykumos naktyje buvo gyvas bet kurio pasaulio kampelio proletariato pavyzdys.

      Kaip tikri San Martino(5) vaikai, jie pasidalija su porele savo apklotu.

      Tai buvo viena šalčiausių mano patirtų naktų, bet kaip tik tąkart pasijutau labiau susietas brolybės saitais su šia keista, bent jau man, gyvių rūšimi, vardu žmonija.


         


      Įdomus tas keistumas, atsiskyrimas nuo kitų žmonių, begalinė nuotykių ieškotojo vienatvė. Nėra nieko vienišesnio už nuotykį. Kol Don Kichoto neapėmė gailestis kaliniams ar nuplaktam vaikui, jis buvo vienišas, apsuptas aplinkinio pasaulio keistumo ir kvailumo. José Ortega y Gasset savo „Pasvarstymuose apie Don Kichotą“ taip rašo apie savo refleksijų esmę: „Aš esu aš ir mano aplinkybės“. Paprastai tai suprantama kaip dviejų veiksnių suma ar sintezė. Tačiau tai gali būti ir priešprieša, kuomet „aš“ ir „aš pats“ reiškia du atsiskyrusius ir nutolusius veiksnius, kurie kartu yra ir glaudžiai susiję. Taip ši dilema atsiranda ir Che pasakojime apie savo pirmąją vidinę „išvyką“:

      Nors nežymus poros siluetas seniai pradingo už horizonto, prieš akis tebestovėjo keisto ryžto kupinas vyro veidas ir tebegirdėjom jo nuoširdų kvietimą: „Eikit šen, bičiuliai, pavalgysime drauge, ateikit, juk aš irgi esu elgeta.“ Tuo iš esmės jis parodė savo panieką mūsų parazitavimui, kurį įžvelgė tose klajonėse be konkretaus tikslo.

      Kieno gi yra ta slapta panieka: ano vargšo darbininko ar paties Che? O gal nei vieno, nei kito? Gal tai tik susitikimo „dykumos naktyje“, dalijimosi mate, duona, sūriu ir apklotu sukelta kibirkštis, apšvietusi skausmingą atstumą?

      Bet jau esame Čiukikamatos kasykloje, kur sutinkame kalnakasius iš pietų:

      Didelėje kasykloje vienijasi šaltas išskaičiavimas ir bejėgis apmaudas, jie eina kartu, nepaisant neapykantos, dėl bendrų poreikių – gyventi ir išnaudoti vieniems kitus.

      Tai įspūdinga prielaida ir nuosaikus šuolis link idėjos, kuri įgis kontekstą ir įgaus prasmę po daugelio metų Kuboje:

      Kažin, ar ateis diena, kai bent vienas kalnakasys džiugiai paims kastuvą ir sąmoningai eis nuodyti savo plaučių. Sako, kad taip yra tenai, iš kur sklinda raudona šviesa, šiandien stulbinanti pasaulį. Taip sako žmonės. Aš to nežinau.

      Iš tiesų 1964 metais Kuboje Che susies šią idėją su poeto Leóno Felipės žodžiais (nežinia, ar jie jau buvo publikuoti, ir ar Če juos žinojo, kai rašė aukščiau cituotas eilutes): „niekam dar nepavyko prisikapstyti iki saulės ritmo...“

      Todėl mes galime šiandien pasakyti šitam didžiam, nuliūdusiam poetui, kad atvažiuotų į Kubą. Kad jis pamatytų žmones, perėjusius visus kapitalistinės ekstazės etapus ir laikiusius save nešuliniais gyvuliais, įkinkytais į išnaudotojų jungą, kurie iš naujo atrado savo kelią ir surado būdą, kaip atsikirsti. Šiandien mūsų Kuboje darbas įgauna vis daugiau naujos reikšmės ir dirbama su nauju džiaugsmu.(6)

      Dar 1952 metais Che rašė: „Pamatysime... taip sakoma... aš nežinau.“ Griežtos pamokos tęsiasi ir skyriuje „Čiukikamata“: Tai kalnakasių kaimas, kuris yra „tikra šiuolaikinės dramos scena“ ir kurį jis aprašo su tam tikra jausmų, apmąstymų ir informacijos doze. Didžiulę pamoką jis įžiūri ir „kasyklų kapinėse – tą daugybę aukų, kurių gyvybes nusinešė užgriuvusios šachtos, smėlis ir pragariškos kalnų klimato sąlygos.“ 1952 metų kovo 22 dieną, ar truputį vėliau, redaguodamas savo užrašus, Che baigia tokia išvada: „Daugiausia pastangų reikėtų dėti, kad ji [Čilė] nusikratytų nuo pečių nepatogų draugužį jankį, nors, turint omeny didžiules sumas, kurias jis yra investavęs, šiuo metu tokia užduotis atrodo kiklopiška, nes pajutęs jo interesams iškilusią grėsmę, jis lengvai gali griebtis veiksmingo ekonominio spaudimo.“ Mus sustabdo tik Salvadoro Aljendės vardas.

      Motociklu, sunkvežimiais ir furgonais, laivais ir valtimis, nakvodami policijos komisariatuose, po atviru dangumi ir atsitiktinėse užeigose, Che nuolat kovojant su astma, du draugai, linksmi ir nuotaikingi iki nutrūktgalviškumo, perkeliauja Argentiną ir Čilę. Į Peru jie įžengia pėsčiomis. Juos sužavi perujiečiai indėnai, kaip ir Martí žavėjo indėnai meksikiečiai:

      ...Į mus, vaikščiojančius miestelio gatvėmis, žvelgia nugalėtoji rasė. Jų žvilgsniai romūs, beveik baikštūs ir visiškai abejingi aplinkiniam pasauliui. Kai kurie sukelia įspūdį, kad gyvena tik iš įpročio, kurio negali atsikratyti.

      Jie atvyksta į nugalėto akmens karalystę, į Pačamamos valdas, pas Motiną žemę, kuri vietoj akmenuoto paviršiaus teturi „kokamedžio spjūvius“. Tai centras, pasaulio bamba, kur Mama Okjo paleido į žemę aukso pleištą. Virakočos pasirinktoji vieta: Kuskas. Ir tenai Drebėjimų Viešpaties, „tamsybių Kristaus“, barokinės procesijos viduryje jie suranda nuolatinį šiaurės priminimą, kuris tegali būti matomas iš amerikietiškųjų Pietų – jo lemtingą ir skelbiančią kitą pusę:

      Procesijoje tarp susispietusių žemaūgių čiabuvių retsykiais šmėsteli šviesiaplaukė amerikiečio galva. Su fotoaparatu ir sportiniais marškinėliais jis panašus į fotoreporterį (ir iš tikrųjų yra) iš kitokio pasaulio...

      Kusko katedra atgaivina Che viduje menininką, kuris pateikia tokius pastebėjimus: „Auksas neturi tos sidabrui būdingos švelnios didybės, kuri laikui bėgant įgauna naujo žavesio, o viena dekoracija katedros šoninėje dalyje netgi primena teplionę.“ Iš daugelio aplankytų katedrų jam didžiausią įspūdį palieka „apgailėtina Betliejaus koplyčia, kurios abidvi nuo žemės drebėjimo sugriuvusios varpinės ant kalvos priminė į gabalus sukapotą žvėrį“. Tačiau įžvalgiausiai apie perujietišką kolonijinį baroką jis rašo kontrastingose eilutėse, skirtose Limos katedrai:

      Menas čia stilizuotas, netgi, sakyčiau, gležnesnis: jos bokštai aukšti ir laibi, kone patys laibiausi iš visų ispanijos kolonijų katedrų. Puošmenos iš aukso nustelbė kuskiškus medžio raižinių įmantrumus. Jos navos šviesios ir erdvios, lyginant su anais tamsiais ir nejaukiais inkų miesto urvais. šviesūs, beveik džiaugsmingi ir jos paveikslai, priklausantys jau vėlesnėms mokykloms nei tos uždaros metisų dirbtuvės, kuriose šventuosius jie vaizduodavo su niūriu įkalintųjų įniršiu.

      Maču Pikču aplankymas balandžio 5 dieną bus tema straipsniui periodikoje, kuris buvo atspausdintas 1953 m. gruodžio 12 d. Panamoje, ir šioje kronikoje rasime rūpestingai surinktus istorinius duomenis, o kartu ir tam tikrą Che polinkį į didaktiką, ko nebuvo jo asmeniniuose užrašuose.

      Kažkas panašaus pastebima ir jo straipsnyje „Žvilgsnis į Didžiosios upės krantus“, kuris taip pat buvo atspausdintas Panamoje (1953 m. lapkričio 22 d.), nors Che, aprašydamas kelionę plaustu per Amazonę, čia didesnį dėmesį skiria savo patirčiai. Tas plaustas, su humoru pakrikštytas „Mambo-tango“ – taigi Che ir Albertas negalėjo būti laikomi kokiais nors fanatikais – leido dviems draugams, patiriant daug vargo ir pavojų, pažinti sunkią džiunglėse gyvenančių indėnų realybę.

      Nuo atsiskyrėliškų „paslaptingųjų akmenų“ aukštybių iki vargo nualintų Amazonės krantų – visa jų kelionė yra tarsi keliavimas Amerikos pradžios žeme. švęsdamas savo dvidešimt ketvirtąjį gimtadienį raupsuotųjų kolonijoje san Pable, Che ištars, panašiai kaip Bolivaras ar Martí: „Priklausome vienai metisų rasei, kuri nuo Meksikos iki Magelano sąsiaurio turi ryškių etnografinių panašumų. Todėl noriu nusimesti skurdaus provincialumo naštą ir keliu tostą už Peru ir už Vieningą Lotynų Ameriką.“

      Šiuos žodžius jis ištaria be jokio iškilmingumo, pabrėžia jų retoriką ir su pasitikėjimu taip užbaigia: „Mano oratorinę dalį vainikavo audringi plojimai.“ Tą patį jis darė ir savo 1952 m. liepos 6 d. laiške motinai iš Bogotos (jis pridėtas čia tam, kad papildytų pasakojimą apie kolumbietiškąją patirtį), kai vėl užsiminė apie savo „panamerikietišką atsakomąją kalbą, kuri buvo palydėta audringais garbios ir garbingai apgirtusios publikos plojimais“, ir kai su švelnia ironija komentavo Granado padėkos žodžius: „Albertas, kuris dabar jau elgiasi kaip Perono įpėdinis ir tikras gražbylys, savo kalba atvykėlius tiesiog pribloškė, ir visi raitėsi iš juoko.“ Tačiau apie raupsuotuosius ligonius ir jų gyvenimą jis kalbėjo jau visai kitu tonu, daug švelniau ir siekdamas paslėpti – nors nesėkmingai – savo paties kančią. Štai kaip jis rašo apie atsisveikinimą su san Pablo raupsuotaisiais:

      Vakare atėjo kolonijos ligonių delegacija ir sugrojo mūsų garbei serenadą, kurią solo dainavo vienas aklas čiabuvis; orkestrą sudarė fleita, gitara ir bandonija, kuria grojo beveik neturintis pirštų muzikantas, jam pritarė saksofonas, gitara ir švilpynė iš „sveikųjų“ pusės. Paskui buvo kalbos, keturi ligoniai paeiliui, kiek užsikirsdami, tarė savo žodį. Vienas iš jų, apimtas nevilties, kad negali tęsti, baigė taip: „Gydytojams – tris sykius valio!“ Paskui Albertas karštai padėkojo už priėmimą...

      Laiške motinai jis detalizuoja šią sceną („akordeonu griežęs žmogus neturėjo dešinės rankos pirštų, juos atstojo prie riešo pririšti pagaliukai“, ir „ beveik visų dalyvių kūnai buvo siaubingai deformuoti neurologinės ligos“), stengdamasis jos per daug nenuliūdinti, palygindamas visa tai su „reginiu iš siaubo filmo“, tačiau širdį draskantis atsisveikinimo grožis nugali:

      Ligoniai atrišo virves. Lydimas tylios valso muzikos, plaustas atsispyrė nuo kranto. Blyškioje žibintų šviesoje žmonių siluetai atrodė vaiduokliškai.

      Iš Che užrašų apie patirtį su raupsuotaisiais, kuriems jiedu iš tikrųjų padarė daug gero, ne tik gydydami juos, bet ir žaisdami futbolą, kalbėdamiesi su jais be išankstinių nuostatų, broliško ir tikro žmogiškumo dvasioje, – kas paaiškina didžiulį raupsuotųjų dėkingumą, – galime pamatyti, kaip skleidėsi ir brendo Che, revoliucionieriaus, pumpuras. Pabrėžiu šiuos žodžius: „Jeigu kada nors susigundysime rimtai imtis gydyti raupsus, tai tik šių nuoširdaus bendravimo su ligoniais prisiminimų dėka“. Sunku tuo metu buvo įsivaizduoti, koks tikras ir gilus tas pasiaukojimas, nes raupsus galime suprasti ir kaip visas žmonijos negandas.

      Perskaitęs šiuos užrašus, kupinus kontrastų ir pamokymų, komiškų ir tragiškų atvejų, kaip ir pats gyvenimas, ir juos pakomentavęs – ne vargindamas pamokslais, o tik patardamas kaip interpretuoti – užbaigsiu linksmu Che paveikslu, kai jis įvažiuoja į Karakasą, apsisiautęs savo kelioniniu apsiaustu, žiūri į amerikietiškąją panoramą ir „sunkvežimio burzgesio užliūliuotas deklamuoja eiles, kokios tik ateina į galvą“.

      Be komentarų paliksiu ir jo ypatingą paskutinį skyrių „Pastabos paraštėse“, nes tam nuogam didingumui paaiškinimų nereikia. Tiesą sakant, nesu tikras, ar šių užrašų pradžioje ar pabaigoje turėtų būti šis nepaaiškinamas „apreiškimas“, kurį Che regėjo „įspaustą nakties danguje“, laukdamas savo paties likimo, kol „didžioji dvasia vedlė didžiuliais ašmenimis visą žmoniją padalys į dvi priešingas grupes“, kol Didysis Semas, Martí „mūsų Amerikos“ vizijoje, „skrajos apžergęs vanagą ir barstys naujosios Amerikos sėklą romantiškoms žemyno tautoms, sielvartingoms saloms jūroje“.(7) Tai lemtingas skyrius, kaip tragiškas žaibo blyksnis mums apšviečiantis „šventąją teritoriją“ sieloje žmogaus, kuris vadino save „XX amžiaus kareivėliu“ ir kuris mūsų nenugalimuose lūkesčiuose visad jautė po savo kojomis „rosinanto griaučių puokštę“(8) ir vis grįždavo „į kelią“ su skydu po pažastimi.

      1992 gegužė

      1 José Martí, Kubos tautos didvyris, garsus poetas, rašytojas, oratorius, žurnalistas. 1892 m. jis įkūrė Kubos revoliucinę partiją kovai prieš Ispanijos valdžią ir JAV neokolonializmui pasipriešinti. 1895 m. pradėjo karą už nepriklausomybę ir buvo nužudytas mūšyje.
      2 Ernesto Che Guevara, Revoliucinio karo fragmentai, Ocean Press, 2004.
      3 Ezequiel Martínez Estrada, Martí revolucionario („Revoliucionierius Martí“), Havana: Casa de las Américas, 1967, p. 414.
      4 José Martí, Obras completas (Pilnas raštų rinkinys), Havana: Editorial Nacional de Cuba, 1963-73, vol. 16, p. 68.
      5 José de San Martín, Argentinos tautos herojus, vaidinęs svarbų vaidmenį Argentinos, Čilės ir Peru išsivadavimo judėjime.
      6 Ernesto Che Guevara, Obras, 1957-67 (Raštai, 1957-67), Havana: Casa de las Americas, 1970, vol. ii, p. 333.
      7 José Martí, José Martí Reader, Ocean Press, 1999, p. 120.
      8 Che Guevara, Che Guevara Reader, Ocean Press, 2003, p. 384.

      Ernesto Che Guevara. Motociklininko dienoraštis: kelionės užrašai. Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė. - Kaunas: Kitos knygos, 2008. - 136 p.