vonnegut_titano_sirenosvonnegut_titano_sirenos       Mes išmokome iškuopti žmogaus atminties talpyklas, padaryti jas tokias pat švarutėles, kaip ką tik iš kaitintuvo ištrauktas rėžtukas, tačiau jose tučtuojau po kruopelę pradeda kauptis nauja patirtis. Iš tų kruopelyčių ilgainiui susidaro saviti junginiai, ne visada tinkantys kariškam mąstymui. Deja, šio antrinio užsiteršimo išvengti, regis, niekada nepavyks.

 

       DAKTARAS MORISAS N. KASLAS, MARSO PSICHIATRIJOS CENTRO DIREKTORIUS

 

       Dusliaus rikiuotė sustingo priešais granito baraką, tūkstančius kartų pasikartojantį bekraštėse geležinės lygumos platybėse. Priešais kas dešimtą pastatą styrojo stiebas su vėliava, šlepsinčia lediniame, kaulus stingdančiame vėjyje.

       Visos jos buvo skirtingos.

       Ta, kuri tarsi angelas sargas pleveno virš Dusliaus kuopos, buvo itin smagi, išmarginta raudonais ir baltais dryželiais, o kampe mėlyname lope švietė spiečius žvaigždučių. Tai buvo vienos iš Žemės valstybių, Jungtinių Amerikos Valstijų, vėliava.

       Ant kito stiebo ryškiu raudoniu švietė Tarybinių Socialistinių Respublikų Sąjungos vėliava.

       O dar toliau plaikstėsi nuostabus žalios, oranžinės, gel­tonos ir tamsraudonės spalvos derinys, kuriame puikavosi liūtas su špaga – Ceilono (24) vėliava. Už jos pleveno raudonas skritulys baltame dugne – Japo­nijos atpažinimo ženklas.

       Vėliavos rodė, kokias šalis turės pulti ta ar kita marsie­čių kariuomenės dalis, kai prasidės karas tarp Marso ir Žemės.

       Duslius visas tas vėliavas pamatė tik tada, kai radijo ban­goms jautri vielutė jo galvoje leido nuleisti pečius ir atpa­laiduoti raumenis, žodžiu, įsakė „išsiskirstyti“. Jis spokso­jo į tvarkingai tolyn bėgančias vienodų pailgų namukų ir vėliavų stiebų eiles. Ant to, priešais kurį jis stovėjo, buvo nupiešti didžiuliai skaitmenys: 576.

       Kažkuriai Dusliaus esybės daliai tie skaičiai pasirodė nuostabiai žavingi, ir jis ėmė atidžiai juos žiūrinėti. Staiga jis prisiminė, ką padarė rudaplaukiui bei jo žodžius apie mėlyną akmenį ir dvyliktą baraką.

 

       Penki šimtai septyniasdešimt šeštame barake Duslius va­lėsi ginklą, ir jam šis darbas atrodė nepaprastai malonus. Jis pastebėjo, kad neužmiršo, kaip išardyti šautuvą. Šiaip ar taip, nors šitą atminties dalį jam paliko ligoninėje. Jis apsidžiaugė, slapčia vildamasis, kad galbūt išliko ir dar šis tas daugiau. Bet, kita vertus, nė pats gerai nesuprato, kodėl šitai turėtų jį džiuginti.

       Duslius atsidėjęs šiūravo šautuvo vamzdį. Tai buvo vie­nuolikos milimetrų viena kulka užtaisomas vokiškas mau­zeris, gerą vardą Žemėje pelnęs amerikiečių-ispanų kare: tokius šautuvus per tą karą naudojo ispanai. Maždaug pa­našaus amžiaus buvo visi marsiečių kariaunos ginklai. Žemėje slapčia besidarbuojantys marsiečių žvalgai įsigudrino beveik už dyką supirkti galybę tokių štai mauzerių, angliš­kų enfyldų ir amerikietiškų springfyldų.

       Kiti taip pat svidino savo šautuvus. Gardžiai kvepėjo alyva. Joje sumirkyti skudurai, kemšami į vamzdį, trukdė judėti grūstuvui, ir tai buvo įdomu. Visi dirbo tylėdami.

       Ką tik įvykdytai mirties bausmei, regis, niekas neteikė kokios nors ypatingos reikšmės. Jei kas ir suvokė ją kaip pamoką, tai suvirškino taip pat lengvai, kaip ir visą kitą kasdien čia gaunamą peną.

       Vienintelis žmogus balsu užsiminė apie tai, kas įvyko prie stulpo. Tai buvo seržantas Brekmenas.

       – Tu viską padarei kaip reikiant, – pagyrė jis.

       – Ačiū, – burbtelėjo Duslius.

       – Vaikinas viską padarė kaip reikiant, ar ne? – Brekme­nas kreipėsi į kitus.

       Keli linktelėjo, bet Dusliui pasirodė, kad jie būtų linksėję atsakydami į kiekvieną teigiamą klausimą ir uoliai purtę galvas, gavę neigiamą.

       Duslius ištraukė iš vamzdžio grūstuvą bei skudurus ir pakišo po atvira spyna nykštį. Ant alyvuoto nago sublyk­sėjo šviesos zuikutis. Nagą jis pakreipė taip, kad atspindys patektų į vamzdį. Prikišęs vamzdį prie akies, ėmė gėrėtis jo grožiu. Būtų galėjęs valandų valandas štai šitaip nuščiuvęs spoksoti į taisyklingą sriegio įviją vamzdžio viduje, svajo­damas apie stebuklingą pasakų šalį, kurion vedė apskriti vartai kitame kiaurymės gale. Švelniai rausva oda po aly­vuotu nagu darė jį panašų į rožinį rojų. Dusliui dingojosi, kad vieną gražią dieną jis vamzdžiu nusigaus į tą rojų.

       „Tikriausiai ten šilta, – godojo Duslius. – Ir mėnulis tik vienas. Jis apskritas, didingas, lėtas...“ Ūmai Dusliui į galvą atėjo dar vienas įvaizdis, susijęs su tomis rožinėmis dausomis, nustebinęs nepaprastu savo ryškumu. Tai buvo trys nuostabios moterys. Keisčiausia, kad Duslius tiksliai žinojo, kaip jos atrodo. Viena buvo balta, kita auksinė, tre­čia – rudaodė. Auksinė rūkė cigaretę. Duslius dar labiau apstulbo pajutęs, kad žino cigaretės rūšį.

       Tai buvo „Mėnulio ūkai“.

       Pardavinėkite „Mėnulio ūkus“, – garsiai pasakė Dus­lius. Buvo stebėtinai malonu tarti tuos žodžius, jie skambė­jo oriai, tarsi pranašystė.

       Ką? – pašoko jaunas tamsiaodis kareivis, čia pat kuitę­sis su savo šautuvu. – Ką tu pasakei, Dusliau? – Tam karei­viui buvo dvidešimt treji. Kairę jo marškinių kišenę puošė juoda juostelė su geltonais siūlais išsiuvinėtu jo vardu.

       Kareivio vardas buvo Bouzas.

       Jeigu marsiečių kariuomenėje būtų leidžiama abejoti ir įtarinėti, Bouzas būtų buvęs kaip tik tas asmuo, kuriuo itin pasitikėti neverta. Nors jis neturėjo jokio laipsnio ir vilkėjo paprasčiausio eilinio eilutę tokios pat kerpių spalvos, kaip ir priklausė, tačiau iš daug plonesnės medžiagos ir kur kas dailiau pasiūtą negu visų, neišskiriant nė seržanto Brek­meno. Kitų drabužiai buvo negrabiai sukurpti iš šiurkščios medžiagos, kreivai nuvarytomis storomis siūlėmis ir šiek tiek padoriau atrodė tik tada, kai jų savininkai sustingdavo „ramiai“. Visais kitais atvejais jos bjauriai išsipūsdavo ir judant traškėjo tarsi popierinės.

       Bouzo apdaras tiko jam kaip nulietas, siūlės buvo dai­lios, vos įžiūrimos. Bet labiausiai stebino batai, žvilgan­tys sodriu, giliu rubino raudoniu. Kareivių apavo niekada nebūtum taip nublizginęs – galėjai šveisti kiek tinkamas. Mat Bouzo batai, skirtingai nuo kitų, buvo pasiūti iš tikros odos, atgabentos iš Žemės.

       – Tu raginai kaži ką pardavinėti, Dusliau? – paklausė Bouzas.

       – Užverskite pasaulį cigaretėmis „Mėnulio ūkai“, brukit visiems į kairę ir dešinę, – murmėjo Duslius, visiškai ne­suvokdamas tų žodžių prasmės. Kalbėjo tai, kas savaime veržėsi jam iš burnos. – Pardavinėkite jas ant kiekvieno kampo, – vėl nei iš šio, nei iš to prakalbo jis. Bouzas patenkintas piktai išsišiepė:

       – Pardavinėti, sakai? Gerai jau, gerai, Dusliau, pardavi­nėsime. – Jis pakėlė antakius. – Tai kuo mudu ruošiamės prekiauti, ką, Dusliau? – jo vyzdžiai keistai blyktelėjo ir pasidarė dygūs.

       Dusliui tos negeros ugnelės, ūmai sužibusios kiaurai ve­riančiose Bouzo akyse, sukėlė nerimą, kuris nuo įkyraus Bouzo spoksojimo stiprėjo vis labiau. Pagaliau Duslius nukreipė akis į šalį ir sutiko kelių kareivių žvilgsnius, to­kius pat vienodus ir pilkus, kaip ir jų apdaras. Net seržanto Brekmeno akys žvelgė tuščios ir bereikšmės.

       O Bouzas nesiliovė kiaurai gręžęs Duslių ir aiškiai norė­jo, kad tas žiūrėtų jam į akis. Jo vyzdžiai buvo aštrūs kaip deimantai.

       – Tu manęs neprisimeni, Dusliau? – paklausė Bouzas.

       Duslius pajuto pavojų. Kažkodėl jam atrodė svarbu ne­prisiminti Bouzo, todėl buvo dėkingas, kad iš tikrųjų jį vi­sai užmiršo.

       – Aš Bouzas, Dusliau, – neatstojo juodukas. – Aš Bouzas. Duslius linktelėjo.

       – Sveikas, – tarė jis.

       – Patikėk, aš nepadariau tau nieko blogo, – Bouzas papur­tė galvą. – Nejaugi nieko apie mane neprisimeni, Dusliau?

       – Ne, – atsakė tas, o kai jo atmintis ėmė tylutėliai zirzenti, kad, gerai pasispaudęs, galėtų iš jos išpešti šį tą apie Bouzą, Duslius tiesiog liepė jai prikąsti liežuvį. – Labai gaila, bet mano galva visai tuščia.

       – Juk mudu porininkai, – vis nerimo juodukas. – Du draugužiai – Duslius ir Bouzas.

       – Hm, – teištarė Duslius.

       – Dusliau, ar atsimeni, ką reiškia būti porininku? – neat­lyžo juočkis.

       – Ne.

       – Mūsų kariuomenėje kiekvienas karys turi porininką. Jiedu sėdi viename apkase, kartu eina puoliman, kartu traukiasi, dengia vienas kitą ištikus pavojui, o jei kuriam pasidaro striuka grumtynėse vienas prieš vieną, kitas pri­sėlinęs suvaro peilį priešui į nugarą.

       – Hm, – vėl numykė Duslius.

       – Na, nieko sau, – postringavo toliau Bouzas. – Vienus dalykus žmonės ligoninėje pamiršta, o kitus prisimena, nors tu juos uždek. Juk mudu... mudu ištisus metus buvome po­rininkai, bet tu mane užmiršai. O kalbi apie kažkokias ciga­retes. Kokios tai cigaretės, Dusliau?

       – Aš... Aš neatsimenu.

       – Pasistenk. Ką tik jas minėjai, – ir jis prisimerkęs suraukė antakius, tarytum padėdamas Dusliui. – Nejaugi tau neįdo­mu, ką gali prisiminti žmogus, išėjęs iš ligoninės? Nagi, pa­krutink smegenis, pažiūrėsim, kas ten dar liko.

       Bouzo elgesyje buvo kažkas moteriška – jis panėšėjo į besi­seilėjantį homoseksualą, koketiškai tapšnojantį meilužiui pa­smakrę. Iškart krito į akis, kad pašnekovas jam patinka.

       Duslių staiga apėmė klaikus jausmas, kad jiedu su Bou­zu – vieninteliai gyvi žmonės toje akmeninėje landynėje, o visi kiti – tik robotai stiklinėmis akimis, be to, nelabai kokybiški. Sakykim, kad ir seržantas Brekmenas, tas vadi­namasis viršininkas – suplėkusių pelų maišas, ne kitaip.

       – Nagi, Dusliau, pažiūrėkim, ką tu dar prisimeni, – sal­džiu balsu suokė Bouzas. – Na, mielasis, pasistenk iškloti viską viską...

       Dar nespėjus nieko pagalvoti, Dusliaus kaukolę pervėrė klaikus skausmas, tas pats, kuris privertė jį nugalabyti ru­daplaukį. Tai nebuvo trumpas įspėjamasis dieglys. Bouzas abejingai stebėjo savo porininką, o skausmas vis stiprėjo, kol pagaliau smogė viską deginančia ugnine banga.

       Duslius pašoko, išmetė šautuvą, svyruodamas griebėsi už galvos, suriko ir prarado sąmonę.

 

       Jis atsipeikėjo ant barako grindų. Bouzas šaltu drėgnu sku­duru trynė jam smilkinius.

       Aplink ratu abejingais veidais stovėjo pulko draugai, kurie viską suprato labai paprastai: Duslius sumintijo ką nors, kas nedera kariui, ir už tai buvo nubaustas. Jiems tai atrodė visai suprantama – juk Duslius galėjo padaryti kurį nors iš griežčiausiai uždraustų dalykų: atsistoti visu ūgiu apkase, valyti užtaisytą ginklą, čiaudėti sargyboje, slėpti, kad serga venerine liga, nevykdyti tiesioginio įsakymo, pramiegoti, pasigerti tarnyboje, kalbėti apie tai, kas įslap­tinta, laikyti savo skrynutėje knygą arba rankinę granatą su ištrauktu žiedu ar pagaliau klausinėti, kas ir kodėl su­galvojo kariuomenę...

       Bouzas, atrodė, vienintelis užjautė Duslių.

       – Tai aš dėl to kaltas, – sielojosi jis.

       Pro kareivius artyn prasibrovė seržantas Brekmenas ir palinko ties Bouzu ir Dusliumi.

       – Ką jis iškrėtė, Bouzai? – paklausė Brekmenas.

       – Tai aš jį sukursčiau, seržante, – prisipažino Bouzas. – Kalbinau, kad pasistengtų kuo daugiau prisiminti. Nema­niau, kad jis iš rimtųjų ims tai daryti.

       – Sugalvok tu man pristoti prie vaikino, kurį ką tik išrašė iš ligoninės, – kimiai sududeno Brekmenas.

       – Na, kaltas, kaltas, – Bouzas, rodėsi, plyš iš gailesčio. – Mano draugužis, – nerado jis sau vietos. – Kad mane per-kūnas nuplotų!

       – Dusliau, argi ligoninėje tavęs neįspėjo dėl atsiminimų? – paklausė Brekmenas. Duslius abejodamas pakraipė galvą.

       – Gal ir įspėjo. Man tenai daug visko prikalbėjo.

       – Dusliau, galvoti apie savo praeitį – visų didžiausias nu­sižengimas, – pamokomai tarė Brekmenas. – Juk kaip tik dėl šito tave ir paguldė į ligoninę. Dėl to, kad tu per daug visko atsiminei. – Jis sudėjo savo trumpapirštes rieškučias, tarsi su­imdamas į jas visą rūpesčių ir kebeknių painiavą, kurią įkū­nijo Duslius. – Dieve brangus, tavo galvoje tiek visko knibž­dėjo, kad kaip kareivis sudilusio skatiko nebuvai vertas.

       Duslius atsisėdo ir priglaudęs ranką prie krūtinės pajuto, kad visas marškinių priekis šlapias nuo ašarų. Jis norėjo pa­aiškinti Brekmenui, jog visai neketino ko nors prisiminti, žinodamas, kad šito daryti nevalia, o skausmas vis tiek jį ap­niko. Tačiau iš baimės, kad priepuolis vėl pasikartos, Duslius nepratarė nė žodžio. Jis sudejavo ir užsimerkęs nuspaudė ant blakstienų likusias ašaras. Nuo šiol jis vykdys tik įsakymus.

       – O tu, Bouzai... Tiesiog nežinau, ką daryti, – garsiai sam­protavo Brekmenas. – Gal savaitė budėjimo išeinamoj vietoj atpratins tave kvailai šaipytis iš draugo, ką tik paleisto iš gydyklos?..

       Miglota, neaiški nuojauta pakuždėjo Dusliui įdėmiai sek­ti Brekmeno ir Bouzo pokalbį. Kažkodėl tai atrodė svarbu.

       – Savaitė budėjimo, seržante? – nustebo Bouzas.

       – Taip, velniai rautų, – atšovė Brekmenas. Bet po šių žo­džių jis krūptelėjęs užsimerkė. Sprendžiant iš visko, jam trumpai dilgtelėjo po kaukole.

       – Visą, visą savaitę? – nutaisęs nekaltą miną, pakartojo Bouzas.

       – Užteks dienos, – Brekmeno žodžiai nuskambėjo grei­čiau kaip klausimas negu įsakymas. Ir vėl jis visas suvirpė­jo nuo skausmo.

       – Tai kada pradėti? – paklausė Bouzas. Brekmenas sumojavo trumpapirštėmis savo rankomis.

       – Tiek to, – pratarė trumpai ir palenkė galvą į šoną, ta­rytum šitai galėjo padėti įveikti skausmą, jei jis sugrįžtų. Atrodė sutrikęs ir išsigandęs. – Kad man daugiau jokių ai­manų, velniai jus rautų, – pridūrė ir trenkęs durimis tekinas išdūmė į savo kambarį pastato gale.

 

       Netikėtai į baraką pasižvalgyti užsuko kuopos vadas kapi­tonas Arnoldas Berkas.

       Pirmas jį pamatė Bouzas ir atliko tai, ką tokiu atveju pri­valo kiekvienas kareivis, – visa gerkle suriko „R-r-r-amiai!“, nors neturėjo jokio laipsnio. Tai yra viena iš daugelio kariuo­menės keistenybių – kad paprasčiausias eilinis gali įsakyti „ramiai“ sau lygiems ir net puskarininkiams, jei būdamas bet kokioje pastogėje ne mūšio lauke pirmas pamato karininką.

       Radijo bangoms jautrios vielos eilinių ir puskarininkių galvose suveikė žaibiškai: ištiesino nugaras, surakino sąna­rius, įtraukė pilvus ir sėdmenis, ištuštino smegenis. Duslius irgi pašoko kaip įgeltas ir virpėdamas išsitempė it styga.

       Tik vienas žmogus neskubėjo vykdyti komandos. Tai buvo Bouzas. Jis pabrėžtinai iš lėto ir nenoromis atsistojo „ramiai“. Kapitonas Berkas, įsižeidęs dėl tokio įžūlumo, jau norėjo kažką sakyti, bet vos pravėręs burną tarpuaky pajuto klaikų skausmą. Kapitonas kaipmat užsičiaupė, ne­spėjęs pratarti nė žodžio. Svilinamas niūraus ir pikto Bouzo žvilgsnio, kapitonas sustingo „ramiai“, apsisuko „aplink“ ir aukštai kilodamas kojas pagal aidintį galvoje būgnų tratėji­mą išdrožė iš barako.

       Jam išėjus Bouzas neperdavė įsakymo „laisvai“, nors tai buvo jo valioje: priekinėje dešinėje kelnių kišenėje Bouzas nešiojosi plokščią dėžutę, kuria galėjo priversti kareivius daryti ką tinkamas. Dėžutė buvo sulig pintos talpumo ger­tuve ir lygiai taip pat parankiai išgaubta, kad priglustų prie kūno. Bouzas mėgo ją nešiotis ant kietos išsipūtusios savo šlaunies. Dėžutės dangtelyje kyšojo šešetas mygtukų ir ke­turios svirtelės, kuriais Bouzas gebėjo valdyti visus, kam galvoje įtaisytos radijo bangoms jautrios vielutės: sukelti bet kokio stiprumo skausmą, priversti sustingti „ramiai“, išgirsti būgnų tratėjimą, žygiuoti, sustoti, susirikiuoti, išsi­vaikščioti, atiduoti pagarbą, pulti, trauktis, šokinėti, įveikti kliūtis, strakalioti...

       Paties Bouzo kaukolė tokios vielutės neturėjo.

       Noriu spjaudau, noriu gaudau – štai kaip Bouzas suprato valios laisvę.

 

       Bouzas buvo vienas iš tikrųjų marsiečių kariaunos vadų. Sa­vo žinioje jis turėjo dešimtadalį tų pajėgų, kurios, prasidėjus karui su Žeme, turėjo užpulti Jungtines Amerikos Valstijas.

       Dar buvo dalys, skirtos užpulti Rusijai, Šveicarijai, Japonijai, Australijai, Meksikai, Kinijai, Nepalui, Urugvajui...

       Kiek Bouzas žinojo, visą Marso kariauną tvarkė aštuo­ni šimtai tikrųjų vadų, ir nė vienas jų neturėjo aukštesnio laipsnio nei seržantas. Tariamąjį kariuomenės vadą, briga­dos generolą M. Palsiferį, iš tiesų valdė jo pasiuntinys, kap­ralas Bertas Raitas. Būdamas uolus ir pareigingas kareivis, tasai Raitas net sukaitęs nešiojo generolui aspiriną iš vaisti­nės, vaduodamas jį nuo kankinančių galvos skausmų.

       Slapto valdymo pranašumai akivaizdūs. Bet koks maištas tikriesiems vadams būtų visai nepavojingas. O karo atveju priešas galėjo sunaikinti kad ir visus aliai vieno karinin­kus – vis tiek nebūtų rimtai pakenkęs.

       – Septyni šimtai devyniasdešimt devyni, – garsiai pats save patikslino Bouzas. Vienas iš tikrųjų vadų jau miręs – pririštą prieš stulpo jį pasmaugė Duslius. Pasmaugtasis buvo eilinis Styvensonas, pravardžiuojamas Titnagu, buvęs Britanijos smogikų divizijos vadas. Jį taip paveikė Dusliaus pastangos susivokti Marso kasdienybės maišalienėje, kad, pats to nepastebėdamas, ėmėsi jam padėti.

       Už tai Styvensonas patyrė didžiausią pažeminimą – į jo kaukolę buvo įsiūta radijo bangoms jautri vielutė, o jis pats priverstas eitynių žingsniu nužygiuoti prie stulpo ir ten laukti gėdingos mirties nuo savo globotinio rankos.

       Taigi Bouzas paliko savo draugus stypsoti „ramiai“ – vir­pančius nuo įtampos, be jokios minties nieko nematančiose akyse, o pats, nuėjęs prie Dusliaus lovos, su visais didžiu­liais blizgančiais savo batais nuvirto ant rudos antklodės. Susidėjęs rankas už galvos rąžydamasis išrietė kūną lanku.

       – Ū-ū-ūch, – lyg sustenėjo, lyg nusižiovavo. – Ū-ū-ūch, bičai, bičeliai, bičiukai, – kartojo be jokios prasmės. – Tai va, perkūnas jus nuplotų, – Bouzas tingiai kartojo tuos be­prasmiškus žodžius. Jam jau gerokai pabodo tie visi žai­dimai. Pagalvojo, kad būtų neblogai sukelti muštynes, bet susigriebė, prisiminęs, kad įkliuvęs susilauktų tokios pat bausmės, kaip ir Styvensonas.

       – Ū-ū-ūch, tai va, bičiukai... Tai va, reiškiasi... – be ryšio vebleno jis. – Kad jį kur velnias, taigi čia aš viską sugalvo­jau. Ir jums teks su tuo susitaikyti. Kriošena Bouzas, kaip jūs pasakytumėt, visada erelis.

       Jis nusirito nuo lovos, pasitursino keturpėsčias ir grakš­čiai tarytum pantera pašoko ant kojų. Veide nušvito aki­nanti šypsena. Bouzas iš kailio nėrėsi, mėgaudamasis vi­sais savo sėkmingo gyvenimo pranašumais.

       – O jūsų popieriai irgi ne tokie jau prasti, – porino jis pa­dėrusiems savo pulko draugams. – Jei manot, kad su jumis blogai elgiamasi, verčiau pažiūrėtumėt, ką mes išdarinėjam su generolais. – Jis ėmė krenkšti ir kretėti iš juoko. – Už­pereitą naktį mes, tikrieji viršininkai, susilygom, reiškiasi, kuris generolas greičiausias. Nieko nelaukę išvertėm visus dvidešimt tris jų didenybes plikais pasturgaliais iš lovų, išrikiavome kaip kumelius lenktynėse, sudėjom pinigus – kiekvienas už savąjį, ir paleidom juos lėkti tokia zovada, lyg nuo velnių motinos būtų nešę kudašių. Generolas Sto­veris, reiškiasi, atpūškavo pirmas, po jo generolas Hariso­nas, o trečias atsivilko generolas Mošeris.

 

       Kitą rytą visas tas šlovingos mūsų kariuomenės žiedas nei rankų, nei kojų nebegalėjo pajudinti. Bet svarbiausia, kad nė vienas neprisiminė, kas jiems dėjosi naktį.

       Bouzas patenkintas sukrizeno, paskui jam toptelėjo, kad jo sėkmingai susiklostęs gyvenimas iš šalies atrodys dar patrauklesnis, jeigu jis nusiteiks rimtai ir duos suprasti aplinkiniams, kokia sunki atsakomybė slegia jo pečius ir kaip jisdidžiuojasi tąja atsakomybe.Bouzas tuojau persimainė ir, užkišęs už diržo nykščius, apmetė visus rūsčiu žvilgsniu.

       – Bet nemanykit, tai jokiu būdu ne žaidimas, – tarė iš­kilmingai. Lėtai, krypuodamas jis prisiartino prie Dusliaus ir prisikišęs artyn nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. – Dus­liau, brolyti, ar žinai, kiek aš dėl tavęs naktų nemigau, kiek iš galvos krausčiausi... – Bouzas suposi nuo pirštų galų ant kulnų. – Tu pasistengsi, kad pagaliau visa tai baigtųsi, tie­sa? Ar žinai, kiek kartų buvai uždarytas gydyklon, kad tau išdremžtų tą prakeiktą atmintį? Septynis! Septyniskart, Dusliau! O ar žinai, kiek kartų paprastai gana, kad žmogui kaip reikiant išdūzgintų makaulę? Vieno! Vieno vienintelio, Dusliau! – Bouzas spragtelėjo Dusliui panosėje pirštais. – Ir to visiškai pakanka. Viso labo vienui vieną kartelį ten ap­silankęs daugiau neprisimena nieko. – Jis stebėdamasis pa­purtė galvą. – Bet tik ne tu, velnio vaike! Duslius krūptelėjo.

       – Aš per ilgai laikau tave padėtyje „ramiai“, ar ne, bro­lyti? – Bouzas grikštelėjo dantimis. Kartais jis negalėdavo susilaikyti nepakankinęs Dusliaus.

       Mat kai Duslius Žemėje turėjo viską, Bouzas – ničnieko. Be to, Bouzas buvo, tiksliau, būtų buvęs labai priklausomas nuo Dusliaus, kai tik jie pasiektų Žemę... Bouzas į Marsą pakliuvo keturiolikos metų amžiaus ir visiškas našlaitis, todėl neturėjo nė menkiausio supratimo apie pasilinksmi­nimus Žemėje. Jis vylėsi Duslių jam viską parodysiant ir nuodugniai apsakysiant.

       – Nori žinoti, kas tu, iš kur ir kas buvai kadaise? – pa­siteiravo Dusliaus, kuris stovėjo kaip mietą prarijęs, be jo­kios mintelės galvoje, nepajėgdamas suprasti ničnieko iš to, ką jam porino Bouzas. O tas kalbėjo visai ne Dusliui. Jis greičiau pats su savimi šnekėjosi apie būsimą savo porinin­ką Žemėje, su kuriuo visada ir visur laikysis kartu.

       – Vyruti, Žemėje tu buvai laimingiausias iš visų bet kada ten gyvenusių bičiukų, – pareiškė Bouzas, piktai varstyda­mas Duslių akimis. – Žemėje tu buvai tūzas!

       Kaip ir visa kita, ką Bouzas patyrė jau būdamas Marse, duomenys apie Duslių buvo gana padriki ir migloti. Bouzas net negalėjo pasakyti, iš kur juos žino. O sugaudė jis viską iš čionai sklindančių gandų ir nuogirdų. Būdamas uolus karei­va, Bouzas nereikalingų klausimų užduoti nemėgdavo, tad Dusliaus praeitis taip ir liko skendinti paslapčių ūkuose.

       Juk geram kareiviui nedera turėti aiškaus supratimo apie nieką.

       Taigi apie Duslių Bouzas labai mažai težinojo, tiktai buvo girdėjęs, kad tam kadaise žvėriškai sekėsi. Na, ir ėmė milą iš to velti.

       – Vadinasi, turėjai visko į valias ir nieko tau netrūko, ir ga­lėjai daryti, kas į galvą šaus, ir važiuoti, kur širdis geidžia.

       Kuo daugiau jis gražbyliavo, piešdamas didingą nepapra­stos sėkmės Žemėje vaizdą, tuo aiškiau jį persekiojo prie­taringa nuojauta, kad jam pačiam Žemėje nieko gero tikėtis neverta.

       Pagaliau Bouzas griebėsi trijų pagrindinių burtažodžių, kurie, jo nuomone, reiškė didžiausius malonumus, kokie tik žmogui prieinami Žemėje: „Naktiniai Holivudo klubai“. Jis niekada nematė Holivudo ir kaip gyvas nebuvo naktiniame klube.

       – Tai va, biče, tu dieną naktį šlaisteisi po naktinius Ho­livudo klubus, – vapėjo jis Dusliui. – Biče, – dėstė jis tam nieko nesuvokiančiam bėdžiui. – Žemėje turėjai viską, ko reikia, kad gyventum žmoniškai ir, velniai rautų, žinojai, kaip tai daryti. Biče, – vis nesiliovė Bouzas, matyt, stengda­masis pats nuo savęs paslėpti apgailėtiną savo troškimų ne­apibrėžtumą, – mudu palandžiosim po visokias puikias vie­teles, užsisakysime ten nuostabių dalykėlių, pasitrainiosim su rinktiniais žmogeliais, žodžiu, paūšim kaip reikiant. – Jis pačiupo Duslių už peties ir papurtė jį. – Juk esam porinin­kai, bičiuk, nuostabi draugužių porelė. Visur šlaistysimės, viską darysim, visokius šaunius reikaliukus tvarkysim, ar ne? „Žiūrėk, štai eina laimės kūdikis Duslius ir jo draugu­žis Bouzas!“, – kalbėjo Bouzas, nuoširdžiai tikėdamas, kad žmonės tikrai taip sakys, pamatę juodu po to, kai jie nuka­riaus Žemę. – „Štai jie eina laimingi kaip du balandėliai!“, – Bouzas net sukrizeno įsivaizdavęs tą laimingą paukštyčių porelę. Ūmai jo šypseną lyg kas būtų nupūtęs. Tarp kitko, ji niekada ilgai neužtrukdavo Bouzo veide, mat giliai širdyje Bouzą graužė baimė ir nerimas – jis klaikiai bijojo prarasti tarnybą, kadangi niekad dorai nesuprato, kaip ir kodėl pa­vyko gauti ir ją, ir visas kitas teises, lengvatas bei gėrybes. Jis net neįtarė, kieno dėka tai įvyko.

       Bouzas neturėjo jokio supratimo, kas valdo tikruosius vadus.

       Jis niekada negaudavo įsakymų iš tų, kurie buvo viršesni ir už tikruosius vadus. Kaip ir jo bendrai, savo sprendimus ir poelgius jis grindė tuo, ką taikliausiai būtų galima pava­dinti paskalomis. Paskalomis ir gandais, plintančiais tarp tikrųjų vadų.

       Vakarais, susirinkę pagerti alaus su traškučiais ir sūriu, tuojau pradėdavo vis tas pačias šnekas: apie nuostolius maisto sandėliuose ir kaip būtų puiku, jei per džiudžitsu (25) pratybas kariai kautųsi iš tikrųjų ir susižeistų rimtai, dar apie šlykštų kareivių įprotį praleisti skylutes varstantis au­tus. Bouzas perduodavo tas kalbas toliau, nesukdamas sau galvos, kas jas pradėjo ir kokiam galui, tačiau savo pasaulė­vaizdį lipdė būtent iš jų.

       Beje, kaip tik šiuo būdu išplito ir žinia apie Titnago Sty­vensono nuopolį ir bausmę, atliktą Dusliaus, – nei iš šio, nei iš to visi lyg susitarę pratrūko apie tai rytą vakarą ūžti.

       Lygiai taip pat nei iš šio, nei iš to tikrieji vadai suėmė patį Styvensoną.

       Bouzas užčiuopė kišenėje dėžutę su valdymo mygtukais, bet jų nespaudė. Jis įsimaišė tarp kitų, sustingo „ramiai“, spūs­telėjo reikalingą mygtuką ir drauge su kitais atsipalaidavo.

       Jis panoro gurkštelėti ko nors stipresnio. Juolab kad turėjo teisę tai daryti kada tinkamas. Tikriesiems vadams iš Žemės buvo nuolat gabenama į valias įvairiausių ir puikiausių rūšių svaigalų. Karininkai taip pat galėjo gerti iki soties, tačiau jie negaudavo nieko gero. Jiems būdavo tiekiamas šlykštus žalias vietinės gamybos birzgalas iš raugintų kerpių.

       Negali sakyti, kad Bouzas girtuokliavo. Pirma, jis saugo­josi, kad tai nepakenktų jo kariškiems gebėjimams, o, antra, bijojo, kad įkaušęs neprarastų galvos ir nepasiūlytų išgerti kokiam nors eiliniui.

       Tikrajam vadui, jei jis pasiūlytų tokį dalyką eiliniam ka­reiviui, grėsė mirties bausmė.

       – Taip, Viešpatie!.. – pasakė Bouzas, prisidėdamas prie bendro šurmulio, kilusio po nurodymo „laisvai“.

       Po dešimties minučių seržantas Brekmenas paskelbė po­ilsį, kurio metu visi privalėjo išeiti į lauką ir žaisti vokišką betbolą – marsiečių kariuomenėje tik jį ir žaisdavo.

       Duslius patyliukais nuo visų paspruko.

       Jis nusėlino prie dvylikto barako ieškoti laiško po mė­lynu rieduliu – to laiško, kurį minėjo jo pasmaugtas ruda­plaukis.

       Čia aplinkui visi namukai stovėjo tušti.

       Net vėliavos nebuvo ant stiebo – vien skaidri beorė erdvė.

       Šiuose namukuose kažkada gyveno rinktinis marsiečių smogikų pasalūnų batalionas. Prieš kokį mėnesį nakčia jie visi lig vienam dingo. Užsidengę veidus juodomis mauk­šlėmis ir sutrumpinę šunų pavadėlius, kad nežvangėtų, jie sugužėjo į erdvėlaivius ir dingo nežinoma kryptimi.

       Rinktiniai marsiečių smogikai pasalūnai kaip niekas ki­tas mokėjo smaugti sargybinius kilpomis iš pianino stygų.

       O toji nežinoma kryptis buvo Žemės mėnulis. Karą su Žeme jie turėjo pradėti iš tenai.

       Didelį mėlyną akmenį Duslius pamatė prie dvylikto ba­rako katilinės. Tai buvo turkis. Turkių Marse apstu. Turkis, kurį aptiko Duslius, buvo pėdos storio plokštė.

       Žvilgtelėjęs po ja Duslius rado aliuminį dėklą su užsukamu dangteliu, o jo viduje – ilgėliausią laišką, rašytą pieštuku.

       Duslius nė neįtarė, kas jį parašė, ir net negalėjo spėlioti, kadangi žinojo tik tris vardus: seržantas Brekmenas, Bou­zas ir Duslius.

       Jis įsmuko į katilinę ir uždarė duris.

       Jis labai jaudinosi, nors nesuvokė, kodėl. Pagaliau pradė­jo rankioti raštą po raidę blankioje šviesoje, sklindančioje pro apdulkėjusį langą.

 

       Brangus Dusliau, Dievas mato, kiek nedaug teiš­manau, bet užtat kai ką žinau tvirtai. Gale tu rasi pluoštą klausimų, į kuriuos žūtbūt privalai at­sakyti. Jie nepaprastai svarbūs. Juos rašydamas galvą sukau daugiau, negu ieškodamas atsakymų, kuriuos jau turiu. Štai pirmas dalykas, kurį žinau tiksliai:

       1. Jei klausimai beprasmiški, tai tokie pat ir at­sakymai.

 

       Visa, ką laiško autorius tvirtino tikrai žinąs, buvo sunu­meruota, lyg norint pabrėžti skausmingai lėtą šio žaidimo eigą. O žinojo jis šimtą šešiasdešimt aštuonis dalykus. Ka­daise buvo surašęs šimtą aštuoniasdešimt penkis, bet pas­kui septyniolika išbraukė.

 

       Aš esu vadinamasis gyvas padaras.

       Aš esu vietoje, kuri vadinama Marsu.

       Aš esu dalis visumos, kuri vadinama kariuomene.

       Kariuomenė skirta žudyti kitus vadinamuosius gy­vus padarus, esančius vietoje, kuri vadinama Žeme.

 

       Pirmieji aštuoniasdešimt teiginių nė vienas nebuvo išbrauk­tas. Juose laiško rašytojas nuosekliai gvildeno vis painesnius ir sudėtingesnius dalykus, tad klaidų radosi vis daugiau.

       Bouzą jis perkando ir išmetė iš žaidimo dar pačioje pra­džioje.

 

       Būk atsargus su Bouzu, Dusliau. Jis ne tas, kuo apsimeta.

       Dešinėje kelnių kišenėje Bouzas turi kažką, nuo ko žmonėms skauda galvą, jei jie daro tai, kas nepatinka Bouzui.

       Kai kurie kiti taip pat turi tai, nuo ko skau­da galvą. Iš pažiūros šito atspėti neįmanoma, tad stenkis būt malonus su visais.

 

       ...71. Dusliau, drauguži, beveik visa, ką žinau iš tikrų jų, suvokiau, nugalėdamas skausmą, sklin­dantį iš vielutės mano makaulėje. Vos tik pradedu dairytis, ketindamas ką nors geriau įžiūrėti, mane suima nežmoniški sopuliai, bet aš vis tiek nesiliauju, nes žinau, kad tuojau pamatysiu tai, ką man drau­džiama matyti. Jei vos tik iškilus klausimui apnin­ka tie nepakeliami diegliai, žinau, kad klausimas teisingas. Tada skaidau jį dalimis ir tiriu kiekvieną jų atskirai. Paskui, sudėjęs mažesnius atsakymus į krūvą, gaunu atsakymą į didįjį klausimą.

       72. Kuo daugiau skausmo pajėgiu pakelti, tuo daugiau sužinau. Dabar tu bijai skausmo, Dusliau, bet jo nepatyręs taip nieko ir nesužinosi. Kuo dau­giau suvoksi, tuo džiugiau tau bus kęsti tą skausmą.

       

       Duslius trumpam atidėjo laišką į šalį. Jam norėjosi verkti, nes pasijuto esąs nevertas to pasitikėjimo, kurį jam rodė šis didvyriškas žmogus. Duslius negalėjo iškęsti nė men­kos dalelės tų sopulių, kuriuos ištverdavo laiško rašytojas, ir nejautė, nė iš tolo nejautė tokio pakilaus ir nenugalimo, tokio stipraus ir didžiulio žinių troškimo.

       Net tas trumpai smilktelėjęs parodomasis dūris ligoninė­je jam atrodė nepakenčiamas. Duslius mėšlungiškai žiop­telėjo lyg ant kranto išmesta žuvis, kai prisiminė klaikų veriantį dieglį, sukeltą Bouzo. Jau geriau mirti, negu patirti tokias kančias dar kartą.

       Jo akys sudrėko. Gerklę gniaužė rauda.

       Vargšas Duslius nebenorėjo daugiau jokių nemalonumų. Kad ir ką jis sužinotų iš laiško, kurį parašyti prireikė did­vyriškų kito žmogaus kančių, visas žinias rengėsi panau­doti vienam tikslui – bet kokia kaina išvengti skausmo.

       O gal vieni gali ištverti daugiau nei kiti, mąstė Duslius. Jis pagalvojo, kad tai, ko gero, ir lemia viską, todėl nu­sprendė esąs per daug jautrus. Nelinkėdamas laiško rašyto­jui nieko bloga, Duslius vis dėlto norėjo, kad tas nors kartą pajustų skausmą taip, kaip jautė jis. O gal laiškas skirtas kam nors kitam? Duslius negalėjo reikliau vertinti laiške pateiktų duome­nų. Jis priėmė juos vienu ypu – be jokių išlygų. O kartu su jais – ir rašiusiojo pasaulėžiūrą. Taigi Duslius pasinėrė į filosofiją.

       Į ją dar buvo primaišyta įvairių gandų, istorijos, astro­nomijos, biologijos, teologijos, geografijos, psichologijos, medicinos ir net anekdotų.

       Štai keletas pripuolamai parinktų pavyzdžių.

 

       GANDAS. 22. Generolas Bordersas nuolat užsipy­lęs akis. Jis taip prisilupa, kad nebepajėgia susivars­tyti batų. Karininkai tokie pat apdumti ir nelaimin­gi, kaip ir visi kiti. Tu irgi kažkada buvai karininkas, Dusliau, ir turėjai savo žinioje visą batalioną.

       ISTORIJA. 26. Visi marsiečiai atskrido iš Žemės. Jie manė Marse jiems būsiant geriau. Niekas iš jų nebepamena, ką gi bloga patyrė Žemėje.

       ASTRONOMIJA. 11. Danguje viskas vienąkart per parą apsisuka aplink Marsą.

       BIOLOGIJA. 58. Nauji žmonės atsiranda iš mote­rų po to, kai jos pamiega su vyrais. Marse žmonės atsiranda, ko gero, ne iš moterų, kadangi vyrai ir moterys čia miega atskirai.

       TEOLOGIJA. 15. Kažkas sukūrė visa tai, turėdamas kažkokį tikslą.

       GEOGRAFIJA. 16. Marsas apvalus. Vienintelis jo miestas vadinasi Febė (26).

       PSICHOLOGIJA. 103. Dusliau, didžiausia bėda su mulkiais yra ta, kad per savo bukumą jie nepajėgia suvokti, jog kažkas gali paprasčiausiai turėti šiek tiek nuovokos.

       MEDICINA. 73. Kai čionai, Marse, žmogui išvalo atmintį, ją ištrina ne visą, o tik vidurį. Pakraščiais dar daug ko lieka. Yra net anekdotas: keliems taip iškuopė, išgramdė viską, kad tie bėduliai nebemo­kėjo nei vaikščioti, nei kalbėt, nei piršto su pirštu sudurti. Nieko geresnio nesugalvoję, vargais nega­lais vėl išmokė juos prašytis savo reikalu, įkalė į galvas po kokį tūkstantį žodžių ir įdarbino karinės bei pramoninės žiniasklaidos skyriuose.

       NELABAI ILGAS APSAKYMAS. 89. Dusliau, ge­riausias tavo draugas yra Titnagas Styvensonas. Jis didelis, stiprus, linksmų plaučių vyras, kasdien išmaukia po kvortą viskio. Jo galvoje nėra ante-nos, todėl jisai prisimena viską, kas jam gyvenime atsitiko. Jis apsimeta, kad tarnauja žvalgyboje, o iš tiesų yra vienas tikrų jų vadų. Radijo bangomis jis valdo pėstininkų smogikų kuopą, kuri turės užpulti tokią vietą Žemėje, kuri vadinama Anglija. Titna­gas pats iš Anglijos. Jam patinka tarnauti marsie­čių kariuomenėje, nes čia viskas taip juokinga. Jis visą laiką juokiasi. Titnagas išgirdo apie tave – ko­kie prasti tavo popieriai, ir atėjo tavęs pasižiūrėti. Jis apsimetė esąs tavo draugas, norėdamas pasi­klausyti tavo kalbų. Netrukus tu juo patikėjai ir iš­klojai jam kai kurias slaptas savo mintis apie tai, kas vyksta Marse. Titnagas bandė iš to pasijuokti, bet suprato, kad tu iškapstei tokių dalykėlių, apie kuriuos jis pats nė neįtarė. Šitai išmušė jį iš vėžių – juk jam derėjo žinoti viską, o tau – nieko. Paskui tu uždavei Titnagui aibę didelių klausimų, kurių jis atsakė tik pusę. Styvensonas grįžo į savo baraką, o klausimai, į kuriuos jis nežinojo kaip atsakyti, vis sukosi jo galvoje. Tą naktį jis neįstengė nė bluosto sudėti, nors pylė į lempą kaip vamzdis. Jis seniai nujautė, kad kažkas juo naudojasi kaip įrankiu, bet neturėjo žalio supratimo, kas tai galėtų būti. Jis net nežinojo, kam reikalinga visa ta kvaila kariuomenė Marse ir kurių galų jai knieti trūks plyš pulti Žemę. Kuo dažniau jis prisimindavo Žemę, tuo aiškiau suvokė, kad marsiečių kariuomenės tenai laukia toks pat likimas, kaip sniego gniūžtės pragaro kait­roje, žodžiu, kad pulti Žemę – tikrų tikriausia sa­vižudybė. Styvensonas ėmė sukti galvą, su kuo čia pašnekėjus apie visa tai, tačiau, be tavęs, daugiau nebuvo su kuo. Likus gal valandai iki saulėtekio, jis išsiropštė iš lovos, nusvirduliavo į tavo baraką ir prižadino tave. Jis išklojo viską, ką žinojo apie Marsą, ir prižadėjo, kad nuo šiol praneš tau kiek­vieną smulkmeną, kurią jam pavyks iškapstyti, o tu privalėsi savo ruožtu papasakoti jam viską, ką būsi sužinojęs. Judu susitarėt protarpiais susitikti kur nors atokiau nuo pašalinių akių ir suvesti visas savo žinias į vieną daiktą. Styvensonas išsitraukė butelį viskio ir judu pakaitomis gėrėt iš jo, ir Tit­nagas pasakė, kad tu jo geriausias draugas ir kad kito tokio jis neturi visame Marse, nors visur rodo dantis nesusičiaupdamas. Staiga jis prapliupo rau­doti ir vos neprižadino miegojusių jų aplinkui. Jis liepė tau nenuleisti akių nuo Bouzo ir grįžęs į savo baraką užmigo kaip kūdikis.

 

 

       Toliau laiškas pasakojo apie sėkmingą žvalgybos kuopelės „Styvensonas ir Duslius“ veiklą. Nuo tos vietos beveik visi autoriaus tikrai žinomų dalykų aprašymai prasideda žo­džiais: „Titnagas tvirtino...“, „Tu pastebėjai...“, „Titnagas pa­sakė...“ ir „Tu Titnagui įrodei, jog...“, „Sykį judu su Titnagu prisišvampote šaudykloje iki žemės graibymo ir padarėte išvadą...“

       Bet reikšmingiausia tų dviejų nutrūktgalvių išvada buvo ta, kad Marse viską rikiuoja iš pažiūros geraširdis, malo­niai besišypsantis stambus jodlerių (27) dainininkas. Šalia jo visada bėginėdavo didžiulis šuo. Sprendžiant iš laiško, šis žmogus ir jo šuo maždaug kas šimtą dienų apsilankydavo slaptuose tikrųjų kariuomenės vadų susirinkimuose.

       Laiško autorius to žmogaus vardo nepaminėjo, nes jo nežinojo, tačiau tai buvo Vinstonas Nailsas Ramfordas ir jo kosminis šuva Kazokas. Ir Marse jiedu pasirodydavo visai ne kada papuola. Pakliuvę į chrono sinklastinę in­fandibulą, Ramfordas su Kazoku, kaip ir Halio kometa, apsireikšdavo tvarkingai. Jiedu apsilankydavo Marse kas šimtą vienuolika dienų.

       Laiške buvo rašoma:

 

       Pasak Titnago, anas drimba su šunimi tikrų­jų vadų pasitarimuose bemat visus apžavi. Jis toks velniškai patrauklus, kad kiekvienas tučtuojau už­sidega noru manyti taip, kaip ir jis. Visos mintys ir mintelės kitų galvose kyla iš jo. Tasai putekšlis tik sėdi visas švytėdamas, šypso ir murkauja vingriu balsu, lyg tirolietiškus jodlerius vedžiotų, o žmo­nes nuo to apninka visokios mintys ir sumanymai, ir jie ima skelbti juos kaip savus. Jis iš proto eina dėl vokiško betbolo. Niekas nežino, kuo jis vardu. Jis prapliumpa kvatotis, kai jo kas nors šito paklau­sia. Paprastai jis dėvi jūrų pėstininkų drabužiais, bet tikrieji jūrų pėstininkų vadai dievagojasi matą jį tiktai per slaptus pasitarimus.

       Dusliau, drauguži, – bylojo laiškas, – kai tik judu su Titnagu surasite ką nors nauja, užrašyk čio­nai. Saugok šį laišką kaip savo akį. Keisdamas slėp­tuvę kaskart pranešk apie tai Titnagui. Tuomet netgi tada, kai tau ligoninėje išvalys atmintį, jis pasakys, kur nueiti ją vėl prisipildyti.

       Dusliau, ar žinai, kas tave palaiko? Ogi tai, kad turi moterį ir vaiką. Beveik niekas Marse to neturi. Tavo draugužės vardas Bitė. Ji dirba kvė­pavimo pagal Šlymaną mokykloje Febėje. Tavo sū­naus vardas Chronas. Jis gyvena pradžios mokyk­loje Febėje. Titnagas Styvensonas tvirtina Chroną esant geriausią vokiško betbolo žaidėją visoje ap­skrityje. Chronas ir Bitė, kaip ir visi kiti Marso gyventojai, išmoko išsiversti vienas be kito. Tavęs jie irgi nepasiilgsta. Net neprisimena. Tačiau tu privalai įrodyti, kad esi jiems reikalingas labiau­siai už viską pasaulyje.

       158. Dusliau, šuns kumpi, aš tave myliu. Matau, kad esi ne iš kelmo spirtas. Kai surinksi draugėn mažą savo šeimynėlę, nušvilpk erdvėlaivį ir šiauškit į kokią nors ramią ir dailią vietelę, kur nereikėtų be paliovos gurkti tų velnio bezdapūslių. Ir pasiimk su savimi Titnagą. O kai jūsų gyvenimas pamažu susi­gulės, pasistenkite visi kartu sučiuopti, kurių galų tas, kuris sukūrė viską, privirė tiek košės.

 

       Pagaliau liko perskaityti tik parašą.

       Parašas buvo kitame puslapyje.

       Prieš jį atversdamas Duslius pabandė įsivaizduoti laišką rašiusiojo išvaizdą ir būdą. Pirmiausia jis atrodė bebaimis. Ir taip mylėjo tiesą, jog dėl jos buvo pasiryžęs iškęsti bet kokius sopulius – kad tik daugiau sužinojus tiesos. Be to, jis buvo pranašesnis už Duslių ir Titnagą. Jis stebėjo jų slaptą veiklą ir rašė apie ją nešališkai, žaismingai, su meile.

       Duslius įsivaizdavo baltabarzdį senį galingais kalvio pe­čiais.

       Pagaliau atvertęs puslapį perskaitė parašą ir jausmingą „Visada tavo“ priešais jį.

       Pats parašas užėmė kone visą puslapį – septynios didžiu­lės lės šešiacolės raidės riebiais, vaikiškai džiugiais brūkšniais išvedžiotos kažkuo buku ir juodu. Štai toks:

 

       DusliusDuslius


       Parašas buvo Dusliaus!

       Taigi Duslius ir buvo tas didvyris, parašęs laišką!

       Jis parašė laišką pats sau prieš išvalant atmintį. Tai buvo tikrų tikriausia, be to, puiki literatūra, kadangi įkvėpė Dus­liui narsos, pažadino jo dvasią, budrumą, laisvės troškimą ir labai sunkiu jam metu padarė jį didvyriu jo paties akyse.

       Duslius neįtarė, kad žmogus, kurį jis andai pasmaugė prie stulpo, buvo jo geriausias draugas Titnagas Styven­sonas. Sužinojęs tai, ko gera, būtų pasidaręs galą. Tačiau likimas dar ilgus metus slėpė nuo jo tą žiaurią tiesą.

 

       Kai Duslius grįžo į baraką, tenai visi kaip pašėlę galando peilius ir durtuvus, visą erdvę pripildydami šaižaus džerž­gesio. Veiduose švietė romios nekaltų avelių šypsenėlės – avelių, pasiryžusių bet kurią akimirką tapti žudikais.

       Pulkas ką tik gavo įsakymą skubėti į savo erdvėlaivius.

       Prasidėjo karas su Žeme.

       Priešakiniai marsiečių rinktinės smogikų divizijos pul­kai sunaikino žmonių įrenginius Žemės mėnulyje ir iš ten visiems didiesiems Žemės miestams jau davė paragauti pragaro saldybių.

       O vietoje padažo prie šių velnio vaišių marsiečių radijo stotys be atvangos liurlino į Žemę vis tą pačią giesmelę:

       

       Ei, žmonės, juodi, geltoni ir balti!

       Tuojau pasiduokit, antraip būsit nukauti.

       

       __________________

 

       (24) Ceilonas – Indijos vandenyno sala į pietus nuo Indijos pusiasalio ir Pietų Azijos valstybė. Nuo 1972 metų vadinasi Šri Lanka (sinhalų kalba – graži šalis).

       (25) Džiudžitsu ( < japonų jiu-jitsu) – japonų imtynių pratimų visetas: savigyna ir puolimas be ginklo.

       (26) Febė, kitaip Foibė (graik. Phoebe, Phoibe) – senovės graikų padavimuose deivė, viena iš dvylikos milžinų (titanų), dangaus (Urano) ir žemės (Gajos) vaikų. Anot sakmių, tai ji įkūrusi pranašystėmis garsią Delfų šventyklą ir ją vėliau padovanojusi savo vaikaičiui, saulės dievui Apolonui, dar vadinamam Febu (graik. Phoebos, Phoibos). Febe pavadintas ir vienas Saturno mėnulių (skersmuo apie 300 km), skriejančiu priešinga kryptimi nei kiti šešiolika palydovų. 1898 metais jį atrado V. H. Pikeringas (JAV).

       (27) Jodleriai (vok. Jodler – tirolietiškas dainavimo būdas aukštu gerkliniu balsu) – Alpių kalniečių dainos be žodžių, kuriose balsas greita seka šokinėja nuo žemiausio krūtininio iki aukščiausio (falceto). Atrodo, kad dainininkas taria vien skiemenį io.

 

       Kurt Vonnegut. Titano sirenos: romanas. Iš anglų kalbos vertė Liuda Petkevičiūtė. K.: Kitos knygos. 2009.